Renginiai
  • Lapkričio 19 d. - Atostogos
  • Gruodžio 01 d. - Naujų mokslo metų pradžia
Aktyvios pamokos
  • Šiuo metu aktyvių pamokų nėra.

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • IV kursas
  • *
  • 62
  • Taškai: 9
  • Lytis: Moteris
  • į savo pasaulį aš įsileisiu tave
Ats: Pamiškė ir miškas // HB2
« Atsakymas #45 Prieš 2 savaites »
  Vakare, maždaug likus valandėlei iki saulėlydžio, varniukė ramiai žygiavo nuo pilies kuo toliau. Šaltas oras, kuris gniaužė kūną merginai buvo nė motais. Netgi toji graži lapkričio aplinka su spalvotais lapais ir nuostabiu medžių kvapu nežavėjo.
  Adelės kūną dengė plati odinė striukė, kuri buvo apipaišyta ir aprašyta įvairiais keiksmažodžiais, necenzūruotais paveiksliukais. Plaukai buvo tiesiog ‘išmirkyti’ rūkalų dvoke, o tarp pirštų sukaliojosi mirties pagaliukas, kurį kartas nuo karto pridėdavo prie lūpų. Tai buvo blogasis merginos įprotis po visų skaudinančių įvykių prieš kelis mėnesius. Juk ne kasdien tave palieka tėva, mylimasis vaikinas laksto paskui kitas, o koledžui pelnytų taškų bankas tuščias. Knisa.
  Numetusi surūkytą cigaretę ant šusnies lapų mėlynakė nusispjovė į šoną ir žengtelėjo priekin. Uždraustastis miškas. Vieta, kurioje Adelė patyrė nedaug, tačiau vis čia užsukdavo per pastaruosius kelis mėnesius. Pamojus lazdele panaikino nemalonų kvapą nuo cigarečių aplink save ir įžengė į miško tankmę.
  Ir štai. Ta akimirka, kai blondinės lūpas paliko rauda, o akys vėl liejo ašaras. Pasiramstydama medžiais, lėtai ji slinko link miško vidurio, tačiau vis nepasisekdavo. Akyse vaizdas liejosi dėl ašarų, o baimė ir vėl darė savo ir neleido eiti toliau. Aplink buvo girdėti tylus svirplių svirpimas, ošiantys medžiai, dėl įvairių gyvių traškančios šakelės. Praėjo jau ir ta valandėlė. Sutemo. Netoli merginos pasigirdo lapų šlamėjimas ir ši nieko nelaukusi sušnabždėjo lumos, kad matytų kas tai. Mergaitė. Tokia, kokia anksčiau buvo Adelė. Pirmakursė, o gal antrakursė. Visiškai savę nebesuprantani varnė nusipurtė ir nužvelgė mergaitę.
-Nuotykių ieškai, a?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 savaites sukūrė Adelė Ginger »
 išmokyk mane šypsotis.                                                                            

*

Neprisijungęs Elora Feniks

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai: 54
  • Lytis: Moteris
  • Stay alive ||-//
Ats: Pamiškė ir miškas // HB2
« Atsakymas #46 Prieš 2 savaites »
Grifiukei, pastebėjusiai miške šviesą, kraujas sustingo gyslose. Ji sustojo, kojos atsisakė judėti, įkvėptas oras nenorėjo palikti plaučių, lyg tai padėtų jai išlikti nepastebimai. Drebančios rankos pradėjo siekti kišenės. Joje desperatiškai ieškojo lazdelės. Širdis apmirė. Nėra. Pasigirdo šviesios sukelėjo balsas, Elora nurimo. Tai žmogus. Tai tik žmogus. Tamsiaplaukė lėtai iškvėpė, pajautė raumenis atsipalaiduojant. Akims pripratus prie šviesos Feniks pažvelgė į nepažįstamajį.  Tai buvo mergina. Ji vilkėjo labai  keistą, odinę striukę. Tai Elorai pasirodė labai neįprasta, ji seniai nematė mokinio apsirengusio kuo kitu nei uniformine mantija. Mergina turėjo pečius vos siekiančius, beveik baltus plaukus. Ir atrodė be proto žema, daug žemesnė už Elorą, nors akivaizdžiai buvo vyresnė. Nepaisant to ji buvo labai graži mergina. Bet tokia liūdna. Atrodė lyg pabučiuota psicho. Jos akys spindėjo lazdelės skleidžiamoje šviesoje, skruostai buvo sudrėkę. Ji verkė. Grifiukė greitai tai suprato. Tai išmušė ją iš vėžių. Miške tikėjosi sutikti kokį hipogrifą ar kentaurą, bet ne verkiančią mokinę. Dar labiau ją išblaškė merginos klausimas.
   - Aš... Aš... - bandė kažką išlementi Feniks.
   Ką gi ji galėjo atsakyti? Ji pati neįsivaizdavo ką čia veikia ir ko ieško. Kuo toliau tuo labiau buvo įsitikinusi, kad leistis vedamai smalsumo tikrai nebuvo viena geriausių jos idėjų.
   - Ar tau viskas gerai? - susiprotėjo Elora paklausti liūdinčiosios.- Ar tu pasiklydai? Ar tau reikia pagalb-...
   Pirmakursės žodžius nutraukė kažkur viršuje pasigirdęs žnyplių dunksėjimo garsas. Tamsiaplaukė skaudžiai nurijo seilių gumulą ir lėtai pakėlė akis viršun. Akramantulas. Milžiniškas voras lėtai leidosi medžių tankme Eloros ir merginos link. Kiekvienas žnyplių susidūrimas vertė mergaitės kūną eiti pagaugais. Voro ilgos, šleikštulį keliančios plaukuotos kojos, jam besileidžiant vis judėjo. Gyvio milžiniškas kūnas sunkiai dunktelėjo ant miško paklotės, sudrebindamas visą žemę aplink. Drebėjimas prabudino Elora iš baimės ir šleikštulio sukelto transo ir ji iš lėto pradėjo trauktis nepažįstamosios link. Voro žnyplės vėl susidūrė. Garso sukelta panika persmelkė pirmakursę iki kaulų smegenų. Ji gyvenime nebuvo mačiusi tokio pasišlykštėtino ir gąsdinančio vaizdo. Ji atsuko vorui nugarą ir pasileido merginos link. Akimirksniu ją pasiekusi greitai savo kairiąją ranka sugriebė josios ir pasislepė vyresnėlei už nugaros. Šalia kito žmogaus Elora kiek aprimo ir leido savo rankoms įslysti į kišenes ir dar kartą paieškoti lazdelės. Taip tik dar kartą įsitikino, kad jos su savimi neturi. Pasigirdo aštuonių akramantulo kojų žingsniai, pritraukdami Feniks žvilgsnį į monstrą. Jos akys susitiko su voro šešiomis ir jose ji pamatė tamsą, norą žudyti, alkį, jose pamatė savo didžiausią baimę- monstras troško mokinių kraujo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 savaites sukūrė Elora Feniks »
Boredom ir the biggest disease in the
                         world, darling


*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • IV kursas
  • *
  • 62
  • Taškai: 9
  • Lytis: Moteris
  • į savo pasaulį aš įsileisiu tave
Ats: Pamiškė ir miškas // HB2
« Atsakymas #47 Prieš 2 savaites »
  Lėtai kilstelėjusi akis į mergaitę, kuri pasimetusi pradėjo mikčioti, Adelė gūžtelėjo pečiais. Jai nebuvo svarbu ko ši mergaitė čia ieško ar ką veikia. Blondinė tik susiraukė, kai jos ausis pasiekė klausimai.
-Man viskas gerai, nesirūpink,- gana atšiauriai atsakė, tačiau suprastusi, jog kažkada pati buvo tokia baikšti mergaičiukė vėl prabilo.- Ir ne, aš nepasiklydau, o kaip tu?- tačiau atsakymo sulaukti negalėjo, mat šnaresys iš miško tankmės privertė sunerimti ir ją.
  Adelė stipriau suėmė savo juodmedžio lazdelę ir ištarusi nox aplink tapo vėl tamsu. Nors į akį durk. Tačiau varnė jau buvo supratusi, jog link merginų artinasi Akromantulas. Ji tik tikėjosi, jog jis bus aklas, tačiau jos akys susitiko su juodomis ertmėmis. Pati blondinė net nesuvokė kaip leido rudaplaukei laikytis jai už rankos, tačiau saugojimo instinktas privertė ją stumtelėti dar labiau už savo nugaros.
-Viskas bus gerai, tu tik nebijok,- bandė raminti mergaitę, kuri buvo visiškoje panikoje.
  Nagi, Adele, tai tik voras. Haha. Siaube tai suknistas AKROMANTULAS DIEVAŽI. Šis milžinas buvo maždaug trylikos, o gal ir visų penkiolikos pėdų dydžio, kai tuo tarpu Adelės ūgis vos siekė penkias pėdas. Blondinė buvo tokia mažytė prieš šį, beveik visiems mokiniams keliantį baimę, padarą. Ji žinojo, kad bėgti nėra kur, nes greit iš visų pusių jos bus apsuptos ir kitų Akromantulo draugų. Giliai įkvėpusi, mergina stumtelėjo rudaplaukę į medį ir liepusi likti ten susidūrė su savo priešu, kuris troško sugerti visą jos kraują.
-Klausyk, mergyt, kabarokis į medžio viršūnę kol aš su šitu padaru reikalus tvarkysiu, na, bet jeigu turi savo lazdelę tai pradėkime kovą su juo kartu,- greit viską sumalė varnė ir tikėjosi, kad toji kažką supras, mat laiko kalbėti visiškai nebuvo.
  Ketvirtakursei dar nebuvo dėstyta pamoka apie Akromantulus ir kaip nuo jų apsiginti, todėl šįkart jai teko pasikliauti savo skaitytų knygų žiniomis.
 išmokyk mane šypsotis.                                                                            

*

Neprisijungęs Elora Feniks

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai: 54
  • Lytis: Moteris
  • Stay alive ||-//
Ats: Pamiškė ir miškas // HB2
« Atsakymas #48 Prieš 2 savaites »
Elora nesuprato nieko ką vyresnėlė jai paliepė. Medis? Ji turbūt juokauja. Šių peraugusių medžių artimiausios šakos yra bent dešimt metrų nuo žemės. Aišku, grifiukė garsiai savo minčių neišsakė. Kas jau kas, bet išjuokti vienintelio savo išsigelbėjimo, merginos priešaky, duotus nurodymus būtų tikrai kvailas ėjimas. O daryti kvailų ėjimų šioje padėtyje pirmakursė negalėjo sau leisti. Įvairios mintys sukosi mergaitės galvoje kaip uraganas, viena mintis lenkė kitą ir nė viena iš jų nebuvo geras planas, norint jai ir jos gelbėtojai išnešti sveikus kailius iš šios kėblios situacijos. Mergaitė jautėsi beviltiškai, štai ji  stovi beginklė, niekuo negalinti padėti nepažįstamajai, o prie jų artinas milžiniškas, plaukuotas padaras, ilgomis, šleikštulį keliančiomis kojomos ir pora žnyplių, kurios, jei grifiukė greit nesugalvos išeities, tikriausiai perrėš joms abiems gerkles. Ką žinau apie akramantulus? Am... Akramantulai...
   - Akramantulai yra vorai, o vorai bijo... Ko bijo vorai? Ak, nagi bukaprote... Ko bijo vorai?! -panosėje greitai, be jokios tvarkos malė žodžius pirmakursė.   - Gyvačių! Žinoma, gyvatės!
   Tamsiaplaukė apsidžiaugė savo genialumu. Bet greit grįžo į realybę. Šaunuolė.Lyg tai padės, Elora. Net jei turėtų lazdelę, geriausiu atveju sugebėtų išburti mažytę šnypštūnę, kuri šiam vorui atrodytų kaip šliužas.
   Voras buvo gal šešis metrus nutolęs nuo jos gelbėtojos, kai Feniks prisiminė, kad Akramantulai gali kalbėti. Kaip visada, nepagalvojus apie savo veiksmų pasėkmes, pirmakursė iššoko prieš savo, pasiruošusią kovai, gynėją ir stojo akistata su užpuoliku.
   - O, didysis akramantule,- turbūt kvailiausi kokius tik galima įsivaizduoti žodžiai išsprūdo iš Feniks lūpų. - Atleiskite mums, kad įsiveržėme į jūsų teritoriją.
   Och, šaunuolė. Tiesiog genialu Elora pamanė sarkastiškai. Iš gėdos dėl nevykeliško pasisakymo jis stipriai sumerkė akis. Jei situacija būtų kitokia, turbūt būtų sau ir vožtelėjusi. Nepaisant jos kvailo bandymo kalbėtis su monstru, ji išgirdo, jog keturios poros kojų staiga sustojo. Voras nieko nesakė. Tad Pirmakursė pabandė dar kartą.
   - Nenorėjome jums trugdyti, - garbanė lėtai ir žemai nusilenkė, pataikaudama vorui. - Tad jums leidus, mes jau eisime.
   - Negaliu tiesiog išleisti maisto, kuris pats ateina pas mane, -  begalo žemu balsu išrėžė gyvis.
   Tas žemas, girgždantis balsas privertė iš baimės pašiurpti grifiukės odą. Mergaitei vis dar pasilenkus, jos akys pradėjo isteriškai bėgioti, ant žemės ieškodamos ko nors naudingo. Ir štai, ten, tiesiai prie milžiniškos, juodais plaukais padengtos kojos, ten kur anksčiau stovėjo Elora, gulėjo jos vynmedžio lazdelė. Jeigu jos žinios apie akramantulus buvo teisingos, jie gyveno kolonijomis, tad reikėjo veikti greitai, kol čia nesusirinko dar daugiau šių baisių milžinų.
   Feniks lėtai, lėtai atsitiesė. Dar kartą pažiūrėjo į mėnesionos apšviestą savo lazdelę ir pakėlė akis į vorą.
   - Na kaip sau nori, - mergaitė surėkė ir visu greičiu pasileido savo lazdelės link.
   Akramantulas, pamanęs, kad mergaitė bėga pulti jį, pradėjo eiti jos link. Elora būdama per netoli lazdelės, palindo po voru ir praslydo po jo pilvu, nustverdama savo lazdelę. Monstras pralekė pro pirmakursę net nesureagavęs. Mergaitė greitai atsitiesė ir ištiesė lazdelę akramantulo link. Dabar ji ir nepažįstamoji buvo atskirtos tarp jų esančio voro, o šis greitai judėjo blondinės link.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 savaites sukūrė Elora Feniks »
Boredom ir the biggest disease in the
                         world, darling


*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • IV kursas
  • *
  • 62
  • Taškai: 9
  • Lytis: Moteris
  • į savo pasaulį aš įsileisiu tave
Ats: Pamiškė ir miškas // HB2
« Atsakymas #49 Prieš 2 savaites »
Adelė išpūtusi akis žvelgė į mažąją mergikę, kai ši pradėjo kalbėtis su tuo padaru. Arba man su galva negerai, arba ji ką tik jam nusilenkė. Varnė net neįsivaizdavo, ką jai daryti, kai nepažįstamoji nusilenkė Akromantului. Ne, man viskas gerai. AR JI SUKNISTAI KVANKTELĖJO? Baimės dėl mergaitės saugumo apimta, Adelė šiuo metu norėjo pasiimt ją ir iškeliauti oruiš šio miško, kas Hogvartse, deja, neįmanoma, tačiau viskas įvyko staiga. Mergaitė jau buvo nusprukusi į šalį, o šlykštusis gyvis artėjo blondinės link. Adelė greitai sureagavusi puolė šonan ir savąją lazdelę atstatė prieš Akromantulą, kuris be jokio žmogiškumo (nors koks ten žmogiškumas tam vorui) norėjo suėsti ją, pasisotinti. Ketvirtakursės galva beveik nedirbo, ji buvo tokia išsiblaškiusi, kad nejučiomis užsimerkė. Užsimerkė tikėdama, kad tas padaras jos pasigailės. Deja, visos viltys veltui. Akromantulas sugebėjo visu savo svoriu užminti ant varnės rankos, kurioje buvo lazdelė.
Apsiblaususiomis akimis Adelė, bandė sugriebti lazdelę, kuri šiek tiek nusirito šonan, mat skausmas buvo per daug stiprus, kad galėtų ką nors išlaikyti delne.
- Nagi, juk mano kraujyje jau tikriausiai pilna vėžio ląstelių, štai, toji mažikė už tavęs daug jaunesnė ir jos kraujas daug švaresnis,- Adelė pradėjo kabinti makaronus šiam padarui.
Akromantulas staigiai apsisuko ir pasileido mergaitės link, kai blondinė tuo metu sugriebė savo juodmedžio lazdelę ir nusitaikiusi sušuko:
- Arania Exumai!
Mėlyna šviesa kiek apakino varnę, o voras buvo atmuštas į miško gilumą. Blondinė greitai pribėgusi prie rudaplaukės sugriebė jai už rankos ir nieko nesakydama jau buvo bepasileidžianti bėgti, tačiau iš miško tamsos pradėjo lįsti kiti Akromantulo 'bičiuliai'.
- Tik to ir betrūko,- sumurmėjo blondinė.- Girdėjai kokį burtažodį ištariau? Tai vienintelis kokį žinau, galim bandyt kovot su juo, na, bent jau kelią iš šio miško prasivalyt. Jeigu jau bus labai blogai - šauk, pavaidinsiu tavo didvyrę,- greit išpyškino ketvirtakursė ir kiek apspangusi nuo oro trūkumo dėl visos šios situacijos žengtelėjo į priekį.
Prisiekiu, jeigu bent vienas mane dar palies aš jį užmušiu, negyvai užmušiu. Sukandusi dantis dėl skausmo rankoje, ši atstatė lazdelę prieš visus siaubingai nesmagius padarus ir ištarusi burtažodį tikėjosi, kad viskas greit baigsis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 savaites sukūrė Adelė Ginger »
 išmokyk mane šypsotis.                                                                            

*

Neprisijungęs Elora Feniks

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai: 54
  • Lytis: Moteris
  • Stay alive ||-//
Ats: Pamiškė ir miškas // HB2
« Atsakymas #50 Prieš 1 savaitę »
Elora buvo pakerėta to,kaip greitai ketvirtakursė susitvarkė su milžinišku plaukuotu monstru. Bet išgirdusi jos žodžius, kerai išsisklaidė. Mergaičių link brovėsi gal penki tamsiaplaukei matomi ir nežinia kiek jai neregimų akramantulų. Šitam grifiukė visai nebuvo pasiruošusi. Pirmaisiais metais Hogvartse nesitikėjo sutikti net knisio, ką kalbėti apie penkiolikos pėdų dydžio aštuonkoję pabaisą. Jei tik dabar turėčiau vištos kiaušinį ir varlę. Priversčiau ją išperėti man basiliską kvailiausios mintys skambėjo mergaitės galvoje. Kad ir ką blondinė sumanė, kovoje išsiskirstyti tikrai nėra jos geriausia idėja. Tad Elora greitai žengė kelis žingsnius į priekį, jos pėdų susidurimo su žeme bildesiui pranykstant akramantulų žingsnių aido garse, ir prisivijo vienintelę būtybę miške, kuri jos negąsdino, nepažįstamąją. Pribėgusi Feniks sugriebė vyresnėlės ranką ir atsuko ją į save.
  -Nežinau ką čia sugalvojai, bet eiti link jų vienai nėra protinga ,- greitai išsakė savo mintis grifiukė.- Manau, turėtume pabandyti bėg-...
  Eloros žodžiai, dar nepaleisti į pasaulį, mirė jos lūpose, nes ją išblaškė beveik prie pat prisiartinęs vienas iš vorų kompanijos narių. Vis dar laikydama blondinės ranką, kita plaštaka Feniks stipriai gniaužė savo burtų lazdelę.
  -Arania Exumai!- suklykė mergaitė neseniai iš vyresnėlės išgirstą burtažodį, stebėdama kaip šis parbloškia ant žemės padarą, sukeliant milžinišką garsą.
   Už įveikto priešininko greit pasirodė kitas, kuris savo žnyplių sisodūrimo garsų lydimas artinosi lėtai ir užtikrintai.
   -Stupefy!-mergaitė sušuko, nusitaikiusi į artėjantį draugužį.
   Šis, susitingęs krito visai netoli savo draugo. Eloras nusišypsojo, iškreipta, baimės šešėliu užklota, pasididžiavimo šypsena. Tai buvo pirmoji jos kova ir ji be galo savimi didžiavosi, net jei galiausiai jos gerklė ir atsirastų šleikštulį keliančių monstrų nasruose, ji bent žinos, kad atidavė visą save, kad ištrauktų save ir merginą iš čia. Nežinia iš kur atsiradusi drąsa apglėbė tamsiaplaukę šilčiausiu jos kada patirtu apkabinimu ir lyg meiliausius žodžius į ausį šnapšdėjo padrąsinimus. Ilgai miegojusi, prabudo pirmakursės narsa ir teigė jai :,, Arba kaukis arba mirk''. O Elora visai nenorėjo mirti. Tad pradėjo švaistytis visai žinomais burtažodžiais į visas puses.
   - Bombarda!- dar vienas burtažodis paliko grifės lūpas.
   Neapagalvojusi burtažodžio pasirinkimo, mergaitė taikėsi tiesiai į prieš ją esantį akramantulą. Burtas pataikė į vieną iš jo ilgų plaukuotų kojų ir ji sprogo priversdama jį prarasti pusiausvyra ir virsti ant žemės. Tai dar labiau įsiuntino kitus vorus ir jie pasileido mergaičių link dar greičiau.
    Elora turėjo galvoti sparčiai. Jei nenorėjo savo gyvenimo hogvartse užbaigti pačius pirmuosius metus, ji turėjo sugalvoti planą. Tuoj pat. Jai šovė mintis. Turbūt kvailiausia ir beviltiškiausia mintis. Bet ji ryžosi pabandyti. Iš visų jėgų suspaudė blondinės ranką ir ištiesė lazdelę atropojančios kompanijos link.
   - Impesimenta! - nusitaikė į priekį grupės bėgantį vorą ir iškerėjo burtą raganaitė.
   Burtas privertė vorą skristi toliau nuo mergaičių, taip pargriaudamas ir kitus akramantulus už jo. Pirmosios, tamsiaplaukei vienintelės matomos gretos, gulėjo ant  žemės, nuverstos smūgio kaip nuvirsta domino detalės. Dabar, pagalvojo Elora ir laikydama naujosios draugės ranką pasileido ton pusėn iš kurios čia atėjo.
   Vorai atsigavo greičiau nei grifiukė tikėjosi ir vos mergaitėms pasileidus bėgti, jau skuodė joms iš paskos. Feniks abi rankos gniaužė jai svarbiausius dalykus šiuo metu- lazdelę ir žemosios palydovės delną ir ji nesiruošė paleisti net jei akramantulai savo žnyplėmis dabar grotų jai prieš veidą. Akys lakstė po aplinka jai be galo greit bėgant. Po kelių minučių kvėpuoti darėsi labai sunku, o kojos skaudėjo beprotiškai. Elora niekada nebuvo sporto megėja ir  tik adrenalinas, dabar užplūdęs jos kūną, padėjo jai nenukristi.
   Staiga jos tarp medžių klaidžiojančios akys pamatė urvą. Milžiniškas, gal penkiasdešimt metrų aukščios medis, stovėjo jai prieš akis, siūlydamas prieglobstį iš storų šaknų susiraizgiusiame urve. Kad ir kaip mergaitę bebūtų gąsdinę už nugaros girdimi bildesiai ir žnyplių garsai, ji nebegalėjo daugiau bėgti tad įpuolė į urvą, įsitempdama draugę kartu.  Greitai nustūmusi blondinę į urvo gilumą, ji atsisuko į slėptuvės įėjimą.
   - Protego Totalum, - sukuždėjo pirmakursė burtažodį, bandydama apsaugoti buveinę ir save su mergina joje.
   Gavosi šnipštas. Elora dar buvo per silpna burtininkė tokiems kerams.
   - Protego Totalum, - pakartojo ji kiek grasiau.
  Nieko. Ne, ne, ne prašau, nagi, beviltiškai dusdama nuo bėgimo meldė ji.
Boredom ir the biggest disease in the
                         world, darling


 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017