[Luna Gardner]

Ištisas valandas apsiniaukęs ir niūrus dangus pamažu ėmė keistis, užleisdamas vietą tamsiai nakčiai. Sunkūs, pilkšvai juodi debesys įgavo dar tamsesnę spalvą, pro šiuos, radusios plyšius pasirodė pirmosios žvaigždės. Įžvelgti mažąsias dangaus puošmenas nebuvo lengva, tačiau gerai įsižiūrėjus pamatyti pavyktų.
Laikrodžio rodyklei vis labiau artėjant link dviženklių vakaro skaičių dangaus skliautą papuošė nedidelės, įvairiausių formų snaigės. Lėtai krisdami ant storo, per pastarasiais kelias savaites nugulusio sniego, sušalę vandens lašeliai padengė žemę dar storesniu sluoksniu. Didesnė kiekį saulės gavusios vietos ir vėl pasidabino balta skraiste. Viską aplink nuklojo akinančiai baltas sniegas.
Ilgas, šiluma spinduliuojantis apsiaustas, siekiantis sniegu pasidabinusią žemę, neleido pajusti atšiauraus, regis, visiškai nedraugiškai nusiteikusio žiemos šaltuko. Supratęs, jog pro šį prasprūsti nepavyks, ledinėmis rankomis ėmė glostyti merginos veidą. Įprastai šviesaus gymio skruostai paraudo.
Lėtai žingsniuodama Uždraustojo miško paklode, nusėta akiai neįžiūrimomis snaigėmis, užsitraukė gobtuvą paslėpdama už nugaros laisvai krentančius plaukus. Itin tiesūs, papuošti snaigėmis plaukai netruko sudrėkti. Ištirpę sušalti spėję dangaus lašeliai neketino dingti be jokio pėdsako. Nekreipdama į tai dėmesio kilstelėjo galvą į dangų. Safyro spalvos žvilgsnis perbėgo per tamsius, nedraugiškai nusiteikusius debesis. Atrodė, jog dangus pyko. Troško, jog visi, kurie vaikščiojo žeme, paskęstų šaltame, akinančiame sniege.
Tvirčiau suspaudusi atgautą lazdelę, mat, profesorius savo žodį negražinti šios visą savaitę, ištęsėjo, žvilgtelėjo į horizontą. Vos už kelių žingsnių ant nedidelės uolos atbrailos gulėjo rudai pilko kailio žvėris. Iškėlęs galvą vilkas stebėjo besiartinančią šeimininkę. Iki šiol ramiai, nė nekurstelėdama gulėjusi uodega pakilo kelis kartus sumojuodama į šalis.
Nežymiai kilsteljėusi lūpų kampučius nužvelgė augintinį. Praėjo lygiai savaitė nuo to, kai Dafydd sugalvojo sumedžioti žaviosios anglės augintinį. Nors medžioklė baigėsi ne visai taip, kaip vaikinas tikėjosi, tačiau žvėries kūnui teko praėjusių įvykių pasekmės. Snkukutį puošusios žaizdos baigė užgyti, iš tolo žvelgiant šių nebesimatė. Norint išvysti akmenų padarytus sužalojimus reiktų praskirti kailį.
Vis dėl to galinėje kojoje atsivėrusi žaizda, po to, kai nelemta šaka kliudė į duobę krentantį vilką, gijo kur kas lėčiau. Gilus ir didelis įdrėskimas neleido vilkui laisvai judėti. Net gi dabar, išvydęs savąją šeimininkę, užuot liuoktelėjęs nuo uolos ir pasitikęs tamsiaplaukę, liko gulėti.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sušalę lietaus lašeliai ir purus šerkšnas ant medžių šakų... Šen bei ten iš debesų per anksti, dar gerokai prieš pūgą, pabėgusios atsargios snaigės... Sunku apibūdinti tą tyrumą ir skaidrumą, išryškėjantį, kai dangus užtemsta ir patsai lyg užpavydėjęs nusidažo karališkai mėlyna spalva ir apsipila nuostabiai žėrinčiomis žvaigždėmis. Šįkart buvo šiek tiek kitaip, žvaigždes uždengė ganėtinai stori debesų kailiniai, ne veltui buvo minėta apie artėjančią pūgą. Bet kai dangus užsimerkia nakčiai, draskomai pūgų, snieguotos lygumos ima paslaptingai švytėti.
   Begarsiai žingsniai tylioje žiemos karalystėje. Šviesą atspindinčios auksinės akys, atidžiai besidairančios per juodus šakų siluetus. Jokių žvaigždžių, jokių kompasų, jokių navigacijų, neimk nieko, tik žygiuok per žėrinčius miškus ir laukus - štai tokios filosofijos dabar laikėsi senasis eliksyrininkas ir magizoologas von Sjuardas. Seniai bevaikštinėjo taip sau, besimėgaudamas gamtos teikiama ramybe. Nusižiovavęs trumpam atsirėmė į medį, užvertė galvą aukštyn, užsisegė viršutinę balto su pilkomis dėmėmis apsiausto sagą. Iškvėpė orą, keistai nusišypsodamas pats sau, garų tumulai neišsiveržė iš šaltakraujo nemirėlio burnos. Pastebėjo šalia vieno krūmo augant, rodos, stiklinį magišką augalą, pirštai virptelėjo, bet įveikęs pagundą eliksyrininkas nusėlino tolyn. Mėgavosi kiekvienu oro gurkšniu ir vienatvės sekunde.
   Tuomet vampyriška uoslė pranešė būtybei apie kraują. Ne žmogaus, greičiausiai gyvūno, nors Sorenas ir nenumanė, kokio. Stabtelėjo, pamąstydamas, kaip turėtų elgtis, o tuomet patraukė kryptimi, kuria einant kvapas stiprėjo. Kai jau buvo beveik visai arti, kažkodėl sumanė įsilipti į medį ir pamatyti žvėrį iš viršaus.
   Tiesą sakant, profesorius nustebo, kai išvydo vilką, o šalia jo - vilkolakę, Hogvartso mokinę, ir jam šiek tiek pažįstamą Luną Gardner. Stebėjo, kaip švelniai jinai į jį žiūri, suprato, kad galbūt jie ne šiaip susitiko. Nežinojo, ar Luna turi draugų Uždraustajam miške, nežinojo, kaip ten vilkolakiams su vilkais. Kilo pagunda pasirodyti kaip nors įspūdingai, bet Sorenas nenorėjo sugadinti tos akimirkos. Tad tik po kelių minučių visiškos tylos pagaliau teikėsi prabilti. 
   - Jis sunkiai sužeistas, tiesa? - pasiteiravo tyliai, vis dar sėdėdamas medyje šiek tiek toliau ir aukščiau nuo Lunos. - Ar jis tavo?

[Luna Gardner]

   Nežymiai pakilę lūpų kampučiai lėtai nusileido užleisdami vietą giliam liūdesiui, kuris apgobė ne tik dailių bruožų veidą, iš šono slepiamą karališkai mėlynos spalvos gobtuvo, tačiau ir nakties tamsoje spindinčias brangakmenio spalvos akis.
   Išdidumas, alfos lyderystė, sarkastiškumas, džiugesys, viskas dingo. Matyti skausmą kenčiantį padarą, kuris visai neseniai nenustygo vietoje, buvo pasiruošęs bėgti ištisus kilometrus ir rungtis su stipriausiais žvėrimis, pernelyg graudu.
   Įveikusi paskutinius kelis žingsnius kilstelėjo ranką perbraukdama per gaurais apaugusią žvėries galvą. Šiltas ir purus kailis netruko paskleisti šilumos žiemos šaltuko apkandžiota rankos oda. Leisdama šilumai, sklindančiai nuo šilto vilko kūno, užlieti savąjį, kelias akimirkas paprasčiausiai stovėjo švelniai braukdama per tankius gaurus. Plaučiuose sušilti spėjęs oras išsiveržė nedideliu garų debesėliu, netrukus išsisklaidžiusiu žiemos šaltuko prispaustoje aplinkoje.
   Visas dėmesys sutelktas į augintinį privertė prarasti budrumą. Pamiršti, jog kiekviena akimirka, praradus šį svarbų savisaugos jausmą, gali kainuoti gyvybę.
   Akinančiai žėrinčia paklode nuklotoje miško karalijoje nuskambėjus, regis, pažįstamam balsui, akimirksniu atitraukė ranką nužvelgdama baltais aksesuarais pasipuočusius medžius, tačiau žvilgsnis nesugavo jokio gyvybės ženklų. Visi miško žvėrys saugiai ir šiltai tūnojo savo namuose, o balso savininko nebuvo matyti. Netrukus nuskambėjus ir antrajam balsui teko susivokti, jog balsas sklindo ne nuo žemės, kur po kojomis girgždėjo sniegas, o nuo tvirtos medžio šakos.
   Lėtai kilstelėjus galvą safyros spalvos žvilgsnis susidūrė su aukso, gintarą primanančiomis akimis. Sorenas von Sjuardas. Atmintyje akimirksniu iškilo vos prieš keletą mėnesių gerta pasakiškai skani arbata ir pokalbis su senuoju Hogvartso profesoriumi.
-Pakankamai sunkiai, jog savaitės užžgyti nepakaktų,-tylus balsas perskrodė Uždraustajame miške įsikaraliavusią tylą.
   Sutikti von Sjuardą čia, Hogvartse, mažų mažiausiai tikėjosi, ypač, kai šis nusprendė kuriam laikui atsisakyti ilgus metus dėstytų pamokų. Dar vienas įrodymas, jog likimas puikiai moka sužaisti.
-Turbūt galima teigti ir taip,-nežymiai kilstelėjusi lūpų kampučius žvilgtelėjo į šalia gulintį vilką. Praviri nasrai - puikus įrodymas, jog medyje tupinčiu nepažįstamuoju žvėris nė kiek nepasitikėjo. Dėl to kaltinti sužeistą vilką būtų itin kvaila. Po paskutinio karto šis ne tik stipriai nukentėjo, jog nepuolė pasirodžiusio vaikino, tačiau gavo gerą pamoką.
-Ką čia veikiat, von Sjuardai?-safyro spalvos akys ir vėl susirado medyje sėdintį profesorių. Keista ir kiek juokinga situacija. Pauuglė, kuriai, regis, turėtų rūpėti visokios linksmybės ir išdaigos, ramiai stovėjo ant sniegu nuklotos žemės, o štai profesorius, gyvenantis jau daugiau nei penkis šimtus metų tupėjo medyje. Matyt, gyventi be nuotykių ir išdaigų net ir suaugusiems nuobodu.

[Sorenas von Sjuardas]

   ,,Geros širdies mergina", - pamintijo profesorius, stebėdamas vilkolakės veidą, perimantį dalį kenčiančio žvėries skausmo. O vilkui iš tiesų kažkas buvo gerokai sudrožęs sveikatą - logiškai mąstant, kaži, ar gyvūnas galėtų taip susižeisti pats. Gal kova su kitu vilku, gal spąstai, gal koks agresyvesnis stambesnis žvėris ar netgi... pati Luna, pilnaties metu. Kas ten žino?
   Rodos, jo pasirodymas ją išgąsdino. Neiškart safyrinės merginos akys susidūrė su auksinėmis vyriškio. Kažkoks pasakiškos kainos momentas - nuo šakų tįsta krištoliniai varvekliai, ant jų - baltojo aukso šerkšnas, žemė apibarstyta platina, kur ne kur gali išvysti ir sidabro pėdas... O čia - dar ir prabangios akys. Kokia paveikslo kaina? Neįpirktum.
   Vampyras atsitiesė, perlipo ant žemesnės šakos, tada dar žemesnės - vos du metrai nuo žemės - ir nušoko. Tyliai priėjo arčiau Lunos ir jos gauruotojo bičiulio, pamatė iššieptus blizgančius dantis, panašiai baltus, kaip ir visas žiemiškas peizažas, kurio, jei įsivaizduotume kokį nors paveikslą, centre stovėjo du antgamtai. Protingas vilkas, keistas vilkas, juk vilkai retai būna priešiški tokiems vampyrams kaip Sorenas. Auksaakis per atstumą klausiamai nužvelgė jo žaizdą ant kojos.
   - Galbūt būtų įmanoma ką nors padaryti... - susimąstęs nutęsė jis. Tik priėjęs artyn pamatė ir naujesnio kailio ruoželius ant snukio, bylojančius, kad čia visai neseniai būta žaizdų. - Kas jam nutiko? - pasiteiravo buvęs profesorius.
   Vadinasi, jis greičiausiai Uždraustajam miške. Keista, kad kojos ir smalsumas jį atnešė būtent čia. Ir kaip jis išvis praėjo visas rizikingiausias miško zonas? Atsitiktinumas? Ar užsisvajojimas?
   Von Sjuardai. Retai kas jį taip vadino. Jei konkrečiau, dabar atsiminė tik vieną tokį asmenį, ir nebūtų norėjęs čia jo sutikti. Greičiausiai kada nors reikės.
   - Profesoriau von Sjuardai, - pataisė jis, pabrėždamas pirmąjį žodį. Įprotis. Baisiau už prigimimą. Būtų galėjęs pasiūlyti vadinti jį vardu, bet gimimas penkioliktam amžiuj niekaip neleido jam atprasti. O gal įsileisti šiek tiek naujovių... Ir jis juk seniai nebe profesorius, labai seniai.
   Bet...
   - Tiesą sakant, mėgavausi žiemos vaizdais. Retai kada būna tokių gražių dienų. Va, ir dabar jau niaukiasi, bus pūga. Vilkui reikėtų kokios pastogės, kad neužmigtų ant sniego, nes tada jau nebenubus, - tarė profesorius. Ne paslaptis, kad nemažai gyvūnų žiemą taip ir miršta. Ypač stirnų. Jei tik nesusiranda sausesnės vietos kur po egle, ir atsigula ant sniego... Liga, kosėjimas iki kraujo ir galas. - Nors miške tiek nedrėbs, kiek palaukėj... - nutęsė jis.

[Luna Gardner]

   Atsakymo nesulaukė. Regis, buvęs Hogvartso profesorius, ilgus metus "kankinęs" mokinius su įvairiausiomis žolelėmis ir iš jų gaminamais viralais, nusprendė pokalbį pratęsti ant šalčiu dvelkiančios žemės.
   Keli šuoliai ant kiek žemiau esančių tvirtų šakų, o tuomet kiek didesnis tarpas nei dviejų metrų ir vampyrų rasės atstovas stovėjo greta tamsiaplaukės, kūną paslėpusios šiltame, karališkai mėlynos spalvos apsiauste. Iš dangaus lėtai besileidžiančios baltos snaigės papuošė šį savo plonu sluoksniu, it mažutės sagutės, nusprendusios paivairinti joms nuobodžiai atrodantį apdarą.
   Nebepaisydamas kojoje jaučiamo degiančio skausmo žvėris pakilo užimdamas gynybinę poziciją. Vos prieš kelias akimirkas vos matomai spindėjusios iltys dabar puikavosi visu savo gražumu susiliedamos su aplink esančia aplinka. Jei šviesiai pilkšvo kailio nepuoštų rudas atspalvis, gauruotasis miško gyventojas puikiai pasispėltų žėrinčioje sniego paklodėje.
   Iš galingos krūtinės nuaidėjo tylus urzgimas. Įspėjimas, jog nepažįstamajam geriau nesiartinti prie jo ir šalia stovinčios merginos. Įspūdingas ir širdį virpinantis vilkų bruožas, net merdėdami šie pasiryžę ginti tuos, kurie brangūs.
   Tyliam atodūsiui išsiveržus iš rausvų merginos lūpų, žvilgsnis nukrypo į žvėries pusę. Rudos, beveik juodos akys stebėjo kiek toliau stovintį antrąjį antgamtiką.
   -Nedraugiškas klastuolis,-liūdnai šyptelėjusi gūžtelėjo pečiais. Nors šiam tebejautė neapykantą ir mielai būtų pervėrusi šio širdį po apsiaustu paslėta kardo geležte, tačiau buvo nusprendusi palikti šį gyvą. Galbūt kada nors už tai atkeršys, kaip ir pats vaikinas, sumanęs pasinaudoti nekaltu padaru.
   -Žaizda gija, tačiau per lėtai...-su viltimi brangakmenio spalvos akyse atsigrįžo į buvusį profesorių. Viltis, jog auksaakis vyriškis sugebės padėti keturkojui, užliejo visas mintis.
   Visą dėmesį sutelkusi į šio pirmąją frazę apie galimybę padėti, vos nepraklausė tolimesnės. Kiek linksmiau nusijuokusi žvilgtelėjo į nakties tamsoje spindinčias aukso spalvos akis.
   -Deja, turiu jus nuliūdinti von Sjuardai, šį titulą jau senokai praradot,-tarsi savotiškas erzinimas arba liūdnas priminimas, jog buvęs profesorius savo noru atsisakė pareigų. Užleido vietą naujam, dar nepatyriusiam asmeniui. Beje, į naujojo profesoriaus, o tiklsiau profesorės pamokas mergina taip ir nenuėjo.
   -Mėgautis žiemos vaizdais pasirinkot būtent Hogvartso apylinkes?-kilstelėjo antakį aiškiai parodydama veide suspindusią nuostabą. Ne tik profesorių sutikti čia buvo staigmena, tačiau ir šio pasirodymo priežastis. O galbūt tai tebuvo tik melas? Gal buvęs profesorius čia pasirodė norėdamas prisiminti senus laikus? Ilgesys viliojo sugrįžti?
   -Pūgai tektų, kaip reikiant pasistengti, jog tai įvyktų,-šyptelėjo žvilgtelėdama į vilką. Tarsi gavęs komandą šis kiek suabejojo, o tuomet ir vėl atsigulė ant uolos krašto. Baltos, aštrios iltys pasispėlė, teliko kyšoti tik šių galiukai.
   

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas su keista pagarba akyse nužvelgė besistojantį vilką. Žavingos jėgos padaras, tiek vidinės, tiek išorinės, ir reikėjo tai pripažinti. Magizoologui šie žvėrys, nors ir nemagiški, visai patiko. Nemagiški gyvūnai savy slėpė ne ką mažiau žavesio, negu magiškieji.
   - Ir ko gi toks piktas? - švelnesniu balsu pasiteiravo Sorenas, liūdnai vyptelėdamas.
   Su šunimis būtų kiek paprasčiau - paprastai jie ima pasitikėti, jei leidiesi apuostomas ir ištiriamas. Bet paprastai šunys vampyrų nemėgsta. Vilkas ranką prie snukio suprastų kiek kitaip - kaip kažką skanaus. Bet visi žino, kaip vilkais manipuliuodavo Transilvanijoje... Kaži, ar Sorenas išdrįstų išmėginti čia savo jėgas.
   - Klastuolis? Mokinys? Kodėl? - nustebo profesorius. Kažkodėl nemanė, kad šis vilkas būtų netikėtai užpuolęs kokį vaikį iki tiek, kad šiam tektų gintis. Nemanė, kad apskritai koks vaikis nuo jo ir apsigintų, jei tik vilkui šautų į galvą pulti.
   Sorenas pažvelgė į Lunos akis. Apsiausto spalva prie jų puikiai derėjo, jei būsim atviri. Visgi vampyrui dabar rūpėjo ne spalvų deriniai, o tai, ką iš merginos akių galėjo išskaityti. O jis iš tiesų norėjo šiam žvėriui padėti, bet...
   - Norėčiau padėti, sumurmėjo jis. - Tačiau problema tokia, jog dabar neturiu katilo.
   ,,Nors... Kažkada man jau teko suktis ir be katilo, ir be samčio, ir dar be laikrodžio."
   - Bet, jeigu sukurtume nedidelį laužą ir rastumėm kokį kelmą, galbūt pavyktų ką nors padaryti, - pridūrė jis. - Galėčiau pažiūrėti? - pasiteiravo, žvilgtelėdamas į Luną, o tuomet - į vilką.
   Lėtai priklaupė prie vilko, ištiesė jam dešinį delną. Galgi nekąs, šiek tiek rizikavo. Raminančiu auksiniu žvilgsniu nužvelgė plėšrūno akis ir galvą. ,,Nagi, viskas gerai."
   [[Byškį per daug pokalbio eina vienu metu, man rodos, nebelabai logiškai eina veiksmai, bet sueis..]]
   - Tai ne tik mokytojo sinonimas, bet ir laipsnis, - niauriai vyptelėjo Sorenas. - Bet, iš tiesų, prieš mokinius tą vardą jau seniai praradau. Šiek tiek Hogvartso man ir trūksta, bet dabar sugrįžti dar negaliu. Beje, - atsikvėpė jis. - Kaip jums naujoji eliksyrų mokytoja?
   - Vaikštinėjau tik po miškus, nusprendžiau keliauti, kaip papuola, taip kartais esti įdomiau. Čia atsitiktinumas, kad atklydau į Uždraustąjį mišką. O gal ir likimo ženklas, kas ten žino, - linksmai žybtelėjo akimis.
   - Taip tik atrodo. Gyvybė trapi, - liūdnai pastebėjo magizoologas. Šaltis užmigdo greitai. Aišku, tai ne Sibiras, ar Rusijos šiaurė, kur žmonės gali užmigti nuo šalčio, bet rizikuoti tokiais dalykais niekada negali.

[Luna Gardner]

   -Ilga istorija...-tylus atodūsis paliko rausvas merginos lūpas.
   Kelioms akimirkoms stojo tyla. Girdėjosi tik tylus, vos girdimas vėjo stūgavimas tarp aukštai iškeltų medžių šakų. Abejonių, jog buvusio profesoriaus galvoje turėjo kilti beglės klausimų ir dar daugiau įvairiausių situacijos versijų, neliko.
   Nusprendusi, jog vis dėl to derėtų auksaakiui papasakoti visą istoriją, jog nelimingo nutikimo nesuprastų savaip, kryptelėjo galvą šio pusėn.
   -Su Delgadu,-žvilgtelėjo į šalia gulintį vilką,-iškaršėm kailį Akromantulai, sugalvojusiai užpulti tą klastuolį. Deja, teko panaudoti drakono pagalbą, o vėliau įtikinėti tą patį klastuolį šio egzistavimu. Galiausiai viskas baigėsi taip, jog šis sumanė paspęsti spąstus Delgadui,-liūdnas vypsnis suspindo žavių bruožų veide.
   -Turbūt dėl viso to esu kalta aš...Jei nebūčiau išmokiusi jo pasikliauti žmonėmis ir užuot šiuos puolus - ramiai apeiti, galbūt dabar Delgadui nebereiktų kęsti viso to skausmo,-šįkart liūdesys ir keistas kaltės skausmas buvo justi ne tik brangakmenio spalvos akyse, tačiau ir švelniame balso tone.
   Buvusiam Hogvartso profesorius išsakius iškilusias problemas dėl katilo nebuvimo, safyro spalvos žvilgnis nuskenavo aplinką. Kad ir ką von Sjuardas buvo sugalvojęs su kelmu, mergina į tai nusprendė nesigilinti. Mostelėjusi lazdele ir burtų pagalba sukūrusi ne tik nedidelį lauželį, tačiau ir mažutį katilėlį, žvilgtelėjo į profesorių.
   -Manau, turėtų tikti,-šyptelėjo nužvelgdama visai neseniai išburtą lauželį. Nors liepsna ir nebuvo didelė, tačiau šilumą puikiai galėjai justi. Snaudžiančią, giliai po sniego paklode pasislėpusią žemę ėmė žadinti tylus ugnies spragsėjimas. Galbūt, jei ne tas nedraugiškai nusiteikęs šaltukas, tamsiaplaukė būtų susirangiusi ant žemės priešais šokčiojančius liepsnų liežuvius ir klausydamasi profesoriaus nuotykių iš kiek neįprastos kelionės, ramiai praleidusi vakarą.
   -Žinoma,-linktelėjo pasisukdama į žvėries pusę.
   Atidžiai stebėdamas besiartinantį vampyrą vilkas dar kartą iššiepė iltis. Kelias akimirkas atrodė, jog rudai pilko kailio gauruotasis atsispirs nuo šaltos uolos ir šoks ant nepažįstamojo, tačiau išvydęs ramią šeimininkės veido išraišką, paslėpė iltis. Tylus urzgimas, visą šį laiką sklidęs iš tvirtos vilko krūtinės, nutilo.
   -Net jei praradot tą vardą, kaip kreipinį, tai dar nereiškia, jog viskas baigta. Mokiniai dar ilgus metus kalbės apie profesorių von Sjuardą,-nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius stebėdama, kaip auksaakis vyriškis tiesia ranką link vilko.
   -Ar dabar man pasakius, jog naujosios profesorės kantrybės su mokiniais nebuvau išbandyti, imsit kvatoti arba pamokslaut?-tyliai nusijuokė.
   Įgavęs kiek pasitikėjimo žvėris kiek atlaidžiau ėmė žvelgti į stovintį vampyrą. Rudos akys įsmigo į gintaro spalvos.
   -Neplanuotuos kelionės vienos geriausių,-gūžtelėjo pečiais šyptelėdama. Patirtis neleido meluoti. Išankstinės išvykos baigdavosi nė neprasidėjusios, o štai netikėtai ir neplanuotai įvykusios - palikdavo neišdildomos prisiminimus.
   -Sako vampyras, gyvenantis nebe pirmąją dešimtmetį,-safyro spalvos akys suspindo kiek linskmesniu spindesiu.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas skvarbiomis, nors pasiaiškinti nereikalaujančiomis akimis įsižvelgė į Luną. Stojus trumpai tylai, na, kokia ten ir tyla, kai šiaurys visais galais švilpauja ir medžių viršūnėm šokinėja bei laužo, ką tik gali, von Sjuardas jau buvo beprabyląs, bet pajuto, kad visgi vilkolakė nusprendė jam viską papasakoti. Aišku, galėjo jis to ir neklausinėti, būti madam Pomfri stiliaus, kuomet rūpiniesi tik tai, kas tau dera, na, šiuo atveju - pagydyti, bet jau nesigilinti į nusikaltimus ir mokinių problemas.
   ,,Manau, ji kažkada tikrai gilinosi į tai, bet laikui bėgant suprato, kad mokiniai visi vienodai beviltiški ir traukia bėdas kaip paniurėlis Greywindas Solveigos meilę." - aštriai pakomentavo Spaikas. Na, panašumų yra - dėl problemų ir meilės ir mokiniai išsitaško, ir Greywindas (į medį, kuomet netyčiom lūžo stuburas. Tai buvo vienintelis Soreno rimtesnis žingsnis po 2014 metų mūšio su Eversu ir Lestreindž).
   - Sužaloti tą, kuris jį išgelbėjo? Geras pamišėlis, - pastebėjo eliksyrininkas. Pajutęs Lunos liūdesį, Sorenas ir pats blausiai šyptelėjo. - Ne, tu pasielgei gerai. Blogi žmonės yra reti. Jis išmoks juos atskirti, dar jaunas.
   Juk tai išmokti padaryti tenka ne tik prijaukintiems vilkams, bet ir vampyrams, ir katėms ir netgi patiems žmonėms. Ir tai labai nemažo laiko tarpo klausimas.
   - Ką gi, - mažumėlę nustebęs tarstelėjo Sorenas. - Nesitikėjau, - pridūrė jis, žvelgdamas į ant sniego besikūrenantį lauželį. Deja, sniegas staiga įdubo ir lauželis prasmego pusnyje.
   - Pirmiausia reikėtų nuvalyti sniegą, nes tai yra vanduo kietojoje fizikinėje būsenoje. O vanduo ugnį gesina, - švelniai pasišaipė mokytojas. Apžvelgė aikštelę, kurioje stovėjo, parinko vietą toliau nuo medžio, kur buvo mažiau sniego ir delnais atkasė ją. - Galbūt čia bus geriau, nebeįdubs ir neužges, - pasiūlė ir pasiėmė katilėlį, likusį prie ankstesnio laužo.
   - Šitas turės tikti, - pavartė indą tarp delnų ir panardino į pusnį, pripildydamas jį sniego. - Vandens irgi turim, - reikšmingai nužvegė vilkolakę, - o iš ko išvirti vaistus, jau teks pagalvoti... - nutęsė, apžvalgydamas iš pirmo žvilgsnio tuščią ir pliką miegantį mišką.
   Vilkui nustojus urgzti, Sorenas iš arti apžiūrėjo jo snukį, švelniai perbraukė per jį ranka. Snukis beveik sugijęs, nebeverta net kažko daryti. Vampyras lėtai apėjo vilką iš nugaros. Šios žaizdos jau ir liesti neišdrįso, mat suprato, kad žvėriui tai sukeltų tikrai nemalonų skausmą.
   - Tas vaikis nebuvo savo spąstų dar kuo nors ištepliojęs? - toptelėjo į galvą profesoriui. - Na, turiu minty, nuodais ar šiaip kažkuo negeru. Atrodo bjauriai, net nežinau, kaip reikėtų pradėti. Kraujo užkrato būti gal neturėtų, tad žaizdą reiks nuplauti ir apkirpti kailį aplink leteną, kad geriau vaistai susigertų...
   - O kaipgi nekalbės. Geriausias mokytojas, - skystai pajuokavo von Sjuardas. - O kaip turėčiau reaguoti? Skelti gerą moralą? - paklausė vyriškis su šypsena. - Patirtis rodo, kad geri pamokslai yra būtent tai, kas labiausiai įkvepia mokinius klausyti suaugusių ir lankyti pamokas, - ironiškai pridūrė.
   - Taigi, kad geriausios, nors paprastai jų metu vis įkliūnu į kokį nuotykį, štai, kad ir dabar - teks iš niekur išvirti rimtai sužeistam vilkui vaistus, - tarstelėjo jau kiek susimąstęs. - O kaipgi, vampyrai juk turbūt geriausiai ir pažįsta gyvybę, hm?

[Luna Gardner]

   Medžių šakomis šokčiojančio vėjo ūžesį užgožus šalia stovinčio vyriškio balsui, lūpų kampučiai pakilo į viršų sudarydami kiek pašaipų šypsnį.
   Galbūt tokį klastuolio elgesį su žvėrimi mergina būtų supratusi, kuo puikiausiai, jei dėl rudakailio kaltės vaikinas ir būtų buvęs užpultas, panašiai taip, kaip Igoris pasielgė su ja ir baltaplaukiu hileriu praktikantu, tačiau dabar tokiam elgesiui paaiškinimo neturėjo. Žinojo, jog Dafydd troško atkeršyti, tačiau už ką ir dėl ko - nė numanė.
   -Na, bent jau Hogvartsas turi, kuo didžiuotis,-kandžiai atkirto į neseniai nuskambėjusį buvusio profesoriaus pastebėjimą.
   Atmintyje akimirksniu iškilo praėjusios savaitės įvykiai. Randuotas Klastuolių vadovo veidas, garsus Dafydd klyksmas, aidėjęs visu miško paviršiumi, tylus Delgado urzgimas, suirzęs ir nepatenkintas Džeimso balsas, ir stūgaujantis vėjas.
    Vos matomai papurčiusi galvą nuvijo prisiminimus į šalį. Itin "malonios" situacijos išgyventi dar kartą nesinorėjo.
   -Jei manot, jog blogų žmonių reta, tuomet arba per mažai juos pažįstat, arba mažai bendraujat su žmonėmis,-papurčiusi galvą žvigltelėjo į sniege dingstantį lauželį.
   Tu tyčiojiesi ar ne?
   Tylus, grėsmingas urzgimas šįkart išsiveržė iš merginos krūtinės. Trumpam paslėpusi safyro spalvos akis tyliai sukikeno klausą kutent pašaipiam von Sjuardo balsui.
    -Nejaugi? Niekad apie tai nepagalvojau,-pašaipiai šyptelėjo atsakydama į neseniai išgirstą "pamoką".
    Leisti laiką su šalia stovinčiu vyriškiu buvo keistai linksma. Tarsi šalia stovėtų vyriausias Gardner šeimos atstovas, nuolat pokštaujantis ir švelniai besišaipantis iš vienintelės likusios atžalos.
   Keliems šiltiems garų debesėliams išsiveržus iš nosies, patraukė šviežiai sniege paliktomis buvusio profesoriaus pėdomis. Dar kartą motelėjusi lazdele sukūrė kiek didesnį laužą. Šįkart ilgi liepsnų liežuviai ėmė šokčioti bandydami paliesti prie klubų nuleistas tamsiaplaukės rankas. Kelias akimirkas safyro spalvos žvilgsnis stebėjo užburiančiai raudonos spalvos ugnį.
   Šiluma.
   Jaukumas.
   Gyvybė.
   Liepsnos liežuviai nepaliaujamai bandė siekti merginos rankų, tačiau šių pastangos kaskart nueidavo perniek. Brangakmenio spalvos akių savininkė stovėjo tolėliau nei ugnis sugebėjo pasiekti.
   Nusukusi žvilgsnį nuo neseniai sukurto lauželio, žvilgtelėjo į buvusį profesorių, lėtai besiartinantį vilko link. Užburta tyliai spragsinčios ugnies nė neišgirdo, ką auksaakis vyriškis bandė pasakyti. Nusprendusi, jog visa tai ne itin svarbu, mat, tikėdamasis sulaukti atskaymo, buvęs profesorius nebūtų taip lengvai nusėlinęs žvėries link, kryptelėjo galvą.
   Nors rudos, beveik juodos vilko akys į kailį glostantį vyriškį žvelgė nepatikliai ir be jokio pasitikėjimo, tačiau nė menkiausias urzgesys nebesklido iš tvirtos krūtinės.
   Kelias akimirkas medžių karalijoje stojo tyla. Net vėjas, visą šį laiką stūgavęs aukštai virš galvų, nurimo.
   -Vargu...Net jei jis bandė sugauti Delgadą, nužudyti jo, vargiai ar norėjo,-gūžtelėjo pečiais. Kad ir koks žiaurus buvo šis vaikino poelgis su gyvūnu, tai neprivertė manyti, jog bandydamas sužeisti keturkojį klastuolis troško jo mirties.
   Profesoriui atsitraukus ir vėl visą dėmesį sutelkus į tamsiaplaukę, rudų akių plėšrūnas tingiai pakilo nuo sniego nuklotos uolos ir kelias akimirkas padvejojęs, atsargiai nulipo imdamas žingsniuoti laužo link. Matant iš visų jėgų kovojantį, stipriai raišiojantį augintinį, dailių bruožų veidą papuošė skakusminga grimasa.
   -Net neabejoju,-balsas, turėjęs nuskambėti su sarkastiška gaidele, perliejo mišką stingdančiu šalčiu.
   Tyliai atsidususi papurtė galvą nužvelgdama prie laužo įsitaisyti spėjusį vilką.
   -Ne, moralo atsisakysiu,-nenorėdama, jog buvęs profesorius pasijustų nejaukiai dėl neseniai išgirsto balso tono, kiek linksmiau pridūrė, pakeldama nakties tamsoje žibančias akis į vyriškį,-likimas mėgsta krėsti pokštus,-gūžtelėjo pečiais.
   Šildydamasis priešais tyliai spragsintį laužą, plėšrūnas kilstelėjo galvą įsmeigdamas rudas, beveik juodas, it tamsa, akis į savąją šeimininkę. Kiek vėliau žvilgtelėjo ir į netoliese besisukiojantį vyriškį. Įvertinęs esamą situaciją ir tebesiklausydamas šių pokalbio, patogiau įsitaisė ant tirpti pradėjusio sniego, galvą nunarindamas sau ant letenų.
   -Drįsčiau ginčytis, kraujo ištroškę vampyrai pamiršta, kas yra gyvybė,-kiek liūdniau pratarė prisiminama visus pirmuosius susitikimus su Elijah.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas žvilgtelėjo į vilkolakės veidą, papuoštą sarkastiškos šypsenėlės. Tiesą sakant, nelabai suprato, ką paskutine replika norėjo pasakyti Luna, tačiau nutylėjo. Galgi nereikia gilintis į tokius dalykus - sarkazmu žmonės neretai paslepia vidinius skaudulius, baimes ar panašias neigiamybes. O kartais sarkazmu išreiškia tikrąsias savo mintis, nors ir hiperbolizuotas.
   - Tikrai blogų žmonių yra reta, - pakartojo savo mintį profesorius von Sjuardas, švelniai praskleisdamas vilko kailį žemiau žaizdos ant kojos. - Daugelio jų blogis apsiriboja blogais darbais, padarytais dėl silpnavališkumo ar baimės.
   Šventai tuo tikėjo - tiesa, kurią suprato per daugybę šimtmečių. Per plačiai visur gyvena žmonės, kad galėtumei leisti sau prabangą gyventi jų nematydamas ir nestebėdamas jų elgesio. O magizoologiškas smalsumas vėlgi darė savo. Ir ne tik magizoologiškas.
   Vilkolakei suurzgus, profesorius žvilgtelėjo į ją - retai kada išgirsdavo tokį grasinantį garsą. Kaip bebūtų paradoksalu, pats paskutinįsyk tokiu būdu suvirpino savo gerklę būtent prieš vilkolakį. Bet Luna urzgė ne ant kokio nors galimo atėjūno ar užpuoliko, ant jo. Profesorius paslėpė šypseną barzdoje.
   - Ką gi, turbūt palikau peno apmąstymams, - pajuokavo jis. Šįsyk prieš jį įsiplieskė kur kas saugesnėje vietoje, didesnis ir gražesnis laužas. ,,Pradėjus virti eliksyrą, ugnį reikės kiek sumažinti." - pamintijo profesorius, bet šią mintį pasiliko vėlesniam laikui.
   Vilkui raišuojant, jo šeimininkė tarsi perėmė dalį jo skausmo. Senasis eliksyrininkas atsiduso.
   - Gerai, tuomet žaizdą išgydyti bus kiek lengviau, - sumurmėjo jis.
   Vis svarstė, kokį čia eliksyrą galėtų sumaišyti sužeistam gyvūnui. Rodos, nes sidabro išvaromąjį iš vilkato venų sumaišyti buvo paprasčiau, negu sugalvoti, kaip išgydyti koją. Galbūt todėl, kad dabar reikalas nebebuvo mirtinos svarbos, o nuo žiemos grožio apsvaigusios mintys neskubėjo rikiuotis į tvarkingą eilę bei praleisti į priekį gydytojiškosios Soreno pusės. O jis dar galvojo, kad galėtų vykti dirbti į Skutelį - ką gi toks svajoklis ten nuveiks?
   - Tokiu atveju tiesiog pasidžiaugsim miško ramybe ir netikėtu susitikimu, - kiek nuklydus mintims užbaigė mokytojas. - Kaip pastebėjau, esi nebloga kerėtoja, todėl galbūt ateityje ištikus bėdai išsisuksi ir be viralų, - šyptelėjo jis. - Arba jų pamokyti galėsiu ir aš. Kad ir šiandien. Galėsi išvirti gydomąjį eliksyrą savo vilkui, kad daugiau jam nebūtų baisus joks pamišęs klastuolis, - pridūrė pusiau juokais, pusiau rimtai.
   Išgirdęs paskutinį Lunos komentarą, vampyras kurį laiką žvelgė į jos akis.
   - Geras pastebėjimas, - linktelėjo jis surimtėjęs ar jau ir su liūdesio gaidele akyse. - Teko susidurti, hm?

[Luna Gardner]

   Sarkazmo gyslelę turėję žodžiai liko praleisti pro šalį. Galbūt, jei ne tas žvilgsnis, kuriuo aukso spalvos akys kelias akimirkas tyrinėjo merginos veidą, tamsiaplaukė būtų pamaniusi, jog profesorius paprasčiausiai neišgirdo nuskambėjusios frazės.
   Nusprendusi visa tai palikti nuošaly ir nesigilinti, kodėl nesulaukė atsakymo, kilstelėjo galvą. Ką tik paneigtas teiginys ir vėl buvo pakartotas. Kiek rauktelėjusi antakius mergina nežymiai papurtė galvą.
   Reta? Jis turbūt juokauja. Kaip tuomet tie, kurie nužudė Kailą? Pribaigė Džėjų ir vos neperkando gerklės Amikai? Visi jie silpnavaliai bailiai? Kur gi ne...
   Šįkart pati nebeatsako į von Sjuardo žodžius. Užvirtų bereikalingas ginčas. Nors gyvena kur kas trumpiau nei auksaakis vampyras, kurio amžiaus, deja, taip ir nepavyko išsiaiškinti, tačiau žmonių, vedamų blogų kėslų, sutiko pakankamai. Tiesa sakant, per daug, jog patikėtų tuo, kas neseniai buvo pasakyta.
   Po nuaidėjusio urzgimo susilaukė gana keisto žvilgsnio. Klausiamai kilstelėjusi antakį žvilgtelėjo į profesorių. Šis puikiai žinojo su kuo turi reikalą, tad toks veiksmas, įprastas vilkams, neturėjo stebinti. Galbūt vyriškis nesitikėjo to sulaukti iš merginos? Kad ir kaip ten bebūtų į tai nekreipia per daug dėmesio. Puikiai supranto, jog šalia stovi kitos rasės atstovas. Vampyras.
   -Tuomet nė nemėginsiu priešintis,-nežymiai šyptelėjo Sorenui pasiūlius pasidžiaugti miško teikiama ramybe. Per daugybę mėnesių praleistų Uždraustajame miške puikiai suprato, ką reiškia ramybė. Ir nors šis miškas teikė tai, ko įprastai reikėdavo naktimis, tačiau kiekvieną kartą šviečiant pilnačiai viduje pabusdavo ilgesys. Ilgesys savojo miško, ten, kur buvo Pusmėnulio gauja.
   -Vargu ar jūsų padaryta išvada teisinga,-papurtė galvą,-nesu itin gera kerėtoja,-gūžtelėjo pečiais persibraukdama ranka per ilgus, tasmius plaukus,-tačiau pasiūlymo neatsisakysiu,-šyptelėjo stebėdama šalia susirangiusį vilką, apžiūrimą auksaakio vyriškio.
   Nepatenkintą išraišką puikiai galėjai pastebėti rudai pilko žvėries snukuty, tačiau pavojingų ar agresyvių veiksmų vilkas nesiėmė. Leidosi apžiūrimas ir liečiamas taip, kaip buvo paprašytas. Galbūt giliai viduje žinojo, jog keistasis nepažįstamasis tik bando padėti. Žinoma, noras išbandyti jėgas su šiuo nė akimirkai nedingo, tačiau kiekvieną katą buvo nuvejamas šalin.
   -Teko susidurti?-perklausė neseniai nuskambėjusį klausimą. Safyro spalvos akys akylai stebėjo gintarines,-jūs nė nenumanot, kaip dažnai,-kiek linksmiau nusijuokė.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas atsistojo ir atsisuko į Luną, nežymiai šyptelėdamas. Matė iš veido, o gal jam tik atrodė, kad mergina jo minčiai apie blogus žmones toli gražu nepritaria. Už tai senasis vampyras nepyko - kiekvienas turi teisę į savo nuomonę. Galbūt, jei ji irgi būtų gimusi penkioliktam amžiuj ir jie susitikę būtų čia, jų nuomonės sutaptų. O galbūt ir ne - eliksyrininkui nebuvo sunku ją įsivaizduoti kaip seną, galingą kovotoją. Jei jai būtų penki šimtai, net ir atmetus greitėlesnio vilkolakių senėjimo faktorių, už jį ji atrodytų žymiai vyresnė, mat prieš pilnatį tverdami skausmus, o per pilnatį dažniausiai lakstydami ne savam prote ir kūne, vilkolakiai pasipuošdavo galybėmis randų ir raukšlių...
   - O ir nereikia priešintis, - linktelėjo galva magizoologas, pakreipęs galvą taip, kad auksinės akys trumpai sušvito nuo ugnies šviesos.
   Į kitą merginos repliką profesorius tik šyptelėjo. Be burtažodžių sukurti ugnį ir dar katilą - tai buvo tikras menas. Von Sjuardas netgi abejojo, ar yra koksai burtažodis, skirtas iš oro sukurti katilą. Kažkodėl tuo abejojo - galbūt jau būtų iš kur nors tokius naudingus kerus išmokęs ar bent jau sužinojęs. O gal dabar ne tik žiobarai eina į priekį...
   - Teko kada nors kažką panašaus virti? Gal žinai, kokie ingredientai gali sukelti gydymo efektą, tinkamai apdoroti? - paklausė Sorenas, jausdamasis lyg klasėje, nors kalbėjo visiškai ne mokytojišku tonu, visiškai ne taip, kaip Hogvartse per pamokas. Dabar jo balsas buvo panašesnis į tą, kuris naudojamas klausiant, kokius rytoj orus žada ,,Magijos žinių" orų spėjimo skiltis.
   - O, - kiek nustebo eliksyrus dėstydavęs vyriškis. - Tuomet norėčiau pareikšti užuojautą, - pusiau rimtai, pusiau juokais pridūrė jis. - Ar Hogvartse čia jų padaugėjo? - pasiteiravo jis. Kiek tik buvo Hogvartse, tebuvo sutikęs du ar tris vampyrus, ne daugiau. Viena profesorė, du mokiniai... O gal būta ir daugiau, tik jis nebeatsimena? Bet faktas tas, kad jų ten tiek daug nebuvo. O galbūt tik Gardner'ių vilkolakių klanas nebuvo toks draugiškas su vampyrais, kaip, tarkim, Lorijanų. Bet tokiu atveju Luna su Sorenu nebendrautų, ir dar taip noriai.

[Luna Gardner]

   Bereikalingų priekaištų ar bandymo pakeisti nuomonę, nusulaukė. Regis, nemažai patirties sukaupęs vyriškis, visai, kaip ir pati tamsiaplaukė, nujautė, kuo bagisis pokalbis apie gėrio ir blogio sąvokas.
   Neigti to, jog aplink buvo daugybę gerų žmonių, neketino, tačiau pripažinti ir tai, jog nėra blogų - nesiruošė. Gyvenimas spėjo parodyti per daug, jog imtų tuo tikėti.
   Ištiesusi ranką kelis kartus švelniai perbraukė per pusų vilko kailį. Rudos, beveik juodos žvėries akys susirado šeimininkės. Įžvelgti baimę ar skasumą, buvo itin sunku. Rudakailis iš paskutiniųjų stengėsi neparodyti to, ką jautė.
   Nežymiai kilstelėjusi lūpų kampučius panardino pirštus į šiltus žvėries gaurus ir nutraukusi akių kontaktą žvilgsniu susirado profesorių, vis dar banantį sugalvoti iš ko derėtų išvirti eliksyrą.
   -Ar bandot išmėginti mano žinias?-kiek linksmiau šyptelėjo. Nuskambėjęs von Sjuardo balsas nė iš tolo nepriminė to, kurį buvo girdėjusi per pamokas. Mėlynakei adresuotas klausimas kur kas labiau panašėjo į papratą, niekuo neišsiskiriantį klausimą apie kasdienius dalykus.
   -Be antivilkinio eliksyro niekad nebandžiau, ko nors panašaus. Tiesa sakant, eliksytų gamyba manęs nė kiek netraukia,-gūžtelėjo pečiais persibraukdama per palaidus plaukus,-turbūt, jei būčiau dažniau lankiusis jūsų pamokose dabar netektų per daug sukti galvos,-nekaltai šyptelėjusi kryptelėjo galvą į laužo pusę.
   Šilumą skleidžiantys liepsnų liežuviai, kaip reikiant spėjo įkaitinti žiemos šaltuko apkandžiotus skruostus. Įgavusi kiek rausvesne spalvą, oda ėmė švelniai dilgčioti.
   -Vargu, ar užuojauta man reikalinga,-šyptelėjo. Dėl sprendimo, net jei jį priėmė ne ji, o krūtinėje plakanti širdis, nesigailėjo. Mylėjo Elijah ir faktas, jog šis vampyras, nieko nekeitė.
   -Ne, regis, vampyrų skaičius nepakito, kaip ir vilkolakių,-gūžtelėjo pečiais žvilgsnį įsmeigdama į auksaakį,-esat tikras, jog rasim visas reikalingas žoleles?

[Sorenas von Sjuardas]

   - Bandau, - linksmai patvirtino Sorenas.
   Mintyse sukosi įvairiausios idėjos. Teoriškai žaizdą visų pirma reikėjo praplauti. Vampyras atsiminė, kaip neseniai kažkokio žiobariško miesto pajūry gydė padarą, kiek primenantį vilką. Na, mažai kuo primenantį - tai buvo vilkolakis kaip ir Luna. Bet problema buvo kur kas sudėtingesnė, negu praplėšta koja ir nusilpęs organizmas. Tik tiek, kad kritinėse situacijose eliksyrininko juslės ir smegenys itin pagreitėdavo. O dabar jis tarsi neskubėjo.
   - Bandei gaminti antivilkinį eliksyrą? - mažumėlę nustebo profesorius von Sjuardas. - Ir kaip sekėsi? - pasmalsavo jisai.
   Tokiais eliksyrais karts nuo karto jis gaudavo aprūpinti Hogvartso vilkolakiukus, kurie pas jį ieškodavo užuojautos ir globos. Gerai, kad jis, nors buvo vampyras, nebuvo rasistas. Kartais net pasišaipydavo iš savęs.
   - Hm, - linktelėjo Sorenas, nujausdamas, kad galgi nereikia į tai gilintis - kada nors ir taip viskas išaiškės. Juolab, kad dabar buvo svarbesnių reikalų. - Teks atrasti, - atsiduso jis.

[Luna Gardner]

-Tuomet, deja, turėsiu jus nuvilti. Nesu pavyzdinga mokinė, o ypač Nuodų ir Vaistų pamokoje,-gūžtelėjusi pečiais kreivai šyptelėjo. Tiesa, apie metus, kai buvo viena geriausių mokinių visame Hogvartse, nutylėjo. Galbūt dėl to, jog pati apie tai buvo pamiršusi? Juk į Hogvarstą atvyko tik tam, kad pabėgtų nuo skausmo ir nevilties. Vis dėl to dabar, praėjus beveik septyneriems metams, Hogvartsas tapo antraisiais namais, verčiančiais nuolat galvoti apie sugrįžimą, vos tik išvykus.
   Nežymiai papurčiusi galvą nustumė mintis apie mokslus. Nederėjo blaškytis, kai šalia ramiai snaudžiantis augintinis kentė skausmą.
    -Ir ne vieną kartą,-kiek keistai sposkodama į netoliese stovintį profesorių kilstelėjo antakį. Šio nuotaba kiek trikdė. Niekaip nesuprato, kodėl profesorius taip nustebo. Galbūt tik nedaugeliui pavyksta pasigaminti antivilkinio eliksyro? Vis dėl to nutarė patylėti ir smalsumą keliantį klausimą pasilikti sau.
   -Na..-kiek nejaukiai šyptelėjo,-teko pasikankinti keletą pirmų kartų, tačiau galiausiai pavyko,-gūžtelėjo pečiais,-turėjau gerą mokytoją,-plačiai nusišypsojusi persibraukė ranka per ilgus, tamsius plaukus. Atminty iškilo prisiminimai, kai vyriausiasis Gardner šeimos atstovas mokė savo atžalas pasigaminti eliksyrą, padedantį kontroliuoti mintis ir veiksmus danguje pasirodžius baltaskruostei pilnačiai.
   -Jei tai nebūtų magijos pasaulis, pamanyčiau, jog viską matot per rožinius akinius,-kilstelėjo antakį kryptelėdama galvą. Puiki vilkolakės klausa užfiksavo keistą bruzdesį. Netrukus į tą pusę pakypo ir ant sniego gulinčio vilko galva. Suglaustos ausys akimirksniu buvo pastatytos į vertikalią padėtį.
   Pamiršusi visą pokalbį ir šalia stovintį profesorių dėmesį sutelkė į nutilusį mišką. Aplink tvyrojo mirtina tyla, tarsi tai, ką neseniai girdėjo, būtų jos pačios vaizduotė.  Turbūt būtų pasilikusi prie tokios minties, jei Delgado reakcija nebūtų sakiusi to paties.
   Pravėrusi lūpas kryptelėjo galvą į Soreno pusę, kai staiga orą perskrodė tylus zvimbimas. Nė nespėjusi sureaguoti pajuto šalto metalo dūrį sau į kaklą. Garsiai suurzgusi taip sudrebindama visą Uždraustąjį mišką pasisuko į tą pusę, iš kurios atskriejo strėlytė. Safyro spalvos akys nepastebėjo nieko, išskyrus tai, kaip visai netrukus vaizdas ėmė temti.
   -Po velnių...-bevitliškai papurčiusi galvą dar kartą suurzgė, tačiau tai visiškai nepadėjo. Safyro spalvos akis netrukus paslėpė akių vokai, o kūnas susmuko ant žemės.