0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Ginta Tauškalė

  • VI kursas
  • *
  • 403
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • „Ateitis sutinkama su praeities našta.“ Peral S. B
Ats: Restoranas ,,Magiška Diena".
« Atsakymas #45 Prieš 7 metus »
Prabėgo dar vieni mokslo metai Hogvartse. Ginta per atostogas neilsisi, o keliauja atgal į darbą kuris atsidaro tik vasarą. Ginta į Godriko daubą atkeliavo su mama. Norėjo ją supažindinti su savo darbu. Atėjusi prie kavinukės su iškaba "Magišką diena" Ginta tarė:
- Štai. Aš čia dirbu.
Išsitraukusi raktus iš kelnių kišenes įleido mamą vidun. Ginta kavinėje buvo viena. Ankstesnis savininkas išėjo iš darbo, o dabartinis Londone tvarko reikalus. Mergaitė uždėjo ant durų užrašą: "SKUBIAI IEŠKOMI DARBUOTOJAI!" Ir jau padėjo anketas ant stalo.
- Mama, o tu nenori dirbti? - šyptelėjusi tarė Ginta.
Bet mama tik papurtė galvą. Žinoma, juk nemainysi darbo ministerijoje į šią kavinę.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Restoranas ,,Magiška Diena".
« Atsakymas #46 Prieš 6 metus »
Nors buvo ir žiema, rytas buvo tiesiog nuostabus. Saulės spinduliai buvo gan šilti, kaip tik šildė Aleno pabalusią odą. Visgi švilpis atėjo į Godriko Daubą, nepasimėgauti saulės spinduliais, nors oras jį labai džiugino. Alenas kai kurį laiką, atėjo gyventi pas tetą Godriko Dauboje, nors kaip ir nenorėtu ten, bet turėjo vaidinti, kad yra labai laimingas.
 Gan nepatenkintas švilpis išėjo iš gyvenvietės, kad prasivaikščioti po šį miestą. Vaikinas buvo sutikęs gan daug įdomių parduotuvių, dalykų, kurie tikrai buvo švilpį sudominę. Bet labai nesiblaškė, visgi tai jam negalėjo pakeist jo susierzinusią nuotaiką. Kas gali būti dar blogiau? Su tokiomis mintimis vos ne visą laiką buvo Alenas. Jį nervino, jo teta, jos butas, jos vaikai, bet visgi, to vaikinas niekada neparodys.
 Einant švilpis užtiko gan įdomią kavinę, visgi Alen turėjo su savim pinigų, todėl galėjo sau leisti pavalgyti, ar tiesiog išgerti kokio nors gėrimo. Prieinant prie restorano, jam lyg jautėsi, kad tai restoranas kuris skirtas ne žiobarams. Tai supratęs, švilpiui dar labiau užsinorėjo ten, todėl jis atidarė duris ir įėjo į restoraną.
 Žmonių buvo nei mažai, nei daug. Bet tai sudarė gerą atmosferą. Vaikinas atsisėdo pačiam gale, prie kampo, visiškai vienas. Lyg būtu viskas ir gerai, bet švilpiui pradėjo "lįsti" gan keistos mintys, apie tai, jog reikia kažką čia pridaryti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Alen Sullivan »

*

Neprisijungęs Leonas Hollandas

  • V kursas
  • *
  • 62
  • Taškai:
Ats: Restoranas ,,Magiška Diena".
« Atsakymas #47 Prieš 6 metus »
Pasidabinęs smėlio spalvos priglundančiomis kelnėmis su įsiuvais ir balais marškiniais, kurių kerus sagos viršuje buvo prasegtos, Aronas įžengė į restorano vidų. Iškart užuodė gardžių patiekalų kvapą ir burnoje pradėjo kauptis seilės. Vaikinas nebuvo valgęs nuo pietų, o dabar jau pusė aštuonių vakare. Pasitaisęs savo šviežiai pakirptus plaukų galiukus, akimis apibėgo visą restorano interjerą ir pastebėjo patogų kampelį. Paltą pasikabino ant kabyklos, stovinčios kaip tik prie to staliuko. Iškart krestelėjo ir perbraukė per savo smakrą, tikrindamas ar nepaliko nereikalingo plaukelio. Kažin ji ateis? Turėtų ateiti. Juk mačiau iš jos akių, kad jai patiko. Nors čia gi moteris, kas jas supras. Pasitaisė marškinių rankoves ir laukė. Netikėtai iš kažkur išdygo persona, susirišusi plaukus į tvirtą kasą.
-Labas vakaras. Atleiskite, bet šį vakarą restoranas užsakytas.
Martelis pavartė akis ir atsigręžė į padavėją. Godžiai ją nužvelgė ir tarė:
-Žinau.
-Atleiskite, žinote? - pasiteiravo ji.
-Taip, žinau, nes pats jį ir užsakiau.
Merginą išmušė šaltas prakaitas. Ji pasitaisė marškinėlių apykaklę ir tarė:
-Gal pageidausite ko nors?
Piktai dėbtelėjo į ją.
-Prieik, kai prie mano stalelio atsisės graži panelė, o dabar dink.
Padavėja padarė, kaip buvo paliepta. Tiesiog išgaravo. Aronas giliai įkvėpė ir užsidėjo kaukę, kuris jis vis rodydavo aplinkiniams, ir net nemąstė Persefonei daryti išimties, nebent ji...

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: Restoranas ,,Magiška Diena".
« Atsakymas #48 Prieš 6 metus »
Persefonė lūpomis gaudė orą, garsą versdama tyla. Šalta. Kai aplink kaklą apsivija švelnus brizas, mergina kaklą labiau panardina į apsiaustą. Norėjosi išnykti, stebint ilgaplaukį pro langą, norėjosi negrįžti. Persefonė menkai šyptelėjo - o kas, jei ji nepasirodys? Bėgo laikas, atrodė, kad daug greičiau nei įprastai. Bet ji nevėlavo. Tu nesupratai mano minčių, išėjai, maniau, kad liksi. Tu sakei, kad reikalavau išeiti, bet tu tik nesupratai manęs. Tu sakei, kad aš graži, sakei, bet palikai. Tu nematei mano ašarų, negirdėjai balso skambesio, nejautei skausmo. Tu be jausmų,išėjai, negrįžai. Tai kodėl aš turiu pradėt pirma? Kodėl aš ateisiu, o tu tik sėdėsi? Ji prisiglaudė prie lango. Atrodo neturėjo kuom kvėpuoti, bet širdis dar spardėsi krūtinėj, bet daug stipriau, girdėjosi net už kilometro.
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Leonas Hollandas

  • V kursas
  • *
  • 62
  • Taškai:
Ats: Restoranas ,,Magiška Diena".
« Atsakymas #49 Prieš 6 metus »
Aronas vis dar sėdėjo, laikrodis tiksėjo, laikas vis seko ir seko. Jis net pametė skaičių, kiek stiklinių vandens išgėrė belaukdamas išrinktosios. Minutė ėjo po minutės. Padavėja tyliai priėjo prie staliuko su stikliniu ąsotėliu, pripildytu skaidriu vandeniu ir citrinų griežinėliais. Kruopščiai įpylė jo į stiklinę ir tyliai pasišalino, kaip ir atėjo. Jis iškart griebėsi stiklo ir godžiai išgėrė jį. Atidžiu žvilgsniu apžvelgė tuščią restoraną ir jautė, kaip vis pildosi kantrybės taurė. Kur ji po velnių? Išbando mane ar ką? Nori pamatyti, kaip aš jos geidžiu? Na ir gerai. AŠ NORIU TAVĘS, PERSEFONE. Rankas padėjo ant stalo ir pradėjo vedžioti mažus ratelius ant stalviršio.
-Jei tu tuoj pat nepasirodysi, aš pasišalinsiu iš čia, - sau po nosimi sumurmėjo jis.

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: Restoranas ,,Magiška Diena".
« Atsakymas #50 Prieš 6 metus »
Tyla kartu su garsu pradingo nakties tamsumoje. Žybtelėjo žvaigždutė danguje. Eiti ar neiti? Ar čia tas pats, kaip "Būti ar nebūti"? Atrodo, ne ji viena nežino kaip pasielgti. Aronas irgi, matėsi iš jo veido - nepyk, tau netinka. Ji žengia žingsnį. Greičiausiai nesulauks švelnios rankos pakvietimo į vidų, nieks jos nepaklaus ar jai nešalta, kaip jaučiasi, ar viskas gerai... Prasivėrė durys ir Persefonė tyliai įėjo į vidų.
-Atsiprašau,- tyliai tarė, nuleidusi galvą. Atsiprašė tarsi už nieką. Kodėl taip sunku kalbėti? Tylėti? Jausti? Mylėti? Mergina stovėjo toje pačioje vietoje, kaip ir įėjo - prie durų, didelė galimybė, kad taip bus greičiau išeiti jei prireiks, kas labai tikėtina. Daugiau nieko nesakė, tylėjo, net jam į akis nepažvelgė.
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Leonas Hollandas

  • V kursas
  • *
  • 62
  • Taškai:
Ats: Restoranas ,,Magiška Diena".
« Atsakymas #51 Prieš 6 metus »
Ir štai, tada atsidarė restorano durys ir vidun įžengė ji - Persefonė Peloquin. Ji stovėjo vietoje, nejudėjo. Tyliai atsiprašė, bet Martelis nesuvokė, kodėl ji tai padarė. Atsistojo ir žengė kelis žingsnius link jos.
-Svarstai ar likti, ar sprukti? Sakau tai, nes vis dar stovi prie durų.
Vaikinas giliai įkvėpė, nurijo seiles ir pasitaisė plaukus. Paimk ją už rankos ir nusivesk prie stalo. Elkis su ja taip, kad ji suprastų, kokia svarbi tau yra. Neleisk, kad ji paspruktų. Atsistojęs per žingsnį nuo panelės, pažvelgė jai į akis ir tyliai, beveik negirdimai sumurkė. Pajuto, kaip pradėjo virpėti jaunuolio rankos ir, žinoma, kojos. Nenorėdamas, kad Persefonė tai pastebėtų, jis staigiai žengė į priekį, suėmė jos veidą ir aistringai priglaudė savo lūpas prie josios, tikėdamasis atsako. Jo ranka lengvai nuslydo ant jos liemens, kuri dar stipriau pritraukė panelę prie Arono Martelio.

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: Restoranas ,,Magiška Diena".
« Atsakymas #52 Prieš 6 metus »
-Svarstau,- šaltai atsakė Persefonė. Akys susidūrė su jo. Ir ji...ištirpo? Ta maža snaigutė sušilo. Persefonė išsidavė Aronui, bet tuojau pat susitvardė. Veiksmai, kaip laikas - bėgo greitai, galbūt nenoriai. Vos tik Arono lūpoms palietus josios, akys prasivėrė, suspindo, bet...vaikinas negavo atsako. Ragana delnais įsirėmė į Martelio krūtinę ir silpniau nei įprastai stumtelėjo Aroną truputėlį toliau nuo savęs, taip atjungdama jaunuolių lūpas.
-Ir viskas? Tik tiek norėjai "pasakyti"?- ji buvo pikta, bet nerodė to akivaizdžiai. Jei tik jis pažiūrėtų į josios akis taip giliai, suprastų ką ji jaučia, suprastų kodėl ji pyksta, suprastų, kad ta vienatvė kelioms dienoms ją sugadino. Galbūt jai reikia kiek atvėsti? Akyse žaidė ugnelės - trys - pyktis, meilė ir kažkas neaiškaus...rūpestis? Ar šis vakaras jai gali tapti ypatingas?
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Leonas Hollandas

  • V kursas
  • *
  • 62
  • Taškai:
Ats: Restoranas ,,Magiška Diena".
« Atsakymas #53 Prieš 6 metus »
Nors ir kaip norėjo, kad ji atsiduotų aistrai, bet į bučinį ji neatsakė. Aronas pajuto panelės rankas ant savo krūtinės. Persefonė ji silpnai stumtelėjo šalin. Vaikinas pasijuto, kaip į šalį paspirtas šunytis. Žinoma, pasipiktino tokiu jos poelgiu, bet pats buvo kaltas.
-O ko tikėjaisi? Kad imsiu ir poemą padeklamuosiu tau? - akis nuleido iki jos lygio ir nustebo, nes kai ką pastebėjo. -Persefone, palauk.
Aronas grakščiai apglėbė ją aplink liemenį ir priglaudė savo kaktą prie josios. Užmerkė akis ir nusviedė savo tą veidmainio kaukę kuo toliau. Jam dabar buvo nusispjaut, kad jį gali pamatyti tokį, kokį jis yra - pažeidžiamas.
-Jei dėl to, kaip dabar jautiesi, esu kaltas aš - prašau tavo atleidimo. Jei tave įskaudinau, tai padariau nesuvokdamas to.
Jis lėtai nuo jos atšlijo, prieš tai švelniai pakštelėdamas jai į kaktą, ir vėl užsidėjo savo kaukę, kuri jį saugojo jau labai seniai. Ištiesė Persei ranką ir tyliai tarė:
-Dabar nusivalyk ašaras, nes jos tave paverčia dar gražesne, o aš tai negaliu praskysti per pirmąjį mūsų pasimatymą, mhmm? Eime prie bet kurio stalelio. Šis restoranas tiks mums.

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: Restoranas ,,Magiška Diena".
« Atsakymas #54 Prieš 6 metus »
-Gal ir taip, gal ir ne,- sušvelnintu balsu atkirto Aronui. Ar verta atsiprašyti?
-Lau... - "laukiu" žodis buvo nutrauktas staigu Arono gestu. Norėjosi paklausti, ką darai, bet vėlgi - ar verta? Gal užteks tik pasimėgauti artumu?- ar taip sakai kiekvienai? Ir, atleisti nėra taip lengva,- atsiduso mergina, ranka perbraukdama per vaikino ilgus plaukus. Švelnu. Kita ranka ji nusivalė ašaras, kaip Aronas liepė. Gerai, prašė. Ar jis pasakė pasimatymas? Ne, to negali būti. Tai...kvaila, jie ne tokie. Žybtelėjo akys. Stebuklas.
-Sakai, visas visas?- ji ranka parodė į stalą prie lango, kur Arono sėdėjo prieš jai ateinant ir atsisėdo į jo vietą. Įkvėpė.- ar norėjai apie kažką pasikalbėti?- vienas žingsnelis. Lėtai, po truputį, su giliu įkvėpimu. Tiesiai į lekiantį traukinį stačia galva. Pavojinga. Kaip išsikapstyti? Dar atodūsis, negirdimas, nematomas kaip jos jausmai. Dar vis šalta kaukė.
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Rokas Sviper

  • V kursas
  • *
  • 303
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • noriu valgyt, miegot ar verkt
Ats: Restoranas „Magiška diena“
« Atsakymas #55 Prieš 3 metus »
Antrą atostogų pirmadienį Rokui prasidėjo darbas kavinukėje (šitos vietos restoranu tikrai nepavadinsi). Įprastą eigą sutrikdė tai, kad buvęs savininkas Jamison'as išėjo iš darbo. Vietoj jo pasirodė kažkokia pagyvenusi moteriškė, kuri pasirodo dar vadovauja rūbų parduotuvei. Septintą valandą ryto ji tekina atbėgo prie „Magiškos Dienos“ durų atrakino kavinę, paaiškono Rokui visus reikalus ir išrūko iš ten. Prieš išeidama dar pasakė:
 – Padavėjos dar neradau. Šiandien dirbi vienas.
Varnis išpūtė savo akis ir piktu veidu žiūrėjo į darbdavę. Tada suprato, kad nėra čia ant ko pykti ir pradėjo tvarkytis. Pirmiausiai spintoje susirado stiklų valymo skysčio ir nuvalė visus kavinukės langus, tada pasičiuopė šluotą, apkuopė salę. Reikėjo išvalyti ir tualetą, tą varnis padarė užsikimšęs nosį.
Kai laikrodis rodė aštuntą valandą, varnis nuėjo į virtuvę. Pirmiausiai teko nusišvarinti rankas ir pradėty minkyti kotletus. Jų priminkė gal dvidešimt ir sudėjo į šaldytuvą. Tada atėjo laikas pjaustyti produktus sriuboms. Jaunuolis žinojo, kad jų čia ne visada galima valgyti. Normaliose kavinėse jų būdavo tik viena. Žmonės ją suvalgydavo ir kitą rytą išvirdavo naują. O čia jos netgi keturios!! Jas pardavinėja tol, kol nebelieka. „Minecraft“ sriubos galėdavai neparduoti ištisą savaitę (ji buvo brangi ir neskani). Tačiau jaunasis virėjas nieko negalėjo pakeisti. Darydavo, tai ką jam liepė viršininkai ir viskas. Pagal receptus viską jis padarydavo tobulai, tik tie receptai patys tobuli nebuvo. Užsisvajojęs apie kavinės minusus ir sudėjęs virti sriubas, Rokas visai pamiršo žiūrėti į laikrodį: buvo 10:05. Jis greitai nusiėmė prijuostę ir bėgo atidaryti kavinukės durų.
Varnis apsidžiaugė, kad kieme lijo. Gal šiandien niekas neateis, bus rami diena. O gatve iš tikrųjų niekas nevaikščiojo. Vaikinas nuėjo prie baro ir pasidarė sau juodo šokolado kokteilį (normalų, be pipirų ir tuo labiau krapų). Juodaplaukis atsisėdo prie vieno iš staliukų. Pro langą žiūrėjo į debesis, svajojo ir visai užsimiršo apie pro puodo kraštus bėgančias sriubas.
I think stupid people were put on this planet to test my anger managment skills

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Restoranas „Magiška diena“
« Atsakymas #56 Prieš 3 metus »
 Godriko Dauba buvo vienas iš tų įžymesnių miestelių, kuriuos kiekvienas burtininkas norėjo aplankyti bent kartą savo gyvenime. Na, Anglijos burtininkas. Čia buvo jų Meka. Galėjai būrį tokių žioplių kasdien pamatyti spoksančius į Poterių namą ar nešančius gėles ant jų kapo. Suknisti turistai.
 Liucija, siekdama artimiau susipažinti su Anglijos kultūra ir istorija, išsiprašė Nojaus, kad galėtų bent dieną praleisti viena, tyrinėdama šį kažkuo visus traukiantį miestelį. Tad susirinkusi viską į kuprinę, mergaitė savo baltus plaukus pasislėpė po kepure, užsimetė švarkelį ir patraukė tyrinėti Godriko Daubos.
 Ne ilgam. Viską deginusią saulę netrukus pakeitė debesys, kurie greitai pravirko savo karštomis vasarinėmis ašaromis. Liūtis. Stambūs lašai negailestingai daužė žemę, sukurdami nedarniausią gamtos simfoniją.
 O Liucija bėgo. Šlapi rūbai nemaloniai lipo prie odos, o dėl lietaus buvo sunku ką nors įžiūrėti. Pastebėjusi kažką panašaus į kavinę, švilpė atidarė duris ir įsmuko vidun. Bandydama atgauti savo kvapą, mergaitė stengėsi nekreipti dėmesio į varvančius rūbus.
 Kvapas kavinėje buvo... Svilėsių. Kažkas turbūt virtuvėje nemoka darbuotis. Liūdnai šyptelėjo Liucija ir pastebėjo vienintelį patalpoje buvusį žmogų.
-Rokai! Ar virtuvė dega?-šiek tiek sutrikusi paklausė mergaitė, nušlepsėjusi prie vaikino. Ji labai labai tikėjosi, kad jos darbuotojai neišmes lauk už tai, kad po savęs palieka balas.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Rokas Sviper

  • V kursas
  • *
  • 303
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • noriu valgyt, miegot ar verkt
Ats: Restoranas „Magiška diena“
« Atsakymas #57 Prieš 3 metus »
Rokas lėtai siurbčiojo savo gėrimą, kai erzinančiai suskambėjo durų varpelis. Pasukęs savo galvą vaikinas pamatė, kad į vidų užėjo Liucija, kurią pažinojo iš susitikimo mokykloje. Išgirdusios jo klausimą, vaikino smegenys tarsi negalėjo apdoroti, kas ten sakoma, išgirdo tik skiemenis. Prireikė kelių sekundžių, kol jaunasis virėjas, sugebėjo suprasti savo situacijos sudėtingumą. Išgirdęs merginos žodžius, pats pajuto stipriai užuodžiamą degėsių kvapą, sklindantį iš virtuvės
 – Tikriausiai, – sušuko jis ir nuskuodė link kvapo šaltinio.
Atidaręs stumdomas virtuvės duris greitai apsimovė pirštines ir prijuostę – net ekstremaliomis situacijomis higienos reikalavimai buvo įkalti į galvą. Tada jaunuolis atsisuko į viryklę. Keturi dideli puodai svyduriavo dėl labai stipraus vandens kunkuliavimo. Iš jų pro viršų bėgo vandens purslai. Tačiau tai nebuvo kvapo šaltinis. Kitoje virtuvės pusėje, toli nuo sruvančio vandens, galėjusio sustabdyti ugnį, keptuvėje ruošiamos morkos liepsnojo. Kai kurios jau buvo pavirtusios anglimi. Varnis nežinojo ką daryti. Supanikavo. Sumažino viryklės ugnį, tačiau tas nepadėjo suvaldyti situacijos. Keptuvės turinys tebedegė. Rokas uždengė ją dangčiu ir tikėjosi, kad negavusi deguonies ugnis nustos degti. Tada keptuvę perkėlė ant pjaustymo stalo, kur ne taip karšta. Galiausiai nubėgo iš spintelės atsinešti druskos, kurią laikė maišais. Tikėjosi, kad jos neprireiks.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Rokas Sviper »
I think stupid people were put on this planet to test my anger managment skills

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Restoranas „Magiška diena“
« Atsakymas #58 Prieš 3 metus »
 Liuciją tokia Roko reakcija šiek tiek išgąsdino. Mergaitė dar apsidairė, ieškodama kokio padavėjo ar kito žmogaus, bet suprato, kad greičiausiai jie čia vieni. Ir kas paliko nepilnamečiui visą kavinę! Pamiršusi savo varvančius rūbus, švilpė nusekė paskui vaikiną į patalpą, kuri greičiausiai ir buvo ta deganti virtuvė.
 Degėsių kvapas čia buvo vos pakenčiamas. Kol Rokas tvarkėsi su degančia keptuve, Liucija užsuko ugnį po puodais ir, pasičiupusi kažkokį skudurėlį, vos vos nukėlė jų dangčius, kad išeitų susikaupę garai.
-Tragedija. Absoliuti tragedija,-sau murmėjo mergaitė galvodama, ką daryti su skęstančia viryklę. Bent jau atsisukusi į keptuvę galėjo pasidžiaugti, kad ši negrasino sudegti.
-Rokai, čia reikia viską išvėdinti,-kaip tikra šeimininkė, Liucija pradėjo suktis virtuvėje. Kampe pasidėjusi kuprinę, švarkelį bei kepurę, užsimetė kažkokią apiplyšusią prijuostę ir vaikščiodama po virtuvę pradėjo burbėti:
-Grindys neplautos, o šiukšlės! Vargeli, nesistebiu, kad čia dvokia. Jas lauk, keptuvę gali kartu, čia viskas sudegę,-priėjusi prie puodų, ji tęsė savo Maisto ir veterinarijos tarnybos inspekciją,-Sriubos, absoliučiai šlykštu, vaiknamy skaniau. Persūdyta. Kada paskutinį kartą kas šveitė puodus? Tragedija!
Paragavusi kažkurios sriubos, Liucija tikėjosi, kad nenusinuodijo.
-Tarakonynas,-sukryžiavusi rankas ant krūtinės garsiai paskelbė išvadą baltaplaukė.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Rokas Sviper

  • V kursas
  • *
  • 303
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • noriu valgyt, miegot ar verkt
Ats: Restoranas „Magiška diena“
« Atsakymas #59 Prieš 3 metus »
 Rokas džiaugėsi, kad keptuvė užgęso, tačiau nebuvo taip smagu, kad po virtuvę lakstanti Liucija skundėsi virtuvės švara. Iš dalies žinojo, kad buvo kaltas dėl viso šito – juk susitvarkyti šiandien turėjo jis. Tačiau, vis tiek piktinosi, kad jis vienas per tris valandas turėjo suruošti kavinę darbui. Savaime aišku, tada prioritetą skyrė salėj, kurią mato visi darbuotojai. Nesitikėjo, kad į vidų pateks gaisro gesintoja. 
– Tuoj atidarysiu langus, – pasakė Rokas ir nuėjo prie virtuvėje esančių dviejų didelių langų, nusuktų į vidinio kiemo pusę.
 Tada į šiukšlinę sukrovė morkas, bet keptuvę vis dėl to paliko, galvojo, kad dar kažkaip išsiplaus. Virėjas nusprendė neatsakinėti į retorinius švilpės klausimus ir patylėti. Tada pasiėmė šepetį ir šiek tiek apšlavė virtuvės grindis. Kai, blondinė sugalvojo paragauti sriubos Rokas bandė ją sustabdyti, tačiau ši parazitė šaukštą įkišo tiesiai į juodaplaukio nemėgstamiausią „Minecraft'o“ sriubą.
– Aha, tos sriubos niekam nerekomenduoju, tačiau tenka daryti pagal receptą, – pasiteisino jis. – Labai ačiū, kad padėjai, bet gal eik į salę. Gali mane ir išmesti iš darbo, jeigu tave čia pamatys, – stengėsi prašyti maloniu balsu. – Manau, kaip nors aš susitvarkysiu. Matai, pas mus trūksta darbuotojų. Gal nori būti padavėja? – paklausė jis.
 Nelabai žinojo, kokio atsakymo nori. Mergina jam patiko, būtų smagu kartu dirbti, tačiau patirta šitokia gėda apsunkina situaciją.
I think stupid people were put on this planet to test my anger managment skills