[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Netrukus padavėja dingo nuo jų stalo, o štai dvyniai apsikeitė rolėmis. Paprastai Eliotas būdavo tas, kuris išsiklausinėja visko iki menkiausios smulkmenos, o Oliveris būna tylus. Vis dėlto Dori akivaizdžiai labiau patiko ramusis dvynys, ir ji netgi sugebėjo jį prakalbinti. Kažkaip nejauku, kai pirmą kartą matomas žmogus lengviau prakalbina mažylį nei to mažylio tėvas, ar ne? Bet ką daryti, kad tas tėvas toks nevykęs ir iš viso nežino, kaip veikia toks nepaprastas dalykas kaip tėvystė?
Vis dėlto dabar reikėjo spręsti rimtesnę problemą. Sugedusią Elioto nuotaiką, kurią tikriausiai iššaukė tai, kad Dori šnekasi su jo broliu. Dafydd stebėjo berniuką ir laukė, kada jis ką nors pasakys. Įsiterps į pokalbį ar bent jau užduos klausimą jam. Nesulaukė. Netrukus grįžo padavėja su užsakymu, tačiau berniukų tėvui pasirodė, kad tas, kuris visada yra geros nuotaikos, vis dar nusiminęs. Atsargiai žvilgtelėjęs į Dori ir Oliverį vėl nukreipė akis į Eliotą ir tyliai paklausė:
- Nagi, sūnau, kas atsitiko? Ar tu pyksti? Nepatinka, kad pasakiau nusiraminti? O man nepatinka tai, kad tu atėmei meniu iš Oliverio. Atėjome čia pabūti draugiškai ir pabendrauti, o ne sėdėti susiraukę ir tylėti. Valgyk ledus.
Dafydd paragavo savo deserto ir nusišypsojo. Jis buvo tikrai puikus. Tikriausiai patiks ir Oliveriui.
- Ar džiaugiatės savo pasirinkimu? - visų paklausė vaikinas vildamasis, kad Eliotas pagaliau nustos ožiuotis. Toks jo elgesys vertė jausti gėdą, o tai nežadėjo nieko gero - taip jis tik dar labiau susikaustys, nebemokės elgtis su vaikais ir apsijuoks. Tada Dori tikrai pagalvos, kad jis yra visiškas nevykėlis, nesugebantis ramiai nusivesti vaikų į kavinę.

[Oliveris Llewellyn]

Šnekėtis apie ledus buvo labai įdomu. Oliveris niekada nepagalvojo, kad šis skanėstas gali būti įvairiausių skonių. Kodėl tėtis to niekada nepapasakojo? Mama kažkada sakė, kad anksčiau labai mėgo braškinius ledus, bet štai apie bananinius berniukas niekada nesusimąstė.
- Tėti, ar galėsime nueiti į parduotuvę bananų? - iš karto paklausė, kai tik toji moteris pasiūlė pačiam pabandyti pasidaryti ledų. Iš laimės švytinčiu veidu įsispoksojo į protingą moterį ir džiaugėsi su ja susipažinęs. Jeigu pavyks pasidaryti ledų, galės jai pavaišinti Miriam ir mamą. Ir Eliotą, žinoma, bet argi jis sutiks imti Oliverio ledus?.. Nuotaika buvo besubjurstanti, bet reikėjo tęsti šią įdomią diskusiją.
- Bet... - neužtikrintai pradėjo aštuonmetis, tiesiog pakerėtas minties apie žolinius ledus. - Jeigu sušaldžius bananą gaunami ledai, sušaldžius žolę irgi galima juos gauti. Argi ne?
Netrukus atkeliavo ledai, ir Oliveris puolė jų ragauti. Buvo skanu. Kitaip, tiesa, ir negalėjo būti - juk jis pasirinko tai, ką pasirinko ir visa žinantis tėtis. Į mylimo žmogaus klausimą atsakydamas tik sulinksėjo, bet dėmesys vėl grįžo prie moters.
- O kaip yra gaminamas mėtų sirupas? - paklausė. Visa tai buvo labai įdomu. Taip įdomu, kad nuotaikos nesugadino netgi viskuo (tiksliau, juo) nepatenkintas Eliotas.

[Eliotas Llewellyn]

Ar gali jis tiesiog pagaliau išnykti? Išnykti ir daugiau nebetrukdyti gyventi. Atsirado geruolis Oliveris, kuris kažkodėl visiems baisiausiai patinka! Kuo jis, Eliotas, blogesnis? Dabar berniukas visai negalvojo apie tai, kad mokykloje turi daug daugiau draugų nei brolis. Šiuo metu egzistavo tik Oliverį labiau mylintis tėtis ir bjauri moteriškė, kuri iš viso jį ignoruoja. Taip nesąžininga.
Bėda ta, kad tėtis pastebėjo susierzinimą. Kaip ir tada, prieš žaidžiant futbolą, ir vėl teko išklausyti priekaištų. O dabar nelabai galėjai pasiskųsti, kad tik brolis turi šluotą. Ne, reikėjo veikti kitaip.
- Atsiprašau, - nelabai nuoširdžiai pratarė aštuonmetis ir žvilgtelėjo į atneštus ledus. Paragintas paragavo ir gavo pasidžiaugti tuo, kad bent jau gerai išsirinko. Ir padarė tai pats - priešingai negu žioplys Oliveris, nesugebantis nieko, tik kopijuoti tėtį.
O dabar atėjo laikas "pabendrauti", ko jie čia ir atėjo. Taip sakė tėtis, ar ne?
- Skanu! - pasakė tėčiui ir atsisuko į nemėgstamą moterį. Neketino nusileisti broliui. Dabar ji turės bendrauti ir su juo. Nors ir buvo bjauri ir nemandagi, bet vis dėlto suaugusi. O su tokiais žmonėmis bendrauti buvo visų įdomiausia. Tiesa, aptariama tema buvo klaikiai nuobodi (o ko daugiau tikėtis iš Oliverio), bet Eliotas prisivertė įsiterpti:
- O mėtų sirupas skanu?

[Dori Mendel]

Dori vos nesusijuokė, kai Dafydd paklausė, ar visi džiaugiasi savo pasirinkimu. Juk tai - tik ledai, o ne koks nors svarbus gyvenimo pasirinkimas. Kita vertus, vaikams tikriausiai atrodo kitaip. Mergina tiesiog linktelėjo, nors dabar galvojo, kad reikėjo imti ledus su kokio nors likerio užpilu, o ne braškių.
Oliveris paklausė tėčio, ar jie galės nueiti į parduotuvę bananų. Tą akimirką Dori pasijuto išties suaugusi ir svarbi. Atrodė, jog į viską, apie ką ji kalba, berniukas žiūri labai rimtai. Taip, tarsi tamsiaplaukė būtų daug žinanti ir išmananti. Nors taip nebuvo.
- Tikiriausiai ne. Juk bananą mes valgome vieną, kandame jį. O mėtos vienos nevalgome. Ji kaip prieskonis, - paaiškino septyniolikmetė.
Ir taip. Jis paklausė, kaip yra gaminamas mėtų sirupas. Velnias.
- Nežinau. Gal tavo tėtis žino? - žvilgtelėjo į vyruką ir vos vos šyptelėjo.
Netrukus prabilo ir Eliotas. Jis paklausė, ar mėtų sirupas - skanu. Ir štai čia kažkodėl Dori sudvejojo, ką atsakyti. Mat jai parūpo, ar Oliveris mėgsta mėtas. Koks tau skirtumas, ką galvos tas vaikas?
- Priklauso nuo to, kas jį gamino. Žiobarai ar magai, - pabandė išsisukti nuo atsakymo. - O tu, Oliveri, ar mėgsti mėtas? - paklausė. - Ir tu? - vis tik prisivertė paklausti ir Elioto.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Klausytis, kaip Oliveris bendrauja su pirmą kartą matoma jauna mergina, buvo tikra palaima. Atrodė, kad jis pagaliau šiek tiek išsilaisvina iš to susikaustymo. Galbūt niekaip neatsitraukiantis liūdnumas berniuką kada nors vis dėlto paliks? Net ir vizitai pas psichologą šitos problemos neišsprendė, bet dabar jis atrodė toks smalsus ir... Jo tėvas net ir mintyse bijojo pavartoti žodį "normalus". Na, Oliveris dabar atrodė tiesiog laimingas. Priešingai nei Eliotas. Dar viena problema, kurią tenka gliaudyti ne itin tikusiam šitų dviejų nuostabių mažylių tėvui.
- Nagi, nesigraužk ir pralinksmėk, - sumurmėjo Eliotui, kai jis atsiprašė. Ar padarė tai nuoširdžiai? Ko gero, nelabai, bet Dafydd neketino dabar kaltinti ir barti savo berniuko. Jeigu jis ne itin mėgsta savo brolį, tai yra problema, kurią turi spręsti tėvai. Ką gali žinoti, kaip ten viskas yra, gal Eliotas dėl nieko nėra kaltas.
Netrukus įklimpo į dar sudėtingesnę situaciją. Oliveris buvo įsitikinęs, kad jis žino absoliučiai viską, bet Dori užduotas klausimas atrodė kaip iš kosmoso. Iš kur jam žinoti tokius dalykus? Net tepdamas paprasčiausią sumuštinį sugeba apsikvailinti, o čia...
- Bijau, kad nežinau, - galiausiai atvirai pasakė. - Nė karto neteko to daryti.
Neskubėdamas valgė savo ledus ir klausėsi, kaip jo vaikai smalsauja. Tiesą sakant, pajuto pagarbą Dori. Ji pati buvo dar beveik vaikas. Tiksliau, paauglė - to amžiaus, kada daugelis mažiukų nemėgsta. O štai ji laisvai bendravo su dviem tokiais skirtingais dvyniais.
- Man atrodo, tu prikiši į jų galvas tiek skanėstų idėjų, kad nežinosiu kur dėtis, - pratarė Dafydd merginai. Bet stengėsi nusišypsoti ir parodyti, kad nepyksta. Ne, jam kaip tik patiko, kad mažyliai bendrauja. Ir kas būtų pagalvojęs, kad jų tėvas toks nevykęs? - Bet su tais mėtiniais ir bananiniais ledais sudominai, - pridūrė sutaršęs Oliveriui plaukus.

[Oliveris Llewellyn]

Apėmė nusivylimas. Oliveris nenorėjo nieko daugiau, tik atšaldyti mėtą ir paragauti tokiu būdu pagamintų mėtinių ledų. Išgirdęs, kad to padaryti nepavyks, nusiminė ir nuleido galvą. Atrodė, kad žlugo didžiausia aštuonmečio svajonė. Kažkur galvoje sukirbėjo mintis, kad tai net labai patiks Eliotui, bet stengėsi apie tai negalvoti - buvo pernelyg liūdna.
- Bet aš noriu paragauti mėtinių ledų... - tyliai sumurmėjo jis.
Netrukus liūdesys išaugo iki dangaus. Ne tik ši protinga moteris, bet ir visa žinantis tėtis nežinojo, kaip gaminamas mėtų sirupas. Ar jam nelemta paragauti mėtinių ledų? Niekada niekada? Kodėl taip nesiseka? Ar tai dėl to, kad jis yra blogas sūnus? Ar jis yra toks blogas sūnus, kad nėra vertas paragauti tokio skanėsto? Širdelę apėmė skausmas ir nusivylimas savimi.
- Tu viską žinai, - tyliai pratarė Oliveris žiūrėdamas į tėtį. Bet jau suprato - jis niekam tikęs. Blogas sūnus. Moteris atsakė į Elioto klausimą, bet tai jo broliui jau neberūpėjo. Buvo liūdna. Norėjosi mėtinių ledų, bet jis jų nenusipelnė.
- Nežinau, - dar tyliau atsakė į moters klausimą aštuonmetis ir susigūžė. Norėjo apkabinti tėtį ir atsiprašyti už tai, kad yra toks blogas, tačiau prie brolio ir Dori gėdijosi tai padaryti. Taip ir liko sėdėti ant kėdės ir liūdėti. Ledus, regis, visai pamiršo.

[Eliotas Llewellyn]

Tėtis nepyko ir leido valgyti ledus. Taigi Eliotas pasiėmė šaukštelį ir drąsiai kibo į šį iššūkį. Jis buvo vienas malonumas, mat desertas pasitaikė tikrai puikus. Tiesa, nepakankamai puikus, kad neerzintų brolio egzistavimas netoliese, bet Eliotas ryžtingai apsimetė, kad Oliverio čia nėra.
Tiesa, nuotaika netrukus pasitaisė. Jo dvynys nusiminė - akivaizdu, kad jį ir vėl kažkas skriaudžia, ir vargšelis Oliveris tuoj apsiverks. Eliotas tyliai prunkštelėjo, bet supratęs, kad tėtis gali viską išgirsti, skubiai nusiramino. Nenorėjo parodyti, kaip jaučiasi. Tėtis ir taip labiau myli Oliverį, o ir šita moteris akivaizdžiai bendrauja tik su verksniu broliu.
- Ne, tėtis nežino visko, - nesusilaikęs paniekos kupinu tonu rėžė Eliotas. Pasirodo, jie dvyniai, bet Oliveris - tikras mažvaikis. - Pasaulyje nėra žmonių, kurie žinotų viską. O tu esi visiškas kvailys.
Paskutinis sakinys buvo ištartas gerokai tyliau. Aštuonmetis vylėsi, kad suaugusieji jo neišgirs. Oliverį jis kada nors išmokys, kaip reikia gyventi, bet tėčiui to žinoti nereikia. O šita bjauri moteris būtinai viską jam papasakotų. Ne, brolio dvynio kvailumas turėjo išlikti paslaptimi. Kol kas.
Išgirdęs "nuostabų" brolio atsakymą Eliotas nesusilaikė ir šį kartą prunkštelėjo garsiai. Kaip vis dėlto galima nežinoti, ar kažką mėgsti, ar ne? Nebent esi toks žioplas kaip Oliveris, žinoma.
- Nemėgstu, - drąsiai atsakė į nemėgstamos moters klausimą. Turbūt buvo užduotas apsimetant, kad bendrauja, bet Eliotas nutarė vaidinti, kad to nesuprato. - Bet sirupas saldu! Jis turi būti skaniau nei mėtos, - užtikrintai pridūrė spoksodamas nemėgstamai moteriai į akis.