[Vincent Lazar]

Kažkur netoli Toros suūkė pelėda. Mergina sustingusi stebėjo apylinkę. Niekur nesimatė jokių žymių judesių, neskaitant to krūmo, kur tupėjo kvaišos klastuolės. Tačiau baltaplaukei tai nerūpėjo. Nori lįsti pavojui į nasrus, tegu. Kelias minutes tvyrojo mirtina tyla. Kai Tora nusprendė pakeisti padėtį, visai netoliese sustaugė vilkas. Į jo šauksmą atsakė dar vienas, tuomet dar ir dar. Mergina nusikeikė. Jie jau čia. Velnias. Jei užuos tas mergiotes, bus bėdos.. Išsitraukusi dar vieną svaidomą peilį, Tora persikėlė ant kitos šakos ir beveik susiliejo su ja. Užlaikiusi kvėpavimą, mergina susikaupė tik ties garsais. Vilkų sėlinimas link apšviestos aikštelės puikiai girdėjosi ir buvo likusios tik kelios minutės,iki kol jie ateis. Atsimerkusi Tora užmetė žvilgsnį į krūmą, kuriame slėpėsi klastuolės. Greitai apgalvojusi planą, baltaplaukė atsistojo visu ūgiu. Jos figūrą apšvietė mėnulio šviesa, tačiau veidą slėpė grėsmingas šešėlis. Tylą pertraukė iš tos tamsos pasigirdęs staugimas. Netoliese pasigirdo atsakas. Tora pritūpė ir tuomet šoko nuo šakos. Iš miško prieblandos iššoko ir trys vilkai. Iš pražiotų nasrų tyško seilės. Suraukti snukiai ir urzgimas pasitiko lanksčią merginą, kuri tuoj pat išsisuko nuo pirmojo šuolio. Metusi peilį į už nugaros atsidūrusį vilką, pataikė jam į koją. Šis sustugo ir vėl šoko. Tora žaibišku greičiu išsitraukė dar vieną peilį ir atšokusi pati puolė arčiausiai buvusį vilką. Šis išsisuko ir ruošėsi kąsti Torai į koją, kai kita atlėkė ir tvojo per žabtus. Pilkšis nusirito ir staigiai pakilo niršiai urgzdamas. Mergina metė žvilgsnį į krūmą, tačiau nesimatė jokio judėjimo. Reikia nuvilioti plėšrūnus nuo jų. Tora išsitraukė iš kišenės kaži kokių miltelių ir metė juos priešais save. Jie,kaip miltai ar rūkas, pasklido vilkams panosei ir baltaplaukė pasileido bėgti gilyn į mišką. Tik nebūkit kvailos, nesekit manęs.. Po akimirkos Tora išgirdo vilkų alsavimą už nugaros.

[Megan Lanson]

Megan nė pati nepajuto kaip atsidūrė už krūmo šalia Vanessos. Mažos smailios šakelės badė rankas, bet klastuolei atrodė jog ji to nejaučia. Rankos lyg akmeninės tysojo iš šonų nereaguodamos į besikaupiantį skausmą. Impulsai užstrigo pusiaukelėje nuo riešo iki pasąmonės taip ir neperdavę būtiniausios informacijos. Tik po kelių varginančių minučių mergaitė sugebėjo atplėšti akis nuo baltaplaukės ir pasirūpinti pati savimi. Trys, o gal keturi drebantys judesiai ir Meg rankos saugiai atsidūrė ant šaltos žemės. Kažkas turbūt atlaisvino kelią, nes smegenys staiga susivokė ir įjungė ,,skausmo" programą. Megan rankos tiesiog degė. Jos tvinkčiojo, trūkinėjo ir be paliovos keitė spalvą. Dabar ne laikas. Ką tu darai, kvaila mergiote? Ar nematai kas čia darosi? Dėl Dievo meilės, AR TU TIKRAI NEMATAI?! Ir iš tiesų, klastuolę apniko tamsa. Rūkas užėjo ant akių ir ji tegalėjo įžiūrėti blankius medžių šešėlius. O gal ji visa tai tik įsivaizdavo?
Mergaitė smarkiai papurtė galvą ir atplėšė akis. Ji apsižvalgė. Klastuolė tesugebėjo pamatyti nubėgančią Torą kol tuo tarpu nespalvoti paveikslėliai suėjo jai į galvą. Lyg senose fotografijose ji matė vilkus, baltaplaukę merginą ir nebyliai siūbuojančius medžius - viso to kraupaus įvykio liudininkus. Vilkas puola, ji atsimuša... Vilkas bėga, ji bėga, medžiai bėga... Stop. Dabar tam ne laikas ir ne vieta. Svirduliuodama Megan atsistojo ir lėtai išėjo į lygumą, kurioje vyko nuožmi kova.
- Tora? - Nedrąsiai pašaukė baltaplaukę Meg. - Tora, tu čia?
Paskutiniai žodžiai skambėjo šiek tiek narsiau. Vangiai pamojusi Vanessai klastuolė pradėjo slinkti tarp medžių, kartkartėmis dingdama šešėlyje. Ji žūtbūt norėjo rasti merginą ir viską išsiaiškinti. Galiausiai, nenuėjusi nė penkių metrų ji suklupo ir keturpėsčia nuropojusi iki artimiausio medžio atsirėmė į jį. Mantija buvo visa aplipusi lapais bei medžių šakelėmis, o kišenės pilnos žemių bei akmenukų. Pridėjusi pirštus prie smilkinių mergaitė numalšino besiveržiančią aimaną.
- Būk prakeiktas Poteri, kad užtraukei mums tokią nesėkmę, - burbtelėjo Megan šnairuodama į dangų. - Vaness, ką dabar darysim? Mums tikrai reikia susirasti tą Torą. Juk, po šimts trolių, tai neleistina veikla Hogvartse. Ir būtų nuostabu jei visa tai padarytume kuo greičiau, nes pirmakursėms bastytis vienoms po mišką tik su atšipusiu peiliu tikrai nėra labai saugu ar leistina. Kaip manai kas galėtų priversti ją grįžti? Kraujas? Šauksmas? Dar kažkas?!
Nelaukdama draugės atsakymo ji greitai perbraukė peiliu per delną. Megan pajautė menką perštėjimą toje vietoje, o po kiek laiko pamatė ir mažą rusvą lašelį tekantį delnu. Uhm, ar tiek pakaks? Iš vis kieno buvo tokia absurdiška idėja? Taip, tiksliai. Mano. Meg išmetė peilį ir pamosavo ranka. Šaltas oras privertė susigūžti ir paslėpti ranką apsiausto kišenėje. Nejučia sugniaužusi lazdelė ji laukė kas bus toliau.

[Vincent Lazar]

Tora pribėgo nedidelę aikštelę, kurioje kadaise vyko Ateities būrimo pamoka. Akmenys gulėjo tylūs ir rimti, tarsi miegotų, o gal atvirkščiai, jie budriai budėjo. Mergina pritūpė ir išsitraukė paskutinius du likusius svaidomus peilius. Iš medžių tankūmyno snukius iškišo vilkai. Jų geltonos akys žibėjo tamsoje. Tora užsimerkė ir laisvąja ranka sudėjo ženklą priešais save. Susikaupusi nukreipė visą energiją į judesių tikslumą, kad tai padėtų tolimesnei kovai. Greitai ir tyliai ištarusi burtažodį, baltaplaukė atsimerkė, o jos akių vyzdžiai išsiplėtė, tarsi vampyro. Vilkai, kurių jau buvo penki, supo savo auką ir įdėmiai sekė visus jos judesius. Plėšrūnai įsitempė atpažinę Toros kūno padėtį. Ji ruošėsi pulti.
Kelios tylos sekundės, o atrodė visa amžinybė. Kažkur virš sapnuojančiųjų galvų sukarksėjo varna ir tuomet prasidėjo tikra suirutė.
Tora sviedė peilį į kairę, tuo metu pati šokdama į priešingą pusę. Geležtė įsmigo tiesiai vilkui į kaklą ir šis susmuko. Merginos koja smigo į kito pilkšio šoną ir šis nulėkė net nespėjęs sureaguoti. Kiti plėšrūnai nelaukė ir puolė auką. Tik kas iš tiesų buvo medžiotojas? Tora kojomis įsispyrė į žemę, taip pasiruošdama vėl tiksliai judėti. Vilko šuolį mergina atrėmė paprasčiausiai išsisukdama ir smogdama jam delnu į kairį šoną. Energija,kuri buvo sukaupta rankoje, sulaužė jam kelis šonkaulius. Žvėris liko tysoti, nors vis dar sunkiai alsavo. Atšokusi nuo tos vietos,kur dar prieš sekundę buvo, Tora metė paskutinį peilį į atlekiantį pilkšį. Šis įsmigo tiesiai į tarpuakį ir žvėris krito ant žemės, dar nusirisdamas kelis metrus. Liko tik du, dar sveiki plėšrūnai. Nors prieš kelias akimirkas žuvo jų gentainiai, jie vis dar žiūrėjo kraujo ištroškusiomis akimis. Sunku pasakyti ar jų troškimą kurstė aplink tvyranti mirtis. Tora ramiai stovėjo ir savo išplėstais vyzdžiais stebėjo priešus. Tačiau šie nepuolė. Lyg ištarus komandą, vilkai suglaudė ausis ir pasitraukė atgal į mišką. Mergina suklupo ir ėmė tankiai kvėpuoti. Visa tai atėmė nemažai jėgų. O juk ši kova tik apšilimas...

[Vanessa Williams]

Vanessa nė per žingsnio nesitraukė nuo Megan. Su ja ji visuomet jautėsi rami ir saugi. Megan pradėjo kviesti Torą. Vanessa jau norėjo užspausti delnu jos burną, bet nesuspėjo. Meg prasipjovė delną.
- Ar tau pasimaišė? - Vanessa pakėlė peilį, kuris įsmigo į sušalusią žemę. Šito dar gali prireikti.
- Megan, eime, čia nesaugu, ji bet kada vėl gali pradėdi svaidytis peiliais... Reikia ją susirasti... - šnabždėjo Vanessa. Ji pradėjo už rankos tempti Megan.
- Man rodos ji nubėgo ten... Greičiau, pasiskubink... Čia juk ateities vieta... Slepiamės už tos uolos. - kaip tik galėdama tyliau kalbėjo Vanessa. Jų nepastebėti buvo neįmanoma. Šaltame ore garai vrito iš mergaičių burnų. Bet jos jautėsi nematomos. Tora pradėjo kovą. Ji sviedė peilį į vilką. Vilką? Čia vilkai? O H O... Vilkai... Kai peilis įsmigo vilkui į kaklą Vaness refleksiškai nusisuko  ir užsimerkė. Aš šalta. Bet matyti žūvantį žvėrį jau per daug... Mergaitė atsisuko ir įsisteibelijo į kraujuojantį vilką. Sutraškėjo vilko šonkauliai ir Vaness sukando dantis stengdamasi susitvardyti. Ji norėjo išlysti iš už uolų ir ginti vilkus. Žvėrys krito žemėn, kaikurie dar gailiai inkštė ir tankiai kvėpavo, bet kraujas liejosi taip greitai, kad žvėreliai neturėjo šansų išgyventi. Bent jau dauguma. Vanessa pastebėjo dar du gyvus vilkus. Nagi, bėkit, bėkit... Tarsi išgirdę mergaitės mintis vilkai patraukė miškan, Vaness iškvėpė jau illgai laikytą orą ir nusisuko nuo aikštelės. Vaness atrėmė nugarą į uolą ir susmuko. Ji negyvu žvilgsniu spoksojo į netoliese esantį medį. Kodėl kovos vyksta su gyvais padarais? Kodėl niekas nekariauja su medžiais? Kam jie mums reikalingi? Mergaitė atsikvėpė ir atsisuko į aikštelę.
- Tora...? Tu... Gyva?- sukuždėjo Vanessa stengdamasi pamatyti ją pro akmenis.

[Vincent Lazar]

Už kelių metrų ėmė ryškėti figūra. Pirmiau tai buvo vien pulsuojantis rūkas, kuris laikėsi vienoje vietoje. Staiga jame sužibo dvi baltos akys. Ir tuomet šmėkla ėmė įgauti formą. Po kelių akimirkų netoli Toros stovėjo apie tris dešimtis turinti moteris. Jos geltoni, aukso atspalvio, plaukai buvo surišti į kuoduką, papuoštą dar šviežiu rožės žiedu. Dailų veidą puošė velniška šypsena, o akys įgavo dangaus žydrumo atspalvį. Jos liauną kūną dengė Viktorijos laikų juoda suknelė, puošta aukso spalvos siuviniais. Krutinę puošė didelis, raudonas kaspinas. Dešinėję rankoje ji grakščiai laikė dailią, moterišką pypkę. Tora pažinojo šią moterį iš Japonijos istorijos pamokų. Tai legendinė ragana, kadaise įkalinta vienoje saloje. Sakoma, kad dar ir dabar ten siaučia piktosios dvasios ir neišleidžia atvykusiųjų. Tai buvo Beatričė-sama. Tora nežinojo,kodėl Mirtis pasirinko būtent tokį pavidalą, tačiau ir nuo šitos moters krėtė šiurpas. Sunkiai alsuodama mergina iš padilbų žiūrėjo į raganą. Ši tyliai kikeno, kol perėjo į juoką ir galų gale į kvatojimą. Velnio apsėstoji pamanė raudonakė medžiotoja ir norėjo atsistoti,kad galėtų pasirodyti visu ūgiu, tačiau jėgos dar nebuvo sugrįžusios, todėl Tora tik suklupo.
-   Stebiuosi tavo užsispyrimu. Kaip tau dar neatsibodo manęs persekioti? Juk vis tiek kas kartą pralaimi, - iškošė Tora ir nusispjovė. Tuomet pabandė dar kartą stotis, tačiau nesugebėjo. Moteris ėmė juoktis.
-   O tu pažvelk į save. Atrodai apgailėtinai. Kas tau nutiko, ar tai žmonės tave verčia silpna ir niekam tikusia? Nuo kada tau ėmė rūpėti kitų gyvybė,Tenma-san ! – skardus raganos balsas suvirpino orą. Tora susiraukė, nes jau seniai niekas jos nevadino šituo vardu. Sukaupusi visas jėgas, medžiotoja atsistojo.
-   Kas tau darbo, šmėkla. Jei ne aš, iš vis neturėtum tikslo slankioti žeme. Prisipažink, tau čia patinka, - tvirtu balsu ir garsiai tarė mergina. Beatričė-sama susiraukė.
-   Kas tau leido kalbėti, balde? Tavo nuomonė jau seniai nieko verta. Savigarbą praradai,kai susidėjai su žmonėmis, kai nusprendei gyventi kaip jie! Tu tapai baldu, kuriuo kiti naudojasi. Kas tau davė teisę reikšti nuomonę!? – užkėlė balsą moteris,o jos giliose akyse atsispindėjo įtampa. Tuomet ji nurimo. Išsišiepusi pakėlė pypkę ir lengvai užtraukė. Dailus, pilkas dūmelis išsiveržė iš jos rausvų lūpų ir nuvinguriavo į dangų.
-   Taip, jei ne tu, nebūtų taip linksma. Pripažįstu,kad kasmet su nekantrumu laukiu šios dienos. Juk viskas darosi tik smagiau, - išsišiepė ji ir spragtelėjo pirštais.
Ant Toros nugaros šoko keli vilkai, tarsi iš niekur, ir parvertė nespėjusią sureaguoti merginą. Taikydamasis perkąsti baltaplaukės kaklą, vilkas kaukšėjo nasrais, o ragana viską stebėdama skardžiai juokėsi. Tora nusikeikė. Ėmė apgraibomis čiupinėti žemę ir šalia rado akmenį. Sugriebusi trenkė juo pilkšiui į snukį ir šis nuvirto gailiai inkšdamas. Iš nasrų ėmė tekėti kraujas. Greitai pašokusi Tora sudėjo kelis ženklus pirštais ir ištarė burtažodį. Burtai buvo senoviniai ir sukurti tik jai. Amuletas, kurį Kairi visuomet nešiodavosi ant kaklo, ėmė skaisčiai žibėti ir per kelias sekundes apšvietė apylinkę per dvidešimt kvadratinių metrų. Torai teko prisimerkti, kaip kad ir Beatričei-sama, tačiau raudonakės medžiotojos ranka nuslydo į palto vidų ir iš tamsos išnyro katana.
   

[Vincent Lazar]

- Šio amuleto istorija labai sena, tačiau nėra ilga. Kadaise, Japonijos Imperatorius subūrė visus šalies žiniuonius, kurie gebėjo kalbėtis su dvasiomis ir pavertė juos savo patarėjais. Žiniuoniai gaudavo atsakymus iš visų pasaulio dvasių, kurios stebėjo gyvuosius ir padėdavo gyvenime. Už žinias Imperatorius visuomet dosniai aukodavo dvasioms ir kas vakarą kalbėdavo maldas jų gerovei. Paralelinio pasaulio gyventojos visuomet būdavo dėkingos už aukas, todėl kartą per keturis metus padovanodavo mirtingiesiems po amuletą. Pašnabždėję kelis žodžius žiniuonims, šie pranešė,kad dvasių noru, šie amuletai bus dovanojami labiausiai nusipelniusiems karžygiams. Kiekvienas pakabutis turi atskirą burtažodį,kuris atveria vartus į kitą pasaulį. Tačiau didžiausią nuostabą sukėlė tai,kad už tų vartų slypi ginklas, padėsiantis kovoti už tėvynę. Imperatorius labai apsidžiaugė tokia dovana ir kruopščiai atrinkinėjo kandidatus į nešiotojų vaidmenį. Per keturis metus kariai būdavo stebimi ir analizuojami, o gavus amuletui, išrenkamas vienintelis karžygys vertas tokios garbės. Ilgus metus buvo laikomasi šių tradicijų ir amuletai perduodami vis naujiems ir drąsiems karžygiams. Tačiau laikui bėgant atsirado blogis, norintis nepelnytai turėti sau amuletą. Prasidėjo kruvinos kovos tarpusavyje ir dvasios atsiskyrė nuo žmonių, o iš visų amuletų liko tik trys, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą. Šeimų išrinktieji kovojo už tiesą ir laimę, laisvę ir geresnį gyvenimą, tačiau laikui bėgant amuletai buvo užmiršti,o pasaulis įžengė į XXa. Dabar, aš, Himurų giminės seniausioji atstovė, perduodu amuletą tau, Tora, kad kovotum už tiesą ir kitų gerovę. Nenuvilk mūsų...
 
Ilgas ir lygus, kaip ežero vanduo, plienas spindėjo mėnulio šviesa. Juoda oda aptraukta rankena buvo patogi laikyti ir neslydo iš rankų. Tarsi pagaminta būtent šiam delnui, kuris jį apglėbęs laiko. Alastoras, toks katanos vardas, žibėjo tamsoje nekaltu skaistumu, tačiau yra praliejęs ne vieno žmogaus kraują. Pakabučio šviesa išnyko, ją pasiglemžė vakaro tamsa. Tora stovėjo prieblandoje, o dešinėje rankoje jautė malonią ginklo rankeną. Žinojo,kad Alastoru visada galima pasitikėti. Jis niekada nenuvils. Kitaip, nei aš... Beatričė-sama tylėjo ir su slepiamu nerimu stebėjo katanos ašmenys.
- Alastoras... Ir vėl. Tik jis gelbėja tavo apgailėtiną sėdynę, - supurkštė ragana ir suraukė savo dailią nosį. – Puiku! Jei nori žaisti taip, tuomet man nelieka kito pasirinkimo, - išsišiepė moteris ir spragtelėjo pirštais. Iš tamsos išnyro vilkas ir paklusniai eidamas link raganos, atsistojo ant dviejų ir virto žmogumi.
- Kaname-senpai, - sukruto Tora ir žengė žingsnį pirmyn. Beatričė-sama ėmė isteriškai juoktis.
- Taip, tai tavo meilė! Juk žinai taisykles, aš negaliu tavęs paliesti, tačiau jis gali, - sukikeno moteris ir įbedė savo košmarišką žvilgsnį į merginą.
- Jis netikras, - rimta ir susikaupusi atrėžė Tora.
- Teisingai, tačiau gali neabejoti. Kiekviena tavo padaryta žaizda pasieks ir tikrąjį, kurį tu taip besąlygiškai saugai, - ir juokas nuskambėjo per visą mišką. Pabaidyti varnai karksėdami pakilo ir nuskrido ieškoti tylesnės vietos. Mergina susiraukė ir tyliai nusikeikė. Tuo metu Beatričė-sama spragtelėjo pirštais ir dingo...

Papildyta: Prieš 14 metusTora pasiruošė kovai, stipriau suėmė Alastorą ir susikaupė. Kaip man tai padaryti? Kaip laimėti jo nežudant? Už dėšimties metrų stovėjo Kanamės kopija ir tuščiu žvilgsniu žvelgė į merginą. Išsitraukęs iš prie šono kabančio dėklo savąją kataną, jis net negalvodamas ėmė pulti. Mergina sutriko ir vos spėjo atremti smūgį. Šis padaras visai negalvojo apie savisaugą ir puolė iš visų jėgų. Jei Tora būtų norėjusi,būtų jį sunaikinusi iš karto, tačiau raganos žodžiai skambėjo galvoje. Sukandusi dantis, baltaplaukė tik straksėjo atgal ir atreminėjo Kanamės puolimus. Negaliu nieko nedaryti. Greitai aš pavargsiu ir jis be jokio gailesčio mane nužudys... Vienu metu jie atsitraukė vienas nuo kito ir Tora nebegalėjo delsti. Ji pirma puolė, tačiau ginklą laikė ašmenimis į save, kad nesužeistų ‚baldo‘. Tačiau jis atrėmė staigų merginos smūgį ir ji atšoko. Kas čia dabar? Jis toks pats vikrus,kaip ir pats Kaname-senpai. Nustebusi ji žvelgė vaikinui į tuščias akis. Tuo metu jis pakėlė galvą ir atsakė tokiu pačiu žvilgsniu. Tora sukruto. Kanamės kopija puolė. Tačiau šį kartą raudonakė medžiotoja stojo į tikrą kovą. Ginklų žvangesys skambėjo per visą mišką, skriejo žiežirbos nuo susidūrimų, o priešininkai lakstė po visą aikštelę,kad net akys nespėjo sekti. Taip galėjo tęsti visą amžinybę, nes Torą mokė pats Kaname-senpai, tačiau nemažai Kairi perėmė iš savo tėvo, todėl vienu momentu Tora išsisuko nuo ašmenų ir smogė iš kojos jam į krutinę. Vaikinas krito ant žemės ir jam nespėjant suvokti, mergina jau prirėmė jį koja ir prie kaklo pridėjo savąjį Alastorą. Tačiau... Aš negaliu jo paliesti... Jei sužeisiu jį, mirs Kaname-senpai...Mokytojau...Ką man daryti?... Jos akyse atsispindėjo abejonė, ranka ėmė drebėti, Tora nebesijautė tokia tvirta. To užteko,kad raganos žaisliukas sugriebtų kataną ir smogtų. Viskas ką pavyko padaryti baltaplaukei, tai pasisukti,kad ašmenys jos neperdurtų, tačiau tik tiek. Plienas perplėšė drabužius ir įpjovė šoną. Kraujas pliūptelėjo iš žaizdos ir susiraukusi Tora atšoko. Suėmusi ranka šoną, mergina susilenkė. Visas kūnas degė,o skausmas buvo nepakeliamas. Ji net neabejojo,kad ašmenys buvo užnuodyti. Vaikinas pakilo ir priėjo prie Toros. Užsimojęs jis kirto dar kartą, tačiau raudonakei užteko jėgų atšokti. Katana smigo į žemę, o medžiotoja suklupo. Tankiai kvėpuodama ji rėmėsi į savąjį ginklą ir bandė užspausti žaizdą. Tačiau akyse ėmė lietis, galva suktis, o sąmonė po truputį trauktis. Ne, ne, ne! Kai Tora purtė savo galvą,kad suvoktų,kas išties dedasi ir jos laukia, Kaname priėjo ir sustojo tiesiai prieš merginą. Baltaplaukė pakėlė galvą, tačiau viskas ką matė, tai tik išsiliejusį vaizdą to, kurį bandė apsaugoti.
- Kaname- senpai... – tarė Tora,o jos balsas susimaišė su Kairi. Tuo metu jos plaukai užsidegė ir nusidažė kruvinu raudoniu. Plevėsuodami naktyje, jie švytėjo ir nuo tų ‚degančių‘ plaukų tarsi žarijos kilo i dangų. Tačiau akys liko tokios pat , tik jose atsispindėjo gailestis, nusivylimas, atsiprašymas... Sunkiai kvėpuodama Kairi,ar Tora, pažiūrėjo tiesiai svajonei į akis ir tyliai atsisveikino.

[Megan Lanson]

Megan pažvelgė į Vanessą ir linktelėjo.
- Aha, man tikrai pasimaišė, - mergaitė vos matomai trinktelėjo ranka sau per galvą. - Nors žinai, tu esi kuoktelėjusi dar labiau kadangi pasiūlei čia eiti.
Klastuolės rankos pradėjo virpėti. Ji iš visų jėgų stengėsi atsukti laiką atgal ir atsidurti saugioje Hogvartso pilyje, kurioje už kiekvieno krūmo ar medžio netyko nė menkiausias pavojus. Ką jau kalbėti, ten net nėra jokių medžių ar augalų nebent herbalogijos kabinete, kuriame jie prižiūrimi profesorės. Mergaitė jautėsi kvailai tupėdama kažkur viduryje uždraustojo miško visa tirtėdama iš baimės. Mhm, reikėtų labai gerai pagalvoti norint prisiminti kada paskutinį kartą buvau kaip reikiant išsigandusi. Senai, labai senai... Megan prašančiu žvilgsniu žvilgtelėjo į Vanką visa esybe priešindamasi jos norui eiti toliau. Galvoje vienas po kito pradėjo lysti kvaili pasiteisinimai, kurie greitu metu pradėjo veržtis iš burnos.
- Eeem, Vani, man reikia į biblioteką. Magijos istorija niekada nebuvo mano stiprioji pusė ir noriu kuo daugiau iš savęs išspausti. Be to jaučiuosi gana alkana tad neprošal būtų užeiti ir į didžiąją salę. Va, gali imti peilį, o aš tuo tarpu...
Mergaitė suglumo nesugalvodama ką sakyti toliau. Galiausiai Meg atsiduso ir atsainiai persibraukė plaukus pasitaisydama išsitaršiusias sruogas. Deje, toks judesys negalėjo paslėpti baikštaus akių žvilgsnio be paliovos ieškančio baltosios merginos - Toros. Megan žinojo, kad viskas dar nebaigta, bet jei būtų jos valia ji jau senai tupėtų bibliotekoje plėšydama įdomesnių knygų lapus ir slapta dėdamasi į mantijos vidines kišenes.
Stiprus šiaurinis vėjas neleido blaiviai mąstyti kas akimirką šiurpindamas odą ir landžiodamas pro plonos mantijos medžiagą. Klastuolės lūpos nusidažė sodriai melsva spalva, o šešėliai po akimis buvo juodesni nei bet kada.

[Vincent Lazar]

Kairi klūpėjo užsimerkusi, o aplinkui tvyrojo tyla. Sekundės virto valandomis, o vienatvė taikėsi pasiglemžti merginos sielą. Vėjas ramiai šlamino medžių lapus, visi gyvi sutvėrimai jau miegojo savo namuose, nieko jau seniai nebuvo pilies teritorijoje. Tik mėnulis atsispindėjo ežero lygiame paviršiuje ir regis grožėjosi patsai savimi.
Kairi plaukai plaikstėsi vėjyje, paltas glaudėsi palei žemę. Alastoras gulėjo šalia merginos kojų, nustojęs taip pasitikinčiai savimi spindėti. Viskas, kas turėjo dabar įvykti, turėjo būti viso ko pabaiga. Kairi tuo metu mąstė apie savo gyvenimą. Apie gerus ir blogus darbus,kurių deja buvo daugiau, apie džiaugsmą ir ašaras, meilę ir neapykantą. Kiek daug ji patyrė per paskutinius metus,o juk dar vaikas. Nors ne.. Kairi jau seniai nebebuvo vaikas. JI užaugo tada,kai pirmą kartą praliejo kraują. Tuomet ant jos pečių krito suaugusio atsakomybė ir sąžinės graužatis. Kiek jai buvo? Aštuoneri? Padariau ką galėjau. Išgelbėjau tuos, kurie buvo to verti ir nuteisiau, mano manymu, nusipelniusius. Tačiau juk niekada nesielgiau taip, kaip pati norėjau. Ir žūsiu dėl to, kokį kelią man parodė kiti.. Tačiau ar galiu juos kaltinti,kad negalvojau? Kad ėjau vedama neapykantos ir baimės. Vis dėlto tokį kelią pasirinkau aš, tiesiog nepagalvojau. Štai ir mirsiu neištaisiusi savo klaidų. Tuo metu mergina prisiminė du paklydusius kačiukus, besislepiančius krūmuose ir kaip žaibas trenkė. Kairi atsimerkė,kaip tik tuo metu,kai ašmenys leidosi link jos. Sekundės staigumu ji griebė savo ginklą ir pervėrė priešininką. Iliuzija, panaši į Kaname, sustingo,o jo rankos nusviro. Gomen.. pagalvojo Kairi ir ištraukė ašmenys iš krutinės. Vaikinas suklupo ir tiesiog akyse pavirto į dulkes. Tuo metu tolėliau, šalia tos vietos, kur slėpėsi klastuolės, iš oro atsirado Mirtis, vis dar pasisavinusi Beatričės-sama kūną.
- Tu šaunuolė, nužudei jį. Ir be jokios abejonės veide. Aš nustebinta, - paplojo moteris ir išsišiepė.
Kairi nereagavo tik kištelėjo ranką į kišenę. Mirtis stebėjo jos judesius ir nieko nesakė. Ši akivaizdžiai savimi pasitikėjo. Raudonplaukė ištraukė dėžutę ir mažą raktelį, kuriuos dvasių bei magijos pagalba gavo per pamoką. Žinojo,kad tai turi kažką reikšti ir dabar atėjo laikas išsiaiškinti ką. Kai tą dėžutę pastebėjo ragana, veidas surimtėjo ir galiausiai visiškai apniuko. Jos lūpos ėmė greitai krutėti, tarsi ši sakytų burtažodį, todėl Kairi negalėjo delsti. greitai, iš pirmo karto, pataikydama atrakinti dėžutę, iš jos blykstelėjo šviesa. Sekundę atrodė,kad viskas apmirė ir mergina ištraukė žiedą. Storas ir apvalus, su raudonu rubinu viduryje, žiedas kvėpavo magija. Pirmą akimirką raudonakė nusistebėjo, tačiau tuomet sugniaužė jį ir senąja Japonų kalba ištarė Ugnis ir jos delne gulintis žiedas užsiliepsnojo. Vaizdas buvo akinantis. Merginos delne degė tikras, mažas lauželis, kurio šaltinis buvo žiedas. Rubine šokinėjo liepsnos, tarsi drugeliai ir nei ragana, nei mergina negalėjo atitraukti akių nuo to grožio.
- Karo dievo žiedas...- pagaliau ištarė Mirtis, o akys plėtėsi iš siaubo. Kairi liepsna teikė jėgų ir vilties, todėl jos blyškų ir išvargusį veidą, aptaškytą krauju, puošė šypsena. Ginti gyvenimą ir laisvę. Laimę ir geresnį pasaulį.. Šypsodamasi Raudonplaukė metė žiedą į naktinį dangų ir jis skaisčiai sužibo tamsoje. Ugnis regis apsupo visą mišką, tačiau maloniai glamonėjo rudeninius lapus ir patį dangų. Beatričė susitraukė ir šnypšdama ėmė blėsti iš akių.
- Iki kito karto, maža neūžauga, - nuskambėjo jos paskutiniai žodžiai,o žiedas grįžo merginai į rankas. Rimtai žiūrėdama į tą vietą, kur tik ką stovėjo jos amžinas priešas, Kairi žinojo,kad šį kartą padarė tikrai gerą darbą. Užsimovusi žiedą ant bevardžio piršto, Raudonakė pasiėmė Alastorą ir grąžino į anapusinį pasaulį. Plaukai vis dar degė pasakiška ugnimi, kaip kad prieš akimirką žiedas. Dievaži, kas galėjo pagalvoti,kad šitiek magijos ir paslapčių atsidurs vienoje vietoje ir vienose rankose. Tikiuosi,kad tai kartosis tik kartą per metus iš nuovargio atsiduso Kairi ir staiga nustebo, supratusi,kad visai neskauda žaizdos. užmetusi akį pamatė, kad ši užgijo ir neliko nė žymelės, tik suplėšyti rūbai. Dar kartą atsidususi, Kairi patraukė link krūmų ir praeidama tarė:
- Einam namo. Manau visiems ši naktis buvo ilga ir kupina pavojų. Laikas pailsėti.
Taip ji išėjo iš miško ir lyg niekur nieko patraukė į pilį. O gal viskas ir te buvo slogus sapnas?....

[Megan Lanson]

Megan viską stebėjo užgniaužusi kvapą. Krauju aptaškyta Kairi, keista žmogysta besisukiojanti aplinkui, degantis žiedas ir viską uždengiantis mėnulis - nebylus įvykių liudytojas besisupantis ant dangaus pašvaistės. Keli debesys prasisklaidė dar labiau iškeldami apvalų nakties palydovą į dangų. Buvo baisu tupėti miške, paslaptingai ošiant medžiams, kurių juodos viršūnės, atrodo, galėjo prakirsti dangų ir pažvelgti į visatos gelmes. Gana! Šūktelėjo sau Meg pajudindama nuo šalčio sustingusius pirštus. Patrynus jie po truputį vėl pradėjo atgauti senąją spalvą. Pažvelgusi į amo netekusią Vanessą mergaitė atsiduso. Ji nenorėjo palikti draugę nelaimėje, nors vidinis balselis sakė, jog bėdos šešėlis jau nuslinko nuo klastuolių sulig Himurai pasišalinus iš akiračio. Galutinai apsisprendusi Meg atsisuko į Vanessą.
- Ba - ba, pabaiga, mieloji drauge, - nervingas juokas sustojo ties lūpomis ir liko ten neišgirstas. - Nenoriu tavęs nuvilti, bet šis bjaurus nuotykis priėjo liepto galą, skant, ir nežinau kaip tu, bet aš jau norėčiau žygiuoti į pilį. Tai ką matėm reikėtų kažkam pasakyti. Dorotai? Galbūt. Taigi, dabar aš keliauju atgal, už tvirtų akmeninių sienų. - Klastuolė atsiprašančiai nudelbė akis žemėn. -  Galbūt būsiu bibliotekoje, galbūt tupėsiu koridoriuje ir kalbėsiu su Akilanda, arba bėgiosiu pelėdyne tarp pelėdų kakučių - kas žino. Vis tiek mane rasi, nepabėgsiu.
Nusišypsojusi kuo natūralesne šypsena mergaitė paplojo draugei per petį pasiruošusi pabusti iš košmariškos nakties. Susitvarkiusi apsiaustą Megan užsidėjo gobtuvą ir tyliai pradėjo eiti iš Uždraustojo miško. Kojos klimpo į drėgną žemę ir sunkiai kėlėsi iš jos, bet klastuolė vis tiek įnirtingai brovėsi link šviesos, kurią užstojo laibi medžiai. Ach, Vanka nepyk. Mano smegenys pažeistos, supranti? Aš gavau traaumą. Dabar aš traumuota, man reikia pas Pomfri. Nors ne ačiū, nuo tos moters burnos kvapo, traumą gaučiau dar didesnę. Vanessa, Vanessa. Kai tik galėsiu padarysiu tau kokią atsiprašymo dovanėlę ar kažką panašaus. Bjaurybė Megan. Taip negalima elgtis su geriausiomis draugėmis, ar ne? Mąstydama Meg nė pati nepajuto kai atsidūrė pamiškėje nuo kurios švietė Hogvartso stogai. Paskutinį kartą grįžtelėjusi į gūdų mišką mergaitė tekina pasileido saugaus pastato link.

[Ieva]

Karmena iš lėto slinko juoda ir apblukusia žole.Ji tylėjo.Tarsi nebylė budriai dairėsi į šonus.Mintyse pervertė visą burtažodžių vadovėlį-jį mergaitei buvo padovanojusi pusseserė Kim.Žvelgė į Amitę bejausmėmis akimis,stebėjo,kaip ši grifė pasilenkusi ieškojo pėdsakų,žiūrėjo,bet tarsi nematė.Ši diena buvo pilna nuotykių,pilna nuoskaudų,todėl Karmen dabar jautėsi labai pavargusi.Dabar būtų geriausia kristi kristi į lovą,pamiršti šiądien kaip lengvą sapną...
Netrukus mergina išgirdo savo bendraamžės žodžius.Ji išties pastebėjo olą,samanotą,apželdusią,viduje tamsu tamsu.Miške taip pat spėjo aklinai sutemti.
-Merginos,tikiuos,mokate burtažodį Arania Exumai.
Border ten ir būtų pasilikusi stovėti,kad ir visą gyvenimą,gal ten net užmigusi žiemos miegu būtų,tik staiga blausi figūra ėmė sėlinti link trijulės,laužydama liaunas šakelias,pasipainiojusiais jai po kojomis.
-Jumis dėta,bėgčiau,-neramiai tarė,bet buvo per vėlu:padaras trenkė koja į žemę,ir mergaites apibarstė nešvariu smėliu.Border net pati negalvojo,ką daro.Kadangi bėgti nebuvo kur,ji nėrė it viesulas į tamsa apsuptą urvą.Nė neatsigręždama ir nepastebėdama,ar jos kompanijonės tebestovi vietoje,ar bėga už nugaros,juodaplaukė nikstelėjo koją,ir staiga įkrito į į kažkokią kietą duobę.Duobė turėjo būti gili,nes žiūrint iš apačios nė nesimatė duobės viršaus.Galas man.Greta jos gležno kūnelio didelis siaubūnas trinktelėjo koja.Gal duobė nė nebuvo gili,o Karmenai tik akyse patamsėjo?Mergina iš lėto traukėsi atgal.Atsitrenkė į kietą objektą.Nejau...Kiaušinis?!Bet "mamytė" užgulė pirmakursę  pilvu,tik staiga grifukė užgulė vieną kiaušinį visu svoriu,ir šis trakštelėjo.Figūra supyko.Jau tikrai galas...Galas,galas,galas,galas,galas,galas,ga-a-las man!!!

[Vincent Lazar]

Vos įžengus į mišką ir siluetui pradingus medžių šešėliuose, tamsoje blykstelėjo šviesa ir pasirodė Tora. Jos sniego baltumo plaukai tarsi deimantas žibėjo tamsoje, o raudonos akys degė iš malonumo. Giliai įkvėpusi atsiduso. Štai kur jaudulio kvapas. Štai ko trokšta mano kraujas! Kaip viskas pasikeitė nuo to laiko, kai tik pabudau. Gaila,kad prie manęs negali prisidėti Tashita. Jai tai irgi patiktų. Niūriu žvilgsniu dėl prarastos draugės Tora apžvelgė aikštelė, kurioje stovėjo. Tuomet pasimuistė ir žengė gilyn. Kaip teigia žiobariška patarlė: "Kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių". Ar kažkas panašaus.. Taip ir Torai vis sunkiau sekėsi brautis pro krūmus, kurių šakos regis tik ir kabinosi į paltą ir tempė pas save. Vienu metu mergina vos nesuriko "Atstokit pagaliau nuo manęs!", tačiau atsisakė savo idėjos nenorėdama išsiduoti kur yra. Trūktelėdama palto klostę Tora susiraukė, tačiau prieš akis atsivėrė didelė aikštelė, kurios lubos - pasakiškas vakaro dangus, o grindys - minkštos, sodriai žalios samanos. Iš nuostabos išplėstomis akimirs baltaplaukė kovotoja atsargiai pastatė koją ant tos pasakiškos dangos ir lėtai nusėlino tolyn. Niekur nesimatė nė gyvos dvasios, tačiau tokioje vietoje negalėjo niekas negyventi. Išsitraukusi lazdelę ir pasiruošusi kibti kovon su bet kuo,kas pajudės, Tora įdėmiai klausėsi ir atidžiai žvalgėsi. Be ramaus vėjo, kedenančio jos sniego baltumo plaukus, nebuvo jokio garso. Jai net pasirodė, kad po šią šventą žemę vaikšto tik jos dvasia. Staiga kažkur sušnarėjo krūmas. Tora staigiai šoktelėjo į šoną ir atsisuko, tačiau tamsa puikiai slėpė savo gyventojus.
- Ko tau čia reikia, kovotoja? - pasigirdo ramus vyriškas balsas, kalbantis laužyta anglų kalba. Mergina ramiai žvilgtelėjo per petį. Siluetas stovėjo vietoje ir neatrodė priešiškai nusiteikęs. Vis dėlto jis ją kovotoja pavadino.
- Ieškau vorų olų, - atsakė ji vis dar stovėdama nugara į pašnekovą. Nors žinojo,kad tai itin kvaila, būti atsukus nugarą galimam priešui, tačiau nuo to nepažįstamojo dvelkė tokia pat ramybe ir saugumu,kaip nuo pačios aikštelės.
- Tau nederėtų ieškoti vorų. Jie nemėgsta nekviestų svečių, - tarė balsas ir per merginos kūną nubėgo šiurpuliukai.
- Man reikia,- teįstengė atsakyti Tora ir pasiryžusi atsisuko į nepažįstamąjį. Priešais jos akis stovėjo kentauras. Švelnių ir malonių veido bruožų veidas švytėjo tamsoje,lyg pasakoje. Jos šviesiose akys spindėjo visų galaktikų žvaigždės. Pakerėta jauno kentauro,kuris buvo ir iš stuomens ir iš liemens, Tora negalėjo pratarti žodžio.
- Tau ši kelionė bus sėkminga, kovotoja, - tarė jis, - būk pasveikinta mūsų miške ir tegu tavo kelrodžiu būna šiaurinė žvaigždė. Tai ko ieškai rasi už šimto metrų nuo šitos vietos, rytuose. Vorai ruošiasi į naktinė medžioklę, todėl neskubėk, jei nenori susitikti su jais dar jų namuose.
Jo žvilgsnis vėrė merginą kiaurai ir ji pasijuto pačiu bėejėgiškiausiu padaru šioje žemėję. Tačiau akių kontaktas nutrūkoir kentauras nepastebėtai pradingo tamsoje. Atsipeikėjusi Tora suklupo ir kurį laiką negalėjo atgauti žado. Tuomet pakilo ir perėjo visą aikštelę. Prie to kelio, kurį nurodė kentauras, ant šakos kabėjo kažkoks vėrinys, padarytas iš lapų ir uogų. Jis skleidę aštrų aromatą, kuris maloniai dirgino nosį. Apsidairiusi aplink, mergina nieko nepamatė , todėl atsargiai paėmė amuletą ir įsidėjo į kišenę. Galėjo praversti.

[Ieva]

Aplink buvo tamsu ir tylu.Niekas nebėgo jos gelbėti ir nešaukė pagalbos,kaip mergina tikėjosi.Na,žinoma,ką čia tikėtis,jei dvi surūgusios grifės stovi lauke ir nieko nedaro...Bailės ir nevėkšlos.Ko iš tokių tikėtis.Karmena suprato,kad pati turės išsikeberioti iš duobės,nors viršuje jau tūpėjo įniršusi mamytė.Karmen dabar jau neabejojo-ten stūbso voras.Nežinia,kas šovė juodukei į galvą,kad ši stvėrė burtų lazdelę iš po mantijos,ir iškėlusi suriko:
-Arania Exumai!
Be abejo,pirmakursei nepavyko nutėkšti vorą tolyn,nes tokie kerai jai buvo per daug sudėtingi.Ši,Ši,Ši,kur tu,Ši,man būtent dabar reikia tavo pagalbos!Ši!!!!!Nė mintyse,nė išties jos nepasiekė nė menkiausias garselis.Bet buvo vėlu.Vorė,kiaušinių savininkė,suleido Border į koją geluonį.Bet...Numovė vien batą.Vorė smarkiai supyko.Taip supyko,kad pasikvietė vorų būrį.Iš pačios tamsiausios olos ėmė sėlinti visa gvardija...

[[nudėsiu savo kompą...Buvau TOOOOKKĮĮĮĮ postą parašius,o jis man viską ištrynė!!! :'(Gal taip galėtume padaryt:aš čia turėjau parašyt,kad vorai sukrito vienas ant kito,ir Karmen pavartojo burtažodį Incendio!Paskutinis vaizdas,kurį ji pamatė,tai degantis voras ir klykianti mamytė.Prašau,labai labai labai,stenkitės rašyti,kad viskas vyko maždaug taip(iš tikro tai man visa tai labai svarbu.Tikrai nepyksiu,jei ką nors pakeisit,bet maldauju,pasistenkite daryti kažką panašaus)Ačiū!!!!]]

[Vincent Lazar]

Tora juėjo nurodyta kryptimi,kai išgirdo šauksmus ir už kelių dešimčių metrų blykstelėjo kerai. Mergina tuoj pat išsitraukė lazdelę ir paknopstom pasileido link garsų. Tenai, prie didelės olos stovėjo apšalusi grifė. Ji žiūrėjo į tą tamsią olą ir net nemirksėjo. Tora nusikeikusi nubėgo į vidų ir neužilgo pamatė daugybę vorų: kaikurie iš jų degė ir merdėjo čia pat akyse. Kovotojos akys išsiplėtė. Vaizdas buvo bauginantis, skausmas nepakeliamas. Surikusi ji pasileido bėgti prie vorų.
- Glacius - tarė nukreipdama lazdelę į degančius vorus, kurie vartėsi skesdami agonijoje. Ugnis šnypždama užgęso ir įsisvyravo spengianti tyla. Visi stovėjo,kaip apakinti ir mergina naudojosi galimybe. Pribėgusi prie nualpusios grifės, paėmė ją ant rankų ir kaip katė šoko į artimiausią šėšėlį. Išnešusi ją,kaip galima greičiau, nunešė kuo toliau į mišką, nuo mirties guolio. Tora paguldė merginą ant kietos, sausos žemės ir apsidairė. Aplinkui nieko nesigirdėjo ir kovotoja tikėjosi,jog kitai grifei užteko proto pabėgti. Pasilenkusi virš Karmen, Tora apžiūrėjosi nubrozdinimus ir kitas žaizdas. Apčiupinėjusi jos rankas ir kojas, įsitikino,kad niekas nelūžo ir prisėdo šalia. Nenorėjo jos žadinti, nes ši akivaizdžiai buvo nusilpusi. Veidas blyškiai švietė tamsoje. Nubraukusi nuo akių baltą plaukų sruogą, kovotoja prieš save ištiesė ranką, ant kurios piršto puikavosi Karo dievo žiedas. Tyliai sumurmėjusi užkeikimą, mergina pasijautė saugesnė. Jei artinsis pavojus, žiedas įsiplieks raudonai. Patogiau įsitaisiusi Tora atsiduso. Naktinis nuotykis ėjosi ne pagal planą.Kai tik ji atsigaus, paliksiu ir eisiu ieškoti tų kiaušinių. Akys nukrypo į gulinčią mergaitę. Gal ir jai vieną prigriebsiu, kol nenusižudė. Irgi mat, tiesiai į jų irštvą nubėgo. Taip ji ir sėdėjo, budriai sergėdama grifiukę..

[Ieva]

Karmena iš lėto pravėrė sunkius akių vokus.Prieš save išvydo baltapūkę merginą.Kas per...Och...Per tą laiką,kai lipau Vorų nugarom iš duobės,ir kai bandžiau visus burtažodžius,nė nepastebėjau kur dingo...Ši!!!
-Labas,-tarė silpnu ir nerimo pilnu savo laibu balseliu.-Dėkui,kad mane išgelbėjai...
Karmena tai ištariusi dar trumpai pamąstė.Šį kartą tebūnie išgelbėjai.Nors kai įkritau į duobę,ir beveik mirtinai man ta Vorė įleido geluonį į koją,o tada užgriuvo patinėlis ir iš paskos kiti vorai,tai niekas nė nesiruošė man padėti.Bet kaip bebūtų... Karmen apsidairė.Amitės nė mur mur.Bet kaip bebūtų,ta mergiotė atėjo tik kątik...Tikriausiai...Bet...Ši!Maldauju,Ši,atsiliepk!Ir vėlei nei jos mintyse,nei išties mergaitės ausų nepasiekė nė menkiausias balselis.Kad ir kaip Border stengėsi tvardyti ašaras,viena begėdė ašarėlė visgi iš lėto ėmė riedėti jos rausvu skruostu.Karmen ją skubiai nusivalė,ir negalėjo patikėti,kad neseniai prarado savo dėdę.Ji dar prisiminė,kad kai išlipo iš šito gilaus lizdo,ją puolęs siaubūnas ant nugaros turėjo kažkokį tai mažą...Voriuką!Taip,pilką pakampių voriuką,bet juk šitokių mažų vorų nebūna...Na,nebūna šitokių...Taaip!Karmena pagaliau suprato.Ši išgelbėjo jos gyvybę.Kai tas milžiniškas voras puolė ją,Ši kažką šnibštelėjo tam vorui...Gal pasakė kokį burtažodį?Arba gal ten jo draugas?O gal ką pažadėjo?Kai tas milžinas iš viršaus šoko ant jos,staiga kojomis įsikabino į urvo sienas,ir nuropojo tolyn.Ši...
-Dėkui dar sykį.O dabar matau,kad sužeidimai nėra baisūs,taigi...Man reikia į olą,žūt būt!Matau,kad vorų apmažėjo.
Karmena dar sykį permėtė visus matytus vaizdus mintyse.Ji sutraiškė motinėlės kiaušinį,ir ši ruošėsi ją sukapoti negyvai...Bet kai į duobę įkrito koks dešimt vorų,kiaušiniai negalėjo išlikti sveiki!
Mergina dar drąsiai įkvėpė,ir ilgai negalvodama bei nesiklausydama pašalinių garsų,šlūbščiodama įžengė į olą.

[Vincent Lazar]

Baka.. susiraukė Tora,kai mergiotė pakilo ir lyg niekur nieko nuėjo. Nuo kada išgelbėtojai susilaukia tik "ačiū"? Aš ją galėjau ten palikti,kad suėstų vorai,bet ne. Kažkas mat tempė eiti ir gelbėti jos nieko vertą sedynę. Net nemano manęs paprašyti pagalbos. Negi ji tikisi tokiam stovyje pati susitvarkyti? Baka... Tora atsistojo ir palydėjo akimis tarp medžių dingstančią grifę. Kurį laiką mergina taip ir stovėjo, nesitverdama savame kailyje, bet po to prisiminė,kad jai irgi reikia į tą pačią olą. Kyštelėjusi ranką į kišenę, kad rastų kažkur padėtą lazdelę, Tora užčiuopė amuletą, kurį davė žavusis kentauras. Ištraukusi vėrinį, Tora pažiūrėjo į tą pusę,kur prieš akimirką nuėjo Karmen. Sugniaužusi amuletą delne, kovotoja pasuko link olos. Prie jos mergina pastebėjo stovinčią Border.
- Ei, šelme, užsikabink ant kaklo šitai, - pametėjo jai amuletą, - jis apsaugos nuo vorų. Ar bent jau turėtų...
Sustojusi šalia merginos,Tora žvelgė į tamsą, kuri buvo tiršta ir dvelkė gresme.
- Na ką, aš einu. Tu iš paskos. Ir jokių atsikalbinėjimų, nes kitaip paliksiu ten mirti, - tarė baltaplaukė kovotoja ir patraukė į vorų irštvą. Buvo taip tamsu,jog mergina net savo rankų nematė. Tyliai sėlindama savo raudonomis akimis dairėsi po visus kampus, tačiau kol kas visur atrodė ramu. Iki pat urvo gilumos, merginos nesutiko nė vieno voro. Turbūt mūsų ieško. Jie nesuprato, kokio velnio mes čia atslinkom. Tora nematė, ar grifė seka iš paskos,todėl tikėjosi,kad ši gali savimi pasirūpinti. Tuomet prisiminė,kad ji gali laisvai naudotis lazdele ir ištraukusi sušnabždėjo:
- Lumos
Aplink iškart tapo šviesiau ir už kelių metrų mergina pamatė kažin kokią nišą. Priėjusi arčiau suprato,kad tai tarsi lopšys,o jame guli keli kiaušiniai. Apsidžiaugusi savo lengva pergale, Tora paėmė vieną ir suvyniojusi į medžiagą įsidėjo į krepšį. Tuo metu jos žiedas blykstelėjo skaisčia raudona šviesa ir Tora staigiai atsisuko. Tolumoje gridėjosi krebždesys. Į olą grįžo vorai..