[Auksė Marlena Hale]

Auksė jautėsi tikrai pasimetusi. Žinoma, ji buvo rėkusi ant daugelio. Ant tėvų, ant giminių, ant brolio (galbūt net dažniausiai), tačiau rėkdama bei klykdama ant šios grupės žmonių nesijautė kalta, nesijautė baisiai, nejaukiai. Bet kai Marietta klykdavo ant Dylan'o, persigąsdavo. Šis žmogus jai padėjo daugybėje situacijų, išklausė kai neklausė aplinkiniai ir patarė tai, ko nebūtų sugalvojusi.
- Aš tikrai labai, labai atsiprašau, - pajautė besikaupiančias ašaras, - tu vienintelis mane supranti. Na, galbūt...
Hale šyptelėjo iš savo kvailumo. Ji šypsojosi toliau, rodydama savo baltus dantis. Tuo pat metu žengė žingsnį artyn jo, palenkusi galvą žemyn bei viena ranka valydama skruostu tekančią ašarą.
- Norėjai pasikalbėti, - sustojo per žingsnį nuo pusbrolio ir suspaudė kojas, - galbūt galėčiau pradėti aš? - kilstelėjo antakius, tuo pat metu rankų pirštus paslėpdama užpakalinėse džinsų kišenėse. Mergiūkštė nebuvo tikra, jog gebėjo laikyti emocijas savyje, išlaikyti vienokį balansą viduje, o būti visiškai kitokia. Tai tebuvo kova. Jos kova, jos charakterio kova tarp vidaus ir išorės. Kol kas tik vienas žmogus sugebėjo matyti ir tai, kas dėjosi jos viduje. Dylan'ui, jam vieninteliam, Auksė atsiverdavo taip, kaip niekam kitam.

[Dylan Frendlin]

Jis stovėjo ir tylėjo. Viskas, ką norėjo pasakyti pusseserei, išgaravo dar bebėgant pilies koridoriumi bei stengiantis nieko nenutrenkti.
- Taip, žinoma, Aukse, - rankomis net pavaidino, jog užleido savo poziciją, - gali pradėti kalbėti. Tik menkutis prašymas, - pridūrė pašnibždomis, - pasistenk neklykti.
Dylan'as laukė. Kaip ir tikėjosi, suvokė, kad Mariettai čia nelengva. Nelengva pritapti. Apie mokslą kalbos būti negalėjo, ji nuo mažens visus sugebėjo apkvailinti savo protiniais ir aktoriniais sugebėjimais. Švilpis žinojo, kad jo pusseserė naudojo šiuos gebėjimus toliau bei naudos ilgai. Tačiau nenaudojo su juo. Būdamas su Hale vienas pajusdavo tikrąją ją. Ne apsimetėlę, ne viduje verdančią iš pykčio, o išorėje šaltą. O tikrai supykusią Auksę.

[Auksė Marlena Hale]

Mergiūkštė giliai atsiduso. Ji nebuvo tikra nuo ko pradėti ir ar iš vis pradėti. Juk tai galėjo sugalvoti ir pati jos galva, ar nežinia iš kur ištraukti. Lyg ištraukti adatą iš piršto. Prieš tai nieko nebuvo, o vėliau ima menkai mausti įdurtą vietą.
- Na, - nežinojo kaip pradėti, - man nesiseka absoliučiai viskas.
Tai buvo pernelyg aišku ir lengva. It trūktų argumentų, papildymo. Atrodė, jog po šių žodžių atsirado skylė tarp kitų, būsimų žodžių, kuriuos ir ruošėsi sakyti.
- Gerai, pamokose ne visad turiu sunkumų, - ištraukė pirštus iš kišenių ir ėmė žingsniuoti tai pirmyn, tai atgal, lyg aiškindama kažką, - vos ištvėriau transfigūraciją, joje vargu ar daugiau apsilankysiu. Namų darbai nėra sunkūs, bet jų pakankamai daug, - vardino faktus, it pusbrolis galėtų pakeisti. Faktas, ji pirmakursė, o jis jau penktakursis, - dėl bendravimo man visiškai nesiseka. Neturiu draugų net iš koledžo. Ką jau kalbėti apie kitus! - sustojo ir atsiduso. Viskas pasirodė pernelyg kvaila. Marietta atsisėdo ant grindų bei žiūrėjo į tas pačias, švara nepasižyminčias grindis, tiksliau, jų grindinį.
- Turbūt kalta esu aš, - visados kaltindavo save, - ir mano charakteris.

[Dylan Frendlin]

Dylan'as atsirėmė į sieną. Jautė, kokia smarve ji buvo įsigėrusi, galbūt nujautė ir patį purviną sluoksnį ant jos. Tačiau vistiek stovėjo atsirėmęs į sieną.
Jo akys nenukrypo nuo pusseserės nei sekundei. Švilpis stebėjo kiekvieną žingsnį, atodūsį, net menkutes, kūno kalbas, kurios daugeliui atrodytų it dėmesio nevertos smulkmenos.
- Neturi kaltinti savęs, Aukse, - žengė žingsnį ir pasitraukė nuo sienos, - negali kaltinti savęs, savo charakterio, savos išskirtinės asmenybės.
Dylan'as nesustojo. Jis kalbėjo ir kalbėjo, o pėdos pačios dėliojo lietus žingsnius link mylimos bei vienintelės čia buvusios giminės.
- Pažvelk į mane, - pakėlė jos nuleistą smakrą, - pakelk akis ir pasakyk kas esi. Pasakyk viską apie savo charakterį.

[Auksė Marlena Hale]

Auksė jautė iš metalų mišinio pagamintą grandinėlę sau ant kaklo. Jautė ir lapo formos pakabuką, nors jis ir nesiekė odos. Ji jau tikėjosi, kad išgirs panašius žodžius iš pusbrolio, tad jie visiškai nenustebino. Tačiau, Mariettą nustebino ta Dylan'o sakomų žodžių dalis, kai šis stovėjo prie pat jos. Galbūt Hale sugebėjo jausti jo kvėpavimą, bet visiškai nesitikėjo, kad šis, jai pažįstamas vaikinas, paims jai už smakro, taip priversdamas pakelti galvą aukštyn.
- Mano charakterį puikiai žinai, - perskrodė jo akis savo žvilgsniu, - jis lydimas pykčio protrūkių. Man kartas nuo karto reikia išsilieti. Kažką išrėkti, trenkti į nekaltą sieną... Paskutinį kartą tai nutiko bibliotekoje. Tiesą pasakius, tas įvykis man giliai įsirėžė galvoje.
Ji atsiduso išlaisvinusi savo smakrą iš pusbrolio rankos.
- Kartais negaliu suprasti, - menkai suraukė žvilgsnį, - kaip aš tavęs nenervinu? Prisiminus brolį... - ją suėmė juokas, - jis bandė man atsiųsti žvieglį. Deja, mano mama sučiupo jį. Ir man pranešė paprastu laišku, - viskas pasidarė dar juokingiau, - Gabrielius manęs nemėgo nuo pat mažens. Na, tai jau aiškiai matomas faktas. Pats įsitikinai, kuomet viešėjau pats tavo gimines, sodyboje. Toje, tarp pievų, netoli ežero.
Auksei grįžo gera nuotaika ir jau besišypsodama ji parodė iškelta nykštį aukštyn, rodydama liuksą.
- Nepamiršiu, kaip išsivedei mane pirmą nakties kepti zefyrų. Ir kaip su zefyrų maišeliu bei apklotais lakstėm po pievą nuo Gabrieliaus. Tai turbūt smagiausias mano naktinis vasaros prisiminimas, - už tai ji jautėsi itin dėkinga savo pusbroliui. Šis visuomet buvo kupinas idėjų, o ypač sumanymais kaip jas įgyvendinti.

[Europa Ziegler]

Dar vieni mokslo metai Hogvartse jau baiginėjosi, tik ta vasara, panašu, neskubėjo sugrįžti, mat lauke stipriai lijo, ir visai ne tuo maloniu ir gana šiltu lietumi...
Visa sušalusi ir sušlapusi, Europėlė pasislėpė pelėdyne, pro kurį ėjo grįždama atgal į pilį. Popietinis pasivaikščiojimas mokyklos apylinkėmis būsimai trečiakursei baigėsi popietiniu išsimaudymu lietuje. Pilki mergaitės plaukai buvo sukibę, o nuo jų varvėjo šalti vandens lašeliai. Permirkęs žalias švarkelis vertė blyškią odą šiurpti. Ar tik baltapūkės vasara neprasidės ligoninės sparne?
Visur pelėdyne buvo matyti (ir užuosti) pelėdų išmatos. Nejaugi jokie burtai negali sutvarkyti šito jovalo?- pasišlykštėjusi aplinka piktai pamintijo mergužėlė ir įsistebeilijusi į langą laukė, kol lietus nors kiek aprims, stengdamasi prie nieko nesiliesti.

[Florence Hailey Darcy]

  Milijonai minčių, milijonai planų, milijonai abejonių sukosi Florencijos Heilės galvoje. Visai neseniai mergaitė buvo gavusi tėvų sutikimą bent kuriam laikui į svečius pasikviesti mažosios draugę - tik pirmiau, žinoma, buvo atlikta smulki apklausa: iš kur ji kilusi? Kas jos tėvai? Ar tikrai patikima? Pajutusi savyje kūrėjos bei menininkės gyslelę, rusvaplaukė be didelės sąžinės graužaties į visą krūvą klausimų atsakė taip, kaip, jos manymu, Darsiams labiausiai būtų patikę. Tik tiesos ten mažumėlę trūko, bet kam nepasitaiko?
  Bet vis dėlto keturiolikmetė jaudinosi, ar tik nuomonė nebuvo pakeista. Todėl, pasislėpusi po juodu skėčiu, ir skubėjo į pelėdyną įsitikinti, ar joks paukštis neatnešė nemalonaus laiško.
  Jei būtų pelėda, mąstė Florencija, tokiu oru tikrai neskraidytų. Nė už ką. Ar dėl kokio popiergalio verta sušlapti sparnus? Nors stebėti lietų jaukiai tūnant viduje yra visai nieko.
  Laiško nebuvo. Arba tėvai atsiuntė panašiai mąstančią pelėdą, arba buvo įtikinti prašymų tirada. Varnanagė tikėjosi antrojo varianto.
  Tiesa, nutiko kai kas gerokai šaunesnio - tai, ko mergaitė ir vylėsi. Rodos, net širdis smarkiau suspurdėjo. Juk gali būti, kad Europa visai nenorės trintis kažkokių kilmingų turčių šeimoje? Florencija stengėsi nuvyti tokias mintis, bet jos, deja, buvo stipresnės. Mergaitė giliai įkvėpė, iškvėpė ir prisiartino prie draugės. Buvo gaila jos, bjauriai permirkusios, tačiau rusvaplaukei nesisekė prisiminti tinkamo burtažodžio. Matyt, lietus iš galvos išplovė.
 - Sveika, - nutęsė ir nedrąsiai nusišypsojo ketvirtakursė. Nuo skėčio varvėjo vandens lašai. - Ar… turi kokių planų vasarai? - galiausiai sukaupusi drąsą, paklausė.

[Europa Ziegler]

Europėlė įdėmiai žiūrėjo pro langą, intensyviai laukdama, kol didelis ir tamsus lietaus debesis nuplauks tolyn ir savo šaltus bei didelius lašus dovanos kitiems nelaimėliams. Mergaičiukė nekentė lietaus, jis buvo ne ką geriau, netgi kur kas blogiau už kaitinančią ir akis erzinančią saulę. Klastuolei labiausiai patiko vos vos apniukęs, šviesiai pilkas dangus, mat puikiai derėjo su jos plaukais.
Dangaus skenavimą ir piktą murmėjimą mintyse nutraukė pažįstamas balselis:
-O!- aiktelėjo,- labas,- šyptelėjo Florencijai ir delnu perbraukė per šlapius, sulipusius ir šiek tiek susivėlusius pilkus plaukus. -Na, ne,- nutęsė ir padarė šiokią tokią pauzę,- kaip ir. Gal turi kokių pasiūlymų?- sukikeno ir trumpam nusuko savo akis į langą pažiūrėti, ar tas nenaudėlis netikėtai užklupęs lietus dar nepasitraukė. Visai ne! Ir, panašu, niekur neketino dingti. Nejaugi vargšei Europai teks grįžti pilin per tokį orą? O gal rusvaplaukė draugutė priimtų po savo skėčiu?

[Florence Hailey Darcy]

  O gal ir ne. Galbūt baltaplaukė neturėjo nė minties paprieštarauti draugės kvietimui, netgi privalėjo jaustis pagerbta? Florencija nežinojo, ką jai begalvoti. Ir to daryti visai nenorėjo, mat pastaruoju metu jos vargšėje galvelėje ir taip besisuko visa virtinė keisčiausių minčių.
  Pasimetusi labiau nei bet kada šią savaitę, rusvaplaukė spoksojo tai į stambius lašus, deja, niekaip nenuplaunančius šios bjaurios vietos, tai į Europą. Ir ji atsakė, jūs tik pamanykit, atsakė teisingai, būtent taip, kaip Florencija Heilė labiausiai ir norėjo. Anksčiau graužte graužęs jaudulys bemat išgaravo (ar tik nesugrįš su lietumi?), mergaitės veidą vėl papuošė plati šypsena (ne per plati – šiokį tokį susitvardymą kol kas sugebėjo išlaikyti ir tarp Hogvartso sienų).
 – Tikrai taip, turiu tau tokį pasiūlymą, kurio negalėsi atsisakyti, – džiugiai pareiškė, iš visų jėgų mėgindama nuvyti vėl sugrįžtantį nerimą dėl draugės nesutikimo. Kelių savaičių planai nueitų perniek   būtų mažumėlę apmaudu. – Siūlau pasisvečiuoti pas mane! Savaitę. Dvi. Kiek nori ar gali, jei tik nori, žinoma, – paskutiniuosius žodžius veikiausiai nuplovė lietus.
  Varnanagė suko skėtį, jau suskleistą ir metaliniu galiuku atremtą į žemę. Vos vos tvardėsi jo nekilstelėjusi nuo to apdergto grindinio, nes kur tada jį laikytų? Virš galvos? Po stogu? Ne. Dar varvės ant ir taip peršlapusios Europos.
 – O jei tokios viešnagės tau per daug, prisiglausk bent po skėčiu, nebent čia dar ko nors lauki, – Florencija nežinojo, ką draugė veikia tokiu metu. Išvis stebuklas, kad sugebėjo ją čia sutikti.

((pavėluota gimtadienio dovana, sėkmės <3))
 

[Europa Ziegler]

Liaunais ir sušalusiais pirštais šukuodama savo šlapius, susivėlusius bei sukibusius plaukus, Europa stebėjo vos prieš keletą akimirkų į pelėdyną atliuoksėjusią draugę.
-Tikrai?- kilstelėjo dešinįjį antakį klastuolė,- Vaje, būtų tikrai šaunu! Net ne šaunu, o puiku!- plačiai šypsojosi trylikametė, tiesą sakant, visiškai nesitikėjusi tokio rusvaplaukės pasiūlymo. Atvirai kalbant, pati baltaplaukė vargiai būtų kvietusi ką nors, ko nelabai mėgo ir ką ne per daugiausiai pažinojo, pasisvečiuoti (na, neturėjo vietos, kur galėtų pakviesti, bet vis tiek). Na, ir gerų draugų niekada neturėjo, o atostogos par varniukę galbūt galėtų būti gera progra tam pakeisti? Ar pirmą kartą paraugauti taip visų aukštinamo naminio maisto. Tik ar nekils problema dėl itin skirtingų mergaičių gyvenimo būdų? Prisiminus tą pirmąjį susitikimą dulkėtame kambariuke, kur Florencija pasislėpusi valgė saldainius, Europėlei atrodo, kad draugės tėvai gali būti kiek griežtoki, o pati baltaplaukė gali likti nesuprasta. Na, bet juk bet kada galės grįžti atgal į Hogvartsą, tiesa?
-Su malonumu priimčiau abu pasiūlymus,- sukikeno Klastūnyno globotinė ir palindo po varniukės skėčiu,- gal būtų geriau, jei viską aptartumėme pilyje?

((Labai Jums ačiū, draugute ♥))

[Elzė Merė Smitherson]

Šviesus siluetas skendėjo mėnulio apšviestoje giedroje žiemos naktyje. Elzytė baimingai susigūžusi buvo įsitaisiusi ant pelėdyno stogo. Nežinojo ar čia tikrai leistina būti. Nebuvo pilnatis, susitikti kokį baisų padarą, nelendant miškan, būtų buvęs retas atvejis, tad ji beveik saugi. Gal kaip nors susitars su profesoriais, jeigu kas nors išdrįs išeiti tokią stingdančią naktelę.
Paauglė atėjo čia mokytis. Mokytis astronomijos. Taip, tos pačios pamokos, kurios jau daug amžių nematyti Hogvartse prie dėstomų dalykų. Kas būtų, jeigu gyvenime jos kažko paklaustų šia tema? Visą gyvenimą neturėjusi tokios pamokos, švilpė bent jau kas per daiktas tas mėnulis yra.
Visgi eidama čia pamiršo apie tamsą ir tai, kad vadovėlį reikia skaityti, o žandikaulis jau prašyte prašė, kad lazdelė su šviečiančiu galu būtų paimta į ranką.
Visa laimė, kad septintakursė buvo ką tik ištrūkusi iš bibiotekos ribų ir lininiame maišelyje vieną į kitą šonais trynėsi ne viena, o visas penketukas knygų. Tarp jų buvo ir pratęsto termino senas, Hogvartse nebenaudojamas transfigūracijos vadovėlis. Devintas Velnias žino kam ta knyga reikalinga, bet ji buvo šalia Elzės jau antrą mėnesį, o švilpė buvo nusistačiusi, kad kol nesuskaitys jos visos, negražins. Smitherson iš knygos buvo išmokusi lygiai vieną transfigūracijos burtažodį.
-Scribblifors, - tyliai, nusitaikiusi į mažą akmenuką ant žemės, sumurmėjo į du pledus susisukusi mergina ir gamtos sutvėrimas pavirto dar viena čia besivoliojančia plunksna. Taip atrodė iš viršaus, tačiau burtais užsikėlusi tą plunksną ant stogo Elzė patebėjo, kad plunksnelė buvo įstrigusi akmenyje. Lyg įkišta į nesustingusi betoną ir dabar niekada iš ten neišlįsianti.
Kas jeigu pelėdos užuos, kad tai nepelėdiška plunksną ir pradės dideles peštynes? Velnias.
Bežodžiais kerais šviesa uždegta lazdelė vėl buvo suspausta dantimis, o rankos kone plėšydamos Hogvartso nuosavybės lapus ieškojo to, ko reikia. Pagaliau - su atodusiu išėjo visas sunkumas iš krūtinės. Burtažodis, kuris yra įdėtas ir į pirmakursiams skirtą ,,Pavertimų pradžiamokslį".
Kelis kartus sau dramatiškai trinktelėjo per kaktą. Kokia. Durna. Aš. Buvau.
Šalti garai išsprūsdavo pro pravertas lūpas su kiekvienu atodusiu. Visgi žiemą ir antrą nakties sedėti minusinėje temperatūroje nebuvo labai gera (kaip ir visos kitos mano) idėja.
-Reparifarge, - drebančiu balsu pabandė kažką išpešti mokinukė. Kaip čia jau visiems įprasta ir eilinį kartą jai turėjo nepavykti. Bet jai pavyko. Akmuo vėl virto akmeniu jau po pirmo karto.
Hm, gal aš ir nesu labai bloga, - mintyse šyptelėjo ir mini pasitikėjimo savimi gurkšnelis šiltai nuriedėjo gerkle.
Visgi žandai jau tapo ledinio šaltumo ir netgi sugebėjo paraudonuoti, ausys iš viso voliojosi pažemėm. Rankos pamėlo. Net per kvidičą buvo šilčiau. Greitai susirinkusi visas savo šmutkutes, naktibalda apsivyniojo vieną iš šalikų lyg bobutė, su mintimi, kad vistiek naktis ir niekas nematys. Iš šalčio mirštanti švilpiukė kaip tik įmanoma greičiau nusileido nuo stogo ir pabėgo nuo pelėdų, kurios iš šalčio glaudėsi viena prie kitos.

[Giliai]

 Lėja iš lėto pėdino pelėdyno link. Šiltame delne ji gniaužė laišką - atsakymą į vakar gautą laišką. Jį parašyti užtruko beveik valandą, nes mintis vis blaškė artėjantys egzaminai ir vis nerimstanti bendrakoledžio katė. Šiaip ar taip, dabar rudaplaukė laikė laišką antros eilės pusbroliui ir buvo visai patenkinta. Varnanagei po kojomis šlamėjo iš žiemos miego bundanti žolė, o danguje pro baltus debesis švysčiojo saulės spindulėliai. Pavasaris... Lėja giliai įkvėpė gaivaus oro. Galiausiai trečiakursė įėjo pelėdynan. Lėja net nespėjo pašaukti savo pelėdos, ši jau pamatė savo šeimininkę ir atsklendusi grakščiai nutūpė ant varnanagės rankos. Rudaplaukė švelniai perbraukė pirštu pelėdai per galvą, o ši į ją žiūrėjo didelėmis akimis. Nuo augintinės žvilgsnio Lėją kažkodėl suėmė graudulys ir ji greitai pririšus pelėdai prie kojelės laišką paleido ją skristi.

[Magdelė]

 Vilė lipo sraigtiniais laiptais į pelėdyno bokšto viršūnę. Ji norėjo išsiūsti laišką tėvams ir pranešti kaip jai sekasi. Kai mergaitė užlipo į prišnerkštą pelėdyno bokšto viršūnę, teko nuo smarvės užspausti nosį. Čia ant laktų tupėjo daugybė ir didelėmis, piktokomis akimis spoksojo į mergaitę. Vilė išsirinko liepsnotąją mokyklos pelėdą, švelnesnėmis, nei jos draugių ir draugų akimis.
 -Ateik čia, gražuole,-sukuždėjo.
. Ji kurį laiką krapštėsi su virvele, kurią buvo atsinešusi laiško pririšimui, bet  netrukus liovėsi vargusi ir įdavė laišką pelėdžiukei į snapą. Tada staiga Vilei toptelėjo mintis:
Gal nereikėjo to laiško į snapą duoti. Jei pūs vėjas, laišką turbūt išplėš pelėdai iš snapelio?
 Numojusi į tai ji apsisuko ir kone kaktomuša susidūrė su kokių trylikos metų mergina, stovinčia sau už nugaros. Pastebėjo tamsius plaukus ir žalias akis, jeigu lygintum  su jos pačios blyškia oda, kiek įdegusiu veidu:
 -O, labas, net neišgirdau tavęs ateinant!
 Pamačiusi liūtą ant mergaitės uniformos, ji paklausė:
 -Tu taip pat Grifė, tiesa? Kiek tau metų?

[Cristal Daunt]

Gražų ir šiltą sekmadienio rytą Cristal kėblino į vieną nemėgstamiausių jos vietų Hogvartse - pelėdyną. Trečiakursė tiesiog netoleravo dvoko patalpoje o ir pelėdos nebuvo širdžiai maloniausi gyvūnai. Bet ji žinojo, kad tėvai labai laukia jos laiško, tad kažką greitomis paskrebenusi, žaliaakė vis dėlto įžengė į patalpą.
Pelėdyne jau buvo kažkokia mažė, kuri savo laišką padavė pelėdai į snapą. Visiškai nenorėdama bičiuliautis ir kuo griečiau dingti nuo tų smirdančių pelėdų, Cristal priėjo prie pirmo pasitaikiusio paukščio ir patikrinusi ar užrašė tą adresą, dailiai pririšo prie kojelės. Puiku buvo tai, kad palėda nesikandžiojo. Keletą sekundžių dar pastovėjusi ir pavėpsojusi kaip paukštis nuskrena su trylikametės laišku, Cristal apsisuko ir jau ruošėsi eiti lauk, bet jos akys užkliuvo už mažų durelių, kurių anksčiau nebuvo mačiusi. Labai susidomėjusi ji trupuį pasilenkė ir pralindo pro angą, kuri vedė į labai ankštą pastogę. Brunetė labai nesididžiavo savo atradimu, bet pasiliko minty, kad kažkada čia galės ką nors atsivesti. Bet ne šiandien. Išlindusi atgal ji uždarė duris ir vėl pajutusi pelėdų dvoką movė lauk pro duris.

[Altair Ezio Blewett]

Vėjas žaidė storuose ir minkštuose Blewetto plaukuose, saulės spinduliai šoko ant skruostų. Apačioje ūkė, traškėjo pelėdos. Tarp sparnų šnaresių ir vėjo kuždesio, vaikis svajojo apie tolimus kraštus ir didžiuosius audrašauklius, nešiuosius juos į mokyklą, apie auksinį apsiaustą. Dabar turbūt būtų virtęs į baltą. Gal gerai, kad persikėlė mokytis į Hogvartsą. Bet čia taip neįdomu.
Profesoriai, vaidinantys visko išminčiai. Mokiniai, kvailai besielgiantys. O normalių taip ir nesutiko...
Galėtų bent nueiti į pamokas. Bet ką jose gero išmoks? Bet ar tada kiurksos bendrajame kambaryje, žinodamas, kad kažkur šalia yra Lorijanas? Kuris taip pat mokėsi savarankiškai?
Metamorfmagas su gyvūnais. Švilpynė vis labiau įgaudavo savo šlovingojo magizoologo Njuto Miglapūčio pasekėjų atvaizdą. Kuris dabar švilpis neturi augintinio? Turbūt tik jis vienintelis.
Bet...žmogumi gyventi nuobodu, jei neturi kuo pasigirti. Aha, jis turėjo tik protą. Ir dar komplikuotą giminystę. Bet kam tai įdomu? Kodėl gi nebūti vilkolakiu ir kitiems nekelti klausimų, kur kas kiekvieną mėnesį pradingsti ir po to būni apsnūdęs? Ar vampyru, kuris įtartinai per daug ilgai mokino kitus?
Taip, žmogumi gyventi be galių yra neįdomu.
Iš viso, kaip žiobarai išgyvena be magijos? Tėvas jam bandė išaiškinti, bet...taip ir nesuprato. O gal ir nenorėjo suprasti?
Tarp sparnų šnaresio, vėjo kuždesio ir saulės spindulių tarp jo plaukų, Altairas mąstė.
Pavadintas ryškiausios žvaigždės Erelio žvaigždyne vardu, pavadintas graikišku vardu, reiškiančiu "erelis" ir gavęs kažkokią pavardę.
Ach, negi dabar supras, kad jo tėvai nebuvo visai tokie protingi, kaip jis manė?  Užvadino savo vienturtį sūnų Erelis Erelis Blewettas? Rimtai?
Na, gal tai visų europeičių problema. Sacharos dykuma išvertus Dykuma dykuma....
Berniukas papurtė galvą.
-Tiek to. Tai nesąmonė.
Ir išsinešdino iš pelėdyno pastogės.