0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 666
  • Lytis: Moteris
  • I am a wolf and I am stronger than fear.
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #615 Prieš 2 mėnesius »
   Kelias akimirkas nevyko nieko. Sorenas, buvęs Hogvartso profesorius, tupėjo medyje, kaip juokingai likimas sužaidė, o medžiotojai įsiutę bandė sugalvoti, kaip tą žvirblį iškrapštyti iš medžio. Vyriausiojo medžiotojo veido raumenys taip trūkčiojo, jog atrodė, kad truks bet kurią akimirką. Laimei, taip nenutiko. Visų dėmesį patraukė iš už krūmų pasirodęs vyriškis.
   -Tu idiotas!-mišku eilinį kartą nuskambėjo riaumojantis vado balsas. Deja, tai nieko nepakeitė. "Žvirblis" tupėjęs medyje nesnaudė ir čiupo visiškai nieko nenutuokiantį apie tai kas nutiko medžiotoją į savo glėbį. Vaizdas gana juokingas. Tarsi scena iš kokio nors veiksmo filmo. Jei tik ne tas antsnukis ant veido Luna būtų linksmai nusikvatojusi.
   Tai, kas įvyko vėliau, turbūt nenumatė net pats Dievas. Eliksyrininkas, kuris, regis, net musės nenuskriaustų, prikalė, o tiksliau prikabino savo auką prie medžio. Tamsiaplaukės antakiai automatiškai kilstelėjo į viršų. Tokio buvusio profesoriaus veiksmo nesitikėjo. Dabar vaizdas kiek priminė Biblijoje aprašomą Kristaus nukryžiavimą, tik ant medžio pakabintas medžiotojas nė iš tolo nepriminė bažnyčios simbolio.
   Nejudėdama, tik akylai stebėdama tai, kas vyko, septyniolikmetė žvilgtelėjo į Delgadą. Sekdami medžiai laipiojantį vyriškį ir saugodami jaunąją alfą medžiotojai visiškai neturėjo laiko žvalgytis į jiems pavojaus nekeliantį vilką. Ir šie stipriai klydo. Rudai pilkas keturkojis atsigulė ant pilvo pasirengdamas puolimui. Akimirka. Tiek tereikėjo, jog viskas pasisuktų į kitą pusę.
   Vilkolakės klausą sukuteno paleisti burtažodžiai. Du iš eilės. Būtent tai ko reikėjo, kad plėšrūnas pultų. Atsispyręs galingomis kojomis nuo žemės vilkas šoko ant arčiausiai esančio medžiotojo. Šis bandydamas išvengti mirtinų nasrų pabandė priešininką nustumti, tačiau šis tik dar stipriau įsikibo į ranką išplėšdamas nemažą odos dalį su šiltais drabužiais. Miško paviršiumi nuaidėjo klyksmas, kupinas skausmo. Po šio sekė dar vienas.
   Vykstančios kovos Luna nebestebėjo. Danguje pasirodė baltaskruostė pilnatis ir vos po kelių beprotišką skausmą keliančių akimirkų ant žemės stovėjo du vilkai. Visa jėga trūktelėjusi grandines pilkakailė išsilaisvino iš pančių ir puolė beužsimojantį medžiotoją. Ranka, laikanti ginklą, trakštelėjo. Abejonių, kad vilko nasrai sulaužė kaklą neliko niekam.
   Deja, be smūgio neliko ir pati vilkė. Netrukus mentes pasiekė galingas smūgis iš viršaus. Vauktelėjusi Luna žvilgtelėjo per petį ir nieko nelaukdama puolė priešininką. Žalio, miško tankmes primenančios akys su didžiausiu įniršiu žvelgė į pilkakailę.
   -Nudėsiu tave savo rankomis,-sušnypštė medžiotojų vadas užsimodamas dar kartą, tačiau šįsyk nebespėjo. Galingi vilkės nagai paliko gilias žymes ant dešinės vyro akies. Šio riksmas nustelbė aplinkinius garsus, tačiau neilgam. Vos po akimirkos pasigirdo dar vienas trakštelėjimas. Buvo akivaizdu, kad medžiotojai, kad ir kokie šie geri, pakovoti prieš du antgamtikus ir vilką nepajėgs.
   -ATSITRAUKT!-visi it vienas priešininkai pasileido miško gilyn,-mes dar susitiksim, Gardner,-paskutinį kartą žvilgtelėjęs į pilkakailę vilkę tamsių plaukų savininkas nusekė paskui saviškius, dengdamas didžiąją veido dalį ranka, spėjusia permirkti jo paties krauju.
   Tyliai suurzgusi Luna atsisuko į buvusį profesorių. Nugara tvinksėjo nuo skausmo, o visas kūnas vis dar jautė grandinių žymes. Delgadas, regis, jautėsi ne ką geriau. Vos tik medžiotojai dingo iš akiračio, šis išsitiesė ant stingdančio sniego. Atrodė išsekęs ir nusilpęs.
   Tyliai viauktelėjusi vilkė įsmeigė žvilgsnį į Soreną nužvelgdama buvusį profesorių ir įsitinkindama ar jam viskas gerai. Be išsekimo, nuovargio ir nevilties, regis, nieko daugiau nebuvo. Jiems visiems akivaizdžiai reikėjo poilsio.
I don't need a weapon. I am one.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas
  • *
  • 1611
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #616 Prieš 2 mėnesius »
   O anksčiau jis taip mėgo miškus ir sėdėjimą aukštuose medžiuose...
   Keičiantis asmeninei saugumo sampratai, visuomet svetingai šlamėję lapai šnibždėjo kažką apie nusivylimą ir klaikią nesėkmę. „Bet juk miškas dėl šito nekaltas“, - dėmesio prisitraukė visiškai nereikšminga mintis. Vampyras atsiminė į veidą tvoskiantį karštį, kuris, regis, galėtų sykiu išdžiovinti visą vandenį iš beveik nemirtingo kūno. Jei neklydo, „tu idiotas“, ištartą tuo pačiu tonu, girdėjo pragariškaisiais metais. Kaži, kurie metai buvo pragariškesni, tvoskiančiojo karščio ar žaliųjų kostiumų. Koks paradoksas, kai mėgini susieti tokius du dalykus ir tai padarai visai sėkmingai.
   Belaukiant stebuklo, beviltiškai nusivylus savo beviltiškumu, Soreno sąmonę užpildė kraujas. Padaras sunkiai nurijo seilę, užsispyręs uždrausdamas sau kvėpuoti. Tokiais atvejais nesistengti plaučius lyg ąsočius sklidinai užpildyti deguonimi tapdavo neregėtai sunku, nors metų metai valios ir treniravimosi davė neabejotinų vaisių.
   „Natalie, o tu mane sugadinai...“ - pamintijo vampyras, išgirdęs vampyrų žvangesį ir pajutęs medžioklių paniką.
   - Obliviate, - sumurmėjo, o žaibas, blykstelėjęs per mišką, susigėrė į kažkurio medžioklio galvą, trumpam palikdamas jį be sąmonės. - Nereikia žudyti... - sušnabždėjo, stebėdamas, kaip iš kaklo arterijos tykšta fontanai. Per vėlu, štai kaip.
   Du negyvi, vienas užmaršintas, vienas nukryžiuotas. Sorenas atsiduso, sukandęs dantis ir kiek pravėręs lūpas - pro jas išsiveržė menkas garų kamuolėlis.
   - Viskas gerai? - eliksyrininkas paklausė lyg būtų pamiršęs, kad vilkolakio formoje žmonės negali kalbėti, atsistojo priešais Luną, atidžiai apžvelgdamas jos kailį.
   Ji atrodė neblogai, nors vilkui mirtinai reikėjo pagalbos ir poilsio.
   - Čia tai įpuolėm, - liūdnai vyptelėjo juodabarzdis atsitiesdamas nuo vilko.
   Skubotu žingsniu nusliūkino prie Spaiko, pasiėmė suglebusį voro kūnelį ir apgaubė delnais, lyg tas padėtų jam sušilti, tuomet susirado savo eliksyrininko krepšį ir apsiaustą, paliktus tarp šiukšlių, o vienos palapinės tarduryje buvo sudėtos kelios lazdelės - ne tik jo ir Lunos. Sorenąs pasiėmė saviškę, o Lunai nunešė kitas. Netikėtai prie šiukšlių rado ir kelis stiklinius butelius, visus juos pauostęs ir patyrinėjęs nustatė, jog vienas iš jų - gydomasis.
   - Pasiimk savąjąlazdelę, - tarė von Sjuardas, pateikdamas Gardner tris rastas lazdeles. - Manau, visa kita sumesim į krūvą ir sudeginsim, - pasidalino savo planu. - Arba tiesiog pradanginsim, kad nebegaištumėm laiko. Tik dėl visa ko dar derėtų tai apieškoti.
   Sorenas pritūpė ir sugirdė dalį gydomojo eliksyro vilkui. Galva mažumėlę svaigo nuo gyslomis tebepulsuojančio sidabro. Staiga išgirdęs inkštimą, von Sjuardas staiga atsiminė, kad prie vieno medžio vis dar tebestovi nepilnai nukenksmintas medžioklis. Auksaakis klausiamai pažvelgė į vilkolakę.
   - Užmaršinti? - pasiūlė jis.
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas profesorius, senas kaip Žemės branduolys. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



Armata strigoi

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 666
  • Lytis: Moteris
  • I am a wolf and I am stronger than fear.
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #617 Prieš 2 mėnesius »
   Pakeitusi pavidalą ir stovėdama ant šiugždančio sniego, nuklojusio visą Uždraustąjį mišką, Luna pirmą kartą norėjo susirangyti kokiame nors kamputyje, būtų tikęs ir medžio kamienas, ir paprasčiausiai pailsėti. Atrodė, jog visi žvėries instinktai buvo keistai užslopinti. Galbūt grandinės ir tas kvailas antsnukis kažkaip paveikė antrąją, žvėriškąją pusę? O galbūt buvo per daug išsekusi ir nusikankinusi, jog leistųsi užvaldoma instinktų ir ką tik prasidėjusią naktį praleistų energingai lakstydama medžių karalija.
   Delgadas atrodė daug prasčiau už pilkakailę. Šiam skubiai reikėjo pagalbos. Laimei, Sorenas suskubo tuo pasirūpinti, tik prieš tai į saują atsargiai pasiėmė savo vorą. Žinodama, jog viauktelėjimo ar kitokio garso, kurį būdama vilkės kailyje išleis, buvęs profesorius nesupras, tad tik atsargiai, jog neišgąsdintų auksaakio, žengė kelis žingsnius žvilgtelėdama į delnuose paslėptą augintinį ir sidabro veikiamą buvusį profesorių.
   Gali nė nesakyti...
   Paprastas susitikimas, turėjęs būti paskirtas įvairių žolelių paieškoms ir įprastiems pokalbiams, virto be galo sekinančia ir varginančia kova.
   Kaip ironiška...
   Stebėdama, kaip juodaplaukis nusliūkina prie palapinės ir pasiima lazdeles, Luna atsisuko į savąjį augintinį. Šis nebegalėdamas pastovėti ant kojų išsitiesė ant sniego. Baltas, mėnulio šviesoje žėrintis sniegas nusidažė kraujo raudoniu. Gailiai viauktelėjusi pilkakailė atsigręžė į Soreną. Šis, regis, rado išeitį išgelbėti vilką.
   Tai, kad jo link artinosi vampyras, rudai pilko kailio keturkojiui ne itin patiko, tačiau neišleido nė garso. Galbūt buvo per daug išsekęs, o galbūt žinojo, kad nieko blogo nebenutiks. Jo šeimininkė nerodė jokių nepasitikėjimo ženklų į besiartinantį auksaakį, tad nepasitikėti nebuvo priežasties.
   Sukarpiusi ausimis vilkė žvilgtelėjo į ką tik eliksyro gavusį augintinį, o tuomet kilstelėjo galvą į profesorių. Jautė, kad šio kraujyje pilna sidabro. Sidabro, nuodijančio jo kūną, tačiau eliksyrininkas į tai, regis, nekreipė dėmesio.
   Parodžiusi savo lazdelę Luna gailiai pažvelgė į Soreną, tikėdamasi, jog šis susipras ir pabandys išvalyti sidabrą sau iš kraujo, tačiau šis nekreipdamas dėmesio susikoncentravo į nelabai aplinkoje besigaudantį medžiotoją.
   Parodžiusi pakankamai suprantamą ženklą palikti šį ramybėje ir leisti keliauti savais keliais, o tai iš merginos pusės buvo itin keista, tyliai viauktelėjo. Buvo dėkinga, kad buvęs profesorius pasirūpino jos augintiniu, tačiau dabar pagalbos reikėjo jam pačiam. Ir kuo skubiau.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Luna Gardner »
I don't need a weapon. I am one.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas
  • *
  • 1611
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #618 Prieš 2 mėnesius »
Sorenas automatiškai žengtelėjo į šalį, Lunai iš nugaros priartėjus prie jo. Greičiausiai vampyriški instinktai darė šiokią tokią įtaką jo elgsenai, juolab, kad, regis, visai neseniai ir teko kautis su užtemusio nuo pilnaties proto vilkolakiu. Palauk, neseniai?.. Nuo kovos su Igoriu Lorijanu-Greywindu praėjo jau keleri metai, štai kaip nutiko.
   - Žinau, - nesuprasdamas, ką Luna iš tikrųjų sako, bet numanydamas jos mintį atsakė vampyras.
   Dėl šito pasijautė keistai - šitaip mėgo kalbėtis su savo augintais magiškais gyvūnais, kurie galimai jo nesuprasdavo, galima ir jis jų nesuprasdavo, tačiau socialiai būtybei buvo malonu palaikyti įsivaizduojamą pokalbį. Tu alkanas? Ei, ei, ramiau, tuoj pataisysiu. Taip, žinau, kad tu miršti iš bado. Taip, taip.
   - Galėsi ją pasiimti, ar tau kažkaip... Krepšį uždėti? - paklausė Sorenas, turėdamas mintyje lazdelę ir nelabai lanksčius vilkolakio pirštus.
   Kaži, ar ir puikiai savo kūną įvaldęs vilktakyste sergantis burtininkas drįstų lazdelę neštis dantyse - tai juk velniškai trapus daiktas, o dar daugiau - kyla abejonė, ar lazdelė neįsižeistų dėl tokio nepagarbaus elgesio ir nepradėtų svaidyti klaikios magijos pliūpsnių kairėn dešinėn.
   Von Sjuardas lazdele į krepšį susikrovė nemažai jam keistų pasirodžiusių daiktų - galės ištirti ir išsiaiškinti, kokie medžioklių gebėjimai ir įrankiai. Likusius rankomis sumetė į buvusios stovyklos vidurį - šituos teks sunaikinti.
   - Kada nors mums dar reikės susitikti, Luna, - sunkiai atsiduso eliksyrininkas, tik ne todėl, kad jam būtų sunku apie tai pagalvoti, bet todėl, kad kraujas, nuodijamas sidabru, sunkino visus judesius. - Mums teks ištirti tuos visus prietaisus ir išsiaiškinti, kam jie skirti. Gal sužinosim ir daugiau dalykų apie medžioklius.
   Sorenas prisėdo, iš kišenės išsitraukė jau mažumėlę atsipaipalojusį Spaiką. Pažvelgęs į savo rankas pastebėjo, kad oda pamažėle sidabruoja ir ima kraupiai blizgėti pilnatyje. Vyras sukando dantis ir pažvelgė aukštyn, į šakas. Dabar kraują išvalančio eliksyro nesusitaisys. Tai, ko jam reikėjo ir kas būtų šiek tiek jį pastiprinę, neabejotinai buvo kraujas. Žvilgsnis automatiškai nukrypo į tebebandantį iš rankos išsitraukti peilį nukryžiuotąjį.
   - Obliviate, - sumurmėjo vampyras, nukreipęs lazdelę į vyrą.
   Sorenas buvo pernelyg išsekęs, kad sėkmingai panaudotų Užvaldymo kerus. Juolab, kad tai buvo beviltiškai amoralu - susivokęs, ko norėjo imtis, Sorenas nežymiai pakraipė galvą.
   Čia pat gulėjo ir vilkas - masinte masino jo kraujas, pasiliejęs ant sniego, ne, labiau masino tas, pulsuojantis gyslose. Sorenas suleido pirštus į medžio, į kurį buvo atsirėmęs, žievę. Atsiminė, jog gertuvėje nebuvo likę nei lašo.
   - Ką gi, - po ilgos pauzės prabilo juodabarzdis. - Tikiuosi, galėsi jais pasirūpinti, nebūtų gražu dvi išvalytas sielas palikti miško nasrams. Man jau reikia eiti, - niauriai šyptelėjo.
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas profesorius, senas kaip Žemės branduolys. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



Armata strigoi

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 666
  • Lytis: Moteris
  • I am a wolf and I am stronger than fear.
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #619 Prieš 2 mėnesius »
   Į instinktyvų auksaakio veiksmą pilkakailė nekreipė dėmesio. Nors abu antgamtikai sutarė ir palaikė gerus ryšius, tačiau skirtingos rasės ir bendra praeitis vis tik vertė elgtis atsargiai ir tikėtis puolimo. Užuodus kraują net ir idealiai įvaldžiusiam savo prigimtį vampyrui būdavo sunku susivaldyti. Protas tuo metu nustodavo veikti leisdamas kūną kontroliuoti instinktams. Vilkolakiai ne daug kuo skyrėsi nuo aštriadančių. Be antivilkinio eliksyro būtų išskerdę ištisus kaimus, miestus ir net savo gaujas. Žvėris visuomet liks žvėrimi.
   Sulaukusi klausimo apie lazdelę kelias akimirkas padvejojo. Neštis krepšio tikrai neketino, tačiau sulaužyti lazdelės taip pat nenorėjo. Nors jėgas visuomet apskaičiuodavo ir pasitikėjimo savimi niekad nestingo, bet šiuo atveju pastarosios savybės trūko. Plonas pagaliukas galėjo lūžti nuo menkiausios jėgos, be to, ji buvo Uždraustajame miške, pavojų čia niekuomet netrūkdavo.
   Nusprendusi pabandyti pasitikėjimą savimi atsargiai pasiėmė lazdelę tarp aštrių it skustuvai ilčių. Vaizdas turėjo būti gana skaudus tiems, kurie itin vertino burtų lazdeles.
   Trumpam kryptelėjusi galvą per petį žvilgtelėjo į ant sniego gulintį vilką. Atrodė, jog rudai pilko kailio savininkas nebekreipė dėmesio į aplinkinius garsus. Paprasčiausiai laukė, kada galės grįžti į savo buveinę.
   Suglaudusi ausis Luna žvilgsniu nusekė garso šaltinį. Juodaplaukis buvo teisus. Susitikti neabejotinai teks, tik ne artimiausiu metu. Pirmiausia jiems reikėjo išsilaižyti žaizdas ir atsigauti, tam atvejui, jei tokia situacija pasikartotų.
   Supratingai linktelėjusi galvą žengė kelis žingsnius augintinio link. Sulaukęs dėmesio Delgadas nenoriai atsistojo ir trumpam žvilgtelėjęs į vampyrą pasuko į miško tankmę. Jaunoji alfa būtų pasielgusi taip pat, jei ne tas keistas, alkanas eliksyrininko žvilgsnis.
   Pilkakailės ketera grėsmingai pasišiaušė rodydama nepasitikėjimą. Kraujo trokštantis žvilgsnis su didžiausiu alkiu žvelgė į medžių tankmėje dingstantį vilką. Iš kur pažino tą žvilgsnį? Ne kartą teko matyti grynakraujo vampyro akyse. Ne kartą teko ir patirti, ką reiškia išbadėjęs vampyras.
  Supratusi, jog Sorenas neketino pulti, kelias akimirkas padvejojo. Žinojo, kad kraujas leistų atsigauti buvusiam profesoriui, tačiau nė už ką neketino leisti kamuoti ir taip besikankinančio vilko. Paskutinį kartą žvilgtelėjusi į vampyrą, nusekė paskui augintinį, tik priešingai nei šis, leidosi į medžioklę.
   Jautėsi dėkinga už gydomąjį eliksyrą, kurį sugirdė Delgadui, net jei tas eliksyras buvo medžiotojų. Be to, kaltė slėgė jaunosios anglės pečius, tad privalėjo atsilyginti.
   Medžioti ilgaausius padarėlius po sekinančios kovos buvo itin sunku. Jautėsi išsekusi, o ir atlikti tikslius judesius nelabai pavyko, tad pirmąjį grobį pilkakailė paleido, o tiksliau nespėjo pasivyti. Laimei, su antruoju ir trečiuoju sekėsi kur kas geriau. Vienas, regis, buvo sulaukęs garbingo amžiaus, tad skuosti už išsekusią ir sunkiai besiorentuojančią vilkę sekėsi prastai. Antrasis, regis, buvo sulaukęs vos metų. Su šiuo sekėsi kiek sunkiau, tačiau po kelių akimirkų saldus mažylio kraujas suvilgė aštrias iltis. Instinktai liepte liepė pasidžiaugti grobiu, malonų metalo skonį kėlė iltimis varvantis kraujas, deja, žvėries instinktai liko nustumti nuošaly. Lengva ristėle Luna sugrįžo prie vampyro. Prisiartinusi atsargiai pravėrė nasrus paleisdama negyvus kūnelius. Laimikis nedidelis, tačiau turėjo pakakti, kad vampyras atgautų bent dalį jėgų, o sidabro kiekis kraujyje sumažėtų.
   Kelias akimirkas stovėdama šalia juodaplaukio ir safyro spalvos akimis žvelgdama į auksines kantriai laukė. Galiausiai nusprendusi leisti Sorenui pasisotinti niekieno netrukdomam, patraukė į miško gilumą.
I don't need a weapon. I am one.

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • VII kursas
  • *
  • 206
  • Taškai: 50
  • Lytis: Moteris
  • į savo pasaulį aš įsileisiu tave
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #620 Prieš 1 savaitę »
  Vakare, tačiau saulei dar nepasislėpus už horizonto linijos, menka vėsa perskrodė randuotosios kūną, kuris buvo padengtas plonais lininiais drabužiais, o pėdos paslėptos skirtingų spalvų sportbačiuose. Žemaūgės rankose buvo kibirėlis vinių ir plaktukas. Tikra bitė darbininkė, vinimis ir plaktukais ateityje sau namą pasistatys. Prieš dangaus mėlynės akis stovėjo neužbaigtas instrumentas - pianinas, vienas jos mėgstamiausių. Ginger buvo menininkė, visi tą matė, visi girdėjo ir visi žinojo, o kas ne, tai visada galėjo išgirsti smuiko melodiją, sklindančią iš astronomijos bokšto, kuriame ji gana dažnai įsikuria vakarais, ir užeiti pasilabinti, susipažinti.
  Septyniolikmetė nežinojo, kurių galų jai prireikė susikonstruoti pianiną (vidumi pasirūpino lazdelės pagalba, nebuvo dar tokia vunderkindė), tačiau buvo likę pritaisyti tik kažkokio metalo lentelę, kuri buvo nudažyta pigiais aukso spalvos dažais ir ant jos parašyti šios jaunosios panelės inicialai. Tačiau palikusi vinukus ir tą kvailoką plaktuką ant žemės, Adelė išsibūrė sau patogią kėdutę, persimetė plaukus atgal, užsimerkė ir norėdama pasijusti lyg Vienos filharmonijoje pradėjo pirštais bėgioti per klavišus, sukurdama Mėnesienos sonatą miško viduryje. Visgi, Bethovenas buvo jos idealas.
 Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo nors verkiu.
                                                                            

*

Neprisijungęs Morisas Banoveris

  • VII kursas
  • *
  • 102
  • Taškai: 20
  • Lytis: Vyras
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #621 Prieš 1 savaitę »
Po visų pamokų, valgymų ir dar bala žino kokių dalykų kuriuos jam teko daryti per šią dieną Morisas pagaliau pasijautė laisvas, nes jis šiuo metu galėjo daryti beveik viską ką norėjo. Tad vos tik išėjęs į lauką patraukė jau šimtus kartu jo kojomis pirmyn ar atgal vaikščiotu takeliu. Bet šį kartą kažkas buvo ne taip, vakarinių paukščių giesmių jau nebesigirdėjo, tik karts nuo karto vėjo gūsio pagauti sušlamėdavo lapai. Bet nors ir kaip visur buvo tylu, bet gerai įsiklausius buvo galima išgirsti kaip kažkas tolimoje groja pianinu, o einant takeliu gilyn į mišką garsas vis stiprėjo. Kai jau atrodė, kad visas tas malonus skambesys užpildantis miško tylą yra už krūmų priešakyje vaikinas patraukė jų link, bet garso skleidėjo tenais nebuvo, tad klastuolis bandė eiti garso link kas nebuvo viena iš lengvesnių užduočių vien dėl to, kad kur tik bepasisuktum girdėjai grojamą melodiją. Morisas po truputį skynėsi kelią į miško tankmę, o melodija vis garsėjo ir kai jau buvo bepasiduodantis ieškoti per medžių tarpą pamatė kažką keisto kas nebuvo panašu, kad priklausytų miškui. Priėjęs arčiau pamatė, kad tenais stovi pianinas, o prie jo sėdi mergina ir groja kažkurį iš senųjų, klasikinių kūrinių. Dar šiek tiek apsidairęs pamatė, kad netoli pianino stovi kabirėlis vinių ir ant žemės paguldytas plaktukas. Stengdamasis nesutrukdyti jai groti vaikinas atsirėmė į vieną iš medžių ir užsimerkęs paniro į melodijos sūkurį. Nepažįstamajai baigus groti klastuolis priėjo arčiau atsistojo per kelis metrus nuo jos ir prabilo:
 -Tai matau čia miške muzika užsiimame, o tuo pačiu ir meistraujam. Ar aš klystu?

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • VII kursas
  • *
  • 206
  • Taškai: 50
  • Lytis: Moteris
  • į savo pasaulį aš įsileisiu tave
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #622 Prieš 6 dienas »
  Kad ir kokia nuostabi melodija tai buvo, vis tiek kažkada turėjo baigtis. Adelės pirštai elegantiškai ir lengvai atsitraukė nuo klavišų. Praėjo sekundėlė, kita. Dažytoji atmerkė savo dangaus mėlynumo akis, atsistojo, užvėrė pianiną ir atsisuko į atėjusį vaikinuką. Nusišypsojo. Dar nieko neatsakiusi nupuškavo iki savo reikmenų, pasiėmė juos į rankas, o tuomet priėjo prie nepažįstamojo.
- Neklysti,- šyptelėjo. Užsikabino kibirėlį ant riešo.- Adelė, namų, instrumentų, batų ir plaukų remontas- ištiesė smulkią ranką kaip koks bičiukas ir prisistatė lyg būtų kokia 'Tadas, pardavinėju alų ir gėles' arba 'Ivona, geliniai nagučiai'.
  Nieko nelaukusi pati pagriebė vaikinuko ranką ir ją spustelėjo bei pakratė. Jau nuo pat pradžių septyniolikmetė pana pasirodė kaip bičiukas per brūkšnelį kvaištelėjusi, tačiau labai dėl to nesijaudino, jai tiesiog buvo gera nuotaika. Paleidusi vyruko ranką, įsistebeilijo į šio rudas akis. Ir tik po akimirkos atsipeikėjo, papurtė tą nedidelę galvelę.
- Varom meistraut?- kilstelėjo kibirėlį su vinukais ir plaktuką.
 Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo nors verkiu.
                                                                            

*

Neprisijungęs Morisas Banoveris

  • VII kursas
  • *
  • 102
  • Taškai: 20
  • Lytis: Vyras
Ats: Miško vidurys
« Atsakymas #623 Prieš 6 dienas »
Spustelėjęs merginai ranką Morisas prisistatė kiek paprasčiau.
-Morisas, malonu susipažinti.
Jai paleidus jo ranką ir įsistebeilijus į jo akis vaikinas pasijuto kiek nejaukiai ir tikėjosi, kad tai greitai baigsis. Nors ir kaip netikėtų į Dievą, bet šį kartą galėjo tik dėkoti, kad visas šitas stebeilijimasis baigėsi ir jis galėjo pasijusti kiek laisvesnis.
 -Meistrauti? Na ką galiu pasakyti tai nėra toks dalykas kuris man sektųsi gerai, o tuo labiau normaliai, bet galiu pamėginti vistiek nelabai yra ką prarasti nebent kelis medžio gabalus kurie po mano meistravimų net ir malkomis būti nebetiks.
Dar būdamas šiek tiek nustebęs po tokio pasiūlymo klastuolis bandė suvokti kodėl jam yra siūloma meistrauti ir kodėl šita pana kuri ką tik grojo su pianinu dabar stypso su kibirėliu pripildytų vinimis ir plaktuku rankoje.
 -Gerai, tai jeigu mes dabar einam kaip tu sakai meistrauti tai ką meistraujam. Aš tipo galvoju, gal instrumentus bandom kokius padaryti ar dar ką ir tada žiūrėsim kaip ten bus.