[Auris Senkleris]

- Sveikas Eliotai. - Niekas nepadėdavo tvarkytis su šiuo vaiku. Nei pokalbiai, nei areštai niekas. Net įvykis su Oliveriu jo neatgrasė nuo visokių veiklų. Ir ką daryti su Eliotu?
- Ne dėkui. Valgyk pats. Juk nukeliavai tokį kelią. Greičiausiai išalkai. - Auris atsisėdo ant žemės. JO paties niekas neatgrasė nuo miško paauglystėje. Argi pats buvo labai jau apgalvojantis dalykus, kuriuos daro? Na žinoma ne. Nei jaunystėje, nei vėliau. Auriui galybę kartų pagelbėjo sėkmė. Bet per savo kvailiojimus tekdavo patirti ir stresinių akimirkų.
- Žinai, miške tokiu metu pradeda klaidžioti plėšrūnai. Jie užuos tavo maistą. Ir ką gi darytum, jeigu jie ateitų pasivaišinti? O manęs čia nebūtų? - Žinojo, kad tokie klausimai nieko neduos. Bet kol pagalvos ką naujo galėtų išmėginti gali ir pasišnekėti.

[Eliotas Llewellyn]

Panašu, kad Auris nepyksta, o tai Eliotui ypatingai patiko. Gal šiandien pavyks apsieiti be nuobodžių moralų? O tai, kad jis nenorėjo kulšelės, dar geriau. Veide švietė plati šypsena, ir valgyta kulšelė tiesiog išnyko. Tiesa, paskutinę Eliotas rūpestingai suvyniojo į servetėlę ir įsidėjo į kišenę. Naktis ilga, tad maistas dar pravers.
- Išalkau! - entuziastingai patvirtino, nors išties buvo visai ne taip. Nenorėjo prisipažinti tėčio draugui, kad paprasčiausiai pasidarė nuobodu. O tai buvo didelė problema. Jeigu Auris nebūtų atėjęs, ką jam reikėtų veikti? Negi visą naktį laukti? Tai jau ne, ši veikla tiesiog šlykšti. Blogiau nei piešti.
- Tai būtų kuo puikiausias nuotykis! - atsakė į klausimą apie gyvūnus, nors viduje pajuto krustelint baimę. Apie tai jis nepagalvojo, bet labai stengėsi slėpti. Pasimuistęs patikrino, ar kišenėje turi burtų lazdelę, ir ją radęs patenkintas pridūrė: - Aš juos atmuščiau tavo pamokoje išmoktais kerais! Bet kadangi tu čia esi, mes galime ko nors paieškoti!
Pašoko ant kojų ir laukė, kada šauniausias Hogvartso profesorius padarys tą patį. Eliotas buvo daugiau nei įsitikinęs, kad jau visai netrukus jie patirs puikių nuotykių.

[Auris Senkleris]

- Aha. Suprantu. - Ir ką gi su tavimi daryti ką? Regis viskas buvo išmėginta ką tik išnešė jo protas. Tai ko griebtis? O kas patį Aurį būtų atbaidę nuo miško? Linėja? Jei ji būtų paprašiusi ten neiti ar jis neitų? Bet tada juk negalėtų dirbti su Dolohovais. Kartais treniruotės vyko žviegiančioje būdoje. Kartais sename name riogsančiame miške.
- O kas, jei juos būtų sunku paveikti kerais? Dideli pavojingi gyvūnai gali tokie būti. Tarkim ar žinai, kad milžinų kerais taip paprastai nepaveiksi. Lygiai tas pats galėtų nutikti su kokiu baisiu magišku plėšrūnu. O tu čia sėdi sau ir valgai maistą, kuris tokį galėtų privilioti. Jei jau sugalvojai ateiti į mišką, turi likti budrus. Kur tavo lazdelė? - Vos nenusikvatojo pagalvojęs apie savo budrumo lygi. Atėjo čia su ausinėmis.
- Niekur neisiu, jei taip neatsakingai elgsiesi. Bet jeigu pažadi būti budrus, dairytis, susikaupti ir manęs klausyti gal ir rasime ką nors įdomesnio. - kur gi jį nusivesti? Svarstė Auris. Kaip galėtų atbaidyti nuo miško?

[Eliotas Llewellyn]

Dar ką tik viskas buvo puiku, bet štai Auris įjungė kvailą moralizavimo režimą. Eliotas atsiduso. Kodėl tie suaugusieji nieko nesupranta? Jis tiesiog norėjo patirti nuotykių! Be to, kodėl prie mokyklos yra miškas, kuriame klaidžioja visokie pavojingi padarai?
- Mano lazdelė čia! - pareiškė išsitraukdamas ginklą. Nesusilaikęs paklausė: - O kam prie Hogvartso yra toks pavojingas miškas? Mokiniai gali ir nukentėti!
Žinoma, neužsiminė apie tai, kad jis yra uždraustas. Vis dėlto neabejojo: mokykloje tikrai pilna mokinių, kuriems žodis "uždraustas" nieko nereiškia.
- Aš būsiu labai atsakingas ir budrus, - skubiai pareiškė išgirdęs sąlygas. Toks tikrai galėjo pabūti, kad tik galėtų patirti kokį nuotykį. Patirti jį su Auriu dar smagiau, taigi dabar žibančios akys stebėjo geriausią mokyklos profesorių, ir berniukas laukė, kada jie pagaliau kibs į paieškas. Panašu, kad ši naktis bus dar smagesnė nei jis planavo.

[Auris Senkleris]

- Puiku. - Užsigalvojęs pasakė. - ir man būtų įdomu žinoti kodėl. Ir aš norėčiau jų to paties paklausti. - Jau turbūt įsikurti prie šio miškelio buvo ponulio drąsuolio Godriko mintis. O gal miško tada dar nebuvo? Arba ten negyveno pavojingi padarai. Bet nesąmonė, tada kas nors turėjo jį tyčia pasodinti. Ir labai seniai.
Ir kam gi jis planavo kur eiti? Eliotas nuklajojo taip toli. Kažin ar sugebėtų rasti kelią į mokyklą.
- Jeigu jau nori čia vaikščioti, tai pirma, reikėtų ir gerai orientuotis. Parvesk mane į pamiškę Eliotai. - O čia tai bus nuotykėlis. O kas, jeigu jam pavyks rasti kelią? Na, tada jau svarstys ką dar sugalvoti.
- Nesijaudink, jei greitai tai padarysi, galėsim negrįžti į mokyklą. Tikrai sugalvosim ką čia dar veikti. Bet tiesiog tokiame miške privalai visada žinoti kur esi ir kaip ateiti į norimą vietą. - Senkleris buvo pasirengęs sekti paskui berniuką.

[Eliotas Llewellyn]

Auris kažko nežino? Eliotas didžiai nustebo, bet nutarė šį kartą nieko apie tai nesakyti. Ne, geriau greičiau pereiti prie nuotykių.
- Pirmakursiai gali ir išsigąsti, - vis dėlto patenkintas pareiškė ir išsišiepė. Maiklas buvo jau antrame kurse, tad jis didelis. O štai du labai smulkūs klastuoliai dar visai maži. Būtinai juos čia atves kurį vakarą. Tik kaip žinoti, kad tada Auris nesugalvos ir vėl čia trintis?
- O kodėl tu miške? - dar paklausė jis, bet jau netrukus dairėsi bandydamas suprasti, iš kurios pusės atėjo. Deja, čia susidūrė su problema - jau visai baigė sutemti, tad miškas gerokai pasikeitė. Kad ir kaip nenorėjo to pripažinti, pasidarė netgi šiek tiek baisu. Suprantama, Auriui apie tai neužsiminė, tik ryžtingai pareiškė:
- Mums ten!
Mostelėjo ranka į vieną pusę ir nuskubėjo į priekį. Kartais dirstelėdavo, ar geriausias mokyklos profesorius eina iš paskos. Kadangi rankoje turėjo lazdelę, kažkuriuo metu ištarė:
- Lumos.
Sušvitusi švieselė šiek tiek padrąsino, tad keturiolikmetis nesustodamas žygiavo į bet kurią pusę. Tik staiga it į sieną atsitrenkė.
- Žiūrėk! - susižavėjęs šūktelėjo. Rodė į runomis ar kokiais kitokiais ženklais išraižytą medį. Panašu, kad nuotykis prasideda.

[Auris Senkleris]

- Miškas gali pasirodyti baugus ne tik pirmakursiams patikėk. Turėjau čia reikalą, reikėjo pasiruošti pamokai, bet padarysiu tą vėliau.
Mišką gaubė sutemos. Auris laukė, kol jo didysis vedlys pasirinks kur eiti ir jie patraukė giria. Ar tu tuo tikras Eliotai? Pamanė, bet kol kas nesipriešindamas drožė kur berniukas vedė. Tegul. Jie ėjo tik gilyn į mišką. O tada priėjo seną ritualinį medį.
- O tu prisimeni ko tavęs paprašiau? Ar ateidamas į vietą, kurioje tave radau praėjai šį medį? - Tikrai ne. Jie tolo nuo mokyklos. Dabar būdamas su Eliotu Auris jau laikėsi budriai, neklausė muzikos, ausinės ir grotuvėlis gulėjo kišenėje, o rankoje dėl visa ko turėjo lazdelę.
- Esu beveik tikras, kad mes ėjome ne ta kryptimi. Bet tu geriau žinai tiesa Eliotai? Juk eidamas mišku dėmėjaisi kur eini taip?

[Eliotas Llewellyn]

Tai jau ne. Jam miškas nė už ką nebus baugus, tik, regis, Auris nėra nusiteikęs to suprasti. Taigi Eliotas išdidžiai tylėjo.
- Prisimenu, - nelabai klausydamasis atsakė į klausimą. Dabar daug įdomiau buvo gerai ištyrinėti ženklus, tik kodėl tėčio ir jo paties draugas visai nerodo entuziazmo? Eliotas susiraukė. Auriui akivaizdžiai svarbiau tai, kad jie tolo nuo mokyklos. Pats berniukas, aišku, to nežinojo, bet patikėjo. Tik skubiai reikėjo rasti priežastį, kodėl jis ėjo tolyn. Nes juk žinojo, kur eina, ar ne? Laimei, priežastį rado, taigi skubiai nekaltu tonu ištarė:
- Aš maniau, kad jeigu pareisime į miško pradžią, liepsi eiti į mokyklą. Aš pažadu būti labai geras ir klausyti. Bet ar galime patyrinėti?
Stengėsi atrodyti esąs kuo geresnis ir nekaltesnis. Dažniausiai Auris tikrai nebūdavo piktas ir bjaurus, bet kartais elgdavosi labai keistai.
- Aš tiksliai nežinau, kur esame. Bet, manau, rasčiau kelią į mokyklą, - dar dėl visa ko pridūrė. Turėjo parodyti nesąs visai kvailas. Tik kad keliauti atgal į pilį norėjo visų mažiausiai.

[Auris Senkleris]

- Tikrai, man atrodo jau persimetei prie kitos veiklos. Miške taip negalima daryti. - Ne, Auris nei nesiruošė nusileisti.
- Eliotai, šiaip jau tu ir taip neklausai. Esi miške, kuriame neturėtum būti. Jei rastum mokyklą galėtume dar pasivaikščioti miške. Bet tu net to nedarai. Kaip tu įsivaizduoji, kad galėtum čia vienas klajoti, jei nepriėjęs vieno tikslo, tai yra mokyklos puoli prie kito? Patyrinėsime tik tada, kai atrasi kelią atgal. Miškas didelis, tu nuėjai nežinia kur. O kas, jei aš nežinau kaip sugrįžti? Nes aš tikrai nežinau. Niekada nesu čia buvęs. - Melavo. Norėjo, kad Eliotas patikėtų, kad išsigąstų bent kartą gyvenime savo poelgių.
- Puiku. Tai rask. Parodyk man, kad gali rasti kelią į mokyklą. Kad žinai kur ėjai, dėmėjais kelią.

[Eliotas Llewellyn]

Ir vėl moralai. Eliotas tyliai atsiduso. Reikia kuo greičiau suaugti ir parodyti, kad suaugusieji visai nebūtinai turi nuolat moralizuoti. Taip, jis leistų mokiniams tyrinėti tiek, kiek jie nori. Gal verta tapti profesoriumi? Kiek pasvarstęs berniukas atmetė tą mintį. Skaityti rašinius būtų pernelyg nuobodu.
- Aš atsiprašau, - nenuoširdžiai ištarė ir pasiryžo surasti mokyklą. Na, o jeigu Auris tada lieps grįžti atgal, pasakys, kad jis tesugeba laužyti pažadus. O tada parašys tėčiui. Taip, tai buvo kuo puikiausias planas, tad tereikėjo išspręsti menkutę problemą - Eliotas neįsivaizdavo kelio į Hogvartsą. Taip, dabar reikia eiti atgal, bet juk nėjo visą laiką tiesiai.
- Manau, kad esi čia buvęs, - nepatikėjo tėčio ir savo paties draugo žodžiais. Vis dėlto patraukė atgal. Taip, čia tikrai jie ėjo, o neilgai trukus pavyko grįžti į tą vietą, kur jis anksčiau kirto vištieną. Tiesą sakant, medį atpažino tik dėl to, kad sugebėjo pastebėti kelis nukritusius mėsos gabaliukus. O kur eiti dabar? Bijojo prisipažinti Auriui, bet neįsivaizdavo, kurioje pusėje yra mokykla. Kiek pasvarstęs bandė prisiminti, iš kurios pusės tėčio draugas atėjo. Galiausiai ryžtingai patraukė į priekį, bet šį kartą taip neskubėjo. Nuoširdžiai apžiūrinėjo kiekvieną medį ir pagaliau suprato išties artėjantis prie Hogvartso. Dabar stengėsi atrodyti kuo užtikrintesnis.
- Miškas retėja. Mes jau netoli, - patenkintas pareiškė Auriui. Neabejojo visai netrukus grįšiantis prie ženklo ir pagaliau kibsiantis į tyrinėjimus.

[Auris Senkleris]

Nebuvo tikras kiek tas atsiprašymas nuoširdus. Bet nusileisti tikrai nesiruošė.
- Ne. Viskas tavo rankose Eliotai. Nežinau kaip bus. Jei buvai atidus gal rasi kelią atgal. - Ir jie ėjo. Eliotas laikėsi drąsiai. Ir kol kas jam sekėsi. Jis atrodė atidus, pasitikintis savimi. Galop jie išlindo į ne tokį tankų mišką. Mokykla jau tikrai stūksojo čia pat.
- Ką gi. Tikrai neblogai sakyčiau. Tai va Eliotai, kelias miške svarbus dalykas. Čia turi vaikščioti atidžiai žiūrėdamas kur eini. Prašau pasakyk nuoširdžiai ar buvo lengva rasti kelią į mokyklą? - Bandė kažkiek padiskutuoti. Išties tai kiek gailėjosi, kad Eliotas taip lengvai rado kelią. Bijojo, kad dabar jau jo pasitikėjimas savimi išaugs iki lubų. Ir kas tada? Tada visai negalės jo suvaldyti.

[Eliotas Llewellyn]

Taip taip, kurgi ne. Eliotas nė neketino tikėti, kad Auris nežino, kur jie atsidūrė. O net jeigu ir nežino, vis tiek egzistuoja kokie nors kerai, kurie jiems padėtų. Tiesiog neįmanoma, kad profesorius taip pasiklystų miške, kad neberastų kelio atgal. Eliotas ne koks kvailys, kad patikėtų tokiomis pasakomis. Bet to nesakė. Jeigu Auris pagalvos, kad Eliotas juo tiki, tik geriau. Taip bus galima greičiau grįžti prie tyrinėjimų.
Pagaliau jie buvo miško pakraštyje, ir berniukas jau norėjo iš karto eiti atgal. Deja, tėčio draugas būtinai turėjo papliurpti.
- O kada mes eisime tyrinėti? - liūdnai paklausė Eliotas ir kiek pasvarstęs sąžiningai atsakė į klausimą: - Nebuvo lengva. Bet aš labai stengiausi viską įsidėmėti. Dabar tikrai rasčiau tą medį su ženklais.
Dėl šito nebuvo toks užtikrintas, koks norėjo pasirodyti. Nekantravo greičiau nerti gilyn, bet kol kas tiesiog svaidė ilgesingus žvilgsnius į mišką ir laukė, kol Auris pagaliau susiprotės.

[Auris Senkleris]

Taip. Eliotui rūpėjo tie tyrinėjimai ir Auris visai nenorėjo jo skatinti čia eiti. Tai ką daryti? Dabar jam pavyko rasti kelią, jis pasakė, kad buvo sunku. Bet ar tikrai rastų tą medį? kaip dabar suktis? O Auris net nenorėtų, kad Eliotas vienas eitų į tokią tankybę. Ir šiaip jau buvo labai vėlu. Jie juk ilgai vaikščiojo miške.
- Klausyk, jau labai vėlu, o ryt į pamokas. O man reikia pažiūrėti kaip Timotis. Kaip manai ar nebūtų protingiau šiandien eiti išsimiegoti, o rytoj vakare vėl susitikti pamiškėje? Tada jau eisim patyrinėti. Bus daugiau laiko. - Per tą laiką Auris pagalvos ką geriau daryti. Kad Eliotas eis čia vienas tai net neabejojo. Jau geriau tada kartu ateiti. Vis ramiau.
Iš miško gilumos ataidėjo kažkas panašaus į vilkų kauksmą. Švietė mėnulis, čia pamiškėje aišku buvo kur kas šviesiau, nei ten, kur jie buvo nukeliavę, kur kerojo šakos, augo didžiuliai medžiai.

[Eliotas Llewellyn]

Kartais Eliotas visai nenorėdavo suaugti. Atrodė, kad bus toks pat bjaurus, kokie yra suaugusieji. Pavyzdžiui, dabar Auris jam visai nepatiko. Sakė, kad jeigu jis ras kelią į mokyklą, galės dar ką nors čia paveikti. Tai kodėl dabar kalba visai ką kita?
- Bet, Auri, - graudžiai ištarė berniukas. Jau buvo per didelis tokiam elgesiui ir pats puikiai tą suprato. Bet kad dabar nebuvo kitos išeities. - Juk sakei, kad galėsime patyrinėti, o dabar jau nori išsisukti. Taip nesąžininga!
Būtinai parašys tėčiui, koks jo draugas bjaurus. Ir vasarą su juo nieko neveiks. O per pamokas dar daugiau plepės su draugais. Kodėl jis turi elgtis gerai, kai Auris laužo pažadus?
Graudžiai pažvelgęs į mišką Eliotas nesijudino iš vietos. Įtarė, kad bjaurus profesorius ištemps jį iš čia, ir viskas bus baigta. Bet gal ir ne - tokiu atveju jis kitą naktį ateis čia vienas ir patirs visus įmanomus nuotykius.

[Auris Senkleris]

- Viskas gerai. Aš gi neliepiu eiti į mokyklą. Tariuosi su tavimi kaip su suaugusiu žmogumi ir viskas. Mudu šiandien nuėjom nemažai kilometrų per tankų mišką. Jeigu toliau eisim kažkur ko nors ieškoti, užtruksim likusią dalį nakties. Rytoj penktadienis, o savaitgalį juk nereikės į pamokas ir vadinasi, kad turėsim daugiau laiko pasivaikščioti. - Man tiesiog reikia laiko pamąstyti ką daryti. Bet kita vertus aišku negerai, jeigu Eliotas prasibastys visą naktį ir ryt eis į pamokas.
- Jei nori, galim likti. Bet tiesiog tada rytoj bus sunku mokytis. Nes būsi labai pavargęs. Ir viskas. - Ne, aišku nesitemps jo į mokyklą. Bet bandė kažkaip rasti kompromisą. Tiesą pasakius nemanė, kad rytojaus dieną ras kokį sprendimą. Kas gi būtų patį atbaidę nuo miško? Tik kad Eliotas neatsargus. O kas, jei sumanys kartu nusivesti draugus ir kas nors nutiks? Jau kartą taip buvo su karūna ir Oliveriu.