0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Lėja Laputė

  • III kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • metamorfmagė
Ats: Užburta lentyna
« Atsakymas #15 Prieš 7 metus »
Atsikėlusi ankstų rytą, klastūnyno mokinė iškart šoko iš lovos, persirengė, susišukavo šiandien jau melsvus plaukus ir nuskuodė laiptais aukštyn. Ištrūkusi iš požemių, klastūnyno antrakursė jau žinojo, kur šiandien praleis rytą iki pusryčių.
Nuskuodusi į biblioteką Lėja kiek nustebo, pamačiusi užsimiegojusią bibliotekininkę, dėliojančią į lentynas senas knygas. Daugiau, be klastūnyno mokinės čia nieko nebuvo.
Kažkur sielos gelmėse šyptelėjusi mergaitė patraukė link užburtosios lentynos.
- Man reikia knygos apie sapnų gaudykles.
Net pati nustebinta savo minčių mergaitė pasiėmė knygą ir greitai nubėgo toliau nuo lentynos, taip atkreipdama bibliotekinikės dėmesį
- Nelakstyk taip, dar tik pats rytas - suburbėjo sau po nosimi bibliotekininkė, bet jos nepasanti klastuolė atsisėdo prie staliuko ir atsivertė knygą.
''Amerikos indėnams sapnai ypač reikšmingi. Pasakojimuose ir legendose gausu atsitikimų, kai sapnų košmarai išpranašavo nelaimę ar katastrofą. Pagal Amerikos indėnų tikėjimą, nakties oras kupinas gerų ir blogų sapnų, kurie bet kada gali pasiekti miegantįjį.Sapnų gaudyklės idėja gimė odžibvų ir anišabų gentyse. Odžibvų genties indėnai tikėjo, kad sapnuoti galima dėl daugybės priežasčių, tačiau pagrindinė yra tam tikras atsitiktinumas. Tai reiškia, kad kiekvieną asmenį gali aplankyti neramūs ar gąsdinantys sapnai. Genčių išminčiai ar šamanai mėgino rasti būdų tokiems blogiems sapnams sustabdyti - taip atsirado sapnų gaudyklės.''
Mergaitė kilstelėjo antakį
Ir kam gi man visiškos pasakos?
''Sakoma, kad anišabų genties vyriausiasis regėjo viziją apie lanke esantį voratinklį. Prie voratinklio buvo prikibusi plunksna ir karoliukas. Tokia vizija reiškė, kad šie objektai sugavo gerus sapnus, o blogus praleido.Sapnų gaudyklės pakabinamos virš miegojimo vietos ten, kur jas gali apšviesti pirmieji ryto saulės spinduliai. Anot Amerikos indėnų, tam tikri sapnai ir juose pasirodantys vaizdiniai skirti konkretiems žmonėms. Sapnų gaudyklė negali sutrukdyti šiems sapnams pasiekti tam tikrą žmogų. Jie visada praeis pro tinklą, o miegantysis būtinai regės jų simbolius ar prisimins perteiktą informaciją.Sapnų gaudyklė skirta apsaugoti nuo nakties ore skrajojančių blogų sapnų. Nesant sapnų gaudyklių, jie neva laisvai plaukioja, gali aplankyti ir išgąsdinti kiekvieną miegantįjį. Sapnų gaudyklės sugauna blogus sapnus ir juos sunaikina ankstyvo ryto saulės spinduliai. Sakoma, kad taip pagautas ir sunaikintas sapnas negali daugiau aplankyti žmonių, jis daugiau nebeskraido ore.Manoma, kad geras sapnas pro tinkle esantį esantį rutuliuką arba akmenuką patenka į protą miegančiojo, gulinčio po sapnų gaudykle. Aplankę žmogų geri sapnai per gaudyklę gali grįžti atgal į nakties orą ir keliauti pas kitus ar periodiškai pasikartoti.''
- Pasakų knygelė - šyptelėjo mergaitė nunešdama knygą atgal prie stebuklingosios lentynos.- na, jau laikas pusryčiauti
Ir, pralėkusi pro bibliotekininkę ( taip, kad ją sueizintų dar labiau ) klastūnyno mokinė nulekė link didžiosios salės pusryčiauti.
Net geriausi išduoda, mylimiausi palieka, net nuoširdžiausi pamiršta. Toks jau tas gyvenimas.

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Užburta lentyna
« Atsakymas #16 Prieš 7 metus »
Claudie nekantravo. Ji laukė bibliotekininkės. Mergaitė norėjo knygos, bet nežinojo kuriame skyriuje ji padėta. Taip netyčia ir užkėlė ranką ant tuščios lentynos. Su laukimu ir kantrybės mažėjo. Tada pamąstė, jog jai būtinai reikia knygos apie augalus. Didžiulei mergaitės nuostabai ant lentynos atsirado kelios knygos. Tuo metu kaukšėdama alyvinės spalvos aukštakulniais atėjo bibliotekininkė.
-Ar nežinojai apie užburtąją lentyną?-pamačiusi išplėstas varniukės akis kalbėjo toliau.- Atleisk, pamiršau. Tu naujokė. Kai norėsi knygą atiduoti, padėk ją ant lentynos. Kaip pasiimti tu jau žinai.
-Aišku,-sumurmėjo mokinė.
Mergaitė išsirinko knygą. Ir pradėjo skaityti. Knyga jai labai patiko. Ir tas būdas... Mažoji vaniukė nusprendė, kad užburtąją lentyną išbandys ir kitą kartą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Claudie Amneta »
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Evahute

Ats: Užburta lentyna
« Atsakymas #17 Prieš 6 metus »
Mergaitė, glėbyje spausdama Belarę, o užanty nešdamasi užrašinę, įslinko į biblioteką. Nebuvo čia tiek daug žmonių, bet pasirinko labiausiai tuščią, magišką, kitokią, tylią ir atokią knygų lentyną. Netoli stovėjo ir du krėslai gėlėtu pamušalu, ant abieju puikavosi mažytės pagalvėlės kurios greitai atsirado už Melodijos nugaros. Belarė įsitaisė ant pilkos, kasdienės pirmakursės suknelės, o pati grifė apsidairė, ieškodama geros knygos. Vėliau, neradusi nieko gero, atsivertė rausvą knygelę ir pradėjo paišinėti Hogvartso koledžų herbus. Pirmakursė buvo liūdna, nežinojo kodėl, ar dėl  etinkamo koledžo, ar atmosferos binliotekoj, ar dėl blogai suprantančių pamokų. Liūdėjo praktiškai dėl nieko, kas sužadino mergaitės svajonėms blėsti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Evah Mel Bleister »

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Užburta lentyna
« Atsakymas #18 Prieš 6 metus »
Įsisupusi į savo smėlio megztinį, varnė įėjo į Hogvartso biblioteka. Be garso ji priėjo prie pirmos pamatytos lentynos. Ji buvo prigrūsta įvairiausių knygų. Nuo romanų iki istorinių knygų. Mergina paėmė vieną sunkią knygą ir ją pravėrė. Ji išvydo paveikslėlį, vaizduojantį varlės kaulų sandarą. Pati nežinodama kodėl, ji palietė piešinį ir tik tada susivokė, kad tai ne piešinys, o tikri varlės griaučiai. Iškart ji atitraukė savo pirštą, užvertė knygą, bet neišskleidė jokio garso, nes juk ji buvo bibliotekoje. Knyga iškart atsidūrė lentynoje, nes Elė nesiruošė jos dar kartą liesti. Pusvalandį pavaikščiojusi po biblioteką, ji nerado to, ko ieškojo. Nė vienos knygos apie mitologija, tik kažkokios apie varliagyvius, grobuonis augalus, senukus ir t.t. Tikrai įdomu. Netikėtai prie mergaitės nukrito knyga, atsiversdama. Eleizija ją paėmė ir perskaitė atsivertusį puslapį.
Citata
...ir pasakojau prieš tai, Hogvartso bibliotekoje yra išties magiškų vietų. Viena iš jų yra užburta lentyna, kurią turi priliesti ir pagalvoti apie tą knygą, kurią nori surasti. Po kelių sekundžių tavo noras išsipildys ir knygos gulės ant tos lentynos.
Nieko nelaukdama, Elė padėjo knygą ir ėjo ieškoti tuščiosios lentynos. Pasukusi į dešinę ji aptiko ją. Priėjusi prie jos, prisilietė. Mitologija. Noriu knygų apie mitologiją. Atmerkusi akis, ji išvydo iš įvairių lentynų prie jos artėjančias knygas. Jos visos nusileisdavo ant užburtos lentynos. Knygų skaičius nustebino ją. Jų buvo virš šimto. Ir kaip aš pati jų nesuradau? Pasiėmusi knygą, kuri vadinosi ,,Mitologija ir viskas, ką apie ją tau reikia žinoti". Atsigręžusi Elė išvydo merginą, sprendžiant iš išvaizdos pirmakursė. Grifė atrodė nuliūdusi, bet Eleizija vistiek pasilabino:
-Labas. Labai graži suknelė, - mielai pagyrė merginos suknelę.

*

Evahute

Ats: Užburta lentyna
« Atsakymas #19 Prieš 6 metus »
Mergaitė buvo taip įsispitrinusi į baltą užrašų knygutės popierių, piešiamą švilpynės herbą, kad net nepastebėjo atėjusios kitos pirmakursės, greičiausiai, tiksliai mežinojo.
-Sveika. Aš Evah Melody, o tu?- paklausė, o vėliau dar parodė grifės emblemą, įsižiūrėdama į varniukės ir užsisvajodama, kaip tokį herbą prie širdies nešiotų ji pati,- ačiū, o tavo...taip, tavo...aa... ak...akys,- raustelėjo Melodija, parodydama, kas draugė (juk taip?) atsisėstų į krėslą šalimais.
-Ką skaitai?- dar vieno klausimo paklausė Greisė, akis sukinėdama po kitas lentynas, o kairėje pusėje pastebėdama pilna įvairiausių mitlloginių knygų. Vieną tokiu viršeliu turėjo ir varnanagė. Viena ranka paglostydama Belarę, užvertė užrašų knygutę ir stengdamasi netrukdyti, atsisuko į būsimą, o gal ir esamą pašnekovę.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Užburta lentyna
« Atsakymas #20 Prieš 6 metus »
-Labai įdomus vardas, Evah. Koks mano? - varnei dėl nežinomos priežasties užlūžo balsas.
Mergina susiėmė už gerklės ir išsigando. Nejaugi persišaldžiau? Negali būti. Elė porą kartų atsikosėjo ir pabandė prakalbėti.
-A.....aš...š var...du, - mergaitė dar kartą atsikosėjo. - Eleizija, - su ašaromis akyse ji pasakė.
Vienu rankos prisilietimu ji nusivalė dėl kosulio ištryškusias ašaras ir klausėsi Evah. Grifė pagyrė Stigler akis. Eleizija šiek tiek raustelėjo ir mielu balseliu padėkojo. Evah parodžius atsisėsti šalimais, ji sutiko ir patogiai įsitaisė krėsle. Varnė dar labiau įsisuko į savo megztinį ir apžiūrėjo naujai sutiktą pirmakursę. Ir tik dabar ji pastebėjo, kad grifiukės plaukai yra švelniai rožinės spalvos. Jie buvo tokio pačio ilgio, kaip ir Stigler, skyrėsi tik jų spalva. Mergina jau ruošėsi tiesti ranką ir paliesti Evah plaukus, bet susidrovėjo. Netikėtai ji išvydo gyvūną, sukinėjantis prie grifės. Tai buvo katinas, bet ne bet koks, o sfinksų veislės. Nors Elė nebuvo kačių gerbėja, bet sfinksų išvis nemėgo. Jie jai priminė dideles žiurkes, todėl net neprisilietė prie katino.
-Matau turi katiną. Koks šio gyvio vardas?
Katė atsisuko ir žiūrėjo tiesiai Elei į akis, lyg žinodama, kad ji nepatinka Stiglerių merginai. Mergina nusuko žvilgsnį nuo katės vėl į Evah. Grifų Gūžtos koledžo narė paklausė, ką ji skaito.
-Na, tiesiog, man labai patinka mitologija, tai ir pasiėmiau vieną knygą apie ją, o ką tu čia veiki?

*

Evahute

Ats: Užburta lentyna
« Atsakymas #21 Prieš 6 metus »
-Ačiū, man irgi jis patinka,- nusišypsojo mažoji,- o tavo?- kiek sugliumo grifė, o vos pamačiusi kas vyksta draugei, kilo į paniką,- aa...gal tau reikia vandens? Ar čia kažkas rimta? Tau taip būna dažnai? Nuvesti pas seselę?- rausvaplaukė mojavo rankomis, pabandė atlikti kelis pratimus, kuriuos išmokė būdama išvykusi. Suėmė rudaplaukės kūną, spustelėjo, paleido, spustelėjo ir vėl paleido. Kai pirmakursė atgavo kvapą, Evah paglostė jos nugarą,- tau tikrai viskas gerai, nereikia nei vandens, nei seselės, Eleizija?- pagaliau išgirdo mergaiės vardą ir lėtai, dar tikėdamasi tokių priepuolių, atsisėdo atgal į krėslą.
-Gyvio,- negarsiai šūktelėjo ji, ranka visdar glostydama Belarę, kuri per įvykį niekur nepabėgo,- baik, ji ne gyvis. Tai mielų mieliausias padaras. Jis atrodo bjauriai, sutinku, bet oda švelni, jaučiasi nematomi plaukai, įprastas katinas,- grifė jau pradėjo šniurkščioti už tokį įžeidimą,- tt..aai Bell..ar.ė,- Melodija nubraukė ašaras, paglostė savo pilkąją augintinę ir vėl įsiklausė į draugę, tik buvo kiek piktu veidu. Pasitaikius gerai progai, Evah gražiai sugriebė Elės ranką ir padėjo ant Belarės, stebėdama jos reakciją.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Užburta lentyna
« Atsakymas #22 Prieš 6 metus »
-Ne, ne. Vandens tikrai nereikia. Jau viskas gerai.
Eleizija nusivalė nuo kosėjimo ištryškusias ašaras ir atsigręžė į Evah.
-Net pati nesupratau, kas čia ką tik įvyko, - linksmai pridūrė ji.
Išgirdusi, kaip grifė suragavo į žodį gyvis, jis šiek tiek raustelėjo. Bet ką ji galėjo padaryti, jei ji jų nemėgo. Kartą ji prisilietė prie sfinkso ir ji visa suvirpėjo, nuo nemalonios jo odos. Nuo to karto, kai ji išvysdavo tuos padarus, ji apeidavo juos penkių metrų spinduliu. Na o dabar ji sėdėjo šalia vieno iš jų, bet ji tikrai negeidė prisiliesti prie jo. Netikėtai Evah sugriebė Elės ranką ir spėkit, kur ją padėjo. Ogi ant sfinkso veislės katės. Mergina pajuto į ją įsmeigtas akis. Tikriausiai dabar grifiukė stebi mane, nori išvysti mano reakciją. Eleizija trumpai ir nenoromis paglostė tą bekailę būtybę. Ji trumpam suvirpėjo ir suraukė kaktą. Ir kodėl aš tai darau? Atitraukė ranką, greitai ją paslėpdama megztinio kišenėje.
-Daugiau niekada gyvenime to nedarysiu, supratai? - su linksma gaida balse tarė Stigler. -Suprask, sfinksai man tikrai ne prie širdies. Nesu aš tas žmogus, kuris būtų išprotėjęs dėl kačių.
Netrukus per visą biblioteką nuskambėjo pelėdos garsus ūkavimas. Ji tikriausiai trankėsi į knygų lentynas, nes iš daugelio lentynų pradėjo ant grindų kristi knygos.
-Ką čia veikia ta pelėda?
Netrukus pasigirdo dar garsesnis ūkavimas ir jis artėjo prie pirmakursių. Netikėtai iš už lentynos išlindo tikrų tikriausia baltoji pelėdą, naguose laikanti pageltusį voką. Pelėda nutūpė prie pat Eleizijos ir išmetė voką ant jos. Varnė jį pakėlė ir perskaitė, kam jis buvo adresuotas.
-Man? O kas jį siuntė?
Porą kartų ji apvartė voką ir, įsitikinusi, kad niekas nepasirašė ir net nepaliko inicialų, atplėšė voką. Iš voko iškrito baltut baltutėlis lapas, kurį staigiai pagribė mergina.
Citata
Labas, Ele!
Gavau tavo laišką ir tikrai norėčiau susitikti su savo mažąja sesute. Jei tu nieko prieš, tai gal už penkiolikos minučių susimatom šiltnamiuose? Juos tu tikrai rasi. Lauksiu.

Su meile
brolis ;)
Elė apsidžiaugė. Ją apėmė džiaugsmo ekstazė.
-Jis nuo mano brolio. Jis nori su manimi susitikti, - varnė nurijo seiles. -Tikriausiai nesupyksi, jei aš jau eisiu. Kitą kartą pratęsime savo pasišnekėjimus, gerai?
Elė stipriai suėmė už knygos apie mitologiją, apkabino Evah ir pasileido bėgte iš tylos šventovės - bibliotekos.

*

Neprisijungęs Eleonora Maikelson

  • II kursas
  • *
  • 5
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Vidinis žmogaus gerumas - tai saulė.
Ats: Užburta lentyna
« Atsakymas #23 Prieš 6 metus »
Eleonora jau stovėjo prie bibliotekos durų ir vis nedrįso eiti vidun. Galvoja knibžte knibždėjo įvariausių minčių: Kokią knygą pasiimti pirmą? Ką pagalvos apie mane kiti mokiniai? Ar aš tinkamai apsirengusi?Galva tiesiogine prasme plyšinėjo. Apie biblioteką Elė buvo girdėjusi iš vyresniųjų mokinių .Pasak jų biblioteka yra tokia nuostabi ir nepakartojama ,kad įėjęs pirmą kartą užuodi stiprų magiškųjų vyšnių kvapą ,nuo kurio įsiskausta galva. Mažoji grifiukė įkvėpė ir su dideliu ryžtu stumtelėjo duris.O ten ....NEPAKARTOJAMA .. Elė tikrąją   to žodžio prasme prarado žadą! Kvapas jai priminė ne vyšnias,o avietes su migdolais ,tai dar labiau nustebino ją ... Ji taip džiūgavo ,jog pamiršo kur esanti .Ir tada jos galva prisipildė dar daugiau minčių ,tik šį  kart ji nebijojo ,o jautė gėdą Oiiiii nevykėlė,ką pagalvos kiti? Pasielgiau ,kaip mažvaikė .. Bet žinoma aš to jiems neparodysiu ,galvojo ji. Ir tekina pasileido ieškoti atokios vietos.. Elės galva buvo ant tiek pilna įvairiausių dalykų ,jog ji atsimušė į kitą mokinį ,atšokusi nuo jo atsimušė į spintą ,kurioje buvo knygos . Po velnių! Ir tą akimirką kažkas sunkaus užkrito ant grifės galvos, priversdamas atsijungti smegenis. Paskutinis vaizdas, kurį ji išvydo, buvo krištolinė vaza, gulinti šalia prie tos prakeiktos knygų lentynos.

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Ats: Užburta lentyna
« Atsakymas #24 Prieš 6 metus »
Švilpis lėtai sliūkino Hogvartso koridoriais, ieškodamas pramogų. Gal į uždraustąjį mišą? O gal prie ežero? Ne ne, neįdomu. Reiktų kažkur eiti, kur ramu ir tylu. Netrukus jis priėjo burtininkų ir raganų mokyklos bibliotekos duris. Frankas tyliai jas pradarė ir įsliūkino į vidų. Švilpis iškart pasijuto, kaip namie. Knygų kvapas priminė seną jo lentyną, papuoštą knygomis. Ant jos buvo sudėtos jo mėgstamiausios knygų serijos. Stigleris ėjo palei knygų lentyną, švelniai glostydamas jų turinį. Vienos buvo švelnios, kitos paplyšusios, trečios grublėtos... Ir taip gerą pusvalandį. Knygos, knygos ir dar kartą knygos. Kaip bebūtų keista, švilpį jos pradėjo užknisti, tiksliau jų kiekis. Daug ir bereikšmių knygų buvo pridėta į daugelį lentynų.
-Ir kaip aš turėčiau ką nors rasti šioje maišalynėje? Gerai, kad tokiems reikalams buvo sukurta užburta lentyna.
Jaunuolis greitai nukėblino link keistos lentynos ir padėjo savo delną ant jos. Mikroschemos  ir randai. Ant stalo atsirado tik viena maža ir plona knygutė, ant kurios viršelio buvo pavaizduotas skydas su drakono simboliu. Švilpis ją pagriebė ir, patogiai įsitaisęs kamputy, ją atvertė. Mikroschemos, kurios išsisaugoja žmogaus proto informaciją. Ne, ne tai. Mikroschemos, kurios susilpnina būtybės galią. Va, čia kažkas įdomaus. Frankas dar patogiau įsitaisė ir pradėjo skaityti.
Citata
Tai mažos mikroschemos, kurių forma yra ovali. Jos įdedamos į žmogaus kūną, prapjaunant odą kakle. Ji padedama ant būtybės raumens ir pati mikroschema išleidžia mažas kojytes bei jas susmeigia į raumenį, prisijungdama prie centrinės nervų sistemos. Kai...
Toliau tekstas buvo nebe įskaitomas. Įdomu, labai įdomu. Kažkur aš jau esu matęs, kažką panašaus. Kurgi daugiau jei ne senelio namuose.

Frankas tos pačios dienos vakarą grįžo prie senelio namų, rankose laikydamas raktus nuo namo durų. Jis priėjo prie jų ir lėtai įkišo raktus į spyną. Pasuko raktą ir durys sugirgždėjo, nes švilpis jas atidarė ir įėjo vidun. Koridorius buvo visas paskendęs tamsoje, bet Frankas priėjo prie elektros skydinės ir kažką palenkė. Priėjęs prie šviesos jungiklio, jį įjungė ir visame name esančios lempos užsidegė. Jis greitai priėjo prie židinio, esančio svetainėje, ir įstūmė vieną plytą. Židinys pradėjo lįsti į sieną, atverdamas laiptus, vedančius į rūsį. Frankas nieko nelaukė ir nusileido laiptais prie metalinių durų, kurios buvo apsaugotos kodu. Jis greitai išsitraukė senelio užrašinę ir susirado puslapį, kuris buvo išmargintas įvairiausių skaičių junginių. Švilpis suvedė pirmąjį. Nieko. Vėliau parašė antrąjį ir trečiąjį. Irgi nieko. Ir, kai tik suvedė ketvirtąjį, durys sutraškėjo ir prasivėrė. Frankas iškart suuodė chemikalų kvapą, sklindantį iš senelio laboratorijos. Švilpiui įėjus, durys užsivėrė. Patalpa buvo visa balta su labai šviesiomis lempomis. Nieko nelaukęs, jis priėjo prie darbastalio ir pradėjo ieškoti ko nors daugiau apie chimerą. Jis tik aptiko senus laikraščius, kažkokius keistus žurnalus ir daug lipnių lapelių, ant kurių buvo prirašinėta įvairių penkiaženklių skaičių. Nusivylęs, kad nieko nerado, jis priėjo prie baltos sienos ir stipriai spyrė į ją. Pasigirdo keistas garsas, lyg siena būtų tuščiavidurė.
-Keista. Tikriausiai ten dar vienas senelio slaptas kambarys.
Jaunuolis pabandė surasti įėjimą į tą vietą, apžiūrėdamas sieną. Siena buvo, kaip siena. Nieko ypatingo. Jaunuolis nežinodamas, kur ieškoti, atsisėdo ant grindų ir nugara atsirėmė į sieną.
-Kurgi galėtų būti paslėpta, kokia nors svirtis ar mygtukas? Senelis tikrai negalėjo sugalvoti kažko labai sudėtingo.
Ir tik tada jis prisiminė, kad ant stalo matė mažą dienoraštį, kuris buvo su spynute. Frankas greitai atsistojo ir priėjęs pabandė pakelti knygutę. Nieko neišėjo. Dienoraštis buvo prie stalo.
-Įdomu, įdomu. Reikia tik surasti raktą nuo dienoraščio.
Visų pirmą jis iškuitė dar kartą senelio stalą ir jo stalčius. Raktų nerado. Tada jis atsigręžė ir išvydo laboratorijos kampe kabančią mažą spintelę. Priėjo ir atidarė ją. Tai buvo raktų spintelė. Jų ten buvo šimtai ir visi su lapeliais, ant kurių buvo užrašyta nuo ko jie. Pirmas paimtas buvo nuo palėpės, antras nuo mažos pašiūrės, esančios galiniame kieme, o trečias, kurį jis paėmė buvo nuo praeities.
-Raktas nuo praeities? Kas per?
Frankas stipriai suspaudė jį rankoje. Raktas buvo metalinis ir vėsus. Palyginus su kitais, jis buvo gan mažas.
-Praeitis. Juk dienoraštis ir yra praeitis. Į dienoraštį žmonės dažniausiai rašo tai, kas jiems jau buvo nutikę praeityje. Taip, tai ir bus tas raktas, kurio ieškojau.
Nekantraudamas jis pribėgo prie dienoraščio ir atrakino spyną. Atvertęs ją, jis nustebo. Knygos vidurys buvo išpjautas ir ten jis rado mažą svirtį, kurią reikėjo pasukti. Nieko nelaukęs, jis tai ir padarė. Siena pakilo, atverdama naują patalpą, dar naują senelio paslaptį. Įėjęs vidun, jis apsižiūrėjo ir neteko žado. Jis atsirado senelio laboratorijos lavoninėje. Ant metalinių stalų gulėjo juodi maišai, pripildyti lavonais, o temperatūra čia buvo gan žema. Frankas priėjo prie vieno maišo ir aptiko ant jo prisegtą nuotrauką ir aprašymą.
Citata
Sedrikas Šturmas

Raktas buvo įdiegtas birželio šeštą dieną.
Vilkolakis mirė birželio devintą dieną.
Bandymas nepavyko, raktas netinkamai sukurtas.
Jaunuolis susidomėjo ir norėjo sužinoti, kokius eksperimentus senis darė su šiais nepažįstamais žmonėmis. Ant visų lavonmaišių buvo užrašyta tie patys žodžiai, kurie nedavė švilpiui ramybės. Bandymas nepavyko, raktas netinkamai sukurtas. Stigleris labai susidomėjo ir lėtai prasegė juodą maišą. Jame gulėjo jaunas vyras su išplėstomis akimis, kurios nejudėjo. Tikrai miręs. Kūnas buvo lyg ledas, o ant kaklo Frankas aptiko randą, kuris ėjo nuo dešinės ausies, per kaklą ir baigėsi ties krūtinės viduriu...

Nejaugi senelis pats kūrė tas mikroschemas? Kasdien sužinau vis kažko naujo apie tave, seni. Nieko nelaukdamas, jis numetė knygą ant lentynos ir ruošėsi jau išeiti, kai netikėtai kažkas į jį atsitrenkė. Atsigręžęs jau ruošėsi "sakyti ar nematai kur eini?", bet išvydo ant žemės gulinčią merginą, dar nematytą mokykloj. Tikriausiai pirmakursė. Frankas paėmė mergaitę ant rankų ir nunešę ant bibliotekoje esančios sofos, ją paguldė ir su lazdele išbūrė stiklinę vandens ir tabletę nuo skausmo. Viską padėjo ant šalia stovinčio staliuko ir jau sukosi eiti, kai netikėtai ant mergaitės kaklo išvydo randą. Kas šiandien su tais randais? Jis priėjo arčiau ir, patraukęs jos plaukų sruogą, pastebėjo, kad randas prasidėjo nuo dešinės ausies, kaip ir pas lavonus, gulinčius senio laboratorijoje. Randas tęsėsi per kaklą ir pasislėpė po mergaitės drabužiais. Jaunuolį domino sužinoti, kur randas baigiasi, bet jis nebuvo iškrypėlis, kuris nurenginėja mergaites ir išėjo iš bibliotekos, galvodamas apie lavonus ir mergaitės randą.

*

Neprisijungęs Monica Lilly Moonlight

  • Burtininkė
  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
Ats: Užburta lentyna
« Atsakymas #25 Prieš 6 metus »
Mėnesiena senokai buvo bibliotekoje, nors ji dievino šią vietą ir ypač - visas knygas. Ji buvo pasiėmus tris knygas, kurias jau seniai buvo perskaičius, bet kažkodėl taip ir neatėjus jų pasikeisti. Ji nunešė "Henriko istorijas", "Hogvartsas, Varnanagė ir Švilpynė" ir "Faktai bei mitai apie Skersinį skersgatvį" bibliotekininkei ir patraukė link lentynos, apie kurią buvo girdėjus įdomią istoriją - kad užsimerkus pamąstai apie norimą knygą {ar jos žanrą} ir ji {jos} atsiranda. Ar kažką panašaus. Monika privalėjo tai pabandyt.
Mergina susirado lentyną. Ji nieko nesiskyrė nuo kitų, tik buvo labiau nučiupinėta, tusčia ir iš tamsesnio medžio. Lentyna stovėjo tarp "Galingiausių magų" ir "Burtininkų profesijų" skyrių. Praeidama pro "Galingiausius magus", ji pamatė dėdės vardą ant vienos knygų ir šyptelėjo. Jos dėdė, Luisas Mėnesiena, buvo garsus Senovės burtų tyrinėtojas ir rašytojas.
Monika uždėjo delną ant lentynos. Norėčiau knygų su istorijomis ir novelėmis. Lili atsimerkė ir išsižiojo: visa lentyna buvo nuklota ir prigrūsta knygų, kai kurios vos laikėsi neiškritusios iš novelių krūvos! Tikriausiai reikia konkrečiau...
Mėnesiena pabandė dar kartą. Norėčiau knygų su istorijomis apie draugystę, meilę ir keistas lažybas ar neįtikėtinus pasiekimus. Šįkart ji pataikė: ant lentynos gulėjo dvi knygos: "Bardo Bidlio poringės" ir "Semuelio Kroko lažybos". Bardą Bidlį mergina buvo skaičiusi dažnai, tai buvo jos sesers Anabelės mėgstamiausia knyga. O "Semuelio Kroko lažybos buvo be galo plona knyga, bet atrodė įdomi dėl auksinių raidžių ir raižyto odinio viršelio. Monika apvertė knygelę ir paskaitę aprašymą:

Semuelis Krokas susilažino iš viso gyvenimo: arba jis sukurs visiškai naują burtų lazdelę ir atgaus garbę, arba praras pinigus ir namus. Semuelis ima keliauti per genijų namus, ieškodamas idėjų ir pagalbos... Jis įsimyli, susiranda draugų, susitinka senų priešų ir netgi pabando sukčiauti...

Mėnesiena dvejodama paėmė knygą. Aprašymas nebuvo viliojantis, tačiau truputį priminė žiobarišką filmą apie lenktynes aplink pasaulį. Ar knygą. Monika nelabai gaudėsi paprastų žmonių pasauly, tačiau žinojo kelis dalykus iš žiobarotyros. Jai ta pamoka nepatiko, bet lankė, kad pradžiugintų savo itin žiobarišką močiutę. Gal pasiimti knygą?
Monika darsyk prilietė stebuklingąją lentyną ir pagalvojo apie Roveną Varnanagę, kuria be galo žavėjosi. Ne paslaptis, kad mergina norėjo patekti į jos koledžą, tačiau nenusivylė ir Švilpyne.
Lentynoje atsirado gal dešimt storų knygų ir nė vienos plonos ar naujos. Visos - nuo "Rovenos Varnanagės vaikystės" iki "Varno Nago įkūrėjos nuklydimų" buvo apiplyšusios ir purvinos, nors matėsi, kad bibliotekininkė bandžiusi jas pataisyti. Tikriausiai ji Nevertėlė. Knygos suklijuotos lipnia juostele. Monika išsirinko "Rovenos Varnanagės vaikystę" ir "Roveną Varnanagę: santykius su kitais koledžų vadovais" ir patraukė prie bibliotekininkės. Ji tikrai čia sugrįš.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Užburta lentyna
« Atsakymas #26 Prieš 6 metus »
Emilliai perskaičius turinčias knygas  , nusprendė nueiti į biblioteką ir jas gražinti.Eidama pro koridorius , ji pagalvojo apie juodąją magiją. Jai pasidarė įdomu,smalsu apie tai. Bibliotekoje, tikrai kažkas apie juodąją magiją turi būti. Visgi tai yra viena iš didžiausių bibliotekų .
Dilaurentis atėjus į biblioteką , ji atidavė bibliotekininkei knygas kurias buvo perskaičius.Tos knygos buvo apie apie istorinius romanus. Atidavus knygas, klastuolė nuėjo ieškoti naujų knygų , ir tikėjus, kad gal ir ras kažką susiję su juodąją magiją.
Vaikščiodama pro visas tas knygų lentynas , buvo radus daug įdomių knygų, kaip " Visa tiesa apie vampyrus" , " Psichologija - sielos galia " , " Raganos dienoraštis " ir dar įdomesnių. Eidama klastuolė praėjo pro gan keistą lentyna. Pažiūrėjus į ją , klastuolei ši lentyną tapo lyg kažkuo įtartina. Ji buvo beveik tuščia, o knygos kurios ten buvo, jos buvo labai plonos. Ten buvo aprašoma apie užburtą lentyną. Emillia suprato, kad tai ir yra šita lentyna. Ten buvo rašoma , kad priėjus prie jos reikia pagalvoti apie norimą knyga, ar jos žanrą ir tada gali atsirasti knyga. Klastuolė , apgalvojo ar tikrai ji nori knygų apie juodąją magiją, bet vėliau įsitikino , kad to tikrai nori. Emillia nusisuko, panorėjo knygos apie juodąją magiją.Pasakius savo norą, ji atsisuko. Dilaurentis negalėjo patikėti savo akimis , ką matė. Ten atsirado 4 knygos. "111 burtų prikeliant būtybes ir jų pasekmės" , " Raktas nuo visų durų " , " Viskas kas yra uždrausta " ,  "Juodieji vartai " .Emillia perskaitė visų šitų keturių knygų aprašymus.
"111 burtų prikeliant būtybes ir jų pasekmės" - knyga klastuolei pasirodė per rimta.Ten buvo aprašoma apie būtybes, kaip galima juos panaudoti prieš žmonių, kokia nauda bus ir jų pasekmės. Ši knyga nelabai sudomino klastuolę. Todėl padėjo ją atgal į lentyną.
" Juodieji vartai " - Knygoje buvo pasakojimą , apie žmogų kaip jis atrado vartus, pro kuriuos gyveno žmonės - juodieji magai. Klastuolę knyga sudomino , nes ten tiesiog išgalvota istoriją .
" Raktas nuo visų durų " -  Ten buvo aprašomi prakeiksmai, legendos. Knygą buvo sena , Emilliai ji pasirodė labai mistiška , todėl labai sudomino ši knyga.
Emillia pasiėmė knyga  " Raktas nuo visų durų " atsisėdo prie staliuko ir atvertė pirmą puslapį. Pirmas puslapis buvo tuščias, bet kampe smulkiu raštu matėsi, kai kažkas parašė su tušinuku , kad ši knyga pati yra prakeikta, ir jos neskaityti , nes tai pavojingą.  Kažkoks pokštas turbūt. Kaip knyga gali būti prakeiktą? Ir jeigu taip, tai kas man iš to bus?Klastuolė nepriėmė tai rimtai, todėl atvertė kitą puslapį .
Prakeikimas - tam tikra malda, reikalavimas, išreiškiantis blogo palinkėjimą kitam asmeniui ar žmonių grupei, vietai, daiktui. Šioje knygoje galite viską sužinoti apie prakeikimą. Visi juodieji magai šito išmoksta, ir naudojasi. Ši knyga gali tave išmokt pačiam juoduoju magu patapti. Prakeikimas- tai stipriausias ginklas panaudojant prieš kitą. Emilliai truputi baugino tai kas buvo ten parašyta. Bet jai buvo įdomu todėl toliau skaitė. Po kai kurio laiko, kai Dilaurentis perskaitė jau 23 puslapius, Emilliai pasidarė silpna, iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Ji nesuprato kodėl jai taip. Gal aš kažkuo susirgau? Po minutės Emillia prisiminė kas buvo parašyta pirmam puslapyje, kad šį knyga yra prakeikta. Viska supratus Emillia užvertė knygą ir ją padėjo atgal į lentyną. Bet klastuolei pasidarė dar blogiau. Ji atsisėdo , pradėjo giliai kvėpuoti, ir po minutės ji nualpo.
Emillia atsikėlė po penkių minučių, jai skaudėjo galvą, ir buvo pačiai labai baisu. Ji sėdėjo dar kokias penkias minutes, kol jai viskas praėjo. Ji išėjo iš bibliotekos, kai išėjo pamiršo savo tašę. Grįžus Emilliai, ji pažiūrėjo į užburtą lentyną. Ten jau nebuvo tų knygų. Emillia nusisuko ir norėjo paprastos,įdomios knygos. Atsisukus visą lentyną buvo užkrauta knygomis. Emillia pasiėmė pirmą pasitaikusią ir išbėgo iš bibliotekos.Daugiau niekada nesidomėsiu juodąją magiją.Ir atvirkščiai,
 prieš ją kovosiu.

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: Užburta lentyna
« Atsakymas #27 Prieš 6 metus »
Sebastianas žingsniavo bibliotekos kryptimi. Pastebėjo kaip dažnai ten eina. Iš pirmo žvilgsnio atrodo nuobodu, bet dažniausiai ten renkasi tiek kvailių ir moksliukų, kad galima gerai pasilinksminti. O Sebastianui to ir reikėjo. Na, jei atvirai, tai beviltiški žmonės visai jo nelinksmino, bet ten galėjo lengvai prastumti laiką. Ypač kai nebuvo ką veikti. Na, žinoma, pamokos vyko visada, bet juk nieko tokio jei Sebas daug jų praleisdavo. Ne dėl to, kad ten jam būtų  neįdomu, bet ten būdavo tiek žmonių, kad Azrieliui pritrūkdavo oro. Taigi, kai pagaliau nuėjo į biblioteką, nupėdino į patį jos galą, prie pagarsėjusios, užburtos lentynos. Iš tiesų, net nežinojo kokios knygos galėtų paprašyti, todėl atsisėdo ant žemės ir atsirėmė į lentyną. Užsimerkė ir atsikvėpė. Buvo kaip niekad tylu, o būtent to jis ir norėjo. Paprasčiausios tylos, kuri čia buvo tokia retenybė. Bet tada jis išgirdo žingsnius. Blogiausia - artėjančius.
- Po galais,- tyliai nusikeikė.
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Užburta lentyna
« Atsakymas #28 Prieš 6 metus »
 Mergaitė netgi pati nežinojo, kad ko ji atėjo į biblioteką. Na, tiesiog klajoti po Hogvartso koridorius irgi buvo ne ką. Reikia kažką čia ir 'panagrinėt', o tik neseniai atkeliavus Nikolettei į Hogvartsą, bibliotekoje buvo tik kelis kartus.
"Nagi, ko tau į ta biblioteką, ten tik ir dvokia nuoboduliu".
 Rudaplaukė negalėjo su tuo sutikti. Jai lyg atrodė, kad ten irgi kažkas įdomaus gali atsitikt. Netgi kartą buvo fantazavus, kad kada nors Nikki atidarys kokia knygą iš kurios tikrai kažkas atsitiks. Bet čia kaip visada tik jos tos fantazijos kurios nieko nereiškia....
 Nikoletė bibliotekoje nieko įdomaus iš karto nebuvo suradusi. Visokios lentynos kurios buvo pernelyg vaikiškos. Tas ko reikia Nikoletei, bet juk Florentina tam prieštaravo. Jeigu Nika pradės skaityt tas knygas, ji kaip užpanikuos ar pradės zyzti mergaitės galvoje, kas nelabai gerai...
"Tai gal einam iš čia jau?"
- Na, dar truputi pabūkim, noriu surasti kažką įdomaus. - Sumurmėjo sau ir pradėjo toliau vaikščioti.
"Jeigu labai nori kažką rasti, aplankyk užburtą lentyną."
 Nikolettei patiko tokia mintis. Ir kaip ji pati nesugebėjo tai sugalvoti.
- Puiki mintis! - Kiek pozityviai pasakė ir kaip stirna pradėjo eiti šokinėdama lyg tos lentynos.
 Varna tik po kiek laiko atėjo prie tos lentynos. Na, bet ką pamatė tas privertė ją nustebti gal netgi. Nors kas čia keisto, juk čia - biblioteka, čia visada yra žmonės. Tik, kad Nika tikėjosi pabūti viena. Bet, ten šalia lentynos buvo kažkoks berniukas. Jis buvo sėdėjęs ant grindų ir atsirėmęs į lentyną. Nikoletė iškarto netgi pagalvojo, kad jis miega. Na dėl to iš karto, Nikai kilo tokia, šiokia mintis.
- Labas! - Vos neužsišoko ant nepažįstamojo berniuko, taip bandydama jį pažadinti. - Prašyčiau pasitraukti. - Ir vėl garsiai pasakė.
"O tu dar klausi, kodėl tavęs daug kas nemėgsta..."

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: Užburta lentyna
« Atsakymas #29 Prieš 6 metus »
Netrukus pasigirdo ir tylus murmesys. Kažkas kalbėjosi su savimi. Berniukas, vis dar atrėmęs galvą į lentyną, šyptelėjo pašaipia šypsena. Iš to galėjai suprasti, kad jam visai ne linksma. Netrukus, jis suprato, kad žmogysta artėja tiesiai link jo. Galvojo, kad galbūt pamatys jį ir pagailės - nueis tylomis ir leis jam toliau „miegoti“. Bet kur tau. Net galvą suspaudė nuo riksmo.
- Juk nebūdina kriokti. Ne kurčias,- subambėjo. Prie jo stovėjo mergiotė. Berniukas pastebėjo, kad ji buvo visai graži, bet gink Dieve, to negalėjo parodyti. Jei jau išgirsta kokį komplimentą, tai tos mergiotės pasijaučia baisiai ypatingomis, gražiomis ir tobulomis. Bet Sebastianui jos buvo... niekas. Visiškai niekas. Tik būdavo linksma jas paerzinti ir stebėti reakcijas. Vienos suraukdavo nosytes lyg būtų pauosčiusios mėšlą, kitos juokingai sukryžiuodavo rankas, kad parodytų jog yra labai svarbios. Dar vienos bandydavo kovoti, o kitos apsižliumbdavo tokiu būdu prašydavos dėmesio. Jei atvirai, šioji atrodė lyg ta kovotoja, kuri pultų muštis. Nors visiškai nenorėjo keltis, Sebastianas atsistojo. Dar sumindys.
- Taigi, kokie vėjai čia atpūtė?- paklausė monotonišku balsu. Jam visiškai nebuvo įdomu, bet pabėgti kaip kokiam kvailiui dabar atrodė ne išeitis.
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.