2
3

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • I kursas
  • *
  • 71
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Kovok iki galo.
Ats: Duobė miško viduryje
« Atsakymas #165 Prieš 4 mėnesius »
   - Hayato, padiek maan išsikrapštinėti išš čie, - išsidirbinėdamas, paplonintu balsu pacypavo Hayato, įtariai nužvelgdamas veidmainišką Suzu snukelį. Kai grifo akys nukrypo aukštyn, į dangų, švilpis kuriam laikui atsikvėpė lengviau, nors išliko budrus - ką žinai, kas jo bičiuliui gali nutikti. Galbūt smarvė prasinešė per visas smegenis ir sujaukė neuronų jungtis. Shinohara užvertė akis į dangų ir pats - ten buvo visai gražiai, jau kiek tamsėlesnis mėlynas dangus, kurio spalva bylojo saulės artėjimą vakarų horizonto link. Kai Suzu išsitraukė lazdelę, Hayato piktai sušnopavo ir nužvelgė jį. Ot idiotas! Kokio velnio jie ten taip ilgai kankinosi? Galėjo bent smarvę išvaikyt ir prisišaukt kokią pelėdą ir popieriaus. Bent laišką kažkam parašytų ir išsiųstų... Betgi ne. Kas tam Suzu pasidarė, po šimts? Tai netilpo Hayato galvoje.
   - Atsisveikini? - nieko nesuprasdamas atsiliepė švilpis. Visgi nusprendęs per daug į pamišusį bičiulį dėmesio nekreipti, vaikigalis atsistojo ir nusprendė pasidairyti aplink duobę. Atsargiai dėliodamas kojas moksleivis apėjo ją ratu ir atrado dar vieną lavoną. Šis buvo pakartas ar pasikoręs pats ant kažkokio sauso medžio... Kiek paspoksojęs Hayato apėjo dar porą ratų aplink duobę ir rado dar vieną virvę.
   Grįžęs prie pakaruoklio vaikas aprišo virve jo kojas ir kitą virvės galą pririšo prie šakos. Patikrinęs, ar visi mazgai užveržti tvirtai, moksleiviukas atsisėdo ant turbūt kiek apdžiūvusio vėjyje lavono pilvo ir pradėjo suptis. Tik po kiek laiko pastebėjo, kad lavonas duobėje dega...
   - Mirk, - gūžtelėjo pečiais Hayato besisupdamas. Aišku, akylai stebėjo ugnį, kad tada, kai ji ims artėti prie Suzu, jį didvyriškai išgelbėtų.
Day into night, sugar into salt, living to dead, and dark blue into gold... (C. F.)
May you be in heaven an hour before the devil knows you are dead. (C. P.)

*

Neprisijungęs Suzu Nakashima

  • III kursas
  • *
  • 131
  • Taškai: 28
  • Lytis: Vyras
Ats: Duobė miško viduryje
« Atsakymas #166 Prieš 4 mėnesius »
Kaip Suzu niršo ant savo draugužio. Et, siaubas, jis pasijautė per daug įžeistas dėl tokio bičiulio elgesio. Juk atrodo, tikėjo, kad bėdoj jis turės padėti, bet še tau, kad nori, tyčiojasi pacanukas.
-Nepamiršiu aš to...-vaikis kaip koks klastuolis sušnypštė ir nužvelgė degantį lavoną. Nežinia, kas jo galvoje sukosi. Turbūt varžteliai atsisukinėjo ir bėgo lauk iš galvelės. Berniukas buvo toks pasimetęs, kad jau nebesuprato, kur randasi, atrodo, neseniai mišku bėgo, o dabar va žiūri į degantį lavoną. Ir juokas ima ir kažkokia baimė, kad jam stogas čiuožia. Gerai, kad bent tą suvokia.
-Žinai ką? Jei tu taip, aš ir mirsiu!-su didžiuliu entuziazmu surėkė Suzu ir ėmė garsiai juoktis. Jis žiūrėjo į tą degantį lavoną ir juokėsi, visiškas beprotis. Aišku, baimė kažkokia buvo viduje, bet kai smegenėlių neberasta, tai Dieve padėk...
Berniukas pakasė pakaušį, liovėsi juoktis, o tada įsibėgėjo ir viskas. Tiesiai į tą lavoną. Liepsna jį pagavo ir vaikis pajautė skausmingą karštį apėmusi jo kojas. Supratęs kas įvyko ir šiek tiek atsitokėjęs berniukas ėmė rėkti ir bėgti kuo toliau nuo degančio lavono. Iš to skausmo ir baimės vaikis ir iš duobės išsikabarojo, nors kojos vis tiek degė.
Toliau rėkdamas berniukas krito ant žemės ir ėmė vartaliotis, bent tam proto buvo.
-MAN SKAUDAAA
kuso kurae

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • I kursas
  • *
  • 71
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Kovok iki galo.
Ats: Duobė miško viduryje
« Atsakymas #167 Prieš 4 mėnesius »
  Hayato, paprastai nerūpestingą ir, galima sakyti, kietaširdį vaikį, šįsyk situacija vertė jau sunerimti. Viskas ėjo ne taip, kaip norėjosi. Jis netgi nulipo nuo sūpynių ir priėjo arčiau duobės, tik, deja, kai tai padarė, Suzu jau buvo virtęs gyvu fakelu. Švilpiui užgniaužė širdį, jis visiškai sutriko, ėmė lakstyti aplink duobę ir ieškoti, ką daryti. Pirmas dalykas, kurį sumanė, tai užmesti sudžiūvusį sūpynių lavoną ant Suzu, bet tuomet pagalvojo, kad lavonas turbūt tik dar labiau padidins ugnį. O dar labiau - juk gaila ką tik paties susimeistrautų sūpynių. Tad Hayato nusprendė ieškoti kitų problemos sprendimo būdų. Pastebėjęs, kad Suzu išsikapstė iš duobės, švilpis pribėgo prie artimiausio medžio, nulaužė jo žemutinę storiausią ir lapuočiausią šaką, kokią tik galėjo nulaužti, ir bėgomis prilėkęs prie grifo ėmė jį mušti su ta šaka. Buvo girdėjęs, kad tokiu būdu ugnis greit uždusinama, beje, panašu, jog tai nebuvo koks nors kvailas išmislas. Kai ugnis užgeso, Hayato visas padusęs nuo pastangų atsitraukė ir pažvelgė į kiek aprūkusį bičiulio veidą.
   - Suzu? - paklausė jis. - Kaip tu? Kodėl tu taip padarei, juk būčiau ištraukęs...
   Mmm... Suzu kvepėjo kaip šviežiai keptas vištienos kepsnelis. Bet Shinohara tvardėsi.
Day into night, sugar into salt, living to dead, and dark blue into gold... (C. F.)
May you be in heaven an hour before the devil knows you are dead. (C. P.)

*

Neprisijungęs Suzu Nakashima

  • III kursas
  • *
  • 131
  • Taškai: 28
  • Lytis: Vyras
Ats: Duobė miško viduryje
« Atsakymas #168 Prieš 4 mėnesius »
-Koks velnias tau liepė mane su šaka mušti!-įpykęs ir su perkreiptu veidu nuo skausmo vaikis nužvelgė savo kojas. Puikiai jos neatrodė, tik keistas dalykėlis, kad ne taip jam ir rūpėjo, skauda, tai skauda, praeis. Et, ta duobė nieko gero berniukui nedavė, bet tikėkimės, sveiko proto dar bent truputis liko.
-Tu sakei man mirti, idiotas!-dar pykčiau nužvelgęs savo bičiulį Suzu pajautė, kaip jo skruostais rieda ašaros. Eh, kad ir ignoruoja tą skausmą jis nenori išnykti. Siaubas, o jei reikės eit gydytis? Ką pasakys seselei? Negi tiesiai šviesiai, kad lavoną padegė ir ant jo užšoko... Nors, o kodėl gi ne? Gal nevispročiu palaikys ir paleis atgal į Japoniją? Nereikės nei burti, nei kažką kitą veikti... Nors, būrimas vaikiui nebebuvo jau labai baisus dalykėlis, bet namučio vis tiek norėjosi. Kuo toliau nuo lavonų duobės, kuo toliau nuo tokių vaizdų ir kvapų... Fuj, tuos klaikius kvapus Suzu ir dabar jautė.
-Negaliu, kaip čia smirda...-vis dar apsiašarojęs ir gulėdamas ant žemės burbtelėjo vaikis. Jis iš tikrųjų panoro nueiti pas gydytoją, bet, kad net eiti nesugebėtų, o prašyti Hayato pagalbos nenorėjo. Kodėl turėtų? Juk tokį stresą jam įvarė! Berniokas protą prarado vien todėl, kad jo bičiulis jį lavono dalimis apmėtė, fu, bjauru.
kuso kurae

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • I kursas
  • *
  • 71
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Kovok iki galo.
Ats: Duobė miško viduryje
« Atsakymas #169 Prieš 4 mėnesius »
   - Aš juk juokavau, Suzu, nejaugi tu manęs nepažįsti, - Hayato pripuolė prie savo bičiulio ir papurtė, suėmęs už pečių. Ir anksčiau taip darydavo, kai norėdavo savo jautrų svajoklį draugą pažadinti iš apmąstymų ir sugrąžinti į realybę. O tat daryti prisireikdavo tikrai neretai.
   - Suzu, tau reikia į ligoninę. Tai jau nejuokinga, - labai neramiu balsu ir susirūpinęs pasakė švilpis. Ech, čia, matyt, ir slypi jo patekimo į šį koledžą paslaptis - nors ir sadistas, jis labai rūpinosi draugais. Nuoširdžiai, o ne dėl kokios naudos. Na, tiksliau, vieninteliu draugu, kokį tik turėjo. Bent jau kol kas.
   - E, lipk ant pečių, - sumurmėjo Hayato. - Parnešiu. Tik neįkąsk į kaklą, - dėl visa ko pridūrė faktą, kuris jam atrodė svarbesnis net už tai, kad jie tebetupi velniaižin kokiame Uždraustojo miško krašte ir kažin, kiek laiko jiems teks klaidžioti, kol jie iš čia išeis. Bet niekis. Shinohara pasiryžo parnešti draugą, gyvą ar negyvą, bet į mokyklą. Kaip paradoksalu, ech, kad jau tokiems pėckiams tenka daryti tokius dalykus. Hayato ilgesingai nužvelgė sūpynes, ant kurių kažin, ar kada nors jam dar teks suptis. Reikėtų pasidaryti tokias kur nors arčiau Hogvartso... Tik kažin, ar ras ten lavonų?
Day into night, sugar into salt, living to dead, and dark blue into gold... (C. F.)
May you be in heaven an hour before the devil knows you are dead. (C. P.)

*

Neprisijungęs Suzu Nakashima

  • III kursas
  • *
  • 131
  • Taškai: 28
  • Lytis: Vyras
Ats: Duobė miško viduryje
« Atsakymas #170 Prieš 4 mėnesius »
"Juokavau", vaikis girdėjo tą žodį, bet netikėjo tuo. Kaip žmogus galėtų juokauti tokiais dalykais? Kaip? Suzu smegeninė buvo susisukusi, jis nieko nesuprato, o juo labiau, nebelabai suvokė, kur esąs. Atsiminė tą duobę, atsiminė lavonus, atsiminė savo bičiulį, bet viskas buvo kaip per rūką. Draugo papurtytas vaikis apsidairė aplink, jis jautė, kaip ašaros riedą skruostais, o tas skausmas berniuką varė iš proto. Ir už ką visa diena virto į tokią tragediją?
-O čia kažkas buvo juokinga?-skausmingu žvilgsniu berniukas pažvelgė į Hayato akis. Kaip jis norėjo tuo metu išnykti, viską pamiršti, neegzistuoti. Jausmai pynėsi viduje, bet tuo pačiu jų nebuvo, tuštuma, sunkiai paaiškinamas dalykas.
-Ne vampyras, lyg ir,-be nuotaikos, bet suvokęs draugužio juokelį atsakė berniukas. Vaikis užsikabino už draugo kaklo ir leidosi nešiamas į mokyklą, kad ir kaip nenorėjo kažkur dingti iš miško, kad ir kaip norėjo numirti ten ant žolės, kad tokie vaizdai nepersekiotų jo, juk jis suvokė, kad tai lankys jį dar ilgą laiką.
kuso kurae

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019