0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #60 Prieš 6 metus »
  Hubertas sustingo.
 - Amm, hmm, aa, - tokia garsų seka buvo viskas, ką jis tuo metu galėjo pasakyti. Iškalbinga.
  Bejausdamas degančius skruostus, berniukas pabandė praverti burną dar kartą:
  - A-a-ačiū. Tikriausiai. Tikriausiai ačiū. O, o, atsiprašau, visai nusikalbu. Aha, - murmėjo panosėje. Ir, nors buvo linkęs save nuvertinti, šįsyk kiekvienas būtų sutikęs, jog varnius... švelniai tariant, mintis dėliojo nelabai sklandžiai.
  Kalbant apie Hogvartsą, dabar Hubertas buvo kone visiškai tikras, kad nepažįstamoji ten taip pat mokosi. Tačiau savo atmintimi visgi taip nepasitikėjo, o užsipulti žiobarą burtininkų terminais neatrodė logiška.
  - Ee, taip, tikriausiai. Tu plast plast, rar rar, švi švi ar ss ss? - greitai išbėrė klausimą. Šitaip berniukas bandė pasiteirauti, kuriame koledže ji mokosi. Jei mokosi. - Aš nesu toks kvailas, kaip dabar galėjo pasirodyti. Matai, jei suprasi, tai suprasi, manau, na, turbūt, o jei nesuprasi, mokausi ne tavo mokykloje, nebent tu nesuprastum ne todėl, kad nežinai, apie ką kalbu, o tiesiog nesuprastum, bet... - beviltiškai bandė kapstytis iš situacijos. - Oj. Aš ir vėl nusišnekėjau, tiesa?
  Hubertas norėjo prasmegti skradžiai žemėn. Nė pats nesuprato, kodėl taip nevaldė savo liežuvio. Visą laiką kalbėjęs nuleistomis akimis, jis pagaliau pakėlė savo smakrą ir atsiprašomai pažvelgė į merginą.
  - Aš tiesiog keistuolis.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #61 Prieš 6 metus »
Iš pat pradžių pasigirdo tik keisti garsai, labiau primenantys murmėjimą, tačiau varnė toliau jo klausėsi. Po akimirkos jis pradėjo rišliau kalbėti. Vaikinukas padėkojo merginai ir tada "labai įdomiai" pasiteiravo iš kurio ji koledžo. Jis taip pat buvo sumanus, nenorėjo rizikuoti savo prigimtimi ir visu magijos pasauliu.
-Na. Mhmmm... - numykė ji ir perbraukė per savo skruostą. -Nors ir lankau TĄ mokyklą, bet neskleidžiu tokių garsų. Bet jei taip rūpi, tai vakarais mėgstu paskraidyti, o pats? Ar tik irgi nemėgsti paplasnoti, mhmm?
Vos spėjusi įsiterpti, ji toliau klausėsi šio mielai keisto vaikinuko kalbos. Jis kažką nerišliai bandė jai pasakyti, bet, deja, varnei nesisekė jo suprasti. Jam nutilus ir pridūrus, kad jis keistuolis, ji šyptelėjo, nes prisiminė Niką. Tiksliau, kaip jis nervinasi šalia esant jai, kaip jis pradeda mikčioti ir panašiai.
-Mielas keistuolis, - pataisė panelė Stigler vaikinuką. -Be to noriu pasakyti, kad man išties patinka tavo šukuosena, - pasakiusi lengvai nusišypsojo vaikinui ir neskubėdama užvertė savo knygą. Ją įsimetė į kuprinę, nes manė, kad greitu metu jos neprireiks. -Kuo tu vardu?

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #62 Prieš 6 metus »
  Berniukas įtemptai stebėjo nepažįstamosios veidą. Bandė suprasti, ar šios blevyzgos apie koledžus jai ką reiškė. Deja, skaityti žmonių emocijas jam
sekėsi sunkiau nei septintakursių kerėjimo vadovėlį (o jo, tiesą sakant, visai nesuprato).
  - Na, aš ir nemaniau, jog skleidi tokius garsus, - bandė teisintis, dešiniuoju smilium braukydamas apskritimus ant suolelio paviršiaus, kuris kartu su varniaus veidu sudarė tobulą mėlynos bei raudonos kontrastą. - O jeigu ir skleistum, jis netiktų nei vienam iš mano anksčiau išvardintų. Manau, riaumotum. Labiau primeni ne liūtą, varną, gyvatę ar barsuką, visai ne, sakyčiau, jei būtum gyvūnas, virstum į meškutę, - ramiu tonu išbėrė; kalbėdamas mintyse įsivaizdavo mielą medaus puodynę apsikabinusį padarėlį.
  - O ne. Juk ir vėl nusišnekėjau, - liesi pirštai uždengė dailias lūpas. -
Tikrai labai atsiprašau. Labai, - lėtai pasitrynė pakaušį. - Ir kodėl niekada nepasimokau...
  Hubertas atsiduso. Šiandien jo smegenys akivaizdžiai nebuvo pasiruošusios naujai pažinčiai.
- Tiesa, aš taip, hmm, taip pat plunksnuotis. Pala. Kaip supratai? - suraukęs antakius susidomėjo garbanius. Priešais sėdinti nepažįstamoji jam vis dar buvo mįslė. Žavi mįslė. Ne ta, kurią pamatęs supranti neišspręsiantis ir pabėgi, ne ta, kuri vadinasi mįsle, tačiau spėjimą žinai po trečdalio sekundės. Ji buvo mįslė, kuri iš pažiūros atrodė nesunkiai, tačiau steibilydamas ilgiau suvoki - teks gerokai pasukti galvą.
  Merginai nusišypsojus bei pavadinus "mielu keistuoliu", berniukas, nebenuostabu, dar kartą nuraudo. Nežinojo, kaip į tokius žodžius atsakyti, tad tik nuleido akis ir nejaukiai patraukė pečiais.
  - A-a-ačiū. Dėl šukuosenos. Man patinka ir tavoji, - vos vos šyptelėjo. - Nežinau, ar "mielas keistuolis" yra komplimentas, todėl nežinau, ar reikia dėkoti. Supranti? Keista situacija, - burbėjo panosėje.
  Hubertas su nusivylimu stebėjo trumpaplaukę, dedančią savo vadovėlį atgal į kuprinę. Su nusivylimu todėl, kad tai reiškė nebeišvengiamą pokalbį, o jis žinojo susikirsiąs.
 - Hubertas. Čia dabar turėčiau pasakyt, jog gali vadinti tik Hubu, tiesa? Bet man nepatinka Hubas, tai nežinau, ar būtų gerai meluoti. Nebent Hubhub, - sukrizeno, - nors tai ir pernelyg ilgas trumpinys. O kuo vardu tu? Kelintakursė būsi? Ir ką veiki čia, Mėlynajame parke?

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #63 Prieš 6 metus »
Išgirdusi, kad pasak Huberto, jei ji galėtų virsti gyvūnu, pavirstų į meškutę, nutaisė rūsčią miną ir pradėjo vaidinimą.
-Meškute? Tai nori pasakyti, kad aš esu tokio sudėjimo, kaip meška, a? Wow. Tai bent komplimentą gavau, - iškart nutilo ir stebėjo varnių, norėdama pamatyti, kaip jis sureaguos į tokį jos šou. Žinoma, iškart atsibudo toji Elė, kuri nenorėdavo įskaudinti, pajuokauti iš kitų. -Juokauju. Nepriimk to rimtai. Tiesiog norėjau paerzinti tave dėl tos meškutės, - tyliai nusijuokė. -Be to, jei būčiau animagė, jaučiu, kad tapčiau paukšiu, kuris nebijo pakovoti už save, savo šeimą - sakalu.
Nutilusi vėl pasitvarkė savo tamsius plaukus.
-Visų pirma minėjau, kad tu man jau matytas, o visų antra spėjau, nes iš pirmo žvilgsnio atitikai tuos "standartus".
Akys pačios pakilo ir apžiūrinėjo šį naują pašnekovą. Hubertas turėjo dideles tamsias akis, gan tiesią nosį ir aštrią žandikaulio liniją. Tada iškart šalia vaikino veido išdygo Niko, panelė varnė bandė juos palyginti, nors tai buvo neįmanoma. Ji priėjo prie išvaizdos, kad jie abu yra patrauklūs.
Greitai nupurtė šias mintis kuo tolyn. Nesuprato, kodėl pradėjo juos abu lyginti. Nikas yra vienintelis, išskirtinis. Nevalia to daryti.
-Mhmmm... Hubertas. Labai gražus vardas. Gerai, nesikreipsiu į tave Hubu, tačiau apie Hubhub dar pagalvosiu. Na, o mano vardas - Eleizija. Gali mane vadinti Ele, tik ne Elel, sutarta? Esu trečiame kurse. Į parką atėjau, nes buvo labai nuobodu laukti mamos, kol ji šnekučiavosi su tokia ponia, kuri turi savo nuosavą krautuvėlę. Labai nuobodi damutė. O pats ką čia veiki, Hubhub? - linksmai pasiteiravo Elė.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #64 Prieš 6 metus »
  - Oj, ne, ne! Nepyk! Aš nenorėjau, nenorėjau, nenorėjau tavęs įžeisti! - šūktelėjo berniukas, desperatiškai mosuodamas rankomis. Kai jau galvojo, kad daugiau gėdos patirti neįmanoma,.. Pasirodo, ribos šioje srityje neegzistuoja. - Tai tik tavo tamsūs plaukai, didelės rudos akys ir... Tu, na, tu tiesiog atrodai... - Hubertas stabtelėjo akimirkai, ieškodamas tinkamų žodžių, - kaip tiesiai iš mielo animacinio filmuko, - garbaniaus veide pasirodė kreiva šypsenėlė. Tikėjosi, jog pavyko pataisyti keistą situaciją. - O. Ooo!  Gerai, - atsipūtė iš palengvėjimo, išgirdęs, jog tai tebuvo erzinimas. - O aš jau buvau i-i-išsigandęs. Aha. Buvau. Na, žinai, nesinori įžeisti ko nors. Nesinori. Tikrai ne, - nervingai pasikasė skamkrą. - Ir... Sakalas!? Niekada nebūčiau pagalvojęs, - nejaukiai pripažino. - Pats, tikriausiai, tapčiau... Oj. Net nežinau, - sustojo, nusmelktas gėdos. - Kaip manai, kuo virsčiau? - pasiteiravo vėl degančiais skruostais (kita vertus, niekada jie degti nė nebuvo nustoję).
  Rudaakis stebėjo nepažįstamąją, besitvarkančią savo trumpus plaukus, ir ši paprasta akimirka atrodė tokia... laiminga? Nė nežinojo, kodėl taip buvo, tačiau savo viduje juto kunkuliuojantį šilumos gumulą.
  - "Standartus"? Kokius ir, na, žinai, na, kaip, na, atitikau juos, na, supranti? - sklandi kalba nebuvo šio nejaukiai ant suoliuko besirangančio varniaus stiprioji pusė.
  Hubertas stebėjo merginą, akyliai apžiūrinėjančią jo veidą, ir jautėsi labai nepatogiai. Žinojo, kad pamiršo išsišukuoti plaukus, nosis buvo paraudusi nuo lengvo ore tvyrančio šaltuko, o ant kaktos tebebuvo blyški mėlynė, kurią prieš porą savaičių užsidirbo nukritęs nuo laiptų. Nevėkšla. Toks jis jau, buvo tikras, esąs. Bijojo, jog tai labai akivaizdu.
 - E-eleizija... Skamba taip... Prabangiai? Nežinau, - sukrizeno. - Kodėl tave taip pavadino? - pasiteiravo berniukas. - Elė. Gerai. Nors Zi arba galbūt Zizi irgi skambėtų šauniai. Bet Elė. Ne Elel. Ir turbūt ne Zizi. Gerai. Aha, - malė, besimaišydamas tarp žodžių.
  Tačiau smagumui tęstis ilgai nelemta. Sekantys Eleizijos žodžiai priminė kai ką skaudaus. 
  - Nuobodus ir aš, - tyliai ištarė, o balse girdėjosi liūdesio gaidelė, - tad galbūt tau vertėtų pasiieškoti ko įdomesnio. Žinai, čia gan daug žmonių, - ranka pamojo parko centre stovinčių asmenų link. - Net dabar laiką čia leidžiu, ieškodamas kokios nuobodžios veiklos, galbūt galėsiančios išblaškyti mintis nuo... hmm, tam tikrų šiandien nutikusių įvykių. Taigi. Nuoboda.
  Hubertas sunkiai atsiduso.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Hubertas Šefleris »

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #65 Prieš 6 metus »
-Pagalvokime.
Pirštą pridėjo prie savo lūpų ir nutaisė svajingą žvilgsnį. Akis iškėlė į dangų.
-Net nežinau. Esi mielas, subtilus, draugiškas. Dėl kokių priežasčių nežinau, bet norisi pasakyti, kad pavirstai į... Mhmmm... Barsuką!? - pati savęs klausdama ištarė varna.
Suolas buvo gan nepatogus, tad panelė nusprendė įsitaisyti, kaip namie. Ant suolo galo padėjo savo kuprinę ir pabandė patogiai atsigulti. Galvą, žinoma, padėjo ant kuprinės. Jos nuostabai, buvo ganėtinai malonu taip gulėti.
-Mano vardas skamba prabangiai? Na, tai pirmas tokio pobūdžio komplimentas, kurį esu gavusi, - atskleidė ji. -Na, aš nežinau kodėl mane tėvai taip pavadino, bet jie man pasakė, kad išvertus iš kažkokios mirusios kalbos, mano vardas reiškia karališką kraują. Išties tai gan keistai skamba, ar ne?
Mergina pasimuistė ant suolo, pasitvarkė šaliką, kad jis nekristų jai ant veido ir toliau klausėsi nerišlios Huberto kalbos.
-Jei būtum nuobodus, manęs jau seniai čia nebūtų , -atkirto ji. -Kodėl žmonės pastoviai taip save nuvertina? - ilga pauzė. -Na gerai, pakeičiam temą. Aš turiu turkų, škotų ir šlakelį lietuvių kraujo, o kaip tu, ponaiti Hubhub?

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #66 Prieš 6 metus »
  - Barsuką? Rimtai? Barsuką. Vajėj. Barsuką! Negaliu patikėti, - krizendamas lemeno berniukas. Išties! Šis atsakymas buvo netikėtas. - Ir ačiū. Už komplimentus, - Hubertas išspaudė ganėtinai nejaukią, tačiau nuoširdžią šypseną. Jo rožinės lūpos puikiai derėjo su keliais tonais tamsesniais skruostais.
  O jie dar paskaidrėjo po to, kai Elė tiesiog lyg niekur nieko atsigulė ant suolo. Štai taip. Garbanius pasimuistė, svarstydamas, kokia galėjo būti šio poelgio priežastis, tačiau bijojo pasiteirauti bei pasirodyti nemandagiu. Galbūt tiesiog pasistengs ignoruoti.
  - Keistai čia su tuo tavo vardu. Tikrai. Tiesą sakant, nelabai ir atrodai karališkai, - malė, pirštais barbendamas į suolo paviršių. - Karaliai dažnai tiesiog dvelkia suvaržymais, pareigomis bei rūpesčiais. O tu... o tu tokia... laisva? Nežinau, - žodžius nulydėjo nervingas juokas.
  Dar keisčiau buvo tai, kad varnius, atrodo, tiesiog išlindo iš savo kiauto. Įprastai būtų jautęs gėdą dėl savo nerišlios kalbos bei nuolatinių nusišnekėjimų, tačiau dabar, nors skruostai ir raudo, jis suprato galintis pasakoti bet ką, o keisčiausias dalykas, kad, atrodo, ši nepažįstama mergina vis tiek būtų klausiusis.
  Pastabą apie savęs nuvertinimą Hubertas pasirinko ignoruoti, atsakė tik į klausimą:
  - Na, didžiąja dalimi aš valas, nors aštuntadalį turiu ir prancūzų kraujo. Beje, turkų? Iš kur? - susidomėjo keistuolis.
 - Tiesa... Kodėl tu, po velnių, guli? - nesusivaldęs paklausė, mat šis faktas taip ir nenustojo trikdyti.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #67 Prieš 6 metus »
Išgirdusi, kad Hubertui ji visiškai neatrodo karališkai, suraukė nosį. Jau žiojosi klausti, kodėl jo manymu ji visiškai nepanaši į karališkos šeimos atstovę, bet jis tęsė savo mintį. Išklausiusi iki galo, nudžiugo, kad nespėjo tarti tų žodžių. Ji sunėrė savo pirštus ant krūtinės.
-Ačiū? - nežinojo ką sakyti. -Bet rūpesčių mes visi turime, tik gal aš nerodau jų taip atvirai kaip kiti žmonės.
Mergina akies kampučiu pažvelgė į žavingąjį Hubertą. Šiuo momentu, metu jis pasirodė laisvesnis, drąsesnis nei buvo pirmas jų pokalbio minutes. Lyg būtų išlindęs iš savo "kiauto".
-Mhmm... Prancūziukas šiek tiek? - ramiu balsu pasiteiravo varniukė. -Savo turkiškas šaknis, kraują paveldėjau iš tėčio šeimos, senelio Stiglerio. Nors jis ir užaugo vaikų namuose, bet visą savo gyvenimą žinojo, kad yra pusiau turkas, pusiau anglas. Jo net vardas turkiškas. Korhanas... - giliai įkvėpė ir iškart nuvijo visas mintis apie savo mylimą senelį.
-Na, mano vardas gal ir reiškia karališką kraują, bet tai nereiškia, kad turiu visada ir visur elgtis kaip karalienė. Kartais leidžiu sau atsipūsti nuo karališkų rūpesčių ir pasijausti paprastu žmogumi, Hubhub, - juokaudama atsakė varniukė. - Papasakok apie savo šaknis daugiau, jei gali.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #68 Prieš 6 metus »
  - Esi uždara? - norėjo sužinoti Hubertas. Pats, nors ir plepus, giliausius išgyvenimus visuomet pasilikdavo tik sau, todėl būtų puikiai supratęs. Nemėgo apkrauti kitų žmonių savo sunkumais.
  - Na, taip, teoriškai taip, nors mano turimo prancūziško kraujo priežastis tėra prosenelė Eva. Tai ir viskas. Daugiau nieko. Aha. Nieko. Nors kartą, vieną kartą, buvau Prancūzijoj, bet tik kaip įprastai įprastai įprastas turistas. Aha. Nieko ypatingo. Nors ten daug rašiau. Tai ypatinga. Ir gerai. Ypatinga ir gerai, - žėrė, prisimindamas visas tuo metu blonknote atsiradusias poemas.- Labai geras.
  - Mhmm, kaip įdomu. Labai. Taip. Mano vienas draugas kažkada mokėsi turkų kalbos, ir... Ak, tai nesvarbu. Atsiprašau. Tikrai. O tu kalbi turkiškai? - minutėlei stabtelėjo berti nevėkšliškiausias žodžių kombinacijas. Hubertas matė, jog Elei sunku kalbėti apie savo senelį, todėl, nors ir buvo įdomu, bandė keisti temą.
  - Ee, atsiprašau, jeigu į-į-įžeidžiau. Visiškai. Nenorėjau kritikuoti ar dar kažką, žinai. Aš tik paklausiau. Aha. Paklausiau. Tai viskas, - gnaibė tai vieną, tai kitą savo ranką. - Man ir pa-pačiam patinka elgtis keistai. Jei nori, galiu ir prigulti. Taip. Kodėl ne, - ties šiais žodžiais garbanius nusmaukė savo nugarą suolo atrama bei šiaip ne taip susirangė ant kieto paviršiaus. Tiesą sakant, buvo siaubingai nepatogu, tačiau nusprendė pakentėti.
  Jau norėjo merginą užkalbinti kokia nors gražia tema, tačiau sustingo vietoje, paklaustas apie savo šaknis. Šis pokalbis neturėjo įvykti. Negalėtų taip paprastai imti ir iškloti visos savo tėvo giminės pusės istorijos, tačiau taip pat nenorėjo pasirodyti nemandagiu, todėl nusprendė greitai padaryti ką nors, galėsiančio nukreipti trumpaplaukės dėmesį. Tarkim...
  Bum! Hubertas nukrito nuo suolo. 

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #69 Prieš 6 metus »
-Dažniausiai. Nesu iš tų žmonių, kurie iškart susipažinę su nauju žmogumi išpasakojo visą savo gyvenimą. Tokių niekada nesuprasiu. Kokiu tikslu? Kad po to galėtų bet kas tave šantažuoti ar manipuliuoti? Ačiū, nedomina.
Varniukė šiek tiek atsisėdo, nes norėjo pataisyti savo "pagalvę". Keliose vietose spustelėjusi, vėl atsigulė, galvą padėdama ant kuprinės. Kelios plaukų sruogos užkrito ant akių, bet jai buvo nė motais.
-Nejaugi? Ir kaip jam su ta kalba? Išmoko ką nors?
Vaikinui pasiteiravus, ar panelė moka kalbėti turkiškai, pajautė, kaip jos skruostai pradėjo raudonuoti. Tikėjosi, kad Hubertas to nemato. Nurijusi seiles, mintyse surezgė kelis sakinius.
-Biraz konuşuyorum. Benim adım Eleizija. Şarkı söylemek hoşuma gidiyor, - įkvėpė oro į plaučius ir nusišypsojo. Ji buvo labai patenkinta savo turkišku akcentu. -Net nežinau, ką dar čia pasakius, - tepridūrė Stigler šeimos jauniausia atžala.
Išgirdusi vaikino pasiūlymą, kad ir jis gali prigulti, varnė pasisuko į jį, atidžiai jį stebėdama. Žinoma, vaikinas taip ir padarė. Atsigulė ant suolo, bet iš jo veido išraiškos Elė matė, kad jam tai nebuvo pati patogiausia pozicija ir vieta. Jau žiojosi sakyti, kad neprivalo gulėti, kai... Kai Hubertas nuslydo nuo solo ir pliumptelėjo ant grindų. Varnė iškart stryktelėjo ir prilėkė prie jo. Krito ant kelių ir priglaudė savo rankas prie jo kūno.
-Hubertai, ar tau viskas gerai? Kas atsitiko?

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #70 Prieš 6 metus »
  - Aa, ee, tą draugą praradau, todėl nelabai ir žinau, - liūdnokai šyptelėjo Hubertas. Dėl nuolatinio bėgimo, nuolatinio slapstymosi nuo savo tėvo mama jį priversdavo nutraukti bet kokius sukurtus ryšius. Taip saugiau. Ir nors berniukas puikiai suprato to priežastis, kiekvieną kartą jam vis tiek skaudėdavo. Dažniausiai, besistatant naujus gyvenimus, prisiekdavo nedaryti nieko, kas vienaip ar kitaip su kuo nors susietų. Tačiau visuomet susikirsdavo.
  - Oo, turbūt smagu laisvai kalbėti keliomis kalbomis. Pats, deja, prancūzų težinau pagrindus, ir tai ne dėl kraujo, o vasaros kursų, - sukrizeno. Šiltuoju metų laiku, kai neturėdavo veiklos, mėgdavo lankyti kokius nors edukacinius užsiėmimus. Net nebuvo svarbu, ar molio lipdymas, ar prancūzų kalba, jam tiesiog reikėjo... kažko. Kažko, kur galėtų atsipalaiduoti ir nesijusti gaudomas. Tokie dalykai tapdavo laikinaisiais prieglobsčiais.
  Mintis sutrukdė kieto parko grindinio įsirėžimas į garbanių (na, taip, teoriškai tai jis nukrito ant betono, tačiau... palikime vietos improvizacijoms). Jau žadėjo stotis, kai ant savęs pajuto Elės rankas.
  - Eee, - mekeno, - ee, man viskas gerai, - Hubertas bandė ignoruoti šiokį tokį situacijos nejaukumą. - Aš tiesiog... Nežinau, plumptelėjau žemyn. Nevėkšla, - murmėjo, besiraitydamas į sėdimąją poziciją. - Atsiprašau, - tyliai išlemeno, braukydamas skaudantį kelią bei negalėdamas pažvelgti į varniukės akis. Ir ką sau manė, kai pasirinko šią išeitį iš susiklosčiusio keblumo? Dievaži, garbaniaus smegenys visuomet priimdavo prasčiausią sprendimą.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #71 Prieš 6 metus »
Vaikinas pradėjo mekenti ir varnė, užvertusi galvą, pradėjo juoktis. Hubertas taip nejaukiai pasijuto. Tikriausiai jaudulio pridėjo ir varniukės rankos ant jo krūtinės. Giliai įkvėpusi, pažvelgė į jį, lėtai patraukdama rankas. Ji nusišypsojo ir tarė:
-Mielas nevėkšla, Hubertai.
Varniukė ištiesė savo ranką ir, suėmusi jaunuolio garbaną, mestelėjo ją šalin nuo jo veido. Šyptelėjo ir pabandė atsistoti, kai netikėtai kojos slystelėjo ir ji griuvo atgal ant žemės. Iškart užsimerkė ir nustebo, nepajutusi skausmo. Norėdama sužinoti, kodėl nieko nepajuto, atsimerkė. Eleizija vos neišsižiojo iš nuostabos. Ji gulėjo ant Huberto, mielo varniaus.
Merginos nosis, lūpos, kakta buvo pernelyg arti Huberto nosies, lūpų ir kaktos. Tarp jų buvo likę tik vienas ar du centimetrai. Mergina pradėjo jaudintis, pajuto, kaip auga noras padaryti kai ką kvailo. Ne, aš negaliu. Aš turiu Niką. Po galais, Ele, kas tau? Taip greit susilydai? Bet koks vaikinas prieis, prisitrauks arčiau savęs ir tu jau su juo "laižysiesi"?
-Cha, - dirbtinai susijuokė ji. -Pavadinau tave nevėkšla, o pažiūrėk, kas dabar guli ant tavęs , - šiek tiek virpančiu balsu tegalėjo išspausti ji.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #72 Prieš 6 metus »
  Elės juokas trikdė. Hubertas bandė suprasti, ar mergina kartais iš jo nesityčiojo. Tokiai veiklai garbanius - puikus taikinys. O ir būtų labai lengva, mat varniukė tikriausiai puikiai suprato, kokia daili, komunikabili bei lengvai pamėgiama yra. Galbūt tuo net naudojosi. Deja, per savo neilgą gyvenimą tamsiaakis susidūrė su pakankamai piktų žmonių, kad būtų atsargus, tačiau nepankamai, jog juos išsyk atpažintų.
  Kai ant liesos krūtinės nebeliko rankų, berniukas akimirksniu pasijuto geriau. Na ir nejauki situacija! Manė, kad ji jau užgeso. Deja. Trumpaplaukės žodžiai privertė susigėsti, o jos grakšti plaštaka, netikėtai nubraukusi garbanotą sruogą nuo smulkių bruožų veido, na... Ši akimirka kažkodėl buvo neįtikėtinai privati ir siaubingai nepatogi. Hubertas norėjo ką pasakyti, tačiau nesugebėjo praskėsti lūpų.
  Varniukei besistojant ant kojų, trylikametis jau svarstė, kaip čia pakeitus pokalbio temą, o gal, tiksliau, ją sukūrus, kai... Ak, net nemalonu būtų pasakoti! Tereikia žinoti, kad iki eskimų bučinio jiems trūko labai nedaug. Ką ten eskimų, jau ir... Ee, tumpai tariant, nesmagumas tapo daugiau nei nesmagiu.
  Hubertas žvelgė į sutiktosios akis, girdėjo, ką šioji šnibždėjo, ir staiga jį užplūdo neapsakoma baimė. Kodėl? Nė pats negalėjo suprasti. Todėl, kaip visada, pasirinko kvailiausią išeitį - išropojo iš po Elės kūno, stryktelėjo bei pabėgo.
  Na, bent jau nebegalvojo apie savo tėvus, tačiau naujasis rūpestis atrodė ne ką menkesnis.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #73 Prieš 3 metus »
 Ak, Ministerija, visų bėdų motina. Ir kas Mayrą nešė į tą korupcijos ir melo lizdą? Gal veiklos neturėjimas, o gal šiaip jaunatviškas durnumas, bet akivaizdu, kad ta vieta šios moters smegenims nepadėjo. Galiausiai ir psichiatras, pamatęs savo pacientę drebančiomis rankomis ir vis murmančią ,,prakeikti židiniai", pasidavė ir išrašė tą magišką receptuką, nuo kurio prasidėjo Mayros spoksojimo į vandenį karjera.
 Juodaplaukė nėrė į židinį tarusi pirmą į galvą šovusią vietovę. Godriko Dauba, na, nelabai planuota, bet paskutinį kartą atkeliavęs raštelis iš aurorijos privertė moterį panorėti tapti teroriste ir sunaikinti tą lygį, todėl vietovės pavadinimas ir užstrigo mintyse.
-Ta vietovė, tas namas, stebėti tą, aną, čia reikia priėjimo, patys nieko neveikia, tik suknistą kavutę geria ir bandeles išperka pirmi,-spardydama akmenis burbėjo Mayra. Diazepamas, išgertas prieš atsibeldžiant į šitą dievo pamirštą kampelį, dar nesiruošė suveikti, o židinių tinklo reguliuotojos smegenys, regis, tik ir ruošėsi sprogti. Pyktis ir to malonaus atbukimo troškimas kaip skruzdėlės bėgiojo po jos oda, tad moteris tiesiog nuvirto ant pievelės netoli upelio. Pagulės, nusiramins ir vaistai tuoj suveiks. O ir tas malonus atsipalaidavimas beveik ranka pasiekiamas.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #74 Prieš 3 metus »
Šią pavakarę išėjęs iš apleisto namo kiek prasiblaškyti Edgar'as žingsniavo parku, kuriame dar nė karto nėra buvęs. Taip, nors Godriko Dauba ir nedidelis miestelis, o Edgar'as jame praleido pakankamai daug laiko, jis vis tik niekada prieš tai nebuvo įkėlęs kojos į Mėlynąjį parką. Pirmasis burtininko apsilankymas tame parke jam kažkokių išskirtinių emocijų nekėlė. Parkas buvo, kaip ir daugelis kitų parkų, o ir tamsiaplaukio galvoje sukosi kitokios mintys, kurios aplinkos analizę stūmė į šoną.
Kažin kiek čia man saugu.. svarstė vaikinas. Visgi šiandien jis vaikštinėjo tik prisidengęs gobtuvu, o neišgėręs multisulčių eliksyro, kurio dar turėjo porą dozių. Tik tas porą dozių, kurias turėjo, taupė kitiems atvejams, kaip pats manė svarbesniems nei pasivaikščiojimas. Aišku, po paliktos žinutės Fasirui priešais jo namą neturėtų stebinti aurorų pasirodymas čia. Bet tikriausiai didžioji dalis pilnai apnaršė visą Godriko Daubą iškart po to, kai susidorojo su juodosios ugnies žiedu. Nebent jis ten tebėra kas būtų labai keista.
Atrodė, jog Jeffter'is susirado tinkamą vietą, nes joje beveik nebuvo žmonių ir pirmojo siluetą pastebėjo tik po kurio laiko. Ir tas, regis, buvo nelabai blaivas arba nelabai gerai besijaučiantis, nes kažkaip keistai suglebo ant pievos. Ką turėčiau daryti.. ėmė dvejoti Edgar'as. Jei ne ta neapykanta jaučiama antgamtams, tai magas be jokių dvejonių pultų padėti tam, kuriam reikia pagalbos. Suvokimas, jog ten voliotis gali koks vilkolakis, neskatino padėti. Tačiau ten galėjo būti ir žmogus. Jei kas susitvarkysiu.. nusprendęs, kad derėtų prieiti prie kažko nukritusio, žengtelėjo nuo takelio ant pievos. Prisiartinęs per metrą, kaip dabar matė nuo kažkokios merginos, sustojo. Savo pirštinėtą ranką įsikišo į apsiausto kišenę, kur gulėjo lazdelė. Mat eidamas artyn spėjo pagalvoti, kad tai gali būti suregztos kažkokios ministerijos pinklės jam.
- Ar tau viskas gerai?- prisimerkdamas uždavė klausimą besivoliojančiai nepažįstamajai.