0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Varlius

Re: Miško vidurys
« Atsakymas #15 Prieš 14 metus »
Sanguinary stebėjo išeinančias moteris.
-Iki susitiko mokykloj Xantorija.. - ištarė, bet abejojo ar jį kas išgirdo.
Taigi likai vienas Sanguinary. Kokie tolimesni tavo planai? Hmm... taip, keršyt reikės, bet iki tol reik pailsėt ir susirinkt informaciją. Turbūt ir vėl teks pasitelkt senuosius savo metodus, nors ne tokie jie ir seni. Mintyse nusijuokė. Tekto, keliaukim iš čia, o tada sumastysim nuo ko pradėt.
- Va taip va, rodos daugiau čia nieko nepalikom. - Vyras apžvelgė aikštelę ir neskubėdamas išėjo iš miško.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 14 metus sukūrė Sanguinary Black »

*

dianukas7

Re: Miško vidurys
« Atsakymas #16 Prieš 14 metus »
Rebeca pasileido bėgti miškan nuo dar vieno siaubūno. Vis užsikabindama už išsikišusių šaknų, jausdama šakas, mergaitė net nepastebėjo, kaip pasiekė miško vidurį. Gražiausia. Jei nebūsiu išmesta už vilkolakį, tai dėl šito tikrai teks keliauti namo. Aplink buvo tamsu. Jautei tik garuojančią drėgmę ir drėgnus medžių kamienus. Rebeca sustojo ir bandė kiek pasišviesti lazdele.
- Oliveri! - riktelėjo varnagė, bandydama surasti kažkur paliktą draugą.
Mergaitė skubėjo eiti iš miško, kai į kažką atsitrenkė.
- Oliveri, - pašvietė lazdele į berniuko veidą. Nuo šviesos varniui teko užsimerkti. - Kur jis? Kodėl jis čia? Gal mes traukiam nelaimes ar ką? - jau nežinodama paaiškinimo kalbėjo.
Mergaitė paėmė Oliverio ranką ir patraukė į miško vidurį.
- Ką dabar darysim? Aš net nenutuokiu, kaip reikia kovoti su psichais.. O jei jis mus išbučiuos? Prikiš tą savo kaulėtą snukį ir pavers mus nelaimingais, - mergaitę nupurtė šiurpas vien nuo tos minties. - Ir čia geriausiu atveju! Kur dabar slėpsimės? Kas dar gali mus užpulti tame miške?
Rebeca neužsičiaupdama mėtė klausimus Oliveriui, kuris tikriausiai pats nežino atsakymo į juos..

*

Neprisijungęs Oliver-Mažulis Yellow

  • V kursas
  • *
  • 81
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Re: Miško vidurys
« Atsakymas #17 Prieš 14 metus »
Oliveris bėgo Rebecai įkandin, paskui mergaitė, nors ir jos nematė. Jis bandė atsekti paskui pėdsakus, nulaužytas šakeles ir visaip kitaip prasiskintą kelią. Berniukas žinojo, kad ji šalia, kad šis pasimetimas yra tiktai laikinas. Dabar jis labiausiai norėjo Rebecą laikyti savo glėbyje, kad jie būtų kartu ir bėgtų kuo toliau nuo to pamišusio psicho. Nieko nėra baisiau, blogiau, už vienatvę. Beje, kaip sakoma 2 galvos yra geriau už vieną. O dvi Varno Nagių galvos geriau už tas 2 paprastas galvas...
Staiga lyg iš niekur atsirado Rebeca. Jie vos nesusimušė kaktomušomis. Jos lazdelė nemaloniai spigino berniukui į veidą. Atrodė, kad dar truputėlį ir jo akis bus išdurta.
- Ačiū Merlino kelnėms, kad tave radau! - Ištarė laimingai Oliveris, apkabindamas Rebecą. - Viskas bus gerai. Atsikvėpkim. Na, tau didesnė tikimybė likti išbučiuoti, juk vis dėl to, esi mergaitė. Nors ką gali žinot tuos psichus... Gal jie hermofroditai?
Netikėtai kažkas suūkė. Vaikai nutilo. Jie nutaikė savo lazdeles į tą pusę, iš kur sklido garsas. Ten nieko nebuvo. Po to išgirdo kažkokį šnirpštimą. Uždraustasis miškas, nors ir jau buvo naktis, knibždėte knibždėjo gyvybe.
Po to pasigirdo duslūs, bet begalo sunkūs žingsniai. Jie vis garsėjo ir stiprėjo. Kažkas jų ėjo link... Kažkas labai aukštas ir didelis...
Bent jau esam atsikratę psicho...
Prisiekiu Merlino barzda!

*

dianukas7

Re: Miško vidurys
« Atsakymas #18 Prieš 14 metus »
Oliverio kalbos apie psichus Rebecą privertė nusišypsoti. Tačiau visi tie keisti ir nežinomi garsai aplinkui ilgai neišsaugojo šypsenėlės. Atsisukusi į varniuką kiek virpančiu balsu paklausė:
- Ar miške gyvena kokie.. troliai? Kad ir kas ten yra, mums reikia slėptis. Arba rizikuoti susidurti su psichu ir dingti iš miško.
Iš abiejų idėjų nieko gero negalėjai tikėtis. Bėgti dar giliau į mišką.. Nežinai, su kuo dar gali susidurti. Bėgti iš miško - pamiškėje galėjo laukti psichas. Vienas dalykas buvo aiškus. Vaikams reikia bėgti, ir kuo greičiau.
Žingsniai jau buvo visai arti. Laiko nebeliko. Iš už aukštų medžių viršūnių išlindo kažkoks padaras. Rebeca stvėrė Oliverio ranką ir abu pasileido gilyn į mišką. Netrukus jie, atrodo, atsiplėšė nuo dar vieno siaubūno. Sustoję atgauti kvapą, Rebeca pasišviesdama apžiūrėjo, kur jie atsirado. Už varniukė stūksojo didžiulis, kelis amžius gyvuojantis ąžuolas su didžiulę drėve. Vėl pasigirdo duslūs žingsniai. Nieko geriau nesugalvojus, Rebeca greitai įlindo į gana erdvę drėvę. Tas padaras nenumaldomai artėjo.
- Lįsk čia, nėra kur daugiau slėptis!

*

Neprisijungęs Oliver-Mažulis Yellow

  • V kursas
  • *
  • 81
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Re: Miško vidurys
« Atsakymas #19 Prieš 14 metus »
Oliverės girdėjo visus Rebecos nurodymus, juo vykdė. Bet kai pribėgę prie medžio kamieno ji jau puolė lįsti į milžinišką drevę, paskutinę akimirką berniukas griebė jai už alkūnės. Iš ten, kur jie ką tik galėjo gerai pasislėpti, pasirodė dvi rankos, po keturis maždaug metro ilgumo sidabrinius ir labai aštrius nagus, kurie keistai žalsvai švytėjo nakties prieblandoje, tarsi būtų ištepti fosforu. Netrukus pasirodė ir didžiulė keista galva - joje nebuvo akių tiktai trys plyšeliai nosiai ir plyšys burnai. Šis be galo keistas padaras buvo baltas. Jis lindo iš savo gyvenvietėje, jam aiškiai nepatiko, kad atsibeldė nekviesti svečiai.
- Čia.. Čia... - Užsikirtinėdamas kartojo berniukas ir it įbestas stovėjo savo vietoje. - Čia LEPŪNĖLIS!
Jis žinojo tokius padarus esant, juk vis dėl to, berniukas mokosi Varno Nago koledže... Šie siaubūnai yra mėsaėdžiai ir nors ir neturi akių, viską girdi - kiekvieną šapelį, kiekvieną garselį - tokia aštri jų klausa buvo, tad matyti jiems net nereikėjo, o pasak kai kurių knygų, jis savo 'maistą' nužudo savo dvejomis poromis nagų, kurios sukelia didžiulę agoniją mirštančiui. Netikėtai padaras pabūgo ir susigūžė. Jam aiškiai nepatiko, kad negalės pasimėgauti grobiu, tiksliau dviemis. Tik po kelių akimirkų ir vaikai TAI išgirdo. Jie išgirdo duslius, labai sunkius žingsnius. Tai buvo trolis - aišku kaip dieną. Staiga miške nebeliko jokio garselio - visi žvėrys susigūžė. Girdėjosi tiktai sunkūs žingsniai ir verčiami kelią pastojusieji medžiai. Vaikai tik atsitokėję pažvelgė vienas kitam į veidus vos įžvelgdami draugo akis ir nubėgo slėptis. Bet geros slaptavietės niekur nerado. Berniukas griebė Rebecai už delno ir ją nusitempė.
Vaikai sėdėjo po nuvirtusiu medžiu, tarsi jame - buvo palikta didžiulė skylė jo viduje, o dar šlaitas - tai buvo bene geriausia slaptavietė visame miške. Oliveris užčiaupė savo ranka delnu, kartu rodydamas ką daryti Rebecai. Netrukus, kai išgąstis ir tankus kvėpavimas abiems praėjo jie susisgribo - 'išjungė' šviesą. Jie laukė. Vaikai jau manė, kad viskas baigta - jau saugu, kai staiga prieš juo pasirodė didžiulė, didumo su lig žmogumi pėda, palikdama milžinišką pėdsaką šlapioje žemėje. Vaikai dar labiau susigūžė, net tyliai aiktelėjo - taip netikėtai trolis žengė - ir jie dar labiau prisiglaudė prie stataus, gal metro aukščio skardžio. Bet trolis vaikų nematė, nors ir kruopščiai dairėsi į visas puses. Kitas žingsnis buvo gal už kokių dvidešimties pėdų. Ir didžiulis padaras nuėjo sau paskui save palikdamas nemenkus pėdsakus ir duslų ir sunkų žingsnių aidą. Vaikai kiek lengviau atsipūtė, nuėmė delnus nuo burnų. Kažkas šalia nemaloniai sukrūtėjo. Jie įžiebė savo lazdeles...
Prisiekiu Merlino barzda!

*

dianukas7

Re: Miško vidurys
« Atsakymas #20 Prieš 14 metus »
Kažkoks šlykštus padaras lindo iš drėvės, kuri Rebecai pasirodė puiki slaptavietė. Gaila, kad jau užimta. Varnagė žinojo, kas per gyvis lindo lauk, koks jis gali būti pavojingas, ypač pirmakursiams, tačiau negalėjo net pažvelgti į jo „veidą“. Fui. Atrodo, kad Dievas nori, jog šis vakaras vaikams būtų paskutinis. Mergaitė, vedama Oliverio, atsirado po nuvirtusiu medžiu, kuris puikiai slėpė juos nuo artėjančio trolio. Atrodė, kad Rebecos širdis iššoks iš krutinės, kai ji išvydo milžiną.
Šį vakarą ar naktį, Rebeca jau neteko laiko suvokimo, mergaitė negalėjo išlikti rami. Nuolatos iš kiekvieno kampo, iš už kiekvieno medžio pasirodo kažkoks mirtinai pavojingas padaras, kuris vienu judesiu gali juos užmušti. Likimo ironija. Vieną akimirką ramiausiai sėdėjai tribūnuose ir grožėjaisi vaizdu, o kitą jau tave persekioja kraujo ištroškęs vilkolakis ar peraugęs trolis.
Troliui nuėjus gerokai toliau nuo varniukų, atrodė, kad pavojaus neliko. Tačiau kur tau! Rebeca pajuto, kaip jos nugara kažkas ropoja. Nukreipusi lazdelės šviesą į akliną tamsą išvydo visą vorų armiją.
- Fui, fui, fui, - pradėjo visa purtytis, kratyti ant kojų ir rankų ropojančius vorus. - Oliveri, man visai reikėtų tavo pagalbos..

*

Neprisijungęs Oliver-Mažulis Yellow

  • V kursas
  • *
  • 81
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Re: Miško vidurys
« Atsakymas #21 Prieš 14 metus »
Oliveris su siaubu žiūrėjo ir net negalėjo atsistebėti. Vorų armija, bene tiesiogine to žodžio prasme, ropojo greitut greitutėliausiai iš medžio, po kuriuo jie buvo palindę. Dabar berniukui viskas stojosi į vietas/ Vorai buvo išsigraužę bene visą kamieną, o jie sėdėjo ties įėjimu į vorų gyvenvietė. Oliveris apsidairė iškeldamas ir nuleisdamas savo lazdelę. Ropojančių gyvių buvo milijonai. Jie leidosi nuo medžių šakų ir viršūnių, kiti ropojo iš savo slaptaviečių ir krūmų, o kai kurie net iš po žemių. Vorai buvos skirtingo dydžio - vieni su lyg nagu, kaip skruzdės, o kiti buvo jiems ligi kelių. Nors jau nebe. Iš už kelių medžių išlindo tokie dideli vorai, kad net siekė vaikų liemenis! Jų kojos buvo keistai atsikišusios, galėjai pajusti, kad gausybė akių tave tik ir mato kaip skanų sultingą grobį. Turbūt grobis retai ateina tiesiai pas juos... Rebeca ir Oliveris nežinojo ką daryt. Jie buvo vieni it pirštai palikti nežinomybėje, tankaus miško gilumoje. Aplink nė gyvos dvasios, neskaitant gyvių, kurie tik ir ruošėsi juo suėsti. Dabar vaikai buvo atsistoję toliau nuo medžio iš kurio vis nepaliaujamai ropojo daugybė voriukų, jie susiglaudė nugarom ir atkišo lazdeles. Galėjai girdėti, kai gausybės kojyčių nevienodai skleidė maršo ritmus. Netikėtai garsas sustojo. Vaikai su išgąsčiu žiūrėjo, kai voragyviai prasiskiria ir praleidžia vyresnius, patys tikėdamiesi, kad jiems liks koks kąsnelis. 
- DAROM KĄ NORS! - šūktelėjo berniukas.
Įgūdę Varnanagiai, lyginant su kitais pirmakursiais pradėjo leisti įvairius sudėtingiausius kerus. pirmiausiai jie padarė ugnies ratus aplink save. Vorai atsitraukė, bet supratę, kad ugnis nedegina, jie tapo atkaklesni. Vaikai pasinaudojo ta proga. Jie išbūrė didžiulį apsauginį skydą, it burbulą. Jie laidė įvairius kerus, kaip IŠNYK, ar šiaip paversdavo akmenėliais ar dar kuom. Kai Rebecai ir Oliveriui baigėsi jėgos, jie atsisėdo ant žemės, galvas prispausdami prie kelių, kuriuos buvo apglėbę rankomis. Jie vangiai žiūrėjo, kaip vorai bandė pas juo patekti ir koks šnipštas gaudavosi jiems tai pabandžius padaryti. Visas burbulas buvo tirštai kais aplipęs ir knibždėte knibždėjo. Greitai jie prasikasi ir po žeme. Tai buvo gan keista. Vaikai staigiai reagavo ir padarė skydines grindis. Vaikai, dar visai jauni nenorėjo šitaip mirti...
Prisiekiu Merlino barzda!

*

dianukas7

Re: Miško vidurys
« Atsakymas #22 Prieš 14 metus »
Rebecą supo milžiniški vorai. Laimė, kad ji jų nuo mažens labai nebijojo, tačiau jai jie buvo švelniai tariant nemalonūs.
- Mūsų burbulas tuoj sprogs, - tarė pastebėjusi, kad jų išburta apsauga leidžia kažkokius įtartinus garsus.
Rebeca neklydo. Kai vienas iš didesnių vorų stengėsi pasiekti juos ir užropojo ant burbulo, jis sprogo nunešdamas vorą metrą tolyn. Jie toliau ropojo ant vaikų, nemaloniai kutendami odą. Varnagei sukilo įsiutis.
- Žinot, man jau gana. Bėgau nuo vilkolakio, psicho, trolio ir lepūnėlio. Kažkokie voriūkščiai manęs neišgąsdins!
Ji aršiai nukreipė lazdelę į mažesniųjų vorų spiečių.
- Aguamenti!
Iš lazdelės pasipylusi vandens srovė plovė voriukus. It su kokia vandens žarna mergaitė plovė žemę.
- Glacio!
Dabar miškas buvo tarsi čiuožykla. Visas išburtas vanduo akimirksniu sušalo į ledą, įkalindamas vorus.
- Incendio!
Arčiausiai buvusiam vorui į tuos gleivėtus nasrus Rebeca nutaikė ugnies pliūpsnį. Atsisukusi į Oliverį nusišypsojo ir kiek paslydusi priėjo prie jo.
- Vis dėlto gerai, kad apsilankiau kerėjimo pamokoje. Vorai, regis sutvarkyti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 14 metus sukūrė Rebeca Weiss »

*

Neprisijungęs Oliver-Mažulis Yellow

  • V kursas
  • *
  • 81
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Re: Miško vidurys
« Atsakymas #23 Prieš 14 metus »
Oliveris negalėjo atsistebėti Rebecos įsiūčiu ir to įsiūčio pasekmėmis. Viskas buvo padengta ledu. Jis nebuvo lygus, nes vorai buvo skirtingai įšalę. O tie kurie nespėjo būti sušaldyti arba buvo sudeginti, arba išsilėkiojo į visas puses... Vaikai atsiduso. Kelias akimirkas bandė nustoti taip staigiai kvėpuoti, karts nuo karto padegdami tai šen tai ten nubėgantį voriuką.
 - Sugalvojau! - Atsistodamas šūktelėjo berniukas.
Oliveris paaiškino Rebecai kaip galėtų jie toliau keliauti. Mergaitei toks būdas visai patiko. Staiga iš berniuko lazdelės pasipylė didžiulė vingiuota čiurkšlė, o mergaitė viską sušaldė. Vaikai įsibėgėjo ir lyg žiemą ant nugaros slydo lygut lygutėliu ledu, apeinančiu visu medžius. Žinoma, Oliveris palaikė srovę, o Rebeca viską vis užšaldinėjo, kad neatsitrenktų į kokį medį, kurių čia buvo tiek daug, kiek parkuose kakučių. Netikėtai srovė liovėsi. Aguamenti! AGUAMENTI!!! Bet niekas nepasikeitė. Mergaitei taip pat nepavyko ištarti jokio burtažodžio... Jie laukė slysdami ledu, kada šis baigsis ir kaktomuša atsitrenks į medį. Bet vaikams buvo visai netikėta, kai jie pateko pro brūzgynus į krūmus. Oliveris bandė išlipti iš krūmų pro kitą pusę, nes jam kelią buvo pastojusi Rebeca - visa purvina, išsitepusi... Bet berniukas pažvelgęs į save niekuo nesiskyrė nuo kompanjonės. Staiga viena jo koja tarsi pakibo ore ir neišlaikęs pusiausvyrus nukrito nuo stataus skardžio...
Pirmiausia, ką Oliveris pajuto, buvo ledinis vanduo. Antra, blausi šviesa virš vandens telkinio. Trečia - kažkieno ranka ir stiprus skausmas ties ja. Berniukas jautė, kaip kažkas sugriebęs jam už kojos, tempia jį vis giliau ir giliau, toliau ir toliau nuo kranto. Bet Oliveris nepasidavė. Jis kovojo už gyvybę. Bandė irtis aukštyn, kaip nors atsiriboti nuo šių spąstų. Bet jo pastangos buvo bergždžios. Galiausiai, kai jam bene trūko oro jis nustojo kovoti. Žinojo, kad šį raundą pralaimėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 14 metus sukūrė Oliver-Mažulis Yellow »
Prisiekiu Merlino barzda!

*

dianukas7

Re: Miško vidurys
« Atsakymas #24 Prieš 14 metus »
- Glacio! Galcio, po velnių, - įsiutusi baksnojo lazdelę į orą. - Niekam tikusi lazdelė už 5 galeonus, - įtužusi keiksnojosi Rebeca.
Po kelių nevykusių bandymų pratęsti savo ledo kelią, vaikai jau atsidurė krūmuose. Varnagė buvo visa purvina, Varno nago šalikėlio aplink kaklą jau nebebuvo - turbūt pasiliko kur ant stogo, apsiaustas gerokai įplyšęs, o ant subraižytų žandų spindėjo kraujas.
- Kas čia nutiko? Nėjau ir tu negali laidyti kerų? - kiek sutrikusi paklausė Oliverio.
Šiam nespėjus atsakyti, berniukas netikėtai nusirito nuo skardžio. Pasigirdo vandens pliukštelėjimas ir Rebecos klyksmas. Mergaitė po akimirkos jau stovėjo prie ežero kranto. Ji dar matė Oliverio virš vandens iškeltas rankas, todėl skubiai ištiesė jam šalia rastą šaką. Tačiau jau buvo per vėlu. Rebeca sukniubo ant žemės ir siaubo kupinom akim žvelgė į lygų it stiklas ežero paviršių, kuriame nebuvo matyti nė menkiausio ženklo, išduodančio kas ką tik įvyko.
- Viskas. Nėra, - tyliai sumurmėjo.
Mergaitės skruostu nuriedėjo vieniša ašarėlė. Taip ji sėdėjo geras 10 minučiu, vis tikėdamasi, kad tuoj iš ežero išners Oliveris. Tačiau veltui. Ją kankino mintys, kad per ją jie čia atsidūrė, kad ji nesugebėjo išgelbėti draugo. Tačiau jai vis dar reikia gelbėtis pačiai. Jau kėlė lazdelę viršun į dangų, norėdama paleisti pagalbos signalą, tačiau nieko neįvyko.
- Puiku, to aš ir nusipelniau...

*

Neprisijungęs Oliver-Mažulis Yellow

  • V kursas
  • *
  • 81
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Re: Miško vidurys
« Atsakymas #25 Prieš 14 metus »
Oliveris atsimerkė, iškarto užspaudė rankomis burną. Jis sklandė kambarį, pilname vandens, kurio sienos buvo permatomos, o viską apšvietė keli žibintai.
- Nereikia čia dramatizuoti. Gali kvėpuoti.
Oliveris įkvėpė vandens. Jis galėjo kvėpuoti. Ko tik nepasitaiko burtininkų pasaulyje... Dabar jis apsidairė - sėdėjo akmeniniame krėsle, šalia buvo dar keli; kambarys buvo kiek ankštokas bet visos sienos buvo permatomos - galėjai matyti galybes žuvų praplaukiančių ir išverstomis akimis į tave žiūrinčių,o taip pat ežero dugną - iki šiol nematytas žoles, krabus, akmenukus ir smėlį. Gal tai ir nebuvo koralinis rifas, bet reginys vis tiek atėmė amą. Jis pasižiūrėjo jai į akis. Prieš jį savo 'krėsle' sėdėjo tikrų tikriausia undinė, tik ne tokia graži, kaip aprašyta apsakymuose, o su baisiu veidu: storomis lūpomis, išvirtomis ir milžiniškomis akimis, kurios sekė kiekvieną berniuko judesį, o plaukai keistai plaukiojo vandenyje - tarsi pusė jų nebūtų. Bet, priešingai galvą, jos ilga ir lygių bei žvilgančių žvynų uodega gražiai atsispindėjo vandenyje nuo šviesos.
- Ko tau iš manęs reikia?
- Nieko... - Padarė pauzę, tarsi kažką apsvarstydama. - Na, gal šio bei to.
Oliveris kiek pyktelėjęs ir susirūpinęs pradėjo ieškoti lazdelės. Staiga ją išvydo - undinės rankose.
- Ieškai šitos? - Pašaipiai paklausė.
Dar akimirka ir ji išsisklaidė, tarsi jos nė nebūtų. Koks gi dabar aš burtininkas? Be lazdelės??? Oliveris pabandė atsistoti. Jo nuostabai jo kūnas neiškilo, o pasiliko stovėti ant šiltų grindų, kaip ant paviršiaus, ten, viršuje. Čia veikė žemės trauka, nepaisant visų kitų fizikos dėsnių. Jis lėtai pradėjo eiti - tarsi pamiršęs ir tik dabar prisiminęs kaip vaikščioti. Priėjo prie sienos, įdėmiai viską nužvelgdamas ir apžiūrinėdamas, apsvarstydamas, kaip jam iš čia ištrūkti.
- Iš čia tu nepabėgsi. - Atsainiai ir lengvabūdiškai tarė undinė, supratusi, ko siekė auka. Berniukas į ją net nežvilgtelėjo.
- Gerai. Sakyk, ko tau IŠ TIESŲ reikia.
Netikėtai pajuto oro burbuliukus šalia kaklo, kurie nemaloniai sproginėjo ir kuteno. Undinė staigiai priplaukė prie jo, nes neturėjo paprasto žmogaus kojų, o buvo lyg kažkokia amfibija. Ji uždėjo savo rankas Oliveriui ant pečių ir tyliai sušnibždėjo berniukui į ausį.
- Žinai, labai smagu būti undine. Gali visur plaukioti, po plačias marias ir vandenynus.
- Aha, - Net neklausydamas atsakė.
- Nori tokiu būti, na, kaip aš, a? - Bet greitai toliau tęsė, neleisdama įsiterpti. - Nori būti un..Undinium? Tik vienas bučinys ir tau išaugs uodega, žvynai.
Oliveris nejuokais išsigando, berniukas viską suprato. Jei taip atsitiks, jis gyvens tik šiam atokiame kambaryje, nes tikram ežerėlyje negalėtų normaliai gyventi, o pats taptų jos vyru. Net ir aklam būtų aišku, kad amfibija yra senmergė ir baisi it velnio užpakalis.
- O galėsiu burti?
- Žinoma galėsi, bet matai, aš pamečiau savo lazdelę. - Aiškiai melavo Undinė. Tuose suaugusiuose plėvele ir gleivėtuose pirštuose lazdelė būtų išslydusi, o surasti ją būtų buvus visai lengva.
- Gerai. - Kiek atsipūtė. Bandė vaidinti kuo įtikinamiau. - Sutiksiu, jei atgausiu lazdelę.
Amfibija nenoromis sutiko ją atiduoti. Kai berniukas atgavo lazdelę, pradėjo vartyti ją rankose. Kaip bus taip bus. Kito pasirinkimo neturiu. Undinė pradėjo mosuoti, kad šis suprastų, jog atėjo metas bučiuotis. Jie vienas prie kito artėjo. Undinė jau džiaugėsi, kad po šitiek metų turės draugą. Ir kai ši mažiausiai tikėjosi, kai buvo praradusi budrumą, kai tarp abiejų buvo likę koks sprindis, Oliveris pasiėmė lazdelę ir sugrūdo Undinei į gerklę, svarbiausiai, kad lazdelė liestų kokį organą, o ne vandenį, nes tada... -GLACIO! Prieš berniuką lengvai plūduriavo sunkus, undinės formos ledo luitas. Berniukas šyptelėjo, pribėgo prie sienos, kiek dar neįsitikinęs savo planu dabar užšaldė visą ežerą, nes buvo įsitikinęs, kad nedaplauks iki paviršiaus ir pro sukastus dantis paleido stiprias ugnis. Jo jį kiek atitirbdė. Po kelių minučių Jis jau galėjo šiek tiek pajudėti. Netrukus iššaukė tokią stiprią ugnį, prieš kurią puikiai išdžiuvo ir galėjo skintis kelią aukštyn. Ištirpęs vanduo vis nutekėdavo žemyn - Oliveris ir tą užšaldė, kad būtų lengviau kopti. Galiausiai, nors jau nebesiorientavo laike, bet manė, kad maždaug pusvalandį taip keliavęs, jo ugnis užgeso, kaip ir tada. Dabar jis suprato. Rankomis prasikirto plonytį ledą ir pajuto kaip plūsteli šaltas vanduo. Bet kadangi dar tebuvo naktis ir tamsu nors ir į akį durk, jis nežinojo, kiek metrų jam dar liko iki paviršiaus. Jis vis dar plaukė, bet oro pradėjo trūkti. Netyčia pajuto, kaip ranka pradėjo skrosti nakties vėsą Ir jis bespringdmas vandeniu iškilo. Už kelių metrų pamatė ir savo kompanjonę. Oliveris atkišdamas jai ranką ištarė:
- Pa...pa.... padėk. - Kalenoi dantimis - taip šalta jam buvo, nors ir prieš tai ir nieko nejuto - turbūt kūnas apsiprato.
Kai sunkiai beapgrabinėdamas Rebecos pirštus nakties tamsoje, berniukas truktelėjo žemyn. Per gana skaidrų vandenį Oliveris pajuto, kai jam vėl į koją įsikibo Undinė.
- Noriu tavo VAIKŲ! - iš po vandens galėjai girdėti.
Abi merginų pusės net nemanė paleisti berniuko. Jis žinojo, kad laimės ta, kurios jaučia jam didesnę simpatjią, meilę, o taip pat kuri turi daugiau jėgų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 14 metus sukūrė Oliver-Mažulis Yellow »
Prisiekiu Merlino barzda!

*

dianukas7

Re: Miško vidurys
« Atsakymas #26 Prieš 14 metus »
Rebeca it negyva gulėjo ant vėsios žemės. Jos žvilgsnis buvo įsmeigtas į žvaigždėtą dangų. Vos girdimai sau pačiai vardijo jai žinomus žvaigždynus. Kažkur, netoli jos, pasigirdo Oliverio balsas. Tikriausiai vaidenasi. Tačiau įsitikinusi, kad jo balsas tikras, Rebeca pašoko ir jos nuostabai vandenyje išvydo varnagį.
- Oliveri!
Mergaitė pribėgo prie pat ežero kranto ir ištiesė ranką, tačiau dar nepasiekė savo draugo rankos. Netrukus ežero vanduo siekė Rebecos kelius, tačiau šalčio ji nejautė. Mergaitė čiupo Oliverio ranką ir delne spaudė sušalusius berniuko pirštus. Varnagė manė, kad jį ištraukti bus juokų darbas, tačiau gerokai klydo. Iš ežero dugno, kad ir kaip keista tai būtų, sklido moteriškas balsas, reikalaujantis Oliveriui grįžti atgal.
- Kas ji tokia? – traukdama berniuką už rankų paklausė Rebeca.
Kai atrodė, kad mergaitė jau ištraukė savo draugą į krantą, ji pajuto staigų trūktelėjimą ir netyčia paleido Oliverio rankas. Ežero paviršiuje draikėsi undinės plaukai ir akimirką Rebeca išvydo baisų moters veidą.
- Jis mano! – rėkė ši.
- Nenoriu tavęs prarasti dar kartą, - kreipėsi į berniuką ir čiupo jo rankas.
Varnagė klupinėjo vandenyje, negalėdama išsilaikyti stačiomis. Ji, po visų siaubūnų įveiktų šįvakar, buvo išsekusi ir undinė galėjo lengvai ją įveikti. Tačiau kuo Oliveris labiau smigo gilyn, tuo Rebecos ryžtas didėjo. Ji sukaupė savo jėgas, atsistojo, kad ir kaip permirkęs apsiaustas tempė ją žemyn, ir sugriebė berniuko rankas aukščiau alkūnių. Stipriai truktelėjo berniuką į savo pusę ir išgirdo undinę, klykiančią „ne“. Po kelių akimirkų vaikai tankiai alsuodami ir kalendami dantimis iš šalčio gulėjo krante vienas šalia kito. Atgavusi kvapą, Rebeca atrėmė alkūnę į žemę ir įdėmiai pažvelgė į Oliverį.
- Kaip tu? Ir kas ten per jūrų pabaisa?

*

Neprisijungęs Oliver-Mažulis Yellow

  • V kursas
  • *
  • 81
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Re: Miško vidurys
« Atsakymas #27 Prieš 14 metus »
Oliveris tik sėdėjo susiėmęs už kelių rankomis ant ežerėlio kranto. Buvo girdėti, kaip smulkūs vandens lašeliai krenta ir atsimuša nuo žolės ant žolės, nuo kiaurai permirkusių šlapių drabužių. Jis nepatikėjo, jam buvo nesuvokiama, kas ką tik įvyko. Tai buvo neįtikėtina. Jam tarsi net visas gyvenimas pralėkė prieš akis, tarytum prieš mirtį. Berniukas net nesuprato, kokią jam paslaugą padarė varnanagė. Tai buvo daug daugiau, nei gyvybės išgelbėjimas. Taip Oliveris ir sėdėjo kelias akimirkas praradęs amą. Į 'normalią' būseną jį prišaukė bendrakoledžės klausimas. Bet jis jo beveik nesuprato. Berniukas nežinojo, kaip jis pats jaučiasi ir kas ta mergina.
- Jaučiuosi... jaučiuosi išsigandęs. - Kiek šyptelėjo. - Ir man šalta. Esu šaltas, ir ledas. - Berniukas pradėjo kalenti dantimis.
Jis nusivilko mantiją, marškinius, kelnes - Oliveriui buvo nesvarbu, ką Rebeca būtų pamaniusi. Berniukas stropiai ir stipriai išgręžė savo rūbus ir išdėliojo tarsi padžiaudamas. Pasiėmęs lazedelę pabandė iškerėti kelias ugneles. Deja, nieko neįvyko - to berniukas ir tikėjosi, nors ir labai bijojo. Oliveriui staiga prieš akis išdygo undinės vaizdas. Jis netgi pajuto jos ranką ant blauzdos. Žvilgtelėjo. Ant kojos buvo didžiulis randas primenantis ranką tik su plėvele tarp pirštų. Randas buvo karštas ir labai skaudėjo - prieš tai nejuto, nes buvo išsiblaškęs ir labai išsigandęs.
- Ta... ta... ta mergšė buvo Undinė. Žinai, kai rašoma, kad jos labai gražios ir užkeri vyrus savo grožiu? Tas netiesa. Brrr.... - Net nusipurtė nuo vaizdo.
Tada žvilgtelėjo randan ir kiek pagalvojęs prabilo.
- Bet vis nesuprantu, kodėl neveikia mūsų lazdelės. Jei ir tai dėl undinės ir jos buveinės - negali būti. Apačioje man ji puikiausiai veikė. Knygose niekur neužsiminta... - Oliveris užsisvajojęs ir tarsi kalbėdamas mergaitei, tarsi orui, atsisuko į drabužius, tarsi tikėdamasis ten pamatyti juos jau sausut sausutėlius. - Gal čia dėl ežero paviršiaus? Nors ne... Negali būti. - Kiek nutylėjęs keistą švytėjimą, kurį jis matė, kai grimzdo dugnan beprarasdamas sąmonę - Kas žino, kas ten galėjo būti ir ką jis matė?
Heh, velniška naktelė...
Prisiekiu Merlino barzda!

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Re: Miško vidurys
« Atsakymas #28 Prieš 14 metus »
Tora įsmuko į mišką nepastebėtą ir nuo ten lėtai slinko pro medžius. Buvo tamsu nors į akį durk, tačiau merginos išlavintos juslės girdėjo bet kokį krebždesį, atodūsį ar judesį. Pati minkštai,kaip tik galėdama, ji slinko samanomis gilyn į mišką, kol staiga sustojo. Kažkur netoliese pasigirdo riksmas. Jis buvo ne žmogiškas. Tamsoje sužibo raudonos Toros akys, o rankose atsirado blizgantis plienas. Tamsūs debesys gaubė dangų, tačiau maža dalelė patekėjusios pilnaties krito į mišką ir apšvietė ruožą, esanti per dvidešimt žingsnių nuo Toros. Toje kitoje pusėje, kur dvelkė šalčių ir baime, sužibo dvi baltos akys. Tora pritūpė ir įsitempė, tarsi žvėris prieš puolimą. Tačiau šmėkla nejudėjo. Būdama kitoje šviesos pusėje, ji jautėsi saugi, kadangi jau ne pirmą kartą buvo susidūrusi su šia raudonake žudike. Kažkur giliau pasigirdo vilkų kauksmai. Tora nekreipė dėmesio, nors žinojo,ką jų staugimas reiškė. Artėjo ta akimirką, kai viskas turėjo atgyti ir pasikartoti. Praeities šmėklos... Tuo metu akys dingo ir baltaplaukė pašoko. Tiesiog kaip stirna perlėkusi apšviestą ruožą, mergina patogiai suėmė mėtomą peilį ir staigiai sustojusi metė jį į tą pusę, kur šmėkštelėjo šešėlis. Plienas pranyko tamsoje ir į kažką įsmigo, tačiau net paaštrėjusi Toros rega nesugebėjo įžiūrėti toliau dešimties žingsnių. Greitai reaguodama, ji šoko prie pirmo medžio ir įsitvėrusi šakos, prisitraukė. Palipėjusi kiek aukščiau ir neišleisdama iš akių apšviesto ruožo, Tora sustingo. Mirtis turėjo grįžti į tą pačią vietą. Niekur kitus ji neras Toros...

*

Vanessa Williams

Re: Miško vidurys
« Atsakymas #29 Prieš 14 metus »
Vanessa su Megan tyliai bėgdamos atokiai Toros stengėsi nepamesti jos iš akių Buvo vėlu, tamsu, juolab miške. Tvenkėsi kažkoks keistas rūkas, kuris susiliedavo su Toros plaukais, ir būdavo sunku ją pamatyti. Netrukus Tora sustojo, ir mergaitės vos nepasirodė jos akiratyje, tačiau spėjo užšokti už krūmo. Vanessa tyliai tupėjo stebėdama Torą pro rudens praretintą krūmą. Kas čia per ritualai? Man tai nepatinka... Ji žino, kad mes čia. Ji tai žino... Vanessa stengėsi net nekvėpuoti, jos širdis plakėsi kaip triušio, nes teko bėgti gerą kelio gabalą. Kažkur toliau matėsi šmėkla. Bent jau taip atrodė stebint viską iš už krūmų, miške, pritvinkusiame rūko. Staiga Tora šovė į viršų ir pradėjo svaidytis peiliais. Milijonais. Taip atrodė Vanessai. O Vold... čia ne šiaip sau ančiukų šokis... ČIA BAISIŲJŲ ANČIUKŲ ŠOKIS... Vanessa buvo pametusi Torą iš akių, bet netrukus pastebėjo ją medyje, visai netoli jų slaptavietės. Vanessos širdis neritmingai suplakė, bet netrukus ji nurimo.Čia viso labo mūsų amžiaus mergaitė, ir padaras, kuris neatrodo labai baugiai, ypač kai esu prisižiūrėjus ir ne tokių vaizdų. Staiga mergaitę aplankė dežavu. Ji matė aikštelę, žmogustas, šmėklą, kovą... Karma. Ironas. Karma? Ką tai galėtų reikšti? Tylėk smegenine, nestreikuok čia su  visokiais prisiminimais, kurių niekad nebuvo... Ir gana įsivaizduoti, kad kažkada jau buvai Hogvartse, tu čia pirmą kart. Įsikalk į galvą, tau kūkū.