Mergina gulėjo ant žemės ir stebėjo grifą. Šis lėtai priėjo prie jos ir nutaikė savo kardo ašmenis jai į gerklę.
-Įdomiai sužaidei,-Luna ramiai gulėjo, tarsi pasiduodama. Kardas jos rankoje gulėjo šalia, bet ji nė nepajudino jo. O Radagasko kardo ašmenys jai nekėlė nei baimės, nei kitos kokios emocijos. Rudaplaukės žvilgsnis buvo įsmeigtas į Velnu. Negi tas draugiškas ir nedrąsus berniukas tapo toks šaltas ir nedraugiškas? O gal jis tik apsimetė tada? Juk daug kas slepiasi po kauke. Luna dar pagulėjo kelias akimirkas, o tada staigiai atsistojo ir pargriovė grifą. Šis krito ant nugaros šalia mėlynakės. Nieko nelaukusi Luna tvirtai suspaudė savo kardo rankeną ir iš visų jėgų smeigė jį į Velnu pilvą. Kardo ašmenys kiaurai perėjo per jo pilvą ir prispaudė prie žemės. Nors kardas savo išvaizda niekuo nesiskyrė nuo kitų, tačiau buvo užkerėtas. Jį ištraukti galėjo tik tas, kuris jį valdo, o šiuo atveju jį valdo Luna, taigi Radagaskas, net ir norėdamas negalės ištraukti kardo. Pasilenkusi prie jo, ji paėmė jo kardą ir atsitraukė.
-Maniau, kad kovosim be burtų, bet kadangi, tu pirmas panaudojai burtus, taigi dabar eilė man. Šachas ir matas,- Lunos balse nebuvo justi pasididžiavimas, tačiau balsas skambėjo šaltai. Mėlynakė stovėjo šalia Radagasko, bet tokiu atstumu, kad jis negalėtų jos pasiekti. Jei ne skydai, kurie juos saugojo nuo sužalojimų, jie abu gulėtų negyvi.