0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #120 Prieš 5 metus »
Apsimetinėjimas - pagrindinė, ją lydinti sąvoka šiais mokslo metais. Iš tiesų, Auksė net nežinojo kodėl nutarė prisidėti prie šios išvykos, tačiau buvo aišku net pačiai - tądien jos veide vėl grįžo laimės kupini jausmai ir emocijos. Kai mergaitės ranką pastvėrė, kaip spėjo, švilpė, plačiai jai šyptelėjo ir nurūko pirmyn. Tarsi išskleidė ilgai laukto džiaugsmo sparnus. Miškas neatrodė baugus - jis kvietė įsliūkinti, šokinėti aukštyn, juoktis ir kuo daugiau bendrauti. Marietta niekados nebuvo apsupta taip su ja norinčių bendrauti burtininkų. Tai varnei, trumpais rudais plaukais, kėlė šiokį tokį keistumą, bet labai patiko. Vidus nurimo, nerimas, liūdesys ir visa kita dingo. Hale net nepastebėjo šalia atsiradusios kitos mergaitės, tačiau atkreipė dėmesį, kuomet ji įsitvėrė josios rankos.
- Žinoma ne, - balsas buvo kupinas šilumos ir keistos ramybės, - o kuo tu vardu? Lyg tais nesam pažįstamos, - šyptelėjo ir pasisuko į kitą mergaitę, kuri laikėsi kitos jos rankos, - o tu kuo vardu? - nemėgstu naujų pažinčių, bet ką darysi, - Aš Auksė. Auksė Marietta.

*

Neprisijungęs Cadence Naomi Sinclair

  • II kursas
  • *
  • 24
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • only fools fall for you
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #121 Prieš 5 metus »
Eleonora linksmai žingsniavo su kitomis merginomis. Varnų tikrai buvo dauguma, bet prie jų prisijungė ir kelios švilpinukės. Vakaras buvo nuostabus. Štai į tokį vaizdą žvelgdami dailininkai tapo meno kūrinius. Eleonora Liusi bent taip įsivaizdavo. Būrys merginų klaidžiojo Hogvartso koridoriais. Pasigirdo Vanilės vardas, tačiau Elė nesivargino atsakyti. Pirmakursė varniukė tiesiog sekė paskui visas nieko negalvodama. Tačiau dabar viduje pajuto nestiprų jaudulį. Juk dar nei karto nebuvo Uždraustajame miške. Kas, jei kas nors atsitiks? Ką jai reikės daryti? Neparodyk jaudulio,- subarė save ir nusišypsojo. Negalėjo parodyti, kad bijo. Juk visi eina miškan ir lieka sveiki. Tad kodėl negali ji?
Nestiprus vėjelis glostė jos palaidas plaukų sruogas. Kokios gražios nuotraukos galėtų išeiti. Liusi nepradėjo kalbėti su niekuo. Juk nieko čia nepažįsta. Tik iš matymo. Keista, kad pakvietė kartu eiti ir ją.
My hands, your hands tied up like two ships

*

Neprisijungęs Monty Aren Reimers

  • IV kursas
  • *
  • 81
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Where's my mind?
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #122 Prieš 5 metus »
Martinas žingsniavo tolėliau kitų. Net pats nesuprato, kodėl tokiu metu slankiojo šalimais uždraustojo miško, o dar ir su būreliu mergaičių. Visgi, jis pats mėgavosi ramybe, ignoruodamas tuos balselius. Iš šono, galbūt atrodė susiraukęs, nepatenkintas ar be geros nuotaikos, tačiau taip nebuvo. Susikišęs rankas į kišenes, kuo ramiausiai, kartais švilptelėdamas, berniukas žingsniavo gale. Ir jam pabodo. Pabodo būti nepastebimam ar neužkalbintam. Šiek tiek patvarkęs plaukus (turbūt juos tik dar labiau suvėlė), nutaisė energiją spinduliavusią miną ir stryktelėjo šalimais trijulės mergaičių. Vieną pažino iš savo koledžo, tačiau kitų dviejų, įsikibusiu į jo bendrakoledžę - ne.
- Sveikos, damos, - apsimetė, jog tvarkėsi džinsinį švarkelį, - mielai leisiu įsikabinti į mane, kol dar nenukritote kartu su žavia mergaičiuke, - mirktelėjo varnei. Ir trykšdamas pasitikėjimu, tipeno šalimais Švilpynukių bei bendrakoledžės.

*

Neprisijungęs Raven Fitzbert

  • Magijos istorikas
  • ***
  • 62
  • Lytis: Moteris
  • the choice we’ve made, will never be a sacrifice in vain
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #123 Prieš 5 metus »
 Mergytė dėkodama palinskėjo bei dar kartelį šyptelėjo varnei. Jos ranka jai pasirodė tvirta ir šilta, eiti buvo daug drąsiau.
 – Aš Martelė, daug paprasčiau mane vadinti Marta, – nusijuokė ji, – o čia Eiprilė iš mano koledžo.
 Švilpė trumpam sustojo. Nežinojo ar gerai ištarė vyresniosios vardą. Ir ar išvis derėjo sakyti. Tarsi ji negalėjo pati. Tačiau dabar numojo į viską ranka. Ar kaip ten žiobarai sako?
 Jei dabar, miške, ji būtų viena, greičiausiai apsiverktų ir nesaugiai besijausdama grįžtų pilin. Bet dabar ji ne viena. Daug varnų ir dar švilpė šalia. Nėra ko bijoti. Turbūt.
 Netrukus šalia trijulės prisijungė dar vienas berniukas.
 – Sveikas... – kuo jis vardu? – tu labai malonus, bet aš jau turiu į ką įsikibti ir Auksė tikrai nenukris – švelniai tarė, begindama ir pabaigusi apelsininį saldainį.
 Tada prisiminė esanti miške. O gal ir nukris? Žiūrint, ką jos veiks.
everybody has something, some hidden ability they take for granted. we’re all geniuses, we all have a talent.

*

Neprisijungęs Monty Aren Reimers

  • IV kursas
  • *
  • 81
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Where's my mind?
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #124 Prieš 5 metus »
Žinoma, berniukas ir tikėjosi, kad nei viena mergaitė į jį nesikabins. Iš pradžių. Turėdamas savų taktikų ir netgi tris ar keturis planus, kaip priversti įsikabinti nors vieną mergaitę, niekur trauktis, ar atgalios, į savotišką kamputį, net neketino.
- Aš Martinas,- tarstelėjo, kai Martelė arba sutrumpintai, Marta pristatinėjo savąjį ir kitos Švilpynukės, vardus. Eiprilės vardas jam priminė anglišką vieno mėnesio pavadinimą, o gal taip ir buvo. Na, berniukas nesigilino, jo dėmesys nebuvo sutelktas tame.
- Marta, - palinko šiek tiek arčiau mergaitės, it norėtų sakyti paslaptį, nors tame logikos nebuvo - berniukas žinojo tik Švilpynukės vardą, - o kas, jeigu pabėgtume ?
Berniukas išsitiesė ir apsidairė. Dar kartą nužvelgė visą būrį mergaičių, vėliau bendrakoledžę, kuriai mirktelėjo, Eiprilę ir Martelę.
- Gal visai norėtum palikti juos ir... - kalbėjo švelniai, jausti žibančias akis patiko net jam pačiam, o iš prigimties ir taip buvo bendrautojas ir geraširdis, -... Pasivaikščioti atskirai?

*

Neprisijungęs Raven Fitzbert

  • Magijos istorikas
  • ***
  • 62
  • Lytis: Moteris
  • the choice we’ve made, will never be a sacrifice in vain
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #125 Prieš 5 metus »
 Vis dėlto švilpė pagalvojo. Ar gerai daro eidama čia? Jau nėra kur sprukti. Arba yra. Su kuom? Viena? Manė, jog ta mergaitės ranka padės išlikti jai drąsiai. Kuo toliau eina, kuo toliau galvoja, tuo labiau bijo, tuo labiau nori pabėgti.
 Ironiška. Likimas sužaidė tarsi pati pirmakursė dabar privertė varniuką palinkti link jos. Šypsena pradėjo ryškėti ugniaplaukės akyse ir ši maloniai nužvelgė, kaip jis prisistatė, Martiną.
 – Einu! – tylutėliai šūktelėjo. Jo planas atrodė geresnis. Tik, širdelė nujautė, kas, jei su daugiau mokinių daug drąsiau ir kas, jei jiems kas nutiks? Turbūt neverta jaudintis. Nepabandęs ir nesužinosi. Miškas palauks.
 Mergaitė patraukė paskui berniuką iš varno nago. Šypsojosi, tik vargu ar tamsoje kas matėsi.
 – Nori apelsininio ledinuko? – mažoji kyštelėjo jam į veidą saldainį ant pagaliuko. Giliai širdyje vylėsi, jog nepaims ir jai liks daugiau arba paims ir nepravirkdys Martelės, kuri norėjo padovanoti mažą dovanėlę visai maloniam berniukui. Niekas niekada negalės suprasti šios pirmakursės.
everybody has something, some hidden ability they take for granted. we’re all geniuses, we all have a talent.

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • oh, wow, lovely
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #126 Prieš 5 metus »
 Vėjas pūtė debesis nuo rausvo dangaus. Palengva, ramiai, maloniai. Kaip tik tinka tokiai nakčiai. Kai nežadama nieko blogo. Nekalti avinėliai – debesys – sekė varnius bei švilpes miško link. Čia Vanilė leido savo metus, kol dar slapstėsi. Ji labai pasikeitė per visus metus Hogvartse. Įdomu, kas įtakojo tokius pokyčius. Nupūtė vėjas prisiminimus taip staigiai, kaip visi kartu peržengė ribas, skiriančias pievą ir mišką. Iškart tamsiau, bet tyliau pasidarė. Nors ir negalėjo visų mokinių sugaudyti, nors ir negalėjo visų suskaičiuoti, nekreipė dėmesio į kelis dingusius, kelis prisijungusius pakeliui mokinius, atsisuko į visus. Pasijautė tarsi vadovautų. O vėliau liktų kalta. Neteisinga.
 – Pažaiskim kažką, tarkim gaudynes? Su kerais, – nestipriai suraukė antakius, pradėdama mąstyti. Ar yra kokie kerai, kurie skirti žaidimams? Baik, Vanile, tau septyniolika. Argi pilnametė taip sakytų. Ne. Leisk pagalvoti kitiems.
 – Nežinau, išties nežinau ką galime veikti.
As you swore to God,

*

Neprisijungęs Monty Aren Reimers

  • IV kursas
  • *
  • 81
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Where's my mind?
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #127 Prieš 5 metus »
Martinas norėjo pabėgti tik todėl, nes jam nusibodo eiti tarp būrelio mergaičių. Gal nejaukiai jautėsi būdamas vienas varninas, o gal nieko nepažinojo ir su niekuo nebendravo.
- Puiku, - šyptelėjo Martelei, nors jau buvo numatęs, kad Švilpynukė sutiks su jo pasiūlymu. Šitaip žingniuoti be jokios veiklos atrodė visiška nuobodybė. Nežinia kelintą kartą apsidairęs, berniukas šmurkštelėjo į šalį vildamasis, jog jo dingimo nieks nepastebės. Dėl Martos nesivargino jaudintis, mat atsakomybę retai prisiimdavo už kitus.
- Pasilik jį sau, - švelniai pabandė atsisakyti saldainio. - Matau iš akių, kad nori jo.
Martinas mielai būtų pasivaišinęs, tačiau nusprendė, kad saldumynams dabar ne laikas ir ne vieta. Bet berniukas net nenumanė, jog šis skanėstas galėjo būti paskutinis. Na, bet jam tai nerūpėjo, juk ne valgyti išėjo.

*

Neprisijungęs Raven Fitzbert

  • Magijos istorikas
  • ***
  • 62
  • Lytis: Moteris
  • the choice we’ve made, will never be a sacrifice in vain
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #128 Prieš 5 metus »
 Šypsenėlė vėl sužaidė tarp mergaitės lūpų ir ji vėl atitraukė lipnias rankas, laikančias ledinukus nuo varnanagio, ir saugiai paslėpė kišenėje, jog joks vienaragis nepavogtų apelsininių gėrybių. Šiandien, nors atrodė, jog visiškai nebuvo vėjo, dabar jis matėsi akivaizdžiai toje vietoje, kur ėjo Marta. Kaip koks apsiaustas braukėsi už nugaros ir neramino švilpės. Jis jai dabar visiškai nereikalingas. Truputėlį susigretino su berniuku, tarsi šalia jo jaustųsi saugiau. Mokiniai jau ganėtinai nutolo nuo kitų ir miško pradžios, tik nežinia kieno vedami, turėjo praeiti kuo arčiau ežero. Tamsus ir baugus. Pirmakursė ten jokiu būdu nekeltų kojos. Bet, žinoma, mergaitė jaustųsi kiek saugesnė, jei ir ežeras būtų apsaugotas kokiais kerais. Paistalionės.
 – Sustokim čia, noriu paliesti vandenį, – sužnabždėjo žvelgdama į beveik nesimatantį jos atvaizdą rudens ežero vandeny. Įmerkė pirštą į vandenį. Šalta. Sudrebėjo. Atsikėlė nuo tupinčiojo pozos, pradėjo eiti, šypsena žiūrėdama į bendrakeleivį. Ėjo beveik pačiu krantu, o, jei kristų, tai nusiridentų mažu šlaiteliu. Visada klysti. Gali bijoti, gali bėgti, bet likimas visada atvyksta. Skubi, neskubi, jis greitesnis ir gudresnis.
 Ironiška. Ką tik mažoji pagalvojo, kas, jei įkris, juk nemoka plaukti? Skęs? Ar varnius ją gelbės? Ir štai, jos pasteliniai batukai slysta ant slydžios vakarinės žolės. Taip ir žinojau, jog nereikėjo dėtis šių batelių! Ir šios margaspalvės suknelės! Ir pasitikėti savimi, nueinant nuo kitų! Ji bėgo nuo vienos bėdos, bet pakliuvo į kitą – ji skęsta tamsiame Hogvartso ežero vandenyje. Nespėjo įkvėpti. Ir žiūri baimei į akis. Ji nėra herojė. Jie pasirenka bėgti į savo problemas, o ne nuo jų. Štai pagrindinis dalykas, kodėl ji tik paprasta Švilpynės mokinė, besileidžianti į dugną.
 Mažoji dar bandė kabintis į žemę. Rankomis ir kojomis. Slydo. Jautė, kaip jos bateliai nusiauna ir patys, vandens prisemti, nusileido ir nusėdo smėletame dumblių dugne. Suknelė šlampa ir nemaloniai prilimpa prie nuogų kūno vietų. O žieminis apsiaustas smaugė kaklą, o pirmakursei niekaip nepavyko jo nusimauti.
 Iš vandens kilo oro burbuliukai. Paskutiniai. Muilo burbulai. Trūko oro ir jėgų. Kaip keista patirti nelaimę, būtent tokią, juk prieš metus sakė, jog netiki, kad kažkas panašaus gali įvykti. Vėl likimas, ironiškas ir sarkastiškas. Tu gyvensi, tu mirsi, nurodinėja. Likimas duoda tris bilietus: į pasaulį, per pasaulį, iš pasaulio. Martelė visada norėjo pakeliauti per pasaulį, patirti tikrą gyvenimą, o žiaurumas pardavė tik vieną lapelį mirties ženklu. Iš pasaulio. Iš gyvenimo. Kritinė situacija. Ji nebenori lėkti žiobariška karusele, kaip per žiobarotyros pamoką. Bet bilietai nebegrąžinami, pinigai irgi. Nors ką tie pinigai, viskas nemokamai. Rojus, ar ne taip turėtų būti? Gal rojus bus po mirties? Tikėti ar ne?
 Ir vėl vanduo smaugia. Protas vos gali kvėpuoti, plaučiai vos plakti, širdis galvoti. Kyla paskutiniai burbulai. Negali nieko ištarti ir galvoti. Tik vos vos. Ji pažadėjo kiekvienam savo šeimos nariui nupirkti po ledinuką. Vis kitokį. Leonardui avietinį. Sebastianui citrininį. Krisui su kiviais. Nikui braškinį. Augustui bananų skonio. Dafnei gervuogių. Anelisei vyšninį. Vasarei mėlynių skonio, o Kotrynai su apelsinais. Tėjai pasiflorinį. Mamai, tėčiui ir dėdei su teta po pienišką šokoladą. Jų mėgstamiausi. Ir po visko lieka tik tuščia švilpės rožinė kiaulė taupyklė, gal tik keli paskutiniai centai belikę, kiek ir minučių, kol ji gyva. Gal išgyvens? Keista. Pažadėkit, jog nusipirksite už mane. Atsiprašau. Čia netyčia, nenorėjau mirti, patikėkit.
 Jei visą organizmą ir taip sudaro dvi trečiosios vandens, kodėl turi pakenkti paskutinė dalis? Jei per mažai jo – blogai, per daug – irgi. O dar sako, jog jis gyvybiškai svarbus. Net juoktis mirties metu norisi. Pirmakursė graibstė orą, vandenį šaltomis rankomis ir plonais pirštais. Per vėlu. Saugu numirti. Mergaitė kažkada norėjo būti vandens princesė. Štai dabar ji, pasipuošusi suknele ir dumblių karūna ugniniuose plaukuose – princesė vandenyje. Neskęsta. Žaidžia. Melas. Iliuzija. Prakeikta iliuzija. Viskas netikra ir švilpė vėl neria gilyn. Jau nebeteks kvėpuoti idiotišku pasauliu.
 Mintyse viskas taip tylu, galvosūkiai ir taip lėtai juda pasaulis. Tarsi su ilgomis kvėpavimo pertraukomis. Bet iš išorės. Viskas kitaip. Greita ir banalu. Krenti, draskaisi, vanduo semia vidų ir nusėdi į dugną, kaip tie pasteliniai bateliai. Miršti.
 Laikas. Paskutinis patepimas. Reikia jį įsivaizduoti. Martelė, nors ir kitaip apgalvojo savo mirtį, apsuptai ją mylinčių žmonių, dabar norėjo greičiau nusibaigti. Kam tiek kankintis. Įkvėpti daugiau vandens. Atsimerkti, jog semtųsi per akis, nosį, burną. Nebesipriešinti. Kito kelio nebuvo. Žaidimo pabaiga. Kai ji plukdys save, mirusią, vandenyje – kažkas ras tik pamėlusią iš šalčio Hogvartso mokinę, švilpę, dvylikametę, tik. Kokia sąžinė. Ji plaukios negyva. Plaukai pasklis vandens paviršiu ir žydės it gėlė. Suknelė sklaidys vėjyje, ir šlapia, barstys smulkius vandens lašelius ant kūno. Bateliai nebegrįš, o apsiaustas pats nukrito, nuskendo.
 Iškilo paskutiniai gryno oro burbulai. Susprogdino juos vėjas. Jausmai. Užgęso nieko nepasiekusi, tačiau daug klaidų pridariusi, gyvybė. Iškilo tuščias kūnas. Magija. Skenduolė viršuje. Kaip taip įmanoma. Pasikartosiu, magija. Mergaitės galvoje tik kirbtelėjo paskutinė vandens apsemto proto mintis. Vaje, sušlapo mano apelsininiai ledinukai...
everybody has something, some hidden ability they take for granted. we’re all geniuses, we all have a talent.

*

Neprisijungęs Monty Aren Reimers

  • IV kursas
  • *
  • 81
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Where's my mind?
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #129 Prieš 5 metus »
Martinas ėjo ir ėjo pirmyn. Netrukus dingo kitų burtininkių balsai, nutolo ir jų siluetai. Berniukas dėl atsiskyrimo visiškai nesisielojo. O kodėl turėjo? Ežero vanduo, net ir tokiu metu atrodė baugus, tačiau viliojo varniną nukakti kuo giliau.
- Sustokim, - burbtelėjo sau. Berniukas nežiūrėjo, kaip Martelė leidosi žemyn ar ką ten darė. Jis išskėstomis rankomis įbėgo į ežerą ir sustojo sukėlęs begalę purslų. Šaltas vanduo šlapino drabužius, bet jam buvo nė motais. Įkvėpęs gurkšnį oro, Martinas paniro. Jis mokėjo plaukti, tad jam keliauti po vandeniu atrodė vieni juokai. Žinoma, matomumas buvo prastas, vanduo graužė akis, viskas atrodė paspalvinta gelsvu atspalviu. Kadangi nebuvo pranėręs gan giliai, pamažu plaukė į priekį ir kako link dugno. Plaučius pamažu ėmė deginti deguonies trūkumas, tačiau jis nesustojo. Plaukė gylyn. Ėmė skaudėti krūtinę, bet berniukas nepasidavė. Galop, neiškentė ir įkvėpė vandens, iškart išleido negirdimą šūsnį su daugybe vandens purslų. Martinas pasiekė dugną ir blaškėsi tampomas skausmo. Jis skendo. To vaikis nenorėjo. Pamažu temo sąmonė, o jo akys bandė paleisti į vandens didumą sūrias ašaras, bet nepajėgė. Siela paliko kūną, gyvybės ženklai dingo. Sustojo širdis.

*

Neprisijungęs Cadence Naomi Sinclair

  • II kursas
  • *
  • 24
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • only fools fall for you
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #130 Prieš 5 metus »
Miškas visada gąsdino Eleonorą, todėl ji per daug neatitolo nuo kitų. Bet ir nenorėjo su kažkuo pradėti šnekučiuotis. Staiga akelės pastebėjo nueinančią porelę - švilpę ir varnių. Liusi šyptelėjo. Ar jie pora? Na, ji turi tai išsiaiškinti. Gal pavyks pamatyti ką įdomaus. Mergaitė sekė porelę laikydamasi atstumo. Juk negalėjo būti pastebėta. Gaila, telefonas čia neveikė. Galėtų nufotografuoti. Viena šakelė sutraškėjo garsiau nei kitos, bet, atrodo, mokinukų dėmesio neatkreipė.
Netrukus jie priėjo ežerėlį, o gal tik šiaip kažkokį tvenkinį. Eleonora tiksliai nežinojo. Vanduo buvo tamsus. Beveik juodas. Matėsi net iš tolo. Viskas vyko taip gretai. Švilpė paskydo ir įkrito į vandenį. Eleonora Liusi suklykė iš siaubo. Berniukas šoko į vandenį jos gelbėti. Per ilgai. Kodėl jie neišneria?
- Nagi, kur jūs? Kodėl aš iš viso turėjau jus sekti?- kūkčiodama kalbėjo Elė. Mergaitė gretai nusiavė batus. Juk dar gali juos išgelbėti. Bent berniuką. Ji kiek įsibėgėjo ir nėrė į vandenį. Žinojo, kad sugeba gerai plaukti. Mergaitė įžvelgė berniuko siluetą. Priartėjo prie jo ir sugriebė už rankos. Jau pradeda sekti oro atsargos. Ji nesugeba jo iškelti, o ir ranka jau nesugeba išlaikyti berniuko. Kad bent pati išsigelbėtų. Dieve, prašau, padėk,- mintyse meldė. Ašaros iškritusios iš akių iš karto susimaišė su vandeniu. Ji nebetenka jėgų. Netyčiomis sukūkčiojo, o į kvėpavimo takus ir plaučius pateko vandens. Krūtinė atrodė degė bandydama pasipriešinti. Bet mergaitės kūnas per silpnas. Atsipalaidavo. Skęsta. Mergaitė užsimerkė. Viskas. Čia jos pabaiga.
My hands, your hands tied up like two ships

*

Neprisijungęs Davina Malburn

  • II kursas
  • *
  • 38
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Fight for your farytale.
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #131 Prieš 5 metus »
Nors ir mokytojai kas kart nuobodžiai kartojo jog miškas pavojinga vieta, Davinai šį kartą buvo nusispjaut. Įpusėjus mokslo metams mergina ne itin pritapo, o ir bendraujančių su ja buvo skaičius mažas, tad lyg tyčia išsmukusi iš koledžo bendrojo kambario patraukė laukan.
Šaltas žiemos oras ėmė taršyti jos trumpus juodus plaukus, o šaltis skverbtis pro ne itin storą megztinį. Mergaitė vilkėjo tik treningines kelnes bei jai kiek per didelį juodą megztinį. Klampodama per sniegą pirmakursė praėjo Hagrido trobelę ir pasukusi dešinėn ėjo tamsaus miško link.
Galbūt ji te troško nuotykio, kuris praskaidrintų jos nuobodžią dieną, o gal klastuolei reikėjo sulaužyti bent vieną taisyklę. Juk visada paklusti joms yra nuobodu, o ir nervai pas merginą nebelaikė kai šį rytą susipyko su vienu iš klastuolių.
Medžiai buvo be lapų. Tik tankus sniegas atstojo lapus bei uždengė saulę kuri skverbėsi pro pilkus debesis. Mergina įžengė į miško teritoriją ir apsižvalgiusi aplink sustojo. Ir ką aš čia veiksiu?Paklausė ji pati savęs žiūrėdama į uždraustojo miško tamsą...

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #132 Prieš 5 metus »
Elijah aplink dairydamasis ir visko klausydamasis ar niekas jų neseka žingsniavo link Uždraustojo miško, tuo pat ir žvilgčiodamas į merginą, kuri taip pat ėjo iš paskos, tiksliau šalimais..
- Klausyk, viskas gerai, ne šalta? - Rimtai klaustelėjo Anikos jaunasis vampyras ir pagaliau įžengė į mišką, kurį supė daug medžių.. Ūkavo pelėdos, girdėjosi ir vilkų staugimas ir kiškiai šokinėjo, tačiau grifas iškart nesiruošė medžioti, nes bijojo palikti merginą, jis norėjo, kad ši įsidrąsintu..
- Na, matai čia nėra taip baisu, na gal šiek tiek, - nutęsė vaikinas ir dairėsi aplink.. Ar niekas jų neseka, nenorėjo rizikuoti merginos išmetimu iš Hogvartso..
- Tiesa, man reiks vėliau tave kelioms minutėms palikti, aš būsiu netoliese, tačiau vis tiek nenoriu, kad tai matytum... - tai pasakęs vaikinas pro medžius skverbėsi vis gilyn į mišką, tačiau pirmiau savęs jis praleidinėjo pirmakursę, nes norėjo žinoti, kad ji saugi..
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Anika Alanis

  • III kursas
  • *
  • 119
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • After all this time? Always
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #133 Prieš 5 metus »
- Vėsu, bet ištversiu, - nusišypsojo Anika vaikinui. Buvo malonu, kad jis rūpinasi.
Ji taip pat apsidairė, ar jų niekas nemato, bet aplink nebuvo nė gyvos dvasios, apart visokių miško gyventojų.
Jie ėjo į mišką vis gilyn, kol per medžius matėsi tik dar daugiau medžių. Naktį per didžiulius medžius sunkiai skverbėsi šviesa ir darėsi vis sunkiau įžiūrėti kur eina. Kojos ėmė kliuvinėti už didelių medžių šaknų.
Išgirdusi vaikino žodžius, kad truputį turės čia likti viena mergaitė nepasimetė. Ji greit apsidairė, kiek tik sugebėjo įžiūrėti arčiausiai susirado didelį medį, labai šakotą ir aukštą.
- Aš tavęs čia palauksiu, - šmaikščiai tarstelėjo ir kaip kokia stirna, vos keliais judesiais įkopė į medį taip aukštai, kad vaikino žemai tamsoje net nebematė.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #134 Prieš 5 metus »
- Nesušalk, - šyptelėjo vaikis, - ir jai bus labai šalta sakyk, duosiu aš tau savo megztinį.. - mandagiai užbaigė vaikis..
Elijah mėgo būti miške tamsiu paros metu, tačiau buvo keista, kad šis su paprasta mergina, kuri dar ir jokio burtažodžio nemoka, na gal keletą, tačiau ką išmoks per dvi savaites.. Jis jautė per daug atsakomybės, tačiau ji šiek tiek ir jaudino, nes tai buvo gan geras jausmas..
- Klausyk.. - šyptelėjo vaikinas užšokęs ant merginos šakos... - Imk.. bus šilčiau.. - duodamas savo džemperį vaikinas jį padavė merginai į  rankas ir vėl nusileido ant žemės..
- Jei ką rėk, aš girdėsiu.. - sušaukė vaikis ir nulėkė į miško gilumas.. Na dabar mano metas.. Tai pamįslijęs Dawson' as ėmė ieškoti kokio nors mažo žvėrelio, kurį galėtu užpulti ir nelabai malonu tai sakyti, tačiau išsiurbti kraują...
Jam po kojomis maišėsi maži kiškiai, tačiau jis jais maitintis labai nenorėjo, tačiau kito pasirinkimo jis kaip ir neturėjo, tad nustvėręs vieną gyvastį prakando jam kaklą ir įsisiurbė, kai šiltas kraujas palietė Elijah lupas, jo veidas greit pasikeitė, akys pasidarė raudonos ir be galo spindinčios tamsoje, iltys dar labiau padidėjo. Dabar jis atrodė, kaip baisus žvėris.. Taip pasigavęs dar penkis gyvūnėlius, tęsė savo šlykštų darbelį, kai jau ruošėsi grįšti tuo pat metu kažką keisto išgirdo Anikos pusėje..
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“