0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #30 Prieš 7 metus »
Nagi, dar vienas drastiškas pasikeitimas? Gal jau gana?!
Iš natūralios rudaplaukės pavertusi Junko į blondinę, leisdama savo nuostabioms lengvai rožinėms garbanoms tada spinduliuoti, dabar mergina prilygo tamsumai, supančiai ją - juodi netikrai perukiniai plaukai plaikstėsi tamsoje, kelis kart lengva nuslysdami nuo galvos, parodant lengvą rožiniškumą.
Karasuna Mei, naujai persivadinusi Shimą, tarsi zombišku žingsniu žygiavo parko teritorija - keli žingsniai nuo jos buvo takelis, kuriuo normalūs žmonės naudojosi dienos metu, bet.. na, žolė gal buvo ir patogesnis variantas eiti tada, tai ligi ausų išsišiepusi mergina sudribo ant kelių, kelias akimirkas pabūdama keistoje, it maldaujančioje atleidimo pozicijoje - visam kūnui nukritus į žoles, pasigirdo nedidelis garsas, sakęs dar keistesnių, sklidinų iš burnos.
Susirietęs kūnas, gulintis tarp žolių, purvų, šunų myžalų ir dar velniai žino ko, kelis kart sutrūkčiojo - lengvas mėnulio metamas šviesos ruožas apšvietė veidą, kuris galėjo būti sumaišytas su cirkų klouno.
Keisti dryžiai, einantys per veidą - tikriausiai nuo vandeniui atsparaus makiažo, kuris buvo braukytas į visas puses, nudažantys viską juodai ir raudonai, perukas, jau spėjęs nukristi į žoles šalimais, kažkokia savartytinė apranga.. Ir garsai.
-Haah.. hahah.ah... ghah..- tylūs kvėptelėjimai, užkimę juokesiai. Ar tai buvo garsai, skleidžiami žmogaus?
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #31 Prieš 7 metus »
Visiškai pasimetusi, pakrikusi, sutrikusi, praradusi išdidumo jausmą ir netyčia išjungusi gyvenk sau, o ne pasauliui funkciją raudonplaukė penkiolikmetė neaiškių tikslų vedina atsidūrė parke. Kreivai dėliodama kojas ji keliavo parko takeliu beveik šokio žingsniu, drugeliai pilve galutinai nugaišo ir ji pasijautė be galo ir visiškai atstiktinai tuščia.
Keisti garsai atitraukė mintis nuo tuštumos, įtraukė kitur. Pasukusi galvą pro prieblandos užuolaidas išvydo keistai nenatūraliai žolėje susirietusią, tarytum žiaukčiojančią merginą. Nieko blogo negalvodama perlipo tvorelę, skiriančią pievą nuo takelio ir sukryžiavusi kojas atsisėdo priešais.
- Taip, pasaulis neteisingas, - bukai ištarė į galvą netyčiom užklydusią mintį. Beviltiška. Mergina pasirodė lyg ir matyta, bet prisiminti, kur, Sirėja negalėjo. O ir kam to reikia?  Jeigu bus būtina, susipažins iš naujo.
민태연


*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #32 Prieš 7 metus »
Neviltis? Žinoma. Tai, ką ji mylėjo, tai, kas buvo jos visa esybė, tai, ką ji norėjo perduoti kitiems..
Visa tai susidarė iš didžiulio, grandininio nevilties jausmo. Supratimo, kad esi niekas, nieko nevertas, niekam nereikalingas. Didžiulis ir brokuotas "N".
Pro sukąstus dantis išleidusi klyksmą, Karasuna nagais įsikabino į minkštą žolę ir lengvai akmenuotą žemę. Pasigirdo nedidelis trakštelėjimas, du - nedidelis skausmas nuvingiavo merginos veido, bet tai tolimiau neprivertė jos ištraukti nei nulūžusio ir kruvino nago iš po žemių - kaip tik priešingai, dar smarkiau, it laukinis žvėris įsikabino, braukiant žolių šaknis ir naują dirvą link savęs, paliekant nedidelius rėžius.
Žinoma, ji buvo apgailėtina. Nereikalinga, neegzistuojanti. Dėl to ir elgiasi laisvai, dėl to ir nežino nei taisyklių - net jei ir pati šias susikūrė. Ji buvo niekas, net žemesnis kirminas už "N" šiukšles.
Tarsi lengvas varpas, besidaužantis prie pat ausų, buvo nutrauktas naujo garso, naujos gyvybės atsiradimo. Gailiai ir garsiai išleidusi klyksmą, Karasuna pašalino deguonį iš plaučių, pati pasijudindama ir persivoždama ant nugaros.
Ranka, vis dar įkabinta į žemes lėtai išlindo laukan, kartu pakeldami ir vargšą ne ten pasirodžiusį kirminą, kuriame dabar styrojo du netikri raudoni nagai - net nedirstelėjusi į nagų radinį, mergina pakelė šiuos link savo rankos, agresyviai ir kirminą, ir dar tebesilaikančius netikrus nagus, ir nulūžusį tikrą braukydama, palikdama raudonus rėžius odoje.
-Apgailėtina apgailėtina apgailėtina apgailėtina apgailėtina..
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #33 Prieš 7 metus »
Sirėja visai nenorėdama sužiaukčiojo, būtų rankomis ir ausis užsidengusi. Raudoni nagai žemės kirmino kūne neatrodė labai patraukliai, apetito tuo labiau nekėlė. Ji sekundę kitą žiūrėjo, kaip sutvėrimas (žmogumi vafinti nebesinorėjo) save žaloja, paskui, susiraukusi iš pasišlykštėjimo, nusisuko. Tai kaip košmaras, viskas buvo pernelyg netikra, nestabilu, apvalu ir kampuota. Kėlė šleikštulį. Monotonijos nebūtum radęs nė su dienos šviesos lempomis, ir vis dėl to monotonija vyravo stipriai tais raudonaia nagais įsikabinusi į sąmonę.
- Apgailėtina, žinoma. Kaip sapnas. Kai eini dykuma, vaizdas vis tas pats ir tas pats, nematai nieko, dangus šleikščiai geltonas džiovina akis, o tu kvėpuoji kvėpuoji dulkėmis, karščiu, jauti, ksip jažkas tokio pat apgailėtino tave plėšia per pusę. Plaučiai numiršta.
Tada smėlis atgyja, iš jo lenda laidai ir sraigteliai, spyruoklės, vienaragiai, išsigimėliai, dangaus ir pragaro išperos, o triukšmas užgula ausis savo metaliniu žvangesiu. Ir viskas nutyla, smėlis numiršta, viskas taip pat, kaip buvo, šlykštus dangus, šlykštus smėlis.
Sukilęs tuščio skrandžio turinys grąsino išsiveržti laisvėn. Sirėja atsisuko, lyg už virvutės patempta ranka pakilo, delnu ji trenkė sutvėrimui per veidą, net nuskambėjo.
- Tikiesi niekinama išnykti?! - šaukdama paklausė. Bevilitiška.
민태연


*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #34 Prieš 7 metus »
Ar ji vis dar buvo žmogus? Aišku, nekalba apie save, kalba apie kūną - ar Junko dar skaitėsi kaip žmogus, o gal ir ją taip smarkiai nustūmė, kad ir šią pavertė niekuo? O gal ir tai būtų nuostabu, nuostabiausių nuostabiausia?!
Dar vienas juokas, jį kartą garsesnis, ilgas "chaaaaaaah!" nuskambėjo parke, atsimušant į visus tamsiausius kampus. Jautė, kaip ant veido randasi ašaros, juto, kaip kažkas šleikščiai gleivaus pasilieka ant kūno lopinėlio, visas likusias dalis užkrėsdamas tokiu pat pojūčiu. į nugarą besiremiantys akmenėliai sudejavo, žemės nusprendė jos drabužius pasiimt kaip savo naujus namus.
Per naujo besiraitydama į visas puses, pilkai mėlynas akis nenatūraliai daug atmerkusi ir leisdama burnai, kuri ir taip netyčiomis buvo pilna kruvino raudonumo nuo netinkamai nuvalyto lūpdažio prisilipinti purvo gabalėlių, mergina staigiai šoktelėjo aukštyn, sustingdama it 90 laipsnių kampas.
-Vanduo, mėlynumas ir šleikštumas, nepaliekantis, nepasitraukiantis. Kvėpuoji, kvėpuoji, negali, viskas sprogsta, esi tempiamas vandens undinių į visas puses, į gilumą, į nieką, pranyksti kaip niekada neegzistuojantis mažas šūdas, nepaliekantis požymių. Skęsti, skęsti, gerklė prisipildo vandens, ir net išnėrus, tu vis dar skęsti, nes tas jausmas nedingsta, pasilieka, kaip vandens lopinėliai, prilipę odoje, prilipę mintyse, organuose, kūne, prilipę prilipę prilipę..!- išspjovė žodžius greitu riksmu, nemirksinčias akis laikydama įsmeigta į merginą, nežinomą, nepažįstamą, duodančią jai keistą žvilgsnį.
Trenkimą pajuto kelios akimirkos po to, kai ranka paliko jos veidą, ir pradėjo ryškėti rožinis dryžys. Nieko nelaukusi, tarsi automatiškai pačiupo už tos pačios trenkusios rankos riešo, trūktelėdama merginą į save, nustumdama ją į žemės - kažkur procese netyčiomis užkabino jos plaukus ir odos lopinėlius nešvariais nagais. Laikydama vieną riešą pilnai surakintą savų gniaužtų, pritraukė savo veidą prie šios, agresyviu žvilgsniu spoksodama.
-Būdamas niekas net negavai progos egzistuoti, kaip gali išnykti?!- dar vienas klyksmas, stiprus galvos purtymas į šonus. Perukas, kaži kaip sugebėjęs laikytis ant pačių plaukų galų nukrito kažkur šalimais, sukeldamas nedidelį taikų garsą po riksmo, išskridusio iš Karasunos Mei lūpų.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #35 Prieš 7 metus »
Žemė buvo kieta, amžiams į atmintį įsirėžusių raudonų nagų išvagota. Sirėja, staigiai pargriauta, susitrenkė nugarą, dejonė paliko jos lūpas, akis sekundei užmerkė.
Veidas, išvagotas nutekėjusio blakstienų tušo (ar ko) upelių, pamišėliškai blizgančios akys ir lūpos, tariančios rėkiamus žodžius, ypatingo susižavėjimo nekėlė, raudonplaukę vėl apėmė nevaldomas šleikštulys, norėjosi, kad žmogaus kūne slypintis sutvėrimas pasitrauktų kuo toliau.
Prie žemės neprispausta ranka ji susirado būtybės laisvąją ranką, sučiupo, kietai suralino kaulėtais pirštais ir prikišusi prie burnos, įkando į žemētą plaštaką, suleido dantis ir nagus kuo giliau.
Norėjo, kad skaudėtų. Paleidusi sukandžiotą ranką, kumšteliu dar kartą vožė į veidą, pasispardžiusi nustūmė nuo savęs pamišėlę ir pažeme nuropojo šalin.
- Mėgaujiesi tuo, kad neegzistuoji?!  Vienintelis... - Sirėja nutilo, lūpas perkreipė siaubinga šypsena, akys prisipildė ašarų.
- Būdama tik neaiškus pavidalas, žaloji kūną, į kurį įsibrovei, - nusikvatojo mergina. -Išties, milžiniškas žingsnis link egzistavimo. Ar Junko žino apie tave?
민태연


*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #36 Prieš 7 metus »
Ji buvo niekas - tai buvo aišku kaip dieną. Ji negalėjo būti žmogumi, vaiduokliu, gyvąją ar negyvąją būtybę. Vienintelis būdas, likęs Karasunai, buvo prisiminimai ir veikla - ir jai tai pilnai tiko, vienaip ar kitaip, svarbiausia buvo tai, kad tai būtų jos egzistencijos požymis. Kitaip ji būtų niekada neegzistavęs dalykas, atsiradęs ir pranykęs.
Šlykštūs klyksmai, išeinantys iš merginos, turėjo susitalpinę visas tas mintis, visas tas emocijas - net jei pastarųjų justi ji ir negalėjo. Tik mokėsi ir originalo, ir apsimeta, kad geba kažką justi, kad yra kažkas daugiau.
Trankydama raudonplaukę į žemę, kuri keistu idiotišku noru įsiterpė į jos neapykantos liūną, rausvaplaukė per vėlai pajuto naują, papildomą skausmą, įsiterpiantį į keistą vykstančią beprotybę. Naujas skausmas rankoje, naujas skausmas ant veido, išsekimo ir bejėgiškumo jausmas, kai visa kraujais aptekusi mergina per naujo susirietė į kamuolėlį. Kodėl kažkas atėjo, kodėl kažkas įsibrovė į jos jausmų liejimą, kodėl kažkas stumią ją dar toliau, kodėl kažkas drįsta taip su ja elgtis?!
Naujas vartymosi žemėse etapas, ilgai netrukęs, ir vėl pasibaigė - verksninga, kruvina, sumušta ir pilna keisto neapykantinio begėjiškumo jausmo, mėlynakė tarsi apspangusi lėtai pasikėlė aukštyn, keldama po vieną kūno dalį, kol pati kažkaip išsilaikė ant kojų.
Drebanti, nukarintomis žemyn rankomis, bet pakėlusi galvą ir pasukusi šią į šoną, agresyviai spigino į merginą.
-Suknista pabaisa, ir ką, bandai apsimesti geresnė už mane, kai geri nekaltų mažų mergaičių kraują?!- kruvinai nusispjovusi, mergina pajuto, kaip tvinkčioja mušimai ant veido, kaip kraujas lėtai teka nuo įkastos žaizdos. Kito paaiškinimo, kaip ji galėjo sužinoti, nebuvo. Kaip ji dabar norėtų turėti peilį, durklą, net ir koks iš skutimosi peiliukų tiktų. Norėtų nurėžti tą nelemtą šypseną nuo jos lūpų, nuo jos akių..,- Būnant niekuo, haheh, žinai, net neegzistuoji. Hah.. be nieko, esu absiolutus neegzistuojantis.. hahah.. niekalas.
Be jokių agresyvių klykimų, bet garsiau negu būna įprasta kalba ir su persimaišiusiu tyliu juoku, Karasuna pradėjo rimti. O gal kaip tik dar labiau pašėlo, su didesnėmis destrukcinėmis mintimis.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #37 Prieš 7 metus »
Negalėjo liautis kvatojusi, tuo pat metu jau murzinu veidu tekėjo ašaros, nežinia, pykčio ar skausmo, palikdamos šviesuas vageles ant skruostų. Žiūrėjo į sumuštą veidą, kurį jos rankos apdaužė, akys krypo ir į ranką, iš kuriis sunkėsi kraujas, dideliais lašai kapsėjo žemyn ir gėrėsi į žemę. Monotoniškai. Kapt. Kapt. Kapt. Kapt.
Tebeverkdama, tebesikvatodama ji kone permatomais pirštais ėmė rauti žolę, plėšyti ją per pusę, dar per pusę. Žali ploni lapeliai byrėjo jai ant kelių, ant žemės. Saują žolės ji sviedė ir į Junko kūną, vaizduodamasi, kaip niekalas mergaitės viduje pasius iš pykčio.
- Žiūrėk, kaip plyšta, - kvatojosi ji. - Į skutelius, o paskui byra, byra.. O jeigu tai mano gyvenimas?
Lyg žliauždama, lyg ropodama ji priartėjo prie Junko kūno.
-  Aš geresnė už tave?  Oo, galbūt. Aš gyvenau. Ir dar vis egzistuoju.
O tas kraujas... Ką tas kraujas...
Sirėja sugriebė įkąstąją ranką, nulaižė raudoną kaip josios pačios plaukai kūno skystį. Suklykė. Ašaros sruvo veidu jau ne upeliais, upėmis.
- Tai nužudyk mane!  Nužudyk!  - klykė, lūpas vėl iškreipė šypsena, sumišusi su skausmu. - Noriu būti toks pat niekas kaip tu. Nenoriu egzistuoti.
Ašaros pasiekė ir gerklę, raudonplaukė įsiraudojo balsu, klykė ir žagsėjo, kūkčiojo, piršteliais nesąmoningai rausė vagas žemėje.
민태연


*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #38 Prieš 7 metus »
Žmonių nuotaika eina koja kojon su oru, ar bent kažkas taip buvo sakęs. Tad gal ir nieko keisto, kad dvi apgailėtinas, verkiančias ir rėkaujančias merginas sutiko šalto vėjo atsiradimas, kurį sekė dar tamsesni debesys, uždengiantys net ir mėnulį. Viskas skendo tamsoje - šis parkas, šios merginos, šis pasaulis. Tarsi kažkas, nuo ko neišsisuksi.
Purvini, net kiek žemių turintys dantys buvo aiškiai agresyviai iššiepti - ji nori kandžiotis, hah?! Pirmyn, tik ženk arčiau, mieloji tu mano.
O gal jos pradinis pamišimas persikėlė į kitą merginą, o gal pažadino tai, kas buvo slypėję joje, ir dabar kai dviejų neapykantinių kačių duetas, jos pešasi, rėkauja ir stengiasi nustumti pragaro laipteliais viena kitą?
Kuokštas žolių, įsipainiojusių į kažkada tvarkingai ir madingai surištus, dabar pilnai purvinus, plaukus. Sugriežusi dantimis, vis dar nukarinusi kūną it zombis, Karasuna plekštelėjo sau per galvą ranką, tą vietą agresyviai sugriebdama nagais - tais pačiais, kurie buvo pilni sudžiuvusio kraujo, tais pačiais, kurie pervėrė kirminą - ir pradėdama rautis želes ir purvą, kartu nusitraukdama plaukų sruogas.
Dar vienas agresyvus klyksmas, dar vienas pasileidimas priekin zombio judesiu - agresyviai artėdama ir raudonplaukė, jos susitiko per naujo. Kruvina ranka čiupo už besiderinančių plaukų, išraudama ir kuokštą jai, papuošdama likusius ne tik suvėlimu, bet ir kraujo lašais. Ranka, pradingusi iš plaukų ir atsiradusi dabar ir prie merginos lūpų, skaudžiai persisuko, priverčiant ir klastuolė kristi į išrautų žolių vagas. Kaži, ką pamanys ryte atėję parko darbuotojai.
-Tu esi toks pat niekas, tik turintis egzistenciją, dar beviltiškesnę už maniškė. Aš niekas, neegzistuojantis niekas, kol tu niekų niekas. Aukščiausia rūšis,- išstenėjo, kažkur nupjaudama susikaupusias seiles. Veidas, įkištas į purvinas žoles, kažkaip pakilo, kartu atsukdamas ranką į žmogiškąją poziciją.
Lūpos, primenančios vieną ilgą brūkšnį, prasivėrė, susiformavo į vien dantišką šypseną, perpildytą žemių, išsimozoto lūpdažio ir kraujo. Šastelėjusi ant merginos, greitai užspaudė drebančias rankas jai ant kaklo, pati žiūrėdama žemyn neapykantiniu žvilgsniu. Kodėl neapykanta, merginai nieko nejautė, ji buvo niekas, tik kažkas, kas patapo antru emocijomis besidalinančiu indu. O gal neapykanta, su kuria dėbsojo į merginą, buvo skirta pasauliui, jai, Junko, šiam kūnui..? Koks ten suknistas skirtumas.
Dar smarkiai suspaudė rankas, kaip virvę užveržė šias ant plono ir laibaus kaklo, išmozodama ir jį. Skęstančios purve, skęstančios kraujyje, skęstančios savo pačių ašarose ir klyksmuose.
-T-tu.. E-espèce de..  maža, haah.. merde nelaiminga, vargana...,- nuo kada ji kalba brokuota prancūzų? Velniai terauna, žodžių vistiek nebuvo, o vienas rėkimas, persivingiavęs su ašaromis, ėmė smaugti ir ją - koks skirtumas, kad tai ji smaugė raudonplaukę. Drebančios rankos, bet ne dėl veiksmų - balsas, visas lūžinėjantis, bet irgi ne dėl to,- Tu.. maža..Taip nebūna, supranti, nebūna! Tavo suknistų norų niekas taip lengvai neišpildo, negali egzistuoti taip lengvai, o tada pavirtus niekuo dingti!
Galvos purtymas į visus pasaulio kampus ir klyksmas, aukščiausiais ir garsiausias iš visų buvusių, susiliejo su paukščių pakilimo iš medžių garsu - užklupusi tyla paliko Karasuną Mei ašarojančią ir tyliai kvėpuojančią, su atleistomis rankomis, kurios ilsėjosi nusvirusios jai prie šonų.
-Tu esi kažkas, net ir mirus.. esi kažkas, būsi kažkas. Aš net nesu žmogus, nesu niekas, net asmenybė per didelis žodis. Net vaizduotės vaisius, net košmaras,- šnibždesys, palikęs jos lūpas, susitapatino su ašarų kapsėjimu žemyn greičiu. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Junko Enoshima »
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #39 Prieš 7 metus »
Pasaulis budo kartu su Sirėja, pasaulis apkurto ir apako kartu su ja. Jau ir rankos, ne tik ašaros smaugė, jau ne tik ašaros, jau ir šalti žemėti pirštai mezgė nematomus mazgus kvėpavimo takuose.
Ji labai beviltiškai tikėjosi, kad šis kartas gal suveiks, norėjo neprisiminti, kad norėdama niekada nenumiršta. Gali šimtmečius negerti, tūkstantmečius nevalgyti, virsti šešėliu, prieiti iki mirtino išsekimo, tačiau mirtis nebuvo tai, ką ji galėjo turėti. Kaip dovaną.
Sužiopčiojo kaip į krantą išmesta žuvelė, akys išsprogo, lūpos ėmė mėlynuoti, o širdis tebeplakė, kaip visad prieš tai.
Ji duso. Koks paprastas žodis. Dusti, uždusti. Reikšmė tokia paprasta ir bauginanti, tokia... Mirtinga.
Negirdėjo, ką kalbėjo ... Junko lūpomis, tik stebėjo jas judančias kol akyse pasidarė tamsu. Jau lyg ir nebejuto pirštų, gniaużiančių kaklą, ašaros nustojo tekėti, veržtis iš kažkur akyse slypinčių buveinių.
Užsimerkė. Viskas, gą galėjo matyti, buvo tamsa, ką galėjo girdėti - tyla. Kažkokia spyruoklė, rwgis, pasaulyje atsileido, jungusi šį bei tą nebejungė nieko ir..
Gal joms tiesiog reikėjo išrėkti visą neviltį, išverkti visas ašaras, išdaužyti viena kitai veidus iš pykčio.
- Vargšė Junko. Kai tu užmigsi, ji nežinos, kas jos veidelį taip išgražino, ar ne? - be galo tyliai, kimiu balsu paklausė Sirėja.
민태연


*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #40 Prieš 7 metus »
Išsekimas, ateinantis po ilgų išsirėkimų ir išsiverkimų, vožėsi į ją visa jėga. Akys, skaudančios ir paraudusios, tiesiog niežėjo, kol į galvą mušė energingais kūjais. Kažkur tyliai sugriaudėjo, o gal per nestabiliai pastatytą tiltą važiavo sunkusis automobilis - o gal jai tiesiog pasigirdo. Net nebūtų keista.
Ašarų upeliai, pagaliau pasibaigę, pradėjo džiūti ant veido - Karasuna Mei, vis dar ant raudonplaukės, tyliu judesiu nukrito šalia, ant žemės - lengvai, lyg šoktelėdama į vandenį. Kojos, kažkaip nenatūraliai susilenkusios, vis dar lietėsi su nežinomos merginos drabužių sluoksniu.
Bejėgiškumas. Prasmės neturėjimas. Vienišumas. Neviltis. Tyla.
Keistos emocijos, priklausančios jai, nepriklausančios jai, esančios toks pat egzistuojančiai neegzistuojantis dalykas, kaip neregimas dulkių sluoksnis ore.
Dabar ir veidas, dilgsėdamas ir pilnai apvyniotas neregimų vielų, pradėjo niežėti - tačiau sudribusi mergina pasijudino tik tiek, kad save nepatogiai apsiglėbti rankomis. Kažkas viduje norėjo pabandyti įsignybti skruostan, tarsi klausiant - ne, maldaujant - sužinoti, kad tai buvo tik keistas sapnas, nereikalingas košmaras - aišku, atsakymas aiškus. Koks gi durnas ir nereikalingai aiškus klausimas!
Mėlynos akys, raudonai nudažiusios ir baltus akies obuolius, ir odą šalimais bukai spoksojo į nieką, ar tai į žolės smaigą, kuris per greito pradingo iš susifokusuoto vaizdinio.
-Ne,- tylus šnibždesys, vos vos girdimas. Skirtas ne žmogaus ausiai, skirtas tik vienai porai ausų,- Tik aš. O ji ir nesužinos.
Ji nesužinos. Aišku, prašys paaiškinimo, bet paliksiu jai instrukcijas, kaip tai panaikinti su makiažu. Pačiulbėsiu, kad tai gavo ji, o ne aš. Ir toliau skleisiu jai neviltį, kol ji bus tokia pat niekingai palūžusi. Vis dar nesijudindama iš vietos, rankų nepaleisdama nuo savęs, Karasunai lėtai, bet itin nepatogiai nuleido galvą žemyn, įmirkindama veidą į drabužių medžiagą, žoles, purvą ir kraują. Dar ir nedidelį, vos juntamą prakaito tvaiką. Lengvai papurtė galvą - nenorėjo to tęsti, nenorėjo.
Bet gyvenimas nėra toks draugiškas, kad leistų pasprukti pačiai.
Išsiverkusių, išsirėkusių merginų duetas buvo aplankytas dar vieno beviltiškojo -dangus lengvai prasiskynė, lengvu lietučiu dabar parodydamas ir savąjį sielvartą.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Elke Arlette Nieuwhof

  • I kursas
  • *
  • 61
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • always take a banana to a party
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #41 Prieš 7 metus »
  Belaukdama naujų mokslo metų, būsima Hogvartso antrakursė Dionė nusprendė aplankyti kuo daugiau dar nematytų vietovių. Kaip vieną iš jų mergaitė pasirinko Mėlynąjį parką, įsikūrusį Godriko dauboje. Vos čia atvykusi, varniukė išsprogino akis dėl užklupusios džiugios nuostabos. Ši vieta atrodė nepakartojamai!
  Per didelį parką vingiuojantis skaidraus vandens upelis išsyk patraukė Dionės dėmesį. Ji tuoj pat nuskuodė tolyn takeliu, vedančiu link kerimai atrodančio vandens telkinio. Pasilenkusi tamsiaakė įmerkė delnus į ledinį vandenį. Jausmas buvo labai geras - atrodė, kad skystis sušaldė ne rankas, o mintis - leido viską ramiai ir neskubant apgalvoti. Deja, kad ir kaip mergaitė norėjo tokioje pozoje išlikti ilgiau, pirštai pamėlo ir atrodė, jog į jų pagalvėles sminga tūkstančiai adatėlių.
  Iš vandens ištraukusi bei nupurčiusi plaštakas, Dionė iš kišenės išsitraukė pirštines - nei sustirti, nei susirgti tikrai nenorėjo. Galiausiai ji patraukė išėjimo link.

*

Neprisijungęs Starkas Erikas Ramsay

  • Burtininkas
  • ****
  • 222
  • Lytis: Vyras
  • i don't wanna go, mr. stark
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #42 Prieš 6 metus »
Starkitas buvo puikios nuotaikos – turėjo laisvą savaitgalį, o puikus pavasarinis oras leido praleisti jį už pilies ribų, toliau nuo mokyklinio šurmulio. Nereikės pūti tarp pilkų, šaltų sienų, matyti vien tuos pačius pasikartojančius veidus, elgtis taip, kaip pridera profesoriui. Vėl galės būti savimi – niekuo pernelyg nesirūpinančiu paaugliu.
Tokią saulėtą savaitgalio popietę vaikštinėjo viename iš Godriko Daubos parkų. Švelnūs saulės spinduliai kuteno veidą, lengvutis vėjelis šiaušė ir taip visada pašiauštus šviesius plaukus. Akys šiandien prisiderino prie dangaus – buvo tyros tyros, vos ne skaidriai mėlynos. Tas tyrumas akyse keistai nederėjo su pačiu Starku.
Parkas buvo vos ne perpildytas senų, burbančių bobučių, dauguma suolelių buvo jomis užimti. Pagaliau rado vieną laisvą, atokiau nuo visų pensininkių. Iš vienos pusės suoliuką dengė medžiai, suteikdami pavėsį, tačiau tiesiai į veidus spigino pavasarinė saulė. Nutarė, jog bus visai smagu pasilepinti ja. Lėtai pajudėjo jos link, susigrūdęs delnus į kelnių kišenes, pasišvilpaudamas sau kažką po nosimi. Galiausiai tingiai atisėdo, ištiesė kojas, rankas supynė po galva ir, užmerkęs akis, leido saulei glostyti pašaipios šypsenėlės perkreiptą veidą.
„when i drift off, i will dream about you. it's always you“ - tony stark, avengers: endgame

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #43 Prieš 6 metus »
oras buvo visai padorus, toks pavasariškas, vienadienis. vėjas buvo vėsus, vis dar iš vakarų nešantis šaltus oro gūsius. firielė žingsniavo parko takeliu dairydamasi į žmones, ieškodama tų, kurie gražūs, kurie išsiskiria iš minios, kad ir kaip banalu tai bebūtų. viskas buvo gerai, pernelyg gerai, jeigu gerai pagalvotume, bet baltaplaukė šiandien buvo linkusi numoti į tai ranka.
po kelių akimirkų akiratyje pasirodė pažįstamas veidas, švelnių šviesių plaukų makalynė, į kurią taip ir norėjosi panardinti pirštus. lučienos širdis šoktelėjo aukštyn,keletas drugelių pabudo pilve, akys nušvito nauju pilku atspalviu ((see what i did here)). priėjo prie vaikino, atsistojo priešaizir ėmė spoksoti, šypsena žaidė lūpose, ji laukė, kol starkas pajus jos žvilgsnį ir atsimerkęs mestelės kokią neįžeidžią frazę.
galva šiek tiek pakreipta, vėjas plaiksto plaukus į visas puses, o pirštai beveik nervingai gniaužo šlaunų vidurį siekiančių marškinėlių kraštą. išties žavinga.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Starkas Erikas Ramsay

  • Burtininkas
  • ****
  • 222
  • Lytis: Vyras
  • i don't wanna go, mr. stark
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #44 Prieš 6 metus »
 Aštuoniolikmetis buvo taip pasinėręs į saulę (arba saulė į jį), kad net negirdėjo nieko aplinkui, į "nieką" įskaitant ir žingsnius. Sujudo tik pajutęs, kad kažkas užstoja jo spindulių šaltinį. Irzliai pramerkė vieną akį, norėdamas išvyti burbančią bobutę, tačiau ten tokios nebuvo. Buvo užtat graži pažįstama. Nušvitęs ir išsiviepęs iki ausų išsyk atmerkė ir kitą mėlyną akį.
 - Nejaugi taip sunku būti ilgai be manęs, be mano dailaus kūno? - klausiamai iškėlė antakius, prieš tai greitai perbėgęs akimis visą baltaplaukės kūną.
 Pasislinko į suoliuko kraštą, padarydamas vietos šalia.
 - Aš suprantu, kad po manęs niekas nėra pakankamai geras, tačiau nebūtina manęs ieškoti žmonių minioje, - draugiškai nusijuokė. - Bet kad jau atsiradai, tai sėskis, nesikandžioju. Dažniausiai, - lyg ir erzindamas prikando apatinę lūpą akyse vėl šmestėlint žaismingumo šešėliui.
„when i drift off, i will dream about you. it's always you“ - tony stark, avengers: endgame