0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #165 Prieš 1 metus »
  Klastuolė pradėjo šaukti nesąmones. Pirmiausia ramiai mane apkeri, o paskui aiškina, kad nepastovėsiu. Neblogai, ką? Pagalvojo vaikinas. Danas tikrai nesiruošė jos klausyti. Dar betrūko to, kad klausytų kažkokios mergos, paleidusios į jį kerus.
- Ačiū, man tavęs jau užtenka, - tarė. - Taip, norėjau tave nuversti nuo šluotos, bet nemaniau, kad viskas baigsis tuo, - pasakė jis. O merginos prašymas jos neišduoti jį nustebino. Manė, kad ji kaip ir dauguma klastuolių nekenčia Hogvartso bei mokinių ir nori iš čia dingti. Paaiškėjo, kad būna visokių žmonių. Tas buvo akivaizdu, žinoma, tik Danas niekada nesakė, kad yra pakankamai protingas.
  Penktakusis pradėjo eiti iš šios laukymės. Šluota buvo kažkur nukritusi, bet šiuo metu į ją nekreipė dėmesio. Ne šluota jam dabar buvo galvoj. Laimei, laukymėje augo keli gležni medeliai, todėl švilpis juos priėjęs pasilaikydavo. Nesijautė gerai, tačiau žinojo, kad privalo nueiti į ligoninę.
  Taip iš lėto paliko laukymę.
Kai rašysiu "Įžeidžiantys komplimentai" temoje, dėsiu brūkšnį, nes tingiu rašyt, jog atsiprašau.

*

Neprisijungęs Sofi Barbierato

  • VII kursas
  • *
  • 124
  • Taškai:
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #166 Prieš 1 metus »
   Sofi vis dar mąstė kaip blogai pasielgė, bet nebuvo kada. Vaikinas jau ėjo link pilies. Aišku, kad eis į ligoninę, tik abejoju ar nueis. Kai švilpis buvo jau tolokai, jo beveik nesimatė, klastuolė užlipo ant šluotos ir palikusi pradėjo jį sekti. Ji stengėsi tylėti ir pati buvo taip pat toliau, ne virš jo galvos. Skristi ji turėjo labai lėtai, nes berniuko šliaužimas buvo labai lėtas. Sofi kartais stabtelėdavo, o kartais turėdavo greitai trauktis į šoną, nes jis atsisukdavo.
   Ji vėžlio greičiu pasiekė pilį. Prie jos netoli ji numetė šluotą ir atsisėdo ant žemės. Ji žinojo, kas jeigu ateis į ligoninę tuoj pat kaip šis, jis ją išvys, tad laukė, kol švilpis apsipras ir aprims. Sofi pradėjo verkšlenti žiūrėdama į pilį, pagalvojus, kaip didingai atrodo ši mokykla palyginus su jos gyvenimu Italijoje, kuris jai atrodė tiesiog siaubingas. Mergina užsiėmusi už galvos atsistojo ir pasiėmė šluotą į ranką. Pagalvojusi, kad vėliau nuneš ją į vietą įžengė į pilį ir žingsniavo link ligoninės sparno.

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #167 Prieš 5 mėnesius »
Einant pėdos paliko pėdsakus šlapioje kvidičo aikštės vejoje. Nors kalendoriuje žiema jau buvo įsibėgėjusi, lauke visus pasitiko stereotipinis ruduo. Lietus merkė Škotiją dar dažniau nei įprastai, tačiau Hogvartse, atrodo, visus buvo užvaldžiusi kalėdinė nuotaika. Pirmakursiams ši pragaro mokykla vis dar labiau priminė tikrą stebuklą, o ir dauguma vyresnių mokinių nuo jų neatsiliko.
Sebastianas negalėjo pakęsti šios vietos. Nuolatinis triukšmas, aidintis mokinių juokas ir plepalai koridoriuose vaikiną varė iš proto. Vienintelė vieta, kur jis galėjo jaustis laisvas buvo kvidičo aikštė. Nepagalvokit, šis varno nago atmušėjas visai nebuvo tas stereotipinis gražuoliukas mokyklos sportininkas. Žinoma, šie apibūdinimai jam puikiai tinka, tačiau, be viso to, vaikis sugebėjo išlaikyti aukščiausius pažymius beveik visuose dalykuose. Apart magiškų gyvūnų priežiūros, tie meniški profesoriai ir bandymas suprasti kažkokių keistų gyvių protus ir jausmus Sebo visai nedomino. Jį labiau domino akį traukiančios merginos ir ,,privačios pamokos“ su jomis. Tiksliau privačios pamokos, popamokinė veikla, namų darbų ruošimas, ummm, būrelis? Aha, daug geriau už magiškų gyvūnų priežiūrą.
Šį lietingą vakarą, varno nagas nebuvo suplanavęs jokios treniruotės, tačiau Azrielis jau buvo pripratęs bet kokiu oru eiti apsukti kelis ratus aplink kvidičo aikštę. Kaip ir tikėjosi čia daugiau nebuvo nei gyvos dvasios, nesigirdėjo įkyraus vaikių klegenimo, tik aršus vėjo ošimas. Ir nors iš dangaus krito kulkos dydžio lašai, vaikinukas pirmą kartą per dieną jautėsi ramus ir saugus. Apskriejęs keletą ratų aplink kvidičo aikštę, varnas paliko šluotą sandėliuke ir pasuko tribūnų link. Už tribūnų jis buvo atradęs vietelę, kurioje net ir saulėtą, šiltą pavasario dieną, neatklysdavo joks atėjūnas. Pasiekęs savo ieškomą vietą, vaikinukas atsisėdo ant galinės tribūnų atramos. Dažniausiai lietus jo čia nepasiekdavo, nes tribūnų tentai suteikdavo pastogę, tačiau šiandieninis vėjas sugebėjo pakeisti situaciją.
Azas nekreipdamas per daug dėmesio iš vidinės apsiausto kišenės išsitraukė mažą kvadratinę dėžutę. Paskaičiavo. Liko penkios. Nei per daug, bet tikrai per mažai. Kitoje kišenėje vaikinas susižvejojo žiebtuvėlį. Gal ir būtų paprasčiau liepsną uždegti lazdele, bet tada kažkas jaustųs klaidingai. Žiebtuvėlio sukeliamas garsas buvo ritualo dalis. Vaikinukas įsistatė cigaretę tarp lūpų, ranka pridengdamas nuo vėjo ir lietaus, uždegė liepsną ir įtraukė orą giliai į plaučius. Vaikinukas giliai atsiduso, Hogvartse nebuvo taip paprasta surasti atokią vietą kur galėtum pasimėgauti elementariu, žiobarišku nikotinu.
- Velnias, - nusikeikė varnas, kai lietus ir vėjas užgesino jo dienos šviesulį. Visa laimė, pridegus antrąjį kartą, tokios išdaigos lietus daugiau nebeiškrėtė. Pasėdėjęs dar kelias ar kelioliką minučių ((ne)laimingi laiko neskaičiuoja), Sebastianas numetė likusį lazdelės galą ant žemės ir dar jį sutrypė. Įpročio reikalas, vargu ar per tokį lietų galėtų sukelti gaisrą. Apsižvalgęs ar nieko nepalieka, Sebastianas patraukė pilies link. Kad ir kaip nenorėjo grįžti...
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • V kursas
  • *
  • 444
  • Taškai: 39
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #168 Prieš 2 mėnesius »
Buvo gegužė. Dabar Kaja jautėsi žymiai geriau nei anksčiau. Pokyčiai prasidėjo kovą. Po to karto, kuomet ji vis tik prasitarė profesoriui Auriui dėl Auroros, bendrakoledžės elgesys pasikeitė. Aišku, tai daug kas pastebėjo. Ir jos draugės, Lina, Sevirina. Ketvirtakursė visiems sakė, kad profesorius Auris situaciją išsiaiškino savais būdais. Ji niekam neužsiminė apie savo ir koledžo vadovo pokalbį. Ką galvojo Aurora - nežinia. Ką jai sakė profesorius - irgi. Dabar Hokins su Kaja elgėsi tarsi su tuščia vieta, į ją net nepažvelgdavo. Ir tai paauglei kuo puikiausiai tiko. Kiti mokiniai dar pasišaipydavo, tačiau jau ženkliai mažiau, kai nebuvo iniciatoriaus. Galima gyventi.
Šiandien Kaja nutarė pasimokyti skraidyti. Dabar jau turėjo ūpo ko nors imtis. Ji nenorėjo prašyti kitų, kad ją pamokytų. O galėjo. Kad ir Walguno ar to paties profesoriaus Aurio. Manė, jog būtų sutikęs. Tačiau jai buvo gėda. Gėda dėl to, kad ji stambi, o bandys skristi. Jei nesiseks, gali atrodyti, kad dėl svorio. Nors ji žinojo, kad taip nėra. Bet vis tiek taip jautėsi. Ir dar gėda buvo dėl to, kad jai jau tuoj penkiolika, o šluota net neatskrenda į rankas. Kita vertus, Adams tai daryti bandė tik pirmame kurse. Dabar galbūt bus kitaip?
Pasiėmusi dvi mokyklos šluotas (jei nepavyks su viena, galbūt pavyks su kita) grifiukė nuėjo už tribūnų. Tikėjosi, kad čia niekas nepamatys, niekas neužklys. Ir taip, buvo šiek tiek kitaip. Šluota sukrutėjo, tačiau tik tiek. Nuo žemės nepakilo.
- Op. Op. Op. Ooop, - bandė ir bandė.
Tai su viena šluota, tai su kita. Tačiau nei viena nenorėjo pakilti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Kaja Adams »

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 717
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #169 Prieš mėnesį »
Egzaminai jau visai ant nosies, tačiau nuotaika buvo puiki. Eion dabar niekaip negalėjo suprasti, kodėl dėl jų taip jaudinosi. Žinoma, protingojo eliksyro dar neragavo, bet neabejojo, kad jis puikiai suveiks, ir jis geriausiais pažymiais išlaikys visus VML. Ak, kaip norėtų pamatyti profesoriaus Levinso veidą, kai tas bus priverstas įrašyti jam N! Tik, žinoma, tai visai nereiškė, kad kitais metais mokytis tą absurdišką nesąmonę.
Vildamasis, kad Auris nepastebės nuotaikos permainų, nuo pat susitikimo su Milanu Eion dažniausiai trindavosi labai neįprastose vietose. Ten, kur sutikti profesorių tikimybė mažiausia. Taigi ir dabar atslinko į laukymę prie kvidičo aikštės. Anksčiau iš viso turbūt čia neteko lankytis, tad ir Auriui tarsi nebuvo ką veikti. Tiesa, pastebėjo, kad čia kažkas yra ir tik priėjęs arčiau suprato: tai Kaja. Prie jos gulėjo dvi šluotos, o ji, regis, bandė priversti jas atskrieti į ranką. Nejučia prisiminė, kaip pats mokėsi šio meno. Darė tai su Gruode. Dabar atrodė, kad tai įvyko prieš milijoną metų.
- Kaja? - neužtikrintai kreipėsi. Nežinojo, ar nebūtų geriau tiesiog pasprukti - nenorėjo trikdyti merginos. Deja, jau buvo per vėlu, tad sustojo visai šalia ir paklausė: - Bandai paskraidyti? Gal reikia pagalbos?
Dabar ji būtinai pagalvos, kad aš tyčiojuosi... mintyse nutęsė. Pasidarė apmaudu - nors Aurio dėka pradėjo elgtis kitaip, aplinkiniams jis garantuotai tebėra tas pats bjaurybė...
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • V kursas
  • *
  • 444
  • Taškai: 39
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #170 Prieš mėnesį »
Kad ir kiek kartų keturiolikmetė jau ištarė „op“, šluotos nei neketino paklusti. Gal tiesiog paimti kurią nors pačiai ir pabandyti skirsti? Tačiau grifė žinojo, kad tai nėra gera mintis. Dar iš pirmo kurso ji prisiminė, jog pirmiausia šluota turi atskirsti pas žmogų į ranką. Tik tada galima bandyti pakilti į orą. O kas ten žino, gal praleidus šitą žingsnelį pakilsiu į dangų ir nesugebėsiu nusileisti.
Apie tai bemąstant kažkas netikėtai užkalbino ir Adams krūptelėjo. Iš karto užraudo, o tuomet atsisuko ir pamatė Eion. Apsidairė aplink. Daugiau, regis, nieko nebuvo net ir toliau. Ir gerai, nes ir taip gėda.
Šviesiaplaukė pagalvojo apie tai, kad paskutinis kartas, kuomet ji bendravo su Eion dviese, o ne tarp žmonių, buvo... virtuvėje? Na, virtuvė buvo pilna elfų, bet juk jie - ne žmonės. Prisiminimai iš to susitikimo išties ne kokie. Bet dabar klastuolis kitoks. Juk jis už viską atsiprašė. O tą kartą Kaja pati atsekė iš paskos. Be to, jis nukirpo Aurorai plaukus. Ar gali už tai atsirasti geresnis įrodymas, jog jis nėra prieš ketvirtakursę nusiteikęs?
Iš jo elgesio atrodė, kad profesorius Auris iš tiesų nieko jam nesakė dėl Hokins plaukų nukirpimo. Paauglė to labai tikėjosi, nes nenorėjo, jog Eion sužinotų, kad Kaja prasitarė. Tikriausiai vaikinukas nepatikėtų, jog ji tai padarė netyčia.
- Labas, Eion, - nusišypsojo. - Bandau, bet... bet aš nemoku... Būtų gerai, tačiau man atrodo, kad tai beviltiška, - atsiduso. - Nei viena šluota net nepakyla į orą. O ar tu gerai moki skraidyti?

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 717
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #171 Prieš mėnesį »
Kaja jį pamačiusi nusišypsojo. Gal šį kartą tyčiosis ne jis, o iš jo? Nors gali būti, kad bendramokslė tiesiog buvo dėkinga už nežymų nutikimą magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokoje. Kiek apmaudu, kad taip ir nepaaiškėjo, ar toji Aurora sužinojo, kieno tai darbas. Ir kaip ji iš viso reagavo? Bet Eion tikrai neketino čia vaidinti didvyrio, tad apie tai neužsiminė.
Užtat teko prisiminti nejaukią pamoką su Gruode. Nelabai patiko jam ta veikla, bet jeigu jau įklimpo... Tik kaip jis gali padėti kitam, kai pats tikrai nėra ekspertas?
- Yra pavykę taip pasikviesti šluotą, - atsakė į klausimą vildamasis, kad Kaja supras: iš jo per daug tikėtis nereikia. - Ir... Na, esu skridęs, jeigu tai galima pavadinti skraidymu.
Ištiesė ranką virš vieno skraidymo įrankių ir užtikrintai ištarė:
- Op!
Šluota atskrido į ranką, tik Eion, deja, neįsivaizdavo, ką darė kitaip nei Kaja. Neryžtingai pažvelgė į ją.
- Turi pasitikėti savimi. Galvoti apie tai, kad šluota atskris. Tada ji tai ir padarys. O kai kelis kartus pasiseks, po to jau bus lengviau, - galiausiai kažką pakomentavo. Turbūt nusišnekėjo, bet labai tikėjosi, kad Kajai pasiseks.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • V kursas
  • *
  • 444
  • Taškai: 39
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #172 Prieš mėnesį »
Kaja buvo kone įsitikinusi, jog Eion skraido gerai. Gal net labai gerai. Vaikinas nepriminė pagyrūno. Ir kai šluota atsidūrė klastuolio rankose vos jam jai paliepus tai padaryti, šviesiaplaukė nuo tos akimirkos tuo tiesiog neabejojo.
- Žinai, Aurora, - iš niekur nieko tarė Kaja. - Tą dieną viską pastebėjo tik vakare. Būtum ją matęs, - šyptelėjo. - Skambėjo visas koledžas.
Ketvirtakursė išklausė Eion žodžių apie šluotą. Ar Adams pasitikėjo savimi? Aišku, kad ne. Juk viduje ji apskritai bijojo skristi. Galbūt todėl šluota jos ir neklauso? Gal iš tiesų Kaja net nenori, kad šluota jos paklausytų?
Tačiau dabar grifė buvo ne viena. Jeigu ji pradėtų skristi ir nukristų arba jei dar kas nors kito atsitiktų, Eion juk jai padėtų, tiesa? Apie tai galvodama paauglė pabandė vėl ir, jos nuostabai, šluota gana lėtai, bet nesispyriodama atskrido šviesiaplaukės rankon. Nustebusiu, bet džiugiu žvilgsniu, keturiolikmetė pažvelgė į Eion ir išsižiojo.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 717
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #173 Prieš mėnesį »
Kaip kvailys stovėdamas su šluota rankoje Eion nežinojo, ką turėtų daryti dabar. Iš jo tikrai nekoks mokytojas, bet tiesiog negalėjo dabar paimti ir išeiti. Jau beveik žiojosi pabrėžti, kad tikrai nėra geras skraidytojas, bet Kaja jį pralenkė. Tik žodžiai visai nebuvo susiję su skraidymu.
- Tiesą sakant, mielai būčiau stebėjęs, kaip ji į viską reaguoja, - pasakė. Tiesa, nenorėjo labai plėtoti šios temos. Nebuvo jis kažkoks didvyris ir nenorėjo, kad Kaja jį tokiu laikytų.
O štai kai šluota pakilo jai į ranką, pati mergaitė pasirodė beveik kaip didvyrė. Tik Eion, žinoma, to nesakė. Nenorėjo išsiduoti nustebęs, kad jai pasisekė. Nustebau, nes pasisekė po mano “paaiškinimo”. Ne dėl to, kad čia Kaja mintyse įtikinėjo save vaikinukas. Apžergė savo šluotą.
- Jeigu nori, gali pabandyti dar kartą ir pažiūrėti, ar pasiseks geriau. Arba gali iš karto bandyti skristi, - pratarė. Kiek pasvarstęs pratęsė: - Jeigu jau nori skristi, apžerk šluotą ir tvirtai laikykis rankomis. Tada reikia tiesiog atsispirti nuo žemės. Jeigu kotą kreipsi į viršų, kilsi, jeigu nuleisi - nusileis ir šluota. Todėl kai tik atsispirsi, reikėtų iš karto leisti žemyn. Jeigu pakilsi labai aukštai, po to gali pasidaryti sunku nusileisti.
Ir aš neįsivaizduoju, kaip tada tau reikės padėti. Nes ir pats beveik nemoku skraidyti mintyse pridūrė labai jau padrąsinančius žodžius.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • V kursas
  • *
  • 444
  • Taškai: 39
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #174 Prieš 3 savaites »
Gal ir norėjosi dar kažką pridurti apie Aurorą, tačiau vis dėlto šiuo metu buvo ir svarbesnių už ją dalykų. Ne, šio nuostabaus jausmo, kai Kajai pagaliau pavyko atsiskraidinti į rankas šluotą, keturiolikmetė tikrai nagadins mintimis apie tą bjaurią merginą.
Eion paaiškino, kaip reikia skristi, o grifiukė svarstė, ar pabandyti atsiskraidinti šluotą į rankas dar kartą, ar bandyti pakilti iškart. Bijodama, kad šluota pas ją daugiau neatskris, šviesiaplaukė nutarė pasirinkti antrąjį variantą.
- Bandysiu skristi, - norėjo pasakyti ryžtingai, tačiau balsas vis dėlto sudrebėjo.
Adams apžergė šluotą ir, kaip sakė klastuolis, tvirtai laikėsi rankomis. Bet atsispirti kojomis kol kas nedrįso.
- Eion. Ar tu... ar tu galėtum pakilti pirmas? - paprašė. - Ir... ir jeigu aš nukrisiu, ar tu man padėsi?

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 717
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #175 Prieš 2 savaites »
Gal ir gerai, kad Kaja nebenorėjo dar kartą kviestis šluotos. Ką reikėtų daryti, jeigu nebepasisektų? Eion tikrai nebuvo šito reikalo ekspertas ir vis dažniau savęs klausė, ar neturėjo to pasakyti iš karto.
- Gerai, - neką ryžtingiau už pačią bendramokslę atsakė ir pajuto didelį nerimą. Jeigu kažkas atsitiks, kaltas liks tik jis. Pusė mokyklos sulėks tam, kad galėtų pasimėgauti ir jį apkaltinti.
Nenustebino, kad ji paprašė jo pakilti pirmiau. Atsispyręs nuo žemės Eion kiek paliko ir tada vienodame aukštyje apskrido nedidelį ratą. Kartą vos nenusivertė, bet vylėsi, kad Kaja to nepastebėjo.
- Matai? Iš pradžių kotas žiūrėjo aukštyn, dabar jį laikau tiesiai, todėl lieku vienodame aukštyje, - bandė kažką paaiškinti Eion lėtai judėdamas į priekį. - Dabar nusileisiu, kad pamatytum, kaip tai atrodo. O po to vėl pakilsiu, kad tau būtų drąsiau.
Neskubėdamas palenkė šluotą žemyn ir netrukus stovėjo ant žemės.
- Nenukrisi. Viskas bus gerai. Bet prireikus padėsiu tau, - dar pabandė padrąsinti Kają ir vėl pakilo į orą. Pakibo kokio pusmetrio aukštyje ir stebėjo, kaip seksis bendramokslei.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • V kursas
  • *
  • 444
  • Taškai: 39
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #176 Prieš 1 savaitę »
Eion sutiko pakilti pirmas. Štai, jis jau skraidė, o tuo metu šviesiaplaukė stengėsi sutelkti visas jėgas ir ryžtą.
Tuomet stebėjo, kaip klastuolis skraido ir stengėsi jo tariamus žodžius susieti su veiksmais. Paskui linktelėjo. Gal Eion, o gal labiau sau pačiai.
- Ge... ger-rai, - išmikčiojo.
Šį kartą tarsi žinojo, kad jai pavyks pakilti. Tiesiog žinojo ir viskas. O jei nepavyks? Tada galutinai teks savimi nusivilti. Bet... bet jai pavyko!
- Aa! - suklykė Kaja.
Tačiau suklykė ji džiaugsmingai. Buvo pakilusi labai nedaug. Stengėsi šluotos kotą laikyti tiesiai, jog neskristų aukštyn. Tai padaryti išėjo ir dabar ji sėdėjo ant šluotos ore, tačiau šluota šiek tiek judėjo, krutėjo, buvo labai akivaizdu, jog ketvirtakursė tai daro pirmą kartą.
- Negaliu patikėti, - pasakė grifiukė šypsodamasi.