0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #555 Prieš 1 metus »
Auris planavo išsiburti taurę ir pripilti į ją vandens iš lazdelės. Bet nespėjo to padaryti. Nes išvydo artėjant Sakurą. Taip ir neteko su ja pasikalbėti. Po to įvykio. Jis buvo užsivertęs darbais. Ieškojo informacijos apie senovinius ritualus ir jų pasekmes. Paskui Erka. Auris vis dar klausė savęs ką sau manė, kai nutarė tapti jos globėju. Kaip tas sprendimas atėjo jam į smegeninę. Reikėjo sutvarkyti dokumentus. Nors jis jos neįsivaikino, to dar betrūktų. O tik tapo jos globėju vis tiek turėjo sutvarkyti dokumentus. Aišku viską spartino magijos pagalba, bet vis tiek. O paskui reikėjo supirkti jai daiktus. Nes atostogas ji leido nebe vaikų namuose, o pas jį. Viskas. Jis prarado laisvę, savo noru įsikinkė į šitą reikalą. Nebegalėjo bastytis kur patinka laisvu metu. Tapo už ją rimtai atsakingas. Žodžiu tariant pats ėmė ir sujaukė savo gyvenimą. Bet juk ne pirmas kartas ar ne? Šį sykį bent neįsivėlė į kontrabandos versliuką. Šį kartelį tiesiog pasiėmė mergaitę, su kuria reikėjo dar dirbti ir dirbti. Kurios gyvenimas galėjo pakrypti nežinia kokiu keliu. Auris kartais klausdavo savęs kur retkarčiais pradingsta jo protas? Matyt man kartais užtemsta sąmonė ir tada padarau kažką, ko tiesiog iš savęs nesitikiu. Prieidavo prie tokios  išvados jis.
Taigi Su Sakura taip ir nepasikalbėjo. O gal reikėjo. Bet jis stebėjo ją nuošaliau. Žinojo, kad lanko pamokas, kad gyvena lyg ir įprastai. Bet ar tikrai? Ką ji galvoja, kaip jaučiasi jis nežinojo.
- Labas Sakura. taip. Rytas tiesiog nuostabus. Negaliu sėdėti mokykloje. Mane kviečia pavasaris. Bėgiojau. O tu matau vis eini į šį mišką. O, turi gitarą? Kaip sekasi groti? - Nutarė elgtis lyg niekur nieko. Lyg niekada nebūtų buvę to seno pastato ir įvykio su Bretu.
- AI, ieškojau vandens buteliuko. Palikau jį mokykloj tiesiog.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 611
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #556 Prieš 1 metus »
- Gerai, - šiek tiek susidrovėjusi atsakė mergina. - Groju jau nuo vasaros, tuomet, kai pamokėte mane groti, visai neužilgo nusipirkau gitarą ir be jos nebeįsivaizduoju savo gyvenimo, - nusišypsojo.
Į tai, kad profesorius pasakė, jog Sakura vis vien eina į mišką, baltapūkė nieko neatsakė. Norėjosi pasakyti, kad jis, kaip Sakura mato, irgi eina į mišką, bet nuo tokio pajuokavimo strazdanė, žinoma, susilaikė. Tik nejučiom nusijuokė. Bet netrukus surimtėjo, mat ant liežuvio galo kabėjo sakinys, jog šiame miške kaži, ar bus Bretas, todėl nėra ko bijoti.
- Iš kur jūs jį pažįstate, profesoriau? - iš niekur nieko, jau be šypsenos veide paklausė Sakura. - Prašau, tik nesakykite, kad tas pašlemėkas kažkada buvo jūsų draugas, - balse pasigirdo panieka, kas mėlynakei buvo visiškai nebūdinga. - Aš... - trumpam užsikirto. - Aš niekada taip ir nepadėkojau jums. Ačiū, nes jei ne jūs... - ir ji nebesugebėjo užbaigti sakinio. - Aš turiu vandens, - pasigailėjusi, kad pradėjo tą temą, tarė Sakura ir iš rankinuko ištraukė nedidelį stiklinį buteliuką bei ištiesė ranką su juo Auriui Senkleriui.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #557 Prieš 1 metus »
- Tikrai? Būtų smagu išgirsti kaip tu groji. Kokia daina tavo mėgstamiausia? - Gerai, kad ji neužleido muzikos. Turi tam talentą. Pagalvojo. Bet nuo muzikos staiga teko atsitraukti.
- Na... Sunku paaiškinti. - Auris suprato apie ką eina kalba.
- Mes ne draugai. Mes... - Kas mes? Žmonės susitinkantis tam, kad ištaškytų vienas kitam smegenis?
- Mes tiesiog žmonės, kuriems geriau niekada nesusitikti. Tikrai ne draugai. O susipažinome netyčia. Turgaus eilėje. - Pabaigė savo padriką paaiškinimą.
- Aš tik pasipainiojau laiku ir vietoje. - Švelniai tarė. Norėjo paklausti kaip ji dabar jaučiasi. Bet juk atsakymas ir taip buvo aiškus. Tikrai nesijaučia nuostabiai. Bet visgi svarbiausia, kad ji nepalūžo.
- Labai gaila, kad turėjai tai patirti. Bet aš džiaugiuosi, kad regis sugebėjai tai palikti praeityje. Kad neužsileidai skausmui ir baimei. Aš tikiuosi, kad taip yra. - O tada ji pasiūlė jam vandens. Auris paėmė buteliuką.
- Ačiū. - Padėkojo. Atsuko jį. Iš buteliuko pasklido labai malonus ir svaiginantis dvelksmas. Kažkas, kas Auriui priminė vaikystę. Gal koks augalas. Užuosdamas tą kvapą prisiminė žirgyną, kurį turėjo jo tėvai. Pasijuto laimingas. Tai buvo keista. Bet jis pamanė, kad gal ji į vandenį lašina kokio aliejuko ar dar ko nors panašaus.
- Ką dedi į savo vandenį? Jis taip skaniai kvepia. - Nusistebėjo. Bet labai jau norėjo gerti ir gurkštelėjo iš jo. Ak, vandens skonis pasirodė tiesiog pasakiškas. Auris staiga sunerimo. Ar tai vanduo? Pagalvojo. Bet staiga visos mintys pradingo iš galvos kaip išluotos.
Jis pažvelgė į šalia stovinčią merginą ir nusišypsojo jai kuo plačiausiai. Akyse pasklido švelnumas.
- Tai bent gėrimas. - Pasakė kažkokiu džiugiu balsu ir atsigėrė dar truputį. Tada vėl žvilgtelėjo į Sakurą. Kokia ji graži. Kokia miela. Staiga pagalvojo. Į ją žiūrėdamas pasijuto kupinas jėgų ir energijos. Dabar taip norėjo ją apkabinti. Pamiršo visiškai viską. Aurio visatą užpildė tik ši mergina ir daugiau niekas kitas.
Užsinorėjo parodyti jai pasaulį. Pakeliauti po įvairiausias vietas. Norėjo būti jos vedliu ir rodyti visokiausius nuostabius dalykus. Norėjo sekti paskui ją visur ir visada. Iki pasaulio krašto. Norėjo paliesti jos veidą, paglostyti plaukus. Bet to nedarė, nes ji atrodė Auriui tokia trapi. Nenorėjo jos išgąsdinti.
- Turiu tau pasakyti kai ką labai svarbaus. - Pradėjo kalbėti. Žodžiai liejosi labai greitai. Auriui pasidarė sunku nustovėti vienoje vietoje.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 611
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #558 Prieš 1 metus »
- Galėčiau kada pagroti, - kaip ir pasiūlė mergina, o tada, žinoma, šiek tiek paraudo. - Aš pati kuriu dainas. Melodijas, - pridūrė, nes nenorėjo, kad Auris Senkleris paprašytų jos padainuoti.
Nebūtų drįsusi. Būtų nebent galėjusi perskaityti kurios nors dainos žodžius.
Sakurai akmuo nuo širdies nusirito, kai ji suprato, kad Auris ir Bretas niekada nebuvo draugai. Ji norėjo pasakyti, kad tokiam kaip tas užpuolikas vieta būtų tame kalėjime, Azkabane, tačiau nusprendė šitos temos neplėtoti. Nes buvo taip malonu ir vėl kalbėtis su profesoriumi tiesiog šiaip, pavyzdžiui, apie muziką, o ne apie transfigūraciją.
- Nieko nededu, - šiek tiek susiraukė šviesiaplaukė, kai Auris Senkleris paklausė apie vandenį. Juk ten buvo paprastų paprasčiausias vanduo.
Ir tada... O ne! Aš sumaišiau buteliukus, mintyse pagalvojo strazdanė. Ji pažvelgė į savo rankinuko turinį, kuriame stūksojo toks pat buteliukas baltu kamšteliu. Ten buvo vanduo. O raudonu... O buteliukas raudonu kamšteliu buvo meilės eliksyras, kurį šiandieną akylai pasaugoti paprašė Dori.
Sakura norėjo sušukti, kad profesorius neatsigertų. Tačiau jau buvo per vėlu. Šią akimirką Auris Senkleris šypsojosi ir žiūrėjo į mėlynakę visiškai kitokiu žvilgsniu, nei įprastai.
Mergina irgi žiūrėjo į jį. Ir tada suprato. Jis man patinka. Prisiminė tą popietę kambaryje iki pareikalavimo. Tą nekaltą ir pačiam profesoriui tikriausiai nieko nereiškiantį prisilietimą pirštais ir rankomis, kurio baltapūkė niekaip negalėjo pamiršti. Tik dabar Sakura suprato, kaip yra susižavėjusi Auriu Senkleriu. Susižavėjusi kitaip, nei derėtų. Ar Sakura buvo jį įsimylėjusi? Ne, to pasakyti ji negalėtų. Veikiau jautė jam kažkokią trauką, gal net labiau fizinę nei emocinę.
Ji žinojo, kad šita akimirka yra netikra. Žinojo, kad kai kerai išsivadės, tikriausiai bus labai sunku pasiaiškinti. Kaip ji, Sakura, galėjo duoti profesoriui meilės eliksyro? Ar jis patikės, kad tai nutiko netyčia? Ką ji išvis pasakys apie tai, kurių galų jai reikalingas šitas eliksyras?
Sakura žinojo, kad dabar reikėtų griebti meilės eliksyrą Auriui Senkleriui iš rankų ir vestis jį į ligoninę. Tačiau jis norėjo jai kažką pasakyti. O ji labai norėjo išgirsti. Todėl tik paklausė:
- Ką?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sakura Levins »

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #559 Prieš 1 metus »
Auris degė noru jai pasakyti, kad negali be jos gyventi. Kad jo gyvenimas tai nyki dykvietė ir kad Sakura štai atnešė į tą dykvietę džiaugsmo ir spalvingumo. Norėjo pasakyti, kad myli ją iki begalybės. Bet tuos žodžius nusinešė labai permainingos jo mintys. Kas man yra? Staiga kažkaip baimingai pagalvojo. Bet baimę ir susinervinimą vėl pakeitė visiška euforija.
- Palauk. - Tarstelėjo. Atrodė kaip vaikas per Kalėdas. O tada nubėgo tolėliau į mišką. Ten aptiko nedidelį krūmelį. Neprisiminė jo pavadinimo, tiesiog žinojo kad jis nepavojingas, nenuodingas. Priskynė nuo jo mažučių besiskleidžiančių žiedelių ir sugrįžo. Priėjęs prie merginos atsargiai papuošė tais žiedais jai plaukus. Štai šis veiksmas buvo visai nepanašus į Aurį Senklerį. Jis taip niekada nesielgė. Net jei būtų ką nors išties įsimylėjęs to nebūtų daręs. Jam nepatiko tokios kvailystės. Savo meilę dalindavo visai kitokiais būdais. Komplimentais ar dovanomis nesižarstydavo. Tiesa, tų draugysčių jo gyvenime nebuvo daug. Nes Auris to vengė. Ir neleido joms plėtotis. Bet visgi jei mergina jam patikdavo Galėdavo tai suprasti iš to, kad esant bėdai jis atsirasdavo šalia. Be to mylimą žmogų galėdavo nustebinti Paruošdamas skanią vakarienę, pasirūpindamas kokiomis kitomis smulkmenomis. Palikdamas gėlių prie jos namų durų ar dar ką panašaus padarydamas. Į akis dažniausiai nesakydavo, kad myli.
Na o dabar elgėsi taip, kaip niekad gyvenime. To savo veiksmo niekaip nepakomentavo. Tik paprašė.
- Tai ar galėtum man pagroti? Tu jau kuri savo melodijas? Tai esi labai gabi. Tau reikėtų rimtai mokytis muzikos.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 611
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #560 Prieš 1 metus »
Sakura turėjo pripažinti, kad šiek tiek nusivylė. Profesorius tik papuošė ką tik nuskintais žiedais merginos plaukus, tačiau tai juk buvo mirties nuosprendis augalui. Jis nuskintas visiškai be reikalo, nebent šešiolikmetė kur nors vėliau žiedus panaudotų, tačiau dabar mintys sukosi apie kitką.
Deja, bet Auris Senkleris nepasakė, kad ją myli. Gal išgėrė per mažai eliksyro, ėmė svarstyti mergina mintyse. O paskui jose save sudraudė. Ką tu čia galvoji, Sakura! Tu davei profesoriui meilės eliksyro! Tai yra siaubingai blogai!
Bet ji šypsojosi. Jai neišėjo nesišypsoti. Ji norėjo paliesti profesorių. Nutuokė, kad jis taip pat atsakytų prisilietimu. Arba bent neatstumtų. Tačiau kas tada? Juk išsivadėjus kerams jis tikriausiai viską prisimins. Nebent Dori jį užmaršintų. Dažnai kartoja, kad ketina tapti užmaršintoja, toptelėjo dar viena nedora mintis galvon. Tačiau kur Dori, o kur transfigūracijos profesorius. Veikiausiai ir labai norint tai nepavyktų.
Galiausiai mergina atsiduso. Juk ji žinojo, kad visa tai - tik iliuzija. Šilta, maloni iliuzija...
- Dabar? - kiek nustebusi paklausė mergina, kai Auris Senkleris paprašė jos pagroti. - Gerai, tik ne čia. Šiek tiek atokiau. Eime, - ir Sakura pradėjo eiti gilyn į mišką beveik įsitikinusi, jog profesorius seks iš paskos.
Tačiau baltapūkė neketino jam groti. Ji norėjo. Tačiau ne tada, kada jis apdujęs. Tai kodėl ji vedėsi jį gilyn į mišką? Kad aš pati žinočiau, pasakė mintyse. Elgiesi siaubingai kvailai, toliau kalbėjosi su savimi galvoje.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #561 Prieš 1 metus »
Artėjo vasara. Dar viena, o paskui dar, ir Dori pagaliau bus visiškai atsakinga už save. Po septinto kurso nereikės grįžti į vaiknamį. Tačiau kur ji grįš? Kur ji gyvens? Kaip jai seksis pačiai save išlaikyti? Mamos paliktų pinigų Gringotse jau visai nebuvo likę. O apsigyventi tame apleistame dvare - per daug pavojinga. Tad mintys apie tai, jog po truputį artėja metas, kai Mendel taps nuo niekieno nepriklausoma, ėmė labiau kelti baimę, o ne džiuginti. O dar tai, kad Alanas visus metus mokysis Hogvartse, o ji jau nebe...
Galvodama apie gyvenimą tamsiaplaukė pėdino pamiškės link. Tačiau staiga sustojo. Pamatė vaizdą, kuris tiesiogine to žodžio prasme privertė ją apstulbti. Pamiškėje buvo Sakura ir Auris. Vyresnysis Senkleris ėmė ir papuošė Sakuros plaukus kažkokiom gėlėm, o tada basakojė pradėjo jį vestis miškan. Dori smegenims buvo per sudėtinga apdoroti šitą reginį, tačiau netrukus ji pamatė dar kai ką. Stiklinį buteliuką raudonu kamšteliu Aurio rankose.
- Eina peklon! - sau sušuko Dori.
Ji negalėjo patikėti, kad atsakingoji ir tyroji Sakura būtų galėjusi taip pasielgti. Būtent dėl šios priežasties klastuolė ir paprašė pasaugoti eliksyrą tos baltapūkės.
Vakar Marina grįžo į miegamuosius panikuodama. Išgirdo, kad gali būti, jog jos visi daiktai bus iškratyti, na, o kaip kitaip? Juk pusė Hogvartso žino, kad pas ją galima gauti visokių įdomybių. Ir ji maldavo Dori pasaugoti meilės eliksyrą, mat šis jai labai reikalingas. Tik nesakė, kodėl.
Aišku, Dori bijojo laikyti eliksyrą pas save. Vis dėlto ir pati nėra šventuolė. O jeigu ir ją patikrins? Todėl ir paprašė Sakuros pagalbos. Tačiau šito, po velnių, paauglė nesitikėjo. Ir dar Auriui?!
Dori tiesiog pribėgo prie gražiosios porelės. Norėjo pasveikinti, pasakyti, o, kokie žavingi, kaip iš pasakos! Tačiau net ironijai Mendel buvo per pikta. Ką ji pasakys Marinai? Toji ne iš kelmo spirta. Dori nebuvo tikra, kad dvikovoje ją nugalėtų.
- Ką tu padarei? - pribėgusi prie Sakuros mokinė ją sustabdė. - Po galais! Kodėl?!

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #562 Prieš 1 metus »
Sakura šypsojosi, o merginos šypsena švietė jam kaip saulutė. Šypsojosi ir Auris. Mintys visai apsiblausė ir jis dar kartą gurkštelėjo iš to buteliuko. O tada pasileido paskui ją į mišką.
Norėjo išgirsti, kaip ji groja.
Įsivaizdavo kas būtų, jeigu ją apkabintų. Arba ne. Jis užburtų gitaros stygas ir pasiūlytų jai pašokti. Buvo taip smagu sekti paskui Sakurą kažkur. Auriui visai nerūpėjo kur.
Tik staiga jį sujaudino labai baisi ir košmariška mintis. Juk jiems teks išsiskirti. Kai kada nors išeis iš miško. Kažkur smegenų pakrašty švystelėjo supratimas, kad jis mokytojas, o ji mokinė. Jam reikės vesti pamokas. Jie išsiskirs. Auriui teks eiti į kabinetą, o Sakurai į Varno Nago bendrąjį kambarį. Tai atrodė nepakeliama. Kaip jis gyvens, jei jos nematys?
O tada sugalvojo nuostabų dalyką. O jeigu mes abu išvyktume? Tuojau pat? Tada galėtume pakeliauti. Parodyčiau jai ne didelius miestus, kurie tikriausiai Sakurai nepatiktų. Parodyčiau jai egzotišką gamtą. Miškus. Juk rinkdamas tas mitologijos istorijas, besisiejančias su magijos ritualais gyvenau visokiose keistose vietose. Turėjau ryšių su vietiniais. Aišku, tai buvo seniai. Baigus mokyklą. Bet jei susisiekčiau su genčių, kurias lankiau šamanais?
Jau norėjo pareikšti jai šį nuostabų planą, bet visos svajonės buvo išblaškytos. Nes pasirodė Dori ir juos sulaikė.
- Dori. - Mendel vardas Aurio lūpose dabar nuskambėjo taip, lyg būtų nusivylęs visu pasauliu. Bet tada trumpam žvilgtelėjo į sakurą ir nuotaika tuojau pat pakilo. Ir dabar jau kalbėjo džiaugsmingai.
- Ko šūkauji Dori? Nurimk. Kas yra? Žinai, tu lyg tas neramus vėjokšnis, kuris prašniokščia šlamindamas medžių lapus. Nereikia gadinti miško harmonijos savo šūkavimais. Juk pavasaris. Galėtum lėkti sau kur nors ir juo pasidžiaugti. Nori, parodysiu kaip reikia džiūgauti gyvenimu? - Baigė tą keistą prakalbėlę. Dar kartą atsigėrė to nuostabaus vandens. Apie tai, kad ten galėtų būti koks eliksyras šiuo metu ir negalvojo. Tada jau kreipėsi į Sakurą.
- Sakura, norėtum, kad išmokyčiau tave puikių šokio žingsnelių? - Planai pabėgti kur nors į pasaulio kraštą kartu su  Sakura kol kas irgi pradingo iš galvos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 611
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #563 Prieš 1 metus »
Žinoma, kad profesorius leidosi paskui šviesiaplaukę. O pačios širdis stipriai dunksėjo - na ir kas bus, kai jie paeis toliau? Sakura jam dabar tikrai negros, nors ji žinojo, kad Auris Senkleris ir nepyks. Tačiau vestis jį į miško gilumą nebuvo jokio tikslo. Bet strazdanė vedėsi.
Tačiau netikėtai juos sustabdė. Ir ne kas kitas, o Dori. Baltapūkė išsigando. Aiktelėjo.
- Dori! - sušuko. - Aš... aš... - užsikirto. - Aš labai atsiprašau, tai...
Sakura žiūrėjo tai į profesorių, tai į jo rankoje esantį meilės eliksyrą, tai į klastuolę. Nežinojo, kaip pasiaiškinti. Ar Dori patikės? Ji išsitraukė tikrąjį vandenį ir parodė merginai.
- Prisiekiu, aš tikrai netyčia! - teisinosi. - Aš sumaišiau buteliukus, Dori! Jis norėjo vandens, o tavo duotas eliksyras, kaip tyčia, supiltas į lygiai tokį patį buteliuką, kaip ir mano vanduo! Tikrai! Aš tikrai netyčia! - kartojo.
Tuomet Auris Senkleris paklausė, ar varnanagė norėtų, kad jis išmokytų ją šokių žingsnelių. Mergina nieko neatsakė, tačiau sulaikyti besiveržiančios šypsenos nepavyko.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sakura Levins »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #564 Prieš 1 metus »
- Koks vėjokšnis, ką šlamindamas, ką tu čia skiedi! - apšaukė Aurį Dori. - Po velnių, Sakura, aš tave nudėsiu! - dabar jau pažiūrėjo į baltapūkę.
Ši ėmė teisintis, kad sumaišė vandens ir eliksyro buteliukus. Ir iš tiesų, patys buteliukai buvo vienodi, tik jų kamštelių skyrėsi.
- Bet tai čia juk raudona! - toliau šūkavo Dori. - Kaip galima nepastebėti?! Dėl Merlino, raudona!!!
Dori nervavosi. Ji prikando lūpą ir ėmė trypčioti aplink. Ką darys dėl Marinos, sugalvos paskui. Tačiau dabar reikia kažkaip sustivarkyti su Auriu. Į ką kreiptis? Į Alaną? Po velnių, palikau rašiūną miegamajame, mintyse pagalvojo šešiolikmetė.
- Siaubas, nebegerk! - suspigo ir tiesiog išplėšė eliksyrą Auriui iš rankų. - O ne, kiek jisai nugėrė! - žiūrėjo į buteliuką Klastūnyno mokinė. - Man šakės!
Auris pasiūlė Sakurai pasimokyti šokti, o ši, paauglė pastebėjo, nesulaikė iš lūpų pasirodžiušios šypsenos. Galvoje nuskambėjo tik vienas klausimas: ką? Mendel antakiai susiraukė, ji įdėmiai pažvelgė į Sakurą. Sukirbėjo abejonė, ar tikrai ji šiuo eliksyru vyresnįjį Senklerį prigirdė netyčia. Mintyse praskriejo prisiminimai, kuomet Sakura pasakojo apie papildomas pamokas su Auriu, apie tai, kaip jis ją pamokė groti gitara. Bet... juk čia Sakura. Kaip ji galėtų susižavėti profesoriumi? Kaip tai įmanoma? O jis, jis juk niekada į ją nežiūrės, mąstė tamsiaplaukė. Sakura Auriui tikriausiai tik vaikas, juolab, kai šis apsiėmė globoti Erką.
Tačiau per ilgiems mąstymams laiko nebuvo. Apie visa tai Dori pamąstys irgi vėliau. Dabar reikėjo imtis kažkokių veiksmų, kad šita situacija būtų kuo greičiau sustabdyda.
- Gerai, - griežtai tarė Dori. - Gana. Einam į pilį. Tik jau tu patylėk, - dėbtelėjo į Aurį ir pabandė jį timptelėti už drabužių, kad šis pradėtų eiti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #565 Prieš 1 metus »
Dori gąsdino Sakurą ir dar šūkavo. Auriui tai visai nepatiko. Ir jis piktai dėbtelėjęs į Klastuolę pasakė.
- Liaukis. Apsiramink, nes jeigu ne, tai aš panaudosiu nutildymo kerus. Kas tau yra? Palik ją ramybėj. - Kai jis pasiūlė pašokti, Sakura nebeatrodė išsigandusi dėl Dori nesąmonių. O taip, nesąmonių. Kaip ji drįso šūkauti?
Taigi, kai pamatė vėl ją šypsantis apsiramino.
- Taip. Tu teisi Dori. TU ne vėjokšnis. Tu tikra vėtra vartanti medžius. Tau reikėtų nurimti. - Bet ji neketino jo palikt ramybėje. Atėmė buteliuką su tuo nuostabiu skysčiu.
- Klausyk, šito jau per daug. Accio buteliuką. - Rankoje mikliai atsirado lazdelė ir jis prisišaukė jį atgal.
- Buteliukas net ne tavo. Aišku tau? - Į merginos pastangas nutempti jį iš miško net neatkreipė dėmesio. Tik pasitraukė toliau nuo jos išlaisvindamas drabužio skverną iš Mendel rankų. Tada atidavė buteliuką Sakurai. Juk jai tas daiktas ir priklausė. Tada dar kartą perliejo Dori nepasitenkinimo kupinomis akimis.
- Verčiau tu susirastum ką veikti. - Pasakė. Negalėjo dabar net pašokti su Sakura. Nes Dori čia stovėjo ir jį erzino.
Auris ėmė planuoti kaip nusikratyti Dori. Bet mintys lakstė taip padrikai, kad nieko protingo nesugalvojo. Gal ją ignoruoti? Galiausiai nusprendė.
- Gal pašoksim kitą kartą. Geriau einam pasivaikščioti. Gal tu man galėtum parodyti savo renkamus augalus? Mažai išmanau apie augalus, o tu juk daug žinai. Man įdomu. - Dabar jau aišku kalbėjosi su Sakura. Žiūrėjo į ją švelnumo pilnomis akimis. Ir svajojo, kad jie panirs į miško tankmę ir leis dieną ieškodami įvairiausių augalų.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 611
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #566 Prieš 1 metus »
Dori buvo kaip reikiant įpykusi. Ji šaukė tiek ant Sakuros, tiek ant Aurio Senklerio. Šviesiaplaukė jau nebesistebėjo tuo, kad kiti bendraamžiai ne visada gerbia suaugusius žmones. Dabar jau Sakura suprato, jog ne visi vyresni žmonės yra verti pagarbos. Žinoma, transfigūracijos profesorius, jis tikrai tos pagarbos vertas. Klastuolė be reikalo ant jo šaukė. Tačiau jų bendravimas, jis nebuvo oficialus. Dori buvo Alano mergina, o Alanas - Aurio Senklerio pusbrolis. Be to, Auris Senkleris nėra jau čia labai už mus vyresnis. Jis jaunas, pamanė mergina mintyse ir prikando lūpą. Tiesiog jis profesorius. Dėl to mes ir negalėtume būti draugais.
Sakura pastebėjo, kad kol ji šypsojosi profesoriui, Dori į ją įdėmiai pažvelgė. Susigėdusi mergina nusuko akis nuo abiejų. Tamsiaplaukė atėmė iš profesoriaus meilės eliksyrą, o šis jį atidavė pačiai Sakurai. Sakura užsuko buteliuką ir pasidėjo skystį prie tikrojo vandens. Pasidarė visai nebelinksma. Dabar jau pati baltapūkė visai norėtų, kad tas eliksyro poveikis kuo greičiau pradingtų.
- Kada visa tai baigsis? - paklausė Sakura Dori. - Kada išgaruos poveikis? Ką mes darysime, Dori? Ar jis patikės, kad aš netyčia? - kalbėjosi su bendramoksle taip, tarsi profesoriaus čia net nebūtų. - Aš tikrai netyčia... - vienu akimirksniu atrodė, jog strazdanė tuoj pravirks. - Profesoriau, mums reikia eiti į pilį, - pasakė ji Auriui Senkleriui, tačiau į akis jam nebepažvelgė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sakura Levins »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #567 Prieš 1 metus »
Auris sugebėjo kerais atimti iš Dori buteliuką. Ėmė aiškinti, kad buteliukas - ne Dori, kad ji susirastų ką veikti ir pasiūlė Sakurai eiti pasivaikščioti bei paprašė, kad ji parodytų jam savo renkamus augalus.
- Tas buteliukas mano, asile tu nelaimingas! - toliau putojosi Dori. - Tiksliau ne mano, o Marinos! Ir dabar, kai jo šitiek nugerta, man bus šakės! - nervavosi.
Siaubas, tada mintyse pagalvojo. Nejau vaikinai, išgėrę meilės eliksyro, pasidaro tokie skysti? Nesuprantu, kas gali norėti šita nesąmone kurį nors prigirdyti ir šalia turėti iš esmės lėkštą bobą, vartydama akis užbaigė mintis galvoje.
- Po velnių, net neįsivaizduoju, kada tai baigsis, - atsakė basakojai. - Net neįsivaizduoju, ką reikės daryti, bet svarbiausia dabar dingti iš čia ir pasislėpti kažkur pilyje. O tada galvosim. Galvosim, ką daryti su juo, - metė žvilgsnį į raudonplaukį, - ir su nugertu viralu, nes jeigu aš Marinai atiduosiu tokį buteliuką, ji tikrai mane užmuš. - Taip, taip, veskis tu jį, - ragino Sakurą. - Pasakyk, kad nori eiti, seks paskui tave. Girdi, Auri? Tavo meilė nori į pilį. Palydėk ją, - dabar jau Mendel suprunkštė.
Kad ir kuo visa tai baigsis, aš jam galėsiu tai priminti visą gyvenimą, vos vos atsipalaidavusi pagalvojo Dori. Tikras mačo. Vieną kartą prisipažįsta meilėje pikčiurnai profesorei, o kitą kartą alpsta dėl keistuolės mokinės.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #568 Prieš 1 metus »
Reikalai klostėsi prastai. Auris gerai žinojo, kad kol ta Mendel nepasirodė, Sakura norėjo eiti į mišką pasivaikščioti. Juk jie ir traukė tolyn. Bet ne. Atsivilko toji mergiotė ir dabar diktavo savo taisykles. O Sakura dėl kažkokių priežasčių jai pakluso.
- Tu jos bijai? - Paklausė Sakuros. Dori ir vėl perliejo nepasitenkinimo sklidinas jo žvilgsnis. Į Klastuolės žodžius jis nieko nesiteikė atsakyti. Nenorėjo dėl jos aušinti burnos. Nebuvo prasmės to daryti. Juk dabar turės eiti į pilį. Koks siaubas. Ir reikės skirtis su Sakura. Taigi atsakinėti Mendel neturėjo nuotaikos.
- Jeigu tu jos bijai, galiu ja nusikratyti. Ir tau nereikės eiti į pilį. Tu visai nenorėjai eiti į pilį. Aš žinau. - Kaip reiktų nusikratyti tos mergiotės... Dar nežinojo kaip. Gal ją sustingdytų ir paliktų pamiškėje. Bet tai netiko. Kažkur šmėkštelėjo protinga mintis, kad pamiškėje sustingusią Dori galėtų kas nors užpulti. Galvojo apie viską taip susikaupęs, nes dabar išlaikyti minčių tėkmę bent kelias sekundes buvo labai sudėtinga. Taigi mąstė taip susikaupęs, kad neklausė ką jos ten kalbėjosi tarpusavyje.
- Sugalvojau. - Šūktelėjo garsiai bet tuojau pat nutilo.
Rankoje vis dar laikė lazdelę. Kurią sukiojo tarp pirštų. Taip buvo lengviau sukaupti mintis. O dabar lazdelė galėjo ir pasitarnauti. Imperio. Pamanė užkerėdamas Dori. Eik iš čia. Eik į pilį ir ruošk namų darbus. Palik mane ramybėje.
Poreikis pasilikti su Sakura buvo toks smarkus, kad jam visai nerūpėjo kokiu būdu nusikratys Dori. Net jei tai bus užvaldymo kerai. Na o Sakura jam pasirodė labai nusiminusi. Ir Auris manė, kad dėl visko kalta Mendel. Ir kai ji tik išeis ir paaliks juos ramybėje viskas bus taip, kaip prieš jai pasirodant. Ir Sakura nenorės eiti į pilį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #569 Prieš 1 metus »
- Nusikratyti? - siuto Mendel. - Tuoj aš tavęs kai nusikratysiu, tai maža nepasirodys! Įsivaizduoji, jis nori manęs nusikratyti! - pažiūrėjo į Sakurą. - Nuodai čia, o ne eliksyras!
Dori kuo toliau, tuo labiau nervavosi. Ji galvojo, kad vos tik Sakura paprašys Aurio eiti į pilį, šis taip ir padarys. Bet ne, čia gi vyresnysis Senkleris. Net ir apsvaigintas elgėsi taip, kaip jam reikia!
Kelias sekundes tamsiaplaukė galvojo, ką daryti. Kokius kerus panaudoti, kad Auris nustotų spyriotis ir eitų į pilį. O gal tiesiog jį sustingdyti ir neštis kerais? Bet ne... Kas nors gali pamatyti, mintyse svarstė.
Ir tada profesorėlis pasakė, kad sugalvojo. Dori jau norėjo vėl jį apšaukti, tačiau staiga suprato, kad čia jai reikia eiti į pilį. Ir kad visai nesvarbu nei tas Auris, nei Sakura, nei meilės eliksyras. Nei Marina. Viduje pasidarė taip lengva, taip tuščia. Ji eis į pilį ir ruoš namų darbus. Tad šeštakursė nusigręžė nuo jų dviejų ir pradėjo tolti.