0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 632
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #570 Prieš 1 metus »
Dori barėsi. Tai Sakurai nepatiko, bet vis dėlto klastuolė buvo teisi. Dabar pridirbta daug negerų dalykų. Deja, bet profesorius į pilį eiti nenorėjo. Nes jis buvo atkreipęs dėmesį, kad prieš tai to daryti neketino ir Sakura. Jis tikriausiai prisimena, jog vedžiausi jį į mišką. Na ir kam tu taip darei, Sakura, kalbėjosi su savimi mintyse.
- Aš... aš norėjau. Eiti į pilį. Aš dabar noriu, - pasakė ji Auriui Senkleriui. - Ir aš jos nebijau, ne!
Netrukus profesorius ėmė sukioti rankose burtų lazdelę. Strazdanė susiraukė. Kilo klausimas, ką jis darys. Pasidarė kažkaip neramu. Ir tada Dori apsisuko bei pradėjo kažkur eiti. Nieko nepasakiusi.
- Dori! - sušuko Sakura. - Dori, palauk! Ką tu darai? Nepalik manęs vienos, prašau! Ką man reikės daryti? Ir kaip Marinos eliksyras? Dori!
O tada Sakura suprato. Jis panaudojo užvaldymo kerus, galvojo. Per mane. Ir štai, Sakura sukniubo ant žemės ir pradėjo verkti pro ašaras sakydama, kad per ją profesorius buvo priverstas panaudoti nedovanotinus kerus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sakura Levins »

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1811
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #571 Prieš 1 metus »
Mendel kaip visada elgėsi siaubingai įžūliai. Ir kažkokia Aurio smegenų kertė, kurioje dar rasdavosi šiek tiek minčių nesusijusių su Sakura pamanė, kad už šitai ji kada nors atsiims. Bet tas mintis vėl potvyniu nušlavė kitos. Senkleris užbūrė Klastuolę valdymo kerais ir šypsojosi kaip paskutinis kvailys stebėdamas, kaip ji tolsta.
Bet neilgai šypsojosi. Greitai pasidarė taip šuniškai liūdna, kad kaukti norėjosi. Nes jo mūza, jo meilė dabar ašaras liejo. Ji šaukėsi Dori, kuri darė taip, kaip jis liepė. Tai Sakura tikrai nori į pilį? Stebėjosi Auris. Na, tai buvo mažiausia, ką raudonplaukis galėjo dėl jos padaryti.
Jis pritūpė ant žemės ir leido sau ją apkabinti. Pasimėgauti tuo kokias kelias sekundes.
- Aš ją atkerėsiu ir eisiu į pilį, tik jau tu neverk. - Pasakė. Atsistojo ir paleido Dori iš savo ytakos.
Tada  išbūrė nosinę, kurią padavė Sakurai.
- Tik prašau stokis, nusišluostyk ašaras ir einam. Darysiu taip, kaip tik nori. Atsiprašau, kad nuliūdinau tave. - Balse buvo justi liūdesys ir atgaila. Jam dabar atrodė, kad nieko baisesnio savo gyvenime nebuvo padaręs. O, kad tik ji vėl pralinksmėtų, kad tik imtų šypsotis. Galvojo.

*

Neprisijungęs Ikelas Garver

  • IV kursas
  • *
  • 146
  • Taškai: 99
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #572 Prieš 4 mėnesius »
  Ikelas ėjo keliu. Artėjo uždraustojo miško link, tačiau į patį, žinoma, eiti neketino, juk baisu! Tačiau traukė į pamiškę. Berniukas labai tikėjosi, kad ten nebus jokių baisių padarų, nieko, kas galėtų jį nuskriausti. Taip pat berniukas labai bijojo nuodingų augalų, mat jis nenusimanė herbologijoje, tad nežinojo, kada elgtis normaliai, kada visko bijoti. Gerai, Ikelas kiekvieną sekundę, bent tamsiausiame ir tolimiausiame pasąmonės kampelyje, ko nors bijodavo, tačiau jo pagrindė būsena dažnai būdavo rami, dabar net džiaugsminga, kažkaip atėjo žiema, gruodis, o tai berniukui teikė laimę.
  Pasiekęs pirmuosius medžius, uždraustojo miško pamiškę, jis apsižvalgė. Čia nieko nebuvo, todėl berniukas, priklaupęs ir nusiėmęs pirštines, mat nešiojo kumštines, o su jomis ką nors daryti buvo sunku, prakasė šiek tiek sniego. Nuodų ir vaistų vadovėlyje skaitė, kad iškritus pirmajam sniegui, jį nukasus, galima rasti geltonąją kermuknę, kuri labai naudinga eliksyrų gamyboje, tačiau turi būti sušalusi. Kažkaip pastaruoju metu jam ėmė visai patikti šios pamokos. Norėčiau naujos, stipresnės nuodų ir vaistų knygos... O, gi tuoj Kalėdos, išsiųsiu laišką mamai! Pagalvojo berniukas, mat pervertus vadovėlį, dauguma receptų nebuvo būtent tokie, kokių Ikelas norėjo.
  Kiek pakapsnojęs, jis rado augalą, kuris buvo labai panašus į jam reikiamą, tad klastuolis, žinoma, nusprendė, kad tai būtent tai, ko reikia, tad, greitai nuskynęs, įsidėjo į kišenę ir skubiai užsidėjo pirštines, mat buvo labai šalta. Brrr, kaip šalta!
  Tik pagalvojęs, kad reikėtų ir šiaip parašyti mamai, jau seniai tą darė, jis nubėgo pilies link, pirmiausia į Klastūnyno berniukų miegamuosius, pasidėti daiktų. Ir viskas, pamiškėje jo neliko - ten karaliavo tik šaltis ir sniegas.