[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Ko ji rėkia kaip skerdžiama kiaulė? paklausė savęs Elliw, nė nesistengianti klausyti, ką tiksliai šūkauja nepažįstama mergaitė. Velsietei užkliuvus už kojos ana pradėjo dar labiau klykti. Rudaplaukė jau visai suirzo, tačiau nebespėjo nieko padaryti - kita mergaitė tiesiog iššoko iš duobės.
- O tai mane taip ir paliksi čia?! - šiek tiek beviltiškai sušuko Elliw, jau pamiršusi, kad ana mergaitė bandė jai padėti išlipti, kai buvo įtempta į duobę. Mergaitė buvo visai nusiminusi, kai išgirdo kažką šūkaujant. Iš karto net nesuprato, kad tai yra ta pati, ką tik su ja duobėje buvusi mergaitė. Bet ji kažką užsiminė apie teleskopą. Švilpė persigando: juk ji visai pamiršo apie prietaisą! Kur jis dabar yra?!
- Mano teleskopas! - garsiai suriko ji. Neįsivaizdavo, ar ana gali ją girdėti. Reikėjo kažkaip išlipti iš šitos prakeiktos duobės ir gelbėti teleskopą. Elliw pabandė atkartoti nepažįstamosios veiksmą: ji stryktelėjo ir pabandė užsikabinti už duobės krašto. Tačiau kita mergaitė buvo arba aukštesnė (Elliw jau neprisiminė), arba stipresnė, arba dar kažkokesnė. Mat velsietei nepavyko užsikabinti ir ji dribo atgal ant žemės. Viena iš ten gulėjusių šakų skaudžiai dūrė tiesiai į nugarą.
- AUČ! - nuaidėjo per visą mišką. Teliko tikėtis, kad ta rudaplaukė grįš ir jai padės...

[Sarah Rebecca Ó Briain]

 Marlena priėjo prie vienišo teleskopo ir paėmė jį į rankas, norėdama apžiūrėti iš arčiau. Mergaitės nuostabai, žvaigždžių stebėjimo prietaisas, nors ir egzistuojantis toje pačioje erdvėje kaip tas trolis, buvo pakankamai sveikas. Arba pakankamai dažnai meistriškai sutaisytas. Bet kam tai nelaimėlei prireikė teleskopo vidury baltos dienos, kai dar ir sninga, varnei vis dar išliko paslaptimi.
 Murzės riksmas tik patvirtino Marlenos teoriją - šis daiktas priklauso jai. Pasidėjusi teleskopą ant peties, mergaitė lėtai, pasivaikščiojimo greičiu, grįžo prie duobės, iš kurios jau sklido visokie nelaimingi garsai.
-Sakai tavo? Bet žinai, kas rado, tas ir pasiliko. O aš kaip tik palikau savo teleskopą astronomijos kabinete, tad šis puikiai tiks man,-toliau erzino nepažįstamąją Ashley, rankose vartydama žvaigždžių stebėjimo prietaisą. Duobių troliui, žinoma, nepavyko išsikabaroti iš spąstų marleniškai, tad per mišką nuskambėjo skausmingas šūksnis. Marlena net nesiruošė dar purvintis rūbų gelbėdama šią nelaimėlę. Jai užteko ir pirmo karto.
-Bet jei labai nori... Tai ateik ir pasiimk,-pašaipiai šypsenai papuošus Ashley veidą, mergaitė pakėlė teleskopą virš duobės ir juo pamojavo, kaip skanėstu priešais šunį.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Laimei, kita mergaitė grįžo. Dabar Elliw bus išgelbėta. Švilpė pasijuto laiminga. Gal šita mergaitė, nors ir atrodė esanti pikta, tokia iš tikrųjų nėra. Rudaplaukė patenkinta pažvelgė į viršų. Deja, neilgai trukus suprato, kad grįžusi mergaitė iš jos šaiposi. Maža to, ji dar grasina atimti iš jos teleskopą! Ką gi, panašu, kad Elliw suklydo. Šita mergaitė daug blogesnė už Liuciją.
- Nueik ir pasiimk tą savo teleskopą! O maniškį atiduok man! - išsigandusi suriko Elliw. Ką ji darys, jeigu šita išties pasiims jos brangiausią daiktą?! Velsietė buvo labai sunerimusi. Kažkokiu būdu reikėjo to neparodyti.
- Ar tu man nepadėsi iš čia išlipti? - garsiai paklausė ji pašaipūnės. Tokiu atveju Elliw čia liktų sėdėti per amžių amžius... Arba kol į Uždraustąjį mišką ateitų Liucija.
Tarsi būtų maža šitos baimės, ta bjauri mergaitė pradėjo mosuoti teleskopu virš duobės!
- Atsargiai, dar numesi! - riktelėjo ji, nepaisydama to, kad pati jau sudaužė savo brangiausią daiktą daugybę kartų. Buvo labai pikta. Tiesą sakant, labiausiai ant savęs. Kaip ji galėjo taip kvailai palikti savo teleskopą kažkur miške? Ir dar taip, kad šita jį rastų! Nebent ten ne mano teleskopas staiga pagalvojo Elliw. Juk jeigu ji visada su savimi turi tą daiktą, kodėl jo nešiotis negali ir kita mokinė? Ką gi, reikėjo apsimesti, kad teleskopas jai visai nerūpi. Kaip ir būtinybė išlipti iš duobės. Elliw patogiau įsitaisė ant žemės, patraukė gulinčias šakas (viena iš jų vos neišsidūrė akies) ir netrukus pamiršo, kad ji yra duobėje, o viršuje yra kažkokia kita mergaitė.

[Sarah Rebecca Ó Briain]

 Marlenos veidą papuošė pasitenkinimo kupina šypsena. Teleskopas, vos vos prilaikomas dviejų varnės pirštų, pavojingi siūbavo, grasindamas išskristi. Žalios mergaitės akys atidžiai stebėjo išsigandusią nepažįstamąją.
-O kas, jeigu neatiduosiu? Oi,-žvaigždžių stebėjimo prietaisas išslydo iš pirštų, bet mažoji Hatfield greitai jį pagavo ore,-Vaje, vaje. Ką būčiau darius, jei būčiau sudaužius savo teleskopą? Negerai.
 Marlena žengė mažą žingsnelį atgal, bet, išgirdusi murzės klausimą, sustojo ir nusijuokė:
-Kodėl turėčiau? Gyvenime tau niekas nepadės, o jei ir padės, tai galiausiai turėsi už tai sumokėti. Tu niekam nerūpi, akivaizdu, kad net ir savo tėvams,-rudaplaukė priėjo prie duobės krašto ir pasilenkė,-Tu esi niekas. Turi išmokti pati kovoti už save arba gali supūti šioje duobėje. Man. Nusispjaut.
 Atsitiesusi, Marlena metė žvilgsnį ir purviną ir sušalusią mergaitę duobėje ir iš visų jėgų tėškė teleskopą į spąstų dugną. Prietaiso krytį net ir sušvelninus šakoms, pasigirdo keli skaudūs trakštelėjimai bei barkštelėjimai.
 Ashley atėjo į mišką norėdama pabėgti nuo visų. Ypač nuo savęs, bet, regis, kiekviename žingsnyje jai buvo primena apie gyvenimo neteisybę. Šūdinas pasaulis ir šūdo pilni žmonės. Iš pykčio sukandusi dantis, varnė pasileido gilyn į mišką.
 Viena. Viena. Viena.
 Dainavo medžiai, šakos ir ant jų tupintys paukščiai.
 Viena.
 Pykčiui apmažėjus, varnė nužingsniavo į pamiškę ir, galiausiai, grįžo į pilį. Sušalusi, pavargusi ir vis dar pikta.

[Liucija Andersson]

 Liucija ieškojo Elliw, bet niekur jos nerado. Mažajai švilpei atrodė, kad ji aplakstė visą pilį, bet savo draugės vis tiek nerado nė ženklo. Galiausiai visa suplūkusi mergaitė grįžo į Švilpynės bendrąjį kambarį, kur sužinojo, kad rudaplaukė su teleskopu paskutinį kartą buvo matyta einanti į Uždraustąjį mišką. Baimė it ledinis vanduo sustingdė baltaplaukę, kai jos galvoje jau pradėjo suktis baisiausi scenarijai.
 Apsimuturiavusi šilčiausiai rūbais bei kitaip pasiruošusi kovoti prieš šaltį, Liucija įžengė į mišką. Krepšyje, kurį ji taip pareigingai tempėsi, buvo ne tik sausi rūbai ir šilti kailiniai, bet ir šiltos arbatos termosas bei pyragėlis. Snigo dar smarkiai nei prieš kokį pusvalandį. Veidą prisidengusi šaliku, mergaitė markstėsi, ieškodama pėdsakų. Ir juos rado vedančius ten, kur ji ir bijojo rasti Elliw - į mišką.
 Beklampojant po pusnis, švilpės ausis pasiekė kažkieno balsas. Regis, kalbėjo nepažįstama mergaitė ir Liucijos taip ieškoma Elliw. Išsitraukusi lazdelę, baltaplaukė ėmė atsargiai artintis prie garsų šaltinio, bet galiausiai suprato, kad nepažįstamoji dingo miške.
 Pribėgusi prie duobės, baltaplaukė išsigando, pamačiusi draugę. Visa murzina, peršlapusi ir sušalusi! Mergaitė pasimetė, nes suprato, kad nežino burtažodžio, kuris padėtų jai saugiai iškelti Elliw į paviršių, tad teko suktis taip, kaip išmanė. Mostelėjusi, švilpė su Wingardium Leviosa pakėlė savo draugę už pižamos ir pasodino ant sniego. Pritūpusi šalia, iškart išsitraukė iš krepšio kailinius ir į juos įsuko bendrakoledžę, po to greitai pripildama puodelį šiltos, bet negaruojančios, arbatos. Tokios, su kuria nenusiplikytum, bet vis tiek sušiltum.
-Vargeli, Elliw, kas atsitiko? Kodėl tu tik su ta pižama ir dar duobėj?-išsigandusi paklausė Liucija.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Ana akivaizdžiai smaginosi. Blogiausia buvo tai, kad teleskopą turėjo ji. O tai buvo daiktas, kurį žūtbūt reikėjo atgauti. Deja, Elliw nežinojo, kaip tą padaryti: ji neįsivaizdavo, kaip išlipti iš duobės, o teleskopas buvo paviršiuje.
Nespėjus net susigaudyti teleskopas atsidūrė šalia rudaplaukės. Elliw puolė prie jo, tačiau netrukus suprato, kad prietaisas sulūžo. Švilpė užsidegė juoda - visiškai nešvilpiška - neapykanta viršuje esančiai mergaitei, kuri, laimei, teikėsi išsinešdinti. Dabar liko tik menka smulkmenėlė: kažkokiu būdu susitaisyti teleskopą ir išlipti į paviršių.
Laimei, kaip tik tuo metu Liucija prisiminė savo - gelbėtojos - pareigas ir sugebėjo prisistatyti kaip tik čia. Elliw neįsivaizdavo, kaip draugė sugebėjo ją rasti, tačiau buvo be galo dėkinga. Ji laikė Liucijos įduotą arbatos puodelį ir šildėsi rankas. Į klausimą, kurį uždavė šviesiaplaukė, nežinojo, ką atsakyti. Ji paprasčiausiai neprisiminė, kaip atsitiko, kad ji įkrito apie duobę. Ką jau kalbėti apie tokio senumo įvykius, kai ji nusprendė išeiti į lauką tik su pižama.
- Ačiū, - tik sumurmėjo rudaplaukė. Gurkštelėjo arbatos ir vos nepaspringo. Ji buvo skani, tačiau Elliw visada kas nors atsitinka, tad teliko džiaugtis, kad šį kartą viskas baigėsi gerai.
- Mano teleskopas! - staiga prisiminė velsietė ir pašoko. Arbata išsitaškė į visas puses, tačiau mergaitė to net nepastebėjo. Ji skubiai priėjo prie duobės patikrinti, ar jos brangenybė tebėra ten. Nelaimei, teleskopas vis dar gulėjo ant šakų. Sulaužytas. Elliw atsisuko į Liuciją norėdama paprašyti, kad draugė iškeltų prietaisą, tačiau neišlaikė lygsvaros ir vėl įdribo į duobę.

[Liucija Andersson]

 Liucija žiūrėjo į besišildančią Elliw (ak, reikėjo paimti kaistantį pleduką!) ir jau kūrė peršalimo gydymo planus. Sniegas pradėjo dribti iš dangaus stambiais kąsniais ir nuo visos šios gamtos rūstybės saugojo tik tankios Uždraustojo miško medžių šakos.
 Netikėtai, bendrakoledžė pašoko iš savo saugios ir šiltos vietos, kažką šaukdama apie teleskopą. Nustebusi, Liucija apsidairė, ieškodama žvaigždžių stebėjimo prietaiso - Elliw gi visada jį tampydavosi su savimi - bet netrukus suprato, kas nutiko. Ir kuo puikiausiai matė, kaip jos draugė grįžta į duobę. Atsidususi, baltaplaukė vėl priėjo prie spąstų ir kerais iškėlė Elliw. Dabar matė ir teleskopą, kuris eilinį kartą buvo išsitaškęs į visas puses. Vėl tvirtai susiautusi rudaplaukę nelaimėlę į kailinukus, įdavė jai naują puodelį arbatos, pasodino ir tvirtai tarė:
-Tuoj aš jį išgelbėsiu. Reparo,-eilinį kartą grąžindama teleskopą į žiaurų ir neteisingą gyvenimą, mergaitė mostelėjo lazdele. Trūkčiodamas, prietaisas prisikėlė. Dar vienas mostas su Accio ir jis atsidūrė baltaplaukės gelbėtojos rankose. Šyptelėjusi, Liucija grąžino teleskopą jo savininkei.
-Elliw, kaip jautiesi?-nusprendusi, kad neapsimoka klausti, ką jos draugė veikė duobėje, pasiteiravo Liucija.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Laimei, Liucija nepatingėjo ir vėl ištraukti Elliw iš duobės. Švilpė jau buvo beišsigąstanti, kad teleskopas ir vėl liks ten, tačiau protingiausia Hogvartso mergaitė, žinoma, pastebėjo prietaisą ir netrukus grąžino jį Elliw. Sveiką. Rudaplaukė nebežinojo, kaip dėkoti, tad tiesiog nieko nesakė. Tik sėdėjo susupta į kailinius ir nejudėjo. Taip tikėjosi išvengsianti dar kokių nors nelaimių.
Elliw sėdėjo su teleskopu rankose ir apie nieką negalvojo. Ji jau buvo beveik pamiršusi, kad kurį laiką sėdėjo duobėje. Jeigu dabar susitiktų bjauriąją mergaitę, norėjusią atimti teleskopą, jos paprasčiausiai neatpažintų. Svarbiausia, kad prietaisas nebuvo niekur dingęs. O visa kita... Ne taip ir svarbu.
Liucijai uždavus klausimą Elliw susimastė. Išties, kaipgi ji jaučiasi? Deja, velsietė galvojo taip ilgai, kad galiausiai pamiršo klausimą.
- Kažko klausei? - tarstelėjo ji. Nutarusi grįžti į pilį ji šiaip ne taip atsistojo. Dabar tereikia pareiti - ne taip jau ir sunku. Deja, nieko nelaukusios kojos susipainiojo kailiniuose, ir švilpė plojosi atgal ant žemės.

[Liucija Andersson]

 Regis, viskas baigėsi gerai. Elliw gyva ir sveika sėdėjo apsisiautusi kailiniais, teleskopas, vėl sutaisytas kerais, buvo pas savo šeimininkę ir šalia buvo Liucija, kuri būtinai pasirūpins, kad bendrakoledžė grįžtų į pilį. Elliw neatsakius į mergaitės klausimą, ji tik numojo ranka. Jei jau švilpė sugebėjo jį pamiršti, vadinasi, dar viskas gerai.
 Apsidairiusi, Liucija džiaugėsi, kad ši duobė nebuvo labai giliai miške. Vesti draugės į Ligoninės sparną nenorėjo, ne, pirma stotelė bus vonia. Nežinia kur išsivoliojusi nelaimėlė atrodė tragiškai, o ir karštas vanduo jai padės sušilti. Žinoma, jei pirma Elliw nepaskęs. Na, bet reikia turėti vilties.
 Kur buvus, kur nebuvus, mažoji nelaimėlė ištiesė ant žemės. Liucija, net neatsidusus, pastatė draugę ant kojų, nepamiršdama patikrinti teleskopo būklės. Nustačiusi, kad viskas gerai, persimetė pustuštį krepšį per petį, padėjo rankas Elliw ant pečių ir nuvairavo švilpę iki pilies. Tiksliau, vonios.

[Mark Fraceller]

Mark ramiai sėdėjo Klastūnyno bendrajame kambaryje krėsle. Garbaniaus mintys klaidžiojo kažkur toli toli. Žalia uniforma gulėjo numesta ant pirmakursio lovos - pamokos baigėsi, galima atsipalaiduoti. Tamsiaplaukis vilkėjo pilkas kelnes ir juodą, šiek tiek pablukusį, per didelį megztinį (na, paprasčiau - kaip ir nemaža žiobarų paauglių dalis), o didelėje kišenėje per vidurį megztinio gulėjo keli pieštukai, trintukas ir apiplyšęs mažas blonknotėlis. Saulė leidosi, vakaras kuo toliau, tuo labiau užgožė dieną ir stengėsi visus priversti apie ją pamiršti. Kad ir koks pavargęs buvo, grynas oras viliojo jaunąjį klastuolį, tad jis primerktomis nuo nuovargio akimis ir pajuodusiais paakiais dėl nemigos, išsliūkino iš bendrojo kambario vildamasis, kad kokio profesoriaus akis neužmatys žiobariškai, bet patogiai, apsirengusio vienuolikmečio ir nenubaus už tokią aprangą (taisyklių jis pilnai nežinojo, bet nors jos tokiam snargliui nerūpėjo, gauti nuobaudos tokį tingiai nuostabų vakarą nenorėjo).
Rudos akys nužvelgė vaizdą už pilies sienų - nuo menko vėjelio drebantys pavienių medžių lapai, besileidžianti saulė, dažanti dangų tamsiai rausvai, beveik raudonai, o debesys it lipnių mažų vaikų rankyčių nuterlioti veidrodžiai atspindėjo, bet kartu ir sugėrė ryškią rožinę saulės šviesą. Laimei, joks profesorius jo nepastebėjo. Brunetas itin neenergingai nusižiovavo ir patraukė ten, kur pačios kojos ves, o tuo tarpu jis pats, sunkiai atsikratęs visų minčių, tuščia galva traukė savo sielą paskui kūną, kurį, gana energingai, nešė kojos.
Kai siela pati skubėjo sekdama kūną, Fraceller atsipalaidavo ir mėgavosi pavasario pabaigos kvapais. Megztinis nuostabiai apsaugojo nuo tikrai vėsių vėjelio gūsių, kurių einant link kažko (Mark nenorėjo galvoti, kur jis eina, nes taip jis būtų praradęs nepriklausomybę nuo minčių) vis daugėjo.
Ryškiai saulutei nustojus šviesti tiesiai į beveik juodas akis, pasigirdus ošimui, o orui stipriai atvėsus, klastuolis nenoromis turėjo susigrąžinti mintis, kurios skelbė - "Tu miške". Na bet tik man taip pasiseka... Pikta tamsiaplaukio veido išraiška sakė viską, ką reikėjo ir nereikėjo girdėti. Kiek apsižvalgęs, garbanius susivokė, kad vietoje, kurioje jis susiraukęs stovėjo, ganėtinai jauku, aplink neaugo krūmokšniai ar aukštos žolės, tad vienuolikmetis pakeitė mimiką į neutralią, atsisėdo prie artimiausio medžio ir, atsirėmęs į tvirtą jo kamieną, iš kišenės išsitraukė blonknotėlį bei vieną iš pieštukų. Tanki lapija neleido prasiskverbti šviesai į mišką, bet Mark jau buvo įpratęs dirbti tokiomis sąlygomis, tad pradėjo mažame blonknote braižyti įvairias linijas, kurios po kažkiek laiko turėjo sueiti į vientisą piešinį. 

[Sarah Rebecca Ó Briain]

 Sunkios mintys apie neišvengiamą grįžimą namo slėgė Marleną. Trindamasi pilies pakampėmis, mergaitė jautėsi šiek tiek įkalinta. Į Varno Nago bokštą grįžti nenorėjo - erzino bendrakoledžių keliamas triukšmas, bibliotekoje buvo galima tik sėdėti ir skaityti, o aplink pilį slankiojo lygiai tokie pat nepatenkinti kaip ir ji vyresnėliai, tik ir ieškodami priežasties prisikabinti. Liko vienintelis prieglobstis - miškas.
 Kojos mergaitę nunešė gerai pažįstamais ir šimtus kartų išvaikščiotais takais. Žvilgtelėjusi į besileidžiančią saulę, Marlena mintyse sau pažadėjo, kad iki sutemstant grįš į pilį. Ne todėl, kad bijotų miške gyvenančių padarų - šia ją jau pažinojo - o tiesiog nenorėjo papildomų problemų aiškinantis prefektui, kodėl trečią nakties ji ne lovoj, o ką tik grįžo į bendrąjį kambarį.
 Sausos šakelės traškėjo po rudaplaukės kojomis. Bandydama atsikratyti nemaloniai vidų spaudžiančio jausmo, Marlena bandė įsižiūrėti į gamtą ar pripildyti mintis paukščių skleidžiamomis vakarinėmis trelėmis, bet ne. Nemalonus jausmas nedingo.
 Berniuką, sėdintį prie medžio, Ashley pastebėjo greitai. Kažkaip vienintelė jos saugi vieta tapo nebe tokia saugia ir malonia. Prisėlinusi, varnė išlindo iš už medžio, bakstelėjo koja nepažįstamąjį ir mestelėjo:
-Ką tu čia veiki?

[Mark Fraceller]

Mark, tvirtai suspaudęs pieštuką, įdarytą paprastu grafitu, prie krūvos jau nubrėžtų skirtingų formų ir ilgių linijų, nubrėžė dar vieną riestą liniją. Ir dar vieną. Ir tada vieną tiesią. Ir vėl riestą. Linijų buvo daug, bet vis jų trūko piešiniui, kad kažkas iš jo gautųsi. Po kiek laiko, kūrinys pradėjo reikšti savo prasmę, nes iš linijų ir visokių neįprastų patapšnojimų ir patepliojimų susidėjo jaunos tamsiaplaukės paauglės portretas. Klastuolis jos nepažinojo, bet ją kelis kartus regėjo savo sapnuose, kurie, kaip ir miegas, aplankydavo itin retai. Jos riesta nosis, pečius siekiantys, žvilgantys tamsūs plaukai, šviesios akys, spinduliuojančios ramybę, siauros lūpos ir paraudę skruostai - visa tai puikavosi popieriaus lape, bloknotėlyje, nupiešta pilką spalvą pasauliui dovanojančiu pieštuku. Portetas, deja, neatrodė tarsi nuotrauka, o tai garbanių varė iš proto. Jis beveik visą savo laisvą laiką skyrė vaizduotės kūrinio piešimui, bet viskas nesigavo taip, kaip svajonės klykdamos reikalavo. Pirmakursis norėjo pamiršti tą nepažįstamąją, pasirodančią sapnuose, bet kartu norėjo ją matyti dažniau ir ilgiau. Fraceller paauglę nupiešė taip, kaip pats ją įprastai matydavo - plačiai besišypsančią, sėdinčią ant plačios palangės.
Netikėtas, kiek skaudus bakstelėjimas išblaškė vaikinuką. Kas ji tokia?
- Giesmes giedoju, - pašaipiai metė kišdamas užverstą bloknotą į kišenę, - tam, kad vienaragių kanopos blizgėtų, - atsistojęs rankos mostu parodė į miško glūdumą. - O tu ką čia veiki? Geriau pavalgytum vietoj klaidžiojimų po miškus, - parodė į smulkų ką tik lyg iš niekur atsiradusios nepažįstamosios kūną. - Džiūsna, - prunkštelėjo.

[Sarah Rebecca Ó Briain]

 Pripeckiotas bloknotas neprasprūdo Marlenai pro akis. Pff.. Dar vienas menininkas. Kaip mažoji Hatfield pastebėjo, tokius visokius svajoklius tik ir traukia Uždraustasis miškas, kaip kokias muses papuvęs obuolys. Kur buvęs, kur nebuvęs pieštuko ir svajų vergas sugalvojo pasimėtyti pašaipiomis replikomis. Tik, matyt, nelabai jau mokėjo jomis svaidytis, mat nė viena net neužgavo Marlenos. Rudaplaukė tik pašaipiu žvilgsniu stebėjo kažką bandantį įrodyti berniuką.
 Pačiupusi didyjį artistą už pečių, varnė prirėmė jį prie medžio.
-Džiūsna?-bandydama nesijuokti paklausė ji,-Tai suvalgysiu tave. Bū.
Stumtelėjusi garbanių smarkokai į vargšę šimtametę pušelę, rudaplaukė nusijuokė.
-Ką čia peckioji?-vikriai, it įgudęs vagis, ji iš berniuko kišenės susižvejojo bloknotą. Greitai atsivertusi piešinį, kurį tobulinant matė šį nevykėlį, Marlena nusijuokė:
-Negi jau ką įsikliopijai? Pf, su tokiu nevykėliu kaip tu tokia mergina net nekalbėtų. Geriau eik voveres kabint,-užvertusi, mergaitė sviedė bloknotą į krūmus.-Bėk, skubėk pasiimti! Kaip koks šuniukas.

[Mark Fraceller]

Atėjūnė miške elgėsi taip, lyg tai būtų buvę jos namai ir mat jis, Mark, čia įsibrovė. Ir už ką man ji?
Netikėtas paėmimas už pečių ir grubus prirėmimas prie medžio įvarė klastuoliui baimės, ir tai bet kas galėjo pamatyti jo akyse.
Rudaplaukės „bū“ privertė garbaniaus juoką sklisti per visą mišką (jei taip išvis buvo įmanoma), visa baimė tarsi dingo.
- Valgyk, kad jau tokia mandra, - tramdydamas juoką Fraceller bandė pasišaipyti, tik jam aiškiai nesisekė. - Bet net jei ir suvalgysi, išliksi tokia pati džiūsna. Tik sakau, - pamerkė akį.
Netikėtas smūgis į dar kažkokį medį. Galva pilnai atsitrenkė į kamieną, smegenys tarsi atsitrenkė į vidinę pakaušio pusę, o tada vėl grįžo į savo vietą. Makaulę skaudėjo taip, kad pirmakursis vos galėjo girdėti (galimai) bendraamžę. Bloknotas dingo iš kišenės, tą Mark išskirtinai puikiai matė.
- Ir koks tavo reikalas? Ką noriu, tą piešiu, - vos pastovėdamas išvebleno Klastūnyno mokinys.
Pamačius, kaip bloknotas nuskriejo kažkur į krūmus, ir išgirdus nepažįstamosios liepimą parsinešti jį kaip kokiam šuniui, rudaakio vyzdžiai susitraukė, kraujas pliūptelėjo į smegenis, dingo visas skausmas ir baimė.
- Niekas..., - artindamasis prie atėjūnės piktai šnopavo garbanius, -  Su... manimi... šitaip... nekalbės! - prisiartinęs prie pat merginos, čiupo jai už kaklo ir, tvirtai suspaudęs, prirėmė prie medžio. - Aš tau ne koks žaisliukas psichiatrinėj ligoninėj, kad galėtum elgtis su manimi taip, kaip pati nori!

[Sarah Rebecca Ó Briain]

 Tai, kad vaikėzas jos neišsigando, suintrigavo Marleną. Iškart šis susitikimas pasidarė žymiai įdomesnis, mat tokios reakcijos iš menininko mergaitė nesitikėjo. Ir visokie komentarai nebebuvo svarbu. Ashley įdomiausia buvo tai, kaip berniukas reaguos toliau. Tik, ji trumpam susimąstė, kad gal per daug jėgos panaudojo, trenkdama jį į medį, mat garbanius gerokai apsvaigo.
 Pykčio perkreiptas veidas, šiurkštus sugriebimas už kaklo ir šiurkšti medžio žievė, nemaloniai besiremianti į nugarą ir adrenalinas. Varnė tikrai per smarkiai trinktelėjo šį svajoklį į vargšę pušelę.
 Marlena iššiepė sukąstus dantis. Suleidusi nagus iki kraujo į berniuko rankas, gniaužiančias jos kaklą, mergaitė gerai truktelėjo jas į šalis, tuo metu keliu iš visų jėgų suduodama užpuolikui į tarpkojį.
 Sekantis veiksmas - smūgis alkūne į veidą. Jei jis taip nori muštynių, gaus muštynes.
 Gal reiktų pasimokyt su Luna?