0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Katerina Atėnė Sabel

  • ***
  • 151
  • Lytis: Moteris
  • Your enemy might be your own mind.
Šis milžiniškas labirintas - ne kas kita, kaip dar vienas profesorės Poter šedevras. Jo sienos iš vijoklių. Labirintas atrodo didelis, bet iš tikro jis yra vidutinio dydžio. Jo paskirtis ne žaidimui ar laisvalaikiui, o Kerėjimo egzaminui apie kurį, prasidėjus paskutiniam mokslų metų mėnesiui, tiek pasakojo mokytoja. Vieną užduotį mokiniams Gabija išplepėjo. Tai yra Mažasis Pilknugaris Tiltų Trolis. Juk šiai užduočiai nepasiruoši, nežinodamas kokią mįslę ar klausimą tau užduos tas padarėlis. O to nežinojo net pati mokytoja. Kitas keturias užduotis mokytoja išlaikė paslaptyje, kad būtų linksmiau. Šviesiaplaukė pažadėjo, jog pasibaigus egzaminui labirinto nepanaikins, o paliks. Kartais smagu pasivaikščioti po labirintą, net jei ir jame nėra kliūčių.
Pasaulis nėra padalytas į gerus žmones ir Mirties Valgytojus.

*

Neprisijungęs Rokas Sviper

  • IV kursas
  • *
  • 238
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #1 Prieš 3 metus »
Rokas atėjo į kerėjimo egzamino praktiką. Mokytoja buvo sakusi jot tai bus labirintas. Taip pat užsiminė, kad jis bus sudėtingesnis nei per pamoką. Rokas atėjo prie įėjimo į labirintą jis apsidairė ten nebuvo nei mokytojos, nei kitų mokinių. Tik lentelė su užrašu:
Citata
ĮĖJIMAS. SĖKMĖS.
Varniukas įžengė į labirintą jis eidamas pamatė vandenį. Vakar lijo. Tikriausiai ir labirintas neapsaugotas nuo lietaus. Jau buvo bepradedąs eiti per vandenį. Bet prieš jį išdygo kažkos augalas, lyg ir gėlė tiktais turėjo didelę burną su aštriais dantimis. Ji jau lindo prie Roko. Ji auga vandenyje ne šiap sau. Ji vandens augalas. Tergeo vanduo pradėjo nykti. Kai vandens nebeliko gėlė pradėjo nuo viršaus tirpti ir virto dulkėmis. Rokas nužingsniavo toliau.
Rokas dar šiek tiek pavaikščiojęs priėjo dar vieną kliūtį tai buvo Mažasis Pilknugaris Tiltų Trolis. Trolis buvo maždaug kai p pusantro Roko. Vienoje rankoje nešiojosi susuktą pergamentą. Kitoje vėzdą. Padaras paklausė berniuko:
 – Kas atsirado anksčiau ugnis ar feniksas.
 – Tai amžinas ratas, – Šiek tiek pagalvojęs paklausė Rokas.
 – Teisingai. Gali eiti, – atsakė trolis.
Iš jo veido sprendžiu, kad jis tikrai norėjo mane pritrėkšti. Bet kažkas jam neleido
Varnanagis ėjo toliau. Eidamas jis pamatė kažkokį paukštį. Jis nusprendė nekreipti į jį dėmesio. Tačiau kai tik Rokas pabandė pereiti per paukštį jis padidėjo. Paukštis užstojo visą kelią ir neleido praeiti. Rokas ištarė kutenimo burtažodį: Rictusempra. Paukštis krito ant žemės ir pradėjo daužyti sparnais  į save. Varnis žinojo, kad po pros minučių praeis.
Berniukas ėjo toliau. Jis ėjo, bet staiga įkrito į velnio raizgus. Jie buvo užmaskuoti todėl einat tuneliu jų nesimatė. Rokas galvojo ką daryt. Jis prisiminė, kad velnio raizgai nemėgsta salės šviesos. Lumos maxsima ištarė jis. Velnio raizga išdžiuvo ir Rokas ramiai išlipo iš duobės.
Jis jau manė, kad tuoj baigsis labirintas,bet tiksliai neprisiminė kiek mokytoja sakė, kad kliūčių bus.
Jis pamatė lentelę su užrašu
Citata
IŠĖJIMAS
ir paslapčių skrynelę. Jis stovėjo prie gyvatvorės ir galvojo, kad ji atsivers kaip įėjimas, o skrynelė tik papildoma užduotis, bet ne. Jis suprato, kad reiks atrakinti skrynelę. Alohomora . Skrynelė neatsirakino. Alohomora šį kartą skrynelė atsiakino. Jis joje rado krištolo rutulį. Jis suprato žinantis tik veną burtažodį su kuriuo galima padaryti kažką krištolo rutuliui. Constella išryškėjo raidė U. Jis pabandė dar kartą išryškėjo raidė G. Ir taip kelis kartus kol susidarė žodis UGNIS. Jis suprato, kad reikia pradeginti išėjimą. Incendio Labirinto gabaliukas greitai sudegė ir Rokas praėjo. Po to labirintas atsistatė.
Rokas nuėjo į pilį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Rokas Sviper »
I think stupid people were put on this planet to test my anger managment skills

*

Neprisijungęs Rosė Saulėlydė

  • II kursas
  • *
  • 58
  • Taškai:
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #2 Prieš 3 metus »
Laukiant kol varnanagė galės pradėti bandyti pereiti labirintą, Rosei prarakaitavo delnai. Ji vis braukdavo jais per apsiaustą. Galiausiai varnė išvydo prasiveriantį įėjimą į labirintą. Vijokliai tarsi ko nors deginami, atlaisvino tarpą, kuris ir buvo įėjimas į paslaptingąjį labirintą. Rosė nežinojo nei ko tikėtis. Todėl jai galvoje sukosi išmokti burtažodžiai, žinomi gyvūnai ir kaip su jais susidoroti taip pat įvairūs augalai, kurie prieš egzaminą sapnuodavosi Rosei. Varnanagė nedrąsiai įžengė į labirintą. Norėdama sukaupti drąsos, mergaitė užsimerkė. Giliai įkvėpė ir atmerkė akutes. Rosės nuostabai, ji stovėjo ant mažyčio žemės plotelio, viduryje tarsi kokio ežero. Kiek tolėliau matėsi sausuma ir vijokliai. Nagi, kaip galėčiau įveikti tai? Ak taip!
- Burbugo undero aquo! - sušuko pirmakursė. Aplink jos galvą susivijo tarsi kokie siūlai, bet po kiek laiko patapo stiklu. Rosė nebijodama šoko į vandenį ir giliai kvėpuodama perplaukė vandens atkarpėlė. Išlipus, burbulas dingo. Rosė patraukė gilyn į labirintą. Staiga prieš ją iššoko milžiniškas voras - didžiausia Rosės baimė!
O, ne ne ne! Man galas... pamanė pirmakursė. Kirk vėleliau jai dingtelėjo, kad galbūt tai kaukas!
Sugalvok kažką juokingo. Nagi! paragino save Rosė. Staiga jai prieš akis išdygo barbė, su kuria Rosė žaisdavo vaikystėje. Tada varnė įsivaizdavo siaubingąjį vorą, su barbės galva, o vietoje šiurpių juodų kojų, dailias blizgančias kojeles. Staiga voras patapo lygiai tokiu pat, kaip ir Rosė įsivaizdavo! Mergaitę suėmė juokas ir ji nors ir kikendama, visdėlto atsargiai praėjo pro vorą. Kita kliūtis laukusi varnanagės buvo miražinė kalnų gyvatė. Varnė nudžiugo, juk per MGP ji apie tokį gyvį mokėsi! Vadinasi šis matomas gyvatės atvaizdas tėra atspindys, juk jos akys švelniai rožinės, ne kaip tikrosios gyvatės - ryškiai raudonos. Todėl Rosė atsisuko į priešingą pusę nei buvo atspindys.
 - SUSTINK! - suspigo varnanagė. Rodos kur nebuvo nieko, atsirado sustingusi gyvatė, baltais žvynais ir ryškiai raudonomis akimis. Rosė prabėgo pro sustingusią gyvatę ir kiek imanoma greičiau pasuko į kairę. Varnei prieš akis atsivėrė plynas laukas, tik didžiulis akmuo stūgsojo netoliese. Mergaitė išvydo, kad į ją lekia neaiškūs cypiantys padarai. O jie atrodė nusiteikę kovingai! Nieko nelaukdama, Rosė nuskuto prie akmens ir užlindo už jo. Suprato, kad padarai nenustygs.
Dėkui dievui yra šis akmuo... pamanė pirmakursė.
Ak, akmuo!!! susiprato varnė ir truputį pakilo.
- Duro! Duro! Duro! - rėkavo Rosė, o padarėliai krito paversti akmenimis. Lengviau atsidususi, Rosė atsistojo ir patraukė ten kur matėsi vijokliai. Tiesiu taku, mergaitė priėjo keistą padarą.
- Esu aš Pilknugaris Tiltų Trolis. Užduosiu tau klausimą įdomų! Matau esi raštų graužikė, todėl užduosiu klausimą apie knygą! Kieka kartų tu skaitai eilutę, kol mintis pasiekia tau galvutę? - sugriaudėjo trolis.
- Hmmm... Kiek kartų? - suraukė antakius varnė. Į galvą atskriejo ta diena kai skaityti jai nesisekė nors tu ką, nes aplink klegėjo mokiniai.
- Ach taip! Jei skaitai ir niekas tau netrukdo, perkaitysi iškarto, bet jei tau trukdoma, skaityk nors tūkstantį kartų, nesuprasi! - pasakė Rosė. Trolio veidą iškreipė grimasa, kuri turbūt turėjo būti šypsena. Už padaro nugaros, vijokliai prairo ir atsivėrė išėjimas. Rosė linktelėjo dėkinga troliui ir laiminga, kad įveikė labirintą išbėgo iš labirinto.
Try to keep you close to me, but life get in between

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • Magas, apsigynimo nuo juodosios magijos žinovas
  • *
  • 1210
  • Lytis: Vyras
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #3 Prieš 3 metus »
Edgar'as iš lėto įsliūkindamas į labirintą, kurį privalėjo įveikti norint, jog būtų užskaityta Kerėjimo pamokos egzamino praktinė užduotis, niekaip negalėjo suprasti, kaip labirintas gali būti susijęs su šiuo dalyku. To jis nesuprato ir paskutinėje šio dalyko pamokoje, kurią praleido kiek pro ausis. Bet niekam čia nepaprieštarausi, ko mokama to juk ir turi mokytis.
Slinkdamas labirintu tarp vijoklinių sienų pirmakursis atsargiai dairėsi tai į vieną, tai į kitą pusę, bandydamas kažką pastebėti, juk pasak profesorės jame turėtų laukti net penkios paslaptingos užduotys. Negi po jį ir reikės klaidžioti, kol visas jas surasi? tik šmėstelėjus tokioms mintims pirmakursis pajuto, kad kažkas pačiupo jo koją.
- Ką?!- šūktelėjęs pažvelgė žemyn ir pamatė, kaip jo koją apsiraizgė bjaurumu tviskanti vijoklinė šaka, kuri netikėtai pradėjo traukti vaiką į sieną. Šis išsprogdinęs akis nė nežinojo, ko griebtis, juolab buvo ir žinių stygius apie išlaisvinančius kerus. Ilgai netruko, kai grifas atsidūrė tarp vijoklinės sienos, kuri nemaloniai braižė jam veidą, o ir pasimuistyti suslėgtoje sienoje buvo beik neįmanoma. Bet visa laimė, milžiniška siena net neketino dvylikamečio pasiglemžti į save. Ji jį tiesiog išmetė ant kito tako esančioje kitoje jos pusėje. Na ir puikumėlis kiek nervindamasis pakilo nuo žemės juodaplaukis ir truputėlį apsivalė savo žeminuotus drabužius. Nieko nelaukdamas berniukas sparčiai pribėgo prie šalia buvusios labirinto kryžkelės, ties kuria ir stabtelėjo. Savo žaliomis akimis apsidairė, jog apsispręstų, kur keliauti toliau, bet ilgai svarstyti to neteko, nes į kairę vedančio takelio tolumoje jaunasis magas įžvelgė kažką spindinčio, kas traukte traukė prieiti. Su kiekvienu tvirtu žingsniu, kedenančiu klaidingų posūkių kupino galvosūkio žemę, spindesys vis stiprėjo. Bemaž priartėjus prie šviesos objekto, matėsi kvadratinis medinis stalas, kurio briaunos buvo padengtos žaižaruojančiu aukso sluoksniu, o ant jo gulėjo pergamento lapas. Stvėręs jį į savo rankas įsmeigė žvilgsnį į jį. Tuščias? Apvertė kitą jo pusę, bet toji, deja, taip pat buvo nieko neprirašyta. Porą minučių palaužęs galvą, pirmakursis susivokė, jog tai gali būti užšifruotas raštas, todėl nieko jis šiame lapelyje ir negali įžvelgti. Tokiai minčiai aplankius vaiką, jis išsitraukė burtų savą burtų lazdelę ir ištarė:
- Aparecium,- ir lapelyje, kaip mat pradėjo atsirasti užšifruotas tekstas. Vaikinukas tik sugniaužė kumštį ir džiaugsmingai mostelėjęs ranka, nusišypsojo. Visam tekstui atsiradus pergamente aiškiai buvo matyti kas jame rašoma.

LABIRINTO UŽDUOTYS

1. Panaudojus nematomumo atskleidimo kerus atkerėti užburtą pergamento lapą.
2. Eiti nu šiuo stalo tiesiai iki antro posūkio paskui pirmose sutiktuose išsišakojimuose porą kartų pasukti kairėn ir tuomet, kai takelis pakryps į dešinę ženk penkiasdešimt septynis žingsnius ir tuomet rask paslaptį po Tavimi.
3. Išlaisvink rastą paslaptį.
4. Įmink Mažojo Pilknugario Tiltų Trolio mįslę.
5. IŠEIK IŠ LABIRINTO!

P.S. Pirmąją užduotį Tu jau įvykdei, mielas moksleivi, tad kol kas su tuo Tave ir sveikiname.


- Smagumėlis..,- atsiduso Edgar'as gerai suprasdamas, kad dar teks paprakaituoti norint apleisti šį labirintą ir pradėjo eiti jo gūdžiais takais vadovaudamasis instrukcijomis. Pasiekęs reikiamą tašką nužvelgė aplink save esantį žemės lopinėlį, kuris atrodė lyg nepaliestas ir tikrai nieko nežinodamas negalėtum susiprasti, kad po juo kažkas gali slėptis. Tačiau būdamas įsitikinęs trumpaplaukis, jog yra reikiamoje vietoje pritūpė ir ėmė kasti žemę, mesdamas ją į krūvą atokiau nuo savęs. Iškasus plaštakos gylio duobę, vaikinuką sukaustė nerimas, kuris pradėjo blaškyti jį su minti ar tikrai jis yra toje vietoje. Negi aš suklydau, bet tikrai ėjau, kaip nurodyta ir dar žingsnius atsiskaičiavau. Tikrai tai turi būti ši vieta bandė įkrestelėti sau į galvą raminančių minčių ir vilties, jog kažkas vis gi yra paslėpta kiek giliau. Dar mažumėle kiek pakapstęs žemes pajuto, kaip pirštų galais perbraukė kažką kieto, ko sugriebti nelabai pavyko. Tuomet greitai delnu patrynė kietąjį paviršių bandė įžiūrėti kas tai, tačiau veltui, kadangi geram matomumui kliudė prieblanda tūnojusi visoje sienų painiavoje. Todėl moksleivis tik ranka pabarbeno į aptiktą paviršių, kuris, kaip pasirodė buvo medinis. Kasinėtojas pradėjo platinti duobė, jog galėtų apčiuopti atradimo kraštus. To laukti ilgai neprireikė, nes kaip pasirodo daiktas itin didelis nebuvo ir atkasus jį aplinkui, Edgar'as išsitraukė iš daubos padarytos take. Pakilus nuo žemės, kur daugiau šviesos, jau buvo galima matyti, kad tai visiškai iš medžio pagaminta paslapčių skrynelė.
Atidarykime Tave? išsyk pamanė pirmuosius mokslo metus einantis į pabaigą moksleivis.
- Alohomora- tarstelėjo jis nė nelaukęs nieko ir nukreipė savo lazdelę tiesiai į spyną, kaip mokėsi pamokose, kad iškart ją galėtų atrakinti, bet jo nuostabai spyna neišleido jokio atrakimui būdingo trakštelėjimo. Pabandžius ją atverti, to padaryti nepavyko, jos dangtis buvo lyg priklijuotas ir net nekrustelėjo į šonus.
- Gerai, nenaudėle. Alohomora,- užsispyrusiai, tačiau kiek ramiau dar vienam bandymui ryžosi Edgar'as, bet tai buvo tik dar vienas nevykęs mėginimas. Svarbu ją radau ir daug balų gal neprarasiu neatvėręs jos nutarė daugiau nešvaistyti laiko ir patraukė toliau klaidžiaisiais keliais parankėje nešdamasis skrynelę.
Dar ilgokai teko klaidžioti vaikinukui, jį jau net stipriai apėmė troškulys ir visa ta slegianti siaurų takų atmosfera ėmė svaiginti jam galvą taip, kad jau nebelabai orientavosi, kur eina ir kuriomis kryptimis jis jau buvo pėdinęs. Tačiau jo laimei gal sėkmės, gal jo pasirinktų sprendimų, o gal net atsitiktinumo dėka pro raibuliuojančias akis išvydo priešais stovintį keistą siluetą.
- Ar man haliucinacijos?- sausa burna vos išlemeno.
- Nemanau, kad aš Tavo haliucinacija,- Edgar'o ausis pasiekė labai jau urzgiantis, it traktoriaus motoras, garsas.
- Tai kas per vienas būsi?- iš paskutiniųjų jau kalbėjo dvylikametis, nes net tam stigo jėgų, o dar juk reikės kažkaip prisikapanoti iki išėjimo.
- Nežinai kas aš?- pradėjo tarškanti balsas vėl, - Aš trolis saugantis šį taką. Nepraėjęs juo neturėsi nė menkiausio šanso pasiekti išėjimą, eiti juo toliau galėsi, kai tik atsakysi į mano klausimą, mažyli, kuris skambėtų taip..,- akimirkai stojo tyla, po kurios sekė klausimas, - ko kirsdamas neperkirsi ir pjaudamas neperpjausi?
Tamsiaplaukis pirštais pasitrynė akis ir jau visai patyliukais išmekeno:
- Man niekas nebesigalvoja.. Noriu greičiau iš čia tik ištrūkti ir atsigerti vandens..
- Ko, ko atsigerti?- lyg norėdamas užvesti jaunuolį ant paklausė Tiltų Trolis.
- Vandens..,- iš vis vos įgirdimai nuskambėjo tai.
- Gerai, gerai.. Nebekankinsiu aš Tavęs, teisingas atsakymas ir yra Vanduo tad gali keliauti pro mane savais keliais,- ir Trolis pasitraukė nuo vidurio tako taip leisdamas susiprasti berniukui, kad šis gali jau eiti. Mokinys pajudėjo prieš tai tik palinksėdamas galva keliuko sargybiniui, taip parodydamas dėkingumą.
- Tiesa, vos nepamiršau,- prašneko trolis, ir kai dar šalimais buvęs berniukas atsigręžė į jį, tasai ištiesė ranką kurioje buvo surūdijęs raktelis, - štai stebuklingas raktas, kuris priklauso taip pat atsakiusiam į klausimą, ponaiti.
- Dėkui, - visgi dar ištarė žodelį grifas paimdamas raktą į savo rankas. Stebuklingas raktas? Tikriausiai nuo paslapčių dėžutės nepajudėjęs dar iš vietos iškart įdėjo raktą į spyną ir ją pasuko. Dėžutė atsivėrė. Iš jos pakilo dangaus žydrumo šviesos kamuoliukas, o dėžutės dugne buvo padėta skiautelė. Nors šis neužšifruotas bent tuo jau patenkintas liko jaunuolis, ir nors sukniai, bet perskaitė jį. Jame buvo parašyta, jog privalo sekti paskui Bliuzę, taip vadinosi dėžutėje paslėpta švieselė, kuri išves iš likusios labirinto dalies.
Vos nedėdamas pėda prie pėdos, kaip koks sraigius šliauždamas Edgar'as užtruko dar gerą valandą uždaroje zonoje, kol galiausiai jo akis palietė iš tolumos pasitinkanti šviesa. Pasišalinęs iš labirinto, be jokių atidėliojimų, nusialinęs keliauninkas, nukako pas Madam Pomfri, kad šioji suteiktų jam visą reikalingą pagalbą atstatant būklę ir jėgas, ko be jokios abejonės prireiks dar netrukus įvyksiančiuose egzaminuose.

*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #4 Prieš 3 metus »
Tikriausiai tai buvo pirmasis kartas, kai Kota abejojo dėl savo aprangos. Dabar ji svarstė ar vis dėlto jai nereikėjo dėtis kelnių, mat juoda plėvesuojanti suknelė gal ir netyčiom trukdyti.
-Susikaupk, Kota,-staiga papurtė sidabrines garbanas mergaitė, o ji pati pažvelgė į labirintą.-Dabar ne apie kelnes reikia galvoti.
Tai ir buvo jos pirmasis žingsnis labirinte. Pati varnanagė nežinojo ko tikėtis, tad ėjo tiesiai ir viskas, retkarčiais pasukdama kairėn ar dešinėn. Kota tyliai sau niūnavo, lazdelė pasiruošusi kerams jaukiai gulėjo delne. Ir, tiesą pasakius, jai ne už ilgo reikėjo ir pasidarbuoti.
Mažoji balerina susidūrė su pirmąja kliūtimi.
Prieš ją stovėjo vienintelis jai artimas žmogus, kurio ji gyvenime negalėtų sužaloti, bet jis buvo visiškai pasidengęs ledu. Net tamsių plaukų per šerkšną negalėjo Kota išvysti. Regis, šiuo metu, Hanso Kristiano Anderseno pasaka patapo realybe, mat pagal šią kliūtį, Kajus, kaip ir pasakoje, buvo tik ledo gabalas, o Kotai, matyt, atiteko Sniego karalienės vaidmuo.
Sidabraplaukė žengtelėjo atgal, žiūrėdama, kaip jis pašaipiai šypsosi. Argi ne to ji labiausiai bijojo?
-Riddikulus!-cyptelėjo mergaitė, o ledinis varnanagis pamažu pavirto į senį besmegenį. Kreivai sušnairavusi, Kota lanku apėjo Olafą iš ,,Ledo šalies" ir greitai nuėjo tolyn.
Čia ji padarė klaidą.
Užuot sukusi kairėn, ji pasuko dešinėn, kur jos laukė nuostabusis Mažasis Pilknugaris Tiltų Trolis.
-O, laukiau tavęs,-pasigirdo storas, urzgiantis balsas. Išsigandusi Kota žengtelėjo atgal.
-Tikrai?
-Žinoma, kas gi kitas man įmins mįslę?
-Ak, na taip, žinoma,-pasimetusi Kota pasikasė galvą.
-Nedraskyk galvos, brangioji, tau dar jos prireiks,-trolis atsisėdo, giliai įkvėpė ir pažvelgė  savo didelėmis juodomis akimis į Kotos mėlynąsias.-Kas yra auksu mesta, sidabru austa, deimanto peiliu rėžta?
Kota kaip mat susiraukė. Sunkesnės, matyt, ir pats sfinksas nebūtų sugalvojęs. Mergaitė trypčiojo vietoje, ėjo iš vienos pusės į kitą, tyliai sau kartodama mįslę, kurią gavo.
-Gerai,-galiausiai atsistojo ji prieš trolį, kažką sumąsčiusi.-Auksas, sidabras ir deimantai gali sietis su holografiniu paviršiumi,-pradėjo ji kalbėti, prieš akis matydama tą holografinę suknelę, kurią ji taupė ypatingai progai.-Holo prieš šviesą atspindi vaivorykštes. Tai... vaivorykštė?
-Tikrai taip,-atsiliepė trolis, matyt, nelabai patenkintas, kad jo mįslė buvo įminta.
-Ačiū!-šūktelėjo prabėgdama sidabraplaukė.
Tai buvo jos antroji klaida.
Mergaitei nereikėjo bėgti, tikrai nereikėjo, mat šioji įbėgo į rūką. Ji nežinojo, kas tai per medžiaga, bet žalsvi dūmai degino ir pjūviais raižė jos kojas, jai bebėgant. Keista, tačiau mergaitei stovint vietoje, jie jos nelietė. Išsigandusi mergaitė apsižvalgė aplinkui. Žinoma, ji galinti nubėgti, bet tuo atveju jos kojos atrodys taip, lyg jos būtų pervažiuotos traukiniu.
-Baletas,-tyliai iškvėpė Kota, suprasdama, kad galinti nušuoliuoti iki rūko pabaigos. Pasirengusi mergaitė šoktelėjo, tyliai sau niūniuodama klasikinę muziką ir kaskart susiraukdama, kai rūkas vėl negailestingai kapodavo jos kojas. Vis tik, žalsvi garai pagaliau baigėsi ir mergaitė, jau kiek šlubčiodama ėjo priekin.
Ten ant kelmo stovėjo Paslapčių dėžutė.
Šioji buvo sena, medinė, kampai paauksuoti. Nusikeikusi mergaitė bakstelėjo lazdele tardama burtažodį, tačiau skrynutė stovėjo kaip stovėjusi.
-Dėl Dievo meilės!-galiausiai neapsikentusi suriko Kota, jau nebekreipdama dėmesio į ledą ant pirštų galiukų.-Bombarda!
Labirinte pasigirdo sprogimas, tačiau skrynelė stovėjo kaip stovėjusi. Pasirėmusi delnu kaktą, Kota paskutinį kartą pažvelgė į dėžutę ir nuėjo tolyn, net nebesivargindama jos atrakinti.
-Kas dabar?-suzyzė ji, kai priekyje išvydo ežerėlį. Nuojauta jai kuždėjo, kad tai gali būti Gabikiai. Net nesivargindama stingdyti ežerėlio į ledą, varnangė ėjo tiesiai per jį (mat šis vis tiek buvo negilus), jau pirmąjame žingsnyje pajausdama, kaip gabikiai stveriasi į jos kojas, jas draskydami ir įkasdami. Pastoviai laidydama kerus, nuo diffindo iki sustingdymo kerų, sidabraplaukė galiausiai išlindo iš vandens telkinėlio, ir jau nebekreipdama dėmesio nei į dideles, gilias žaizdas, kojose, nei į kraują, varvantį nuo jų, nei į skausmą, tekina pasileido išėjimo link.

*

Neprisijungęs Joe Blank

  • II kursas
  • *
  • 4
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #5 Prieš 3 metus »
Joe Blank ankstų trečiadienio rytą su kitais mokiniais ėjo į nurodytą Gabijos Poter vietą  link naujos aukštos sienos, kuri buvo apaugusi vijokliais. Vakar jos dar nebuvo. Vaikų jau buvo pripratę prie visokių keistenybių, tai jų jau nelabai ir stebino visokie nauji dariniai. Priėję arčiau jie pastebėjo, kad  tai buvo ne jokia mūrinė ar akmeninė siena. Tai buvo siena iš vijoklių. Ji buvo aukšta, gal kokių 3 trolių aukščio ir visiškai neperregima tarsi būtų tikra siena. Vienoje vietoje jie pamatė savo kerėjimų mokytoją.
Nuskambėjus paskutiniam varpo dūžiui mokytoja dar kartą pasisveikino su visais ir pranešė, kad čia vyks egzaminas. Ji pasakė: Kas pereis labirintą tas ir išlaikys egzaminą, egzamino metu reikės atlikti po 5 užduotis. Kadangi užduotys nors ir beveik panašios, bet kartu ir skirtingos, nes labirintas nuolat transformuojasi ir jei mokiniai turės tokias pačias užduotis, jie kartu jų negalės įvykdyti, nes kiekvienam mokiniui užduotis reikės atlikti skirtingose vietose. Tad geriau veikti individualiai, nes taip bus greičiau.
Mokytoja kažką neaiškiai pabūrė ant sienos ir joje pasidarė įėjimas. Palinkėjo visiems sėkmės, ir pasakė dar vieną užuominą reikia orientuotis pagal saulę, kuri tą dieną net nesiruošė šviesti. Nusiėmė skrybėlę ir dar kažką pabūrė ir liepė traukti po užduočių bilietą. Joe peržvelgdamas bilietą įėjo į labirintą.
Kerėjimo egzaminas
Tikslas: pereiti labirintą.
Užduotys:
1.   Atsakyti į mažojo pilknugario tiltu trolio klausimą;
2.   Išsiaiškinti Paslapčių skrynelės paslaptį ;
3.   Įkalinti Grobūnus minčių labirinte;
4.   Pasinaudojant logika įveikti dygliųjų kamuolių upę;
5.   Laimėti prieš Besenį Sieginį.

Mokytoja buvo prasitarusi apie pirmas tad Joe jos nenustebino, III užduotis buvo namų iš namų darbų, IV užduotis buvo taip pat įkandama. Labiausiai jų neramino paskutinė užduotis, tokio padaro nebuvo girdėjęs dar. Joe pasitelkdamas visus pojūčiu ir nuojautą ėjo labirintu, labirintas nebuvo labai klaidus. Joe jau klaidžiojo labirinte 30 minučių, jautė kad vaikšto ratais, norėjo jau apsisukti ir ieškoti kelio kuriuo atėjo, bet vos tik apsisuko ir žengė žingsnį tuoj pat prieš jo nosį vijokliai susipynė į sieną ir jam neliko jokio kito kelio kaip tik eiti toly, tai galėjo būti mokytojos pagalba – pamanė Joe. Netrukus Joe pamatė ant žemės gulintį ir spindintį  daiktą, priėjęs prie jo jis suprat, tai Paslapčių skrynelė. Jis pasilenkė paėmė skrynelę į ranką, kita ranka laikė burtų lazdelę ir ištarė skrynelės atidarymo slaptažodį alohomora. Jam buvo keista, kad ji atsidarė iš pirmo karto. Savaime suprantama, kad jis daug treniravosi su daiktų atidarymu, todėl ir pavyko iš pirmo karto. Viduje jis rado kamuoliuką, labai panašų į žemes planetą, matėsi mėlynos ir žalios spalvos, viena pusė buvo visiškai juoda, kita šviesesnė, pilka, bet nepakankamai, kad būtų ką galima įžiūrėti. Visaip bevartant kamuoliuką, netyčia koncentruotos šviesos spindulys nuo skrynelės apšvietė kamuoliuką ir pilkoji pusė pradėjo šviesėti,  taip jis suprato ką reikia daryti kad kamuoliuke esantis vaizdas butų įžiūrimas. Po kelių minučių Joe suprtato, kad kamuoliukas tai labirinto žemėlapis. Taigi  viena užduotis buvo įveikta. Liko dar keturios. Netrukus jis priėjo tiltą, užlipus ant jo iškart nugriuvo turėklai, o grindinys suskilinėjo ir atrodė nepatikimai. Apačioje matėsi besiridenantys adatų kamuoliai. Joe atidažiau pažvelgė į grindinį ir pamatė, kad ant kiekvieno luito užrašyti skaičiai. Jis atsargiai bandė žengti ant luito, kurio skaičius buvo 1, bet vos tik jis jį prilietė koja jis nukrito ir kamuoliai su dygliais sutrupino į dulkes jį. Joe atsisėdo ant kranto ir pradėjo galvoti kaip įveikti šią kliūtį.  Kažkaip jo rankoje atsidūrė mažas akmenukas ir jis jį numetė ant plokštės pažymėtos skaičiumi 2 bet liko savo vietoje. Tada Joe atsistojo ir numetė dar vieną labai didelį  akmenį ant plokštės pažymėtu numeriu 2, plokštė liko stovėti. Jis pasiėmęs saują akmenų užšoko ant tos plokštės.  Kelis akmenukus numetė ant sekančios plokštės ir ji liko stovėti. Taip po truputį jis judėjo pirmyn iki pusės tilto, kol nepasibaigė akmenukai. Norėjo grįžti ir pasiimti dar akmenų , bet vėjo gūsis jį vis gražindavo ant tos pačios plokštės, grįžti atgal buvo neįmanoma. Joe peržvelgė skaičius ant plokščių, kuriomis atėjo iki čia: 2, 3, 5, 7, 11, 13, 17, 19.
Po kelių minučių apmastymų jis šoko ant skaičiaus 23 ir nenukrito. Taip jo teorija apie pirminius skaičius pasitvirtino ir jis pasiekęs tilto galą toliau žingsniavo labirintu. Joe ėjo neskubėdamas toliau labirintu, kol išgirdo įvairius balsus. Kol balsai buvo tylus, manė kad tai mokiniai. Kai garsas sustiprėjo, suprato kad tai tikrai ne mokinių balsai, jų buvo ne vienas. Tai galėjo būti kažkokie padarai. Joe paspartino žingsnį, bet padarų keliamas triukšmas vis stiprėjo. Jis pradėjo bėgti, labirinto sienos buvo iš įvairių spalvų plytų, po akimirkos atsisuko ir pamatė iš už kampo išlendančius padarus – Grobūnus. Pamokų metu Joe mokėsi apie juos, jie būna tik minčių labirinte, vienintelis būdas jų atsikratyti yra juos įvilioti į spąstus. Geriausia kliūtis kokias sekėsi jam kurti buvo laiptai – iš pažiūros tai paprasti laiptai randami beveik visuose pastatuose su viena tarpine aikštele tarp  aukštų. Sukūręs kelias paprastas kliūtis, kad pabėgtų nuo Grobūnų, Joe pradėjo kurti pagrindinę kliūtį – pradėjo bėgti laiptais aukštyn, užlipęs kokius 3 aukštus, per tiek laiko visi persekiotojai irgi subėgo ant laiptų, jis laiptus užkerėjo amžinuoju ciklu – atrodo kad bėgi aukštyn ar žemyn, bet apsukęs ratą atsiduri toj pačioj vietoj ir taip amžinai. Jis sukūrė dar vieną dalyką, tai milžinišką čiuožyklą. Besileisdamas ja Joe pamiršo apie nusileidimą, nes jo mintys buvo apie puikiai įvykdytą dar vieną užduotį ir čiuožykla jį išsviedė į vijoklių gyvatvorę. Nusikratęs lapus jis tęsė kelionę toliau, kol nepriėjo milžiniško trolio. Trolis jo jau laukė nes kai Joe priėjo jis tarė: –Joe turiu tau vieną klausimą, kai atsakysi į jį galėsi tęsti kelionę toliau, klausimas skamba taip „Kaip toli galima įeiti į Uždraustąjį mišką?“ Joe tuoj pat atsakė: – Kol kas neužpuolė ir nesudraskė į mažus gabaliukus. Trolis papurtė galvą, Joe suprato kad reikia galvoti kitą atsakymą. Jam begalvojant atsakymą, ranka nuslydo į kišenę kur jis aptiko kamuoliuką, jis jį ištraukė, apžiūrėjo. Ir po akimirkos Joe jau turėjo atsakymą: – Iki vidurio, nes toliau bus išeinama iš miško. – Teisingai, tarė trolis ir leido Joe praeiti. Už kelių posūkių vijokliai buvo apledėję, tai reiškia kažką negero, galvojo Joe, taip ir buvo, už kito posūkio jo laukė šalčio elfas Besenis  Snieginis. Šalčio priešas buvo šiluma ir Saulė, Taigi Joe išsitraukė Paslapčių skrynelę, sugaudė visus Saulės spindulius ir nukreipė į jį. Netrukus elfas pasivertė į žalią varlę.

Joe pažvelgė į labirinto žemėlapį ir suprato, kad išėjimas yra už dviejų posūkių į kairę ir trijų posūkių į dešinę pusę. Išėjus iš labirinto jo jau laukė mokiniai ir Gabija Poter.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 622
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #6 Prieš 3 metus »
Stovėdama prie labirinto įėjimo, klastuolė kiek keikė save, ko pamokoje buvo tokios prastos nuotaikos - aišku, džiaugsi, kad galiausiai nenusprendė pasišalinti iš kabineto, bet nei pasiskaitė vadovėliaus skyrių, nei susižinojo kokių papildomų burtažodžių, kuriuos galėjo užsirašyti ant lapuko ir įsigrūsti į kišenę, kadangi visiškai nepasitikėjo savąją atmintimi.
Lėtai trypčiodama vietoje, Junko galiausiai išsitraukė lazdelę, saugiai suspausdama šią rankoje ir žengdama į vijoklinį labirintą ir šio pinkles, net nežinodama, ko tikėtis. Žengdama tai kairėn, tai dešinėn, tai tiesiai, ilgai netruko, kol mergaitė visiškai ėmė nebesigaudyti savoje buvimo vietoje ir ėmė rodytis, kad ji dar net neįpusėjo taip ir nesibaigiančio labirinto - net kai vaikščiojo, kaip atrodo, amžinybę.
Galiausiai pasirodė viena iš keturių dar jai nežinomų kliūčių - vos pamačiusi didelį zirziantį juodulių būrį, mergina žinojo, kad tai ne tik bus kliūtis, bet kad jai reikia bėgti. Staigiai. Tačiau pagaliais patapusios kojos net neklausė minčių rėkimo, tad klastuolė norom nenorom turėjo prastovėti vietoje tol, kol būrys juodulių ją pastebėjo ir puolė tiesiai į šios pusę. Gyviams kiek išryškėjus pasirodė, kad tai rudaakei dar nežinomi plunksnuočiai, kiek primenantys doksius. Vien prisiminus šiuos, Junko nusipurtė ir pagaliau kūnui vėl galint judėti, pradėjo bėgti iš ten, kur atkako, tuo pat metu besirausdama savo smegenų užkampiuose, bandydama prisiminti reikiamus burtus.
-Incendio!- sustodama vietoje ir pakeldama bei nutaikydama lazdelę į gyvius išrėkė, gal kiek per garsiai nei derėjo. Mergina žiūrėjo, kaip didžioji dalis gyvių pradėjo degti ir vis dar būdami tokie pat juoduliai, kristi po kojomis. Pamačiusi dar kelis gyvus ir į ją besitaikančius, šį kart ramiau ištarė,-Incendio.
Net nebuvo tikra, kaip jai pavyko, bet vos atsikračiusi įkyruolių, mergina suglebo vietoje ir tylomis, kiek beviltišku tonu sukrizeno. Dar tik pirma užduotis, o ji jau dabar nori iš čia nešdintis.
Kiek drebančiomis kojomis atsikėlusi ir peržengusi pilną juodulių žemę po kojomis, patraukė tuo pačiu keliu, kurį pirmais blokavo. Ten užmačiusi didelę, grėsmingai atrodančią figūrą kaip įbesta sustojo vietoje - bet buvo per vėlu, ją pastebėjo, ir piktai atrodantis trolis atsigręžė į merginą, kuri negarsiai nurijo susikaupusias seiles.
-Štai ir tu,- tarsi pilnu vandens balsu sugargaliavo šitas, aiškiai tone parodydamas nepasitenkinimą. Ką, negi ji buvo per lėta užduočių vykdyme jo norams?- Einu tiesiai prie esmės, klausimo, kurio įminimas reikalingas man.
Jusdama, kaip išdavikiškas balsas ją palieka, mergina tik sugebėjo greitu judesiu linktelėti galvą ir ištempusi ausis klausytis.
-Khem,- atsikosėjęs ir gerklę pravėdinęs tiltų trolis kiek pakeitė balso toną į malonesnį, bet kiek labiau griaudėjančiu balsu užklausė,- Ką simbolizuoja klausimas "Kas ryte vaikšto keturiomis, dieną dvejomis, o naktį - ant trijų?"
Iš klausimo nuostabos žengusi didelį žingsnį atgal, mergaitė prikando apatinę lūpą ir ėmė mąstyti. Net nežinojo, kiek laiko, bet kai mintyse jau ėmė apvalintis atsakymas, trolio urzgtelėjimas perpjovė šį pusiau.
-Paskubėk,- ir vėl sugrįžus agresyviam balso tonui į jo kalbėsena, Junko nejučiomis krūptelėjo. Balsas kaip iš košmarų.
-Atsakymą jau turėjau, bet tu paskutinius jo gabaliukus sugadinai. Ačiū,- taip pat piktai atsakiusi mergaitė lengvai iltiniu dantimi įsikando į liežuvį, o pirštų galais ėmė braukyti per rudus plaukus - tai buvo tarsi jai padedantys susikaupti ženklai.
Laikui slenkant lėčiau už vėžlį, labirintą pagaliau perskrodė garsus delnų pliaukštelėjimas, prižadinęs jau kiek snūduriuoti ėmusį trolį - šis tikriausiai sutriko iškarto išvydęs žibančias iš pasitenkinimo merginos akis.
-Tai senatvė, tiesa?!-džiugiu tonu šūktelėjo pirmakursė, iškarto pirštais pradėdama barbenti į savo kitą ranką,- Nes ryte - kūdikis, dieną - suaugęs žmogus, o vakare - senas žmogus su lazdele. O tai žymi senėjimo procesą!
Net jei ir atsakymas būtų pasirodęs neteisingas, klastuolė kiek didžiavosi savimi - vis dėl to, kažką dar sugebėjo ne tik prisiminti, bet ir sugalvoti. Nors rodos, kad tai buvo tiesa, kadangi trolis kažką piktai sau suniurnėjęs pasitraukė į šalį, tuo pat perduodamas ir nedidelę auksinės spalvos skrynelę mergaitei.
Džiaugsmingai priėmusi dovaną, kurios laikymas vertė ją jaustis taip, lyg rankos nukris bet kurią akimirką, klastuolė nušokavo į priekį ir nei matydama trolio, nei kitų kliūčių, mestelėjo skrynelę žemyn, pati pritūpdama prie šios.
-Čia gi toji, paslapčių..- prisiminusi pirmąją kerėjimo pamoką tarstelėjo sau mergaitė, bandydama prisiminti, kaip ją atvėrė pamokos metu - jeigu atmintis jos neapgauna šiuo klausimu, tai turėjo kartoti burtažodį tol, kol vos nenuprotėjo.. Ech, vistiek buvo verta pabandyti,- Alohomora, Alohomora!
Pakartojusi du kartus, dėl visa pikto, ir užmačiusi jokių rezultatų neduodantį atsaką iš skrynelės, Junko atsiduso. Žinojo, kad nebus taip lengva. Tad nesprendė pabandyti kiek kitaip - gi kaip vaikas ji turėjo ne tik daug energijos, bet ir pykčio, o čia buvo tobulas laikas jį išsklaidyti. Atsistojusi ir saugiai rankoje laikydama lazdelę, kad šioji nenuspręstų perlūžt perpus, mergina ėmė kojomis spardyti ar batų kulnu trankyti dėžutę, įdėdama į tai visas jėgas. Galiausiai jusdama, kad išseko jėgos, garsiai ir smagiai nusikvatojo, užkišdama kelias plaukų sruogas už ausies. Skrynelė, aišku, neatsidarė, tik keliose vietose negražiai susilamdė - bet ko buvo galima tikėtis?
-Bombarda!- toliau besismagindama, Junko garsiai ir smagiai riktelėjo burtažodį, nuo kurio sukurto sprogimo garso norėjusi užsikimšti ausis. Net nedirstelėdama į skrynelę, mergaitė ir vėl atsisėdo ant žolės, nesustodama juoktis. Net nežinojo, kas jai užėjo, nes po tokių juoko sukurtų šypsenų ėmė mausti veidą, bet vistiek nesiliovė. Negalėjo.
N-negi čia kita kliūtys? Kažkas garsiai pirmakursės mintyse riktelėjo, ir ji susiprato, kad čia tikriausiai bus ir nesiliaujančio kvatulio priežastis - kažkas, panašaus į juodo dujas, o gal koks nematomas rūkas ar burtažodis. Vienaip ar kitaip, reikėjo tuo kuo greičiau atsikratyti, bet mergaitė jau visa besijuokdama buvo išsitiesusi ant žemės, vos rankose sugebėjo nulaikyti lazdelę ir nesusidėti šių ant pilvo, kuris rodos, buvo tempiamas į visas puses.
-F-finite incan- incanta-tatem,- nesugebėdama netgi normaliai ištarti žodžių, mergina juto, kaip oras ima nebepatekti į plaučius, o rega kiek tamsėti - sukaupusi paskutines jėgas, ėmė bandyti dar kartą,- Finite i-incantatem!
Juoko priepuoliai išsisklaidžius, mergina pradėjo kosėti, kartu vis įtraukdama į save deguonies - dar kelias sekundes pragulėjusi nusprendė kuo greičiau iš čia nešdintis, ir pakėlė išvargusį kūną viršun - akys iškart užkliuvo už paslapčių dėžutės, kuri nusviesta gulėjo kiek toliau ir buvo kiek pradaryta. Iškarto prišokusi prie šios, mergina pravėrusi skrynutę įgavo nieko nesuprantantį žvilgsnį, ir ištraukė purkštuką - pridėjus prie jo nosį, užuodė stiprų citrinų rūgščių kvapą. Nors ir nelabai suprato, kam šitas skirtas, norėjo kuo greičiau nešdintis iš šitos teritorijos ir apskritai labirinto, tad purkštuką paėmė į laisvą ranką ir patraukė pirmyn.
Braudamasi priekin, prie paskutiniosios užduoties, Junko kiek nerimavo - rodos, kad bus kažkas su vijokliais ir iš jų padarytomis sienomis, kadangi pastarosios ėmė dažnėti ir dažnėti, pasitaikydavo daugiau akligatvių. Be to, pradėjo apimti toks jausmas, kad aplinka tamsėja. Staigiai pajutusi, kaip kažkas apsiveja kojas, Junko net nespėjo žvilgtelėti žemyn - tik garsiai sukliko ir buvo vožta į vijoklinę sieną, kuri bandė įtraukti pirmakursę į save. Negi čia..?
Net nespėjus susiformaluoti minčiai, klastuolė ėmė ranka plėšyti vijoklius nuo tos, kuri laikė purkštuką - nors užtruko ilgiau nei tikėtasis, ir mergina buvo jau iki liemens apsivyta vijoklių, pagaliau atlaisvinusi ranką ėmė purkščioti citrinų rūgštis į visas puses lyg pamišusi. Vijokliai tarsi piktai išspjaudami merginą ant žemės atsitraukė, ir ji pasidėjo purkštuką šalimais, kol pati susikaupė į kelis gilius įkvėpimus.
Staiga netikėtai ją ir vėl pasičiupo vijokliai, ir pirmakursė nesugebėjo laiku pasičiupti pasidėtojo purkštuko, tad tik galėjo muistytis ir spardytis, kol vijokliai ją lėtai, tarsi besimėgaudami traukė į save. Pajutusi, kaip pilnai buvo įtraukta į šiuos, o ją apsupo tamsa, mergina nebežinojo, ką tolimiau daryti - negalėjo pajudinti nė vienos kūno dalies. Prabuvusi tamsoje kelias akimirkas, klastuolė kiek nustebo, kai buvo tarytum išspjauta į šviesą. Atmerkusi akis pamatė, kad jau nebebuvo pačiame labirinte. Tai čia tikriausiai pabaiga, huh..
Atsistojusi ir nusivaliusi dulkes, žemes ir vijoklių liekanas nuo drabužių, Junko dar kiek paspoksojo į labirintą - galiausiai atsuko šiam nugarą ir nužingsniavo atgalios iš Hogvartsą.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Lėja Laputė

  • III kursas
  • *
  • 235
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • metamorfmagė
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #7 Prieš 3 metus »
Lėja nepatikliai žiūrėjo į labirintą . Jis jai atrodė baugus , nor stiesą sakant jai niekada per daug nepatiko labirintai. Po vienos jai siaubingos istorijos , kai ji pasiklydo kukurūzų labirinte ir iš ten negalėjo išeiti kelias valandas.......
'' Bet dabar ne apie tai '' - pamanė klastuolė ir pasileido gilyn į labirintą.
Iš pradžių ji pamanė , kad viskas kaip per sviestą - perbėgs labirintą per kelias minutes ir viskas bus gerai. Bet taip ji galvojo iki tol , kol nepamatė kelių išsiskyrimo.
-Po šimts - ištarė balsu - paprastai visi sako , kad reikia pasirinkti kokią nors kryptį ir nuolatos ja judėti. Ką gi , renkuosi dešinę...
Ir mergaitė nubėgo ta kryptim . Staiga ji išgirdo  keistą garsą. Tarsi koks gyvis šliaužtų palei žemę.
Klastuolė atsisuko ir pamatė link jos besiraizgančius dygliuotus auglalus , tarsi vijoklius .
Mergaitė dar bandė bėgti , bet augalai apsivijo jos koją ir suleido spyglius
-Ajai...-sudėjavo iš skausmo.Švarko kišenėlėje ji rado burtų lazdelę. Bet iš galvos tarsi buvo iššluoti visi burtažodžiai.
Mergaitė sukaupusi drasą nuplėšė augalą su rankomis. Dygliai sulindo į ranką , bet šiaip ne taip ji išsivadavo ir nubėgo tolyn. Šį kartą jai pavyko išsisukti tik su sužalotais delnais ir kojomis.
Toliau ji pamatė akmenį , užtvėrusį jai kelią.
-O , čia tai lengva - nudžiugo mergaitė . - Vingardium Leviosa !
Visomis jėgomis ji pakėlė akmenį ir neleido už nugaros . Kelias laisvas .
Toliau buvo dar kelios klūtis - pakeliui mergaitė susidūrė su didžiule pelke . Ji išsibūrė sau tiltą.
Vėliau sekė dar vienas kelio išsišakojimas
-Prisimink , visada į dešinę - pasikartojo sau klastuolė .
Tada ji pamatė daugybę kelio išsišakojimų .
- Visa į dešinę , visada į dešinę - kartojo ji
-Į dešinę , dešinę - beviltiškai kartojo raganaitė.
Tačiau einat toliau pasipylė dar kelio išsišakojimų .
- Ką daryti ? - kartojo sau mergaitė - Juk visada į dešinę . Grįždama atgal tik dar labiau viską sumalčiau .O gal pakeisti kryptį ?
Meraitė suabejojo . Bet buvo metas rizikuoti. Kas nerizikuoja , negeria limonado.
Pakeitusi kryptį mergaitė visad ėjo į kairę . Ir pagaliau !!! Kelio išsišakojimai baigėsi.
Klastuolei jau pamatė šviesą.
-Labirinto galas ? Valio - nudžiugo mergaitė.
Bet prie išejimo likus šimtui metrų jos laukė nemaloni staigmena . Ją pasitiko Mažasis Pilknugaris Tiltų trolis !
- Kas iš ryto vaikšto keturiomis , dieną dvejomis , o vakare trimis kojomis ?
- Iš kur aš galiu žinoti ? Pasitrauk - nekantriai paliepė mergaitė
Būtybė vel pakartojo klausimą.
Mergaitė metė į jį piktą žvilgnį ir atsisėdo ant žolės.
-Žmogus - iškošė. Skaičiau knygoje
-Aha - pritarė būtybė ir pasitraukė.
O mergaitė išėjo iš labirinto. Viskas ! Labirintas pereitas !
Net geriausi išduoda, mylimiausi palieka, net nuoširdžiausi pamiršta. Toks jau tas gyvenimas.

*

zaibas2000

Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #8 Prieš 3 metus »
Urtė drąsiai žengė per labirintą kai jai į rankas atpleveno lapelis.
UŽDUOTYS:
1. Susidūrimas su įtūžusiu Minotauru.
2. Iš tūkstančio kopijų atskirti tikrą paslapčių skrynelę.
3.Mažojo Pliknugario Tiltų Trolio mįslė.
4. Persikėlimas per Bedugnę duobę.
5. Velnio raizgai.

Ji nusišypsojo- tris iš penkių užduočių žinojo tad manė, kad jai turėtų pavykti visai gerai. Mergaitė įsikišo lapelį į kišenę, nes jis dar pravers, ir nužingsniavo nosies tiesumu. Ji tikrai nemanė, kad prieš ją staiga išdyks įtūžęs Minotauras. Pusiau žmogus, pusiau jautis taip piktai spoksojo į ją, kad ji neapsikentusi riktelėjo:
-Sustink!!
Tačiau jis tik užriaumojo ir puolė, o Urtė vis rėkavo kerus:
- Reducto, Sustink, Veraverto, Bombardo, Expelliarmus, Sustink!!
Tačiau šie kerai mažai kuo padėjo. Tada ji iš nevilties suriko "Petrificus totalus" ir labai nustebo kai Minotauras griuvo paralyžuotas. Švilpė ramiai peržegė kūną ir nuskubėjo toly.
Paėjus kelias dešimtis minučių kažkas sunkaus dunkstelėjo mergaitei į galvą. Ir dar, ir dar, ir dar. Ji žvilktelėjo kas tai ir labai nenustebo pamačiusi Paslapčių dėžutę. Dar ilgai lijo dėžutėmis todėl kai nustojo aplinkui, poros metrų spinduliu, buvo priversta dėžučių. Urtė uš pat pradžių išbandė "acio" kerus, tačiau per daug nesitikėjo iš šių kerų. Tada išbandė dar porą užkeikimų ir jau visai įtūžusi riktelėjo "Defodio". Vėna dėžutė ramiai pakilo iš krūvos ir sustingo aukščiau už kitas. Švilpė jau nusiraminusi priėjo, pasiėmė dėžutę ir jau ruošėsi eiti kai jai prieš pat nosį nusileido akmeninė siena. Jos kairiajame kampe buvo skylė kaip tik dėžutės dydžio ir ji kyštelėjo nešulį į sieną. Užtvara girgždėdama pasitraukė ir kelias liko laisvas. Urtė jau truputi su baime žvilgtelėjo į sąrašą ir nusipurtė pamačiusi kas jos laukia.
Priėjus Mažojo Tiltų Trolio tiltą ji atsargiai bandė pereiti kai prieš ją išdygo plikas, plonas, mažas, bet su žiauria veido išraiška padarėlis. Ji gudriai žvilgtelėjo įją ir prakalbo gergždinčiu balsu:
- Atėjai mįslės? Tau parinkau ypatingą: kas nesidangsto nuo lietaus, bet išlieka kietas? Kas neturi širdies, bet įkaista? Kas gali gulėti ant širdies ir nenusiristi?
Urtė apmąstė...Dažnai ant širdies susirenka skausmas, bet jis nebūna šaltas... Trolis man nedavė laiko vadinasi aš galiu mastyti kiek noriu- kaip akmuo nuo širdies nusirito... Pala! Akmuo? Na žinoma!!! Jis nesidangsto, bet visad išlieka kietas,neturi širdies, bet įkaista nuo saulės, ir guli ant širdies!! Viskas sutampa. Ji pasakė savo atsakymą ir pasitraukus Troliui perėjo per tiltą. Švilpė džiaugėsi, nes įveikė jau tris penktadalius egzamino, vadinasi daugiau nei pusę. Dabar jos laukia bedugnė duobė. Paskendusi savo mintyse Urtė keliavo bet kur. Ji buvo taip užsisvajojusi, kad vos neįdribo į bedugnę. Ji porą sekundžių svyravo ant krašto kol saugiai tėškėsi ant ušpakalio. Tad prišliaužė pilvu prie duobės ir įmetė akmenuką, tačiau dungstelėjimo neišgirdo. Vadinasi pataikiau čia... Blausiai sau nusišypsojo mergaitė ir išsitraukė iš kišenės dantų krapštuką. Tada nukreipusi lazdelę į jį sumurmėjo "Engorgio" taip padidinusi krapštuką iki rasto dydžio ji dar pasakė "Incarcerous" ir nutiesė virvę, kad lipant būtų saugiau.Perėjus dar pagalvojo kas būtų buve jai ji būtų paslydusi ir sudrebėjo.
Jos laukė tik paskutinė užduotis- Velnio raizgai del kurios ji jaudinosi mažiausiai. Priėjus nedidelę laukymę staiga sutemo ir iš visų pusių link jos ėmė šliaužti kokčiai juodas augalas. Švilpė ramiai ištarė "Lumos" ir raizgai atsitraukė.
Išsikapsčiusi iš labirinto ir eidama atgal į pilį Urtė dar pagalvojo, kad jai nebūtų tiek visko mokėjus jai nebūtų taip gerai kaip dabar.

*

Neprisijungęs Juliet Dark

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Tiesa yra tai , kuo tiki
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #9 Prieš 3 metus »
Juliet mėlynos akys iškart surado labirintą. Kiek girdėjo iš vyresnių mokinių, praeitais metais čia vyko kerėjimo egzaminas ir jame buvo pilna visokių kliūčių. Bet dabar labirintas atrodė saugus, taigi pirmakursė su drauge nusprendė jį pereiti.
Neturėtų būti sunku. O jeigu pasiklysime, kaip visad galėsiu pašaukti brolį
Mintis, kad brolis padės jai visada,kai tik prireiks, klastuolę nuramino ir suteikė saugumo jausmą.
Vos atėjusi iki labirinto pradžios, mergaitė neramiai žvalgėsi, ar nematyti Švilpynukės. Juliet, kaip jai buvo įprasta, atėjo anksčiau. Mergaitė nepakentė vėlavimo.
Žvilgtelėjusi į varpinės laikrodį suvokė, kad atėjo dešimt minučių anksčiau, todėl draugė dar ilgokai nesirodys. Klastuolė atsisėdo ant žolės priešais įėjimą ir ėmė laukti...
Miau

*

zaibas2000

Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #10 Prieš 3 metus »
Urtė pasistrykčiodama bėgo. Pievelė buvo ką tik nupjauta ir maloniai kvepėjo žole. Visur sklido vasaros gėlių aromatas sumišęs su iš uždrausto miško sklindančiu kvapu.
Ji žinojo jog nevėluoja, tačiau Juliet mėgo ateiti anksčiau. Pasukus už kampo jau buvo matyti jog ji nesuklydo. Ant žolės sėdėjo žavi mergaitė su Klastūnyno šaliku.
Mergaitė pristryksėjo prie draugės ir pritūpė prie jos.
-Kaip einasi? Patinka Hogvartse? Seniai nekalbėjom...
Ji apsižvalgė ir suraukė kaktą. Kažin kodėl Klastuolė norėjo susitikti būtent čia... Ji pernai nedalyvavo egzaminuose ir tikrai nežinojo kokie pavojai ten tyko. Vis dėl to Švilpė nutarė paklausti.
-Ar norėjai eiti į labirintą. Gal girdėjai, kad po egzamino iš ten nebuvo panaikintos visos kliūtys? Tikrai nori ten eiti?

*

Neprisijungęs Juliet Dark

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Tiesa yra tai , kuo tiki
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #11 Prieš 3 metus »
Juliet neteko laukti draugės ilgai. Kai klastuolė jau ketino atsistoti ir apeiti aplink labirintą, kad galėtų apskaičiuoti apytikslį jo plotą, išgirdo ateinant draugę.
- Labas - atsakė klastuolė išgirdusi Švilpynukės balsą - sekasi neblogai, o tau?
Juliet dar sykį pažvelgė į įėjimą į labirintą
- Taip. Man smalsu, ar sugebėčiau jį praeiti. Kad ir su drauge ir be jokių kliūčiu. Na,mokslo metai dar tik prasidėję...
Klastuolė supynė savo ilgus raudonus plaukus į kasą, kad jie nesiplaikstytų vėjyje ir nelįstų į akis. Tada atsistojo nuo žolės ir iš lėto priėjo prie įėjimo.
- Eisi kartu?
Juliet žengė žingsnį ir atsidūrė tarp labirinto sienų. Klastuolės melynos akys žvelgė į tolyn besitesiantį labirinto koridorių. Prieš eidama, dar atsigręžė į draugę
- Tai eini kartu?
Miau

*

zaibas2000

Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #12 Prieš 3 metus »
Vis dar prisimindama ką patyrė labirinte pernai Urtė liuoktelėjo Juliet iš paskos ir paėmė ją už parankės.
-Aišku eisiu. Tik nepamiršk ką nors įtartino pamačiusi pasakyti. Žinau jog ir tu gabi, bet aš jau viską perėjau ir jai pamatysi nors menkiausią lapelių sušnarėjimą pranešk. Nenuvertinu tavo gebėjimų, bet manau, kad galėčiau tai atlikti... mm... truputi geriau už tave.
Ji nusišypsojo draugei ir patraukė iš paskos vis žvalgydamasi. Paskui prisiartinusi prie jos nusprendė papasakoti kas atsitiko šiame labirinte.
-Žinai pernai iš visų labirinto kliūčių turėjau tik penkias. Visas įveikiau. Nesigiriant tai buvo susidūrimas su kuoktelėjusiu Minotauru, skrynelės ieškojimas tarp tūkstančio kitų, trolio kuris visai nebuvo mažas mįslė, rizika nugarmėti į bedugnę duobę ir truputi norintys mane pasmaugti velnio raizgai... Nieko ypatingo.
Tada švilpė truputi pamąstė ir vis dėl to nusprendė paklausti.
-Kodėl norėjai susitikti būtent čia? Kodėl nori pereiti labirintą? Ar tai turi konkrečią prasmę tavo gyvenimui?

*

Neprisijungęs Juliet Dark

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Tiesa yra tai , kuo tiki
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #13 Prieš 3 metus »
- Žinau, kad tai gali atlikti gerokai geriau už mane. Bet reikia nepamiršti, kad tu jau baigei pirmąjį kursą, o aš jį tik pradėjau
Nusišypsojusi draugei klastuolė pradėjo žingsniuoti jai gan kraupiu, žaliu labirinto koridoriumi.
- Kodėl norėjau susitikti būtent čia? Tiesą sakant, net nežinau. Kažkaip žaviuosi labirintais, kad ir kokie jie bebūtų...
Raudonplaukė išsitraukė lazdelę
-Tik... jeigu tu nieko prieš... gal galėtumėme neišsiskirti? Ta prasme eiti kartu, o eiti į dvi skirtingas puses.  Saugumo sumetimais. Jeigu kartas kas nors nutiktų. Ta prasme kuri nors iš mūsų susižeistų ar panašiai.
Ne kuri nors, o aš, tikrai tą žinau
- Taigi...eime tolyn...
Ir klastuolė nubėgo į priekį, kartkartėmis stabtelėdama, kad ją galėtų pasivyti Švilpynukė.
Miau

*

zaibas2000

Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #14 Prieš 3 metus »
Urtė su siaubu pažiūrėjo į Juliet.
-Tau dar atėjo mintis, kad mes išsiskirsime??? Na visai jau... Negalime skirtis nieku gyvu. Jai sutiksime kauką ar psichą tikrai neapsiginsime po vieną. Nieku gyvu.
Paskui jai pradėjus bėgti mergaitė nusikvatojo ir puolė vytis draugę. Ji taip skubėjo, kad nepamatė vazonėlio ant žemės ir užkliuvusi vožėsi ant žemės. Norėdama stotis Švilpė pajuto, kad negali. Atsigręžusi ir pamačiusi velnio raizgus ji nelabai išsigando, tačiau pamačiusi lazdelę nuriedėjusią už metro persigando.
Šviesiaplaukė pradėjo muistytis ir velnio raizgai dar labai ją suspaudė. Staiga ji pajuto jog lūžo kulkšnis ir kraupiai suriko tuo pačiu atkreipdama Juliet dėmesį,
-AAAAAAAAAAAAAAA!!!!!