Renginiai
  • Lapkričio 19 d. - Atostogos
  • Gruodžio 01 d. - Naujų mokslo metų pradžia
Aktyvios pamokos
  • Šiuo metu aktyvių pamokų nėra.

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • VI kursas
  • *
  • 266
  • Taškai: 95
  • Lytis: Moteris
  • Jei nori nugalėti, išmok kentėti.
Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #180 Prieš 1 savaitę »
Stebėdama vaikiną, kuris stovėjo nuleidęs galvą ir paskendęs savo mintyse, Luna atidžiai jį nužvelgė. Dabar jis atrodė pasimetęs ir sutrikęs. Turbūt neseniai įvykęs įvykis privertė jį prarasti tvirtą žemę po kojomis. Baltaplaukiui kilstelėjus galvą merginos žvilgsnis susidūrė su jo. Žvelgdama į jau nurimusį žvilgsnį juodaplaukė pajuto, kaip vaikinas švelniai suima jos riešą. Nusukusi žvilgsnį nuo šviesiai mėlynų, tarsi vandenynas akių, varnė žvilgtelėjo į vaikino ranką laikančią jos riešą. Nustūmusi norą jį ištraukti mėlynakė kilstelėjo galvą išgirdusi baltaplaukio prašymą.
-Ką nori sužinoti?-regis, abu jaunuoliai nurimo ir įtampa, bei pyktis dingo, tad mergina ramiu balsu paklausė priešais stovinčio baltaplaukio.

*

Neprisijungęs Vasaris Laventis

  • III kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Hileris praktikantas
Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #181 Prieš 1 savaitę »
Tatuiruotasis paleido kelias akimirkas šilumą suteikusią melsvaakės ranką ir kiek lengviau atsipūtė, tamsiaplaukei būtybei netiesiogiai sutikus išklausyti visų baltapūkėje graiko makaulėj kirbančių klausimų.
- Kaip... kaip tu tai padarai? Kaip dažnai ir kodėl? Kiek dar yra tokių kaip tu Hogvartse? Ar kas nors dar žino apie tai? Ar tau skauda, ar jauti ką nors neįprasto? Ar įmanoma, nežinau, užsikrėsti arba išgyti? Ar čia įgimtas sugebėjimas? - Dar tvardydamas vis didėjančią klausimų laviną, išdėstė pagrindinius ir bene labiausiai rūpimus Vasaris, o kiek atšiauriam vėjui pūstelėjus į lengvo audinio juodą, odinį švarkelį įsisukusio vaikinuko nugarą, šio pieno baltumo oda nuėjo šiurkščiais pagaugais bei nejučia, tarsi automatiškai, sukaleno jau keleris metus nebe pieniniai dantys.
 Išsitraukęs jau kelissyk būtybei rodytą savo magiškąją burtų lazdelę, Vasaris mostelėjo į laisvesnį, neseniai vykusios kovos dėka išmindyto ir kiek aptirpusio sniego, susimaišiusio su žemėm ir dar neapsnigtais lapais bei žabais, lopinėlį bei kerų pagalba užkūrė nediduką, bet visgi šiokį tokį jaukumą suteikiantį laužiuką. Neteko laukti nė kelių sekundžių, kai jaunuolis patraukė prie pat šilumos šaltinio ir atsirėmęs į senąjį gluosnį, prisitraukė kojas ir paguldė baltapūkę galvą ant kelių, dangaus mėlio akutėmis stebėdamas šokančias liepsneles.


*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • VI kursas
  • *
  • 266
  • Taškai: 95
  • Lytis: Moteris
  • Jei nori nugalėti, išmok kentėti.
Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #182 Prieš 1 savaitę »
Vaikinui paleidus Lunos riešą juodaplaukė prisitraukė ranką prie šono ir abi rankas susikišo į užpakalines džinsų kišenes. Išgirdusi visą klausimų laviną mergina kelias akimirkas sutrikusi stebėjo priešais stovintį baltaplaukį. Tikėjosi, jog kaip medžiotojas, jis viską jau seniai žinos, deja, regis, jis pirmą kartą matė vilkolakę.
-Žvėries pavidalą įgaunu kiekvieną pilnatį. Ir taip, transformacija yra be galo skausminga...Skausmas, kurį sukelia visi lūžtantys kaulai yra beprotiškas, tačiau iškęsti įmanoma, nors tuo metu net mirtis atrodo geresnis variantas...Be manęs Hogvartse yra dar keturi vilkolakiai, du iš jų profesoriai,-žvelgdama į šviesias vaikino akis kalbėjo mergina,-Manau, kad žino, bent jau daugelis turėtų žinoti, jog šalia jų yra vilkolakiai. Beje, Hogvartse ne tik vilkolakių gali sutikti,-šyptelėjo juodaplaukė.
-Užsikrėsti? Turi omenyje ar vilkolakiui įkandus tapsi tokiu, kaip jis? Taip, jei tau įkąs alfa ir įkandimą išgyvensi. Tapimas vilkolakiu yra amžinas, o juo tampi arba gimdamas arba po įkandimo. Grynakraujis vilkolakis alfa yra daug stipresnis, ne tik už žiobarus bet ir už kitus vilkolakius.-baigusi atsakinėti į visus užduotus klausimus juodaplaukė iškvėpė šiltą orą. Pastebėjusi, kaip vaikinas užkuria nedidelį lauželį Luna klausiamai į jį pažvelgė.
-Tau šalta?-įsmeigusi žvilgsnį į baltaplaukį, kuris patogiai įsitaisė prie ką tik uždegto laužo, paklausė mėlynakė. Nors nejautė lauke tvyrančio šalčio, vis dėl to pasekė vaikino pavyzdžiu ir atsisėdo prie lauželio. Nuo jo sklindanti šiluma vos per kelias akimirkas apsupo varnę. Šyptelėjusi Luna įsmeigė žvilgsnį į liepsnas.

*

Neprisijungęs Vasaris Laventis

  • III kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Hileris praktikantas
Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #183 Prieš 1 savaitę »
Vasaris pasirėmęs baltapūkę galvą įdėmiai klausėsi merginos aiškinimo, protarpiais rimčiau  susiraukdamas ar tramdydamas norą įsikišti ir pertraukti būtybę.
- Kaip tuomet išgyveni, jei kaulai lūžinėja kiekvieną sykį besiverčiant? - Bandydamas suvogti medicinai nepavaldžius, dangaus melsvumo akių savininkės teigiamus faktus, burbtelėjo vaikinukas. O galimai bendraamžei dar paminėjus, jog antgamtikų esti įsimaišiusių ir profesorių gretose, graikas užmerkė akis. Ne tai, kad vaikinukas jautėsi mulkinamas visus tuos šešeris mokslo metus, bet mintis, jog ilgakasė tokia ne viena, jį kažkodėl siutino. Galbūt tai tebuvo baimė. Ta nesupratimo ir nenoro suprasti baimė, kuri jau nuo seno kurstė žmogiškosios rasės atstovus sukilti prieš kitokius, gamtos dėsniams nepavaldžių organizmų, padarus.
- Bet aš nežinojau... - tyliau nutęsė vaikinukas ir suspaudęs kumščius, trumpam įrėmė šaltą, tarsi stiklinį, žvilgsnį į jau, rodos, taikiai nusiteikusią merginą, - Minėjai profesorius, sakei, kad tarp jų  yra tokių kaip tu... Kas jie? - Toliau kaustamas nežinios, kiek griežčiau burbtelėjo Vasaris ir stengdamasis nors kiek nuraminti kylančias emocijas, nuleido žvilgsnį atgal į tolėliau šokančias liepsneles.
- Mhm, - pritariamai linktelėjo, vilkolakei pasiteiravus apie jo temperatūrą ir grįžtelėjęs nuo liepsnojančio laužiuko vėl į merginos pusę.
- Taigi, kuo tu vardu? - Dar spėjo pasidomėti smulkmenų, prieš išgirsdamas tolumoje šnarančius krūmokšnių ir, tarsi mindžiojamą, girgždantį sniegą.


*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • VI kursas
  • *
  • 266
  • Taškai: 95
  • Lytis: Moteris
  • Jei nori nugalėti, išmok kentėti.
Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #184 Prieš 1 savaitę »
Besirangantys liepsnos liežuviai prikaustė mėlynakės žvilgsnį kartu viduje palikdami tik ramybę. Luna nė pati nežinojo, kodėl laužo šiluma ir tas vaizdas ją taip ramino, tačiau nesipriešino taip. Liepsnai prikausčius merginos dėmesį, ši turbūt būtų net neišgirdusi vaikino klausimo, jei ne vilkolakio klausa.
-Vos man pavirtus į vilkę, visi kaulai sugyja, lygiai taip pat, kaip ir po bet kokio sužeidimo sugyja visos žaizdos,-patraukusi džemperio kraštą, juodaplaukė atidengė vietą, kurioje visai neseniai buvo įsmigusi strėlė ir žaizda stipriai kraujavo, tik dabar viso to nebuvo nė ženklo, atrodė tarsi nieko nė nebūtų nutikę. Atitraukusi žvilgsnį nuo laužo Luna susidūrė su šaltu vaikino žvilgsniu. Pastebėjusi tvirčiau suspaustus baltaplaukio kumščius mergina perspėjamai jį nužvelgė, tačiau išliko rami.
-Ateities būrimo ir Magiškųjų gyvūnų priežiūros profesoriai,-ramiu balsu atsakė juodaplaukė.-Žinau, kad dabar jautiesi sutrikęs, tačiau pabandyk nurimti, niršdamas nieko nepasieksi,-kur kas švelnesniu balsu pridūrė mergina. Ir nuo kada tokia švelni pasidarei? Ir dar su savo priešais? Galvoje nuskambėjus pašaipiam savo pačios balsui Luna nusuko žvilgsnį į laužą. Ji nė pati nesuprato, kodėl taip elgėsi. Gal dėl to, kad visai neseniai taip ir pati jautėsi? Išgirdusi baltaplaukio klausimą mėlynakė kilstelėjo galvą.
-Luna,-draugiškai šyptelėjo,-o tu?...-staigiai kryptelėjusi galvą mergina įsiklausė į toli miške girdimą garsą. Nors tikėjosi išgirsti kitų vilkolakių širdies plakimą, tačiau teko nusivilti, jokių antgamtinių būtybių širdies plakimo nesigirdėjo, priešingai, plakė žmonių širdys. Medžiotojai? Įsmeigusi žvilgsnį į tamsų mišką Luna laukė pasirodant naujųjų draugų. Kardo šalia savęs neturėjo, kuris būtų padėjęs apsiginti, liko tik vėl pažadinti viduje tūnantį žvėrį, kuris buvo dingęs vaikinui nubrėžus tas runas. Atidžiai nužvelgusi mišką mergina kantriai laukė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 dienas sukūrė Luna Gardner »

*

Neprisijungęs Vasaris Laventis

  • III kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Hileris praktikantas
Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #185 Prieš 6 dienas »
- Na, taip, magiškųjų gyvūnų priežiūra, sumanu, - vis dar būdamas susierzinęs, pakomentavo dar vieną staiga sudraugiškėjusios mergiotės atsakymą graikas ir, rodos, pirmąkart šyptelėjo juodaplaukei, šiai bandant bent kiek nuraminti susinervinusį klastuolį.
- Vasaris, - trumpai drūtai prisistatė berniūkštis, vilkolakei permetus anksčiau jo paties užduotąjį klausimą ir taip pat įdėmiau įsistebeilijo miško pusėn. Lunai taipogi išgirdus, galimai, tą patį snaigių kaulų laužymo garsą, staiga nuo šlapios žemės ant tvirtų kojų striktelėjęs tatuiruotasis, čiuptelėjo savo medinkotį, šaunamąjį ginklą ir nedelsdamas užtaisė jį, anksčiau į pašnekovę taikyta, raudongalve strėle.
Velnias, o aš dar galvojau apie šiandieninės treniruotės praleidimą, - mintyse keiktelėjosi blondinas ir rugiagėlių mėlynumo rainelėmis padabintų akių žvilgsnį įrėmęs į tuojau galinčių pasirodyti svečių pusę, porą metrų žingtelėjo dešiniajan šonan, apeidamas liepsnojantį laužiuką.
- Keisk pavidalą. - Ne tiek šaltai ir rūsčiai, kaip kad anksčiau, kiek bandydamas pagelbėti bei apginti pačią melsvaakę, dar paliepė būtybei Amandielis ir krūmams neramiai sujudėjus, paleido pirmąją plunksnauodegę strėlę į šešėlio apgaubtą siluetą.
- Kiškis... - Atsargiai priartėjęs prie jau kelias sekundes nebejudančio taikinio, įdėmiau apžvelgęs auką, pasipiktinęs savo ankstesniu nepagrįstu bailumu ir kartu mažumėlę atsipalaidavęs, jog tai nepasirodė esąs blogiausias scenarijus, pratarė medžiotojas ir jau buvo begrįžtąs prie šilumą suteikiančio laužo su kraujuotagalve strėlyte, ištraukta iš negyvo gyvūnėlio kūno, rankose, kai, staiga, už savęs išgirdo kelių vyriškų batų porų šlepsėjimą, iš kurių vienas, nespėjus nė apsigręžt, baltapūkiui tiesiai į kakle pulsuojančią miego arteriją jau laikė įrėmęs raudonmedžio burtų lazdelę.
- Velnias, - žioplai pakliuvus į, bent iš mėnulio šviesoj vos matomos išvaizdos, ne itin malonių dėdžių draugiją, akimirką ėmė burnotis tatuiruotasis, o jau kitą, gerai neapgalvojęs jokio galimo plano, impulsyviai subedė tą pačią, kiškio kraujyje mirkytą strėlę, vyriokui į kepenis ir šis suvaitojo iš skausmo.
- Luna! - Riktelėjo merginai konkrečiai nepabaigdamas sakinio Laventis ir vos keliom minutėm atgavęs laisvę, užsitaisė arbaletą bei nusitaikė į labiausiai besiartinantį užpuoliką.

« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 dienas sukūrė Vasaris Laventis »

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • VI kursas
  • *
  • 266
  • Taškai: 95
  • Lytis: Moteris
  • Jei nori nugalėti, išmok kentėti.
Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #186 Prieš 6 dienas »
Išvydusi, kaip Vasaris čiumpa savo ginklus Luna tyliai suurzgė. Visada laikydama kardą šalia savęs, dabar kai labiausiai jo reikėjo, neturėjo. Tiesa, burtų lazdelės taip pat neturėjo, viskas buvo pilyje. Giliai įkvėpusi mergina žvilgtelėjo į vaikiną.
-Ten tik kiškis...-stebėdama, kaip baltaplaukis paleidžia strėlę į silpną gyvūnėlio kūnelį, bandė perspėti juodaplaukė. Deja, buvo per vėlu. Mažasis žvėrelis gulėjo be gyvybės ženklų. Kilstelėjusi galvą nuo negyvo gyvūno mergina išvydo artėjančius šešėlius. Nieko nelaukdama Luna pabandė prižadinti žvėrį, kuris trumpam buvo dingęs. Pajutusi kūnu sklindančią jėgą ir bundantį žvėrį mėlynakė šyptelėjo, deja, netrukus šypseną pakeitė skausmas. Suklupusi Luna aiktelėjo iš skausmo, tačiau vos po kelių akimirkų visi lūžę kaulai užgijo ir šalia Vasario stovėjo šviesiai pilko kailio vilkė. Pastebėjusi septynis vyrus, iš kurių vienas laikė savo burtų lazdelę prispaudęs baltaplaukiui prie kaklo, vilkė garsiai ir bauginančiai suurzgė leisdama visiems suprasti, kad jie stovi priešais alfą. Jie atsiuntė vos septynis vyrus sugauti mane? Ką gi, jiems teks labiau pasistengti. Dar kartą garsiai suurzgusi vilkė pritūpė prie žemės ir lengvai atsispyrusi puolė arčiausiai stovintį medžiotoją. Nespėjus šiam nė užsimoti savo ginklu, vilkės nasrai buvo giliai susmigę į neapsaugotą kaklo odą. Išplėšusi dalį odos vilkė atsisuko į kitą medžiotoją ir kraujui tekant baltomis iltimis puolė jį. Pargriovusi ant žemės šviesiai rudų plaukų vaikiną, Luna nė nedvejodama padarė lygiai tą patį, ką ir su pirmuoju. Su kiekviena mirtimi žvėris vis labiau niršo trokšdamas daugiau. Eilinį kartą nustūmusi žvėries įniršį į šoną, mergina pabandė neprarasti kontrolės ir vos spėjusi išvengti kardo kirčio, kuris vos nenurėžė jai priekinės letenos, čiupo trečiąjį medžiotoją ir stipriai sukando šio pilvą sutraiškydama kelis šonkaulius. Nespėjusi atsitraukti vilkė pajuto stiprų smūgį į kaklą. Įpykusi pilkė garsiai suurzgė ir atsisuko į jai trenkusį medžiotoją. Šis pašaipiai šypsojosi rankose laikydamas filipinietišką peilį. Pastebėjusi ant peilio tamsų skystį Luna suprato, jog jis jai netrenkė, o suvarė peilį jai į kaklą. Atsiimsi už tai... Įsmeigusi žvilgsnį į medžiotojų vadą, Luna iššiepė savo baltas iltis išteptas krauju.

*

Neprisijungęs Vasaris Laventis

  • III kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Hileris praktikantas
Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #187 Prieš 6 dienas »
Raudonuodegei strėlei įsmigus į, prieš tai vos mirtinai bernioko nesužeidusio, pilkšvaplaukio vyriškio krūtinę, Vasaris nedelsdamas užtaisė arbaletą ir paleido dar kelias aštriagalvėm geležtėm padabintas lazdeles į to pačio apkūnoko kumpanosio kairiuosius viršutinius šonkaulius, arčiau širdies, taip įsitikindamas, jog šis tikrai kris negyvas. Sekundėlę grįžtelėjęs sidabrinkailės vilkės pusėn, jaunasis mokinukas pastebėjo prie vis dar degančio laužo jau be gyvybės ženklų tysančius du, klaikiai žvėries sudarkytus kūnus, o kol kas nesužeistai būtybei puolant ir trečiąjį, tatuiruotasis nusigręžė nuo porininkės ir išgirdęs kelis prašvilpiančius kalavijo šuorus ore bei nesėkmę reiškiančių keiksmų jūrą, mintyse palaidojo dar vieną priešininką.
 Vos per plauką išvengęs mirtinų kerų kirčio, spėjęs priklaupti ant dešiniojo kelio, ne ilgai pasidžiaugęs atsitiktine sėkme, Vasaris netrukus buvo pašalintas iš pagrindinio kovos lauko ir nublokštas tolyn į miško gilumą. Dėkui die, nepraradęs sąmonės, su skaudančia kairiuoju pečiu, velnias, greičiausiai išniro, - keiktelėjosi, pakilęs nuo žabų krūvos, Laventis susigriebė pametęs medinkotį, bene pagrindiniu ginklu tapusį apsigynimo prietaisą ir kiek suraukęs tamsius antakius, išsitraukė tvirtą drakono šerdies lazdelę. Ha, sėkmė vis dar mano sąjungininkė, - menkai šyptelėjo sau ir nerdamas iš gūdaus miško tankynės, nusitaikęs į netikėtai iš pasalų užpuolusį, panašaus amžiaus kaip ir jis pats, gelsvaplaukį, paleido balsvos spalvos žaibą.
Deja, iš pirmo sykio nepataikęs, Vasaris sušuko tuos pačius kerus dar keletą kartų ir galiausiai sėkmingai įveikęs savo antrąjį, su Lunos pagalba jau net penktąjį, priešininką, patraukė sidabrinspalvės vilkolakės pusėn, kai staiga, rodos, vyriausiajam, gerą keturiasdešimtmetį įpusėjusiam, šaltu žvilgsniu pasižyminčiam vyrui subedus dar niekados baltapūkio nematytą, įmantriageležtį durklą į kapliadantės kailį, jaunuolis sustingo vietoj. Pasinaudojęs puikia proga, kiek už tą antgamtikę sužeidusį menkystą jaunesnis, likęs gyvas raudonplaukis medžiotojas, nedovanotinais nukryžiavimo kerais sukaustė pražūtingą akimirką amo netekusio praktiką atliekančio hilerio kūną ir šis, tarsi apimtas traukulių, ėmė it niekingas žaltys rangytis ant apsnigtos miško paklotės. Kraujas ėmė virti iš šalčio sustingusiose bernioko gyslose. Jaučiama agonija nesustabdomai konkuliavo jaunu, dar gyvenime nepatyrusio menininko organizmu, prasiskverbdama tiesiai į tatuiruotojo pasąmonę ir pradėdama ją nuodyti mintimis apie greitesnės mirties troškimą.
- Kokie karingi balandėliai, - it per rūką galėjo išgirsti tą, jaunuolius niekinantį, ryškų pusamžio vyro akcentą.
- Šunsnukis, - per sukąstus dantis vos spjaute išspjovė žodį graikas, net tokioje būsenoje neatsisakydamas savo principingumo, kas visai buvo veltui ir kainavo jam ne mažai gyvybinių jėgų sąnaudų.
- Deja, deja. O vat tavo mergina tikrai turi šuns snukį, - sukvatojo tas pats apkūnokas svetimšalis iš savo nei kiek nesąmojingo juokelio bei stipriai nagais suėmęs neįprastajai būtybei už gilią žaizdą dengiančio kailiuko, grubiai kilstelėjo viršun ir bene visa jėga trinktelėjo žemėn.
- Užteks, Melrodai. - Atsigręžęs į savo pavaldinį, rankos mostelėjimu jau buvo jam bepaliepęs pribaigti leisgyvį Amandielį, kai staiga, pastebėjęs pro kiek apiplyšusių baltinių skyles, ant jaunuolio pieno baltumo odos išryškėjusias runų tatuiruotės, į graiką nukreipusiam šermukšnio burtų lazdelę raudonplaukiui, balsu įsakė atšaukti vos ne mirtinas kančias sukėlusius kerus.
- Jis melfademas, - Konstatavo, nuostabos ryto aušros apšviestame veide neslepiantis, užpuolikų gaujos vadas ir ilgageležtį peilį įsmeigęs į beginklės, pavidalą pakeitusios merginos sprandą, taip ją gerokai paralyžiuodamas, pritūpė prie jaunuolio gerkle pasruvusiu krauju ištepliotų baltinių bei prasagstęs likusias pilkšvas sagutes, atidengė įvairiareikšmėmis runomis išpieštą krūtinę, kaklą ir raktikaulius. Ištiesęs, gaivesnio šaltos žiemos ryto oro gurkšnius begaudančiam, sužeistajam plaukuotą, stambią ranką, vyriškis kilstelėjo pasipriešinti neįstengiantį bernioką ant kojų ir klastingai sužybčiojo šokolado spalvos akutėmis.
- Kodėl tokio didaus Graikijos klano medžiotojas gina antgamtiką? - Smalsiai klaustėjo juodaplaukis ir įdėmiai ėmė skenuoti jaunąjį klastuolį, prieš tai nebyliu galvos kryptelėjimu garbanotajam kerėtojui, suteikusiam Vasariui nepamirštamų kančių patirties, paliepęs prižiūrėti karingąją panelę.
- Aš. Ginu. Save. - Kiek susvyravęs, burbtelėjo melsvų akvarelinių dažų spalvos akių savininkas ir atsirėmęs į storakamienį, samanom ir nedideliu šerkšno sluoksniu padengtą gluosnį, išspjovė bepradedančioje džiūti burnoje susidariusį kraujo ir, rodos, paskutinių ilgėliau užsilaikiusių seilių gniutulą.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • VI kursas
  • *
  • 266
  • Taškai: 95
  • Lytis: Moteris
  • Jei nori nugalėti, išmok kentėti.
Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #188 Prieš 5 dienas »
Skausmas, kuris visai netrukus užplūdo nušluodamas viską savo kelyje, privertė vilkę paslėpti aštriąsias iltis. Jausdama šiltą skystį tekant kailiu padengta oda Luna suprato, jog žaizda kur kas gilesnė, nei manė. Papurčiusi sidabro spalvos kailiu padengtą galvą vilkė kryptelėjo galvą nužvelgdama likusius medžiotojus. Pastebėjusi ant šaltos, sniegu nuklotos žemės iš skausmo besirangantį Vasarį, Luna ir vėl garsiai suurzgė staigiai atsisukdama į medžiotojų vadą, deja, šiai nespėjus nė pasiruošti puolimui, pajuto, kaip tas pats peilis, kuris visai neseniai buvo įsmigęs į kaklo odą, perpjauna visą dešinį šoną. Po velnių... Gailiai suinkštusi vilkė pasisuko į priešais stovintį vyrą, kuris kvatojo iš ką tik pasakytų savo žodžių. Aš nesu jo mergina! Bet dėkui už komplimentą. Kaukštelėjusi savo iltimis vilkė pajuto, kaip kailį sugniaužia galingi gniaužtai ir šiai nespėjus išsilaisvinti kilsteli aukštyn ir visa jėgia trenkia į žemę. Neišlaikiusi pusiausvyros vilkė skaudžiai plojosi ant žemės. Nespėjus išnykti skausmui, kurį sukėlė ant kaklo ir šone esanti žaizda, kūnu nubangavo nauja skausmo banga. Sunkiai atsistojusi Luna stebėjo medžiotojus ir vaikiną, kuris dabar stovėjo su atsagstytais marškiniais atidengęs ištatuiruotą kūną. Ar vis dar jį laikai draugu? Merginos galvoje nuskambėjus vidiniam balsui, kuris sekė po ištartų Vasario žodžių, vilkė nusisuko nuo baltaplaukio. Turiu nustoti bendrauti su tais, kurie niekada nebus mano draugais...Tik pirma reikia iš čia ištrūkti gyvai... Kilstelėjusi galvą į dangų vilkė išvydo, kaip tamsa, gobusi visą dangų, po mažu sklaidosi ir užleidžia vietą naujai dienai. Supratusi, jog laiko beveik neliko, Luna sukaupė visas likusias jėgas ir šoko ant artimiausio medžiotojo. Šiai nespėjus nė iššiepti ilčių, pajuto, kaip galingas žvėris dingsta viduje.
Neseniai prispaustas prie žemės medžiotojas staigiai pašoko ant kojų pastatydamas ant kojų ir ką tik atgavusią tikrąjį pavidalą mėlynakę. Pabandžiusi išsilaisvinti Luna pajuto prie kaklo šaltą metalą, kuris grasino bet kurią akimirką perpjauti labiausiai pažeidžiamą kūno vietą. Tyliai suurzgusi mergina pabandė dar kartą išsilaisvinti, tačiau nustojo vos pajutusi silpną įbrėžimą sau ant kaklo. Šiltas skystis nutekėjo juodaplaukės kaklu palikdamas raudoną rėžą ir dingdamas po tamsiai mėlynais marškiniais. Nors lauke jau aušo, tačiau juodaplaukės matomas vaizdas pamažu ėmė temti, atrodė, jog dar kelios akimirkos ir Luna kris be sąmonės.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 dienas sukūrė Luna Gardner »

*

Neprisijungęs Vasaris Laventis

  • III kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Hileris praktikantas
Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #189 Prieš 3 dienas »
Pamuštu, gelsvą, tartum susenusi akvarelė, atspalvį įgavusiu, dešiniosios akies krašteliu baltapūkis stebėjo, tolėliau ant lipnaus sniego pūsnies, tysančią vilkolakę, jau antrąsyk pastebėdamas kaip ši, kylančios saulės dėka, atgavinėja žmogiškąjį pavidalą ir josios krauju suteptas sidabrinis kailis virsta glotnia, giliom žaizdom išraižyta oda.
Ne, šito niekada nesuprasiu. - Leido sau pamintyti ilgėliau Vasaris ir iškart pasigailėjo, jaunuolio dar gerai nenuskenuotam svetimšaliui, keistu akcentu, pasekus smalsų melsvaakio žvilgsnį.
- Meluoji, - aštrų bernioko žandikaulį pasitiko nelauktas smūgis, privertęs Vasarį grįžtelėti į priešais stypsantį pusamžį vyrioką. Vaikinuko lūpomis ėmė varvėti skaidrus kraujas, kurį kelissyk tatuiruotasis veltui pabandė nusivalyti atbula baltų marškinių rankove. Mintys apie pabėgimą ar kokią kontrataką šiuo metu graiką vertė jau beveik parą pustuščio skrandžio turinį išvemti abecėlės tvarka. Ko jau ko, bet rizikuoti papuolimu vėl tam nelemtajam raudonplaukiui kerėtojui po lazdele, Laventis noru netryško. Tad nuryjęs dar kelis stipresnius vyresnėlio kumščiavimus, vėlei išspjovė kraujyje skęstančias seiles ir stengdamasis išlikti budrus, slapta ėmė apsičiupinėti tamsių kelnių kišenes, ieškodamas, galimybe išsigelbėti kol kas dar gyviems tapusios, iš lazdynmedžio išdrožtos burtų lazdelės.
-Ką sau manėt, šešiolikiniai? Įbauginsit? Nugalėsit? - Gluosnio Galiūno apylinkė apmirė nuo ištartų juodaplaukio žodžių. Nors vaikigaliai nebuvo surišti, o patys medžiotojai liko tik dviese, pikdžiuniška, smalsi šypsena nepradingo iš vyro lūpų. - Nugalėsit mus ir liksit gyvi? - Vyras palinko arčiau prie Vasario. Iškeliavę Anapilin medžiotojų kūnai ėmė virsti pilkšvomis dulkėmis ir netrukus kovos lauke pasirodė to darbo kaltininkai - dar keli medžiotojai. Kiek tiksliai - buvo sunku pasakyti.
-Puikiai susidorojot su masalu, - šleikščiai išsiviepė svetimšalis, - vis tiek jie visi buvo sumauti išdavikai, visi iki vieno. - Toliau kalbėjo seniokas, šįsyk susilaukdamas, rodos, kiek baimingo raudonplaukio porininko žvilgsnio. Pastebėjęs, jog tamsesnio gymio žmogysta išsitraukinėja anksčiau į tamsiaplaukės būtybės kūną keliskart suvarytą įmantrų ilgaašmenį durklą, Amandielis stengdamasis nesumerkti perštinčių akių vokų, sukando, dėkui, die, kol kas sveikus, dantis.
- Ar tu taip išreiški kompleksus? Kuo didesnis peilis, tuo mežesnė savivertė, a? - Nepatenkintas tokia ale „pasipuikavimo prieš kitus priemone", pašaipiai suniurnėjo baltapūkis, tačiau greitai už šią išsišokimo akimirką teko sumokėti.
Pajutęs aštrių geležčių smigimą tiesiai į kirkšnis, kovotojo kūną vėlei ėmė atakuoti klaikus skausmas ir vaikis parklupo ant šalto grindinio. It sužvėrėjęs Vasaris garsiai suurzgė, tačiau ne inkštė, nelepino kraugerio ir skardžiu riksmu, iš paskutiniųjų tvardė besikaupiančias ašaras. Ne, jis neparodys savo silpnumo, neleis tam padarui mėgautis jo agonija.
Pro ausis praslydus dar vienai italo replikai, melfademas pakėlė į šį nuo pykčio pajuodusias akis. Sumautai gilus pjūvis, - šmėstelėjo vieninteliam Lavenčių berniokui mintyse. Netrukus tatuiruotasis nustojo urzgęs ir galiausiai, po ilgo priešinimosi, jį pasiglemžė tamsa. Vasaris neteko sąmonės.


*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • VI kursas
  • *
  • 266
  • Taškai: 95
  • Lytis: Moteris
  • Jei nori nugalėti, išmok kentėti.
Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #190 Prieš 3 dienas »
Kelis kartus sumirksėjusi Luna pabandė išsklaidyti tamsą, kuri kėsinosi priversti netekti sąmonės. Skausmas, pulsavęs visu kūnu ėmė pamažu trauktis, tačiau mergina anaiptol nesijautė atgaunanti jėgas. Atrodė, kad dingęs žvėris kartu nusinešė ir visą galią. Giliai įkvėpusi mėlynakė kilstelėjo galvą įsmeigdama žvilgsnį į Vasarį, kuris kentė žymiai vyresnio vyriškio smūgis. Stipriai sukandusi dantis mergina sekė kiekvieną juodaplaukio veiksmą. Per mane ir vėl kenčia žmonės, kurie viso to nenusipelnė... Išgirdusi medžiotojų vado žodžius Luna įsmeigė ryškias mėlynas akis į juodaplaukį.
-Būtent tai ir ketinu padaryti-perėžti tau gerklę tavo peiliu,-miške nuskambėjo šaltas, bejausmis merginos balsas.
-Kokia tu arši, tikra alfa, džiaugiuosi, jog esi mano rankose,-priėjęs juodaplaukis stipriai sugniaužė mėlynakės gerklę. Pajutusi, kaip organizme buvęs deguonis dingsta, o naujo nebegauna, mergina pabandė atitraukti vyriškio rankas. Iš pradžių nepajudėję nė per milimetrą, netrukus gniaužtai atsilaisvino leisdami įkvėpti gyvybiškai svarbaus deguonies. Kelis kartus giliai įkvėpusi juodaplaukė įsmeigė žvilgsnį medžiotojų vadą.
-Būdama šešiolikos išties esi stipri, tik deja, nepakankamai,-nuskambėjusius vyro žodžius sekė linksmas juokas. Pakankamai stipri, kad nudėčiau tave... Deja, šie žodžiai liko tik merginos galvoje. Vis dar neatgavusi reikiamo kiekio deguonies Luna nesugebėjo ištarti nė žodžio. Praėjus kelioms akimirkoms mėlynakę pasiekė vaikino balsas. Staigiai kilstelėjusi galvą juodaplaukė išvydo, kaip tas pats vyras, kuris neseniai gniaužė gerklę jai, susmeigia savo geležtes vaikinui į kirkšnis.
-Neee! Vasari...-Luna pabandė išsilaisvinti iš ją laikančių gniaužtų, deja, veltui. Nustojusi priešintis juodaplaukė pajuto širdį perveriančią kaltę. Per ją Vasaris atsidūrė tarp šių medžiotojų, o dabar krito be sąmonės ir priešingai nei ji, baltaplaukis negijo taip greitai.
-Gali atsisveikinti su juo, vargu, ar dar jį pamatysi,-nuskambėjęs vyro juokas privertė merginą sugniaužti kumščius,-jūs du, likit ir stebėkit jį,-davęs komandą savo pavaldiniams vyras priėjo prie mėlynakės. Nepėjus nė sureguoti, mergina pajuto stiprų smūgį, paskui kurį sekė visiška tamsa. Susmukusi ją laikančio vyriškio rankose Luna prarado sąmonę.

*

Neprisijungęs Vasaris Laventis

  • III kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Hileris praktikantas
Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #191 Prieš 2 dienas »
Maudėjo šonus, akių vokai buvo sulipę kaip niekad anksčiau ir, rodos, juos pramerkti berniokas mažų mažiausiai tingėjo. Tamsūs kraujo krešulėliai padengę didžiąją dalį jaunuolio pieno baltumo odos ėmė niežėti ir noras juos nukrapštyti, tiesiog varė iš proto.
Vasaris budo. Kovotojo sąmonė grįžinėjo į pradinę būseną kartu su visais nemaloniais prisiminimais bei tuo neapsakomai sustiprėjusiu skausmu, kurio daliniu kaltininku tapo ir keletos gerų valandėlių pragulėjimas apledėjusioj sniego pūsny.
 Visas sustiręs, glausdamas prie savęs sušalusias, jau seniausiai spėjusias pamėlti galūnes, Laventis kėlėsi nuo žemės. Tiksliau kelias minutes vis bandė po truputį išsitiesti ir kilstelėti sniego pataluos skęstančias kojas virš baltų kopų. Trapūs blondinuko kaulai traškėjo su kiekvienu jo judesiu ir vos vaikiui atsistojus, skardaus riksmo palydėtas skausmas kirto per, anksčiau įmantriageležčio vyrioko ginklo padarytą, durtinę žaizdą.
Velnias, - mintyse keiktelėjosi graikas, pasirėmęs į storažievį gluosnio kamieną. Net lūpos stingo nuo bene sovietinio šalčio ir atšiauraus vėjo šuorų, alinančių, paskutines gyvybines jėgas bandantį išsaugoti, šešiolikmetį.
 Tik po akimirkos, nuvijęs šalin silpnumo sukeltas dvejones pasiduoti, viską užbaigiant čia ir dabar, tatuiruotasis, primerktomis, savo spindesį stebuklingai išlaikiusiomis akutėmis, ėmė skenuoti aplinką, ieškodamas niekingų medžiotojų veidų ar įdėmiau klausydamasis kokio nors keistesnio šnaresio, galinčio būti kartu besipriešinosios vilkolakės šauksmu, kai visai netikėtai baltapūkio žvilgsnis užkliuvo už netoli nuo jo numestos, iš lazdynmedžio išdrožtos, paties drakono šerdį savyje slepiančios, burtų lazdelės. Vasaris staiga vėl įtarei pakėlė antakius, mąstydamas ar tai galėtų būti dar vieni mirtini gaujos spąstai, tačiau tikrai įsitikinęs, jog šioje Gluosnio Galiūno apylinkėje yra visiškai vienas, matomai, manė, jog mirsiu kaip vargšas, papjautas, iš šalčio sustiręs ėriukas, - dingtelėjo vaikinukui, kiek pasilenkė, stengdamasis sugriebti medinuką, tačiau netrukus nesėkmingai vėl atsidūrė ant baltos miško paklotės, pakirstas vėlei kraujuoti pradėjusios velniškai gilios žaizdos.
- Nagi, - suskeldėjusiomis, violetavą šešėlį įgavusiomis lūpomis suniurnėjo Amandielis, bandydamas pirštų galiukais pasiekti kol kas vienintelę savo išsigelbėjimo priemonę. - Nagi.. - Darsyk kankindamas sužalotą kūną pabandė ir galiausiai pasiekęs tikslą, vyptelėjo pats sau. Likęs gulėti ant drėgnos žemės, Vasaris smauktelėjo žemyn kelnes (žinoma, ne dėl tos prasmės, kuri galėjo dabar sušmėžuoti jūsų pasąmonėse) ir pridėjęs lazdynkotės lazdelės galą prie kraujuojančios žaizdos kirkšnyje, pirmąsyk be transo ar hipnozės pagalbos, ėmė braižyti, jau anksčiau dusyk matytą ir sėkmingai suveikusią, gydomąją runą.
 Netrukus visą blondinuko kūną apėmė euforija, skausmas apatinėje kūno srity pamažėle slopo, o baisiosios žaizdos pėdsakai dingo tarsi taip niekada ir nebūtų pasirodę.
 Klastuolis atitraukė ranką. Laiko ir jėgų pilnai susitvarkyti su kitomis žaizdomis nebuvo. Jaunasis Laventis suprato - reikia grįžti į Hogvartsą. Didvyrio vaidinti ir pačiam bėgioti po gūdų Uždrsustąjį mišką, ieškant nežinia ar iš vis dar gyvastį savyje išsaugojusios, vos kelias valandas pažįstamos merginos, melfademui noras nekilo. Tad dabar bent jau atgavęs galimybę lengviau vaikščioti, vienoje rankoje gniauždamas stebuklingąjį medinuką, kitoje - iš pusnų atkapstytą senąjį tėvo arbaletą, Vasaris ėmė žingsniuoti pilies pusės link, mintyse jau regzdamas mergaičiukės gelbėjimo ir keršto planą.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017