[zaibas2000]

   Iš išorės ir vidaus pelėdyno bokštas buvo tikrai įstabus. Čia gyveno visos Hogvartso ir mokinių asmeninės pelėdos, ką įrodė itin apdergtos grindys. Spirale iki pat neįtikėtinai aukštų lubų į viršų kilo laktos, skirtos bokšto gyventojoms. Bet retas mokinys žinojo, kad už trečios laktų eilės, šiaurinėje bokšto sienos pusėje, buvo slaptos durelės, kurias pravėręs rastum kopėčias, leidžiančias patekti į pelėdyno pastogę.
   Koks beprotis galėjo šiaip sau palikti prieigą prie tokios vietos turbūt niekas jau nebesužinos, bet pastogėje vietos vos užteko tik dviems nelabai stambiems žmonėms, o aukštesnis, pilnai išsitiesęs, dar galėjo ir galvą į sijas susimušti. Kaip taisyklė, čia visuomet jausdavosi vėjas - vieną valandą švelnus, vos vos romantiškai kedenantis plaukų sruogas, o kitą toks, kad galėtum pagalvoti, kad koks neapdairus pirmakursis netyčia čia sukėlė ir paliko savo uraganą.
   Nepaisant visų pavojų, čia būdamas žmogus galėjo būti užtikrintas, kad jo slapčiausius pokalbius paslėps vėjas, o ir joks paklydėlis nesutrukdys.
Pirmą kartą užėję išsiųsti laiško jūs tikrai su nuostaba žvalgysitės po pelėdyną. Visos pakampės apdergtos pelėdų, o už lango matosi mokyklos siena ir debesys. Bokštas yra apvalus ir aukštyn spirale kyla patogios laktos pelėdoms tūpti. Sienos kyla apie dvidešimt metrų ir, kaip nekeista, baigiasi lygiomis lubomis, nors iš išorės matosi jog stogas yra kūgio formos.
Apsižvalgius pamatysite jog beveik visos pelėdos  yra baltos, o juodos čia tikra retenybė. Dar čia dažnai sutinkamos margos pelėdos, kurios yra populiariausios.
Tikriausiai Urtė tikėjosi čia pamatyti begales mokinių plūstančių siųsti laiškų, tačiau sekmadienio rytą čia beveik nieko nebuvo. Nustebusi mergaitė apsižvalgė ir išsirinko mielą margą pelėdą laiškui siųsti. Paleidusi ją pro langą su ryšulėliu ir prašymų atsiųsti drabužiu mamai ji nutarė apsižvalgyti. Greitai jos aky patraukė lubos ir švilpė nutarė jog turi būti laiptai į palėpę.
netrukus ji jau darė slaptas dureles už trečios laktų eilės.

[Kota Lunalight]

Kota, švelniai niūniuodama, tyliai keliavo pelėdyno link. Ant jos peties tupėjo Aurora, o pačios varnės rankose buvo pergamento kraštas ir plunksna. Kiek timptelėjusi žemyn savo švelniai violetinę suknelę, sidabraplaukė įėjo į salė, greitai suraitė raštelį ir padavusi popierėlį paukščiui, žiūrėjo, kaip jos balta balandė išskrenda.
Kas žino, kiek ji būtų ten stovėjusi, jei ne garsai pastogėje.
-Ar kas nors ten yra?-vos neišdainavo mergaitė, nedrąsiai atverdama dureles. Mintyse vis dar skambant muzikai, mažoji balerina smalsiai įkišo galvą ir išvydo kažkokią mergaitę.-Labas,-pasisveikino Kota, sumirksėdama savo sodriai mėlynomis akutėmis. -Aš esu Kota, o tu?-prisistatė mergaitė vis dar įkišusi galvą, bet pati į vidų neįeidama.

[zaibas2000]

Urtė tyliai keiktelėjo užkliudžiusi akmenį ir staigiai atsisuko išgirdusi balsą. Ji žinojo tą mergaitę, tai buvo mažoji balerina su kuria ji lankė pora pamokų.
-Labas, Kota, aš Urtė ką  čia veiki?
maloniai pasiteiravo ji. Mergaitė ėmė lipti toliau kol susiprato, kad negražu palikti Kotą taip stypsoti.
-Gal nori kartu su manimi apžiūrėti šiuos laiptus? manau jie vedą į pastogę. Esu girdėjusi legendą, kad pelėdyno pastogėje yra labai daug ratų magiškų daiktų, tik dar niekam nepavyko rasti laiptų į tą pastogę. Kaip matai aš radau... Lipam?

[Armand Desrosiers]

Kodėl jam teta vis dar siųsdavo laiškus į Hogvartsą? Ir dabar šiame apterštame, nevalytame pelėdyne, jis rado tuziną laiškų, turbūt ir iš praeitų metų jie buvo užsilikę... Ir niekas, niekas jų nelietė! Stebuklas, bet turbūt jie buvo užburti, nes kitaip tikrai šie būtų sudeginti ar kokio žvėries suėsti.
Praplėšė visus laišku kartu ir atsisėdęs ant palangės it įžūlus velniūkštis ėmė skaityti laiškus, trukdydamas pelėdoms tai atskristi tai išskristi, būtų jos jį užkapojusios, bet tatai pernelyg pavargusios buvo. Tai laiškų skaitymą padarė bent kiek smagesnį.
Tetos laiškai visada buvo panašūs. Kaip sekasi? Kaip laikaisi? Draugai? Sveikata? Pinigai? Darbas? Mokslai? Ir panašiai. O Velino atsakymai buvo pakankamai trumpi... nors, juk viena pastraipa, nesiskaito kaip trumpa kitų žmonių akimis, turbūt.
Pakraipė galvą ir išsitraukęs rašiklį bei pergamento lapą ėmė rašyti. Tik atsiminė. Ji jau mirus. Nebėra kam rašyt.

[patsuan]

Nero pelėdos ne itin patiko; na, jam nepatiko paukščiai apskritai, tačiau pelėdos... Jų plačios, tamsios, nemirksinčios akys kėlė šurpuliukus ant jo odos; jos per daug priminė vaikinukui košmarus iš jo ankstyvosios vaikystės. O dar tas faktas, jog jos galėdavo sukinėti galvą aplink per dideliu laipsniu Nero asmeniniam patogumui? Ne, jis tikrai nepasitikės gyviu, kuris turėtų gulėti nusuktu sprandu.
Tačiau jo tėtis nenustojo siųsti laiškų savo sūnui su daugybę klausimų, į kuriuos atsakyti atrodė gana lengva, taćiau ar kažkas norėtų gauti kelias prikeverzotas eilutes? Atsakymas buvo aiškus, bet laiškai, o kartu ir klausimai, kaupėsi ir kaupėsi, kol galop Nero galėjo parašyti netgi keliasdešimt eilučių, ką jis ir padarė. Tačiau tai tebuvo lengvoji misijos dalis, sunkiausia buvo užlipti į Pelėdyno bokštą ir pasigauti vieną iš vaiduoklių.
Visą kelią į viršų švilpiukas buvo susiraukęs iš švelnaus, bet erzinančio skausmo. Jo nuotykis miške tikrai nebuvo dosnus jo paliegusiam kūnui ir jis visas buvo nusėtas mėlynių ir įbrėžimų. Tiesa, jie buvo labai neryškūs, tačiau vis dar skaudėjo. Vaikinas taip buvo pasimetęs savyje, kad pagaliau užlipęs vos vos pastebėjo kitą mokinį bokšte, kuris atrodė pernelyg užsiėmęs, kad jį būtų galima trukdyti. Nero net ir nemanė to daryti, todėl pasitaisęs akinius jis nužingsniavo tiesia linija prie vieno iš šviesių paukščių, bandydamas sulaikyti kvėpavimą ir savo rankų virpėjimą.

[Armand Desrosiers]

Kilstelėjo savo galvą, išgirdęs žingsnius. Nenorėjo, kad kas nors pamatytų jį su tokia niūria grimasa veide. Nors jo veidas ir taip visada atrodydavo, it po laidotuvių. Išleido lengvą atodūsį į orą ir išmetė laiškus pro langą, paleido juos į orą... o vėjas juos nunešė gilaus ežero kryptimi, ten jie sušlaps... rašalas iš lapų išsilieš ir žodžiai nebeteks prasmės.
Tai padaręs, susigriebė, kad galbūt reikėjo bent vieną pasilikti, bet buvo jau per vėlu. Dar kartą atsiduso. Na ką gi, kas padaryta to jau nebe atitaisysi ir nebegrąžinsi, visai kaip mirusiųjų.
Nusliuogė nuo palangės kaip katinas ir priėjo prie nematyto bernelio kuris čia atėjo. Atrodė gan suplaktas, kokio velnio jis atėjo į pelėdyną? Nejaugi norėjo, kad pelėdos jį sulestu? Net susijuokė nuo tokios puikios minties.
-   Giltinė atėjo pasiglemžti tavo sielos... kokie paskutiniai žodžiai...? – dūsliu balsu pratarė, palietęs nepažįstamojo vaikio petį kaulėtais, šaltais pirštais.

[patsuan]

Vaikinukas buvo itin susikoncentravęs į bandymą pakelti iš miego vieną iš pelėdų, kuri tarytum tyčia tarsi ignoravo visus jo švelnius bakstelėjimus į plunksnuotą josios šoną. Po kelių nevykusių bandymų Nero galop pasidavė nusprendė grįžti atgal į bendrąjį kambarį; galbūt ten arba netgi pakeliui jis sutiksiąs vieną iš savo pažįstamų, kurie neatsisakys padėti jam, vargšui pirmakursiui. Retkarčiais jo palikimas antriems metams buvo skaudus smūgis jo ego, tačiau dažnai padėdavo kitose situacijose.
Nero jau buvo beapsisukąs link išėjimo, kai išgirdo duslius žingsnius už savo nugaros, kurie su kiekviena praeinančia sekunde artėjo prie jo. Nežinia kodėl vaikinas pajuto šaltėlį savo pilvo dugne, tarsi pavojingą įspėjimą, kuris liepė jam dingti iš nemalonios vietos. Galbūt todėl ir nereikėjo labai stebėtis, kai dygiems pirštams ir balsui pasiekus jo odą, Nero kvyktelėjo it katė, ant kurios buvo užliptą; kai jis skubiai persisuko ir žengė atgal; kai jis, šiek tiek per daug paklaikusiomis akimis, atgalia ranka trenkė žmogui už to, kartu šaukdamas atsiprašymą.

[zaibas2000]

Urtė įsitaisė palėpėje su dienoraščiu. Jai jau ji nusprendė praleisti dieną be lazdelės mergaitė tikrai nežadėjo lysti į akis visokiems peštukams nuo kurių dabar gintis nebūtų galimybių.
Ji atsivertė vakar dienos įrašą ir susiraukusi susirado savo pamąstymus apie šią užduotį.
Tikra nesąmonė!!! Kam gali patikti diena be lazdelės- didžiausio mūsų ginklo, mūsų jėgos, stiprybės ir... Dar bala žino ko... Tikrai pasimaišė man, kad sutikau su šiuo ekspermentu, bet bus matyti. Tačiau tikrai neketinu visą dieną slampinėti mokykloje be apsaugos. Juo labiau jog rytoj sekmadienis... Žadu slėptis pelėdyno palėpėje. Tos vietos niekas nežino ir manau, kad bus saugiausia.
Vienu žodžiu sėdžiu dabar ant lovos ir savo kambario draugėms atrodau lyg beprotė glostanti savo lazdelę. Ryt turėsiu ją...
Švilpė nespėjo pabaigti skaityti kai išgirdo kažką lipant laiptais. Ji nėrė už senos sofos ir tyliai tupėjo kol tapsėjimas pasigirdo visai šalia. Įsibaiminusi mergaitė jau kišo ranką kišenėn kai suvokė, kad lazdelės ten nėra.

[Armand Desrosiers]

Būtų buvęs kvailys, jeigu nebūtų numetęs šito judesio ir rankos mosto. Pagavo šį už riešo ir suleido į odą  seniai nekirptus savo nagus. Jam patiko gąsdinti jaunus berniukus, o ypač tokį tamsų vakarą... ? O gal jau naktis, kas ten žino, nebesekdavo laiko kai paskęsdavo savo mintyse ar parašytuose žodžiuose.
-   Tai mirtį taip pasveikini? – lengvai šnypštelėjo kaip katinas. – tai klyksmas bus tavo paskutinis... – dusliai sumurmėjo ir išsitraukęs tušinuką, lengvai bakstelėjo berneliui į šoną, visai ten kur kepenys turėjo rastis.
O jeigu būtų buvęs tai peilis... būtų dabar kraujas bėgęs... bet tušinukas, nieko nepradūrė, nei apsiausto, nei odos, nei kaulo. Galbūt tik smegenis... tikėjosi, kad dabar vaikis neapalps jam ant rankų, nes kitaip sulesins šį pelėdoms.
Nuoširdžiai nesitikėjo, kad kas nors čia bus kai yra taip tamsu ir tik mėnulio šviesa apšviečia patalpą.

[patsuan]

Kai prieš akis šmėstelėjo tas pats vaikinas, kuris taip buvo pasinėręs į savo laiškus, Nero sekundėlei sutriko, suraukė antakius iš to mažo nustebimo, kad kitas jau nebuvo nušokęs nuo bokšto. Nors taip tik atrodė, tačiau vyresniojo veido išraiška panašėjo į tų, kurie ne itin troško ilgai lūkuriuoti gyvenime. Galbūt tai tik buvo šešėlių žaismas?; galbūt blaškė nemaloni aplinka?; galbūt Nero pats buvo pernelyg pasinėręs į save?
Tuo metu tai jau nebebuvo svarbu, nes nepažįstamasis neatrodė itin draugiškai; ne, iš jo tiesiog sklido priešiškumas, kuris vertė berniuką susigūžti savyje, pabėgti, bet... Nebuvo kur sprukti, nes jo ranka buvo skaudžiai surakinta geležiniuose gniaužtuose, o dar tas faktas, kad jis vos siekė kitam krūtinę buvo gniuždantis. Nors daug jėgos sutramdyti brunetą nereikėjo, kartais užtekdavo tik mažiausio bakstelėjimo ir jis jau šniurkščiodavo.
Dabar Nero išties bandė sutramdyti savo ašarų lataką, bandė mirksėti it pasiųtęs, netgi bandė kaip nors ištraukti savo ranką ir paslėpti savo vis labiau raustantį veidą delnuose, tačiau jam tai nepavyko. Ne, viskas gal net ir pablogėjo, nes į jo minkštutį pilvą įsirėmė kažkoks bukas daiktas; galbūt tai koks peilis? Nero vos tik pagalvojęs apie tai ėmė kūkčioti ir iš savo kitos laisvos rankos išmetė laišką ir tuomet ėme bandyti patraukti kito pirštus nuo savo riešo; tuomet pilnu pajėgumu pajuto, kokia vėsi nepažįstamojo oda; atrodė, kad šaltis netgi pradėjo skverbtis į jo kaulus, ir tuomet gilyn į jo sielos kerteles.

[Armand Desrosiers]

Jau pamiršo kokie bugštūs yra mažieji Hogvartso mokinukai, ypač pirmakursiai ir antrakursiai. O dar buvo gilus vakaras ar naktis, tai pridėjo baugumo... galbūt tai buvo net pirmoji šio nelaimėlio kelionė į pelėdyną? Taip šiurkščiai sugadino, net šypsena atsirado Velino veide.
Pabus angelu dabar... su juodais sparnais. Negalėjo taip palikti verkiančio, išsigandusio mažylio vieno... visgi jis šiek tiek priminė bejėgį kačiuką, o vaikinas turėjo silpnybę jiems.
Atleido savo gniaužtus ir apkabino berniuką, o tada kilstelėjo jį į viršų ir pats atsisėdo ant palangės, pasisodindamas bailiuką ant kelių kaip koks senolis ar vyresnysis brolis. Meiliai pasitrynė į jį, it sakydamas, kad nereikia bijoti, nors tokia pozicija dabar buvo daug pavojingesnė negu prieš tai buvusi.
-   Neverk... juk ne nužudyti atėjau.. juk tada būčiau išsiųstas į azkabaną... nebent abu apsimestumėme, kad tave išmečiau pro langą, - sukuždėjo jam į ausį. – nesijaudink, nevirpėk, viskas bus gerai... jau yra gerai... tai kodėl čia... tokį tamsų vakarą čia atėjai? – paklausė tyliai, bet šis balsas skambėjo pernelyg garsiai naktį, kad būtų galima pavadinti tai tyliu.
Tiesa, pasijuto visai kaip psichas ištraukiantis iš veidelių, raudonskruosčių visą laimę... turbūt atrodė kitų akimis, kaip to bent šiek tiek žmoniška forma. O gal pernelyg gerai manė apie save? Na juk buvo kaulėtas... kodėl ir nesulyginus savęs su jais.

[patsuan]

Nero galėjo suprasti šiurkštumą, riksmus ar netgi skaudžius smūgius--- visko buvo galima tikėtis, viskas buvo ne itin nauja ar šokiruojama. Tačiau švelnumas? Visa tai buvo pernelyg įtartina berniukui, ir kai vos jį pakėlė aukštyn, dar viena verksmų banga. Nero išties norėjo nustoti, suimti save į nagą ir tiesiog nusibraukti ašaras nuo rusvomis dėmėmis išmuštų skruostų ir su kario atkaklumu ir bebaimiškumu pažvelgti kitam į akis, o gal net ir dar kartą pabandyti trenkti už tai, kad prilietė jį; ši kartą išties pataikyti. Bet visa tai tebuvo švilpiuko vaizduotės vaisius, tik jo mintys. Vos tik atsidūręs ant vyresniojo kelių užsidengė veidą, kad paslėptų savo šlapias, nepatogumo ir nepasitikėjimo kupinas, akis ir sukryžiavo kojas, mat kažkur buvo girdėjęs, kad tai padeda užblokuoti neigiamas emocijas ir energiją. Žinoma, vaikinukas tokiais dalykais netikėjo taip smarkiai, kad būtų koks fanatikas, tačiau su šituo žmogumi... Galbūt jis net ne žmogus? Juk visko gali būti. Jo balsas buvo kažkoks keistai saldus ir raminantis, tačiau Nero nenorėjo nusiraminti.
-A-aš...- vos prakalbus jo balsas užlūžo ir sudrebėjo, o tuo pačiu virpulys perėjo ir nuo pat jo viršugalvio iki kojų pirštų. -Aš tik norėjau...- prieš prieš tęsdamas įkvėpė ir praskėtė savo pirštus, žvelgdamas į žemę. -Norėjau tik išsiųsti l-laišką,- Nero atsiduso ir pabandė šyptelėti, nors vis dar negalėjo pakelti akių. -K-ką aš galėčiau čia daugiau v-veikti, a-ar ne?

[Armand Desrosiers]

Atrodo berniukas nesugebėjo nustoti ašaroti. Turbūt jo akelės paraudusios, o iš nosies net ėmęs bėgti snarglys. Ah... ką padarė su tokiu dailiu nelaimėliu, o gal šis net nebuvo dailus? Neįsižiūrėjo į jo veidelį. Iš po švarko nusprendė ištraukti servetėlių įpakavimą ir ištiesė sėdinčiajam ant kelių.
-   Nusivalyk veidą... ir nosį išsišnypšk, - tai buvo pasiūlymas, bet nuskambėjo kaip paliepimas.
Perbraukė lengvai per jo plaukus it per kačiuko kailį, it ramindamas ar bandydamas užmigdyti, tačiau žmonės nebuvo katės, tad tai nelabai veikdavo, na veikdavo, bet retai ir tik su tais kurie buvo prie jo prisirišę ir visiškai pasitikėjo.
-   Juk toks gilus vakaras... na, nejaugi koks svarbus laiškas? O gal bandei iššokti ir tai tebuvo raštelis kuris praneš tavo namiškiams apie netikėtą mirtį? – sukikeno, nors tokia mintis neturėjo būti juokinga. – vėluma... tavo koledžo vadovei nepatiktų, m? – kalbėjo dusliai.
Jis turėjo silpnybę augintiniams... bet apie tai jau pagalvojo, tačiau dabar visai norėjo kitokio pobūdžio augintinio, kaip kad ir paštininko, kuris perduotų žinutes, atneštų maistą ir taip toliau.
-   Žinai, galiu nutylėt tai, kad čia atėjai taip vėlai, jeigu patapsi mano mažuoju tarnu, - šyptelėjo.

[patsuan]

Virpančiais pirštais jis priėmė pakelį, prieš tai nusivalęs drėgnus delnus į savo kelnių šlaunis, visą laiką nunarinęs galvą taip, kad jo veidą iš dalies dengė plonų plaukų užuolaida. Šiaip ne taip išsitraukęs vieną servetėlę, ėmė skubriais, braukiančiais judesiais trinti paakius, panosę, paskui sulenkęs šluostę perpus pradėjo itin garsiai valyti nosį nuo ją užkimšusių skysčių. Tiesą sakant, po viso to Nero išties palengvėjo; galbūt tas vaikinas nėra toks blogas, koks pasirodė iš pradžių, gal jis tiesiog nemokėjo kitaip elgtis?  Švilpis bandė visur įžvelgti tik gera ir dabar iš paskutiniųjų tikėjosi, kad jo pradinė nuostata buvo neteisinga.
-N-Net nepastebėjau, jog sutemo...- plonai, nervingai nusijuokęs pasiteisino, stengėsi nenusipurtyti jo galvą liečiančios rankos, nors ir neapsakomai troško suleisti į ją dantis; gynybinis refleksas, kurį nemanė turintis. Su giliu oro gurkšniu ir kiek mažiau šlapiu ir šiaip ne itin maloniu pažiūrėti veidu, berniukas baikščiai kilstelėjo smakrą ir žvilgtelėjo į kito akis. -N-Ne...- vos tik tai padaręs pajuto, kaip vėl ima virpėti apatinė jo lūpa ir šįkart turėjo įsikąsti sau į ją; nebenorėjo vėl prapliupti graudžiom zuikio ašarom.
-Nenoriu p-patekti į bėdą! -staigiu judesiu Nero nuslido nuo jo kelių ir atšoko atgal, tačiau nepapustė padų, kaip galbūt kažkas galėtų tikėtis. -Tačiau...- kaip jis pamiršo, juk net nežino nepažįstamojo vardo, kaip į jį kreiptis? -...tačiau jūsų prašymas-- siūlymas-- yra kiek ne-nehumaniškas! A-Aš negaliu tiesiog jo pr-primti!

[Armand Desrosiers]

Jam reikėjo mažojo tarno, šis būtų tiesiog puikus, maisto atnešime , namų darbų daryme, raumenų masaže, rūbų rūšiavime ir svarbiau, kad šis saugotų duris, kai tik sumanytų kokiame kabinete pašėlti su vaikinu, dabar kai savo mieląjį atrado, tai abejojo ar ims atsisakinėti to puikaus jausmo.
Berniukas nusliuogė nuo jo kelių. Velinas jau ketino pašokti ir vėl sugauti jį, kaip katinas pelę kuri netyčia ketino pasprukti, bet šis niekur nejudėjo. Juk turėjo puikų šansą kur nors pabėgti. Primerkė savo akis. Šį jau laikė savo nuosavybe, kad ir kaip keistai tai skambėtų.
Nulipęs nuo palangės, apkabino berniuką, kilstelėjo ir vėl grąžino save ir jį ant palangės sėdėjimo pozicijos. Šį kartą apkabino jį tvirčiau, kad niekur nepabėgtų nuo kelių.
-   Aš esu Velinas.. – tarstelėjo. – ir tai yra labai humaniška, nes nedirbtum veltui, aš tau duočiau... į savaitę po galeoną, o juk tai gerai skamba, tokiam mielam berniukui kaip tau, m? o ir turėtum apsauginį, nes žinai, dideli vorai laiko mažas varles kaip augintinius, mainais jas apsaugo nuo visokių pavojų, o mažyli, Hogvartse jų yra daug daugiau negu manai, - šyptelėjo. – kaip kad ir areštas kurį gautum – naktį į uždraustąjį mišką pašerti raguotoju triušiu, žinai... paskutinį kartą kai kažkas gavo tą areštą... na galima sakyti, kad Hogvatsas sulaukė puikios mirties, visos galūnės buvo atskirtos nuo kūno ir sutraiškytos.. todėl pelėdyne ir nėra daug gyvybės, nežinia, kada sutems, nežinia kada ateis koks profesorius ieškantis aukos, - raminančiu tonu pasakojo.