0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #540 Prieš 2 metus »
Meg, atsirėmusi į medį, toliau stebėjo Elliw. Atgavusi teleskopą klastuolė labai nudžiugo, tačiau, kaip rudaplaukė suprato, beveik iš karto tai pamiršo. Ir kaip ji išgyvena Hogvartse? Net su nepriekaištinga atmintimi ten lengva pasiklysti... Akivaizdu - tikra burtininkė. Nors žvelgiant iš kitos pusės, turėtų būti visai smagu. Pilis niekada nesiliauja tavęs stebinti ir kiekvienas kartas būna kaip pirmas.
Teleskopų mergaitė nutraukė jos mintis vėl prisistatydama. Švilpiukė atsispyrė pagundai užversti akis ir prisiverstinai ramiai ištarė:
- Aš vardu Meg. Malonu susipažinti, Elliw.
Kadangi klastuolė pažvelgė į Meg tarsi laukdama, kad ji nuspręstų, ką daryti, švilpiukė pasakė:
- Jau beveik tamsu. Gal nori grįžti į pilį?
Ištarusi pirmą sakinį, rudaplaukė pati susivokė, kad stovi visiškoje tamsoje, tad gretai išsitraukė lazdelę ir ištarė:
- Lumos.
Lazdelės galas įsižiebė, todėl jau buvo įmanoma ką nors aplink matyti. Meg dar kartelį dirstelėjo į savo laikrodį. Paaiškėjo, kad pilies durys jau turėjo būti uždarytos. Nieko baisaus. pabandė save paguosti švilpiukė. Ne pirmas kartas, kai naktį sliūkinsi po pilį, be to, kadangi nėra ekstremalios padėties, duris galėsi atrakinti kerais. Švilpynės kambarį pasiekti irgi nebus problema, o Elliw... Kaip nors nusigaus. Juolab, kad aš nežinau nei kur Klastūnyno bendrasis kambarys, nei slaptažodžio, kad į jį patekčiau ar įleisčiau klastuolę. Turės suktis pati. Ne pirmas kartas bus ir jai.
Meg dar kartą pažvelgė į Teleskopų mergaitę, norėdama įsitikinti, kad ji eis iš paskos ir pasuko pilies link.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #541 Prieš 2 metus »
Elliw nesuprato, kodėl ta mergaitė prisistatė. Ir iš kur ji žino jos pačios vardą? Laimei, netrukus ši informacija išnyko iš Elliw atminties, tad nebebuvo ko jaudintis. Kelias akimirkas klastuolė mąstė, kodėl ji jaudinosi, bet netruko pamiršti, kad apie kažką galvojo.
Elliw stovėjo sutrikusi, mat neprisiminė, kaip čia atsidūrė. Ir kur ji yra. Gal šita mergaitė... Juk čia buvo kažkokia mergaitė, ar ne? Galėtų jai padėti? Visa laimė, kaip tik tuo metu kažkas pasiūlė grįžti į pilį.
- Taip! - entuziastingai sušuko Elliw, nors jau buvo pamiršusi, su kuo sutinka. Vis dėlto teleskopas buvo sveikas ir saugus (?). Vadinasi, galima kažkur eiti. Tik kažin kur mergaitė eina? Akimirką pasvarsčiusi velsietė nusekė iš paskos. Jau buvo vėlu, teleskopui reikia pavalgyti vakarienę. Teleskopai nevalgo! staiga prisiminė Elliw ir staigiai sustojo. Jeigu jai nereikia pamaitinti didžiausios brangenybės, kam jai kažkur eiti? Tuo labiau, kad ji nė neįsivaizduoja, kur eina.
- Kur eini? - riktelėjo mergaitė, nors nebeprisiminė, ar priešais ją tikrai buvo kitas žmogus. Šis klausimas sužadino Elliw smalsumą, tad ji paspartino žingsnį. Nusivertusi į žolę supyko, bet greitai atsistojo ir pamiršusi viską, kas čia neseniai įvyko, nuskubėjo pilies (juk ten pilis, ar ne?) link.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1715
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #542 Prieš 1 metus »
Užduotis kurią turėjo įvykdyti buvo sudėtingas atvejis. Po tos stebėtinai keistos pamokos jis nedelsė. Susišaukė visus reikalingus reikmenis iš virtuvės, tai padarė šaukiamaisiais kerais ir Be ceremonijų dar mokiniams einant iš klasės paėmęs Elliw už rankos nusivedė pilies išėjimo link. Kažkada mėgino tiesiog jos neišgąsdinti, per tą pirmą areštą, nes kiekvienas veiksmas visada turėjo atoveiksmį, ji susižeisdavo. Dabar nebuvo kaip elgtis gražiuoju. Jam reikėjo visą šį reikalą sutvarkyti kuo greičiau. Taigi vaikinas ir nusivedė ją per koridorius. Skubinosi kiek tas buvo įmanoma su tokia mergaite, kokia buvo Elliw. Pagaliau jie išėjo į lauką. Mokiniai į juos žiopsojo, nes matyt keistai atrodė, kad jis tempiasi ją kaži kur. Bet Auriui tas mažiausiai rūpėjo.
Toli jie nenuėjo. Užteko pamiškės. O tada jis susimąstė kaip ją priversti daryti tai, ko dabar reikia. Nes kone visą ritualą ji turėjo atlikti pati. Kodėl aš tai sugalvojau? Nuo kitos pamokos mokysiu vaikus apie mažyčius nepavojingus elfus ar ką panašaus. Bus kokį tūkstantį kartų paprasčiau. Jokių prakeiksmų, aštrių daiktų, laužų.
Taigi ką daryti dabar? Deja mintis atėjo tik viena ir ne pati žaviausia. Nedovanotini kerai. Kažin ar taip galiu elgtis? Na nelabai, o ką man daryti? Trumpam paveršiu jos valią, priversiu atlikti ritualą, parvesiu į mokyklą ir visi bus laimingi. Jau ne vieną kartą dariau ne pačius geriausius dalykus ar ne? Juzefas, prasmukęs į mokyklą, tamsūnai ir taip toliau. Ilgai jis nediskutavo su savimi ir iškėlė lazdelę.
- Imperio. - Pratarė ir pajuto tą keistą jausmą, kurį sukelia šis užkeikimas. Atsiprašau Elliw, bet toks gyvenimas. Pamanė. Neturiu kada žaisti su tavo teleskopais. Šis prakeikimas paveikė tave per daug keistai ir man reikia skubėti. Mintis, kad gal visgi ši mergaitė yra animagė atrodė labai keista.
- Sėskis. - Pasakė. Buvo pats metas išbandyti tuos valdymo kerus. Gal jie jos net neveikė, Auris neturėjo supratimo kaip veikia šios mergaitės smegenys.
Magijos pagalba čia jau greitai suliepsnojo nedidelis laužiukas. Ant jo Auris pastatė puodą. O tada Padavė Elliw pieno butelį.
- Supilk į puodą. - Paliepė. Reikėjo pasigaminti ką nors saldaus. Jis nutarė, kad tiks karštas šokoladas, nes jį padaryti galėjai labai greitai. Žinoma, šokoladas irgi saldus daiktas, bet kad ritualas suveiktų reikėjo kokių pastangų, reikėjo ką nors pagaminti.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #543 Prieš 1 metus »
Tas nepažįstamas bjaurus berniūkštis kažkur tempė Elliw. Jai tas tiesiog siaubingai nepatiko, tad atkakliai priešinosi. Kelis kartus bandė ištrūkti, tačiau niekaip nesisekė. Skaudėjo ranką, tačiau šį faktą velsietė neilgai trukus pamiršo.
- Tai tu kalta! - kažkuriuo metu suriko mergaite, tačiau tai pykčio nė kiek nesumažino. Niekaip nesuprato, kodėl šitas nepažįstamasis turi elgtis kaip kokia bjauri mergiūkštė, kurias kaip tik Elliw ir kaltino. Jis nebuvo mergiūkštė, tad kodėl vis tiek yra toks bjaurus?!
Vos tik pajuto, kad gali judėti, klastuolė norėjo sprukti, nors ir neprisiminė, kodėl. Deja, to padaryti nepavyko - susipainiojo kojos, ir ji plojosi ant žemės.
- AUČ! - nuaidėjo garsus riksmas. Ak, kodėl jai nuolat taip nesiseka? Juk Elliw - gera mergaitė... Buvo be galo nepatenkinta, bet staiga suprato, kad jai tiesiog būtina atsisėsti. Negalvojo, kodėl (o jeigu ir galvojo, tai skubiai tą pamiršo), tačiau atkakliai bandė tai ir padaryti. Nebuvo patogu, tačiau galiausiai rudaplaukė sėdėjo ir kiek sutrikusi žiūrėjo į ugnį. Niekaip negalėjo prisiminti, iš kur ji čia atsirado. Norėjo kažko paklausti, tačiau galva buvo keistai tuščia (labiau nei paprastai), o netrukus velsietė tą ketinimą ir pamiršo. Įdėmiai apžiūrėjo rankose iš kažkur atsidūrusį daiktą, kuris nebuvo teleskopas. Nežinojo, ką dabar reikėtų daryti, tačiau galiausiai suprato: ji privalo supilti šito butelio turinį kažkur. Taip ir padarė. Tiesa, nemaža dalis pratekėjo pro šalį ir beveik užgesino ugnį, tačiau Elliw vis tiek jautėsi besielgianti teisingai. Tiesą sakant, tai buvo labai geras jausmas, mat paprastai velsietė paprasčiausiai nesigaudydavo aplinkoje.
Supylus visą kažką į puodą (tiksliau, kokį ketvirtadalį į puodą, o likusią dalį - į ugnį) klastuolė norėjo vėl apžiūrėti rankose esantį daiktą, tačiau jis išsprūdo ir įkrito į ugnį. Elliw susiraukė ir sunkiai atsiduso.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1715
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #544 Prieš 1 metus »
Net paveikta užvaldymo kerais ji sugebėjo geroką pieno dozę išlaistyti į ugnį. Jam pasidarė dar labiau jos gaila. Bet bent jau buvo džiugu, kad kerai paveikė Elliw. Ir dar buvo nuostabu tas, kad ugnis neužgeso, nes vykdant šį ritualą užgesęs laužas blogas ženklas. Net labai nekoks.
- Puiku. - Tarstelėjo. Į laužą įmestas plastikinis butelis gerokai parūko ir jis skubiai jį pradangino Evanesco kerų pagalba. Ir dar mestelėjo malkų į ugnį dėl visa ko. Tuomet padavė mergaitei į rankas juodo šokolado pakelį.
- Atpakuok jį, sulaužyk ir sumesk į puodą. Tai padariusi imk maišyti ir pasakyk. Gražinu tai, ką paėmiau. - Vėl paliepė Auris. Ir šalia padėjo šaukštą maišymui.
O tada staiga sukluso, nes kažkas sutraškėjo artimiausiuose krūmuose. Net nebandot lįsti, kad ir kas ten bebūtumėt. Piktai pamanė. Dar čia betrūko visokių miško piliečių. Jis įdėmiai nužvelgė krūmus, bet nieko nepastebėjo.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #545 Prieš 1 metus »
Gal Elliw ir buvo paveikęs kažkoks burtažodis, tačiau jis, deja, atminties nepataisė. Būtent dėl tos priežasties velsietė visiškai neprisiminė, kad yra čia ne viena. Taigi kažkam prašnekus labai išsigando. Pažvelgė į pirmą kartą matomą berniūkštį ir susiraukė - kodėl ją visi turi nuolat gąsdinti?
- Kas tu? - paklausė, tačiau neprieštaraudama paėmė į rankas paduotą daiktą. Su tam tikru susidomėjimu jį apžiūrėjo, tačiau žinojo turinti dar kažką padaryti. Problema buvo ta, kad neprisiminė, ką konkrečiai jai reikia atlikti. Nutarė, kad reikėtų šokoladą išpakuoti. Vos tai padarė, jis vos neįkrito į ugnį (Elliw jau seniai buvo pamiršusi, kad kažką neseniai kaip tik ten ir įmetė), tačiau šį kartą pavyko išlaikyti rankose. Tai jau buvo didelė pažanga, tad velsietė apsidžiaugė. Netrukus jau neprisiminė, ko džiaugiasi, tad nustojo tą daryti.
Atlaužusi gabalėlį įmetė jį kažkur ir tą kažką pamaišiusi ištarė:
- Grąžinu tai, ką paėmiau.
Deja, vos tik ištarė tuos žodžius, ugnis pradėjo keistai rūkti. Tai tiesiog siaubingai išgąsdino, ir Elliw pažvelgė į... O iš kur šitas berniūkštis čia atsirado?!
- Mano... - sunkiai, tarsi vos prakalbėdama, prabilo Elliw. - Taip. Kur mano... Teleskopas?!
Deja, ji visiškai neprisiminė, kur galėtų rasti prietaisą, tačiau apie jį galvoti buvo keistai sunku. Nutarė, kad tai šito berniūkščio kaltė, tad stengėsi pažvelgti į jį neapykantos kupinomis akimis. Deja, ir taip buvo sudėtinga, tad teliko spoksoti į vis labiau rūkstančią ugnį, kuri, regis, planavo ištrūkti iš po puodo ir pasklisti po aplinką. Tai siaubingai gąsdino, tačiau klastuolė nė neįsivaizdavo, ką reikėtų daryti.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1715
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #546 Prieš 1 metus »
Elliw sumetė šokoladą į ugnį. Ištarė reikiamus žodžius. Viskas ėjosi visai pusėtinai. Ugnis pradėjo rūkti, reikėjo ištarti burtažodį ir pabaigti ritualą.
- Mano vardas Auris. - Atsakė į jos klausimą. Ir net nebandyk vadinti manęs penkis kart neLiucija. Pridūrė mintyse.
Senklerio pyktis ir noras negražinti Elliw teleskopo truko kažkur apie pusvalandį. Nors ketino neduoti jai to daikto iki mokslo metų pabaigos bet...
- Gerai jau gerai. Laimėjai. - Pasakė.
- Accio Elliw teleskopą. - Ištarė ir luktelėjo, kol daiktas atzvimbė iš mokyklos. Na kaip jis galėjo negražinti jai prietaiso? Kai ji paveikta užvaldymo kerais sugebėjo apie jį galvoti ir rūpintis dėl to daikto.
- Imk. - Pasakė atsidusdamas. Šiaip nedegė džiaugsmu jai vėl įduodamas tą ginklą. Po praėjusios pamokos galvoje iškilo neblogas gumbas. To kvailo teleskopo dėka.
- Tik nebandyk dabar stotis ar kaip nors kitaip judėti. - Griežtai paliepė atidavęs jai tą daiktą. Čia pat juk liepsnojo ugnis. O Auris labai gerai prisiminė kas nutiko dar rudenį, kai ji įkrito į laužą. Ir vos neįvarė jam širdies smūgio.
- Paimk savo burtų lazdelę. Nukreipk į puodą ir sakyk. Ganešiačio Depremento. - Liko mažai. Auris ir nemanė, kad jie taip greitai apsisuks. Taip susitelkė į paskutinį ritualo punktą, kad pamiršo tą traškėjimą krūmuose. Liepsnos rūko ir kilo vis labiau. Reikėjo, kad Elliw ištartų burtažodį. O tada iš krūmų išlindo Kelios didelės ir bjaurios akromantulos. Ką šie padarai veikė taip netoli mokyklos Auris neturėjo supratimo.
- Greičiau ištark burtažodį ir bėk į mokyklą. - Liepė. Tikėjosi, kad užvaldymo kerai padės jai pasiekti tikslą ir nesuklupti bėgant.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #547 Prieš 1 metus »
Iš kažkur atsiradusi ne ne ne ne neLiucija kažką pliurpė, bet tai Elliw visai nedomino. Reikėjo… Nustoti jaustis taip keistai ir pagaliau rasti teleskopą! Velsietė susiraukusi stebėjo, kas čia vyksta, bet vis tiek nežinojo, kur esanti.
- Mano teleskopas! - džiaugsmingai sušuko mergaitė, kai suprato, kad rankose turi didžiausią pasaulyje brangenybę. Neįsivaizdavo, iš kur ją gavo, bet nenorėjo pasirodyti esanti nemandagi, tad sušuko: - Ačiū!
Kai kažkas pradėjo šnekėti, Elliw šiek tiek sutriko, o pamačiusi bjauriąją mergiūkštę, kuri iš tiesų buvo berniūkštis, sušuko:
- Tu esi ne ne ne ne neLiucija!
Judėti nebuvo galima, nors klastuolė nežinojo, kodėl. Būtent dėl to, kad nežinojo, mergaitė atkakliai bandė atsistoti. Buvo sudėtinga, tačiau galiausiai ji stovėjo prie pat ugnies ir įdėmiai apžiūrinėjo teleskopą.
Dėl niekam nežinomų priežasčių išsitraukė iš kišenės lazdą, kurios paskirties vis dar nebuvo įsidėmėjusi. Kiek pasvarsčiusi nukreipė ją į ant ugnies esantį puodą ir piktai išrėžė:
- Ganešiačio depremento.
Tai buvo keisti žodžiai, tačiau juto besielgianti teisingai. Dar kelis kartus pakartojo tą frazę, bet galiausiai vis tiek ją pamiršo. Jautėsi esanti itin protinga, tad apsidžiaugė ir atidžiai stebėjo dūmus. Darėsi sunku kvėpuoti, tad reikėjo grįžti kažkur. Neprisiminė, iš kur atėjo, tad į ten sugrįžti nebuvo paprasta. Vis dėlto mergaitė apsisuko ir žengė tolyn nuo ugnies. Teleskopas vis dar buvo rankose, kas šiek tiek nuramino. Deja, net ir tai nepadėjo išvengti problemų: Elliw užkliuvo už kažkokios šaknies ir skaudžiai plojosi ant žemės.
- AUČ!
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1715
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #548 Prieš 1 metus »
- Prašom. Ir įsikalk į galvą, aš Auris. Nepažįstu jokios ne ne ne ne neLiucijos.- Taigi kai pasakė visą tai iš krūmynų išlindo prakeiktos akromantulos. Elliw ištarė pabaigiamąjį burtažodį, dūmai šovė aukštyn, o kai išsisklaidė puodas liko tuščias. Bet ne tame dabar buvo esmė. Elliw tysojo ant sniego. Visgi sugebėjo nugriūti. O voragyviai kaukšėdami žnyplėmis artinosi. Reiktų sakyti labai greit artėjo prie jos.
- Kelkis, bėk iš miško. Tuojau pat. - Įsakmiai liepė išsitraukdamas lazdelę ir nukreipdamas į vorus.
- Arania Exumai. - Padarai atšoko, bet greitai vėl pasikėlė.
- Protego. - Atskyrė jis Elliw nuo tų padarų. Reikėjo nešdintis iš čia. Laužas buvo užgęsias dėl tų prakeikimą pabaigusių kerų. Taigi juo rūpintis nereikėjo. Liko tik puodas, bet dabar nebuvo jam laiko. Auris šiurptelėjo, kai pamatė, kad prie tų kelių akromantulų pamažu pradėjo dėtis ir kitos. Vorai lėkė iš miško. Kas čia dabar? Kodėl dabar? Iš kur jie čia? Jis šaudė kerais į tuos padarus. Galvoja dabar teturėjo vieną mintį. Reikia paimti Elliw už rankos ir skuosti kuo toliau.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #549 Prieš 1 metus »
Elliw nesuprato, kodėl ta bjauri ne ne ne ne neLiucija turi kažką nusišnekėti. Kodėl ta bjauri mergiūkštė, kuri iš tiesų buvo berniūkštis, negali griauti kieno nors kito gyvenimo. Kodėl ji negali tiesiog išnykti?!
- Tai tu kalta! - gulėdama ant šaltos žemės suriko velsietė. Nuoširdžiai nekentė ne ne ne ne neLiucijos, tik nežinojo, kaip pagaliau tai įkalti jai į galvą.
- Tai mano teleskopas! - po kiek laiko pridūrė. Nė neketino kur nors eiti, jai visiškai gerai buvo ir čia. - Atstok nuo manęs!
Ak, ta bjauri mergiūkštė! Elliw nenorėjo turėti su ja reikalų, tad visiškai nesijautė patenkinta gyvenimu. Kaip ji iš viso čia atsidūrė?! Gal vis dėlto reikėjo eiti kur nors kitur? Tik kur jai reikėtų eiti? Tos bjaurios mergiūkštės sugebėjo gadinti gyvenimą visur, kur tik Elliw atsidurdavo. Taip, viskas tik jų kaltė!
- Tu ne ne ne ne neLiucija, - rėžė velsietė nusprendusi pagaliau atsistoti. Nevėkšliškai tą padarė ir apsižvalgė. Aplinkui buvo kažkokie nematyti padarai. Elliw beveik susidomėjo, tačiau nespėjus nieko padaryti ar pasakyti apie juos pamiršo. Vis dar nežinojo, nei kur, nei kodėl kažkur yra. Turbūt reikėjo tą išsiaiškinti. Tik ar bjaurioji mergiūkštė nesugalvos meluoti?
- Kur aš? - paklausė, nes neprisiminė, kad ką tik galvojo tą klausimą esant netinkamą. - Tai tu kalta! - dėl visa ko pridūrė. Spoksojo į bjaurybę neapykantos kupinomis akimis ir galvojo, ką reikėtų daryti toliau. Leisti dar daugiau laiko su bjaurybe visai nesinorėjo, tad velsietė vėl prabilo:
- Atstok nuo manęs! Tu esi bjauri ne ne ne ne neLiucija!
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1715
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #550 Prieš 1 metus »
Ar reikėjo tikėtis, kad taip sėkmingai viskam besiklosčius taip ir išliks? Tikriausiai to viltis buvo labai kvaila. Vorų daugėjo. Jie bėgo gana greitai. Lindo iš tankynės ir plūdo pas juos. Ar taip yra dėl žiemos? Ar jie išlindo, nes neranda ko sumedžioti? Bet ką aš čia darau dabar... Svarstymams juk buvo tikrai ne metas.
Atrodė, kad Elliw išsivadavo nuo jo kerų ir vėl turėjo laisvą valią. Auriui nepatiko, nes prisidėjo papildomų problemų.
- Tu miške. Laikykis arčiau manęs. - bėgimui jau laikas buvo prarastas. Aišku, jeigu Elliw būtų kaip visi žmonės, tai būtų kitas reikalas. Bet dabar nesinorėjo jos išmesti iš akių. Arčiau manęs cha... Bjauri ne ne ne ne neLiucija. Nuostabu... Ji nei už ką nebus šalia. Neliesti teleskopo... Labai man jo reikia. Lyg tas daiktas padės kovoti su vorais.
Keli padarai puolė priekin. Tą kartą Auris dar spėjo atsiginti ir sustingdė juos. vorai taip ir dribo ant žemės ir nekrutėjo. Bet juk čia pat knibždėjo ir kiti. Ką daryti, ar bandyti kovoti ar visgi mėginti bėgti į mokyklą? Ji taip toli. O Elliw nesileis tempiama ir bus sudėtinga. Tai apmąstė greitomis ir nutarė bėgti. Čiupo ją už rankos, visgi ji tebuvo tik smulki mergaitė ir ką jam reiškė ją nusitempti paskui. Ir puolė dumti. Bet netoli tenulėkęs išgirdo jų žingsnius ant sniego. Kažkuris privijo ir aštrios žnyplės kibo vaikinui į koją. Jis riktelėjo nuo netikėto skausmo, sumurmėjo kažkokį burtažodį ir padaras nulėkė šalin. Bet tas bjaurus skausmas degino koją, o vorai pajuto, kad gali su jais susidoroti.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #551 Prieš 1 metus »
Kaip Elliw galėjo čia atsidurti su šita bjauria mergiūkšte, kuri iš tiesų buvo berniūkštis?! Ak, koks neteisingas tas bjaurus gyvenimas? Kur dingo Liucija, Sabrina, Joana trečioji, Vėtratrūnė ir Sarah? Kodėl aplinkui malasi tik visokios bjaurybės, kurios tik ir trukdo gyventi?! Tai buvo siaubingai nesąžininga, tad ne ne ne ne neLiucijai prašnekus Elliw dar labiau supyko.
- Užsičiaupk! Tai tu kalta! - dar kartą priminė šią visam pasauliui (o gal tik jai pačiai?) žinomą tiesą velsietė. Ak, kodėl ta bjaurybė negalėjo veikti ko nors bent šiek tiek prasmingesnio? Ne, jai būtina kažką pliurpti ir dar tampyti Elliw!
- Paleisk mane! - nė kiek ne tyliau suriko klastuolė. Tada bjaurioji mergiūkštė, kuri iš tiesų buvo berniūkštis, garsiai kažką suriko, tik velsietė netrukus jau buvo pamiršusi, ką. Bet tai jai ir nerūpėjo. Tokios bjaurybės buvo tinkamos nebent tam, kad būtų ką gerai pamokyti. Ak, kad taip Elliw turėtų su savimi teleskopą! O gal ir turėjo? Šito ji, deja, niekaip negalėjo prisiminti.
Kaip neprisiminė ir to, kodėl kažkokie padarai artinasi. Jie nebuvo pažįstami, kas šiek tiek guodė - tai reiškia, kad jie nėra nei neLiucija, nei ne neLiucija, nei ne ne neLiucija, nei ne ne ne neLiucija, nei ne ne ne ne neLiucija. Nors... Pastaroji čia ir buvo! Vadinasi, viskas yra tik jos kaltė! Tik kaip jai pagaliau tą išaiškinti taip, kad ji įsidėmėtų? Ar tos mergiūkštės visai kvailos?!
Giliai susimąsčiusi šiuo nauju klausimu velsietė sustingo ir pradėjo galvoti. Netrukus pamiršo, apie ką mąsto, tačiau neketino kur nors judintis.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1715
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #552 Prieš 1 metus »
Skaudėjo koją. Ir sąžiningai buvo galima pasakyti, kad Auriui kilo mintis ją palikti ir pabėgti. Jis sėkmingai paspruktų, kol vorai būtų užimti su Elliw. Po galais, tikriausiai Elliw tuos vargšus voragyvius ištaškytų. Popikčiai susijuokė mintyse. Elliw vėl šūkavo reikalaudama, kad jis ją paleistų. O raudonplaukis tuo metu pagalvojo. Puiku, galiu. Man tai kas? Rimtai... Koks man skirtumas? labai man rūpi kažkokia pamišėlė. Bet greit net nejauku pasidarė nuo tų savo paties minčių.
Viena ranka tvirtai laikydamas ją už rankos pabandė tvirčiau atsistoti, koją gerokai skaudėjo. Ir jis aikčiodamas iš skausmo Vėl nutaikė lazdelę į tuos padarus. Taip laidydamas tai skydinius kerus, kad jie negalėtų arti prieiti, tai tuos, nubaidančius vorus ėmė trauktis iš tos vietos. Buvo akimirkų, kai atrodė, kad koja nebelaikys, jie pralaimės. Bet pagaliau Senkleris įžengė į kiemą. O ten vorai nebesivijo. Taip pagaliau pasiekė ir mokyklos pastatą. Paliko Elliw vestibiulyje. Dabar troško tik pasiekti savo kabinetą ir susigydyti koją.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1715
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #553 Prieš 1 metus »
Buvo gražus ir saulėtas šeštadienio rytas. Pavasario rytais Auris negalėjo sėdėti mokykloje ir išlėkė pabėgioti. Nusilakstė kaip reikiant. Iš pradžių prie ežero, paskui nubėgo į mišką. Per ausines grojo muzika. Grotuvą pasiskolino iš Alano. Jų muzikinis skonis buvo panašus. O užburtą grotuvėlį pusbrolis turėjo jau labai seniai.
Jų abiejų nebendravimo metas seniai buvo pasibaigęs. Jau žiemą. Prasitęsė tai ilgai. Net dvi savaites abu pabrėžtinai neištarė vienas kitam nei žodžio. Bet vieną vakarą susitiko didžiojoje salėje per vakarienę. O paskui nuėjo į jo kabinetą ir ilgai kalbėjosi. Nesutarė dėl Adrijo. Bet bent jau išsišnekėjo kaip reikiant. Ir Auris sužinojo apie tai, kad Alanas nebegyvena Grifų bendrabūtyje ir išvis vengia bendrojo kambario. Norėjo užkurti tiems vaikigaliams pirtį. Bet Alanas labai norėjo šitai išspręsti savais būdais. Ir Auris nutarė stebėti viską iš tolo.
Taigi šiandien jis bėgiojo. Metus rūkyti tas palengvėjo. Nors Auris ilgėjosi cigarečių. Rųkė nuo paauglystės. Taip jausdavosi labiau suaugęs. Ypač Dolohovų akyse. Kai dabar tai prisiminė, tai pasidarė graudžiai juokinga.
Jis išlėkė į pamiškę. Buvo pavargęs ir uždusęs. Tada sustojo. Ir ėmė ieškoti savo vandens buteliuko kuprinėje. Tik ten jo neaptiko. Ir kaip aš jį galėjau pamiršt? Stebėjosi.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 611
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #554 Prieš 1 metus »
Sakura, nešina gitara dėkle ir nertu rankinuku lėtai sau pėdino pamiške. Ketino nukeliauti giliau į mišką, ten pagroti ir padainuoti.
Mergina jautėsi išties neblogai. Praeities vaiduokliai vis dar persekiojo, tačiau šviesiaplaukė ir vėl drįso pasileisti savo plaukus bei apsirengti suknelę.
Tačiau Sakura atrodė kitokia. Nebuvo panaši į tą naivią mergaitę, kuria buvo ką tik atvykusi į Hogvartsą. Kai buvo nusistačiusi prieš daug dalykų, kurie yra įprasti šiame pasaulyje. Dabar strazdanė vertino laisvę ir ne tik gyvūnų, ne tik savo, tačiau kiekvieno.
Kurį laiką mergina bijojo viena vaikštinėti ten, kur nesimato pilies. Tačiau po truputėlį įsidrąsino. Juk miškas - Sakuros namai. Ji neturi bijoti jame leisti laiko ir kvėpuoti tyriausiu oru.
Eidama baltapūkė pamatė Aurį Senklerį. Tiesą pasakius, profesoriaus varnanagė vengė. Ji vis dar jautė gėdą. Žinoma, jautė ir dėkingumą, tačiau gėda buvo stipresnė. Bet ar verta slapstytis nuo to, kuris tave išgelbėjo? Tad Levins prie jo priėjo.
- Laba diena, profesoriau, - tarė ji. - Gražus rytas, ar ne? Kažko ieškote? - pasiteiravo.
Auris Senkleris atrodė padusęs. Tikriausiai bėgiojo po mišką, pamanė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sakura Levins »