0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Kerėjimo kabinetas
« Atsakymas #60 Prieš 6 metus »
Nakties užtemdytais Hogvartso koridoriais Edgar'as slinko nuo vieno profesoriaus kabineto prie kito. Sumanymas buvo gal ir ne koks, nes juk galėjai taip ir atimti taškus savo atstovaujamam koledžui plavinėdamas po pilį tokiu paros metu. Na, gal vaikino koledžo vadovas ir nebūtų taip pasielgęs su savo globotiniu, tačiau pas jį kreiptis su tokiu neeiliniu prašymu visgi nedrįso. O šis kerėjimo meistras, kurio kabineto link dabar ir ėjo šešiolikmetis, galėjo nubausti ir dar kaip, žinant kokią jis pusę atstovavo Hogvartso mūšyje. Be viso to, dar greičiausiai nelabai jis ir mėgo grifo. Bent jau tokį įspūdį spėjo susidaryti mokinys, kai judviejų žvilgsniai susikirsdavo pamokose ir galiausiai būdavo įtartinai nušnairuojamas. Aišku iš paauglio pusės simpatija irgi netryško, tačiau ar galėjo būti kitaip? Kai vienas atstovaują gėrį, o kitas prijaučia blogąsias idėjas. Būtent tik žinojimas, kad šis profesorius nėra vienas iš tų geručių, buvo pagrindinė paskata juodaplaukiui kreiptis į jį pagalbos. Bet čia ir vėlgi kyla didžiulis klausimas ar dėl palaikomų pusių nebus jos atsisakyta suteikti.
Kaip ten bebūtų grifas jau buvo tvirtai pasiryžęs bent pabandyti. Pats nesitikėjo, kad kada nors teks prašyti kažko panašaus. Net dabar galvoje jam kirbėjo klausimai Ką darai? Kodėl tau to reikia? Juk sprendi reikalus kitaip. O guosti tegalėjo save tik labai prastu pasiteisinimu, jog dėl kitų ir savo saugumo. Tačiau ginti kitus uždraustais būdais nėra saugu, nes vis tiek kažkam pakenksi. Tą puikiai suvokė ir naktinėtojas. Širdis šaukė stoti ir atsisakyti tokių minčių, juk gal į viską reaguojama perdėtai. Juk viskas visąlaik išsispręsdavo be didesnių problemų. Deja, širdies šauksmą kiek stipriau slopino protas, kuris teigė, jog neverta pernelyg jaudintis, jei tik sugebėsi viską panaudoti tinkamai bei atsakingai.
Žaliaakis nė nepajuto per savo užsigalvojimus, kaip atsidūrė, tamsiame, kerėjimo kabineto priešduryje. Tarsi autopilotu būtų čia atkeliavęs. Neaišku ar kas kabineto viduje tokia vėlybę buvo, bet jau, kadangi penktakursis atėjo, tai giliai įkvėpęs ranka stipriau barbstelėjo į medines duris. Nieko nelaukęs jas stumtelėjo. Šioms prasivėrus vaikinui mažumėle užgniaužė kvapą.
- Sveiki?- nutempė paskutiniąją raidę kyštelėjęs galvą pro durų plyšį vidun ir nužvelgdamas viską surauktu ir truputėlį nuvargusiu žvilgsniu.

*

Zelig Reiher

Ats: Kerėjimo kabinetas
« Atsakymas #61 Prieš 6 metus »
-Tikiuosi, kad trukdote man su gera priežastimi, -ištarė profesorius, stalinės lempos nušviestu pavargusiu, bet vis viena gana niauriai ir griežtai sudėtu veidu. Akimirką kilstelėjo akis-- abi akis, mat kairioji šį vėlų vakarą buvo neuždengta raiščiu-- ir šios, nušviestos blyškios, melsvai pulsuojančios stalinės lempos,  iš šiokio tokio nustebimo išsiplėtė pamačius, kas jį aplankė. Pasakys tiesą- tikėjosi visiškai kito žmogaus; pasirinkimo savo nakties svečiams nelabau daug ir turėjo, vos keli, tačiau grifiukas tikrai nebuvo vienas iš tų, kurie pakliūtų į tą sąrašą. Pamokose retkarčiais jo žvilgsnis užkliūdavo už jo ir profesoriaus viduje susisukusi Klastūnyno gyvačiukė taip netyčia imdavo ir kilstelėdavo savo galvą. Nors niekad nebuvo stereotipų mėgėjas, tačiau kartais šie vis vien pakišdavo koją. Tiesą sakant, vaikinas netgi nebuvo toks svarbus, kad išsyk atsimintų jo vardą-- nors pavardė iškilo lengvai ir sklandžiai. O šios tik ir tereikėjo.
-Užeikite į vidų, ponaiti Jeffter, stovėti tarpduryje nėra mandagu, -prabilo ir tvarkingai pastūmė kelias dokumentų ir laiškų krūveles, kurias kaip tik tuo metu tvarkė, į šalį. -Prisėskite, - mostelėjo į vieną iš dviejų prieš mokytojo stalą esančių krėslų ir kitu rankos judesiu paryškino lempos šviesą, kad šioji kristų ir ant atvykėlio. Profesorius pasirėmė smakrą ant pečių lygyje sunertų pirštų ir greitai nužvelgė vaikiną, tarsi skenuodamas jį it prekę parduotuvėje. Nors veidas neišdavė jokių jausmų, tamsiais ratilais papuoštos akys prisimerkė.
-Manau, kad atsisėdus jums bus lengviau paaiškinti, kodėl tokiu vėlyvu paros laiku nutarėte aplankyti mane, - tyliai prabilo, balsas lygus, be emocijų, nors gal gerai įsiklausius būtų galima aptikti šiokių tokių smalsumo gaidelių. - O man bus lengviau apsispręsti, ar suteikti jums areštą, ar nubausti jus kitaip.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Kerėjimo kabinetas
« Atsakymas #62 Prieš 6 metus »
Kabinete nebuvo įmanoma nieko įžiūrėti. Blausi stalinio šviestuvo skleidžiama šviesa aprėpė tik profesoriaus, sėdinčio savame krėsle, veidą ir jo stalą su keletu sėdimų vietų, skirtų atvykėliams, už šalia jo.
Su gera priežastimi? pasiklausė savęs ar iš ties su tokia priežastimi vėlyvą naktį sugalvojo atžygiuoti pas kerėjimo mokytoją ir staigiai nukreipė savo akis į jį. Iš Reinher veido buvo sunku suprasti ar jis piktas, ar ne, galėjai tik įžvelgti nuovargį ir rimtumą jo veide. Pats Edgar'as momentui stingtelėjo bandydamas greitai mėgindamas apsispręsti nuo ko jam būtų geriausiai pradėti pokalbį, nes tai padaryti atėjus su neeiliniais tikslais ir dar tokiu paros metu buvo nelengva. Visa laimė juodaplaukiui itin pagelbėjo profesorius iš pradžių paragindamas jį žengti vidun ir prisėsti. Kažkodėl nedrąsiai įžengęs į klasę, moksleivis lėtai ėjo link kėdės ir su kiekvienu žingsniu jam ėmė vis labiau ir labiau gniaužti kvapą, jį neramino tai, kaip į jo prašymą sureaguos Reinher. Žvelgdamas į profesoriaus į šoną stumiamus popiergalius, leidžiančius suprasti, jog tikrai šiąnakt jis čia nesnaudė, atsitraukęs kėdę įsmuko į ją. Šių keturių sienų savininkui pasiteiravus grifo apie tai, kokie vėjai jį čia atnešė, žaliaakis pirma sureagavo į paskutinįjį sakinį apie bausmes ir areštus.
- Areštas ar bausmė tikriausiai šį kart bent būtų pelnyta,- ironiškai ir puse lūpų šyptelėdamas pasakė Jeffter'is, prisimindamas, jog jo vienintelis turėtas areštas buvo skirtas jam be priežasties, o dar atnešęs ir didesnių ne malonumų.
- Taigi, visų pirma norėčiau atsiprašyti, kad sutrukdžiau tokį vėlyvą metą, tačiau neradau tinkamesnio žmogaus šiuo klausimu šiuo metu,- tyliai, bet girdimai pradėjo šešiolikmetis. Nudelbęs akis į vienintelė pirštinės paslėptą ranką, kita jis ėmė ją nervingai čiupinėti. Šią akimirką rodėsi, jog nustos kvėpuoti, ausyse ėmė net girdėtis širdies dūžiai, tačiau palengva, tik gal kiek bailesniu balsu pradėjo eiti prie reikalo.
- Atklydau čia, nes noriu sužinoti ar išmanote ką apie nedovanotinus kerus?- žalios akys pakilo ties melsvomis. Penktakursio žvilgsnis sekundėlei suaštrėjo,- O tiksliau apie tuos, kuriais galima atimti gyvybę?- iš pradžių šiais klausimais bandė įsitikinti ar yra tikimybė, jog šiuo reikalu gali sulaukti pagalbos.

*

Izaac Reinher

Ats: Kerėjimo kabinetas
« Atsakymas #63 Prieš 6 metus »
Lėtai atitraukė savo sėdimą krėslą, ir, pasiremdamas į stalą, ėmė ir atsistojo, abiejomis akimis--viena visiškai raudona, o kita purpurinė, keistas miksas, tačiau jis buvo kažkoks keistai pavojingas-- nesuprantamai žvelgdamas į mokinį. Tyliais, kilimo sugeriamais žingsniais ėmė artintis prie jaunesniojo, vis dar nieko nesakydamas, iki kol profesorius pagaliau atsistojo už krėsle sėdinčio vaikino ir uždėjo rankas ant atramos.
-Panūdote tapti blogiuku, ar ne?- ištarė ir švelniai nusijuokė, tačiau balse įsimaišė tam tikras šaltukas, kuris it plona ledo plutelė pradėjo plisti po kabinetą. -Rodos, kad tame kare buvote gėrio pusėje, ne? Įdomu, kad jus paskatino tokiems pokyčiams, - šiek tiek palinko arčiau grifo ausies, akys piktai primerktos. -Nemėgstu persimetėlių, - sušnypštė ir tada staigiai, itin ekstravagantiškai atsitraukė ir dideliais, plačiais žingsniais nuskubėjo prie lango, kuris buvo šiek tiek atviras; pro jį lengvai ūžė švelnus vėjelis. Grifas buvo mandagus ir teisingas, todėl profesoriui nebuvo reikalo savo blogu elgesiu kankinti jaunuolio.
-Tačiau, - pro šoną nužvelgė vaikiną. -Vis dėlto aš netikiu, kad esate toks. Todėl kam jums to reikia?- žodžiai labai lengvai krito iš jo lūpų, nevaržomi, negaudomi, tačiau Izaac buvo pernelyg pavargęs, pernelyg ilgai nemiegojęs, pernelyg norėjo išgerti kokio stipraus gėrimo, kuris prablaškytų jo mintis.
-Aš dešimtį metų išdirbau ministerijoje, - po labai ilgos akimirkos prabilo ir nusisuko į langą, norėjo nužiūrėti tamsoje pasislėpusius medžius, gamtą, tačiau matė tik savo liguistai atrodantį atvaizdą stikle. Pasitrynė barzdele apaugusį smakrą ir tęsė toliau. - Todėl jeigu norite ko nors išmokti, aš galiu to jus išmokyti. Jums tereikia duoti man priežastį. Priežastį kodėl aš jus turėčiau mokyti.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Kerėjimo kabinetas
« Atsakymas #64 Prieš 6 metus »
Seilių gumulas tarsi strigo juodaplaukio gerklėje, kai Izaac ėmė kilti iš savo vietos. Jo artinimasis be jokio žodžio kėlė įtampą, o veidas neatrodė mielas ir gerą žadantis. Grifas sugniaužė pusiau metalinę plaštaką į kumštį ir sėdėjo it įbestas ir nė truputėlio nekrustelėjo. Nes nesekė žvilgsniu. Kažko lyg ir baiminosi, tačiau žinojo, kad nėra ko, netikėjo, jog profesorius taip imtųsi kvailų veiksmų, kurie galėtų pakenkti mokiniui.
Nagi, sakykite ką nors mintimis ėmė raginti profesorių, nes ta tyla ir jo vaikštinėjimas net ir erzulį šiokį tokį kėlė. Ilgai nelaukus įvairiaspalvių akių savininkas prabilo pasiremdamas ties kėde, ant kurios sėdėjo Edgar'as. Pareiškimas, kad sugalvo tapti blogiuku jam nepatiko. Jis nebūtų niekada už jokius pinigus perėjęs į blogio pusę.
- Aš ir..,- šešiolikmetis pradėjo, bet ir nutilo staigiai nebaigęs sakinio, kuris turėjo byloti, jog jis neketina persimesti į blogio pusę. Pagalvojo neverta. Paliko pačiam Reinher manyti, taip kaip jis norisi. Netrukus paaiškėjo, kad vaikinas nepasirodė galintis būti blogu ar bent pajėgti persimesti ten, kur egzistuoja blogosios jėgos.
Vaikis nudžiugo, kai išgirdo, jog sutiks jį mokyti, bet.. Nežinojo ką įvardinti, kaip priežastį ar meluoti, ar sakyti tiesą. Melas išties negeras dalykas ir tai daryti, paaugliui itin sunku, todėl jis nusprendė pasakyti tiesą, kuri nieko blogo žadanti nėra, bet vien mokytis to kas neleistina nėra gerai.
- Aš norių išmokti šio naikinančio burtažodžio saugumo sumetimais,- aiškino kilstelėjęs suglumusias akis į profesorių, - Pastarieji įvykiai parodė, kad pavojai apsilanko nejučia. Bet tai panaudočiau ir tai tik kritiniu atveju. Juk šie kerai susekami ir nenorėčiau atsidurti, kaip mat Azkabane. Be viso to pažinodamas šiuos kerus ateityje galėčiau mėginti surasti priešnuodį, kuris veiktų prieš juos vos tik mostelėjus lazdele. Taip šis siaubas taptų bevertis,- paskutinįjį teiginį sugalvojo visiškai ekspromtu, nes neįsivaizdavo savęs, kaip išradėjo, tačiau ši jo mintis jam patiko, nes vis gi gal kas ją ateityje ir įgyvendins. Dabar jau ramiau jausdamasis nekantriai laukė atsakymo iš mokytojaus.

*

Izaac Reinher

Ats: Kerėjimo kabinetas
« Atsakymas #65 Prieš 6 metus »
-Kaip supratau, norite prieš blogį kovoti blogiu, -pasitikslino, nepatenkintai suspaudęs lūpas iki tiek, kad jos netgi dar labiau nei visada pabalo. -Štai kas nutinka, kai bandote tai daryti, - tarsi tik tarp kitko bakstelėjo į savo kraujais- na, ne visiškai tiesiogine to žodžio prasme, viskas juk buvo kaip koks vidinis kraujavimas, nesitaškė kraujais kaip koks visiškas pasiutėlis-- pasruvusią kairią akį, kurią, tiesą sakant, užsidirbo pats. Jojo iškviestasis golemas buvo sankaupa nepaprastai didelės negatyvios energijos ir akies obuolyje įstrigusi skeveldra buvo tiesiog mažytis šalutinis efektas viso to makabriško dalyko. Nors gal ir galėtų kaltinti kitus, tačiau jo klaidos buvo jo klaidos.
-O jeigu manote, kad jums pavyks sukurti, kaip jūs sakote, priešnuodį, -pašaipiai išsiviepęs sukryžiavo rankas ant krūtinės, pasisuko į vaikiną ir atsirėmę į palangę. -Tai baisiai klystate. Neatrodote toks, kuris turėtų nuostabių neatskleistų gabumų kerėjimo srityje, - gana piktokai pasakė, nors tas piktumas lindėjo tik tariamuose žodžiuose, niekur kitur. Visa profesoriaus povyza ir veido išraiška tebuvo šiek tiek prislėgta ir suirzusi. Ir kas gi darėsi su tais mokiniais šiais laikais? Kodėl jie visi su savimi nešiojosi kažkokius tai kompleksus-- aukos, herojaus, mirtininko; kodėl jie negalėjo tiesiog užsimerkti ir laimingai nugyventi savo laiką mokykloje.
Izaac giliai atsiduso ir nervingai pasitrynė tarpuakį, tarsi galvodamas, kaip geriau pasielgti.
-Aš gerbiu ir suprantu jūsų norą būti didvyriu, tačiau nedovanotinais kerais to nepasieksite, aš taip nemanau. Tik dar labiau viską sugadinsite ir viską prarasite, - melancholišku tonu ištarė ir mostelėjo grifo pusėn. -O jūs, manau, ir taip jau esate pakankamai praradęs, - pridūrė ir tada iš kišenės išsitraukė savo lazdelę ir žvilgsniu paragino kitą atsistoti ir padaryti tą patį.
-Aš jus galiu išmokyti labiau gynybinių kerų, kurie yra saugesni, tačiau tokie pat pavojingi, - pliaukštelėjo lazdele per savo delną, tarsi sustiprindamas pasakytų žodžių efektą. - Tačiau jeigu norite, galiu jus mokyti ir nedovanotinų kerų, - užbaigė; iš balso tono buvo galima spėti, kad pastarieji nebuvo arti vyro širdies, kad ir kaip tai būtų keista.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Kerėjimo kabinetas
« Atsakymas #66 Prieš 6 metus »
- Tik tais atvejais, kuriais būtų neišvengiamai reikalinga,- patikslino trumpaplaukis nenorėdamas, jog profesorius manytų, kad jis mokėdamas mirtinuosius imtų ir jais svaidytųsi į blogiukus. Jis tikrai vylėsi, kad su tokia situacija, kuri reikalautų atimti kito gyvybę nesusidurs. Kitu atveju netaptų geresnis už tuos bloguosius, tačiau kartais pamąstydamas apie tam tikras situacijas susikrimsdavo, kaip gi iš tiesų būtų tuo momentu, jei tektų rinktis. Ir greitai rinktis. Koks būtų jo pasirinkimas? Niekaip į tai atsakyti sau negalėjo, nes bet kokiu atveju išgyvenimas būtų didelis, o slegiančios kaltės nusimesti nuo savo pečių niekada nepajėgtų.
Kiek nejaukiau Reinher privertė pasijusti Edgar'ą, kai ėmė demonstruoti savo sužalotą akį. Ji atrodė kraupiai. Vaikinukas galėjo pasakyti, jog tą, ką mato yra tai, ko nusipelnė stovėjusysis blogio pusėje. Juk jo nenužudė. Galbūt net didelę pamoką davė jau ir taip daug patyrusiam. Tačiau išlaikė viską savyje. Nenorėjo ir negalėjo būti įžūlus. Juo labiau gal tai net skaudus prisiminimas kankinantis jį dabar, kaip ir pačio paauglio istorija su jo ranka. Tik skirtumas tas, kad juodaplaukis jau su tuo susitaikė ir tam laiko daug neprireikė. Be to į jį pasikėsino ne koks magas, o paprasčiausias laukinis šuo, gal magiškas, bet vis tiek.
Neklydo. Profesorius neklydo, kad grifas greičiausiai nebuvo vienas iš tų, kuris sugebėtų išrasti kažką naujo. Kerėjimas ir nebuvo stipriausioji jo pusė, kaip nebuvo pirmoje vietoje iš jo besimokomų dalykų Hogvartse. Dėl nedovanotinų kerų galimos naštos ir atsakomybės taip pat buvo tiesa ir ją kuo puikiausiai jau žinojo moksleivis prieš pasirodydamas čia.
Mokytojo žvilgsnis leidęs suprasti, kad sutinka pradėti individualią pamoką, privertė ramiai šyptelti šeštakursį. Šis nelaukdamas pašoko iš krėslo, pastumdamas jį atokiau ir pasidarydamas taip daugiau vietos sau. Pasitaisė savo megztinio rankoves ir išsiėmė iš kišenės lazdelę. Jis jau buvo pasiruošęs pradėti, bet staiga sulaukė dvejopo pasiūlymo. Pirmasis jį itin pradžiugino, nes pasirodo kerai gali veikti dvejopai, jei jis teisingai suprato. Bet turima galimybė išmokti ir mirtinus kerus, kurie yra uždrausti, taip pat gundė. Neaišku dar buvo, kaip tie leistini kerai veikia ir ar jie sugebėtų suteikti tą tinkamą saugumą. Juolab Jeffter'is ateities planus siejo su apsigynimu nuo juodosios magijos. O pažįstant juodąją magiją galima geriau žinoti, kaip su ja tvarkytis.
Padėdamas žingsnį prieš save ryžtingumo sukaustytą žvilgsnį nukreipė į sužalotas akis.
- Aš pasirengęs išmokti tų gynybinių kerų,- gudriai šyptelėjo, - Ir suprantu.. Nelabai norėtumėte išmokyti nedovanotinų kerų, tačiau jums sutikus, pone Reinher.. Jums teks šiąnakt pravesti net dvi pamokas.

*

Neprisijungęs Eimė Lockhart

  • II kursas
  • *
  • 8
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kerėjimo kabinetas
« Atsakymas #67 Prieš 6 metus »
Eimė stipriai spaudė knygas prie krūtinės ir žvalgėsi pro kolidorius. Ji tiek bijojo kitą dieną pasiklysti, kad rado drąsos nepaklusti taisyklėms. Visgi aš klastuolė, - tyliai mąstė jinai. Ilgai galvojo kodėl būtent čia pakliuvo. Ir tai paaiškino viena - jos amžius ir niekam nežinoma apgavystė. Merginai buvo penkiolika, o ji tik diena šioje mokykloje. Tai labai keista. Galbūt net per daug.
Mėlynplaukė vis ėjo ir ėjo žiūrėdama į judančius paveikslus ir stengdamasi įsiminti detales. Privalau tai atkartoti ir nutapyti, turėtų būti nuostabu, - tyliai kūrė planus.
Pasuko į vieną pusę, vėliau pasuko į dešonę. Kolidoriuje aidėjo jos smulkūs žingsniai ir trūksmingas kvėpavimas. Ji jaudinosi. O jeigu viskas išaiškės? Jei ją demaskuos?
Ji baukščiai sėlino prie sienos, kol kūnas atvirto į save. Dabar ji penkiolikmetė paauglė su pirmakursio vadovėliais. Toks vaizdas kiekvieną nustebintų ir sukeltų įtarimus.
Tad ji pradėjo bėgti. Garbanoti plaukai plaukstėsi jai bėgant pro mėnesieną ir melsvus plaukus pavertė bekraščiu ežeru.
Staiga jinai atsidūrė priešais vos vos praviras duris. Atrodo kerėjimo kabinetas.
Priglaudusi akį prie plyšio ji pamatė vaikiną ir profesorių.
Ji buvo sustingusi per  visą pokalbį. Girdėjo kiekvieną garsą ir viską užfiksavo smegenys.
Kolidoriaus gale pasigirdo miaukimas. Kuris garsėjo , garsėjo ir garsėjo.
Ji išsigando, atsirėmė į duris ir įgriuvo į klasę.
Kūnas ir protas yra svarbūs mūsų egzistencijoje. Abu įmanoma išgelbėti, išsaugoti. Tačiau ko vertas gražus apvalkalas, be išminties ?

*

Neprisijungęs Dorotėja Hopes

  • Burtininkė
  • ***
  • 169
  • Lytis: Moteris
  • Grožis pakeičia tikrovės tekstūrą
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #68 Prieš 3 metus »
Dorotėjos žiniomis ši klasė jau gan seniai stovėjo apleista. Kiek kartų ją praeidavo per dieną, tačiau nei karto nematė jos durų pravirų. Todėl dabar, tyliai bėgdama koridoriais ji pasuko būtent čia. Žaibo greičiu iš bendrojo kambario išbėgusi varniukė tik ieškojo vietelės atsikvėpti ir kiek pailsėti nuo žmonių. Atvykdama į Hogvartsą ji tikėjosi visai ko kito. Tikėjosi, jog susiras nuoširdžių draugų, tokie kurie su tavimi eis per ledą ir per ugnį, tačiau atvykusi ji rado visai ką kitą. Pirmomis dienomis dar nieko, tačiau bėgant mėnesiams ji net nepastebėjo kaip aplink save prisitraukė tik veidmainius ir šaltus žmones. Čia jos buvo toks "talentas" - ji niekaip negebėjo atskirti nuoširdžių žmonių nuo apsimetėlių. Ir dabar bendrojo kambario atmosfera ją dusino. Jai labai reikėjo pabūti su savo mintimis, taigi ji atbėgo čia, į apleistą klasę. Viena jos širdies puselė dar tikėjosi čia rasti užmirštų knygų, kurias skaitydama galėtų atsipalaiduoti, nes buvo tikra, jog tokiu metu į biblioteką jau niekas neįleis. Ji beveik be garso pravėrė klasės duris ir įsmuko vidun.

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #69 Prieš 3 metus »
Tiems, kurie bent kelias minutes pažinojo Daniela, nebuvo paslaptis, kad ši ragana visiškai nesigaudo nuoduose ir vaistuose. Praeitą dieną, klastuolei netyčia susprogdinus katilą, profesorė paliepė parašyti nuobodžiai ilgą referatą apie gydomuosius eliksyrus. Taigi dabar, tarp rankų spausdama knygas, mergina paliko bendrąjį kambarį. Jai visiškai nepatiko tose patalpose besismelkiantis šaltis (taip, ne visi klastuoliški stereotipai yra tiesą), todėl reikėjo rasti kabinetą, kuriame ir šilta, ir tylu. Biblioteka atkrito vien dėl krūvos kvailų, kikenančių pirmakursių. Taigi Daniela klajojo ilgais koridoriais, kartu ir prailgindama laiką iki užduoties vykdymo.
Jos akis aštuntame aukšte visų pirma patraukė ne itin mokinių akims tinkamas paveikslas, vaizduojantis lovoje susiglaudusius princesę žalsva suknele ir vyriškį batais riestomis nosimis. O šalimais šešėliuose pasislėpusios buvo plačios, ornamentais raižytos durys.
Dani stumtelėjo duris ir vos susilaikė nešyptelėjus pamačiusi, kad čia apleistas tuščias kabinetas. Deja, tuo jo pliusai ir baigėsi - tapetai buvo senamadiški, dryžuoti tarsi keistas vabalas, o baltos lubos rėžė akį. Nespėjus daugiau apsižvalgyti, trečiakursė išgirdo, kaip už jos pradėjo vertis durys. Atsisukusi išvydo tarpduryje stovinčią varnę juodais plaukais.
- Sveika, - vos ne vos išspaudė žodžius nepatenkinta Daniela, o tada dar slogiai pridūrė: - ar tik man vienai šie tapetai atrodo baisiai neskoningi?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Daniela Kravitz »
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Dorotėja Hopes

  • Burtininkė
  • ***
  • 169
  • Lytis: Moteris
  • Grožis pakeičia tikrovės tekstūrą
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #70 Prieš 3 metus »
Dorotėja įžengusi į klasę iškart pastebėjo lentynose sukrautas knygas ir plačiai išsišiepė. Ji buvo visiškai teisi, ši klasė puikiai tiks jos vidinės ramybės palaikymui. Paprastai knygas ji rinkdavosi atsargiai ir apsvarstydama viską. Knygos be aprašymų iškart būdavo atmetamos, o tokias kurių viršelius puošdavo retušuotos merginos raudonomis akimis ji norėdavo sudeginti. Ir apskritai žiobarų knygos dažniausiai jos netenkindavo. Ji nesuprato kaip kiti burtininkai ir raganos turėjo nervų skaityti žiobarų fantastiką, jog iš jų pasijuoktų. Ją tai paprasčiausiai erzino. Taigi Dora knygas rinkdavosi nuodugniai, tačiau šiandieną jai reikėjo ne pačio skaitymo, o savybės kurią turi tik knygos- pamiršti realybę. Ji čiupo pirmą pasitaikiusį tomą ir sukrito minkštame krėsle prie sienos. Jai patiko šio kabineto kvapas, patiko apdulkėjusios lentynos ir visas dekoras. Čia buvo tiesiog tobula vieta pabėgti nuo pasaulio.
Iki kol už durų ji neišgirdo žingsnių. Varniukė pašoko ant kojų tikėdamasi blogiausio, jog ją užklupo mokytojas per daug atidžiai žiūrintis į taisyklę "mokiniai privalo būti savo lovuose", tačiau durys prasivėrė ir pro jas įėjo klastuolė. Tik įžengusi ji iškart atrodė taip tarsi būtų nusiteikusi prieš visą pasaulį ir ėmė įžeidinėti tapetus.
-Jei nepatinka tai išeik,- nepatenkinta burbtelėjo varnė, jau spėjusi pamilti šį kabinetą visa širdimi.

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #71 Prieš 3 metus »
Varnė su knyga rankose akivaizdžiai nesuprato Danielos humoro, o tai merginai nebuvo naujiena. Todėl ji tik sausai šyptelėjo ir klestelėjo į švariausiai atrodantį suolą, šalia susimetė pergamento skiautę, rašalinę, plunksną ir kelis storus, nuobodžius vadovėlius.
- Tik nepriimk to asmeniškai, - tarstelėjo. - Šie tapetai rimtai primena tą keistą Stebuklų šalį. - Klastuolei toptelėjo, kad galbūt varnanagė net nežino tokios knygos, tačiau aiškinti neketino. Tik kuo garsiau vartė knygą ir nepamiršo batų nosimis stuksenti į sausas, medines grindis. Dani žinojo, kad turėtų susikaupti ir parengti referatą per artimiausią valandą, tačiau nervuoti šią į knygą sukišusią nosį mergaitę buvo daug įdomiau.
Kravitz dėmesį vadovėlio puslapiuose išlaikė lygiai tris minutes. O tada vėl pasisuko į varnę:
- Kaip tau sekasi nuodai ir vaistai? Aš negaliu perskaityti penkių žodžių neatsijungus, - užvertė galvą į baltutėles lubas ragana. - Tik nemanyk, kad esu buka ir panašiai. Nustebsi sužinojus, kad labai daug skaitau - tik, žinoma, įdomių knygų, o ne tokių niekų, - malė liežuviu klastuolė.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Dorotėja Hopes

  • Burtininkė
  • ***
  • 169
  • Lytis: Moteris
  • Grožis pakeičia tikrovės tekstūrą
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #72 Prieš 3 metus »
Dorotėja taip spoksojo į klastuolę, jog dar dar ir būtų pradeginus skylę kiaurai ją ir tuos tapetus kurios ji komentavo. Paprastai ji labai nemėgo vadovautis stereotipais ir nenorėjo visų klastuolių skirstyti kaip pasikėlusių ar blogų, tačiau ši mergina buvo... kažkas kito. Matomai neturi ką veikti ir velkasi po koridorius kur tik nori, kad tik daugiau šunybių prikrėst. Kaip graudu. Vis dėl to ji nenorėjo šokti į akis todėl tyliai kentė rudaplaukės skleidžiamus garsus. Sekėsi visai gerai kol ji nepradėjo kalbėti ir dar įžeidinėti jos skaitomą knygą. Ji nebegalėjo tylėti.
-Žinoma, ne  pati įdomiausia knyga, tačiau "Šimtas varlių kojų panaudojimo būdų" tikrai geriau nei klausytis klastuolės tarškant apie tai kokia ji protinga, dėl ko aš smarkiai abejoju. Jei tikrai pasižymėtum bent kokias gabumais, tai nustotum trukdyti, padarytum greičiau bet ką dėl ko čia atėjai, ir nešdintumeisi po Merlino barzda,- užbaigė ji su sarkastiška šypsena.

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #73 Prieš 3 metus »
Išgirdusi varnės tiradą, Daniela plačiai išsišiepė, pasiekus tikslą. O tada vėl palinko virš pergamento. Prirašius pusę jo nesąmoningų, kuo ilgesnių sakinių, klastuolė vėl pakėlė galvą. Nuobodulys dusino merginą, ir ši Varno Nago globotinė buvo vienintelė pramoga šiuo metu.
- Koks tavo vardas? - paklausė ji, o tada išbėrė ir savo. - Klausyk, kadangi dabar susipažinom ir esame geriausios draugės, gal galėtum padėti man su šiuo kvailui referatu? Prašauuu? Kadangi tu skaitei tą vadovėlį apie varlių kažko panaudojimą, gal žinai kokių gydomųjų eliksyrų su varlėmis?
Dani nujautė, kad varnė nieku gyvu jai nepadės, tačiau pabandyti buvo verta. Mat geriausiu atveju už šį jos darbelį profesorė po pamokų lieps plauti ligoninės antis.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Dorotėja Hopes

  • Burtininkė
  • ***
  • 169
  • Lytis: Moteris
  • Grožis pakeičia tikrovės tekstūrą
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #74 Prieš 3 metus »
jei buvo įmanoma pasiekti susiraukimo rekordą, Dora dabar kvalifikavo į aukso medalį. klastuolės reakcija į jos ne pačius maloniausius žodžius buvo visiškai kitokia nei varnė tikėjosi ir ją tai piktino. O kai išgirdo, jog ši įžūli tamsiaplaukė dar prašo jos pagalbos išviso pasiekė viršūnę.
-Nemalonu susipažinti, aš Dorotėja,- sarkastiškai nusišypsojo ji klastuolei. -Nebūsiu tavo laiko prastūmimas, o to labiau nepadėsiu su tuo referatu. Kad ir kokiomis aplinkybėmis jį gavai, to nusipelnei ir dabar bausmę atlik pati. Tačiau esu tikra, kad jei nors kartą atsiverstum vieną iš tų knygų kurias vadini "nuobodžiomis" ir pati žinotum varlių kojelių eliksyrų.
Ji labiausiai erzinosi dėl to, jog kad ir ką sakė atrodė, jog nelauktos viešnios tai neveikė, o pati varnė tik dar labiau nervinosi. Šitai turi baigtis čia ir dabar.