[Radagaskas fon Velnu]

Velnu kruptelėjo iš išgasčio. Netolį jo galvos prašvilpė iš kažkur  atsiradęs kardas ir įsmigo į medžio kamiena. Kad mane Perkūnas nutrenktu, dviem sprindžiais į kaire ir mano galva kaip tarpeklis praskelta būtu. Pamatė varniukę su kuria buvo susipažinęs antrais metais Hogvartse, ir nuo to dar pykčiau paliko:
- Mano galva ne malka, kad nusipelnytų būti taip suskaldyta. Bet ir malonus pasisveikinimas, įdomu kokiam krašte taip sveikinas, spėju atsisveikinimas ten buna galvos nukirtimas. - Išlindo iš užuovėjos ir kiek paėjo į erdve, kur krapnojo lietus. Jį stebino matomas vaizdas. Ir greitai žmonės keičias, kažkada buvo malonį iš pažiūros gera mergaitė, o dabar barbarė. - Ir ką žadi daryti toliau, pamausi galvą ant baslio? Kaip Vladas Drakula ar kaip amerikos irokėzai skalpa imsi? Visai atvėjais, nesileisiu visų šių egzekucijų  būti išbandomas ant savęs. -  Nusirengė kailinę žieminę striukę ir pasikabino ant šakos. Iš dežės išsiėmė vidutinio ilgio vienašmenį kardą, puošnia, oda aptraukta rankena.               

[Luna Gardner]

Luna kiek suglumo pamačiusi Radagasko reakciją. Ji nesitikėjo, kad jis taip sureaguos.
-Nurimk, nebūčiau tavęs sužeidusi, te norėjau išgąsdinti,-Mėlynakė stebėjo grifą. Jis atrodė supykęs dėl to ką padarė Luna.-Radagaskai, nesiruošiu tavęs žudyti ar kaip nors kitaip kankinti.-Žengė kelis žingsnius atgal parodydama, kad sako tiesą, tačiau grifas nusirengė savo žieminę striukę ir iš dėžės išsitraukė vidutinio ilgio vienašmenį kardą.
-Ar tai iššūkis?-Lunos veide atsirado žaisminga šypsena. Ji žinojo, kad ir Radagaskas mokosi valdyti kardą, tad kova turėtų būti įdomi. Rudaplaukė tvirčiau suspaudė savo kardo rankeną ir atsistojo į kovinę poziciją. Nors Radagaskas buvo vaikinas ir aukštesnis už ją, tačiau Luna buvo vikri ir pasižymėjo jėga, nors ir buvo mergina.

[Radagaskas fon Velnu]

Velnu suvokė, kad pasikarščiavo, nes Luna ėmė atsiprašinėt ir raminti. Visada, kaip koks prakeiksmas karštakošiškumas vis ką nors išprovokuodavo. Minutele pagalvojęs ir pasvarstęs:                         
- Atsiprašu už ūmumą, šiaip kaip iššukis, bet persigalvojau. Na, aš eisiu iš čia, vis vien čia viskas per nesusipratimą ir audrą. Be to, nežinojau, kad turi pomegį kardams. -  Be striukės buvo šalta, o juodas  treningas buvo per plonas tokiam orui. Radagaskas nežinojo ką dabar ir daryt, vilktis striuke ar nesivilkti. O jei vis vien kautis teks. Kelis kartus sukosėjo, nes ėmė kutenti plaučius. Ir kaip tyčia sustiprėjo vėjas, o šaltus lašais vertė drėbėti iš šalčio. Ir kas dabar bus, tikiuosi ilgai neužtruksiu, nes norisi jau prie šilto židinio prisėst ir gal arbatos, o gal kavos išgert.                   

[Luna Gardner]

-Nieko, viskas gerai. Neturi išeiti, tai te buvo nesusipratimas, turbūt nereikėjo taip elgtis, tai mano kaltė. O iššūkį aš priimu.-Pasukiojo kardą rankoje stebėdama Velnu. Nors lauke lijo ir stūgavo stiprus vėjas, Lunai tai problemų nekėlė, ji nė nedrebėdama iš šalčio stovėjo prieš Radagaską, o štai grifas, regis, nemėgo tokio oro. Vėjui sustiprėjus Velnu kelis kartus sukosėjo. Juk ne kiekvienam stovėti siautėjant vėjui ir lyjant smagu.
-Prefetion,-Luna išsitraukė savo burtų lazdelę ir ištarė burtažodį. Permatomas skydas apgaubė juos su Velnu saugodamas nuo šalto vėjo ir lietaus. Viduje buvo pakankamai šilta, kad būtų galima likti be striukės. Maži lietaus lašeliai krito ant skydo, tačiau nei varnanagės, nei grifo likdavo nepasiekę, o pats skydas apgaubė nemažai ploto, tad puikiai tiko dvikovai.-Manau dabar bus geriau,-nežymiai šyptelėjo.-Su kardais treniruojuosi jau ilgą laiką, tiksliausi nuo pat vaikystės.

[Radagaskas fon Velnu]

Radagaskas nustebo, kad Luna kerais sukurė skydą apsauganti nuo lietaus:               
- Ačiū.  -  Po gaubtu paliko jaukiai šilta. Keista buvo matyti grifiukui, kad teks vis gi kautis. - Ką gi, pradėkime, jei jau taip.  - Kardo iš dėklo netraukė, nors kaip vienašmenui, vienrankui dėklas svorio pridėjo. Bet Velnu žinojo, kad pavojinga būtu kovoje naudoti gerai išgalastą ir nusmailintą ginklą. Nors mergaitės kardas buvo be dėklo, dėl ko kiek bukštavo vaikinukas, kad negautu iš smaigalio, kur nors.  Radagaskas atsistojo į kovinę poziciją, kaire ranką sulenkė už nugaros, o kardą pakreipė truputi į priekį.  Jis laukė Lunos reakcijos ir veiksmų. Jo manimu buvo mandagu leisti varnanagei pradėti pirmai.  Tik kiek kaustė  bloga nuojauta.                                               

[Luna Gardner]

-Nėra už ką,-linktelėjo Radagaskui ir stebėjo jo veiksmus. Negi jis kausis su kardu, kai jis neištrauktas iš dėklo? Luna keistai žvelgė į Velnu.
-Jei bijai dėl sužeidimų ar kad galiu tave nužudyti, tada pamiršk tai,-rudaplaukė ir vėl ištarė burtažodį ir abu penktakursiai pajuto, kaip jų kūnas apgaubia jauki šiluma, kuri tarsi saugo-Šie skydai neleis vienas kito sužeisti,-nė nedvejodama kardu persirėžė sau riešą, tačiau kardas perėjo kiaurai. Jis nė neįdrėskė mėlynakės riešo.-Drąsiai ištrauk kardą iš dėklo,-paragino varnanagė ir nieko nelaukusi puolė Radagaską. Netikėtumas visada priversdavo sutrikti, ypač, jei tai būdavo kovos pradžia. Kiekvienas karys atidžiai stebi savo priešą ir nesitiki būti užpultas netikėtai. Pasinaudojusi, tuo kad Velnu dėmesį nukreipęs kitur, Luna kirto kardo rankena jam per pilvą ir metusis į jį pargriovė grifą ant žemės. Skydas apsaugojo nuo skausmo, tad Luna tik žaismingai šyptelėjo. Žengusi kelis žingsnius ji laukė, kol Radagaskas atsistos ir puls ją. Rudaplaukė girdėjo, kaip maži vandens lašeliai krenta į skydą, saugantį juos nuo gamtos.

[Radagaskas fon Velnu]

Velnu nenorėjo traukti kardo iš dėklo, bet tai buvo tik priemonė jo dėmėsui nukreipti. Nespėjo sureguoti, kai jis jau gulėjo paslikas ant žemės:                 
- Eh, ak tu šitaip....  -  Jis pakėlė galva žvilktelėti, kur yra mergina.  Dabar tau atsiruks, jei tokiomis taisyklėmis žaidi.  Su kaire ranka išsitraukė revolverį ir suvarė visą kulkų bugną. Varnanagė nuo smugių nugriuvo. - Cha, cha, cha... dabar abu gulim. - Jaunuolis greitai atsistojo. Išsitraukė kardą iš dėklo ir suėmes dviem rankomis ėmė trauktis atgal. Pravėrė savo skrinutę ir dingo joje, bet jos neuždarė. Atidarytoje dėžėje juodavo tamsą. Kovos arėnoje skambėjo vėjo gusiai ir ant skido varvantis lašais. Šnarėjo  žolė, o medžių kamienai tarytum dejuodami subavo.                                                 

[Luna Gardner]

Kad Radagaskas išsitrauks revolverį ir pradės šaudyti į ją, Luna kažko panašaus ir tikėjosi, tačiau vistiek nespėjo pasitraukti ir krito nuo šūvių ant žemės. Jei ne skydas-gulėčiau negyva. Mintyse nusijuokusi iš savęs Luna išgirdo Radagasko juoką.
-Man toks žaidimas patinka,-jos veide žaidė žaisminga šypsena. Nieko nelaukusi ji staigiai atsistojo. Radagaskui atsitraukus ir įšokus į savo skrynutę, mėlynakė liko viena.
-Ar taip parodai, kad bijai?-Luna laukė pasiruošusi atremti visus puolimus. Be to, kardas juk nebuvo vienintelis jos ginklas. Stovint prieš Radagaską ir laukiant tolimesnių kovos veiksmų, Luna prisiminė savo treniruotes su broliu. Iš pradžių ji nespėdavo nė pasiruošti, o būdavo patiesta ant žemės, kol galiausiai ir jėga, ir vikrumu tapo lygi broliui. Kaip mergina, Luna buvo labai stipri ir tai jai suteikė pranašumo.

[Radagaskas fon Velnu]

Skrinutė staiga padidėjo iki žmogaus didžio ir užsidarė. Dėžė ėmė verstis kuliais. Prisiridenus prie Lunos ji vėl atsidarė ir su durelėmis pataikė į galvą. Iš atidariusiu durelių išniro ranką ir sugribė merginą ir vožė jos galvą į durelias. Dingus rankomis išnyro koja su spyriu į pilvą ir mergina vėl gulėjo ant žemės. Iš dėžės gilumos pasigirdo balsas:                                                 
- Aš nebijau, taktiką yra taktiką. O palei žaidimą kiek suvokiu galimą naudotis bet kuo paliai proto išgalias įskirus lazdelę.  - Vaikinukas išniro iš dežės ir letais, iškilmingai prižingsniavo priegulinčiosios. Jis įrėmė kardo ašmenis jai prie gerklės ir žėjo tiesiai į veidą. - Atsiprašau, gal kiek šiurkštokai pasielgiau. Desperacija, kitaip sakant.  Na, bet kas padaryta, tas padaryta, cha, cha, cha...             

[Luna Gardner]

Mergina gulėjo ant žemės ir stebėjo grifą. Šis lėtai priėjo prie jos ir nutaikė savo kardo ašmenis jai į gerklę.
-Įdomiai sužaidei,-Luna ramiai gulėjo, tarsi pasiduodama. Kardas jos rankoje gulėjo šalia, bet ji nė nepajudino jo. O Radagasko kardo ašmenys jai nekėlė nei baimės, nei kitos kokios emocijos. Rudaplaukės žvilgsnis buvo įsmeigtas į Velnu. Negi tas draugiškas ir nedrąsus berniukas tapo toks šaltas ir nedraugiškas? O gal jis tik apsimetė tada? Juk daug kas slepiasi po kauke. Luna dar pagulėjo kelias akimirkas, o tada staigiai atsistojo ir pargriovė grifą. Šis krito ant nugaros šalia mėlynakės. Nieko nelaukusi Luna tvirtai suspaudė savo kardo rankeną ir iš visų jėgų smeigė jį į Velnu pilvą. Kardo ašmenys kiaurai perėjo per jo pilvą ir prispaudė prie žemės. Nors kardas savo išvaizda niekuo nesiskyrė nuo kitų, tačiau buvo užkerėtas. Jį ištraukti galėjo tik tas, kuris jį valdo, o šiuo atveju jį valdo Luna, taigi Radagaskas, net ir norėdamas negalės ištraukti kardo. Pasilenkusi prie jo, ji paėmė jo kardą ir atsitraukė.
-Maniau, kad kovosim be burtų, bet kadangi, tu pirmas panaudojai burtus, taigi dabar eilė man. Šachas ir matas,- Lunos balse nebuvo justi pasididžiavimas, tačiau balsas skambėjo šaltai. Mėlynakė stovėjo šalia Radagasko, bet tokiu atstumu, kad jis negalėtų jos pasiekti. Jei ne skydai, kurie juos saugojo nuo sužalojimų, jie abu gulėtų negyvi.

[Radagaskas fon Velnu]

Grifas vėl gulėjo ant žemės. Tai nebuvo nuostabu, bet į jį susmeigė visą kalaviją, kurio ištraukti negalėjo. Luna iš jo juokės. Ironiška, guliu ir juokiuos, kitu atvėju negyvas būčiau.:
- Tai dar ne pabaiga. Jei kardą ištraukti gali tik šeimininkė, tai ir traukt nebandysiu. - Tuo metu jis iš kišenės įsitraukė visą juostą buteliukų naudotu per šventinę užduoti su sulaikytais kerais. Jis visus detonavo. Ir ramiai laukė sprogimo. Po kelių sekundžių nugriaudėjo gera sėrija sprogimų.  Kardas nors ir neišssitraukė, bet dingus žemei Velnu pagaliau galėjo judėti.   Jis dabar stovėjo kokių 3 metrų krateryje. O mergina greičiausiai nubloškė sprogimo bangą. Jis nieko nelaukdamas išlipo iš kraterio. Besikelenčiai varnanagei vėl suvarė kelias kulkas iš revolverio su pertraukomis vis iššaudamas, o tuo metu Radagaskas susirado savo dežutę ir iš jos išsiėmė grandinę.  Vis dar tebešaudydamas ir užsitaisinėdamas jis permetė naują įrankį per medžio šaką ir  užnerė Lunai ant kaklo ir ją kaip pakaruoklę pakabino kabėti:
- Žinomą mes abu nemirsim kol kas, bet kai pasibaiks kerų laikas abiems bent jau galas bus, tai ištrauk ta kardą arba  žiūrėsiu ir lauksiu kol pasikarsi. Cha, cha, cha... ironija.  Žinoma a logiška, kad kerai nėra amžini.

[Luna Gardner]

Kaip ir tikėjosi, Radagaskas nė nebandė ištraukti kardo, tačiau ir nesiruošė ramiai gulėti. Grifas išsitraukė buteliukus su eliksyrais ir pradėjo sprogdinti. Lunai nespėjus atsitraukti pakankamai toli, sprogimo banga ją nubloškė ant žemės. O netrukus pasipylė kulkų lietus ir Luna pajuto šaltą metalą sau ant gerklės. Jis juk juokauja? Radagaskas buvo teisus, burtai jau ėmė blėsti, tad grandinėms suspaudus kaklą, Luna pajuto, kaip pradeda trūkti oro. Neisruošiu taip mirti. Patirties laipioti medžiais rudaplaukė turėjo pakankamai, tačiau laikas seko ir jei ji neištrauks kardo iš Velnu pilvo, jis mirs. Išsitraukusi mažutį durklą sužnabždėjo burtažodį ir perpjovė grandinę. Turbūt paprastas durklas nė nebūtų įpjovęs grandinės, bet dabar tai nesvarbu. Skydas pamažu blėso ir Luna matė, jog jos kardas tuoj perrėš Radagasko pilvą. Nieko nelaukusi pribėgo prie jo ir suėmusi rankeną, ištraukė kardą. Kaip tik tada skydai išnyko.
-Dar sekundė ir būtum gulėjęs negyvas. Be to, manęs su grandinėm neįveiksi,-šyptelėjo grifui. Sutelkę dėmesį į vienas kitą per dvikovą, turbūt nei vienas nė nepastebėjo, jog skydas saugojęs juos nuo lietaus ir vėjo taip pat sprogo. Ant jų pasipylė stiprus lietus, o kartu atskubėjo ir šaltas vėjas. Mėlynakė pradėjo juoktis.
-Manau jau užteks, gal eime į pilį?

[Radagaskas fon Velnu]

Bežiūrint varniukė kiek pasimuisčius ištruko iš grandinės ir ištraukė kardą. Grifas pajautė apmaudą, kad jis labiau pasirodė kaip mirtininkas, o Luna kaip didvyrė.  Dar jo nuostabai ėmė pliupti lietus, nuo kurio permirko drabužiai kiaurai. Permirkusi skrybelė  sulinko:                 
- Tesiog gražu.... Ačiū, tai jei tavęs ir grandinės nesulaiko, tai kas turėtu sulaikyti? Visiškai sutinku, reikia grįžti į pilį. - Nunarinęs galvą  pasiemė skrinutę ir striuke ir patraukė pilies link. Netyk drabužiais permirko, bet ir batai. Tai lietaus simfonija papildė ir batų žliugsėjimo orkestras. Iš beviltiškumo Velnu ėmė mėgdžioti  batų skelidžiamą garsą:
- šlept... šlept...šlept.... kliurkšt....šlept.... šlept. - Tikiuosi nuo vandens niekas iš aprangos nesuplyš. Įdomu rasiu laisvą židinį?                                                 

[Luna Gardner]

Nuo lietaus Velnu skrybelė sulinko, o tai privertė šyptelėti Luną.
-Hmm...Gal sidabrinė kulka?-susimąsčiusi atsakė. Juk vilkolakius tik taip galima sustabdyti, su gryno sidabro kulka. Na, dar su elektros šoku kuriam laikui, tačiau jis turi būti be galo galingas, antraip, tai bus tik kutenimas. Nors vis vien nenoriu to išbandyti. Nusipurčiusi nuo tokios minties Luna nužingsniavo paskui Velnu.
-Nereikia taip liūdėti,-pasivijusi Radagaską įsidėjo savo kardą į dėklą ir pakėlė galvą į dangų. Silpnas lietutis virto lietumi tarsi iš kibiro. Lunos veidu tekėjo vanduo, tačiau tai jai nerūpėjo. Juk tai tik lietus, anksčiau ar vėliau drabužiai išdžius, o  dėl peršalimo ji nesuko sau galvos. Nuleidusi galvą mėlynakė įsmeigė žvilgsnį į pilį. Jos stogu taip pat tekėjo lietaus vanduo, o languose buvo matyti tik mokinių šešėliai.

[Kyra Lilly Laurence]

 Rytas. Kyra nelaukusi nei pusryčių, nei nors vieno žmogaus pabudimo išbėgo į kiemą. Tiesą sakant juk ji ir negali valgyti žmogaus maisto, todėl jai jokio skirtumo kaip ir nėra. Žingsniavusi po truputį šviesėjančiais koridoriais, kuriuose dar niekas nevaikščiojo, Lilly už kokių penkiasdešimties metrų išgirdo uždaromų durų garsą. Tas vampyrę labiausiai ir nervindavo.
 Pagaliau pasiekusi išėjimą iš Hogvartso pilies, Laurence greitai išbėgo pro duris ir patsidūrė kieme. Buvo kiek šaltoką, tačiau Varniukės tai nesustabdė. Pradėjusi eit Uždraustojo miško link, antrakursė dairėsi ar kas jos nemato. Supratusi, jog dabar niekas jos nematys, dvispalvių plaukų savininkė greitai įbėgo į jį. Eidama tiesiai Kyra buvo nuleidusi galvą ir žiūrėjo į rasotą žolę. Sustojusi ir atsitūpusi, Lilly savo gležna rankute palietė žolę. Vos jos rankai susilietus su šlapiu augalėliu, Laurence greitai ją patraukė. Atsistojusi ir pakėlusi galvą į viršų, nuo medžio lapo nukritęs lašelis užtiško tiesiai ant raudonakės nosies galiuko. Rankove ją nusivaliusi, pusiau juodaplaukė, pusiau baltaplaukė pradėjo eiti ten, kur tik akys veda.
 Laurence ėjo gana ilgai ir tiesą sakant tikrai pavargo. Varniukė jau tikrai buvo miško viduryje, nes ten buvo gana tamsu, medžiai buvo aukšti ir uždengė saulę. Tačiau Kyrai tas ir patiko. Jai visuomet patiko tamsa. Atsigulusi ten, kur buvo sausa, Lilly įsižiūrėjo į dangaus lopynėlį kurio dar nebuvo užstoję medžiai. Giliai įkvėpusi Laurence užsimerkė savo kraujo raudonumo akis ir pradėjo galvoti apie savo ateitį.