[Teodoras Meiden]

 Gražus oras. Kaip tik šiandienai.
 – Jei pasakysiu ją garsiai, tai jau nebebus jokia paslaptis, tiesa? – klastuolis švelniai šyptelėjo.
 Ar jam pabodo viena veikla? Kabi ant medžio, tabaluoji kojomis, nuobodžiauji, kalbi banalia ir kvaila tema su kažkokia sutikta mergaite ir to pačio koledžo.
 – Visos šeimos turi tradicijas, – pradėjo (nenorėkite, jog tęstų), – pati šeima yra tradicija. Suprask kaip nori.
 Teodoras atsiduso. Taip nuobodu tas medis. Įprastas, niekuo neypatingas, tuščias, be muzikos garsų. Ar jam gaila Mayros? Ne.
 – Užrašytas buvau, bet ar drąsu tai teigti lankymu – nežinau. Aš tarsi nesuprasta siela, nepatiko ten. Bjauru. O tu, turbūt, lankei? – ranka perbraukė per dailiai sušukuotus juodus plaukus.

[Mayra Llewellyn]

Nepamačiusi Teodoro veide ar akyse gailesčio, Mayra nusijuokė.
-Man tu patinki. Tu neturi to kvailo gailesčio man kaip kiti. Juk aš pati sau taip darau,-šypsojosi klastuolė,-Ir taip, lankiau žiobarišką mokyklą. Man ten visai patiko, turbūt todėl, kad mėgau mokytis. O čia... Na, pirmais metais, kai viskas buvo šviežia ir nauja, todėl labai stengiausi. Dabar? Nelabai, bet vis tiek stegiuosi uždirbti mūsų koledžui taškų. Čia nuobodu. Nori ką nors padegti?-pasiūlė juodaplaukė su žaismingumu akyse. Ji tikėjosi, kad klastuolis sutiks arba bent jau pasiūlys ką veikti. Vėjas pamažu kilo ir nakties dangų užtemdė debesys, pro kuriuos retkarčiais išlįsdavo mėnulio šviesa. Mayra pakėlė akis į mėnulį ir susimąstė, vis grįždama mintimis prie savo problemų, bet taip ir nerasdama išeities.

[Teodoras Meiden]

 Ar jam derėjo kažką dar pasakyti? Turbūt, jog ne. O tu man nepatinki, ha. Mintyse sukrizeno jis.
 – Mhm, taip, – sužiuro į pačią gražiausią mėnulio fazę – jaunatį.
 – Tiesą sakant, ne. Taip... nuobodu kažką padegti. Vaikiška. Tik tiek. Geriau jau medžiais palaipiokim, pašokinėkim, gal pasiseks ir užsimušti. Vis geriau nei už kiekvieną prarasti po penkiasdešimt taškų koledžui. Kvaila. Ne? – Teodoras palengva atsistojo, paliko smuiką atremtą į medį. Padavė ranką mergaitei, kad šioji lengvai atsistotų ir nenukristų. Nors, turbūt, nereikia jai tos pagalbos.
 – Eini? – užklausė, koją dėdamas ant žemesnės šakos, susvyravo. Vėliau perlipo ant kito medžio, – moki kabėti ant šakos aukštyn kojomis? – klastuolis palengva kojomis prisitraukė šaką, laikėsi tvirtai, galvą nuleido ties Mayros kūnu. Tokia poza – aukštyn kojomis – kabėti išties smagu. Ir gana saugu, jei moki balansuoti ant šakų.
 – Gerai jautiesi? Na, visgi, aukštis nemažas kaip dvylikamečiams.

[Mayra Llewellyn]

Kuo toliau, tuo Mayrai darėsi nejaukiau šalia klastuolio, bet ji sutiko su jo pasiūlymu palaipioti medžiais. Paėmusi Teodoro ranką, mergaitė atsistojo ir atsirėmė į medį, nes jai, kaip visada, aptemo akyse. Vis dar bandydama apsimesti linksma bei nerūpestinga, nors buvo truputėlį nuliūdusi, kad jos mintis kažką padegti buvo atmesta, mergaitė atsargiai sekė paskui berniuką. Šiam pakibus žemyn galva ant šakos, Mayra tik prunkštelėjo ir atsakė:
-Moku, bet geriau man taip nedaryti. Ne tik mėlynių užsistatysiu, bet dar ir kraujas iš nosies bėgti pradės.
Įsikibusi į šaką, ant kurios tabalavo Teodoras, mergaitė akimirką suabejojo, ar sėstis. Dar nulaušim šaką, o tada tikrai teks eiti į Ligoninės sparną. Arba į karstą. Antras variantas man labiau patinka, cha. Užsilipusi ant šakos, Mayra susvyravo ir pajuto, kaip krenta, bet nugara atsitrenkusi į žemesnę šaką, sugebėjo į ją įsikibti. Skausmas perėjo per visą stuburą ir juodaplaukė pradėjo dusti, bet po kelių sekundžių mergaitė vėl galėjo normaliai kvėpuoti. Giliai kvėpuodama, klastuolė atsisėdo ant šakos ir nieko nesakė. Pamažėle jai apsvaigo galva, mergaitė užsimerkė ir pajuto, kaip kraujas iš nosies laša ant jos sušalusių rankų.

[Teodoras Meiden]

 Klastuolis menkai šyptelėjo.
 – Kaip nori, – berniukas pradėjo sūpuotis ant šakos pirmyn ir atgal aukštyn kojomis.
 Stebėdamas neatsargius mergaitės veiksmus, Teodoras kiek atsiduso. Vėliau vėl vyptelėjo. Nagi, Theo, jai viskas gerai, nekreipk dėmesio. Žiūrėjo į klastuolę labiau iš viršaus. Ši kol kas buvo saugi.
 – Matyt, kad tavo mintis buvo saugesnė, nei manoji. Bet, kad jau prisidirbom ir taip. Dabar mielai išvis nueičiau pasimaudyti, tačiau šalia esi tu, gi turiu pasirūpinti savo bendrakoledže, – nuo vienos šakos nušoko berniukas. Šermanas atsargiai tiesė ranką į kišenę, gal turės kokia servetėlę.
 – Atleisk, nežinau kuom tau padėti, – šaltesniu veidu žiūrėjo į tolį, nulipęs iki pat jos.
 Mėnulis švietė ryškiai, atsispindėjo vaikų akyse.
 – Ar sutiktum kartu sulaukti saulėtekio? – paklausė, visiškai nežiūrėdamas į Mayrą.

[Mayra Llewellyn]

Netikėtai pajutusi Teodorą šalia savęs, mergaitė atsimerkė. Klastuolio žvilgsnis kaip visada buvo neįskaitomas. Atsargiai viena ranka paleidusi šaką, Mayra išsitraukė popierinę nosinę ir nusivaliusi kraują nuo rankų prisidėjo ją prie nosies. Priminimas sau: nekrisk nuo medžių. Klastuolę vėl užplūdo tuštumos banga, bet ji stengėsi tai nuslėpti su maža šypsena veide. Teodorui paklausus, ar ji sutiktų kartu sulaukti saulėtekio, Mayra atsakė:
-Žinoma, bet jeigu nori, gali mane palikti. Vis tiek kaip nors grįšiu į pilį.
Dabar Mayra norėjo pabūti viena, susitvarkyti su savo mintimis bei tuštuma viduje. Turbūt šiąnakt liksiu nemiegojus. Nors ir taip man neitų užmigti. Mergaitė atsargiai atitraukė kruviną nosinę nuo nosies. Kraujas nebebėgo. Atsidususi, klastuolė atsargiai sulanksčiusi popieriaus skiautę įsidėjo ją į kišenę.

[Teodoras Meiden]

 Supratęs, jog bendrakoledžei viskas gerai ir papildomos pagalbos nereikia, klastuolis atsirėmė į medžio kamieną. Atsiduso. Saulė dar nekilo ir ilgai nekils. Tobula.
 – Ar taip, ar anaip, mokyklos vartai jau uždaryti, nebent žinai kokį slaptą kelią. Bet tiek to, paliksiu tave vieną, pasisaugok! – vyptelėjo ir sugrįžo prie medžio, kur paliko savo smuiką.
 Nulipo žemyn. Atsargiai. Dar akies krašteliu nužvelgė Mayrą. Tada patraukė kažkur toliau nuo jos akiračio, gal ne nuo jos ausų jautrumo. Virptelėjo širdelėje pagunda. Atsirėmė šįkart į šviesesnį medį ir atsisėdo į pusę, kur turės ryte kilti saulė. Čia jos ir laukė. O kai pasirodė pirmieji saulės spinduliai, Teodoras užgrojo. Ir saulėtekį pasitiko taip.
 Grįžo į pilį dar po valandos. Lyg niekur nieko. Ir miego visiškai nesinorėjo. Įprasta rutina.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah suprato, kad jei greitu metu nepasimaitins, jis nusilps, o paskui gali nutikti ir blogiausia, tad sulaukęs vienuoliktos valandos, grifas paliko pilį ir nuskuodė į mišką.. ne belekokį, o Uždraustąjį, kur mokiniams eiti draudžiama, nebent atlieka, kokią bausme ir ten eina su mokytojais, tačiau taip būna labai retai.. Į mišką per mokslo metus Chris' as keliauja pirma kartą, nes kraujo atsargų buvo tėvas prikrovęs dabar jau kai baigėsi, tenka pačiam..
Atėjus į mišką Dawson' as tikėjosi sutikti Luna, nes ji irgi sakė, kad čia greitu metu keliaus, tačiau jos nebuvo matyti, bet kažkas ėmė šnarėti, kažkur ten toliau tarp krūmų, grifas persijungė į žvėrį, akys tapo raudonos, išdidėjo iltys, o visi pojūčiai dar labiau sustiprėjo ir buvo galima užuosti kraują, tikrai ne žmogaus, o sužeisto gyvulio, kas ten buvo vaikinas net nenutuokė, jis žaibišku greičiu nulėkė ten, kur gulėjo žvėris, Elijah nebuvo puikus žvėrių ekspertas, tad žvėries nenagrinėjo, tai buvo tikrai ne kentauras ir ne vienaragis, kažkas, ką atpažinti buvo sunku, nes gyvulio snukis buvo išdraskytas, turbūt kažkas kitas pasidarbavo.. bet, jei dabar paleisiu jį, jis vis tiek mirs, tad nieko nelaukęs jis įsisiurbė į žvėrį ir ėmė siurbti jo kraują, skonis buvo bjaurus, nelyginsi su žmogaus, tačiau kito pasirinkimo jis neturėjo arba gerti gyvulio kraują ir gyventi arba mirti. Baigęs savo darbą jis neatsigręždamas pabėgo, net nespėjąs apsivalyti savo veido, kuris buvo kruvinas, lyg po žiaurių skerdinių.

[Luna Gardner]

Išmiegojusi visą dieną Luna pabudo, tik tuomet, kai visi kiti jau miegojo arba ruošėsi miegoti. Neveltui esu naktinis žvėris. Pati iš savęs pasijuokusi mergina išlipo iš lovos ir priėjusi prie spintos išsitraukė tamsius džinsus, juodą palaidinę ir megztinį su užrašu "Wolf" ant nugaros. Persirengusi ir susirišusi plaukus į uodegą mėlynakė patraukė į koridorių. Artėjant nakčiai pilis darėsi vis ramesnė ir ramesnė. Dabar galėjai išgirsti tik vieną kitą balsą. Lėtai žingsniuodama koridoriumi rudaplaukė priėjo išėjimą. Gaivus nakties vėjelis sveikindamasis pakedeno surištus Lunos plaukus ir atnešė pažįstamą kvapą. Elijah'us...Tikiuosi jam viskas gerai... Nieko nelaukdama rudaplaukė pasileido link Uždraustojo miško sekdama grifo kvapu. Įbėgusi į pamiškę mergina sustojo ir įsiklausė. Šiek tiek toliau girdėjosi šakų traškėjimas. Pro medžių kamienų tarpus akimis suradusi Elijah'ų Luna nusprendė išgąsdinti berniuką. Lėtai be jokio garso sėlindama link savo "grobio" mergina atidžiai jį stebėjo, o šis nieko nė neįtarė. Prisėlinusi pakankamai arti mėlynakė pritūpė ir atsispyrusi pašoko į orą urgzdama. Už teko vos kelių akimirkų ir Elijah'us gulėjo pargriautas ant žemės, o virš jo šiepdama iltis urzgė rudaplaukė. Įtraukusi savo iltis Luna pasitraukė nuo berniuko.
-Labas, tikiuosi labai neišgąsdinau,-linksmai šyptelėjo mergina.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah jautėsi bjauriai, nes gyvulių kraujas yra pats šlykščiausias dalykas pasaulyje, tačiau nesimaitinti jis negalėjo ir tik džiaugėsi, kad neteko atpilti, nes kitaip tektu maitintis žmonėmis arba susirasti Hogvartse žmogų, kuris jam padėtu, tačiau viskas gerai, Chris' as jautėsi daug stipresnis ir sotus, tik kaži kiek ilgam.. bet tokio kiekio kraujo jo organizmui pakaks vienai dienai, tad teks dar kartą kažką sumedžioti..
Staiga vaikinas nieko nesupratęs atsidurė ant žemės, o virš jo gulėjo Luna su savo iššieptomis iltimis.. Bet ji greit nusikeberiojo nuo vaikino ir ilgai netrukus atsistojo ir pats grifas, tik jam dar reikėjo apsivalyti, nes mat jis gulėjo ant žolės, o ne ant žmogaus..
- Labas, tiesa sakant laukiau tavęs, - bevalydamas burną, kuri dar buvo kruvina nuo praeito grobio vaikinas kažką burbtelėjo.. - nekreipk dėmesio į kraują, maitinausi, - nusišypsojo vaikinukas ir tęsė toliau, - išgąsdinti tai ne, labai neišgąsdinai.. O ką tu čia veiki? - paklausęs vaikinas, toliau įjungęs savo vampyriškus instinktus bandė užuosti grobuonį.

[Luna Gardner]

Stebėdama, kaip grifas nusivalo žoles mergina pastebėjo kraują ant berniuko lūpų ir smakro, tačiau nespėjus nieko paklausti, jis paaiškino, kad maitinosi.
-Maniau, kad kas nors tave užpuolė,-šyptelėjo mėlynakė.-Laukei manęs?-Nustebusi kilstelėjo antakius. Kilstelėjusi galvą į viršų Luna išvydo žvaigždėtą dangų ir mėnulį, kuris prasiskverbęs pro tankias medžių šakas apdovanojo grifą ir varnę savo balta šviesa. Nuleidusi galvą mergina atsisuko į Elijah'ų išgirdusi jo klausimą.
-Atsekiau tavo kvapą, vieną akimirką pamaniau, kad miške tave kas nors užpuolė, ypač kai čia yra vampyrų ir vilkolakių vyresnių nei tu.-Paaiškino rudaplaukė.-Kadangi mes miške, tad manau mums abiems praverstų medžioklė,-šyptelėjo parodydama savo iltis. Nekantrauju ir vėl pajusti tą jausmą ką nors persekiojant.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah bandė užuosti grobuonį, tačiau nelabai sėkmingai, nes šalia nieko nejautė, tik šilta kraują, tekantį Lunos venomis..  Tačiau ten buvo uždraustas vaisius, nes maitintis draugų krauju būtų labai negražu..
- Kas gi čia mane puls, - nusijuokė vaikinas, - na gal žvėrys, tačiau greičiau aš pats jais pasimaitinsiu, nei jie man ką padarys, - jau rimčiau tarė vaikinas ir tęsė toliau, - Taip laukiau, nes tavo žvėriški instinktai turbūt irgi nori kažko, - kilstelėjęs antakį ir su gražia šypsena burbtelėjo Chris' as ir jau buvo be pasiruošiąs bėgti ir kažką susimedžioti, kai išgirdo, kad yra vyresnių vampyrų.. Ką, čia vieni kitus skriaudžia? Netikiu.. - pamįslijo vaikinukas.
- Gal savų nepultu, na nebent, ale koks skirtumas.. - vėl persijungęs į vampyrą vaikinas laukė, kol ką nors išgirs, - na štai, galim lėkt, girdi? - Ir žaibišku greičiu nusivijo gyvulį.

[Luna Gardner]

Stovėdama šalia Eljah ir klausydama jo Luna gaudė visus garsus esančius miške. Ir nors iš pradžių visa pamiškė atrodė tuščia, tačiau netrukus mėlynakė išgirdo menką širdies plakimą. Kryptelėjusi galvą į žvėries pusę rudaplaukė ir toliau klausėsi berniuko.
-Visi, kas tik nebijo pulti vampyro,-nusijuokė varnė,-Mano žvėriški instinktai visada ko nors nori, tačiau dažnai viską nustumiu į šalį.-Elijah'ui išgirdus kažką Luna linktelėjo ir nuskuodė paskui berniuką. Kol Elijah'us medžiojo savo grobį mėlynakė pasuko link savojo. Ir nors seniai medžiojusi Luna neprarado savo gebėjimų. Viduje tūnantis žvėris nebuvo alkanas, tad mergina galėjo medžioti tik savo malonumui. Prisėlinusi prie baikštaus triušiuko rudaplaukė iššiepė iltis ir nieko nelaukdama puolė grobį. Vos palietusi šiltą žvėrelio kakliuką ji perkando jam gerklę. Šiltas raudonas kraujas nudažė merginos iltis ir lūpas.

[Elijah Chris Dawson]

Gaudyti žvėris jam patiko, o dar tokį nedidelį ir baikštų, Elijah jo vytis ilgai nereikėjo, jis nebuvo greitesnis už grifą, todėl rudaplaukis iššiepęs savo dantis puolė žvėrį ir į jį įsisiurbė, šio kraujas buvo daug skanesnis ir šiltesnis, nei to praeito gyvulio, kurio vaikinas, net neatpažino.. Dawson' as buvo taip išalkęs, kad to žvėries kraują išsunkė taip greit, kad atsitraukęs ir numetęs jo kūną toliau išsigando, kad nebegali tvardytis, tačiau nieko padaryti negalėjo, jis išalkęs, o dar tie visi vampyriški instinktai jį žudė, tačiau paragavus kraujo, taip sunku sustoti.. Po šio gyvūnėlio jis jau jautėsi pakankamai sotus, tad nulėkė pažiūrėti, kaip sekasi Lunai, kuri iš ties atrodė siaubingai, jos iltys buvo nusidažiusios krauju, lygiai taip pat, kaip Elijah, jis net nepuolė valyti savo veido, nes neturėjo kuo..
- Na aš jau kaip ir sotus, be to gal turi kuo apsivalyti,- rodydamas į savo kraujuotą smakrą, nuo kurio dar varvėjo  šaltas kraujas.. klaustelėjo Chris' as.

[Luna Gardner]

Šiltas kraujas patekęs Lunai į burną priminė tikrąjį medžioklės malonumą. Seniai nejautusi jo skonio dabar mėlynakė mėgavosi kraujo šilumą ir skoniu. Palikusi negyvą žvėrelio kūną mergina atsistojo, o netrukus prie jos pribėgo ir Elijah. Kaip ir ji pati berniukas irgi buvo kruvinas.
-Štai,-ištiesė servetėlę berniukui ir pati nusivalė kraują nuo lūpų.-Ką dabar norėtum veikti?-Nužvelgusi pamiškę atsisuko į Elijah'ų. Išgirdusi viršuje trakštelijant medžio šaką Luna staigiai kilstelėjo galvą. Ant šakos tupėjo juodą varną, kuri pakreipusi galvą stebėjo grifą ir varnę. Nuo pat vaikystės nemėgdama varnų mėlynakė iššiepė iltis. Sukarksėjusi varna pakilo į orą ir dingo tamsiame nakties danguje. Nuleidusi galvą rudaplaukė atsisuko į berniuką.