Renginiai
  • Lapkričio 19 d. - Atostogos
  • Gruodžio 01 d. - Naujų mokslo metų pradžia
Aktyvios pamokos
  • Šiuo metu aktyvių pamokų nėra.

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Claudia Lorens

  • II kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Uždraustasis miškas
« Atsakymas #75 Prieš 1 metus »
Claudia buvo smalsi todėl ji jau rado laiko apsižvalgyti ji ištruktii  iš magijos mokyklos  tik trumpai ir neilgai. Ji įžengusi į mišką apsižiūrėjo.Miškas buvo beprotiškai tamsus. Ją baugino tarp medžių šmėstelėjebalti šešėliai. Girdėjosi vilko kauksmai bet jai tai visiškai nerūpėjo. Ir mergaitė nužygiavo toliau.Claudia ėjo bet po kojom nežiūrėjo.
 Nuėjus jau toli nežinia iš kur atsirado milžinišką duobė ir ji kaip krito taip ir nusirideno.Ji manė kad tai tik paprasta dubė. Todėl ėmė dėti pastangas išjos išlipti nes nežinojo ko tikėtis.Bet buvo dar blogiau nei ji galėjo įsivaizduoti. po kiek laiko ji pajunta kad kažkas savo švelnutėliu pagaliuku liečia jai nugara ji apsisuka ir už saves pamačiusi milžinišką vorą suklykė. Jis ją čiupo ir paleido į ją voratinklį, tačiau megaitė išsisuko ir įbedė į jį apsaugai paimtą peilį.
Maždaug po valandos bandymo Claudiai ištrūkti iš tos milžiniškos duobės, jai pagaliau pavyko. Mergaitė atsistojo, nusišluostė purvą ir spruko ten kur matė šviesa, nes tai reiškė miško pakraštį.
......Po minutėlės mergaitė jau sėdėjo mokykloje, jos draugėms nespėjus susivokti kad ji išis buvo dingusi.............
Matyti galime tik Širdimi.
Tai kas svarbiausia,
Nematoma akimis.http://www.indiewire.com/wp-content/uploads/2016/05/still-8.jpg?w=680

*

Neprisijungęs Irwinas Nunezas

  • Magiškojo Transporto departamento darbuotojas
  • *
  • 19
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #76 Prieš 1 metus »
Kodėl sveikindami su gimtadieniu žmonės vieni kitiems linki laimės? Juk ir taip aišku, kad linkėjimas nei velnio niekada neišsipildys. Žmogus iki galo negali būti laimingas, nes jis žmogus, t.y. padaras, kuris gavęs tai, ko trokšta labiausiai pasaulyje, tuč tuojau būtinai užsimanys ko nors kito. Kad ir tos fyfutės, mafijozų žmonelės, skundžiasi, jog neturi ką apsirengti, gėda snukutį į gatvę iškišti, o pačių drabužiai užima ketverias spintos lentynas, kai tuo tarpu vyrelio treningiukai sutelpa į vieną lentyną, ant keturių pakabų. Tikrai tas pasaulis kartais būna absurdiškas, tai kodėl gi pykstame ant tų, kurie nelogiškai mąsto? Onorina piktai žingsniavo uždraustojo miško takeliu įsikibusi bendraamžei klastūnei į parankę, ne, lesbietiškumu nei iš tolo negalėjai įtarti šios variaplaukės, tačiau ji nieko nematė, nebent šviesą ir kelis šešėlius, medžius, vis šmėkščiojančius pro šalį. Dievaži, patiko Ketei ši rusvaplaukė mergiotė, gal net susidraugauti jiedvi galėtų, kol kas jai vienintelei tepatikėjo paslaptį, jog yra žliba kaip kurmis. Todėl dabar ir žingsniavo į miško gilumą įsikibusi Anabetės Liz rankos. Prisiminė, kaip šioji elgėsi treniruotėje, tikra gyvenimo naikintoja, regis neapkentė švelnių naivių snukučių kaip ir pati panelytė Sayre. O šiai vos užsiminus, kad tąnakt trauks medžioti, mėlynakė Ana pati pasisiūlė kartu. Kodėl gi ne? Ką ji, uždraus? Jei atvyko į šią mokyklą ilgiausiai pusmečiui, nereiškia, jog turi sėdėti kaip vienuolė užsidariusi narvelyje. Varnanagė džiaugėsi tamsa, tačiau suprato, jog nei menkiausio garselio miške kurį laiką jau nebegirdi, it įbesta sustojo, kartu už rankos sulaikydama ir bendrakeleivę. Smarkokai įtraukė nosimi mėgindama užuosti svetimą kvapą it šuo, bet lazdelė medžioklinio palto kišenėlėje jau gaudė.
Gaudė stipriai,
Nepaliaujamai.
-Ana, mes ne vienos. – greitomis sušnabždėjo į ausį paskubomis įtempdama kitoje rankoje gniaužiamą lanką, bet dar nespėjus paleisti strėlės pajuto smūgį į galvą, ausyse ėmė užti.
-Urodas! – prakošė pro dantis, nei kiek nesibaimindama ir spjovė ton pusėn iš kur atsklido kažkieno jau baisiai taiklus smūgis.
-Dobry večer, Natalija Kantorovna. – atsklido šaltas, gana mandagus, bet tuo pačiu tiek pat  pašaipus pasisveikinimas. Merginą nukrėtė šiurpas, jie vieninteliai žinojo jos tikrąjį vardą, vieninteliai ieškojo jos pusę gyvenimo. Noromis nenoromis širdį suspaudė baimė, išgirdo ją besidaužant krūtinėje, nors veidą stengėsi išlaikyti šaltą.
-Slapstūnai... – it keiksmažodį viauktelėjo ilgaplaukė, bet susmukti ant žemės nė neketino, todėl sunkiai šnopuodama atsilošė į medį, nematė, kokioje padėtyje yra Liz, težinojo vieną, turi jas abi iš čia ištraukti, bet kaip?
-Būk gera mergaitė, nejudėk, neprieštarauk, elgis kaip paliepta  ir tavo mažąjai draugei viskas bus gerai. – Anksčiau taip sklandžiai rusiškai pasisveikinęs balsas dabar buvo grėsmingas, kalbėjo angliškai. Mergina čiut vėl nenusispjovė, tačiau susitvardė. Privalo laikytis ramiai, kol išgirs, kokioje padėtyje atsidūrė Anabetė.

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • VI kursas
  • *
  • 232
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Hello, friends, welcome to ma crib
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #77 Prieš 1 metus »
Drėgna, aukšta žolė glostė rusvaplaukių čiurnas, kai šios švelniai įsitvėrusios viena į kitą jaukiai žingsniavo aklinoje tamsoje.
Mėlynakė užtikrintai vedė penktakursę variaplaukę pirmyn it kelrodė žvaigždė ar bent jau taip jautėsi Anabetė, kai netikėta pasitikėjimo našta apgaubė josios pečius. Safyrinių akių savininkė idealizavo Onoriną kaip narsią ir drąsią kovotoją. Nepaprasti jos sugebėjimai treniruotės metu sužavėjo strazdanosę, o naujiena apie ne ką vyresnės merginos negalę, iškėlė ją dar aukščiau. Galbūt tuomet, Uždraustojo miško imitacijoje, klastuolė ir įtarė nelinksmą variaplaukės paslaptį, bet pernelyg nekreipė dėmesio į savuosius neargumentuotus spėliojimus.

Sidabrinis diskas kabėjo naktinėj padangėj ir, atrodė, nesuvokiama klaidžioti gūdžia, pavojingumu ir neaiškiais magiškais gyviais apgirta giria. Bet Betės noras lydėti Sayre į medžioklę pranoko net ir kylantį baimės jausmą. Ak, tas naivus  klastuolės užsispyrimas, ne kartą pakišęs koją neilgame strazdanosės gyvenimėlyje ir dabar pasireiškė. Problematiškoji herojė jau buvo ir keletą svarių argumentų prisigalvojusi, kad tik jos bendrakeleivė leistų šiai eiti kartu. Keista, bet tų įtikinėjimų neprireikė. Nors netyčia užtiktoms miške būtų neprošal turėti geresnį pasiaiškinimą nei leptelėti ,,atpėdinom pamedžioti".
Staiga, bronzinių plaukų savininkė stabtelėjo it įbesta ir šiek tiek truktelėjo Mirėją atgal į save.
- Lumos, - šnybžtelėjo Anabetė ir stipriau suspaudė dailiais raštais išraižytą raudonmedžio lazdelę dešinėje rankoje. Blausi šviesa vos apšvietė mergaičiukės matomąjį lauką, kurio viduryje naglai šypsodamasis stypsojo neaiškus padaras. Nespėjus Lizert nė sureaguoti, šalimais bestoviniuojančios merginos galvą pasitiko stiprus smūgis. Išplėtusi ryškiai melsvomis ugnelėmis žaižaruojančias akis, strazdanė pasibjaurėtinu žvilgsniu nustelbė žmogystą. Rusiškai Helė kalbėjo prastai, tačiau pukiai galėjo suvokti pasakytus žodžius. Nataša? Ar toks Onorinos vardas? - susimintijo Liz ir tik po kelių akimirkų suvokusi, jog nieko nedaro, atsargiai kilstelėjo merginą, jog šioji nesukluptų. Tačiau variaplaukė tik atsirėmė į storą medžio kamieną ir niekingai įvardijo netikėtus lankytojus.
- Slapstūnai? - kiek išgalėjo tvirčiau pasitikslino melsvaakė, bandydama nuslėpti kylantį šleikštulį ir baimę.
Lazdele lėtai kildama nuo priešo kojų link veido, Mirėja tvardėsi nuo bjauraus vaizdo, pykinančio kiekvieną trumpaplaukės kūno dalelę.
- Nedrįsk mūsų liesti, - spjovė padarui į veidą žodžius Ana, šiam jau pradėjus diktuoti nurodymus anglišku akcentu.
- Kokie mes drąsūs.
Keletas pašaipių žodžių ir smūgis į kepenis it atsakas pasitiko jaunąją klastuolę. Kiek susirietųsi ir susiėmųsi už šono, Anabetė vogčiomis kilstelėjo akis į Onoriną.
Žinojo, jog jai skauda ne ką mažiau, bet ne paguodos nebyliai ėmė maldauti, o strateginio plano pabėgti.




*

Neprisijungęs Irwinas Nunezas

  • Magiškojo Transporto departamento darbuotojas
  • *
  • 19
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #78 Prieš 1 metus »
Visada smagu žiūrėti kaip žvėrelis pakliūva į spąstus, o širdį pakutena džiugesys jei prieš tai dar ilgai jį persekioji. Tada siela dainuoja, matant apgailėtinas jo pastangas ištrūkti. Net kartais norisi duoti menkutį šansą, mažytę viltelę, jog dar yra galimybė pasprukti.
Natalija Kantorovna Zubova buvo ypatingas taikinys. Taikinys, persekiotas ne šiaip pora metų, bet ištisus šimtmečius, kelių kartų. Stovėjo dabar sau ramiausiai atsirėmusi į medį ir spjaudė kraujais, gavusi dar vieną smūgį į dantis, po kurio iš rankos buvo ištrauktas lankas, juk negalėjo rizikuoti gauti strėlę tiesiai krūtinėn. Aukštaūgis stambus pusamžis raudonplaukis ir du žemesni bei maždaug dvigubai jaunesni jo sėbrai žvelgė į mergiūkštes: pagaliau šiąnakt Nataša mirs, o tą kompanijonę irgi nudės, kam čia reik įkalčiu.
-Labas vakaras ir jums, panele Liz. – pasisveikino vienas iš jaunuolių, neva mandagiai nukeldamas kepurę, iš po kurios sušvito šyva makaulė, o brolis dvynys spyrė rusvaplaukei į kepenis. Abu blondinai sužiuro vyresnįojo brolijos nario pusėn, vis buvo vienas iš viršūnių, tačiau ar jų kreipinys atrodė smerktinas? Šie vaikai vis tiek pasmerkti mirti, niekam neišlos, jog Slapstūnai jau žino didžiąją dalį pasipriešinimo narių, o jei per stebuklą išsigelbėtų ir ir išklotų, na ir kas? Jie visada viską žino. Bet rodos Silkhamui tai nepatiko, piktai mostelėjęs abiems šyviams susitvarkyti su rusvaplauke žengė platų žingsnį link akiniuotosios merginos, ištiesęs kairę ranką pabarbeno į juodus jos akinių stiklus.
-Kukū, krasavitsa, bene ne tik regą būsi praradusi, bet ir liežuvį? – aiškiai šaipėsi, ne kitaip, žinojo, nedera terliotis, bet po šitiek vargo sugauta auksinė žuvelė ypač masino, nenorėjo vienu žaliu žaibo blyksniu viską užbaigti, o štai jo jaunesnieji kolegos manė kitaip, abu tarsi vienas vieningai iškėlė lazdeles ir du žali žaibai nuskriejo Natašos bendrakeleivės pusėn. Džonas  Silkhamas nieku gyvu netikėjo, kad šioji išsisuktų, todėl besąlygiškai pasitikėdamas dvynių apsukrumu vėl gręžėsi  į savo taikinį kai pajuto tarp menčių susmingant peilį. Sustaugęs iš skausmo nelyginant skerdžiamas gyvulys, lordas Silkhamas griebė Natašą už gerklės ir taip trenkė į medį, kad šiai žiežirbos patiško iš akių. Dangus panėšėjo į skilinėjantį krištolinį gaubtą, po kuriuo merginą buvo kažkas įkalinęs. Pamėgino pakelti ranką, vien lūpomis sušnabždėti Anai, kad bėgtų, kad gelbėtųsi, tačiau tvirta vyriška ranka gniaužė gerklę, ėmė trukti oro, pasaulis sukosi ratu. Nataša, Onorina, Kura, Keitė, Kotryna, Elirauz... nežinia kiek vardų turėjusi karė dabar nesugebėjo atrasti lūpų, jog pasakytų draugei vieną vienintelį žodį: bėk.

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • VI kursas
  • *
  • 232
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Hello, friends, welcome to ma crib
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #79 Prieš 1 metus »
Žinot tą jausmą kai skauda. Taip stipriai skauda, tačiau ne fiziškai, o nuo minties, jog daugiau neišvysi nieko, apart aklinos tamsos. Kad neatsisveikinsi su mylimais žmonėmis. Kad išnyksi it dulkė. Taip jautėsi dabar Betė.
Mergaičiukė degte degė iš liūdesio, pykčio ir baimės. Kelios silpnumo ašaros nuriedėjo strazdanotais skruostais žemyn link josios rausvų lūpų. Safyrinės, stiklinės akys lakstė ieškodamos išsigelbėjimo, tačiau vienintelis šansas nors kiek atsirevanšuoti tebuvo gražiai išraižyta medinė burtų lazdelė.
Anabetė greitai ir neatsargiai išsitiesė ir vos spėjo nutaikyti medinuką į blondinus, kai šie paleido žalius žaibus penktakursės link. Balsva liepsna asimetriška linija švystelėjo į netikėtus svečius ir šiems kiek atsiktraukus atgal, Helė gavo keletą laisvesnių akimirkų atsikvėpti. Rusvaplaukei, visai nelaiku, pradėjo svaigti galva ir klastuolė ėmė svyruoti į šonus.
Nakties apgaubti tamsūs medžių šešėliai dvejinosi mergiotei akyse ir vos ne vos įžvelgusi bendrakeleivės padėtį, Liz prisėlino arčiau bei ryžtingai nusitaikė į neaiškią, stambią žmogystą smaugiančią bronzinių plaukų savininkę.
- Difindo! - mostelėjusi lazdele, šūktelėjo Ana. Slapstūnui skristelėjus šešiasdešimčia metrų toliau nuo merginų, srazdanosė galvotrūkčiais puolė prie Onorinos.
- Ar viskas gerai? Gali kvėpuoti? - klausimais apibėrė variaplaukę mokinukė ir švelniai suėmusi už rankos kilstelėjo viršun, bandydama persimesti lengvutę Sayre per pečius.
Staiga, Anutė suklupo ant drėgnos miško paklotės. Šakaliai ir visokie dygliai negailestingai raižė kojas, tačiau Betei jau nerūpėjo. Netekusi samonės, klastuolė gulėjo ant žemės, palikdama kompanionę kapstytis vieną.

*

Neprisijungęs Irwinas Nunezas

  • Magiškojo Transporto departamento darbuotojas
  • *
  • 19
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #80 Prieš 1 metus »
Dieve, juk ji tebuvo vaikas, na gerai, ne vaikas, paauglė jau, bet vis tiek tik keturiolikmetė mergaičiukė, stojusi į nelygią kovą su žiauriu pasauliu, kuriame, matyt, neatsirado vietos grafo ir markizės kadais sumeistrautai nesantuokinei dukterei. Ir visgi, ji nekalta dėl to, juk nesirenkame kokioje šeimoje gimti, kokią turėsime išvaizdą, ar juo labiau, charakterį. Ji nerodė jokio poreikio priglusti prie švelnios mamos krūtinės ir perkelti visų savo rūpesčių ant jos tvirtų pečių, jai nereikėjo tėvo, už kurio nugaros galėtų pasislėpti nuo berniukų, tampančių kasas, nereikėjo vaikino, kuris švelniai apkabinęs pabučiuotų. Sakysite ji nenormali? Ėi, žmonės, O galbūt ji tiesiog kitokia nei visi jūs? Galbūtt net pranašesnė? Juk pati susitvarko savo rūpesčius, nesislėpdama už tėtės nugaros, iš paskutiniųjų mėgina įkvėpti dar bent vieną gurkšnį tyro oro, kaudamasi su stambiu raudonplaukiu, galingos brolijos nariu. Bet ar kas nors įvertins šias pastangas? Ne, tik miškas ir tamsa, o jei per stebuklą išsigelbės, rytoj į ją vėl visi spoksos kaip į nenormalią akiniuotę mergaitę, bevardę, beasmenybę vargšelę.
Džonas Silkhamas, atšokęs kokį pusšimtį metrų nuo Natalijos susikeikė. Keiktelėjo riebiai, rusiškai, ant viso miško, kad net varnos išsilakstė. Tada nerangiai atsistojo, ir iš tolo gręždamas prie žemės prismeigiančiu žvilgsniu abu nevykėlius blondinus pastebėjo, jog rusvaplaukė kalė vis dėlto išvengė žudomųjų užkeikimų, bet kaip nebuvo kada galvoti, mat išvydo puikią progą susigrąžinti ankstesnes pozicijas.
Dangus kiek sumirguliavo ir varnanagė liko laisva, laisva, nuo neseniai ją smaugusių rankų, tačiau žinojo, neilgai. Apsidairyti galimybės neturėjo, bet išgirdo šalimais šlumštelint Anabetę.
-Bete! – riktelėjo puldama prie jos, vienu judesiu nustatė, jog klastuolė gyva, antru išsitraukė iš už diržo lazdelę, o trečiu, paleido šaltą srovę tiesiai Anai ant veido.
-Nagi, prabusk, turime pasistengti dinggti iš čia. – liežuvis ko tai pynėsi, deguonį buvo vis dar sunkoka įtraukti, laikas seko. Kaip tik laiku atsistojo gręždamasi į staiga  už nugaros pajaustus oro virpesius, mat jei dar akimirką būtų uždelsusi, būtų atsidūrusi vieno iš šyvių dvynukų geležiniuose gniaužtuose. Negalvodama griuvo ant žemės ir nusirito po medžiais, užvis labiau troško, jog bendražygė pasektų jos pavyzdžiu.
-Aha! Pakliuvai brangute! – pasigirdo nemalonus šūksnis. Nustačiusi, kad tai ne to ją smaugusio stambuolio balsas, o vieno iš brolių, mergina suprato: Anabetė rimtai  įkliuvo, smarkiai abejojo ar galės kuo padėti, deja visas mintis iš galvos iššlavė garsas: tykūs stambaus vyro žingsniai, grėsmingai artėjantys jos slėptuvės link, ir kraupus šnabždesys:
-Nataššša...

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • VI kursas
  • *
  • 232
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Hello, friends, welcome to ma crib
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #81 Prieš 1 metus »
Mirtis nedėvi juodo apsiausto su gobtuvu, nesinešioja dalgio ir netyko prie tavo durų. Mirtis pasirodo netikėtai, su vienais žmonėmis ji susitapatina, kitais - manipuliuoja. Mirtis nešioja raudonus batus ir bet kada gali pasirodyti su treningais ar tavo kaimyno veidu kokioje nors parduotuvėje ir staiga pavogti tavo sielą.
Anabetė, tikriausiai, niekada nesusimąstė apie ponią raudonais batais. Buvo sutikusi ją porą kartų, porą atsitiktinių kartų visai netyčia, šiai dirbant savo darbą. Senelis, močiutės sesuo, antros eilės pusseserės dėdė, net pati rusvaplaukės motina buvo Anos užklupti besiburkuojantys su mirtimi, o štai dabar ir pati Giltinė atpėdino pas strazdanosę.
Mirktelėjo ilgomis blakstienomis ir nuvalė ištyškusį kraują nuo penktakursės kaklo.
Bet pradėkime nuo pradžių, tiksliau nuo scenos, kai Liz nualpo, o Onorina nespėjo prabudinti jaunuolės tik greitu judesiu, taikliai pasislėpė po medžiais, saugodama savo kailiuką. Baltaplaukiai padarai, negailestingai trenkę antausį mergaičiukei, sugebėjo šią prikelti, čiupti už gerklės ir po truputį smaugti, neleisdami įkvėpti nė menkiausio oro gurkšnio. Mirėja kažin kaip ištrūko iš vieno iš broliukų gniaužtų ir pasileisdo bėgti tolyn į miško gilumą, tačiau anot vyjęsis gana sparčią klastuolę, vyresnysis blondinas tik šaižiai nusijuokė ir lengvu lazdelės mostelėjimu parklupdė vargšę Anabetę. Aukštai iškėlęs stebuklingąjį medinuką ir nusitaikęs į paraližiuotąją panikę, vyresnėlis šyvis grėsmingai artėjo Helės link. Žingsnis po  žingsnio, Anos kūną vis stipriau kamavo traukuliai.
- Crucio, - šnibždėdamas tarstelėjo albinosas ir išsišiepęs stebėjo penktakursės kančias.
- Crucio, - vėl pakartojo jis ir tiksliau nutaikė lazdelę.
Vaizdas atrodė tragiškai: dvi pusamžės, neaiškios gyvastys su Češyro katino šypsenomis mordose ir viena gležna mergaitė, besiraizganti ant iš drėgnų lapų ir šakalių sudarytos miško paklotės.
Neapsakomas skausmas užliejo Betę, keletas stambių eglišakių draskė nugarą, o venomis bėgantis kraujas šokinėjo per visą merginos kūną. Šaltis stingdė iš burnos ir nosies besiveržiančius bordinius upelius. Anabetės mėlynos, skaičiai safyrinės akys užsivertė ir teliko balta tuštuma.
Dar niekada hogietė taip stipriai netroško savosios mirties, dar niekada taip stipriai nenorėjo nustipti it koks žiauriai medžiotojų sudarkytas žvėrelis, dar niekada strazdanė nemaldavo amžino miego ramybės.
Staiga, šaižus, ausų būgnelius prievartaujantis juokas liovėsi, medžiai nustojo linguoti, vėjas išnyko, o juodas naktinis dangus dar labiau apniuko. Tyla. Tyla ir tuštuma apgaubė Uždraustąjį mišką. Viskas baigėsi. Anabetei mirktelėjo mirtis. Joa sielą pavogė Giltinė ir paskutiniu bučiniu pažymėjo kūną.
 Daugiau nebebus jokio valiūkiško mirktelėjimo ar šypsnio, jokių išdaigų ar nepaklusnumo, jokių pamokų ar areštų. Nebebus daugiau ir nuoširdaus juoko, glostančio krūtinę, ir prisilietimų, ir akimirkų kartu.Daugiau nebebus nei apkabinimų, nei stūksenimų į duris. Daugiau nebebus padlaižiavimų ir užsispyrimo prieskonių, suteikiančių tokį jaukumo pliūpsnį. Nebebus smuiko muzikos ir neužbaigtų praktikos darbų. Daugiau nebebus nieko. Tik tuštuma. Vakuumas.
 Daugiau nebebus Anabetės Mirėjos Helės Lizert.

*

Neprisijungęs Irwinas Nunezas

  • Magiškojo Transporto departamento darbuotojas
  • *
  • 19
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #82 Prieš 1 metus »
Kai imi juo rūpintis, rodos, visas pasaulis slysta iš po kojų. Naktys tampa bemiegėmis, dienos bevaisėmis ilgomis kankynėmis, iki kito karto, kol vėl jį pamačiusi galėsi rūpintis. Kol susitiksite, kol galėsi priliesti taip gerai pažintą kūno formą, kiekvieną savitą linkį. Bet vos atsidursi vienoj patalpoj, liežuvy bematant surakins savaiminiai kerai, neleidžiantys pratarti nei žodžio daugiau nei reikėtų. Visos ilgiausios frazės, kurias įsivaizdavai mintyse subyrės, it pavydžios padrūškės sutraukyta auksinė grandinėlė, kurios taip gaila, kad net vieną kitą ašarą galėtum išlieti. Štai tokie jausmai buvo pažįstami vienai Prancūzijos markizei, atklydusiai į Rusią dėl virtinės keistų dalykų. Ir visos šios mintys suspindo keturiolikmetės mergaitės galvoje, kurią llaikė tvirtai stambus raudonplaukis Slapstūnas.
Džono Silkhamo rankoje sušvito peilis.
-Pažvelk ten, Natašenka, - kreipėsi į ją apeidamas visus mandagumus, įrėmęs peilio kriaunas jai į kaklą. – Tavo draugė nebegyva. Kuo ji buvo vardu? Anabetė? – tarė lėtai kiekvieną žodį, tarsi stengdamasis, jog kalinė kuo labiau įsigilintų. – Ak, tiesa, tu negali to pamatyti, gaila, gaila...
Jai pakirto kojas, pykčio ašaros užtemdė akis. Žinojo kaip ateina mirtis, tik nebijojo, paprasčiausiai darėsi apmaudu, jog penkiolikmetė mergaitė žuvo nuo šių parazitų rankoų, apmaudu, jog trylikametis berniukas kalinamas jų būstinėje, nežinia ar tebegyvas. Atsiminė tąkart, kai Donas davė paliesti savo plaukus, aiškindamas jai, kaip atrodo liūto gaurai.
-ne! – riktelėjo visu galingumu išsiplėšdama iš vyro rankų. Aštrus skausmas nusmelkė kaklą, ištryškusi raudona srovelė dažė medžioklinio palto apykaklę. – jūs daugiau negrobsite vaikų! Nežudysite jų! – klyksmai skardėjo pamišky, pasičiupdami balso aidą ir dalindami siūruojančioms medžių viršūnėms.. už viską labiausiai Nataša dabar norėjo pribėgt, apkabint mirusį kūnelį ir supuot, supuot... gal padainuot lopšinę. Nesuvokė iš kur tokie sentimentai, kurie žinoma kenkė blaiviam protui, tik dabar tai buvo nė motais. Gerklę raižė skausmas, galva sukosi, tačiau mergina nedelsė, šokusi į priekį išsitraukė iš diržo paskutinį peilį. Pajuto, kaip per liemenį yra sučiumpama jaunų tvirtų rankų. Tai Anabetės žudikas. dingtelėjo varnanagei, o toliau viskas vyko kaip sapne. Staigiu judesiu pačiupo vaikiną už ševeliūros prisitraukdama artyn, pirmą sekundę tikrai atrodė, jog pabučiuos, tačiau antrą, kita ranka, laikanti peilį pakilo prie pirmosios, ir akimoju apibrėžė tikslų ratą, tarsi būtų amžių amžius treniravusis.
Geležiniai gniaužtai atsileido, vaikinas susmuko jai prie kojų. Ten, kur jam ir dera. burbtelėjo sau mintyse, vienoje rankoje tebestirksojo kruvinas peilis, o kitoje tabalavo šyvas skalpas. Įniršis darkė jos veidą, gal todėl niekas iškart nedrįso šokti artyn atsikeršyti už tokią baisią kolegos baigtį. Miškas tylėjo, regis net paukščiai bijojo cyptelėti išsigandę tokio kraupaus nusikaltimo, visgi nežudymo užkeikimas, ne gerklės perpjovimas... kraujas tebelašėjo iš žaizdos, bet ji nieko nedarė, kad jį sustabdytų, tiesiog stovėjo užmerkusi nereges akis, dengiamas juodų akinių, tūnodama prisiminimuose, apie indėnų vadą Piksaretą, išmokiusį ją piešti tą menkutį dailų apskritimą.

*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • **
  • 22
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #83 Prieš 1 metus »
Pluošė koridoriais nežiūrėdamas kur eina.  Viskas skersai gerklės. Pilis,  Carolin,  mūšis... Nu-si-bo-do. Jis jai juk turėjo kažką reikšti. Tegul ir gyvenimo naikintoją.  O pro tokį nelabai praeisi kaip pro sieną? Na žinoma,  ją sujaudino to vaikinuko likimas,  gal ir pagalbos paprašymas, tačiau kad visai nepastebėtų...  Net nejuokinga. Nieko, jis laiko turi.  O kur jam skubėt? 
Nepajuto,  kaip išėjo į lauką,  kol plaučiai negavo šviežio gryno oro dozės. Giliai įkvėpė. Pasiilgo gryno,  tyro, šalto kalnų oro, kur vienintelis šiltas dalykas yra merginos kūnas. Tai vienos,  tai kitos.  Pilis jį tiesiog dusino. Nemėgo būti uždarytas tarp sienų,  tarsi kape. Nusipurtė ir greitai nužingsniavo tolyn.  Fizinis krūvis nesutrukdė srūti mintims, planams ir panašiai. Seniai nebuvo pasivaikščioti. Ir visgi suprato,  koks geras jausmas yra judėti nevaržomai.
Nepajuto,  kaip jį apgaubė tamsa - pats tikriausias ženklas,  kad įžengė į Uždraustojo Miško karaliją. Takeliais ir samanų paklote ėjo tolyn,  nežiūrėdamas nei laiko,  nei atstumo. Šakelės drėskė veidą,  rankas,  tačiau jis buvo toli savo mintyse ir planuose. Nesuprato, ką Carolin atranda šitam krašte. Kalnai jam asmeniškai buvo triskart geriau. Griežta, švaru,  aišku.
Nežinojo,  ar ilgai eina - susiraizgiusios šakos nepraleido šviesos, tad negalėjo pasakyti kiek valandų. Tačiau miške jų ir nereikėjo.  Čia buvo tik jis su medžiais. Ir savo mintimis. O ko daugiau jam reikėjo? Atsakymo ilgai laukti neteko. Ausis pasiekė miškui nebūdingi garsai. Susiraukė ir įsiklausė. Smūgis. Riksmas. Tylantis klyksmas. Ir tyla.  Penkiese - nustatė. Dvi pažįstamos ir trys negirdėti. Pro šakų raizgalynę pabandė kažką įžiūrėti. Pirmiausia užfiksavo išdarkytą, iškankintą,  ant samanų gulėti paliktą negyvą merginos kūną. Jau matytos princesytės,  į treniruotę atėjusius kaip į iškylą. Jam nepatiko žiūrėti į mirusiuosius. Net jei per daug įsisiautėjęs alter ego pasikviesdavo Giltinę į kompaniją, vis tiek nemėgdavo žiūrėti į mirtį. Keista kaip sadistui,  ar ne?  Ir įdomiausia, jog jis pats neneigė, kad toks yra.  Todėl dar pavojingesnis. Tačiau net ir jis neteko žado, pamatęs antrą ant miško paklotės akiniuotajai merginai po kojų tysantį kūną. Negyvą. Nuskalpuotą. Dievaži,  toji mergina jam kėlė vis daugiau klaustukų. Jaunutė,  tvirta,  peiliu dirba ne prasčiau už jį,  o jos rankose kabantis šyvas skalpas buvo paskutinis lašas. Kitokia.  Kažkur aplink vaizdan lindo ir kažkoks raudonplaukis,  tačiau labiau domino  kitas blondinas,  kaip du vandens,  ne,  kraujo lašai panašus į nužudytąjį. Šis stovėjo merginai už nugaros.  Taip,  jis žinojo, kas yra kraujo kerštas. Ne kartą ir ne du merginų broliai ir tėvai ėjo pas jį. Nemėgo su tokiais terliotis. Dažniausiai tiesiog nesileisdavo surandamas.  Arba tiesiog nudėdavo. Vis tiek nepatiko.  O tasai šyvis atrodė gana įsiutęs. Ir pasiruošęs stropiai atkeršyti už brolį. Įkvėpė.  Tyliai,  tarsi katė,  prisėlino arčiau. Iš už diržo išsitraukė peilį. Tereikėjo vieno tikslaus kirčio ir gražuolio kvailio blondino veidelis amžiams sustings.  Tuo jį ir žavėjo mirtis.  Užčiaupia burnas,  palieka užstrigusius žodžius,  sustingdo išraišką. Palieka tokį,  koks esi.  Nusitaikė. Trys. Du. Vienas.  Ginklas įsmigo šyviui į nugarą. Tarsi sulėtintame kadre jis nukrito tiesiai už  merginos.
 - Ašalainas,- tyliai, net nežinia kam ištarė. Akimis vėl užkliuvo už mirusios merginos. O ji buvo gyva,  tokia gyva.  Kaip Carolin kadaise.  Pažvelgė į raudonplaukį. Jautėsi visiškai atsipalaidavęs,  atsigavęs,  net nusišypsojo. Češyro katino šypsena. Mirties šypsena.

*

Neprisijungęs Irwinas Nunezas

  • Magiškojo Transporto departamento darbuotojas
  • *
  • 19
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #84 Prieš 1 metus »
Jos ausis pagavo tylūs žingsniai, žingsniai, priklausantys kažin kokiam atklydėliui. Jai nerūpėjo, ar tai dar vienas slapstūnas į pagalbą atsidangino ar saviškis... jai daugiau niekas nerūpėjo, bent jau šią minutę. Nestiprus vėjo gūsis suvirpino orą iš už nugaros, garbanė kilstelėjo peilį pavargusia ranka, tačiau tasai užpuolikas ir taip pardriuoksėjo ant žemės kiek ilgas. Kažkur netoliese pasigirdo balsas: Ašalainas, Ašalainas, Ašalainas... saviškis pagaliau sukonfigūravo besiblausiančios mintys.
Džonas Silkhamas vėrė akimis visą erdvę, du jo sėbrai, Roderikas ir Frederikas Baristeriai krito negyvi, viskas būtų tikrai kita linkme pasisukę, jei ne tas aukštas, raumeningas tamsiaplaukis, išlindęs iš tankmės it nereikalingas ką tik gimęs katytis, mėgintas nuskandinti klozete. Vyriškis išsišiepė, nors dabar ir nejuokai rūpėjo.
-Gero vakaro, Blakmorai. – mestelėjo, o tada užtaisęs lanką, staigiu judesiu paleido strėlę tebegyvos merginos link. Brangioji Natašenka neišsisuko, ginklas įsmigo į petį.
-Tau taip pat, Natašenka, tikiuosi greitai pasimatysime, na, kad ir kaip bebūtų, dabar žinosiu kur tave rasti. Ir še, lanką savo pasiimk. – sulig tais žodžiais pradingo uždraustojo miško tankmėje. Per gerai pažinojo Ašalainą Blakmorą pasirinkdamas bėgimo strategiją, mat jei būtų miręs, brolija vėl prarastų grafaitės Zubovos pėdsakus, negalėjo taip rizikuoti, jau geriau galutinai nenudės jos, bet bent siūlo galas bus. Bulgakovas su Gerenderiu seniai įtarė tą dvarnešką naudojantis laiko kontrolieriumi, nebe reikalo kelis kartus lankėsi pas Izoldą Sayre. O taip kvailai strėle sužeidė Natašą, nes žinojo, Ašą neatsispirsiant šviežiam, šiluma pulsuojančiam, kruvinam merginos kūnui, šiuo metu anam vaikinukui tikrai ne jį vytis galvoj turėtų būti.
Ji tebestovėjo tvirtai sugniaužusi peilį, kraujas dažė medžioklinį paltą raudonai. Skausmas pagelbėjo atsitokėti. Šviesus skalpas nukrito po kojomis sužvarbusiems gniaužtams atsileidus, laisva ranka negailestingai ištraukė iš kūno strėlę, nors ir lėtai sukiojo traukdama, kraujas tebetryško, iš įpjauto kaklo taip pat kaptelėdavo vienas kitas lašelis. Galva rodės tarsi švininė.
-Kuramarotini. – pasakė, irgi nežinia kam, gal veikiau atitardama tam vardui, neseniai nuskambėjusiam tarsi niekam.
---
Galingas vėjas drąskė plaukus dvylikametei mergaitei bejėgiškai skinantis kelią link jūros. Ne ne ne, ji neklysta, tikrai girdėjo žmogaus balsą, riksmą, maldavimą padėti. Šaltos bangos priglobė išsekusį kūnelį, suteikdamos šiek tiek jėgų, tarsi gaivindamos, sūpuodamos blaškė vaiką. Raguotojo žalčio koledžo atstovė karštligiškai įrėsi ten, iš kur skardėjo maldavimas padėti. Veikiausiai jis nuslopo, o į giliai vandenyje panirusias kojas kaži kas atsitrenkė.
-O Dieve, kūnas! Žmogaus kūnas! – suvapėjo kalendama dantimis. Apkabino nuo šalčio sugrubusiomis rankomis jau panirusį bei sąmonės netekusį vyrišką siluetą, stipriai apvyniojo jį ilgomis garbanomis, ir ėmė plaukti į krantą. Iš kažkur atskriejusi banga vėl bloškė juos atgal, tačiau ji nepasidavė, tik užkabino didesnį grybšnį vandens. Jai pavyks, ji nepasiduos, ji sugebės.
-Kantoras. – atsklido silpnas gelbėjamojo balsas, matyt trumpam atgavo sąmonę.
-Kura. – sukūkčiojo mergaitė, deja, jūros auka buvo vėl netekusi sąmonės. Ne, jis neišgirdo jos vardo, ir jei dabar ji nepasistengs, taip niekas ir nesužinos, jis taip ir nesužinos...
---
Varnanagė žiopčiojo kaip žuvis, išmesta į krantą negailestingų žvejų, sadistų žvejų, o gal toks vienas šalia ir yra? Kažin, ar Ašalainas Blakmoras staiga neužmirš kieno pusėj kariauja? dingtelėjo aukštaūgei, gniaužiančiai vienkartinę servėtėlę prie baigiančio užsidėti šašo ant pjautinės žaizdos gerklėje. Susirado tą popieriaus gabalėlį dar skendėdama skaudžiuose prisiminimuose, visgi jie nepaliko ramybėje merginos, o šiandien grąsinosi užgriūti visu svoriu, prislėgti ją it agurką stiklainyje, paruoštą rauginti.

*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • **
  • 22
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #85 Prieš 1 metus »
Mergina su tamsiais akiniais liko gyva, ko nebūtų galima pasakyti apie abu vargšelius dvynius blondinus. Na ką, patys kalti, nereik su Mirtimi degtinės gerti. Ir apskritai, jeigu gerti, tai ugninę. Beveik visada geriau. Štai vienintelis atvejis, kur jis sau leisdavo netekti įgimto nuosaikumo - tai svaigieji gėrimai. Pasiduodavo retai, bet jau kaip taip atsitikdavo... Gelbėkitės kas galit. Vienintelė jo būdui prieštaraujanti savybė.
 - Malonu matyti, Silk...? Kaip ten tave vadina?- jis net nesistengė slėpti pašaipos. Matė šitą vyrą kažkada seniai, dar būdamas visai vaikas. Buvo tik dar vienas iš tūkstančio, aplankančių senelį įvairiais reikalais. Nuo pat mažumos jis matydavo daug juodų apsiaustų, daug veidų ir dar daugiau vardų, kurių net nesistengė įsiminti. Paprasčiausiai žaisdavo po stalu, kol atvykėlis išeidavo. Tačiau vaikiškos ausytės fiksavo visas pokalbių detales ir dėjosi į galvą.
O tos merginos vardas Natalija, pasirodo. Nebūtų pagalvojęs. Na, pagaliau galės ją vadinti kitaip, ne tik Akiniuotąja Su Peiliais. Tačiau to raudonplaukio palinkėjimas jam nepatiko. Kokio velnio jiems būtų įdomu kur pasidėjo kokia keturiolikmetė? Nebent... Įdėmiai nužvelgė Natašą. Nebent ji nėra jau tokia paprasta. Galbūt slepia dar daugiau nei atrodo.
ir tik vėliau išgirdo atšvilpiančią strėlę. Instinktyviai pasilenkė, tačiau ginklas įsmigo merginai į petį. Taikytasi ne į jį. Atsisuko, laukdamas antros strėlės savo pusėn, tačiau Džonas Silkhamas tik padus pasipustė. Pirma mintis buvo vytis. Tačiau... Uoslė pagavo kraujo kvapą. Šiuo atveju sau priminė vampyrą. Arba ryklį - kraują pajusdavo mylios spinduliu. Ir nesugebėdavo atsispirti. Šviežias kraujas raudoniu nuspalvino merginos drabužį, sunkėsi iš žaizdų petyje ir kakle. Skausmą galėjo apčiuopti - toks jis buvo artimas ir aiškus. Akyse vaizdas susidrumstė, pasaulis susvyravo, rankos pradėjo virpėti. Seniai taip nesijautė. Šitaip paskutinį kartą jį jaudino Carolin skausmas. Žinoma, palengvėdavo ir su kitomis moteriškos lyties būtybėmis, tačiau tik kelių iš jų kančia priversdavo prarasti pagrindą po kojomis. Taip, kaip dabar.
Ausys pagavo dar vieną tariamą vardą. Visiškai negirdėtą, dvelkianti senove, senomis čiabuvių gentimis ir kažkuo... kažkuo dieviškai galingu.
 - Ir kas tu tokia būsi...- nejučia, gal labiau sau sušnabždėjo. Niekada nebuvo taip sunku kovoti su kraujo troškimu. O kodėl jis turi kovoti? Nes tos merginos dar visai nepažįsta. Ir kas? Ji per daug galinga, kad būtų galima elgtis neapgalvotai. Reikia elgtis apgalvotai. Bet nėra plano. Teks veikti be plano. Ar tai gerai? Pamatysim.
Akys apsiblausė ir pasaulis vėl prašviesėjo. Nuo galvos iki kojų tikras ant miško samanų paklotės stovėjo Ašalainas Blekmoras. Tačiau jo viduj visą valdžią perėmęs Češyro katino šypsena išsišiepęs dėpsojo alter ego.
Žengė kelis žingsnius, prie merginos atsidūrė labai labai arti.
 - Natalija? Kuramatorini? Kaip tave vadinti?- tarsi nekaltai paklausė, švelniai paliesdamas įbrėžimą kakle. Kraujo kvapas plūstelėjo į smegenis, o jų nekontroliuojami pirštai nuslydo prie strėlės paliktos žaizdos petyje. Galiukai nusidažė šviežio kraujo raudoniu. Strėlę mergina jau buvo išsitraukusi, o gaila. Būtų tai padaręs geriau. Linksmiau. Na ką darysi. Jie juk čia vieni. Miškas, tikrai atkampi vieta, jei neskaičiuosime vis dar gulinčio išniekinto mergaitės kūnelio. Nestipriai spustelėjo sužeistą vietą, tik norėdamas įsitikinti ar gražuolė jau daug kraujo neteko. Tačiau nebesivaldė. O tai, jau ir pats suvokė, ne itin gerai.

*

Neprisijungęs Irwinas Nunezas

  • Magiškojo Transporto departamento darbuotojas
  • *
  • 19
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #86 Prieš 1 metus »
Kaip tave vadinti, kaip tave vadinti, kaip tave vadinti... -aidėjo galvoje, tarsi klausimas būtų prilygęs ne paprasčiausiam norui sužinoti vardą, o perkūno dujų sąndarą. Apsiblaususios mintys vertė merginą neprarasti budrumo, tačiau žaizdos darė savo. Slapstūnai, raudonplaukis, Ašas... ne, Ašas neraudonplaukis... čia Slapstūnai... ne, čia Ašas... o kodėl? Rnka, laikanti servėtėlę prie beužsitraukiančio įbrėžimo kakle nusviro, baltas, raudonais taškeliais nutapytas popierėlis palengva nuskriejo žemyn, grakščiai sukdamasis ore tarp dviejų siluetų. Tai koks gi jos vardas? Kodėl taip arti priėjo tas vaikinas? Ji neturi vaikino, tai negerai! Ar man dabar ką nors skauda? Ar maudžia sąnarius, degina pirštus, ar pulsuoja kaukuolė? Taip? Man ne viskas gerai. Ar dabar mane troškina, gal dar kankina alkis ir laižau savo odą vien tam, kad pajusčiau kokį nors skonį? Ne? Tada man viskas gerai! O dabar man šalta, o gal taip karšta, kad veidu teka prakaitas, sekina troški kaitra ar į kaulą stingdantis šaltis? Dar ne? Tada neturiu kuo skųstis!! Ar šiuo metu jaučiuosi vieniša, išsigandusi, įbauginta, paskendusi tamsoje... taip. Tai reiškia, man ne viskas gerai, arba, nevisai viskas gerai,- palengva kartodama savo maldelę ji ėmė atgauti sveiką protą, ausis bei galvą dengiantis svaigumo valktis traukėsi. Ir vis dėl to, kaip gi ją vadinti?
-Kura, – regis, lūpos pačios rado atsakymą į užduotą klausimą. Tada ji pajuto pirštus, kibius, tvirtus vyriškus pirštus slenkančius per nepridengtos odos lopinėlį, grėsmingai slenkančius prie žaizdos, kurią paliko strėlė, jos pačios strėlė, patekusi į priešininko rankas. Niekada neleisk, jog tavo ginklai atitektų priešui, verčiau sunaikink juos, nes jam smagiausia bus tave sunaikinti jais, parodant tau tavo pačios galią, įrodant, jog tik tu pati kalta dėl savo mirties. Pirštai, ilgi, tvirti pirštai, jie spusteli žaizdą, jie nusidažo raudonai... ji to nemato, bet žino... Čia Ašas, Ašas, Ašas...! man neviskas gerai! Man nevisai viskas gerai. Nataša žinojo privalanti susikaupti, privalanti pamėginti tai padaryti. Užsimerkė po akiniais, visiškai atsiduodama skausmui, ir pirštams, prilipusiems prie jos odos. Per lytėjimą lengviau pajusti. Papurtė garbanas, mėgindama išvaikyti nereikalingas mintis, tada pajuto, pajuto nuo vaikino sklindantį džiaugsmą, iškreiptą, agresyvų...
-Ne. – tarė tvirtu balsu žingtelėdama atgal. – Aš turiu krūvą randų, tikriausiai tiek dar nesi matęs Ašalainai Blackmorai, krūvą, ant nugaros, vagojančių skersai, išilgai, ant kojų, ant krūtinės... visur. – žemas jos mecosopranas murkė, murkė tarsi didžiuodamasis tuo, ką kalbėjo. – Ir tos visos žymės turi savo vardus, istorijas, vietas... jos visos įgytos kariaujant, todėl nors ir galėčiau leisti tau nuleisti garą, manau, naujų, bereikalingų randų, be vardo, be kovos, be šlovės... man nereikia.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • VI kursas
  • *
  • 266
  • Taškai: 95
  • Lytis: Moteris
  • Jei nori nugalėti, išmok kentėti.
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #87 Prieš 10 mėnesių »
Pasibaigus paskutiniai pamokai Luna sugrįžo į bendrąjį kambarį. Kelios kitos varnanagės sėdėjo ant savo lovų ir kalbėjosi tarpusavyje. Linktelėjusi joms mėlynakė nusirengė Varno nago uniformą ir padėjusi kuprinę prie rašomojo stalo išsitraukė didelę mėlyną dėžę. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodė, kaip paprasta dėžė, kurioje laikomi nereikšmingi daiktai, tačiau ji atsirakindavo ir atskleisdavo savo turinį, tik ištarus reikiamą žodį. Atidariusi dėžę juodaplaukė šyptelėjo. Dėžėje gulėjo daugybė ginklų, nuo paprasčiausių durklų iki krištolinių kardų. Galima buvo pamanyti, kad ji ruošiasi iš žudyti visus Hogvartso gyventojus. Ištraukusi tvirtą odinį diržą užsijuosė sau ant klubų ir pritvirtino kardo dėklą. Sudėjusi kelis durklus ir šurikenus paėmė ir vieną kardą. Jis nebuvo tvirčiausias ar geriausias kovai, tačiau buvo paprastas ir lengvas. Įsidėjusi kardą į dėklą, prisegtą prie diržo, užsimetė juodą apsiaustą ir užrakinusi dėžę vėl ją paslėpė. Tyliai, kad niekam netrukdytų, ji išėjo iš kambario ir išžygiavo į lauką. Lauke karaliavo vėjas kedendamas merginos plaukus. Treniruotis su palaidais plaukais nėra gera mintis, tad suėmusi ilgus juodus plaukus ji susirišo juos į aukštą uodegą. Lauke mokinių nebuvo, tačiau Luna vistiek pasuko į uždraustąjį mišką, kur retai kas drįstą  žengti. Treniruojantis ji mėgo vienatvę, be to nenorėjo ko nors sužeisti. Priėjusi uždraustąjį mišką juodaplaukė susirado savo mėgiamą treniravimosi vietą ir ištraukusi kardą iš dėklo, perskrodė juo orą.

*

Neprisijungęs Radagaskas fon Velnu

  • VI kursas
  • *
  • 59
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Nespręsk apie žmogų iš kaukės - " Kaukių Meistras"
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #88 Prieš 10 mėnesių »
 Penktakursis kaip visada po pamokų slampinėjo, kur tik akys veda. Ir šikart patraukė nežine kodėl į Uždraustajį mišką.   Takas kuriuo ėjo buvo vingiuotas. Jo apranga atrodė taip: storai apsuktas kaklas šaliku, stora juoda, kailynė striukė, kuri davė panašumo į lokį, avėjo juodus su pilku pamušalu ir šiokiu tokiu viduje esančiu kailiu žieminius batus, bei kaip visada ant galvos stuksojo skrybėlė su kaukolės ženkleliu, o rankas šildė vidutinio storumo odinės pirštinės, taip pat juodos spalvos. Šiaip oras buvo apniukias ir baisiai vejuotas. Tokiais momentais Velnu net nosies iš pilies nekišdavo už jokius pinigus. Nors buvo tvirtai sudėtas ir pankamai geros sveikatos, bet jam visada koją pakišdavo kaklas. Prakeiktas velnio kaklas, menkiausias šaltis ir angina. Plaučiai taip pat nepasižimėjo didelia tolerancija šaltam orui. Jei ne vaistai greičiausiai gulėtu, kur nors paslikas pilyje negyvai užsikosėjes.  Staiga vėjas dar labiau pakilo ir ėmė lyti šaltus lašais. Todėl grifas begte pasileido į artimiausią užuovėje, Uždraustajį mišką, kur pasislepė už vienos senos eglės kamieno įdubimo.       

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • VI kursas
  • *
  • 266
  • Taškai: 95
  • Lytis: Moteris
  • Jei nori nugalėti, išmok kentėti.
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #89 Prieš 10 mėnesių »
Treniruojantis laikas bėgo be galo greitai. Nors lauke buvo vėjuota, tačiau netrukus pakilo dar stipresnis vėjas ir pradėjo lyti mažais lašeliais. Luna nemėgo būti lauke lyjant lietui, bet dabar ji į tai nekreipė dėmesio. Be to, dar nebuvo pradėję stipriai lyti. Kardas ir toliau nesiliovė skrosti orą. Jei šalia būtų žmonės, turbūt seniai gulėtų negyvi. Laikui bėgant Luna darėsi vis žiauresnė ir šaltesnė, nors pati to nė nepastebėjo. Tiesa, jos bendravimas su draugais mažai kuo pasikeitė, bet su jais ji praleisdavo vis mažiau laiko. Į Uždraustąjį mišką retai kas įžengdavo, tad išgirdusi žingsnius Luna sukluso. Kažkas atklydo į Uždraustąjį mišką ir nors merginai tai nelabai rūpėjo, bet liovėsi mojuoti kardu ir klausėsi žingsnių. Lėti ir sunkūs žingsniai virto bėgimo, kol galiausiai nutilo. Laikydama kardą prie savęs rudaplaukė pasuko ten, kur nutilo paskutiniai žingsniai. Netrukus ji išvydo grifą su kuriuo susipažino vos atvykusi į Hogvartą. Kaip ir pati Luna, jis buvo vyresnis ir jau tapęs paaugliu. Tyliai prisėlinusi prie grifo rudaplaukė užsimojo kardu ir perskrodė orą šalia Radagasko. Ne, sužeidti jo nenorėjo, jos kardas prašvilpė pro šalį ir Luna nežymiai šyptelėjo grifui.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017