0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #30 Prieš 6 metus »
((Pasižėk a.ž, o tik po to zyzk Elna, kodėl "iš oro" įsiterpiau))

Ištižusi žemė, drėgmė ant šios ir tokia pati drėgmė viršuj, smulkių lašų pavidalu. Po truputį šių greitis žemyn ėmė spartėti iki tol kol tapo vadinamuoju "purškimu"- nei smarkiai lyja, nei tik krapnina. Prie šlapios nuotaikos prisidėjo ir labirinte tvyrančios ūkanos, verčiančios tikrai apsispręsti ar verta šiaušti gilyn į labirintą. Tačiau kai kurie ignoruodami savo baimes ima kišti savo snapą ar snukį čionai, nesvarbu ar juos gąsdina ta baugi atmosfera ar ankštos patalpos. Džeimsas neramiai žvilgtelėjo pro petį ar kas neseka už nugaros, bet jei kas sektų, kokia to esmė? Niekų verta. Jau daugiau nei dvidešimt minučių čia trainiojosi bandydamas nesupanikuoti ir apraminti savo klaustrofobijos baimę. Kol kas sekėsi visai neblogai, nors tikrai siaubingai slėgė aukštos gyvatvorės iš šonų, kurio šio jausmo tikrai nepanaikins net su drąsą suteikiančiais eliksyrais. Taigi, pasakymas, kad grifai bebaimiai yra nei į mėtą, nei į tvorą, tikrai. Tyliai iškvėpė orą žvilgtelėdmas į rankinį, tamsių spalvų, laikrodį, prigludusį prie dešinio riešo.
- Dar penkiolika minučių...- sumurmėjo, bet balsas nutrūko vos su žnaibančiu odą, nemaloniu vėju atnešė dar kelis, kitokius, kvapus iš toli, bei dar spėdamas sušiaušti plaukus ir priversti primerkti akis nuo tokio stiprumo ir netikėtumo. Na ir kas, kad buvo po aplinkui drėgna kaip vandenyne, kas turėjo sustiprinti kvapus su garsais, bet per didelis atstumas neleido šių atpažinti. Bet jei turėtų dabar šuns ausis, šias pastatytų, bet dabar tik sukluso ir atsuko į kvapų kryptį randuotą veidą. Migla aptrauktos melsvos akys naršė gyvatvores, mokinių numindžiotą kelią, bet nieko nepastebėjo, kaip ir neatpažino kvapų savininkų. Vaikinas patraukė pečiais atseit sakydamas "na ir kas ten, bus kažkokie mokiniai ir viskas, nieko įdomaus." Jau sukosi eiti, kai ūmiai buvo patrenktas ant žemės. Krito ant nugaros į purvyną, gerokai susitrenkdamas pakaušį. Iš rankų iškrito vos ištraukta juodalksnio lazdelė su drakono širdies styga kažkur į žemės su vandes košę tolėliau. Nepatenkintas suurzgė primerkdamas akis, nuo silpno lietučio.
- Kas ten?!...- iškvėpęs (ne)gasiai sušuko, bet akimirksniu užtilo išvydęs siluetą. Ne, ne žmogaus siluetą, bet griaučių. Jo ūgio, žmogaus skeletas su akivaizdžiai matoma širdimi, plaučiais, kitais organais ir kraujagyslėmis, tuščiomis akiduobėmis, ilgais, aptrupėjusiais tiek kojų, tiek rankų nagais, bei iltiniais. Vaikino akys išsiplėtė, o gerklę užgulė gumulas, trukdantis kalbėti. Gulėjo ant nugaros sukaustytas baimės. Norėjo paklausti banalų "Kas tu?" klausimą, bet nesugebėjo. Negi iš Pragaro?- dingtelėjo galvoje, bet greitai išbraukė šį variantą iš galimų sąrašo. Kitas neatsidavė ta nenormalia šiluma, kurią vargiai ar galėsi atkartoti kerais.
- Kaukas,- susivokė. Nagi, galvok kažką linksmo!- ragino mintyse, bet nė nesijudino pasiimti lazdelės. Suprato, kad bijo ne griaučių, nei tikros Pragariečių formos, ne. Jis bijojo savęs, o tas skeletas ir atvaizdavo jį. Jis velniškai bijojo savęs. Nugurgė seiles vis spoksodamas į kauką. Ne, tai tikrai nebuvo žmogus su lentele ant kaklo, skelbiančia "Ankštos patalpos" ar kažkas panašaus, ne. Kažkur toli išgirdo kažką braunantis. Kažkas artėja?
-Riddikulus!- iškošė pro dantis vos purvina lazdelė atsirado savininko rankose.
 Atsipūtė vos kauką nuvijo šį pavertęs... kuo? Jau nebeprisiminė kuo, taip viskas greitai įvyko. Ne, prisiminė, klounu. Taip, klounu, kuris pirmas ir dingtelėjo galvon, bet šią minutę ir apskritai šiuo metu jų itin nemėgo. Tiesiog jie vaizdavo linksmumą, ramybę, kai viskas aplinkui puvo, byrėjo, skilo ir žūvo. Šviesa tamsoje kuri ir nervino. Nesupratimas kad viskas beviltiška. Gal per daug pesimistiška... bet jau taip buvo. Kiek pagulėjęs ant žemės, atsisėdo, paleisdamas lazdelę į darbą, nuvalydamas visą bjaurybę nuo savęs. Atsiduso, nuvalydamas lazdelę į apsiausto klostę. Pakilo nuo motulės žemės kartu įsiklausydamas į aplinkos garsus. Kažkas yra- akimirksniu suprato, bet tai jau nebuvo kaukas.
- Ką čia veiki?- paklausė vos akis į akį susidūrė su bendrakoledžiu grifu,- čia visdar yra kaukų,- perspėjo įdėmiai stebėdamas jaunėlio veidą.
- Tu Sam Laker, tiesa? - pridūrė nė nežvilgtelėjęs į apsiauste prisiūtą vardą su pavarde. Kažkur buvo šį matęs, gal per Paskirstymo ceremoniją? - pirmakursis, kuriam berods trylika metų?- pasitikslino, lazdelę vartaliodamas tarp pirštų. Neketino šios slėpti, kol dar neįsitikino, kad aplinkui nesitranko tas pats kaukas ar kitas velnias, juk čia buvęs Katerinos Atėnės Sabel egzamino užduoties laukas, anksčiau priveistas visokio brudo, o dabar šis arba supakuotas ir išdaigintas iš čia, arba vis dar kažkur besitrainiojantis kaip anas kaukas. Tad saugotis atsarga gėdos nedaro.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Džeimsas Greywindas »

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #31 Prieš 6 metus »
Ignoravimas yra gerai, kai tingi atsakinėti į kitų užduodamus klausimus. O ypač kai juos uždavinėja Varno Nago atstovė Elna Klumpar, ne veltui Igorio pavadinta Klautuke.
Švilpis suraukė antakius- ne dėl to, kad kažką barbasavo jo gaujos narė ar keistasisi jaunėlis grifas, vardu Semas.
Tai buvo dėl garos, kuris sklido iš labirinto.
"- Dar penkiolika minučių..." -pasigirdo Igorios Lorijano Greywindo ausyse iki skausmo pažįstamas balsas.
Džeimsas....-susivokė netikėtai rudaplaukis ir žaibiškai atsisuko į labirinto įėjimą, kuriame jau pradingo Sam Larker.
Penktakursiui nutirpo galūnės, tapo sunku kvėpuoti- švilpis jaudinosi. Jis puikiai ir aiškiai suvokė, kad jo broliui šiuo metu nėra gerai ir jei jis pamatys tą nupiepūsį berniūkštį, gali neatlaikyti nervai ir pasireikšti tai. Bet tiesą sakant, penkiolikmetis nenorėjo tikėti ir nebuvo tikras, kad Džeimsas iš tikrųjų jau atsibunda. Bet visgi, sukausčiusią baimę pakeitė širdį džiuginantis jausmas, mat Igis iš savo klausos suprato, kad jo broliui viskas gerai ( na apart tai, kad prieštai, jei Igorios klausa nemeluoja, susidūrė su kauku) , kai šis uždavinėjo Sam klausimus.
Viena, kiti minutė ir mėlynai pilkų akių savininkas papustė savo padus ir nudūmė kai išdengęs akis link labirinto.
-Bro!- įlėkdamas į labirintą sušuko rudaplaukis garbanius. Jaunuolis sustojo tik tada, kada prilėkė prie savo niūriojo įbrolio,- Kokio velnio tu esi čia!?- iš nuostabos išpyškino klausimą Igoris broliui, giliai savyje vildamasis, kad Džeimsas neįsižeis.
Netikėtai tylą perskrodė pelėdos tylūs sparnų mostai. Pilkų ir baltų atspalvių pelėdėlė skriejo link įbrolių, aiškiai ir tvirtai ignorindama silpną lietutį. Delta, uralinė pelėda, džiugiai ūktelėjusi, grakščiai nusileido ant juodaplaukio rimtuolio, kurio veidą vagojo randas. Delta meiliai ir žaismingai kepštelėjo šeimininko brolio kairę ausį, lyg norėdama, kad iš šlatų, šviesiai mėlynų akių savininko galvos it rasa ryte dingtų baugios, rimtos, šiurpios mintys- nors... gerai, tik dalis tų minčių.
Igoris atsargiai priėjo prie savo augintinės ir atršino nuo josios kojos laiškelį. Pamotė Greywind atrašė.- suvirpėjo širdis Igio iš netikėtumo, kai pastarasis perskaitė nuo kieno laiškas.Pagaliau, galėsiu padėti Emilijanai su jos atgamtine puse.- džiūgaudamas pagalvojo. Rudaplaukis ilgai nelaikydamas raštelio nuo Džeimso mamos, jį greitai paslėpė gilioje kišenėje.  O tuo metu Delta linksmai cyptelėjo, mėgaudamasi, kad jos krovinys pasiekė tikslą ir atsispyrusi nuo Džeimso peties, nuplasnojo pelėdyno link.

*

Neprisijungęs Elna Klumpar

  • V kursas
  • *
  • 169
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • in libras libertas
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #32 Prieš 6 metus »
  Akimis Elna nusekė Semą, kuris dingo labirinto platybėse, o tada atsisuko Igorio pusėn. Jis atrodė toks... sutrikęs? Varnė nusprendė geriau jau patylėti ir neklausti tų visų banalių klausimų. Giliai atsidususi Klumpė pasisuko į tą didįjį labirintą ir baisiai lėtais žingsniais judėjo link įėjimo. Sakant tiesą, strazdanė nelabai mėgo visus painiatus apipainiotus dalykus, o ta kelių raizgalionė, kitaip labirintas, buvo vienas iš jų.
  Atrodo lyg kažkas pro ją pralėkė. Nelabai greitai, bet tikrai nežingsniavo. Tai privertė varniukę pakelti galvą ir apsidairyti, bet nieko jau gero nepamatė, tik dar spėjo išgirsti švilpį kažką sakantį jau įeinant.  Mergina pagreitino žingsnį, nes nenorėjo atsiskirti nuo vaikinų. Vadovaudamasi kažkokiais instinktais El atsirado prie jau ne dviejų, o trijų vyriškosios lyties atstovų. Šiek tiek nesusipatoginusi rudaplaukė pamindžikiavo vietoje ir kiek galima drąsesniu balsu, žiūrėdama į grifą, pasisveikino:
  -Sveikas.
  Varnanagė neprisiminė, ar kažkada yra šnektelėjusi su šia persona, bet buvo įsitiknus, kad kokioje vienoje pamokoje į kurią stebuklingai nuėjo buvo jį mačiusi.
  Iš kažkur toli, o gal iš arčiau, pasigirdo lyg ir sparnų plazdėjimas. Pasikreipusi Elna išvydo, galima teigt,i mielą pelėdžiukę, kuri keistai pakėlė ūpą jai. Norėtųsi tarstelėti koks žavingas gyvūnėlis, bet nusprendė prikąsti liežuvį ir toliau stovėti it įbesta.     
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Elna Klumpar »
Gyvenimas – repeticija spektaklio, kuris neįvyks.

*

Neprisijungęs Sam Laker

  • II kursas
  • *
  • 19
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Stars can't shine without darkness
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #33 Prieš 6 metus »
  Minutė kelio tiesiai, dešinėn... kairėn... dešinėn... Semas neskubėdamas tolo nuo įėjimo į labirintą, pagal nuojautą rinkdamasis kryptį. Ir vėl priėjo krįžkelę. Ir vėl norėjo sukti į dešinę pusę, bet pastebėjo, kad iš kairiojo tako skilnda auksinė migla. Tai minutei patraukė Semo dėmesį, ir jis net nepastebėjo, kaip kairysis takas prdėjo trauktis! Dvi atskiros gyvatvorės pusės staigiai pavirto tankiu krūmynu, negana to, gyvatvorė ir toliau traukėsi, tarsi stiukės užtrauktukas. Ji pavojingai artėjo prie Semo, o šiam teko apsispręsti, grįžti taku, kuriuo atėjo, ar šokti į aukso spalvos rūke paskendusį posūkį. Nesuabejojęs pasirinko antrąjį variantą. Vaikinas žengė porą žingsnių ir netrukus pajuto, kaip kelias atgal buvo užtvertas gyvatvorės. Apsisuko pažiūrėt, ar neliko jokio kelio atgal, supratęs, kad ne, žengė gylyn į miglą...
  Netrukus viskas apsivertė aukštyn kojom, šlapia žemė apsivertusi atsidūrė viršuje, o ten, kur žemė buvo prieš tai, matėsi apsiniaukęs dangus. Pakėlė (nuleido) galvą, ir suprato, kad lietaus lašai nebekrenta žemyn (aukštyn), reiškia, kad gravitacijos dėsnis čia neveikia, tad jei jis atsiplėš nuo žemės, ko gero nukris žemyn, kas reikštų, kad jis bus nupūstas į nepaprastai niūraus dangaus platybes.
  Šauktis pagalbos? -Pagalvojo,- Igoris su Elna neturėtų būt toli nuklydę... Bet ne. Ne,
 tai būtų per daug kvaila. Išsikapstysiu pats...

  Ir kai Semas, jau žadėjo atkelti koją, išgirdo naują garsą... Kažkas sušuko "-Riddikulus". Iš tono galima buvo spręsti, kad balso savininkas šiek tiek išsigandęs. Nebesvarstydamas juodaplaukis atsispyrė nuo žemės ir pašoko kaip galėdamas aukščiau. Nustebo, kad nusileidus, žemė atsivertė į įprastą padėtį. Nieko nelaukdamas pasileido link vietos, iš kurios sklido tas triukšmas.
  Vis dar išsiblaškęs po auksinio rūko "atakos" Semas vos neįbėgo į Džeimsą, kuris, pasirodo žinojo žaliaakio vardą. O gal perskaitė nuo emblemos, kas žino? Vis dėlto, Džeimso turima informacija buvo teisinga, todėl išklausęs klausimus, jaunesnysis Grifas porą kartų palinksėjo ir ištarė:
  -Tu teisus, aš Semas. Malonu susipažinti.
 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Sam Laker »

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #34 Prieš 6 metus »
Bethany žingsniavo per apylinkes. Nebuvo taip jau šalta, kad ši varniukė užsisėdėtų pilyje. Tik jų galėjosi vieno : jog nepasiėmė kepurės, mat jai šalo ausys. Taip pat jautė šąlančius skruostus, kurie kaip jau ji manė, galbūt buvo įgavę šviesų raudonį. Šviesiaplaukė atsiduso ir stabtelėjo. Mergaičiukė beveik pasiekė kvidičo aikštę, tačiau akys pastebėjo kažką panašaus į labirintą. Smalsumas galbūt buvo vienintelė jos savybė, kurios nepakeitė, o tikriausiai net nepalietė, tamsioji mergaičiukės pusė. Nusprendusi, kad nieko baisaus nebus, Bethany slinko pirmyn per sniegą link labirinto. Po kojomis šis girgždėjo. Turbūt tai buvo vienas iš nedaugelio lauke varniukės išgirstų garsų. ,,Na, tai ne tunelis. Ir turbūt, čia nėra pabaisų", - trumpai su savimi pasidalijo mintimis, statydama koją tiesiai į šio labirinto įėjimą. Vos tik paėjus kelis žingsnelius, šis užsisuko kvadratiniu, stačiu kampu. Supratusi, kad dabar tikrai nesitrauks, Bethany nebestovėjo. Ji judėjo toliau. Prieblanda lydėjo viską šiame labirinte viską, kas tik buvo įmanoma. Šviesiaplaukė nesibaidė prieblandos - tai varniukei atrodė paslaptinga, tačiau ne baugu, įdomu ir kartu kažkas galbūt netikėto. Mergaičiukė užsisvajojo bekalbėdama ir kartu tipendama pirmyn. Nežinodama, kiek toli nuėjo, Bethany sustojo. Pažvelgė į kairę, į dešinę, taip pat sau už nugaros ir pirmyn. Kiekvienoje pusėje buvo po išsišakojimą bei kelio pasirinkimą. ,,Velnias. Ką daryti dabar?", - jautė kaip joje kilo sumišimas susipynęs drauge su panika. Tuomet ėmė prabusti tamsioji charakterio pusė ir net pati mergaičiukės kūno kalba pasikeitė.

*

Neprisijungęs Maikas Richie Wolfhard

  • II kursas
  • *
  • 22
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • I care. I always care. This is my problem.
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #35 Prieš 6 metus »
 Maikas žingsniavo dideliais ir plačiais koridoriais. Vaikinui jau atsibodo būti pilyje ir niekur neišeiti. Varnas norėjo pagaliu išeiti iš pilies ir apsižvalgyti po apinkes. Richie žinojo jog kieme nebus taip jau ir šalta, todėl net negrįžęs į Varno Nago bendrąjį kambarį užsimesti kokios nors striukytės, vaikinukas patraukė link išėjimo iš pilies. Wolfhard’as vis tvarkėsi savo garbanotus plaukus taip, jog atrodytų vis gražiau. Nors Varnui visiškai nerūpėjo ką apie jį galvoja merginos, jis vistiek bandė prieš jas atrodyti kuo gražiau.
 Pagaliau Maikas pasiekė kiemą. Jo šiek tiek strazdanotą veidą pasitiko švelnus vėjalis, o trumpus, garbanotus plaukus šiek tiek suvėlė. Suburbėjas kažką panašaus į ,,ir vėl” Wolfhar vėl susitvarkė savo tamsius plaukus. Giliai įkvėpęs žaliaakis pasijudino iš vietos. Jo smaragdinės akys lekiojo tai nuo ežero, tai nuo pelėdyno. Galiausiai jos sustojo ties kvidičo aikšte. Vaikiną visada traukdavo įdomiai atrodančios vietos, todėl jis dabar patraukė link aikštės. Iš toli ji neatrodė labai jau ir didelė bet,  kaip Richie priėjo arčiau, išties pasijautė kaip skruzdelė stovinti prieš žmogų. Tribūnos buvo gana aukštos, o tie žiedai buvo milžiniški. Pati aikštė buvo įspūdinga, bet tai kas buvo už jos patraukė Wolfhard’o dėmesį. Kiek susiraukęs jis pradėjo eiti link keistai atrodančios vietos. Kuo jis ėjo arčiau, tuo labiau nesuprato kas ten. Apsisukęs jis pamatė kad jau gana toli nuėjo nuo kvidičo aikštės, o apie pilį buvo galima išvis patylėti. Bet tai, kas buvo prieš jį, jo dėmesį traukė labiau. Prieš Varną stovėjo didelės ir aukštos sienos. Toje sienoje buvo kaip ir įėjimas į vidų. Maikas kiek pastovėjas vis tiek nutarė eiti vidun.
 Įėjas į vidų, Richie iškart suprato kas čia yra. Tai buvo labirintas. Nors Maikas ir žinojo kad šimtu procentų čia pasiklys, jis vistiek nesustojo. Tamsiaplaukis suko tai į dešinę, tai į kairę.
 Jis taip vaikščiojo kol jam nusibodo, todėl nusprendęs grįžti atgal, bandė kažkaip prisiminti kelią. Pabandęs grįžtituo pačiu keliu į pačia pradžią, Richie suprato jog pasiklydo dar labiau. Vaikinukas pradėjo blaškytis ir panikuoti. Juk labirintas yra uždara patalpa, o Wolfhard’as uždarų patalpų tiesiog paniškai bijo. Pradėjas bėgioti į visas puses, žaliaakis nenustojo dairytis. Staiga jo lyg smaragdo spalvos akys užkliuvo už merginos. Giliai įkvėpęs ir iškvėpęs dešimt kartų, tamsiaplaukis ranka persibraukė per plaukus ir priėjo prie merginos. Šioji buvo nugara į jį, todėl vaikinas atsistojo gana arti jos. Pastebėjas, jog mergina yra žemesnė už jį, Maikas išsišiepė.
 -Sveika,- su sarkazmo gaidele prakalbo Wolfhard’as ir per žingsnį nuo jos atsitraukė.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #36 Prieš 6 metus »
Bethany stovėjo vietoje. Begalė išsišakojimų labirinte vedė ją į neviltį labiau, nei nesenai atsitikęs įvykis, atvėręs jos tamsiąją charakterio pusę. Pasirodė, kad sutraškėjo šakelėje viename iš daugelio išsišakojimų, dešinėje pusėje. Galbūt mergaičiukė link garso būtų žengusi bei dar labiau paklydusi, tačiau išgirdo už savęs balsą. Ir tas balsas privertė atsisukti atgal, o tuo pačiu ir persigalvoti.
- Mhm, labas, - nužvelgė pirmiau prakalbusį berniuką bei nusivylė, kadangi buvo žemesnė, - galbūt žinai kur išėjimas? Nebent, - dirbtinai prisimerkė vis dar pasisukusi į jį, - pats paklydai. Nors tai yra faktas, bet aš jį pripažįstu.
Bethany nežymiai atsiduso. Tuomet dar kartą savo tamsaus riešuto spalvos akelėmis nužvelgė kiekvieną galimą posūkį bei vėl pasimetė. ,,Apsisuk ir eik atgal", - leptelėjo viena mintis. ,,Kvaiša, po šitiek žvalgymusį į šalis, pirmyn bei atgal ir dar išgąsčio, tikrai neprisiminsi iš kur atėjai. Toks tas labirintas. Visai kaip tas fantastinis žiobarų filmas...", - mintis pakankamai užsitęsė ir tikriausiai dar ilgai tęstųsi, tačiau varniukė ją sėkmingai nutildė. Dar vienas atodūsis ir Bethany pasisuko į berniuką.
- Gal turi pasiūlymų? - kilstelėjo antakį, mat sugalvoti ką nors pačiai atrodė sunki užduotis. Ir faktas, kad jis aukštesnis vertė pamąstyti koks svarbus ūgis. Išties, šios temos galvoje mažiausiai varniukei reikėjo.

*

Neprisijungęs Maikas Richie Wolfhard

  • II kursas
  • *
  • 22
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • I care. I always care. This is my problem.
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #37 Prieš 6 metus »
Vaikinas stovėjo labirinte kurio sienos buvo nežmoniškai aukštos. Saulės šviesos čia visiškai nepateko.
,,Šaunu, Maikai, dabar galvok kaip išeisi. Nors pats šiaip žinojai jog negali čia eiti.” Nors Richie paniškai bijojo tokių patalpų, tačiau bandė to neparodyti prieš jį stovinčiai šviesaplaukei mergaitei.
 -Na taip, aš pasiklydau. Manau labirintuose nedaugelis ir sugeba nepasiklyst,- prunkštelėjo vaikinas ir pažiūrėjo į merginą, kuri buvo kiek žemesnė už jį. Wolfhard’ui į galvą atėjo mintis, kuri pasirodė labai kvaila. Nors ir pakėlęs merginą, Švilpis nesužinos kur išėjimas, nes sienos čia labai aukštos. Žaliaakis pradėjo dairytis. Begalė posūkių jį blaškė. O dar stovinti mergina šalia... Maikas dabar išvis pasimetė.
 -Mano vienintelė mintis tik eiti ten, iš kur ir atėjom. Daugiau jokių kaip ir nėra,- kiek piktokai atsakė Richie ir apsisuko aplink, bandydamas prisiminti iš kur atėjo. Tačiau vos atsisukęs į merginą, Wolfhard jau žiojosi pasakyti mintį, kurią buvo sugalvojęs. Tačiau tamsiaplaukis suprato, jeigu pasakys ją, atrodys kaip visiškas idiotas kuris nežiūri koks sienų aukštis.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #38 Prieš 6 metus »
 Nikoletė kaip kokia stirna striksėjo pro Hogvartso koridorius neturėdama ką veikti. Šiais laikais, labai madinga išeidinėti iš Hogvartso pilies ir kažką veikti jo aplinkybėse. Bet dėl šitos mados, jau net Hogvartso koridoriuose buvo tuščia ir tylu.
- Nuobodu! - Šūktelėjo, kad netgi girdėjosi aidas koridoriuose. Netgi varnai tai kėlė siaubą. - Siaubas.. - Ką pagalvojo, tą ir pasakė.
  Bet tai tikrai jau mergaitei kėlė šiurpulį. Kai kur matėsi dar mokinių, kurie ruošiasi egzaminams. O gal koridoriuose mažai žmonių, nes naktis? Na jau ne, Nikoletė apie tai tikrai negalvojo. Jai vis buvo ta mintis, kad visi laukuose kažką daro.
 Tai ką gi, ką jai dar veikti, Nikolė irgi išėjo iš Hogvartso pilies ir pajautė kaip pradėjo pūsti šaltas vėjelis. Na, mergaitė nepagalvojo, kad reikia užsidėti kokią striukę ar bent kepurę. Išeiti į lauką tiesiog su sportbačiais ir sportiniu kostiumu.. Kvaila?
 Prancūzė netgi jau pati nežinojo kur eina. Kur akys veda, ten ir eina. Nors nelabai ji ten ką ir matė, kai dar buvo tamsu.
- Lumos. - Panaudojo burtažodį ir iš jos burtų lazdelės pradėjo sklisti šviesa. Taip mergaitei pradėjo viskas geriau matytis ir Nika pastebėjo, kaip jau atsirado šalia kvidičo aikštės. Tik vietoj kvidičo aikštės, pasirodo, Nikoletė buvo šalia kažkokio labirinto. Varna pradėjo girdėti kaip tame labirinte netoli kažkas kalba. Susidomėjusi, Nikki jau norėjo eiti į labirintą, bet išgirdo, kaip kažkas eina iš galo..

*

Neprisijungęs Elke Arlette Nieuwhof

  • I kursas
  • *
  • 61
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • always take a banana to a party
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #39 Prieš 5 metus »
  Ramybe Elkė nepasižymėjo. Būtent todėl olandė savo pirmąją dieną Hogvartse leido ne išsipakuodama daiktus, o šniukštinėdama pilį bei jos apylinkes. Knygos bei šmutkės juk palauks, o iš smalsumo net mirti galima. Na, gal ne visai, tačiau kaip pasiteisinimas ši priežastis skamba rimtai, ir Arletė buvo pasiruošusi jį išpyškinti bet kam, kas paklaus, kodėl vienuolikmetė, niekieno neprižiūrima, bastosi po nežinomą vietovę.
  Jau apėjusi koridorius (žinoma, juose buvo gėrio, verto daug daugiau laiko, tačiau dabar mergaitė norėjo menkai susipažinti su viskuo) bei apsukusi porą ratų aplink didžiulį ežerą, raudonu, braškėmis dabintu kombinezonu pasipuošusi žemaūgė patraukė link kvidičo aikštės. Tačiau priėjusi arčiau pirmakursė pamatė kai ką, kas ją viliojo net labiau nei pati aikštė - šalia jos stūksantį didžiulį labirintą. Jis atrodė kaip nemenkas iššūkis, o pastaruosius guvi būtybė dievino, tad nieko nelaukusi pasileido ieškoti įėjimo.
  Kai įkėlė koją į, atrodo, niekada nesibaigiantį besiraitančių vijoklių raizginį, oro temperatūra staiga nukrito, ir strazdanės kūnu nubėgo šiurpuliukai. Elkė pasigailėjo nepasiėmusi savo violetinės odos (dirbtininės, mat moksleivė buvo veganė) švarkelio. Tanki, aukšta augalija ribojo saulės spindulius, besistengiančius pasiekti žemę, tad labirinto viduje buvo dar ir kiek tamsoka. Žodžiu, ne pati smagiausia kombinacija. Tačiau Alė buvo nusprendusi, kad jokioms aplinkybėms neleis išbaidyti jos tyrinėjimo nuotaikos, ir savo pažado laikėsi.
  Eidama burtininkė paskui save paliko mažutes pėdutes, ir jos jau buvo bebaigiančios žymėti visą labirintą, kuomet, susikoncentravusi į išėjimo paieškas, mergaitė nė nepastebėjo, kaip į kažką atsitrenkė.
  - Atsiprašau, - sumurmėjo, ranka prisidengusi sutrenktą veidelį bei besitraukdama tolyn.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #40 Prieš 5 metus »
 - Aš ir nesakau, kad lankas netinka medžioklei. Bet manau, kad dabar žymiai paprasčiau yra viską daryti su burto lazdele. Tarkim, ką daryti jeigu pasibaigs strėlės? - Pažiūrėjo į garbanių. - Arba jeigu nepataikysi į auką ir ji tada pajus pavojų, išsigąs ir pabėgs? - Dėstė išžingsniuodama pro įvairius laukus. - Aišku, su burto lazdele irgi visko gali nutikti. Bet su ją paprasčiau. Nors jeigu ir nebus tokio jausmo kai kažką nužudai. - Jau net nežinojo kokioje ji pusėje.
  Clemence sustojo. Besikalbėdama pamiršo kur eina. Priešais ją dabar didžiulis kažkoks krūmynas ar tai aikštė. Sienos padabintais vijokliais ir kitais augalais. Tai buvo labirintas. Šviesesnėje tamsoje matėsi lentelė su užrašu "įėjimas". Klastūnyno auklėtinė gūžtelėjo pečiais bei dar kartą pažiūrėjo į vaikėzą.
 - Nežinau kaip tau, bet man atrodo viliojančiai. Nenorėtum įeiti? - Paklausius padarė "katinėlio akis" kaip batuotas katinas iš šreko.
  Juk nieko nebus, jeigu mes ten įeisim tiesa? - Trumpai su savimi pasidalijo mintimis bestatydama koją tiesiai į šio labirinto įėjimą. Labirinte buvo šalta ir tamsu. Martes susiraukė pasigailėjus dėl savo pasakytų žodžių, nes dabar šioji galvoja visiškai kitaip. Tamsios aplinkos jai nepatiko. O dar ir vijokliai uždengdavo saulės spindulius padarydami šaltą ir netgi šiurpią aplinką.
  Priėjusi prie labirinto kampą, riestanosė apsisuko ir pradėjo eiti kitu keliu. Kuo toliau, tuo labiau ji buvo pasimetusi. Po tam tikro laiko jau nebežinojo, kokioje vietoje ji yra. Įėjus į apmąstymus kaip surasti kelią, juos greitai nutraukė kažkoks triukšmas. Pažiūrėjus į Domantą, netolimais pastebėjo kaip viena jaunuolė tik atsitraukinėjo su uždengusiu veidu.
 - Ar viskas gerai? - Šyptelėjo rudaakei.

*

Neprisijungęs Mavenas Domantas Morgenstern

  • VII kursas
  • *
  • 24
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #41 Prieš 5 metus »
  Mavenas pusę lūpų besišypsodamas klausėsi, staiga jo lanku susidomėjusia, mergaite. Šiai pabaigus klausinėti vaikis kiek prikando lūpą, pasikasę pakaušį ir žvelgdamas į šviesią Klemencės galvą ištarė:
- Tai, kad viską paprasčiau daryti su burtų lazdele esi teisi, tačiau ar tu esi kada laikiusi lanką, pajutusi kaip tu paleidi strėlę norima linkme, ir ji įsminga ten kur tu nori? Ne, nesi. Su burtų lazdele to nepajusi, be to, ką darytum jei lazdelė sulūžtų? Liktų lankas.- jis gūžtelėjo pečiais, o tada nuo peties nuėmė strėlių dėtuvę.- Ši dėtuvė yra stebuklinga, joje strėlės niekada nesibaigs.- tarsi norėdamas viską įrodyti vaikis išėmė kelias likusias strėles, o dėtuvė po kelių akimirkų ir vėl prisipildė.- Matai? O dėl aukos, tai jų šiame miške yra pilna. Jei nesusiseks su viena, pasiseks su kita.
  Tai ištaręs jis kiek tolėliau, kairėje išgirdo šnarėjimą. Pasukęs galvą jos link vaikis greitai pasiėmė lanką, į jį įdėjo strėlę ir nusitaikė. Netrukus iš krūmymų išlindo baltas kiškis. Domantas iš tolo galėjo matyti jo raudonas akis.
  Lėtai įkvėpdamas oro jis atleido virvę ir strėlė zvimbdama nuskrido tiesiai į kiškį. Garbanius pats savimi didžiuodamasis nusišypsojo ir linktelėjo. Klastuolis jau žadėjo suktis į bendrakeleivę, kai priešais save pamatė aukštas vijoklines sienas. Pritardamas šviesiaplaukei berniokas įžengė į labirinto vidų. Vos tik į šį įžengė, jam pašiurpo oda. Nekreipdamas dėmesio į pasistojusius plaukelius ant rankų Domantas toliau vaikščiojo po labirintą visur žvalgydamas.
  Staiga pajutęs nestiprų smūgį žemiau krūtinės vaikis kelis žingsnius žengė atgal. Pats nepajusdamas jis sugriebė už lanko. Pamatęs egzotiškos išvaizdos mergaitę, Domantas patraukė rankas nuo lanko.
 
I love the way your eyes light up when someon says, “ It might be dangerous”.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #42 Prieš 4 metus »
Lijo. Šaltas pavasario lietus laistė pliką ir niūrią iš po žiemos atitirpusią Jungtinę Karalystę, ne išimtis buvo ir Škotija. Kajus perbraukė pirštais per savo šlapius plaukus ir sunkiai atsiduso. Kaip po paraliais jis atsidūrė šiame labirinte? Bandė prisiminti, tačiau - tuščia. Ne, jis negėrė, tačiau paprasčiausiai nieko neprisiminė. Jo galva skaudžiai tvinksėjo. Švilpynės prefektas primerkęs akis apsižvalgė: aukštos augalų labirintos sienos trukdė pamatyti kas yra už jų, Kajus teturėjo galimybę eiti priekin ir atgal. Deja, rūkas, sumišęs su lietumi, vaikinui neleido suprasti ar yra vienas čia, ar ne. Septyniolikmetis tyliai sugriežė dantimis. Kad hipogrifėliai medy, kas jam iš tikrųjų nutiko?!
Kajus palietė kišenę ir šiek tiek lengviau atsiduso - lazdelę turėjo su savimi. Bent tiek gerai,- pagalvojo šis, žengdamas į priekį. Jo kelnės buvo purvinos, šlapios kaip ir kiti likę rūbai - mintyse dingtelėjo mintis, jog buvo bėgęs ir pargriuvęs. Tačiau nuo ko bėgo? Įtempė klausą. Deja, išgirdo lietų ir savo kvėpavimą. O gal tiesiog jis krito? Gal skrido šluota ir tiesiog...nukrito? Kajus bjauriai susiraukė, nes nenorėjo patikėti tokiu kvailu jo paaiškinimu. Kaip tai galėjo jam nutikti, jei du kartus dalyvavo kvidičo čempionate, skraidžiojo net ir per blogesnį nei dabar yra orą!? Gal kiek pasirodys egoistiška, tačiau Kajus save laikė gan padoriu kvidičininku. Išsitraukė lazdelę ir sukėlė kerų raudonas žiežirbas.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #43 Prieš 4 metus »
Laikas pabėgioti, - Mionos galvoje lyg mažas varpelis suskambėjo mintis. Pakėlė akis nuo nedidelio laikrodžio ant kairiojo riešo ir žvilgtelėjo pro langą. Lyja, - mintyse numykė mergina, bet vis dėlto išsitraukė sportinius. Gal ir galėčiau praleisti šiandieną... Kaip ir vakar, ir užvakar ir užužvakar. Tačiau tik atsidūsėjo ir persirengė. Nežinojo, ar ji labiau tingėjo, ar neviliojo mintis peršlapt, tada susirgt ir pragulėt lovoj amsint nuo kosulio. Bet tada suprato, kad laksčiusi laukais basa ir dar pliaupiant lietui buvo ne vieną ir ne du sykius. O tas reiškė, kad susiringt dėl lietaus - ne tokia ir didelė tikimybė.
Plaukus susirišo į uodegėlę, bet kelios sruogos - kadaise buvusių kirpčiukų liekana - vis tiek išsprūdo. Tebūnie. Perbraukė per nevisai tvarlingą uodegėlę ir pajuto, kad nepririšo kelių plaukų. Dar gražiau. Po kelių sekundžių perrišo plaukus ir, gurkštelėjusi vandens, išpėdino iš miegamojo. Dėkojo Dievui, kad koridoriuose nesutiko žmonių. Niekam nekilo klausimų, kur mergiotė ketina bėgioti.
Netrukus jau buvo prie išėjimo iš pilies. Instinktyviai pasičiupinėjo, ar lazdelė vidinėje džemperio kišenėje, ir, įsitikinusi, kad viskas tvarkoje, išrisnojo iš po saugios priedangos nuo lietaus.
- Tu beprotė, - sušnypštė sau, kai pajuto, kaip permirksta pečiai ir kaip veidu teka vandens lašai. Užsimetė gobtuvą ant galvos ir paspartino žingsnį. Greičiau bėgsiu, greičiau grįšiu.
Lietus vis stiprėjo ir merginai teko bėgti nulenkus galvą. Po kojomis lėkė šlapia žolė, karts nuo karto grifė peršokdavo vieną ir kitą purviną balą. Sykį vos neslystelėjo, bet kažkokiu būdu išvengė tėškimosi į purvą.
Žvilgtelėjo į neperšlampamą laikrodį. Bėgo jau penkiolika minučių. Kaip tik tuo metu, kai žvelgė į rodyklėles, pastebėjo kažką blykstelint baloje. Pakėlė galvą ir išvydo raudonas žiežirbas. Po sekundės suvokė, kad ji stovi priešais labirintą, virš kurio ir žibėjo šis signalas. Metusi iš galvos faktą, jog labirintas - ne jos maršruto dalis ir kad prie jo asidurti tikrai neturėjo, nėrė į pirmą pasitaikiusį įėjimą.
Žiežirbos rodė, kad tas, kuriam reikėjo pagalbos, visai netoli. Atsargumo dėlei ties kiekvienu posūkiu  išbūrė po nedidelę ryškią gėlę - kad vėliau atsektų kelią ir galėtų kažkaip grįžti.
Tiesa, mergina juto kažin kokią keistą grėsmę. Karts nuo karto sprandu perbėgdavo šiurpuliukai, saugumo instinktas vertė vengti bet kokio tamsaus kampo.
- Ei, kur tu? - skubiai žingsniuodama riktelėjo mergina. - Būk ten, kur esi!
Po kelių sekundžių pasuko dešinėn ir išvydo žmogų.
- Dieve Brangus, koks velnias tave čia atnešė? - pripuolė prie kažin kokio vaikino ir skubiai sugriebė už rankos. Atidžiau įsižiūrėjusi suprato, kad vaikis visas purvimas ir peršlapęs labiau nei įmanoma. - Tau viskas gerai?

*

Neprisijungęs Gerda Marqeen

  • Burtininkė
  • ***
  • 111
  • Lytis: Moteris
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #44 Prieš 4 metus »
Gal reiktų eiti pasivaikščioti? žvelgdama pro bendrojo kambario langą, už kurio barbeno lietus, paklausė pati savęs Gerda. Lietus varniukei patiko, labai patiko, todėl buvo pats tinkamiausias laikas pabūti lauke. Mergina užsitempė geltoną bliuzoną, šiaip ne taip užsirišo juodus sportbačius ir išėjo iš bendrojo kambario. Skėčio man neprireiks. Už pilies sienų lietus kiaurai plovė pirmakursę, bet jai tai buvo nė motais. Po vienuolikmetės kojomis šlepsėjo žolė. Eidama nosies tiesumu, kaštonplaukė pamatė kažką bėgant priešais ją. Ai, koks skirtumas, kas čia, juk per tokį lietų vistiek nieko nepamatysiu pagalvojo Gerda ir nuleido akis žemyn. Įdomu, ar dar ilgai lis? po kiek laiko pakėlusi galvą į dangų susimąstė paauglė. Vos ji žvilgtelėjo dangun, prieš jos akis pakilo raudonos žiežirbos, jos kilo iš labirinto, esančio netoli kvidičo aikštės. Turbūt kažkas atsitiko, ir tas įvykis nėra labai geras. Pirmakursė lėtai įžengė į labirintą, visiškai negalvodama, jai galima čia būti, ar ne. Ji prie posūkio vieno pamatė ryškią gėlę. Turbūt čia ir reikia sukti nusprendė mergina. Vienas posūkis po kito ir Gerda, pasukusi vienos ryškiosios gėlės link, pamatė du už ją vyresnius mokinius.
- Ar viskas gerai? Kas čia atsitiko? Gal pakviesti kokį mokytoją?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Gerda Marqeen »
I'm more than a man, I'm a god