0 Nariai ir 4 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #255 Prieš 4 metus »
Nustebinti Elijah buvo sunku, tačiau šiai keistai moteriškei vieni juokai. Jos elgesys nebuvo toks, koks pridera Magijos Ministerijos darbuotojai, TAČIAU rudaplaukiui buvo daug lengviau su ja bendrauti.
- Na, aš net retkarčiais pamirštu, kur dirbi, - nusišypsojo, kai šioji trinktelėjo į petį, - mušiesi? - Kiek "surimtėdamas" burbtelėjo šis. - Pikta? Tai gal man geriau neprisikalbėti.., nors tu atrodai labai gera.. - bandė įtikti priešais stovinčiai moteriškei. 
Vaikinas užsiminęs apie gyvenimą kupiną įvairių kriminalų, užmatė merginos miną, kuri prašyte prašė papasakoti, tačiau ar Grifas buvo tam pasiruošęs? Pasakoti savo gyvenimo istorijas, kažkokiai keistai moteriškei, kurią ką tik sutiko. Na jai labai norėsi, paprašysi, - pamąstė vaikinukas ir jau buvo prasižiojęs kalbėti, tačiau vėl užsičiaupė.
- Tai ir dabar jie kala į galvą šitą nesąmonę.. Tačiau ar jų kas klauso, tuo labiau aš, - ranka braukdamas per plaukus, kurie buvo per ilgi, tarstelėjo Chris' as. - Na į "suaugusį", - ore su rankomis "nupiešė" kabutes, - reikia kreiptis jūs, bet jei TU nori, - pabrėžė paskutinius du žodžius ir  nutęsė, - man nesvarbu. Nesu aš mandagus, tad man vienodai žydi sodai, - pajuokavo Dawson' as ir pakartojo savo klausimą.
- Kuo vardu? - Pakeitė klausimo formą. - Aš Elijah Chris Dawson, malonu. - Ištiesiąs ranką pasisveikinimui, šyptelėjo.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 229
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #256 Prieš 4 metus »
  Raudonplaukei garbanei buvo smagu pasikalbėti su kažkuo, kas nebuvo už ją labai vyresnis. Rodos, užsinorėjo grįžti čia, į Hogvartsą.
- O taip, aš esu tiesiog Kung Fu meistrė ir visus iš eilės sudaužau kaip obuolius,- sarkazmo nepagailėjus Melisa žaismingai pavartė akis ir pakraipė galvą.- Nu, ot, parazitas, a?- prabilo garbanė tarmiškai.- A ne gėda man, tokiai svarbiai personai,- pamosavo rodomuoju pirštu ir kiek susikūprino, jau dabar šnekėjo kaip vyresnio amžiaus močiutė.- Bandyt įtikt? Ne ne. aš juokauju, atsiprašau, nepagalvok, kad aš jau visai kvaištelėjusi,- nusijuokė raudonplaukė.
  Šįkart Melisa jautėsi super laisvai, jai nerūpėjo šio vaikino nuomonė, na, ta nuomonė, kuri galėtų įžeisti ar priversti ją sudaužyt jį kaip obuoliuką. Ahaa, tai ši nesąmonė dar egzistuoja...
- Tačiau ar jų kas klauso, tuo labiau aš,- išdidžiai pakartojho vaikino žodžius Melisa ir dramatiškai perbraukė ranka per savo plaukus.- Prašyčiau, 'tu', būtų labai gerai,- nusišypsojo.- Aš Melisa,- mirktelėjo trumpam.- Na, jeigu jau tiek pas tave to oficialumo, tai, na, aš Melisa Keyes,- greit pamirksėjo savo akytėmis ir nukreipė galvą.- Tai ką man dabar daryt su tavim, a?
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #257 Prieš 4 metus »
Elijah buvo gana keistas vaikinukas, tačiau ta moteriškė buvo kvaištelėjusi. Ji elgėsi kaip Hogvartso mokinė, net nebūtų galima pagalvoti, kad ji dirba Magijos Ministerijoje.
- Kaži ar visus, - sarkazmiškai šyptelėjo vaikinukas. - Juk stipresnių už save neįveiki? - Klausiamai nužvelgė prieš jį stovinčią Melisą.
- Ką? - vaikinas nesuprato, kas tai moteriškei negerai, rodos ji visiškai pametusi galvą. Jei visiškai netinka dirbt ten, kur ji dabar dirba, be to dauguma magijos ministrų būna pasipūtė ir ištroškę bausmių kiekvienam, kurį sučiumpa.
Na ir keista persona...
- Na taip, tuo labiau aš, - dar sykį pakartojo savo ištartus žodžius ir keistai pažvelgė į merginos akis, jam rodėsi, kad ši ima iš jo tyčiotis, tačiau turbūt tai buvo klaidinga nuomonė.
- Tu.. - bandydamas įtikti tai keistai garbanei leptelėjo šis. - Oficialumas niekada nemaišo, - pakraipęs galvą ir su sarkastiška gaidele balse ištarė Chris' as.
- Ką nori tą daryk, galim pakalbėti ir skirstytis lyg niekur nieko, o jei nori gali imtis tų visų nesąmonių ir mane bausti, - žinodamas, kad ji to nedarys jis tik mirktelėjo šiai viena iš savo žalsvai - melsvų akių. 
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 229
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #258 Prieš 4 metus »
  Raudonplaukė moteris keistai, liūdnai nusišypsojo. Tai buvo skausmo perkreiptas veidas, tačiau greit tai užslėpusi pažvelgė į vaikinuką.
- Tiesa, niekada neįveikiau,- nusipurtė, ne dėl šalčio, o dėl prisiminimų bangos, kuri skaudžiai perėjo per visą kūną.
  Gūžtelėjusi pečiais garbanė suvokė, jog vaikinas nelabai supranta kas dedasi jos galvoje. Tikriausiai jau rimtai nupušau. Smaragdinės akys perbėgo per aplinką ir vėl sustojo ties Elijah. Melisai nebuvo noro suimti kažkokį nepilnametį dėl to, kad šiam tereikėjo išgyventi. Vieną karta galima ir paleisti.
- Tai ir skirstykimės,- rimtai tarė ministerijos darbuotoja.- Marš į lovą, jaunuoli, o aš dar pasibastysiu po šitą mišką,- sumurmėjo raudonplaukė.
  Tamsiai apsirengusi persona, su netvarkingais, garbanotais, į visas puses styrančiais plaukais, išnyko miško glūdumoje, palikdama vampyrą vieną.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #259 Prieš 4 metus »
Įsisupusi į juodą mantiją, Melijandra žvelgė į vėlaus vakaro šešėliuose stūksančią Hogvartso pilį. Tamsiu dangumi plaukė skysti debesų tumulai, karts nuo karto užgošdami žvaigždėmis nusagstytą dangų. Būtent žvaigždės šį vakarą rodė apie bepasibaigančios žiemos šaltį, kuris nors atleido nagus, tačiau niekur nedingo iš apylinkės. Kaip ir plonas sniego sluoksnis, nuklojęs Uždraustrąjį mišką ir kitas Hogvartso vietoves.
Nebylus, tamsus miškas šiąnakt turėjo likti uždraustas. Vienaragiai, akromantulai ir iš kažkur atsibastęs trolis rėkte rėkė nelįsti į miško gilumą, tačiau neišbandęs jėgų, nesužinosi kiek jų turi. Ta pati kalba ir apie paklusnumą.
Žiobarotyros profesorė kietai sučiaupė lūpas. Šiek tiek nervinosi, nes vos ne pirmą kartą gyvenimą turės būti atsakinga už mažvaikiško vienuolikmečio gyvybę, tačiau nenutuokė ko kito imtis. Kas jei ne siaubas, kuris tik vienas sugebės tą varnių sutramdyti ir galiausiai varnius suvoks daryti tai, kas jam liepiama?
Nesitikėjo, jog nuo šio arešto vienuolikinio keiksmažodžių srautas sumažės - jau tai neberūpėjo. Kad tik nenusikąstų liežuvio nuo keiksmų. Taip pat nesitikėjo iš jo pagarbos. Nesitikėjo mandagesnio elgesio. Tiesiai šviesiai, Lorijan tame vaikyje nematė nieko gero. Nemandagus, besikeikiantis, naglas, nepaklusnus.
Kaip profesorė, jos pareiga nebuvo tik išmokyti mokinius net ir tai, kas jiems neįdomu, bet juos išauklėti. Čia ir ji kliuvo. Norėjo pykti ant vaikų dėl jų bukų, mažvaikiškų galvų. Kodėl visi vaikai negali būti paklusnūs? Pasižiūrėk į save, Mela. Buvai paklusni? Ne, atsibeldei iš Švedijos į JK, kad susitiktum su broliu. Buvai Uždraustajame skyriuje. Įsivėlei į mūšius tarp bendrarūšių, žudei, kovojai su Mirtininkais Demonų mūšyje.
Lėtai atsiduso, iškvėptas oras tapo garais.
Kaip sakė ta moteris? Kalbėk širdis į širdį. Nusileisk iki jų lygio ir tada jie klausysis. Neįsakinėk, nevadovauk, kitaip jie maištaus. Lengva pasakykti.
Ne, ji sau nemeluos. Jai gal ir nerūpėjo mandangumas, paklusnumas iš varnanagio pirmakursio Alekso Gilbert, tačiau jai rūpėjo, kad berniūkštis šias savybes galėtų pritaikyti ateityje, kai suaugs: mandagumas saugusiems, vyresniems, savo meilei. Paklusnumas įsakymams, prašymams, kurie galėtų jam išgelbėti gyvybę.
Gal ir po šip arešto jo elgesys pasikeis į gerą....Arba visiškai pradės manęs nekęsti. Puiku.
Juodomis odinėmis pirštinėtas rankas sunėrė rankas ant krūtinės. Tyliai suskambo nešiojamas laikrodis kišenėje, skelbdamas arešto valandą.
Dvidešimt vienerių metų mergina nurijo susikaupusias seiles. Šiąnakt pilnaties nebus. Gerai. Bet gerai ir bus, jei tas varnanagis neateis. Galės viena apžiūrėti Uždraustąjį mišką.
Visgi, kada paskutinį kartą ji lankėsi čionais?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Melijandra Julija Lorijan »

*

Aleksas82

Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #260 Prieš 4 metus »
Aleksas ilgai svarstė ar vis dėl to jam reikėtų pasirodyti. Supratęs, kad progos paerzinti profesorės jis neatsisakys, vaikis patraukė link uždraustojo miško. Oras buvo šaltas, tad iš jo burnos vėl sklido tylus keiksmai. Galiausiai pastebėjęs profesorės siluetą, rudaplaukis priartėjo prie jo.
-Tikiesi, kad išsigąsiu paiko miško?   - vėl varniuko lūpas paliko tik paprasras klausimas, be pasisveikinimo. Aleksas tamsias vietas mėgo ir jau buvo su Cami išnaršęs daug Hogvartso pavojingų vietų.  Trolis - jo mintyse iš kart pasirodė jau matytas padaras. Uždraustajame miške jis tikėjosi tokį sutiktį.
- Koks mano areštas? - vėl paklausė Aleksas. Jis paslapčia laikė špygas, kad suaugusi moteris nerodis savo kaprizų, kaip žiobarotyros kabinete. Visiems turėtų būt aišku, kad vienuolikmetis vis dar turi teisią nesisveikinti ir ožiuotis, bet tokios išsilavinusios moters kaprizai vertė juoktis. Prisiminęs tą kabinetą ir Milla, Aleksas nusišypsojo. Ta mergaitė buvo labai miela, o nuotykiai su ja juos suartino. Mąstau apie mergiotę kai manęs laukia sunki naktis? Aleksas dar kartą šyptelėjo ir surimtėjo. Drąsos jam užteko, tik reikėjo sužinoti areštą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Aleksas Gilbert »

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #261 Prieš 4 metus »
Pasirodė. Pagaliau.
-Labas, ir galėjai bent pasisveikinti,- nepamiršdama savo griežto tono pasisveikino, o tada vyptelėjo.
-Ne. Nes jei sakai, kad tau tai paikas miškas, areštas tau nepridarys jokių keblumų,- sukišo pirštinėtas rankas į kišenes.
Mela nenusiminė dėl "paiko miško", toks jau Alekso Gilbert stilius. Nieko daugiau nebepriduris. Mažius ir tiek.
-Kantrybės,-mažiau,- pabaigė mintyse,- o dabar eime,- ir patraukė eiti į Uždraustojo miško gilumą.
Po batais girgždėjo sniegas, o vis tamsesnė ir tamsesnė nakties atklodė leidosi ant miško. Nors oras buvo šaltas ir gaivus, jame tvyrojo, kažkas kas buvo kitokio. Pavojus? Ne. Nostalgija? Ne. O kaip pavojus ir nostalgija kartu?
Juodi medžiai stovėjo kaip nebylūs kariai, plikomis šakomis laikydami žvaigždėtą dangų.
Mela giliai įkvėpė oro. Kažkur dešinėje sušiureno silpnas vakaro vėjas, arba gyvūno sujudinta šakelė.
Rudai pilkas akių žvilgsnis nusileido į ploną sniego paklotą, kuriame juodavo gyvūnijos pėdsakų griliandos.
Profesorė ėjo, tylėdama dar penkiolika minučių, ir tikrai netylėjo, kad norėtų vienuolikmečiui įvaryti baimę. Tiesiog mąstė.
Už mažiau nei metro Mela pastebėjo baltą kamuoliuką, kuris ryškiai kontrastavo su ant žemės gulinčiu sniegu.
Rudaplaukė nusišypsojo.
-Sniege.
Nuo balto kamuoliuko atsiskyrė dar vienas rutuliukas. Pramerktos mėlynų orchidėjų akys nužvelgė jaunąją profesorę. Padaras išsižiojo parodydamas katiškas dantis, o po to atsistojo. Jis snudūriavo kaip kitos normalios katės: pakišęs letėnėles po krūtine ir beveik aplink save apsivyniojęs savo uodega.
Baltas katinas linksmai suklapsėjo akimis.
-Labas, Mela,- sumurkė Sniegas, išsiriesdamas,- O, matau atsivedei ir tą mažių.
Jauna moteris pavartė akis.
-Visai gerai, kad mokėtum legilimantiją.
Kalbantis katinas reikšmingai nutilo ir nutipeno prie varniaus. Mėlynos akys nuskenavo nuo kojų iki galvos vienuolikmetį. Sniegas nebuvo normalus katinas: tai rodė ir kalba ir ūgis, mat ties pečiais buvo aštuoniasdešimt aštuoni centimetrai.
-Ne per jaunas, a?- paklausė Kajaus augintinis, atsisukdamas į Lorijan lyg Gilbert nebūtų šalia.
Mela susiraukė.
-Juk Hogvartsas.
Katinas katiniškai suprunkštė.
-Hogvartsas....
-Esi jaunas, tai patylėk,- nukirto pralinksmėjusi Lorijan,- Nežinai ko čia nutikę. Hogvartse amžius -neriba,- ir pradėjo eiti.
-Esu bent girdėjęs, Mela,- tyliau pridūrė. Sniegas dėbtelėjo į profesorę ir nutipeno paskui ją.
-Keturiolikmečiai dalyvavo Hogvartso antrajame mūšyje, suaugęs profesorius tapo savo mažo vaiko kopija,- patylėjo Lorijan,- mokinė paversta į vilkolakę, mokinė pasikaria ant medžio, vaikai, kurie mokėjo nužudymo kerus...amžius Hogvartse tikrai nėra riba, Sniege.
-Žiūrint apie kurią Junko kalbi,- sumurkė Sniegas,- Eh, gerai, kad tie vaikai išmirė ar pradingo,- nurijo seiles.
Abu nutilo, nes suprato, kad jie vieninteliai "nenormalūs" iš šios grupelės. Ėjo toliau tylėdami, o oras vis sunkėjo nuo smarkaus dvoko.
Žiobarotyros profesorė sustojo, Sniegas suniurzgė.
-Maniau, kad vaizdas bus gražesnis.
Prieš juos gulėjo trijų vienaragių liekanos, apsitarukusios plonu ledu ir suledėjusiu sidabrinės spalvos krauju. Magiški žirgai tysojo ant žemės keistai išsikreipę, prarėžtais kaklais ir išverstais viduriais. Gyvulių liekanose jau buvo prasisukta: ištampyti vidaus organai, pro naują sniego sluoknsį raudonavo sušalęs vienaragių kraujas ir juose įspaustos laukinių žvėrių ir paukščių pėdsakai.
Lorijan nurijo seiles. Ji sugrįžo į tą pačią vietą, kur prieš pirmą žiobarotyros pamoką rado vienaragių palaikus.
Atsiduso. Dvokas buvo beproto bjaurus, tačiau jau nebetoks stiprus kaip per pirmą kartą.
-Gilbert, tavo areštas toks: eisime pro Uždraustąjį mišką ir ieškosim kitų magiškų gyvūnų palaikų, jei tokių tik bus,- sausai pratarė jauna moteris, neatsisukdama į vienuolikmetį.
Sniegas sumindžikavo vietoje.
-Tikrai nebus per jaunas tokiems dalykams..? Ypač...kai dar apie tai nenuspręsta...
Katinas kaip mat nutilo, pamatęs griežtą Melijandros žvilgsnį.
-Jau Matthew buvo pranešęs apie trolį ir prikąsk liežuvį.
Kitaip žodžiai reiškė vieną: "kol visi profesoriai nuspręs apie šią keistą padėtį, mokiniams tiksliai nesakysim apie tai. Aleksas nesusies nieko su tuo, ką mes žinom".
-Tik neatsilink,- burbtelėjo varnanagiui profesorė ir patraukė tolyn.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Melijandra Julija Lorijan »

*

Aleksas82

Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #262 Prieš 4 metus »
Aleksas pavartė akis sulaukęs žodžio "labas." Galiausiai sulaukęs komentaro dėl paiko miško, šis tik tyliai nusijuokė. Vienuolikmečio tokie dalykai negąsdino. Iš vis jis net pats nesuprato ką parodytų kaukas, jam atsistojus prieš jį. Tyliai sekdamas profesorę ir beveik snausdamas, Aleksas pagaliau gavo progą sustoti. Dėl ko jie sustojo jam aišku nebuvo. Įdėmiai nužvelgęs lauką, galų gale vaikis pastebėjo katiną. Kalbanti Sniegė jo nesužavėjo, o kaip tik kėlė šleikštulį.
-Na ir išsigimęs,-pasišlykštėjusiu balsu, tyliai sumurmėjo varniukas. Toliau Aleksas tik vartė akis, klausydamas išsigimusio katino ir Madam pokalbio. Net gi tada kai komentarai buvo skirti jam, Aleksas susilaikė nuo atsakymų į juos. Specialiai vis taikydamas užminti ant katino ar paspirti į jį sniego, varnius toliau ėjo  tylėdamas. Galiausiai kai jie vėl sustojo, prieš vienuolikmečio akis iškilo trys vienaragių lavonai.
-Geras,-tyliai sumurmėjo jis ir priėjęs prie žirgų, uždėjo ant vieno koją ir pabandė pakrutinti. Panašu, kad lavonai buvo įšalę į ledą. Dar pora kartų pabandęs pakrutinti vienaragį ir nieko nepešęs vaikis nusikeikė.
-Kaip neįdomu,-po keiksmų lavinos ištarė jis,-ne jau turėčiau bijot jau nebegyvų padarų? Jie tik velnioniškai dvoke,-tarė vienuolikmetis, net nusipurtydamas nuo gaišenos dvoko. Galiausiai rudaplaukis išgirdo savo apgailėtiną areštą ir garsiai nusijuokė. Vaikis tikėjosi kažko įdomesnio, bet dabar teko susitaikyt su kiekvieną kartą priartėjus prie gaišelenų, pareinančiu dvoku. Grupelė ir vėl pajudėjo. Išgirdęs iš profesorės neatsilik, Aleksas tik nusivaipė. neatsilik, neatsilik... o tu gal neapsišik?
[/quote]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Aleksas Gilbert »

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #263 Prieš 4 metus »
Prireikė tik kelių sekundžių, kad katinas piktai sušnypštų Aleksui:
-Kvaily, viską girdžiu! - baltasis grįžtelėjo į varnanagį,- Tu taip pat išsigimęs, nes neturi klausos kaip mano ir esi per daug lėtas! - atkirto taip pat "pasišlykštėdamas".
Po to nusisuko ir nurisnojo tolyn.
Puiku, Sniege,- profesorės lūpų kampučiai vos vos pakilo.
Deja, Sniegui vėl teko terliotis su vienuolikmečiu, nes šis stengėsi jį paspirti ar užminti. Melijandra nesikišo į tai, leido Sniegui ir Aleksui patiems išsiaiškinti santykius.
Sniegas staigiai šoko ant varniaus kojos, suleido aštrius nagus ir greitai kaip žebenkštis užsikabarojo ant vaikio peties.
Negailėjo savo nagų ir tvirtai įsitvėrė į Alekso petį, pasinaudodamas savo nemažu svoriu.
-Dar kartą pabandysi taip daryti, tau atsirūgs,- sušnypštė magiškasis katinas vis leisdamas nagus giliau į medžiagas ir odą.
Tada grakščiai nušoko ant apsnigtos žemės ir nubindzeno, tik vėliau mėlynų akių žvilgsnis pavartsė berniūkštį.
Tačiau net ir prie vienaragių niekas nepasikeitė: Sniegas pasiuto, kai varnis bandė pakrutinti vienaragio lavoną, tačiau Mela katiną sustabdė su žvilgsniu.
-Aleksai, daugiau taip nedaryk,- suniurnėjo profesorė, dėbteldama į Gilbert poziciją prie kritusio magiško žirgo,- O kas sakė, kad turėtum bijoti? - pavartė akis,- Jau prie pat miško pasakei, kad tau ši vieta yra tik paikas miškas. Tai baik savo kvailus monologus ir judam, čia nesijuokdamas kaip idiotas.
Ir nužingsniavo tolyn. Uždraustasis miškas stūksojo nebylus, todėl nesistebėjo, kaip keistai nuskambėjo Alekso juoko aidas. Šiam vis aidint, kelionė toliau ėjosi be jokių įdomybių: apžvelgytos kitos keturios vietos neadavė jokių užuomenų apie keistus įvykusius, susijusius su magiškais gyvūnais.
Uždraustasis miškas atrodė išmiręs ir tuščias. Sniegas tipeno šalia ir klausėsi tylos. Šiam irgi reikėjo patvirtinti, jog kokiu spinduliu klausosi - tik taukuota špyga. Nieko: tik jų batų žingsniai, kvėpavimai ir viskas.
Melai ši žinia šiek tiek pradžiugino. Nebus jokių radinių, nebus ir problemos Aleksu rūpintis. Tačiau, vis vien liko budri, juk visgi, tai - Uždraustasis miškas.
Žemės ir sniegas pabiro į šalis.
Su lumos kerais apsišviesdama profesorė nušoko į vieną nedidelę daubą. Medžių šaknys buvo išsiraičiusios it gyvatės, beveik dengė visą daubą it kokios lubos.
Po dešimt minučių dvidešimt vienerių metų mergina atsidangino oru prie daubos krašto.
-Nieko,- tarė Sniegui, o šis linktelėjo.
Penkios vietos ir nieko.
-Gilbert, nieko neradai aplinkui? - paklausė, nueidama tolyn nuo daubos.

*

Aleksas82

Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #264 Prieš 4 metus »
Aleksas net nepastebėjo kaip katinas suleido nagus į jo koją, o nuo jos užšoko ir ant peties.  Sniegius nebuvo lengviausias ir mažiausias katinas pasaulyje, priešingai tai buvo pats storiausias ir didžiausias berniuko matytas katinas. Net žiobarų vaikų namuose auganti katė neprilygo šiam storuliui. Nors tiesą sakant Aleksas katinų nemėgo. Ta katė su kuria jam reikėjo augti nuo kūdikystės, vis taikydavosi palikti plonus įbrėžimus ant berniuko kūno, pro kuriuos sunkės keli kraujo lašai. Sniegius nebuvo kitoks. Katinas taip pat suleido savo daug didesnius nagus į Alekso petį. Vaikis suaimanavo iš skausmo ir jau ruošiesi sugriebti neišauklėtą katiną už pakarpos, bet šis susiprotėjo nušokti pats. Pro ploną marškinėlių audinį jau dabar sunkėsi kraujas. Gilbert atrodė, kad į jo petį buvo sukištos plonos medžio šakos. Po kiekvieno arešto vaikis likdavo nuskriaustas ir sužeistas, pavyzdžiui su herbologijos areštu Aleksas nenorėjo nieko prisiminti. Tą kartą tas bukas daiktas sugebėjo atimti iš Alekso kalbos dovaną, o sugražinti net nesistengė. Berniukas su didžiuliu nenoru turėjo apsilankyti ligoninės sparne, o tai buvo blogiau už pačią mirtį. Dabar Gilbert neapykantos scenos, katinui išaugo trigubai. Vaikį labiausiai siutino, kad profesorė nieko nedarė ir leido tam išsigimusiai pūkų kamuoliui elgtis, kaip princui. Jau dabar Aleksas norėjo pasiskųsti už naujas žaizdas, bet pats suprato, kad nieko iš to nepeštų.
-Nebent Arwen,-pats Aleksas garsiai pagalvojo prisiminęs Hogvartso direktorę. Gal jai pasiskųsti ir nebuvo prasta mintis. Gilbert slapčia dėl to tikėjosi, kad katinas bus nukryžiuotas ir daugiau jo gyvenime jam sutikti nebereikės.  Su didele neapykanta Aleksas visą kelią tik ir taikėsi užminti ant Sniegiaus uodegos. Dabar vaikio užduotis buvo neieškoti padarų, o mindžioti katiną. Su tokiu užsiėmimu laikas ėjo greitai. Buvo panašu, kad tuoj pradės švisti ir danguje pasirodys pirmieji saulės spinduliai.  Aleksas krūptelėjo sulaukęs profesorės netikėto klausimo. Berniukas vis dar buvo užsiėmęs savo kvailu žaidimu. Tiesą sakant kaip į klausimą dabar reikėjo atsakyti vaikis nežinojo. Jis buvo pastebėjęs didelius pėdsakus sniege ir iš jų jis pats vienas būtų pagalvojęs, kad tai trolis.
-Ne, ramu,-pamelavo vaikis gūžtelėdamas pečiais, bet tuoj pat už savo tokį veiksmą pasigailėjo ir išleido jau nebeaišku kelintą skausmo aimaną.


*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #265 Prieš 4 metus »
Su lazdelės mostu ant Gilberto peties atsirado tvarstis, tačiau profesorė nieko nepasakė nei varnanagiui, nei Sniegui. Tik mintyse ant kiekvieno iš jų paburbėjo. Tuo tarpu magiškas Kajaus augintinis ignoruodamas vienuolikmetį grakščiai išsisukinėjo iš Alekso bandymų užminti ant jo uodegos.
-Meluoji,- sumurkė Sniegas, sustodamas prie Alekso,- Be to,- mėlynos akys nužvelgė Alekso pamatytą pėdą,- tai ne trolio pėda. Trolių pėdos žymiai didesnės už šią.
-Sniege, nustok žaisti su legilimantija,-  nė neatsisukusi prabilo profesorė, nužvelgdama tolėliau nuo daubos augantį, išsiskėriojusį medį, slepiantį įėjimą į urvą.
Kai Melijandra atsisuko į varnį ir katiną, pastarasis katiniškai įsišiepė. Po akimirkos vietoj baltakailio mėlynaakio katino sėdėjo geltonaakis katinas su šešiomis kojomis. Šviesiai rudas kailis dabar aiškiai kontrastavo su sniego sluoksniu, aišku, išskyrus krūtinę, papilvę ir uodegos galiuką - ten baltavo baltas kailis. Wampus katinas, kurio ūgis ir masė priminė dar ne suaaugusią, pumą, bet iki to mažai tetrūko, žvilgtelėjo į Aleksą, o tada į Melą.
-Atsiprašau,- atsiprašė Sniegas, nors jo balsas nė per nago juodymą nepriminė  atsiprašymo
Melijandra giliai įkvėpė, bandydama sau priminti, jog wampus katės nekalba, o tik meistriškai naudojasi legilimantija, jog kitų protuose sukurtų netikrus vaizdinius.
Profesorė nusisuko. Sniegas visados su visais palaikė akių kontaktą - tik taip, legilimantija galėjo veikti. Būtent to dėka, taip katinas išsaugojo savo paslaptį Hogvartse. Sniegas pirmasis jai atskleidė šią paslaptį - Mela suprato, jog katinas buvo taip meistriškai įvaldęs legilimantiją, jog ji nė karto nepastebėjo, kaip šis narstosi jos mintyse. Kai namiškiams pranešė apie Sniegą (tuo pat metu išaiškėjo, kad ir Kajui Sniegas neparasitarė apie savo tikrą rūšį. Tik nurodė jam po jo nepasisekusio bandymo atkasti savo augintinio rūšį, jog kažkada pasakyks apie tai), buvo susitarta, kad Sniegas daugiau namuose nebesislėps po legilimantija (ir laikysis namiškių minčių privatumo, tik išskyrus, tai, jog galės "kalbėtis"), o dėl Hogvartso - pačiam Kajui ir Sniegui teks apsipręsti.
-Ten mano pėda,- "tarstelėjo" Sniegas pasiražydamas. Wampus katinui aiškiai pradėjo tingėti slapstytis po savo gebėjimu- Beje, eik ir tu žvalgytis aplinkui,- ir  tada tingiai nuėjo šalin.
Melijandros žvilgsnį patraukė mažyčiai vorai.
Juodi voragyviai sparčiai ir mikliai lipo iš po jos apžiūrimo medžio šaknų. Staiga, juoda banga nusirito prie urvo ir it energingos upės vandenys nusirito į urvo tamsą.
Šlykštulys ir baimė pakirto Melijandros kojas. Soreno Spaikas buvo visai nieko, visai pakenčiamas, visai gražus, bet šie voriūkščiai...
Profesorė kaip mat nukreipė lazdelės šviesą urvo pusėn. Pro medžio juodas šakas ir su lumos šviesa vargiai kažką įžiūrėjo. Žengtelėjo atgal.
Širdis veržėsi iššokti iš krūtinės.
-Akromantulai...- sušnibždėjo profesorė sustingdama.
Akys nukrypo į urvo žemę. Ant jos gulėjo purvina žmogysta, kurią už kojos lėtai nutempė iš urvo tamsos išlindusi milžiniško voro koja.
Profesorė lėtai atsitraukė nuo medžio. Akromantulas nekreipė dėmesio į Lorijan, mat kai pradingo urve, daugiau nebegrįžo pasiimti jos - lazdelės šviesą juk turėjo pastebėti.
Greitais žingsniais ji prilėkė prie Alekso, griebė už dimblio.
-Tylėk,- sušnypštė ši ir sparčiai nudrožė iš šios vietos.
Sniegas greitai prisivijo profesorę. Jo geltonose akyse švytėjo toks pats išgąstis. Turbūt mano mintys, arba pats matė.
Kažkas sudundėjo už nugaros.
Dar kartą ir dar kartą.
Mela sustojo ir žvilgtelėjo per petį. Paleido Alekso dimblį. Jie stovėjo laukymėje, apsuptoje iš visų pusių Uždraustojo miško medžių.
-Pasirenkai gerą vietą susitikimui,- sugergždė tas pats akromantulas, profesorės matytas, nusitempiantis žmogystą. Turbūt buvo atklydėlis, nes nematė jokių skiriamųjų hogvartsiečio ženklų. Arba benamis.
-Reikėjo erdvesnės vietos,- atsakė žiobarotyros profesorės, nenuleisdama akių nuo voro, žengusio į laukymę artyn prie jų.
-Jau antras kartas kai susitinkam. Ko tau reikia, Lorijan? Negi reikia paramos? Dediesi prie Iano?
Melijandra susiraukė. Žinojo apie ką kalba eina.
-Ką visa tai reiškia tavo bendrarūšių suaktyvėjimas?- galiausiai paklausė profesorė, užgesindama šviesą ant burtų lazdelės. Nutuokė, jog akromantulas galės to paties ir jos paklausti.

*

Aleksas82

Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #266 Prieš 4 metus »
Aleksas sunkiai atsiduso kai ant jo peties atsirado tvarstis. Vis dėl to vaikis žinojo, kad tvarstis po kiek laiko permirks krauju, o kraujui ant jo sukrešėjus bus velnioniškai skaudu jį nusiimti. Geriau tai padaryti buvo dabar. Gilbert nieko nesakęs pakėlė vieną iš marškinėlių rankovę ir porą kartų sucypdamas nusiėmė tvarstį.  Dabar Aleksas jautėsi žymiai geriau. Tvarstis sukėlė didelį diskomfortą, o būti be jo buvo tikra palaima. Ant Sniegiaus įdrėskimų vos spėjęs sukrešėti kraujas buvo nuplėštas su visu tvarsčiu, taip atnaujindamas kraujavimą. Varniui kraujas buvo ne motais, o išteptus marškinėlius visada buvo galima išplauti. Gal nusiimti naujai uždėtą tvarstį ir buvo kvailiausias rudaplaukio sumanymas, bet jauno berniuko principai šiuo atveju ėmė viršų.
Dar kiek laiko paėjusi grupelė vėl sustojo. Iš tiesų Aleksas to net nepastebėjo, nes visą šį laiką nuo „tvarsčio nuėmimo operacijos“ jo mintys skraidė po padanges.
Netikėtai sulaukęs katino atsiprašymo Aleksas tyliai sukrizeno. Lygiai taip pat vaikis atsiprašydavo ir žiobarų vaikų namuose, pažeidęs kvailas taisykles. Nei karto prisidirbęs ten rudaplaukis nuoširdžiai neatsiprašė ir tai nebuvo jo tik vaikiški principai. Nieko blogo jis niekada nepadarydavo. Gal ir nueidavo miegoti valanda per vėlai, gal ir negrįždavo iš lauko laiku ar nedirbdavo jam paskirtų darbų, Aleksas dar buvo vaikas ir jis norėjo pasimėgauti vaikyste. Tik žiobarų vaikų namai sugadino varniaus charakterį ir dabar Hogvartsas ir jo personalas vaikį matė po naglo, išdykusio ir kvailo berniuko kauke.
Iš gan liūdnų prisiminimų liūno Aleksą ištraukė profesorės paliepimas tylėti ir skaudus sugriebimas už dilbio. Puiku, dabar liks ne tik įdrėskimai, bet dar ir mėlynė Vaikio mintys buvo absurdiškos atsižvelgiant į esamą situaciją. Varnius jokių akromantulų nematė, nes buvo ir vėl nuklydęs į svajonių karalystę, bet gal taip ir buvo geriau? Aleksas svajodamas nieko neprisidirbo, neprivirė daugiau košės nei buvo įmanoma ir nematė to keisto žmogystos lavono, kas tikriausiai būtų ilgai užsilaikę  berniuko mintyse.
Kai profesorė Lorijan paleido Gilbert, šis pasitrynė dilbį ir net nekrustelėjo iš vietos. Alekso nuojauta sakė, kad dabar jokių išsišokimo scenų nereikia. Situacija sprendžiant iš Melijandros veido atrodė tikrai rimta, o Alekso kaprizai būtų viską tik apsunkinę. Vienuolikmečiui užteko proto patylėti ir tyliai klausytis pokalbio tarp voro ir moters. Su kiekvienu jų dialogo žodžiu Aleksas suraukdavo kaktą, bet po kelių akimirkų vėl gražindavo į veidą rimtį. Varnius nieko nesuprato, bet jam buvo aišku, kad profesorė buvo į kažką įsipainiojus. Gilbert toks dalykas nebuvo keistas. Keista būtų buvę tada, jei vieni metai Hogvartse būtų praėję be nesklandumų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Aleksas Gilbert »

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #267 Prieš 4 metus »
Voras grėsmingai tylėjo. Profesorė nutuokė, jog ši tyla nieko gero neatneš. Tylintis, nors susiraukęs, Gilbertas buvo tikra palaima šioje nepatogioje situacijoje.
-Iano pakalikai,- žemai suniurzgė milžiniškas voras, pagaliau atsakydamas. Jo juodos akys įdėmiai skenavo rudaplaukę jauną moterį, ieškodamas, bet kokios reakcijos. Tuo tarpu ši nenusuko žvilgsnio. Jie abu suprato, jog to vaiko - Alekso Gibert'o - čia neturėtų būti, jog pokalbis galėtų būti atviras. Tiek vienas, tiek kitas vienaip ar kitaip galėtų pašalinti varnanagį, tačiau abu bijojo dėl vėliau atkreipto dėmesio į tai kas nutiko.
Melijandra suspaudė lūpas, savyje supykdama dėl sprendimo skirti Aleksui tokį areštą. Kad Merlinas prasmegtų, per savo klaidą ir jį prarasiu informaciją!
Deja, voras neketino toliau apie tai kalbėti, apart ši to:
-Toji mano auka yra vienas iš Iano bendrininkų,- pridūrė,- Saugokis.
Ir nuėjo šalin.
Sniegas žvilgtelėjo į profesorę, tačiau nieko "nepasakė". Lorijan tyliai atsiduso. Įsivyravo trumpalaikė tyla. Ir ramybė.
-Eime, grįžtam į Hogvartsą,- sumurmėjo rudai pilkų akių savininkė,- Aleksai, tavo areštas baiktas, - Lorijan tik piktai dėbtelėjo į kvailą berniūkščio poelgį.
-Galėjai paprašyti Pomfri, jog ši su kerais būtų galėjusi nuimti tvarstį. Neskaudėtų tada, o ir nekraujuotų,- drėbtelėjo ši, žengdama per Uždraustąjį mišką Hogvarsto kryptin. Sniego jau nebebuvo šalia - kažkur jau nudūmė.
Tiek to. Negaliu.
Sumosikavo lazdele ir ant pirmakursio žaizdos atsirado naujas tvarstis.
-Tik be principų ir kvailysčių dabar,- piktai burbtelėjo.
Pro Uždraustojo miško medžius jau matėsi Hogvartso pilis.
Mela buvo įnikusi į savo mintis ir trumpą pokalbį su voru. Apie vienaragius nieko nesužinojo, tas tiesa, bet apie vorus - šį tą. Tačiau kam Ianui reikia vorų Hogvartse? Kokios Senato ir Medžiotojų pozicijos šiuose įvykiuose?
Mela susiraukė. Jokių užuomenų, jokių sąsajų - atrodė, jog visa tai, kas vyksta magiškais gyvūnais ir rasėmis vyksta padrikai, kas sau, be centrinės valdžios. Kažkas yra ne taip. Šios mintys ir toliau nusekė Lorijan, vos ši išžengė iš Uždraustojo miško ir nuėjo link Hogvartso.

*

Aleksas82

Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #268 Prieš 4 metus »
Gilbert tiesiog stovėjo ir visiškai nieko nesuprato. Voras apie kažką kalbėjo su profesore, bet Aleksas net nesistengė suprasti apie ką eina ši kalba. Vaikis vadovavosi paprasta ir gyveniška taisykle - jei tai įmanoma, tai nekišk nosies ne į savo reikalus, o jei neįmanoma, tai vis tiek nekišk. Šiuo atvėju tai puikiai tiko. Berniūkštis nesuprato koks tikslas jį buvo atsivesti čia. Jis vis tiek nieko įdomaus nedarė, o tik buvo priverstas klausytis labai nuobodaus pokalbio.
 Galiausiai pasigirdo taip senai įsiilgti žodžiai. Alekso areštas buvo baigtas ir dabar vaikinukas galėjo grįžti į šiltą ir jaukią Hogvartso pilį. Tačiau viskas taip paprastai be kvailų žvilgčiojimų ir dar kvailesnių pamokslų negalėjo pasibaigti. Šį kartą Melijandrai užkliuvo nuimtas Gilbert tvarstis. Jis mano. Darau ką noriu. Iš ties, Aleksas nemėgo kai kažkas, o ypač jam svetimas žmogus kišdavo reikalus ne į savo reikalus, o tiksliau lysdavo prie berniūkščio.
 Dabar Lorijan vėl uždėjo naują tvarstį ant vaikio pečio. Tokio gesto Aleksas nesitikėjo. Aišku, tai be šalia einančių žodžiu neapsėjo. Moterie, kokios dar kvailystės? Man tiesiog nepatinka tie tavo tvarščiai.  Šį kartą Gilbert susilaikė nenuplėšęs naujo tvarsčio, bet žinojo, kad atsiradus progai pirmiausiai tai ir padarys.
 Pro medžio viršūnes jau švietė Hogvartsas. Po truputį aušo, bet dabar visas nuovargis buvo dingęs. Aleksas sustojo kaip įbestas ir žvilgsniu nusekė į Hogvartso pilį nueinančią Mel siluetą. Eiti ten Gilbert nesiruošė. Berniūkščio dar laukė daug kitų darbų, o pirmas iš jų buvo vėl eiti į uždraustąjį mišką. Tą Aleksas ir padarė. Vaikinas vikriai apsisuko ant savo kulno ir pradingo tarp miško medžių ir krūmų.

*

Angelina Presley

Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #269 Prieš 4 metus »
  Gan ankstokas rudens vakaras. Kadangi ruduo jau eina pabaigos link, o jo vietą jau neužilgo perims žiema, tai lauke jau pamažu temo, o menkas šaltukas jau šaldė visą kūną. Šis vakaras Julian'ui pasirodė tarsi nuostabi proga išeiti pasivaikščioti po uždraustąjį mišką, taigi klastuolis jau tipinėjo prie uždraustojo miško. Nors iš tiesų, tai nebuvo pati geriausia idėja. Kadangi Gilbertas po savo "pasilinksminimų" šaltame ežero vandenyje turėjo slogą, kosėjo ir retkarčiais pačiaudėdavo. Jis jau žinojo, kad liga artėja. Galiausiai jau kiek pradrįsęs ir išmetęs iš galvos paskutinį savo ir brolio nelabai malonų pasibuvimą uždraustąjame miške, žengė gilyn į uždraustąjį mišką. Žingsnelis po žingsnelio ir keturiolikamečio kojos žygiavo į miško gilumas, o akys nerūpestingai dairėsi po pačio miško teritoriją, tarsi norėdamos užmatyti kąnors įdomaus, bet dėja, jaunuolis taip ir neužmatė nieko gero ar įdomaus, tad lėtai žygiavo toliau. Pamatęs didesnės apimties medį, ketvirtakursis nutipeno prie jo ir atsisėdo ant žemės, nugara atsiremdamas į patį medžio kamieną.
  Staiga prisiminęs apie savo metaformago įgimtas galias, rudaplaukis nusprendė pasiversti į vienintelį gyvūną kokį tik gali - liūtą. Visgi, Julian'as jau gal mėnesį taip ir neturėjo progos į jį pasiversti ir buvo kiek pasiilgęs to jausmo.
  Ketvirtakursis tvirtai atsistojo ant žemės ir susikaupė. Galiausiai šiam pavyko pasiversti liūto pavidalu, kas tikrai pradžiugino klastuolį...

« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Julian Gilbert »