Renginiai
  • Lapkričio 19 d. - Atostogos
  • Gruodžio 01 d. - Naujų mokslo metų pradžia
Aktyvios pamokos
  • Šiuo metu aktyvių pamokų nėra.

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dominykas Sebastijanas Smitas

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Mėlynes nuslėpti sunkiau nei skurdą.
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #105 Prieš 8 mėnesius »
Dominykas pabudo pakankamai anksti, nenorėdamas prižadinti berniukų kambaryje miegančių vaikinų, jis tyliai išėjo iš Varno Nago berniukų miegamojo ir bendrojo kambario, prieš tai ant pižamos apsirengęs pižamą, ant kaklo užsidėjęs koledžo spalvomis numegztą šaliką. Mezginys maloniai šildė berniuko kaklą.
Antrakursis nieko nelaukęs lėtai, stengdamasis nesukelti jokių garsų ėjo koridoriais. Pagaliau, nieko nesutikęs kelyje, net profesoriai gana ankstų rytą čia neklaidžiojo, jis išėjo į lauką.
Ilgą laiką varniukas vaikščiojo tik aplink Hogartso pilį, kol sugalvojo antrą kartą nueiti į uždraustąjį mišką, taip pat tikėdamasis nieko nesutikti.
Priėjęs miško pakraštį ar šiek tiek apsvarstė galimybę neiti miškan, bet kur jau tau. Jis nebūtų jis, jei antrą kartą nenueitų į mišką, šalia mokyklos. Vis dėl to nusprendęs eiti, kol niekas jo nepamatė.
Įėjęs į mišką, pamažu medžių retėjo, kol kai kuriose vietose buvo medžių būrys, susispietęs į vieną vietą. Eidamas gilyn į mišką, jis pastebėjo mergaitę, kuri gulėjo beveik visiškoje tamsoje, kuri susidarė dėl aukštų medžių šešėlių.
-Sveika. Ką tu čia darai?- pasiteiravęs berniukas apžiūrėjo mergaitę, kuri buvo arba pirmakursė, arba antrakursė.
Why do all the best people die?
Because when you are in a garden, which flowers do you pick?
The most beautiful ones.
Exactly.

*

Neprisijungęs Kyra Lilly Laurence

  • II kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I write, because nobody listen.
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #106 Prieš 8 mėnesius »
 Kyra gulėjo ant žolės kuri jai vis dūrė į nugarą. Tačiau Lilly į tai dėmesio nekreipė. Jai svarbiausia buvo tyla, kuri dažniausiai pasibaigdavo dėl kokio žvėrelio kuris bėgo arba dar kažką darė. Taip, Varniukė viską puikiai girdėjo penkiasdešimties metrų spinduliu. Ją tas labai erzino. Ištiesų ji nenori jau tokia būti. Ji norėjo būti paprastu žmogumi, kuris negirdi taip puikiai, neturi tokios jėgos ir greičio, uoslės ir regos kaip Kyra. Paprastas žmogus tapęs vampyru džiaugtūsi tuo, bet tik ne Laurence.
 Dabar ji vėl girdi kažkokius žingsnius, tik kad žmogaus. Jis ėjo link jos (bent jau taip manė Kyra). Atsidususi ji pramerkė savo akis ir atsisėdo. Apsižvalgiusi ji tamsoje pamatė siluetą kuris judėjo link jos. ,,Puiku, Kyra, dar viena pažintis.” Mintyse nusijuokusi vampyrė atsistojo. Išėjusi į šviesą, mergaitė iškart sulaukė klausimo iš vaikino, kuris stovėjo priešais ją. Išsišiepusi dvispalvių plaukų savininkė pažvelgė tiesiai vaikinui į akis.
 -To paties norėčiau paklausti ir tavęs, Dominykai,- pasakiusi tai, raudonakė surimtėjo, bet savo kraujo raudonumo akių nenukreipė nuo vaikino.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 mėnesius sukūrė Kyra Lilly Laurence »

*

Neprisijungęs Dominykas Sebastijanas Smitas

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Mėlynes nuslėpti sunkiau nei skurdą.
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #107 Prieš 8 mėnesius »
Dominykui pastebėjus mergaitę, ją apžiūrėjo. Jos plaukai buvo kitokie, įdomesni. Berniukas visada stengėsi įžvelgti gerumą kiekviename žmoguje, juk visi yra skirtingi ir visi yra savotiškai įdomūs, ar ne? Taip manė Dominykas, todėl šis mintyse neteisė nepažįstamosios išvaizdos. Nepažįstamajai atsistojus, ši atsakė į klausimą, sutrikdydama varnanagį.
-Gerai, tai šiek tiek keista.-sutrikęs nežymiai nusišypsojo.-Na aš atėjau tiesiog atsipalaiduoti.
Antrakursis keliais žingsniais priėjo arčiau sutiktosios.
-O tu kodėl čia atėjai, jei ne paslaptis?-Turbūt pirmąsyk Sebastijanas nežinojo kaip pradėti pokalbį ar bent neišlaikyti tos slogios tylos, kuri atsirado po antrakursio klausimo ir išliko pakankamai ilgai.
Why do all the best people die?
Because when you are in a garden, which flowers do you pick?
The most beautiful ones.
Exactly.

*

Neprisijungęs Kyra Lilly Laurence

  • II kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I write, because nobody listen.
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #108 Prieš 7 mėnesius »
 Pastebėjusi jog vaikinas ją apžiūrinėja, Kyra išsišiepė. Pradėjus daryti tą patį, Lilly pirmiausia už akių krito Dominyko mėlynos akys. Atrodė, jog vampyrė gali žiūrėti į jas ilgai, ilgai.
,,Kyra, nežiūrėk į jo akis. Tiesiog nežiūrėk.” Vos apie tai pagalvojusi, Varniukė pakėlė akis į jo plaukus kurie buvo juodi. Tiesą sakant jie buvo tokio pat juodumo kaip ir atrakursės viena juoda plaukų pusė.
 Na, Lilly patiko Dominyko veido bruožai. Tačiau supratusi jog per ilgai į jį žiūri, raudonakė nuleido akis. Netrukus mergina surimtėjo ir šypsena nuo veido greitai dingo. Vos vaikinui prakalbus, dvispalvių plaukų savininkė pakėlė akis nuo rasotos žolės.
 -Nieko čia keisto aš nematau,- maloniai leptelėjo Varniukė. Pamačiusi jog Sebastianas priėjo arčiau, Kyra pastebėjo jog jis yra žymiai aukštesnis už ją.
,,Kaip visada Lilly. Visi tavo bendraamžiai už tave aukštesni. Teks susitaikyti su mintini jog tu nieksda neužaugsj.”
 Kad ir kaip Laurence ieškojo žodžių pasiteisinimui kodėl ji čia, ji nieko nesugalvojo.
 -Na... Man čia reikėjo... Nu tiesiog atėjau ir tiek,- greitai kažką sumalusi, vampyrė pusė žingsnelio priėjo arčiau prie Sebastiabo.

*

Neprisijungęs Elina Everdin

  • III kursas
  • *
  • 11
  • Taškai: 18
  • Lytis: Moteris
  • Drąsa gali būti visokia ...
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #109 Prieš 7 mėnesius »
Delfė netikėtai prabudo. Pro langą švietė skaisti mėnesiena, pelėdyne ūkavo pelėdos, o kambario draugės tyliai miegojo nieko neįtardamos. Ji tyliai šmurkštelėjo iš patalo, greitai užsimetė lengvus drabužius . Nuo stalelio griebė lazdelę ir išėjo pro koledžo duris į tamsų koridorių. Nežinojo, kas ją prižadino, tačiau nusprendė pasinaudoti tokia gražia naktimi ir nuslinkti į Uždraustą mišką. Galiausiai koridorius baigėsi ir ji atsidūrė lauke. Medžių viršūnės linko nuo nestipraus nakties vėjo. Pagaliau priėjo mišką. Dabar ji suprato, kodėl jis pavadintas Uždraustuoju mišku. Jis išsiskyrė nuo retai augančių pušelių ir eglių. Kai tik įžengė miškan, pamatė , kaip pasikeitė nuotaika. Vėjas nutyko, aplinkui nesigirdėjo jokio šlamėjimo, tik tolumoje kažkas sustaugė tarsi skelbdamas nakties vidurį. Delfė ėjo vis gilyn ir gilyn , medžiai darėsi tankesni, tarsi gaubtų kokią nors miško paslaptį. Už jos sustaugė ir šmurkštelėjo gilyn. Merginai kūnas nuėjo pagaugais, ir ji greit sušnabždėjo šviesos burtą. Lumos ! Lazdelės gale žybtelėjo šviesa ir nušvietė miško paklotę. Už jos vėl sušnarėjo, lyg norėdamas perspėti nuo besiartinančio pavojaus. Saiga ji išgirdo balsą :
- Delfe ! Delfe !
Ji nieko nelaukdama puolė atgal ta kryptimi, kuria čia ir atėjo. Ji lėkė per mišką sustingusi iš siaubo, o jos persekiotojas be paliovos kartojo jos vardą. Kad tik greičiau viskas baigtųsi ! Kad tai būtų sapnas ! Ji žnybtelėjo sau norėdama įsitikinti, kad miega. Deja, iš to buvo naudos tiek, kiek iš miegančio skunko. Ir kam aš čia beldžiausi... Pagaliau medžiai ėmė retėti, matėsi švintantys dangaus lopai. Pagaliau pasiekė miško pakraštį. Greit gryžtelėjo atgal ir pamatė ryto spinduliuose nykstantį šešėlį.
Po kelių minučių ji buvo savo kambaryje ruošdamasi naujai darbų dienai.
Dar šiek tiek, ir gyvenimą matyčiau kaip savo ausis, - atsiduso Delfė, ir žvilgtelėjo į tamsų mišką, laukiantį ką dar galėtų išgąsdinti.

Fasiras: bausmė paskirta.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Fasiras von Sjuardas »

*

Neprisijungęs Dominykas Sebastijanas Smitas

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Mėlynes nuslėpti sunkiau nei skurdą.
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #110 Prieš 7 mėnesius »
Pokalbis, Dominyko nuomone, nesirišo labai sklandžiai. Vos keli sakiniai ir berniukas vėl juto tylą.
- Atėjai pailsėti? Atsipalaiduoti? - Bandė spėlioti.
Mergaitė priėjo arčiau Dominyko, liko keletas žingsnių tarp judviejų. Vaikinukas tik dabar pastebėjo, kad mergaitės akys yra raudonos ir išskirtinės. Sebastijanas atsitraukė keletą žingsnių.
- Tai koks tavo vardas? - Nusprendęs nutraukti, jo nuomone, nemalonią tylą prakalbo.
- Ką tu mėgsti veikti laisvalaikiu? - Pratęsė pokalbį įprasta susipažinimo tema - klausimu apie pomėgius.
Tik dabar pagalvojęs Dominykas pastebėjo, kad negali tiksliai įvardinti savo pomėgių. Tik žinojo, kad skaitymas nėra ta veikla, kuri jį gundytų. Jis neturi pomėgio, kurio galėtų drąsiai pasidalinti, kurį galėtų jis pats tvirtai žinoti.
Why do all the best people die?
Because when you are in a garden, which flowers do you pick?
The most beautiful ones.
Exactly.

*

Neprisijungęs Kyra Lilly Laurence

  • II kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I write, because nobody listen.
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #111 Prieš 7 mėnesius »
 Truputį atsitraukusi nuo vaikinuko, Kyra išsišiepė.
 -Na... Sakykime jog atėjau čia pusryčiauti, tačiau savo pusryčių niekaip nepastebiu,- prunkštelėjo Lilly ir apsižvalgė. Staiga Laurence išgirdo žingsnius kurie buvo išties toli. Geriau įsiklausius, Varniukė suprato jog čia tikrai ne žmogaus žingsniai. Jie buvo sunkesni ir garsesni. Nekreipusi į juos per daug dėmesio, raudonakė dar labiau atsitraukė nuo vaikino ir atsisėdo ant žolės.
 -Aš Kyra. Tiesiog Kyra,- šyptelėjo vampyrė, taip parodydama savo gražią šypseną,- taigi. O ką tu čia vaiki, Dominykai? Nebijai jog tau čia gali kažkas atsitikti?- paklaususi to, dvispalvių plaukų savininkė pakėlė vieną antakį ir žvilgtelėjo Smito mėlynas akis.
 Staiga vėl pasigirdo žingsniai, tačiau jie buvo labai lėti, bet vistiek ne žmogaus. Dabar Kyra tikrai išsigando ir atsistojusi pradėjo žvalgytis. Tačiau jos visas žvalgas nutraukė Sebo klausimas. Šis klausimas ją tikrai išmušė iš vėžių, todėl mergina susimąstė.
 -Na... Mėgstu vaikščioti naktimis šitame miške... Mėgstu gaudyti gyvūnus...- paskutinį sakinį ji ištarė tyliau,- na dar visai patinka skaityti ir dainuoti,- kiek garsiau pridūrė vampyrė,- na o tau? Kas tau patinka, Dominykai?- pasakiusi jo vardą, Varniukė vėl pažvelgė į vaikiną.

*

Neprisijungęs Dominykas Sebastijanas Smitas

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Mėlynes nuslėpti sunkiau nei skurdą.
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #112 Prieš 7 mėnesius »
Kyra, Dominyko nuomone, kalbėjo šiek tiek keistai. Nors keistumas jį savotiškai žavėjo, ne tik jos keistumas, tiesiog visų. Juk visi savaip keisti, ar ne?
- Malonu pagaliau sužinoti tavąjį vardą, - nusijuokė. - Na iš tiesų aš čia ne pirmą kartą, tad baimė sumažėjusi, tačiau mažytė kruopelytė likusi.
Berniukas atidžiai išklausė, ką mėgsta naujoji bičiulė ir truputį pagalvojęs prakalbo:
- Na aš esu iš tų, kuriems kartais patinka mokytis, - šyptelėjo, - taip pat mėgstu leisti laiką lauke, čia ar bendrauti su draugais, kurie yra ne tik bendraamžiai.
Sebastijanas ramiai apžiūrėjo aukštai stūksančias medžių viršūnes, o tada dar pagalvojo, bandė prisiminti dar vieną pomėgį, bet niekas daugiau nešovė į vaikinuko galvą.
Why do all the best people die?
Because when you are in a garden, which flowers do you pick?
The most beautiful ones.
Exactly.

*

Neprisijungęs Kyra Lilly Laurence

  • II kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I write, because nobody listen.
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #113 Prieš 6 mėnesius »
 Kyra įdėmiai klausėsi tų žingsnių kurie vis artėjo ir darėsi dar garsesni ir sunkesni. Pagalvojusi, jog galbūt jai čia vaidenasi, Lilly nebekreipė dėmesio.
 -Na bet vistiek... Nebijai jog užpuls koks piktas magiškasis gyvūnas, milžinas arba... Nu jau geriausiu atvėju kokie vampyrai ar dar kažkas panašaus?- paklaususi to, Laurence vėl pažvelgė į vaikinuką ir laukė atsakymo į jos labai keistą klausimą. Na vampyrei visuomet patikdavo klausinėti visko kitų, niekuomet nenusibosdavo. Sedėdama ant žemės ir raudama žolę, Varniukė klausėsi Dominyko. Pasakęs jog jam patinka mokytis, Kyra šiek tiek šyptelėjo. Na ji nebuvo iš tų kurios “žiauriai’’ mokosi. Lilly visuomet būdavo kieme, nors ir nesvarbu koks oras yra, ji vistiek jame bus.
 -Na tau tuomet pasisekė,- šyptelėjo raudonakė,- o aš turiu vos kelis draugus. Dauguma nenori bendrauti dėl mano “prigimties”,- ties tuo žodžiu, dvispalvių plaukų savininkė parodė kabutes.
 Staiga ji vėl išgirdo tuos pačius žingsnius. Tik šį kart labai, labai arti. Pažvelgus į kairę pusę, kur buvo labai tamsu, ji išvydo milžiną su didžiulę lazda rankoje. Išplėtusi akis Varniukė greitai atsistojo, pagriebė Sebastianą už rankos ir pradėjo bėgti taip greitai, kaip tik moka vampyrai. Ji suprato, jog nuo milžino pabėgti neišeis, nes jis vis vijosi juos. Greitai apsižvalgiusi, Kyrai už akių užkliuvo kažkokia ola. Greitai pasukusi į dešinę pusę, ji kartu su Dominyku kiek pabėgo ir atsodūrė oloje. Lilly ėjo vis gilyn į olą nepaleisdama Sebastiano rankos. Galiausiai pasiekusi patį olos galą, kur buvo labai daug voratinklių ir belekai tamsu, Laurence paleido vaikino ranką ir atsisėdusi ant žemės pradėjo giliai kvepuoti.
 -Aš nežinau kaip mes dabar išeisim,- šiaip ne taip ištarė Kyra ir jau atsigulusi bandė nusiraminti.

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1072
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • once upon a time.
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #114 Prieš 5 mėnesius »
 Kokia graži šio ramaus, gal net pernelyg ramaus, rudens vakaro paletė. Kaip gera stebėti oranžinę, kiek rausvėjančią spalvą, puošiančią dieną buvusią dangaus žydrynę. Kaip ramu, girdi, ošia medžiai ir tokia tyla, kaip sakoma, prieš audrą. Baisu sugadinti piešinį, ne ten nulašėjus dažų taškeliui, kaip ta žalsva vasarinė žolė, šian bei ten pritaškuota pavienių, įvairių spalvų ir visiškai viena prie kitos nesiderinančių gėlių. Kaip lengva kalbėti, rašyti, piešti, dainuoti, o mintys tokios nuostabios, šias sunku išsakyti. Tik naivumas kyla į viršų. Štai toks tas vakaras – tobulas šią akimirką.
 Vanilė, tyliai bekrizendama, kartu su dar keliais Varnanagės koledžo atstovais bei mažąja švilpe, bėgo ilgu, nelabai patenkintais paveikslais iškabintu, koridoriu. Visada būna tų dienų, kai esi tiesiog laimingas ir nėra taip nuobodu, kaip dažnausia, norisi gi kartais pasilinksminti, tiesa? Smagumui ir rizikai išsakyti ribų nėra ir nedidukė grupelė varniukų (ir mergaite iš Švilpynės!) išbėgo į kiemą. Kartais pagalvoji, kokia atsakinga septintakursė varnė gali būti. Tai taip pavojinga, bet juk paskutiniai metai - kas tokio gali nutikti? Ir tos minties vedama, štai Vanilla ir visų linksmybių sūkuryje.
 – Eime į uždraustąjį mišką, taip? – nusijuokė garbanė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Vanilla Hinkley »
What if when we die, we become stars in the night sky

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • IV kursas
  • *
  • 130
  • Taškai: 23
  • Lytis: Moteris
  • We were in love with the sun
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #115 Prieš 5 mėnesius »
Didelės veiklos Auksė tą ramų, rudeniu dvelkiantį, vakarą neturėjo. Vakaro ramuma raminamai veikė ir pačią mergaitę, kuri troško atsisveikinti su paskutiniais metais pilyje besilankančia varne, nors gerai, tiesą sakant, jos nepažinojo.
Tad nelabai ko laukusi, Marietta sutiko pačią Vanilę, keletą varniukų ir Švilpynukę. Tipendama šalimais, ji visą laiką tylėjo. Neturėjo ką pasakyti, o ir kištis į pokalbius ar krizenimus noro tikrai neturėjo. Koridorius pasirodė pernelyg ilgas, galvoje nekirbėjo jokios mintys, kurios atitrauktų dėmesį nuo realybės. Į kiemą Auksė pasileido drauge su visais, bėgte. Akimirką jos veidas suspindo kupinas laimės ir pagaliau grįžusio džiaugsmo. Grįžo noras bendrauti ir įsiterpinėti į kalbas, šypsotis ir švytėti energija.
-  Einam, einam! - Mariettos žodžius nusinešė vėjas drauge su aidu, o ši jau nelabai greitu žingsneliu pasileido link miško.
Alright dude, go trip over a knife

*

Neprisijungęs Mireille Thalassa Lelièvre

  • VII kursas
  • *
  • 53
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • your tears – a sea for me to swim
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #116 Prieš 5 mėnesius »
Ramus ir šiltas, raudoniu pasruvęs rudens vakaras. Ryškūs it kraujas saulės spinduliai dar vos vos švysčiojo pro galingų uždraustojo miško medžių šakas, grasindami visai pasislėpti ir paskandinti apylinkes tylioje tamsoje. Nors toji tamsa tyli rodytųsi tik iš pradžių; tereiktų labiau įsiklausyti, jog visas kūnas nueitų pagaugais. Na, bet varniukų ir tosios vienintelės švilpės laimei, jie vis dar galėjo džiaugtis šiuo kraujuojančiu pasauliu. O galbūt degančiu – palyginimus kiekvienam diktuoti galėjo tik jo vieno vaizduotė.
– Ir ką mes tame miške veiksim?
Basomis kojomis šukuodama vis dar vešlią, tačiau rusti pradėjusią žolę, Lelija žingsniavo nutolusi kiek į šoną nuo džiaugsmingai šurmuliuojančios grupelės. Klausimas, regis, kilęs tik jai vienai, iš lūpų išskrido ganėtinai garsiai, jog būtų išgirstas. Mergaitės žiniomis, šiąnakt jau priešpilnis ir tik siaura mėnulio juostelė saugos juos nuo pilnaties. O ir valanda, kai mokiniai negali iškelti nė mažojo kojos pirštelio iš bendrųjų kambarių, buvo visai čia pat. Bet ar jai tai rūpėjo? Greičiausiai ne.

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1072
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • once upon a time.
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #117 Prieš 4 mėnesius »
  Tikrai gražus oras, ką dar gali pasakyti. Vanilė jautėsi lyg devintam danguj, apsupta spalvų, kvapniųjų gėlių, lengvo vėjelio, kuris beveik išnykęs, ramumos, tylumos. Jai reikia greičiau mėgautis, gal kažkada kitąkart bus ir per vėlu?
 Krykštavo viduje kaip mažas vaikelis. Arba Tifanė – jos jaunesnioji sesutė. Kaip seniai jos matėsi...
 O ką ten jos veiks? Tikrai, toks keistas ir tuo pačiu teisingas klausimas.
 – Jei žinosim ką ten veiksim, ar bus taip įdomu? – septyniolikmetė nusijuokė. Gal per tyliai. Gal per garsiai. Gal tik jai pasigirdo, jog juokėsi.
 Varnanagė sustojo. Ne juoktis, bėgti, eiti, slinkti. Miško pradžia. Ar derėtų paklausti ar jie tikrai eis ten. Vakare. Į Uždraustąjį mišką. O gal nereikia klausti. Žingsnis ir Vanilė tamsiame medžių apsupty. O kur toliau?
What if when we die, we become stars in the night sky

*

Neprisijungęs April Wolstenholme

  • III kursas
  • *
  • 21
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • you set my soul alight
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #118 Prieš 4 mėnesius »
  Trečiakursė! To žodžio aidas džiugiai skambėjo Eiprilės, neatsidžiaugiančios šiuo graži vakaru žodžiu, ausyse. Rudaplaukė pasišokinėdama žygiavo kitų mergaičių būryje. Jos buvo vyresnės, bent dauguma, ir joms gal visai nereikšmingai būtų atrodęs toks trylikametės džiugesys, bet argi tai svarbu? Ne, visai ne, kai, atrodo, temti ėmė vien todėl, kad diena visą šviesą bei laimę sudėjo į Eiprilės širdutę. Nuo tokio strikinėjimo ji ėmė plakti greičiau, tad mergaitė, norėdama kiek atgauti kvapą, nusprendė lėčiau eiti šią linksmą dieną. Įsikibusi į septintakursės bei kitos, regis, bendraamžės mergaitės rankas, plačiai plačiai nusišypsojo.
  Prieš jas jau stūksojo miškas. Didžiulis. Eiprilė jame dar nesilankė. Žadėjo ten nueiti su Nora, pirmąja drauge. Įdomu, kodėl jos čia nėra? Gal ji, raita ant mielo vienaragio, jau laukia jų? Organizuoja arbatos ir pyragaičių vakarėlį? Trylikametė nebetvėrė smalsumu. Kita mergaitė, o gal tiksliau būtų sakyti mergina, matyta nebent pamokose, atrodo, irgi norėjo sužinoti, kas tame miške bus.
 – Veiksim ką nors linksma, o kaip kitaip? – džiugiai pranešė, lyg tai būtų akivaizdžiausias dalykas pasaulyje ir jai pačiai tikrai nesinorėtų sužinoti tiksliau. Tikrai ne. Gerai pagalvojusi ir išklausiusi septintakursės žodžius, rudaplaukė nebedvejojo ir visa savo vis dar smarkokai plakusia širdimi tam pritarė.
  Eiprilė apsidairė. Jai buvo garbė būti šių mergaičių būryje. Ir kaip jame atsidūrė? Greičiausiai sužavėjo savo šypsena bei juoku kur nors didžiojoje salėje. O gal per kokią pamoką nusižiovavo per garsiai, ir kitos nusprendė užimti ją įdomesne veikla? Ne, rudaplaukei visai nesinorėjo sukti dėl to galvos.
  Plati šypsena nuo veido niekur nedingo. Smalsumas taip pat, bet ji, viena jauniausių šio smagaus būrėlio narių, save patikėjo vyresnėlėms. Jos tai jau tikrai žino, ką daro.
everything about you resonates happiness
now I won't settle for less



*

Neprisijungęs Leonora Rivels

  • II kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • To me, friendship means loving tolerance.
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #119 Prieš 4 mėnesius »
 Besivydama juodas varnas (tiek rausvu dangumi, tiek Hogvartso koridoriais) Martelė nusišypsojo pati sau, naujosioms draugėms bei Eiprilei iš savo, Švilpynės koledžo.
 Mergaitė rankoje laikė apelsininį ledinuką, kišenėje turėjo dar tris tokius. Šokinėjo nuo vieno delno dydžio akmens ant kito, ir taip visą kelią. Dar būtų padainavusi, jei ne klausimai, kilę iš varnanagių lūpų. Švilpė neatsakė nei į Vanilės, nei į tos kitos mergaitės. Ar jai buvo nedrąsu, ar ji nežinojo atsakymų, nenorėjo turėti skirtingų nuomonių? Nežinia.
 Miškas buvo baugus. Iš pradžių taip būna visiems. Po to pripranti. Gal. Pirmakursė priėjo prie kažkokios tamsiaplaukės, gėlėmis kvepiančios varnos ir stipriai įsikibo į likusią laisvą ranką.
 – Nepyksi, jei palaikysiu? – paklausė ir menkai šyptelėjo. Žengė pirmyn. Kokie garsai, kokie vaizdai. Ar buvo klaida eiti kartu? Lyg ir ne. Nieko blogo nenutiks. Blogiau už liūdesį vakarais nebus. Tikrai ne. Nors...
They say “Love is in the air.” Maybe that’s why there is so much air pollution these days.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017