0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Kavinė ''Medinukas''
« Atsakymas #30 Prieš 5 metus »
-Ha, dėkingos,- pašaipiai pakartojo seserį ir įsidėmėjo abiejų mergaičiukių užsakymus. Aišku, pati Lisetė tokiu atveju būtų užsisakiusi pačių prabangiausių ledų, kokių kavinukė tik galėjo turėti - juk užmokėti turėjo kitas. Žinoma, tokių pasiūlymų jaunėlėms nedavė, po to piniginėje skraidytų vėjai...
-Tuoj grįšiu,- žvilgtelėjo į klastuoles ir nužingsniavo iki baro. Rausvaplaukė vis dar keikė save už tokias kvailas lažybas, geriau jau būtų pasilikusi pyragą sau...
-Porciją šokoladinių ledų, aplietų baltu šokoladu, porciją vanilinių ledų su klevų sirupu ir karamelizuotais graikiniais riešutais,- septyniolikmetė žvilgtelėjo į prie staliuko sėdinčią seserį bei Katrilę ir vėl atsisuko į už baro stovinčią moteriškę,- ir karšto vyno,- tyliau pridūrė, kad tik Samantha neišgirstų. Paskui prasidės laiškai iš namų už tai, kad sunkiai uždirbtus tėvų pinigus klastuolė leido ant vyno...
-Judvi dar atsiimsit!- sukikeno Lisetė, grįžusi prie staliuko.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Rosette la Claire

  • II kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
Ats: Kavinė ''Medinukas''
« Atsakymas #31 Prieš 5 metus »
Samantha apžiūrinėjo šią seną, tačiau gražaus interjero kavinukę, stebėjo įeinančius ir išeinančius žmones, dėl nemalonios tylos ir blogo jausmo, pati norėjo būti viena iš tų išeinančių. Žvelgdama pro langą matė laimingus žmones, kurie kažkodėl džiaugėsi šiuo tikrai prastu oru, kuris atrodė, kad norėjo, jog Samantha jaustųsi prastai ir jai nesisektų visa ši diena. Ji jau nekreipė dėmesio į vis dar savo nepasitenkinimą rodančią sesę, kuri taip elgėsi, jog sugadintų dieną man, ir vienai antrakursei, kurios mergaitė deja, dar nepažinojo. Tačiau Lisetei atrodo, pavyko. Samantha žiūrėdama, kaip sesuo užsakinėja ledus ir tikriausiai dar kažką sau, uždavė šalia sėdinčiai, kol kas dar nepažįstamai antrakursei turbūt kiek kvailoką klausimą :
- Ar ir tau atrodo, jog ši diena kažkodėl bus labai prasta?

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Kavinė ''Medinukas''
« Atsakymas #32 Prieš 5 metus »
Katrilė tik plačiai išsišiepė. Žinoma, jeigu būtų tos nelaimingosios, tiksliau lažybas pralaimėjusios septyniolikmetės vietoje, tikrai nesijaustų patenkinta savimi. Tačiau mergaitė buvo laimėjusiųjų pusėje, tad dėl tokių niekų visiškai nesuko galvos, laukė ledų.
Padėjusi rankas iki alkūnių ant stalelio, Devina akimis klaidžiojo visur, kur tik galėjo. Nejauki tyla šalia rožinplaukės sesers tvyrojo nuolat, bet ugniaplaukė kažkokiais būdais to nepastebėjo. Iki tol, kol nepradėjo megztis pokalbis. Galbūt pokalbis.
- Turbūt, - garsiai iškvėpė anglies dvideginį, - neypatinga, keista ir prasta.
Būtent taip de Liuka galėjo apibūdinti savo dieneles jau keletą savaičių, bet niekas to nežinojo - apie tai niekam nepasakojo ir nekalbėjo. O ir nereikėjo patikėti savų minčių ir išgyvenimų kažkam kitam.

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Kavinė ''Medinukas''
« Atsakymas #33 Prieš 5 metus »
   Lisetei buvo kiek keista, jog panašaus amžiaus mergužėlės neitin bendravo tarpusavyje. Nors nei rausvaplaukės sesuo nebuvo kažkokia tauškalė (žinoma, juk šios savybės tėvai gerokai nepagailėjo vyresniajai seserei, tad, ko gero, mažajai ne kas ir liko), nei Katrilė, bent jau šalia prancūzaitės, niekada nebuvo išsišokėlė. Laimei, Klastūnyno prefektė buvo šalia:
-Tokie rūškani veidai,- žvilgtelėjo į mergaičiukes, ypač Samantą,- suvalgėte visą obuolių pyragą ir už tainemokamai gavote ledų porciją. Dievaži, kas gali būti geriau? Tučtuojau nusišypsokit!- sukikeno Lisetė.
    Vos po keletos akimirkų padavėja jau stovėjo šalia klastuolių stalelio su užsakymu:
-Vaniliniai ledai?- paklausė, o septintakursė pirštu parodė į Catrille,- šokoladiniai?- šįkart pirštu mostelėjo į seserį,- o jums karštas vynas,- nusišypsojo ir padėjo taurelę šalia prancūzaitės,- skanaus.
-Merde,- tyliai nusikeikė prancūziškai, vildamasi, kad antrakursė nemokėjo, o pirmakursė sesuo spėjo pamiršti gimtąją kalbą, kuria la Claire šeima, išsikraustę į Angliją, kalbėjo tik ypatingomis progomis,- čia taip vadinamos virintos vynuogių sultys,- šyptelėjo ir atsigėrė karšto vyno.-Tai...Kaip jums sekasi, papasakokite,- bandydama nusukti pokalbio temą, paklausė Lisetė,- tiesa, ar skanūs ledai?
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Ats: Kavinė ''Medinukas''
« Atsakymas #34 Prieš 4 metus »
Maža jauki kavinukė, kurioje pastatyti vos keli staliukai. Ant kiekvieno jų vaza su pamerktomis švelniai kvepiančiomis ramunėlėmis. Saulė jau ėmė leistis. Burtininkai po darbo sugužėjo pasimėgauti aitrių arbatų kvapu. Tačiau nors nebuvo nė vieno laisvo stalelio likę, padarų šnekesiai nesugebėjo užgožti kanklių skambintojo iš užjūrio.
Prie vieno iš stalelių, kuris išties buvo dviem, sėdėjo tamsiaplaukis vaikinas. Delne padėjęs smakrą, o dešinėje rankoje skrebeno plunksna pergamentą. Praeivis pamanytų, kad šis pasikvietė į pasimatymą knygų kalną ir dar penketą neperskaitytų laiškų. Ant stalelio kampo nerūpestingai stūksojo karšto šokolado puodelis.
Daili rašysena, įmantri, su uodegomis ir pasvirusi vos vos į dešinę it banga kuri trokšta pasi glemžti niekuo neįtariančius sausus batus. Jeigu pasilenktumei, norėdamas perskaityti kas parašyta, nustebtum – Šventas, katalikų pakraipų, žodis. Senasis testamentas, Exodus.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Kavinė ''Medinukas''
« Atsakymas #35 Prieš 4 metus »
Jam daug labiau patiko parkai. Juose buvo daugiau erdvės, mažiau žmonių, mažiau grūsties ir triukšmo. Jam labiausiai patiko parkai lyjant arba anksti ryte, kai aplink nė gyvos dvasios. Tad ir nebūtų galėjęs pasakyti, kokie vėjai užnešė jo nelaimingą duomenų analitiko sėdimąją į šią burtininkų prikištą kavinukę Godriko Daubos centre. Tegalėjo tai laikyti nelaimingu atsitikimu, didžia neganda, trukdžiu jo kasdieniame gyvenime, dar įstabiau apie save priminusia antipatija bet kokiam kalbančiam asmeniui. Ypač tokiam, kuris kalba visiškai nereikšmingus, Andriaus nuomone, dalykus.
O gal jis tiesiog buvo alkanas pyragėlio su mėlynėm. Jokiu būdu ne su vyšniom, nes šios priminė kraują.
Nematė laisvo staliuko, nei laisvos pakampės, nei taburetės. Valgyti pyragėlį atsitojus buvo nei šis nei tas. Neelegantiška. Intensyviai besižvalgydamas vis dėl to užtiko laisvą kėdę prie stalelio, kurį savo mažute asmenine biblioteka, regis, pavertė kažin koks nematytas jaunuolis. Vildamasis, kad šis nepratars nė žodžio ir niekaip kitaip nepareikš prieštaravimų, Elias be žodžių ir vien piktu žvilgsniu nuliedamas, prasigrūdo pro tankiai sustatytų staliukų mišką ir mažiau elegantiškai, nei jam būtų patikę, klestelėjo ant kėdės. Pro knygų rietuvę mestelėjo žvilgsnį į kažin kaip transiškai parimusį bernelį, atsiduso. Žinoma, galėjo juk tiesiog parsinešti pyragėlį namo, toptelėjo jam. Šiek tiek per vėlai. Pamąstė, kad vis tiek jau atsisėdo, o kad nebūtų tuščias laiko švaistymas, tai ir pasinaudos padėtimi, kurioje atsidūrė. Mėlynių pyragėlis nieko neįtardamas gulėjo ant stalelio paviršiaus, virš jo vos vos linguojant ramunėlėms vazoje.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Ats: Kavinė ''Medinukas''
« Atsakymas #36 Prieš 4 metus »
Religija grynakraujų šeimose nebuvo paplitusi, ypač žiobariškoji, kuri garbino žiniuonis ir burtininkus it jie būtų dievai. Tačiau Desrosiers šeimoje įprasta lankytis bažnyčioje, visokiausio plauko, protestantų ir katalikų, ir kalbėti su mirtingaisiais kurie nieko neišmanė apie magiją.
Pažįstamiems grynakraujams šis šeimos hobis nepatiko. Ypač kai ausys suklusdavo ir imdavo klausytis mokymų, aukos manierų ir prasimanymų apie rojų, šventąją dvasią. Galbūt jie tiesiog nesuprato, nes žodžiai nebuvo suprantami? Šyptelėjo puse lūpų.
Taškas. Perrašyti jau parašytus žodžius, pasitelkiant žodynus ir istorinį kontekstą buvo lengviau, negu sugalvoti naujus veikėjus, kurie grynakraujams būtų priimtinesni morališkai.
Atitrauktą kėdė. Kažkas atsisėdo prie stalelio. Kietai suspaudė lūpas, kad rodos jos supanašėjo su plona išrašyta linija. Pirmiausia išvydo pyragėlį, kuris beveik lietė Mozės giminės aprašą. Dėl Dievo meilės! Net nepajuto, kaip žaibiškai lapas atsirado tarp jo pirštų.
-   Labas vakaras, su mielu noru padaryčiau jums vietos, - skambėjo mandagiai, tačiau akyse atsispindėjo sumišimas.
Nemėgo būti užkluptas nepasiruošęs, bet ką jau padarysi... Išsitraukė iš po apsiausto lazdelę ir mostelėjo ja.
-   Reducio, - purpurinės žiežirbos apsupo knygas ir viena po kitos jos supanašėjo su pyragaičiu savo dydžiu.
Dūžis. Karštas šokolado puodelis buvęs ant kampo... atsitrenkė į grindis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Armand Desrosiers »

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Kavinė ''Medinukas''
« Atsakymas #37 Prieš 4 metus »
Elias pats nebūtų taip nepaprastai mandagiai ir žaibišku greičiu susipakavęs. Nebūtų susipakavęs ir lėtai bei nemandagiai. Ko gero, paprasčiausiai nekreiptų dėmesio ir paliktų visus savo rakandus, ten kur šie ir gulėjo. Galbūt todėl, kad viską buvo linkęs vertinti iš savo žiūros taško ir retai kada įsijausdavo į kitų asmenų esybes (tai būtų galima paaiškinti visišku empatijos trūkumu. Jos teturėjo lašelį.), tokio bernelio elgesio buvo nustebintas. Tačiau tylėjo ir nieko nesakė, tik akimirkai pagavęs jaunuolio žvilgsnį tarsi dėkodamas nežymiai linktelėjo smakrą. Gana linksmas reginys buvo staiga susitraukiančios knygos. Akimirką pasvarstė, ar jų svoris liko toks pat, koks buvo, ar stebuklingai išgaravo. Mintis į jo abejingą išraišką pritraukė nežymų vyptelėjimą lūpų kampučiu.
Tačiau ilgai šitaip samprotauti neteko. Garsų visumoje vienišas dūžtančio puodelio garsas nepasimetė, kaip tik suskambėjo kaip nederanti nata, negebėjusi harmoningai įsilieti į šito nepakeliamo triukšmo simfoniją. Andriui beveik išsprūdo aiktelėjimas, toks svetimas garsas, pusiaukelėj virtęs tiesiog atodūsiu. Žaibiškai švarko vidinėj kišenėj sužvejojęs lazdelę, mandrai, atrodytų, nerūpestingai pamosavo ir puodelio šukės susiklijavo į savo prieš tai buvusią esatį, o karštas (nors turbūt jau atvėsęs) gėrimas susipylė atgal į indą. Puodelis vėl atsidūrė ant stalo, tiesiai priešais bernelio nosį. Elias šykščiai šyptelėjo.
- Nerekomenduoju šito gerti.
Dalykiškai supakavo lazdelę atgal į švarko vidumą prie šonkaulių ir paslinko savąjį pyragėlį arčiau savęs. Nusivylęs suprato, kad kažkur dingo visas jo apetitas.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Ats: Kavinė ''Medinukas''
« Atsakymas #38 Prieš 4 metus »
Sudužęs puodelis, netrukus vėl susilipdė. Šaltas šokoladas jame ir vėl trynėsi į keramikines sieneles. Visi mikrobai kurie buvo ant grindų, taip pat apsigyveno skystyje.
O juk norėjo atsigerti, rudeninio, švelnaus, karšto šokolado, kuris patiekiamas būtent vakarais. Pasijautė it pametęs, tris galeonus. Viso labo menkniekis, tačiau širdį apėmė nemalonus kutulys. Bent jau skystis nesugadino pergamentu, ar neįsigėrė į kitų lankytojų drabužius.
Nedėk puodelių ant kampo... Kiek kartų turiu tai sau kartoti. Kraudamas knygeles į krepšį pagalvojo.
- Ačiū, - atsainiai tarstelėjo, it tai vyriškis būtų numetęs ir sudaužęs puodelį. – Kad jau sėdime drauge, - kai kurie žmonės nenorėtų pradėti pokalbio po šitokio įstabaus pasisveikinimo, tačiau Armandas nebuvo visi. – Norėčiau paklausti, ar kada girdėjote apie Mozę? – taip, nuskambėjo būtent kaip ir norėjo, kaip sektos liudytojas.
Tokie žodžiai, pusei šios kavinukės lankytojų nieko nereiškė, Egipto išvaduotojo vardas, galėtų būti, kad ir nerangaus katino kuris pauodęs katžolės glaustosi prie stalo, vardas.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Kavinė ''Medinukas''
« Atsakymas #39 Prieš 4 metus »
Pyragėlis su mėlynėmis apleistas gulėjo ant stalelio priešais Andrių. Andrius spoksojo į pyragėlį su mėlynėmis, gulintį ant stalo, ir mintyse įkalbinėjo save šio bent atsikąsti. Ką gali žinoti, galbūt paragavus apetitas sugrįš. Ir vis dėl to, nespėjo pyragėlio net paimti į ranką. Jaunuolis, kurio puodelį išgelbėjo ir kurio egzistenciją jau buvo bepamirštąs ir nuskandinąs kavinėje banguojančioje veidų ir balsų jūroje, uždavė jam klausimą.
Ne, nedrįstų sakyti girdėjęs apie jokį Mozę. Pamanė, kad gal tai koks didus burtininkas, pastaruoju metu turintis savo veidą banaliai išdemonstruotą ant pirmojo Magijos Žinių puslapio. Na, o jeigu ne burtininkas, tai koks nors žiobaras, taip garsiai nuskambėjęs, kad pasiekė net magijos pasaulio ausis. Šiaip ar taip, nebuvo jokio skirtumo. Elias vis tiek žinių neskaitė, o svarbiausias naujienas, kad ir nenoromis, sužinodavo iš bendradarbių per kavos pertraukėles. Kadangi su jais nekalbėdavo, turėjo nepaprastą progą klausytis.
- Ne, - paprastai atsakė, neturėdamas noro nei išgirsti daugiau, nei labai gilintis. Tikrai nemanė, kad šis Mozė galėtų turėti bent kokios įtakos jo gyvenimui.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Kavinė „Medinukas“
« Atsakymas #40 Prieš 3 metus »
Matthew tylėjo. Jautėsi tikrai blogai, tik nenorėjo to pripažinti mergaitei. Nuo susitikimo su Davina ir... juo praėjo jau visa diena, tačiau herbologas niekaip negalėjo atsigauti. Atrodo, puikiai suprato, kad niekada nedarė nieko, kas padėtų laimėti merginą, tačiau pamatyti ją su jaunu vyruku vis tiek nebuvo malonu. Švelniai tariant.
Buvęs profesorius pasikvietė Deoiridh pietų. Labiausiai norėjosi nešdintis iš Godriko Daubos kuo greičiau, tačiau iki atostogų pabaigos buvo likusios dar pora savaičių. Matthew vis dar nežinojo, ar grįš profesoriauti į Hogvartsą, tad negalėjo ramia galva švaistytis galeonais - ir svarais.
Jiedu sėdėjo kavinėje, pavadintoje "Medinukas". Matthew miglotai pagalvojo, kad pavadinimas visai įdomus, tačiau dabar jis rūpėjo mažiausiai. Daug svarbiau buvo bent kiek apgydyti širdies žaizdą. Deja, jis neįsivaizdavo, kaip tą padaryti. Merginą matė tikrai retai. Netgi nebuvo susitikę daug kartų. Vos keletas pokalbių mokykloje, vėliau Madridas... O vis dėlto ji taip įkrito į širdį, kad vyriškis nebegalėjo jos pamiršti. Tad toks dūris, kokį patyrė vakarykščiai, tikrai nebuvo lengvas. O taip norėjosi, kad Deoiridh atostogos būtų smagios ir įsimintinos... Na, įsimintinos gal ir bus, tačiau buvo akivaizdu, kad mergaitei vakarykštis susitikimas irgi nebuvo malonus. Tiesa, dabar juodaplaukis nebūtų pasakęs, kaip ji jaučiasi - atvirumu Deoiridh vis dar nepasižymėjo. Tačiau vakar ji buvo daugiau nei liūdna. Herbologas nebandė įsivaizduoti, ką spėjo nupiešti vaikiška mergaitės vaizduotė, kai ji suprato, ką Matthew jaučia Davinai. O ji tikrai suprato.
Į atneštą meniu Matthew žiūrėjo jo beveik nematydamas. Labai tikėjosi, kad Deoiridh ką nors išsirinks, o jam užteks pasakyti "man to paties." Visai nebuvo nei jėgų, nei noro kažką skaityti, gilintis, rinktis patiekalus... Blogiausia buvo tai, kad herbologui vis tiek norėjosi pasišnekėti apie Daviną. Vakar jie to nedarė - jis buvo per daug sukrėstas, o Deoiridh, matyt, turėjo pakankamai takto.
- Kokia tau pasirodė Davina? - paklausė Matthew taip, tarsi jie su ja išsiskyrę būtų prieš penkiolika minučių. Nesuprato, kodėl užvedė tą pokalbį: bus tik skaudžiau pačiam. Vis dėlto noras apie ją šnekėti buvo milžiniškas.
Prie jų priėjo padavėja. Juodaplaukis vis dar nebuvo išsirinkęs, tad tik sumurmėjo"
- Man blynų.
Šiuo metu maistas, patenkantis į skrandį, buvo tokia smulkmena, kad Matthew po kelių akimirkų jau buvo pamiršęs, ką užsisakė. Jis pakėlė akis į Deoiridh ir eilinį kartą susimąstė.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Kavinė „Medinukas“
« Atsakymas #41 Prieš 3 metus »
Deoiridh nelaiminga sėdėjo kavinėje. Matthew pasiūlė papietauti čia, tad mergaitė neprieštaravo, nors nesinorėjo lįsti į viešumą. Atrodo, nieko baisaus neatsitiko, tuo labiau jai. Juk tai Matthew gavo skaudžiai nustebti. Tuomet kodėl ji tokia nelaiminga? Variantai buvo du: arba grifiukei išties rūpėjo Matthew gerovė, arba ji buvo pakankamai savanaudiška, kad pernelyg užsisvajotų apie Matthew ir Daviną kaip porą. Grifiukė nežinojo, kuris variantas būtų teisingesnis, tačiau nuo to nebuvo geriau.
Meniu turinys nelabai domino škotę. Jai svarbiau buvo pasišnekučiuoti apie bet ką, kas nukreiptų mintis nuo vakarykštės dienos. Deja, visiškai niekas neatėjo į galvą, o čia dar ir Matthew, paklausęs ne apie ką kita, o būtent apie Daviną... Deoiridh nežinojo, ką atsakyti. Jai mergina pasirodė šilta ir maloni. Vis dėlto toks atsakymas tikėtinai dar labiau įskaudintų herbologą. Bet negi sakysi, kad ji pasirodė esanti tikra bjaurybė, kai taip nėra? Ir kam tu to paklausei? apmaudžiai pagalvojo Deoiridh. Nuoširdžiai nežinojo, koks atsakymas būtų geriausias, kol galiausiai nutarė, kad tiesa visada yra geriau už melą.
- Maloni ir draugiška, - stengėsi kuo nerūpestingiau ištarti grifiukė. - Plaukai tikrai įspūdingi.
Deoiridh iš paskutiniųjų stengėsi nusišypsoti, bet pavyko labai nekaip. Galvoje neaiškiai sukirbėjo mintis apie tai, kad tokios pastangos dažniausiai nueidavo perniek, nes ji kažką slėpdavo. Šis atvejis kitoks. Deja, dar blogesnis.
- Man irgi blynų, - skubiai išbėrė mergaitė, išgirdusi vyriškio užsakymą. Skanu, neskanu - koks skirtumas? Dabar jiedu turi daug rimtesnių problemų. Reikėjo kažkaip nukreipti mintis kita linkme. Deoiridh mielai būtų paklaususi apie tolimesnius Matthew planus. Ar tai, kas jis grįžo į Didžiąją Britaniją, reiškia, kad apsisprendė, ką toliau veiks? Gal tokiu atveju galima pasvajoti ir apie namus? Net mintyse mergaitė nebuvo vadinusi Matthew "tėčiu", bet gal?
Deja, herbologas apie tai nebuvo nusiteikęs šnekėtis. Atrodė, kad ši tema yra didžiausias įmanomas tabu. Tai šiek tiek skaudino grifiukę, tačiau ji tikėjosi, kad ilgainiui viskas paaiškės.
Pagaliau atkeliavo judviejų blynai. Deoiridh bakstelėjo šakute, tačiau suprato, kad visai nenori valgyti.
- Galbūt galime grįžti į Londoną? - pasiūlė ji. Matthew tikriausiai supras, kad ji tenori palikti liūdesį sukėlusį miestelį, tačiau ilgai tokio beprasmio sėdėjimo ji neištvers. Ne tokios atostogų pabaigos tikėjosi...
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Kavinė „Medinukas“
« Atsakymas #42 Prieš 3 metus »
Tik paklausęs mergaitės, ką ji mano apie Daviną, Matthew suprato besielgiantis savanaudiškai. Puikus to įrodymas buvo ilgoka tyla, kuria jį apdovanojo Deoiridh. Rudaplaukė tikriausiai mąstė, ką atsakyti. Kaip tą padaryti taip, kad neįskaudintų herbologo. Matthew suprato, kad lyg ir turėtų būti dėkingas, tačiau dabar labiau norėjosi tiesos.
Turbūt galėjo tikėtis, kad ją ir gavo. Atsakymas buvo trumpas, tačiau Deoiridh nepasakė nieko, kas apstulbintų Matthew. Ir plaukus ji, aišku pastebėjo. Ir vis tik temos nebetęsė. Kai sunku jam, nelengva pasidaro ir mergaitei. O tada viskas dar blogiau. Įdomu, ką tai reiškia? Ar atėjo toks laikas, kai mudu išties rūpime vienas kitam? klausinėjo savęs buvęs grifas. Vis dažniau apie tai pagalvodavo, bet nenorėjo nieko sakyti Deoiridh. Bent jau kol nežinojo, ką veiks po poros savaičių.
Grifiukei užsisakius blynų Matthew sugebėjo šyptelėti. Gudri mergaitė vis dėlto - sugebėjo pasinaudoti jo paties sukurta taktika siekiant išvengti mąstymo...
Sulaukęs maisto stengėsi valgyti. Žvilgtelėjo į Deoiridh ir pamatė visiškai nenustebinusį vaizdą: tą baksnojimą šakute, už kurį vaikystėje pats dažnai gaudavo barti. Pats nustebo, tačiau staiga užplūdo meilė mergaitei. Norėjosi kuo greičiau sutvarkyti formalumus, kad galėtų tikėtis iš jos išgirsti "tėti". Žinoma, tada ji turės papasakoti visas paslaptis, bet taip dar geriau, ar ne?
Matthew pasijuto beveik laimingas. Taip buvo tikriausiai dėl to, kad bent kelioms akimirkoms pavyko nukreipti mintis nuo Davinos. Deja, rudaplaukė, atrodo, mąstė tik apie tai, mat netrukus paprašė grįžti į Londoną. Herbologas suprato: ji ne nori grįžti į sostinę, o nori palikti šį daug liūdesio sukėlusį miestelį. Tad galbūt verta užsiminti apie savo planus? Tai turėtų pakelti jai nuotaiką. Vis dėlto buvo baisu nuvilti.
- Dar porą dienų, gerai? Galbūt išsinuomosime automobilį, - Ir galbūt tu neatsitrenksi į artimiausią stulpą. - Kur nors pasivažinėsime. Laukiu laiško, tad reikėtų pabūti vienoje vietoje. Paskui galėsime grįžti į Londoną, jeigu norėsi.
Reikėjo neišsiplepėti. Kol kas tegul Deoiridh nieko nežino. Jeigu jau turėjo vilčių, kad jis ir Davina bus pora, geriau tegul kol kas nesitiki nieko kito, kur ir vėl gali nudegti. Tad dabar juodaplaukis nutilo. Pažvelgė į mergaitės lėkštę ir pratarė:
- Valgyk. Baisu ir žiūrėti, kokia tu vis dar smulki...

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Kavinė „Medinukas“
« Atsakymas #43 Prieš 3 metus »
Surezgusi kuo trumpesnį atsakymą apie Daviną Deoiridh tikėjosi, kad nebereikės tęsti tos temos. O tai buvo taip apmaudu! Kodėl nesinori kalbėti apie žmogų, kuris jiems abiems atrodo malonus? Deja, situacija buvo tokia, kad net ir galvoti nesinorėjo. Laimei, Matthew, regis, buvo nusiteikęs laikytis tokios pačios taktikos. O gal suprato, kad grifiukė nenori apie tai kalbėti? Labai gali būti - šią vasarą judviejų tarpusavio supratimas pakilo bent keliais laipteliais į viršų.
Valgyti nesinorėjo visiškai. Deoiridh pastebėjo, kad herbologas kažkaip nugabena maistą į burną, tačiau buvo akivaizdu, kad ir jam tai kainuoja pastangas. Mergaitė negirdimai atsiduso. Situacija buvo tokia kvaila, kad ji nebežinojo, kur dėtis.
Išgirdusi, kad dar porą dienų teks praleisti čia, leido sau atsidusti garsiau. Taip, Matthew dėl kažko reikėjo likti, tačiau tai nelabai guodė mergaitę. Nejučia ji susimąstė apie tai, kad jeigu nebūtų sutikusi buvusio profesoriaus, dabar taip nekentėtų. Kaip tu gali sau leisti taip galvoti?! supyko ant savęs grifiukė. Pradėjo plūsti save: juk Matthew padarė jai tiek gero! Tai dar labiau sugadino nuotaiką. Vis dėlto ji nenorėjo to parodyti, tad prisivertė paklausti:
- Kur pasivažinėsime?
Tikėjosi, kad balsas parodė bent kiek smalsumo. Tačiau įtarė, kad jis skambėjo pernelyg apatiškai. Taip laukusi vasaros su Matthew, dabar Deoiridh negalėjo sulaukti mokslo metų pradžios... Mergaitė nustebo, kai suprato, kad nejaučia pykčio. Nei Davinai, nei netgi Klaudui. Jai buvo tiesiog liūdna...
- Aš nealkana, - išdrįso prisipažinti rudaplaukė. Puikiai žinojo, kad Mathhew nepažiūrės į tai teigiamai. Bet negalėjo ir čia apsimetinėti. Jau senokai mąstė apie tai, kad reikėtų papasakoti viską. Tuo labiau, kad Meksikoje Kaylie pasakė apie nužudytus tėvus. Dabar Matthew turbūt apie tą merginą žino daugiau nei apie Deoiridh. Ką gi. Gal jau ir laikas. Nuotaika niūri, tad dar šiek tiek bjaurios istorijos nepakenks. Taip nusprendė grifiukė ir pakėlusi galvą tarstelėjo:
- Mes abu žinome, kad aš tau kai ko nesakau. Man baisu viską pasakoti. Bet pagalvojau... Turiu tai padaryti. Ar išklausysi?
Mergaitė ryžtingai atsignybo gabaliuką blyno ir įsidėjo jį į burną. Alkis (kaip ir energija) niekur nedingsta ir iš niekur neatsiranda, tačiau kažkodėl kąsnis suteikė šiek tiek drąsos. Vis dėlto Deoiridh vis dar nebuvo tikra, ar išdrįs viską pasakyti. Bet viena ji suprato puikiai: jeigu Matthew pateiks bent menkiausią užuominą, kad jam neįdomu ar dabar klausyti nenori, ji be galo nusivils.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith »
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Kavinė „Medinukas“
« Atsakymas #44 Prieš 3 metus »
Deoiridh nepatiko, kad čia reikės likti. Ir ji to neslėpė. Pastarasis faktas buvo keistas. Nepaisant to, kad jiedu labai suartėjo, mergaitė vis dar nerodė visiško pasitikėjimo herbologu. O parodyti jausmus jai iš viso neįmanoma misija. Tad dabar Matthew buvo patenkintas - net ir tada, kai Deoiridh parodė neigiamą emociją.
- Kol kas nelabai žinau, - ištarė jis. - Vis dėlto viešbutyje galima sužinoti nemažai naudingos informacijos. Pasiklausinėsime. Nebūtina visą laiką sėdėti miestelyje.
Tik nutilęs buvęs profesorius suprato, kaip nuskambėjo Deoiridh klausimas: jai nebuvo smalsu. Jai nerūpėjo. Ji tiesiog... Bandė kažkaip stumti pokalbį. Matthew buvo dėl to tikras, tačiau mergaitės nekaltino. O ir kaip galėtų?
Deoiridh pasisakius, kad yra nealkana, juodaplaukis norėjo kažką pasakyti. Atrodė, kad reikia paaiškinti, kad kam kam, o jai tiesiog būtina maitintis. Vis dėlto kažkas privertė Matthew tylėti. Jis ir pats nesuprato, kodėl, bet atkakliai sėdėjo ir nieko nesakė. Lėtai kramtydamas žvelgė į Deoiridh ir kažko laukė.
Ir netrukus sužinojo, ko. Išgirdęs grifiukės žodžius taip apstulbo, kad teko dar kurį laiką patylėti. Ji ne tik pasakė norinti išsipasakoti, bet dar padarė tai žiūrėdama į jį! Matthew nebežinojo, kur jam dėti akis - dabar reikėjo neišgąsdinti mažylės. Tad herbologas nukreipė žvilgsnį į lėkštę.
- Ar esi dėl to tikra? - galiausiai paklausė jis. Sužinoti, ką taip atkakliai slepia Deoiridh, buvo jo pastarųjų metų svajonė (ta, kuri nebuvo niekaip susijusi su Davina). Vis dėlto dabar, gavęs progą viską sužinoti, tarsi išsigando. Tiesa, vyras puikiai suprato, kad tokios progos švaistyti nevalia. Tad reikėjo tiesiog sutikti. Bet tai būtina atlikti taip, kad mergaitė nepajustų nei spaudimo, nei pernelyg didelės nekantros.
- Jeigu esi visiškai įsitikinusi, kad nori kalbėti, žinoma, išklausysiu. Neslėpsiu - visada norėjau sužinoti daugiau apie tave. Bet turiu paprašyti: jeigu tai darai tik tam, kad apsaugotum mane nuo liūdesio, aš tavęs tikrai nespaudžiu.
Gaila, kad neįsirašiau šių žodžių apmaudžiai pasakė sau herbologas. Jeigu Deoiridh išsipasakos, tie sakiniai praverstų norint kažką prakalbinti. Jeigu ji ir vėl užsisklęs, bent žinotų, ko kitą kartą nesakyti...
Matthew vėl pažvelgė į rudaplaukę. Širdį užplūdo švelnumas. Tiesą sakant, tas jausmas gerokai gąsdino. Juk svajodamas apie Daviną niekad negalvodavo apie tokias perspektyvas kaip šeima ar vaikai. Galvodavo tik apie merginą. Tad iš kur tie tėviški jausmai? Matthew jautėsi sutrikęs, tačiau dabar svarbiausia buvo kas kita: tinkamai išklausyti Deoiridh ir, jeigu tik reikės, žinoti, ką jai atsakyti.