[Lala]

 Kažkur giliai miške pasigirdo garsus driokstelėjimas. Tai Edna išleido dujas iš savęs (moteriškė per pietus valgė pupelių sriubą). Išsigandę garso, iš tos vietos pakilo būrys paukščių. Edna garsiai užkaukė žiūrėdama į mėnulį ir keturiomis nubėgo į pamiškę (Ne, ji nekopina Mery ir netapo vilkolake).
 Pasislėpusi kažkokiuose krūmuose, pakėlusi koją nusilengvino. Pajuto nemalonią srovelę tekančią dešine koja. Oj bliamba... Atsargiai iškišusi galvą apsidairė ir išvydo būrelį vaikų ir Mery Hatred. Lėtai, lėtai įtraukė galvą atgal ir nejudėdama laukė, kada šie žmonės pasišalins.

[Vivian de Havilland]

Ana pajuto kažkokį pirstelėjimą ir nemalonų kvapą. Tuoj pat suraukė nosį.Atsisuko į kelmo kompaniones, bet nė viena jų nedvokė, kiek buvo aišku, pupom. Mery Hatred net labai skaniai kvepėjo. Profesorė buvo pakankamai graži ir Ana slapčia jai pavydėjo vaikiškos ir mielos išvaizdos. Ji žvilgtelėjo į Eliną ir nejučia krūptelėjo. Balta oda atrodė kažkaip keistai, net galėtum pasakyti, švutėjo. Drebėdama pasitraukė arčiau Jemmos. Tada žvilgtelėjo į profesorę Hatred ir Į galvą šovė nemaloni mintis. O kas jei mus nubaus už sėdėjmą čia naktį? Nors Hatred malonesnė už kitas profesores, visgi jos kankinimų įrankių kolekcija  manęs nevilioja. Abejoju ar dar ką nors vilioja. Gal jei jai padovanočiau savo piešinį...Ana ištiesė profesorei popieriaus lapą. Atsiėmė atgal. Vėl ištiesė. Vėl atsiemė atgal. Pakilo vėjas ir miškas ėmė ošti, tarsi šaipydamasis iš kvailų Hovard pastangų. Pilyje užgeso šviesos ir miške tapo aklinai tamsu. Vėjas, kuris buvo aprimęs vėl pradėjo ūžti. Virš galvos susitelkė juodi debesys. Ana nejučiom prisitraukė dar arčiau Jemmos ir atsisėdo jai ant kelių. Pakrūmėj kažkas subolavo ir pana Hovard pratrūko kvykti.

[Atėnė.]

Atene atejo ir pasirode kaip seipas. Sneipas nugriuvo. *Kaip puikiai as gyvenau be to hogsvarto*. Prisimine sneipo pyraga. sneipas gerai gamina. atene atsisedo ant kelmo prie mergaites, kuri sneipas plaukais.

((Mery: mintis rašome pasviruoju šriftu, o postus stengiamės išstenėti bent 5 eilučių ilgio ok?))

[Emille Ann de Flores]

Elina piktai suraukė nosį pasklidus pašvinkusių pupelių kvapui. Mergaitė įtartinai nužvelgė Aną, Jemmą ir Mery. Nieko ypatingo neišvydusi pasislinko toliau nuo gyvų būtybių. Nepraėjus nė keletui minučių pasigirdo šaižus kauksmas. Klastuolė it atsisėdusi ant ežio stryktelėjo nuo kelmelio ir bailiai apsidairė. Krūmuose šmėstelėjo kažkieno šešėlis, po keleto sekundžių ūmiai dingo. Pajutusi trumpą ramybę ji vėl klestelėjo ant kelmo ir svajingai įsispitryjo į žvaigždes. Žvaigždėtą dangų užėmė tiršti, juodi debesys, taigi nebesimatė nė menkiausios žvaigždelės. Elina piktai sušnarpštė ir atsisuko į kitą užimtąją kelmo pusę. Klasruolė akies krašteliu spėjo pamatyti kaip pakrūmėj vėl kažkas šmėstelėjo, tačiau įdėmiau įsižiūrėti nespėjo- Ana užsikabarojo ant Jemmos kelių, užstodama visą vaizdą ir ėmė gailiai kvykti. Elina atsargiai prisliūkino prie krūmokšnių ir apėjo juos ratu. Viskas buvo ramu. Ar bent mergaitei taip atrodė. Neskaitant Anės kvykimo, žinoma. Linksmai pamanė ir visai žvali vėl prisėdo ant kelmelio.

[Jemma]

Jemma sėdėjo išsižiojusi ir stebėjosi,kaip Ana atsisėdo ant jos kelių.Tuomet vos nepratrūko žvengti.Iki tol,kol išgirdo kažką krebždant krūmuose.
-Em...Ei,panele,jūs sėdite man ant kojų.Primenu-MANO kojų.O tokios pamaivos ir klastingos sielos mergos negali sėdėti man ant MANO nuosavybės.Šiuo atveju tai yra kojos,-Jemma nepatenkinta atsikratė klastuolės ir lėtai išsitraukė lazdelę.Atsargiai nukreipė į krūmą...Ir tuomėt vėl ėmė cypti,beveik taip pat kai Ana-vėl pajuto skerbų žvilgsnį,bet atsisukusi nieko nepamatė,o dar tamsoje.
-Jis...Jis...Jis...Nematomas!-Jemai ėmė rankos kojos drebėt,kai ji pastebėjo mažą personažą iš animacinio filmuko.Atsargiai palietė personažą lazdelę ir kvyktelėjo.Dabar jau suprato,koks nedidelis žmogeliukas šalia jų stovėjo...Ir tai būvo Ponia Galvos Skausmas Mery Gruobuonis Knygų Plėšikė Pabaisų Kvietikė Maža Ryžai Rausva Transfiguracijos Mokyta!Nors kūnas buvo meželiutis,atrodė,tarsi galėtum jį,jos liesą kūnelį spardyti ir vaitoti,tačiau žinant dvasią ir aštrų kuribiškumą...Ajajai,bėkit,vaikeliai į krūmus!
Dar sykį sujudėjus kažkam krūmuose ir pasimačius vienai kailiuotai ausiai,Jemma pervertė savo tuščią smegeinę,ieškodama kokio burtažodžio,ir lig tyčia nieko neatsiminė.Arania Keksumai gal tiktų...Ne,čia juk ne voras...Tada Incendio...Padegsiu mišką!Jemma užsisvajojo,kaip taptų žvaigžde,bet nebegalėdama delsti pašoko ir tarė burtažodžių laviną...Gal koks nors egzistuos?
-Hemo Lavuči,Konfertus,Koncertus,Latvia,Pompornus,Hili Muči,Tūtū,trututū,Estavnio,Lexy,Incarcerous,Kliobit,Yavian,Lucka..-iš lazdelės iššoko virvė ir pradingo už krūmų.Kokį burtažodį paskiau,kokį?-Pamišusi šokinėjo.Pasijuto kažkaip nejaukiai...Kažkaip silpnai...Atsisėdo ir pasirėmė galvą,nervingai stebėdama krūmus ir kas iš jų išnyra.

((Čia Jemmos nebėra,jei norit,skaitykit palatose))

[Urizielis C. Liberis]

Sustok akimirka žavinga... Vieniša figūra, lėtai žingsniavo nuo pilies link miško. Tamsią naktį, kai net mėnulis pasislėpęs už debesų, o šviesos pilyje užgesintos, nebuvo galima pasakyti, nei kokia to asmens lytis ar amžius. Tamsa aplink, tamsa manyje. Tačiau viduje egzistuoja ir šviesa, ko nėra išorėje. Mėnulis-motina, saulė-tėvas, tačiau abu jie nuo manęs pasislėpę. Taip ta figūra buvo Urizielis, raudonplaukis alchemikas, smėlio spalvos akimis. Jis sustojo prie pat miško, nukreipęs savo ramų žvilgsnį į miško glūdumą. Paslaptis? Istorija? Mirtis? O gal... Visi trys. Tiek daug išgyventa, tiek daug patirta... Ne... Man dar ne laikas į jį įžengti. Vaikinas išsitraukė durklą, juodais kaip pati naktis ašmenimis. Paspoksojo, pavartė jį rankose, tada staigiai užsimojo ir įsmeigė durklą į tamsą. Pradėjo ore braižyti didžiulį stačiakampį. Pradžia buvo lengva, tačiau kuo toliau jis pjovė, tuo jam darėsi sunkiau. Paskutinius kelis centimetrus jam teko pjauti užgulus durklą, tačiau Urizielio darbas nebuvo bergždžias. Vietoje stačiakampio atsirado didžiulės, gotikinio stiliau durys išpuoštos rubinais ir auksu. Jose nebuvo rankenos, tačiau šalia Urizielio stovėjo Batleris, keistasis vaikino tarnas. Jis laukė raudonplaukio alchemiko įsakymo atidaryti duris, tačiau Urizielis neskubėjo jo duoti. Atidaryti, uždaryti, atidaryti, uždaryti... Sese, aš bijau. Ne Alex aš bijau, bet savęs... Jis geras vaikis. Tačiau ką daryti man, prakeiktajam. Sese, aš tave vėl pamatysiu. Gal. Koks sudėtingas pasirinkimas. Aš galiu tiesiog susikauti su Alex. Gal taip mes geriau vienas kitą pažintume. Ne... Aš ne karys, todėl ir negaliu pažinti jo. Todėl turėsiu pažinti jį kaip "Entropija". Žingsnis į priekį, ar ne taip Drakone? Urizielis šypsojosi melancholiškai, tarytum neseniai iškastruotas katinas. Batleris linktelėjo ir atidarė duris: dideles, senovines, prabangias ir visgi paslaptingas. Urizelis neskubėdamas žengė į iš už durų esančią tamsą.
   Milžiniškas kambarys, atrodantis taip, tarytum viskas būtų iškalta iš titnago. Juodos grindys, juodos sienos, juodos lubos. Tam kas rūpinosi šio kambario interjeru labai patiko juoda spalva. Nors, gerai pagalvojus, juoda spalva gražu, ypač, kai ne viskas juoda. Lubos, sienos, grindys- pilnos idėjų, formulių, poemų, kitaip tariant visokios rašliavos. Viskas buvo užrašyta baltomis raidėmis. Visi tie užrašai vertė žmogų galvoti apie mirtį. Ne, ne tą piktą giltinę su dideliu dalgiu, taip pat jie nedvelkė juodąja magija. Mirtis šiame kambaryje buvo vaizduojama kaip normalų, normaliausias daiktas. Entropija veikia visus, netgi dievai, negali jos nugalėti. O ir nereikia, nes kiekviena pradžia turi turėti pabaigą, kitaip pasaulis pradeda išsigimti. Ach, tie archetipai įsisenėję mūsų galvose... Taip, viskas keičiasi, pasikeitė ir Urizielis. Nebeliko raudonplaukio alchemiko. Dingo. Nebėra. Vietoj jo stovėjo juodaplaukis vaikinas. Urizielis, nebebuvo panašus į merginą, dabar jis tikrai buvo šimtaprocentinis vyras. Jo plaukai buvo trumpi ir tiesūs, išskyrus dvi ilgas plaukų sruogas, siekiančias juosmenį ir atskirtas nuo kitų plaukų dviem žiedais. Auksiniu ir sidabriniu. Vaikino oda buvo balta, lyg pirmas sniegas, kol jo nesutrypė būrys išdykusių vaikų. Veido bruožai nepasikeitė, nors gal ir prarado Urizieliui būdingą žvėriškumą. Labiausiai pasikeitė jo akys, nebeliko ir jose Cruentus šeimai būdingo žvėriškumo, taip pat ir jų spalva pasikeitė. Dešinė- aukso spalvos, joje  galėjai įžvelgti vaikino vaikiškumą, linksmumą, švelnumą. Taip pat joje buvo galima įžvelgti viltį, kad viskas vis tiek baigsis geruoju. Kairioji- juoda, tarytum obsidianas, tamsiose jos gelmėse lūkuriavo kažkas, ko geriau nepažadinti. Tamsa slėpė, daugybė jausmų, bet negalėjo nuslėpti liūdesio.Ne tik išvaizda buvo pakeista, bet ir garderobas. Urizielis nebevilkėjo VN uniformos, o buvo pasirengęs juodu apsiaustu. Ant dešiniojo pasiausto peties auksiniais siūlais, buvo išsiuvinėta saulė. Ant kairiojo-sidabriniai siūlais, buvo išsiuvinėtas mėnulis. Urizielio numylėtas auskaras, taip pat pasiliko jo ausyje, kur jam ir buvo vieta. Vaikinas , savo baltais ir ilgais pirštais palietė veidą.
-Taigi, apsimetinėjimų laikas baigėsi. Sese, aš ilgai nešiojau tavo paveikslą, tiek širdyje, tiek... Ant kūno. Tačiau atėjo laikas žengti pirmyn, ir atsukti tau nugarą. Aš- Urizielis Cruentus Liberis. Aš ir niekas kitas.-Urizielio balse buvo galima išgirsti aiškią pašaipą, kuri buvo nukreipta, ne į ką nors, bet būtent į save.
Po šių jo žodžių, kambaryje atsirado du marmuriniai sostai ir didelis, tokios pats medžiagos, stalas tarp jų. Ant stalo buvo padėta keturiolika kortų. Septynios vienoje stalo pusėje, septynios kitoje. Jis nesisėdo ant sosto, o tiesiog į jį atsirėmė ir laukė. Ko? Savo priešininko, žinoma.

[Zwei Eberhardt]

Vienišas Sankt-Peterburgo vilkas nerangiai pėdino link pamiškės – į laukinius gimtuosius namus, kuriuos užuodžia kiekvienas laukinis žvėris. Tačiau čia nebuvo namai. Čia buvo tik laikinas prieglobstis, saugantis jį nuo paprastos ir nesuvokiamos nežinomybės. Aleksandras nebebuvo klastuolis. Jis to išsižadėjo šio vardo jau tada, kai užtrenkė duris. Tada pamiršo viską, kas buvo giliai įsirėžę galvoje. Tik diktatorius dėdė Nikolajus dar sėdėjo įsitaisęs patogioje vietoje, kur galėjo nurodinėti sūnėnui. Ne tiesiogiai. Prisiminimais.
Nikolajus, dar žinomas kaip dėdė Kolia, persekiojo savo sūnėną mintyse. Nepagalvokite, kad jis jau užvertęs kojas. Ne. Jis tiesiog diktatorius ir vaikino atmintyje įstrigęs taip giliai, kad jo išmesti negalima net mirties akivaizdoje. O ar tokių buvo? Nemeluosiu, nebuvo. Tačiau šiaip ar taip Kolia vis pasirodo kaip perkūnas iš giedro dangaus.
Aleksas apsirengė kaip kareivis – kareiviška uniforma. Ne dėl to, kad jaustųsi kareivis. Tik dėl to, kad tėvo dvasia jį saugotų. Šis apdaras buvo jo. Dabar jau tikrai buvo jo. Visa tai dabar teisėtai priklausė tam, kuris vienintelis šeimoje išdrįso mokytis kovos menų.
Rusas prisiminė savo pokalbį su seserimi. Ji buvo rusaitė, tačiau šiandien ji buvo pasipuošusi. Ne dėl to, kad vilkėjo japonišką kimono su raudonai geltonomis gėlėmis, tačiau jos smaragdinės akys išlydėjo jį į mūšį. Rusiška arbatos ceremonija su Samanta... Harmonija ir kosmoso kūrimas. Chaosas laikinai išnyko iš pasamonės. Visgi moteris magiška būtybė sugebanti ir griauti ir statyti. Moteriška ranka ant peties tvirčiau nei stiprus vyro paspaudimas...
Lyg trimitų mintyse palydinimas Aleksandras nedvejodamas įžengė pro duris. Šiandien liesis kraujas ir tu būsi paaukotas? Kolia, ar tai tiesa? pirma mintis užklupo vaikiną vos pamačius baltas raides ant grindų ir lubų visur. Tačiau vaikinas laikėsi ramybės, kaip Everestas. Rimta veido mina, žibančios rudos akys, tuo laukiniu kraujo troškimu. Visgi vaikinas vos pamatęs Urizielį net nesudvejojo, kad čia jis. Bet sudrebėjo kaip akimirkai prilietęs elektros laidą. Mat šitokio dalyko jis mažų mažiausiai tikėjosi.
Sužlegindamas savo kuprinę vaikinas pasiraitojo alkūnes ir nusimetė kuprinę nuo pečių. Nebuvo panašu, kad jis turi nors vieną vienintelį ginklą, tačiau kuprinės žvangesys rodė visai ką kita. Lyg kokie metaliniai skambalai, varpeliai, barškučiai suskambėjo kuprinėje. Bet ne šiaip, o melodingai, lyg mušamųjų ritmas, po kurio turėtų pasigirsti medžioklinio rago gausmas arba trimitų orkestras.
- Vis dėl to susitiko du laukiniai žvėrys. Vienas gerai užsimaskavęs intelektualus lapinas, kitas imigrantas mužikas vilkas. – ironiškai pasišaipė Aleksandras iš tokios situacijos.
Vaikinas atkreipė dėmesį į koras ir sostus. Kortos? Visgi ne aš vienas toks pamišėlis... Alekso rudos akys gana naiviai ir klausiamai pasižiūrėjo į Urizielį. Nesuprasdamas, kas čia bus. Kiek pasimetęs, jis nepamiršo ir Batlerio, todėl neakivaizdžiai ieškojo jo patalpoje. Ir rado. Kaip mažas vilkiukas vaikinas įtempė ausis, stebėjo Urizielį, stengėsi užuosti koki nors keistą kvapą, visa sužvarbusia oda bandė pajausti vėjo pūtimą, tačiau visa tai buvo bereikalingas laiko švaistymas(?) Žaidimas? Iš gyvybės? Iš pinigų? Iš to, kas man brangu?

[Urizielis C. Liberis]

Tarp Urizielio pirštų atsirado glotnus raudonas akmuo, kažkuo primenantis rubiną, tik gerokai tamsesnį. Akmuo buvo stumdomas tarp vaikino pirštų, nė akimirkai nesustodamas. Galiausiai Urizielis išmetė jį į orą ir krentantį prarijo. Ne pats įdomiausias fokusas, bet trečiarūšiam vaidinimui tiktų. Urizielis akimirkai nuliūdo, prisiminęs, kad prieš jį stovi ne paprastas karys, bet burtų mokslų ragavęs raganius. Raganius su kario uniforma. Nežinau, juoktis man ar verkti... Bet mintis, kad burtininkas gali stovėti fronte su AK-47 man yra gana juokinga. Arba baisi. Kodėl man kyla keistas jausmas, kad toks vaizdelis gali tapti kasdienybe. Savo skirtingų spalvų akimis pervėrė Alex, tarytum pirmą kartą būtų jį pamatęs. Urizielis suprato, kad vaikinas kažkuo pasikeitė, tačiau negalėjo suprasti kuo. Jis skiriasi, nuo to Alex, kurį sutikau klasėje. Šis pasiryžęs mirti. Ar aš toks baisus, ar jam gyvenimas nebemielas? O gal tai jo vilkiška prigimtis. Tikrųjų vilkolakių, kurie turi ne vilko kūną, bet jų dvasią. Vaikinas pajautė, kad kraujas gyslose pradėjo virti. Širdis daužėsi kaip pneumatinis kūjis, o pasaulis aplink jį sustojo. Tačiau, niekas nepasikeitė išorėje.
-Žvėrys? Tu nustebtum, kiek tiesos yra tavo žodžiuose. Tačiau ne tam čia susirinkome. Atėjome mes kautis. Pralieti priešo kraują ir lieti savąjį. Tačiau, kol mes nepradėjome necivilizuotų kautynių, tarp laukinių žvėrių, mes turime prisiminti, kad abu esame žmonės. Mus kausto moralės normos, idealai ir panašūs daiktai. Taigi, aš siūlau civilizuotą žaidimą. Kitaip tariat, įžangą prieš titanišką mūsų kovą. Aš pateiksiu taisykles, o sutiksi tu su jomis ar ne, tai bus tavo pasirinkimas.
Urizielis pasižiūrėjo jaunajam kariui į akis. Aukso ir obsidiano spalvos akys, gyveno atskirus gyvenimus, tačiau abejose buvo galima įžvelgti panašumų, kurie rodė tikruosius vaikino jausmus. Urizielis gerbė Alex drąsą, tiesumą ir paprastumą, nes tai buvo savybės, kurių alchemikas neturėjo. Jis instinktyviai nujautė, kad buvimas su šiuos vaikinu išeis jam į naudą. Tačiau jo akyse buvo galima įžvelgti ir kitokį požiūrį į klastuolį. Urizielis jį laikė retu eksponatu, kurį norėtų išskrosti ir pažiūrėti kaip jis padarytas. Šiaip ar taip alchemikas buvo mokslo žmogus, kad ir ką kiti mokslo žmonės apie tai sakytų.
-Taigi, taisyklės gana paprastos. Paeiliui mes paimsime po kortą ir būsime nukelti... Na, pasirinkimų gana daug, nuo tragiškiausių gyvenimo akimirkų, iki tobulo svajonių pasaulio. Nereikia sakyti, kad kol vienas grumsis su savo svajonėmis ar tragedijomis, ar dar kažkuo, kitas spoksos ir mastys, kaip tai būtų galima panaudoti kovoje. Taip pat jis gali vieną kartą per vidinę kovą įsikišti. Padėti arba pakenkti. Norint laimėti vidinę kovą, žmogui reikės keistis, bet koks tas pasikeitimas bus, priklausys tik nuo mūsų. Po kiekvienos vidinės kovos seks dvikova, iki pirmo kraujo. Kai tik bus pralietas kraujas, kitas asmuo turės traukti kortą. Tol. kol mes abu būsime atvertę visas keturiolika kortų. Arba, kol kuris nors iš mūsų nebegalės kautis. Jeigu atversime visas kortas, tada kausimės tol, kol kuris  nors pasiduos. Arba mirs. Klausimų bus?

[Zwei Eberhardt]

Gilus atodūsis iš vaikino lūpų perskrodė visą patalpą. Šaltas kaip ledinė žiema žvilgsnis nužvelgė visas septynias kortas. Visgi yra tokių žmonių, kuriems nei kortos, nei meilė nesiseka. Kaip tada tokius žmones vadinti? Lūzeriais, kuriems gyvenimas pamiršo įdėti šiokį tokį lauknešėlį? Bet staiga pervertas Urizielio chaotiško žvilgsnio vaikinas įbedė savas laukines akis. Drama tik užvirė tarp dviejų chaosų, kurie savyje vis bando kurti kosmosą, susikurti darną...
Taisyklės vaikinui sukėlė šypseną, juo labiau jis nesitikėjo, kad šis smogs tiesiai į silpniausią vietą – gyvenimą. Dalykų, kuriuos teko išgyventi vaikinui, buvo pernelyg daug, kad visas tai būtų galima sutalpinti į septynias kortas. O džiaugsmą jis turėjo tik vieną. Tas džiaugsmas, matyt, ir neleido pavirsti į šimtaprocentinį klajojantį žvėrį, kuris klauso savo instinktų. Tas džiaugsmas buvo jo mažasis vidinis raktas, atrakinantis žmogiškumo duris.
- Klausimų nebus. – burbtelėjo vaikinas patogiai atsisėsdamas į krėslą ir nė neklausdamas kuris pradės pirmasis, vaikinas išsitraukė kortą.
Rudomis akimis vaikinas pažvelgė į kortą, kuri įsitempė jį į puikiai pažįstamas apsnigtas vietas. Žiema, viskas padengta sniegu. Iš toli puikavosi Ermitažas. Tas didžiulis muziejus, kuriame daug salių su paveikslais.. Vaikinas apsidairė į vieną ir į kitą pusę lyg netikėdamas, kad per kelias sekundes jis vėl persikėlė į savo šalį, kur galėjo kvėpuoti.Tačiau šis džiaugsmas truko neilgai. Juoda ranka išniro iš niekur. Aleksas atsisuko, o ten buvo dėdė Nikolajus.
- Važiuosime į pirmą pamoką. Pažadėjau tėvui tave mokyti.. – šyptelėjo Kolia ir įsisodino Aleksandrą į automobilį.
Jis nė nepajuto, kaip iš didelio ir stipraus vyro, jis patapo tuo pačiu naiviu berniuku, kuris griebdavo net bitę, jeigu pasakai, kad ši draugiškai nusiteikusi.
Ilgokai Kolia su Saša važiavo, kol galiausiai mašina staiga sustojo. Privažiavus spygliuočių mišką, Alekso akys tik pakraupo, širdis suspurdo. Kažkas įvyks negero. Berniukas kiek išsigando, kai dėdė jį ištempė iš mašinos ir įbrukęs į rankas peilį liepė gintis. Bet vaikis neklausė ir nubrukęs ant žemės peilį apkabino dėdės koją. Nikolajus nuspyrė vaiką, bet Aleksandras neverkė. Tik sukandęs dantis atsistojo ir žiūrėjo, kas dabar bus.
- Nagi, ar apsiginsi be tos sušiktos lazdelės? Ką? – tyčiojosi Nikolajus – ar pasiteisinsi, kad lazdelę namuose palikai?
Berniukas visas drebėjo, tačiau ne nuo šalčio. Iš baimės, nes sustingęs kūnas pasitiko pirmąjį smūgį į veidą. Aleksandras neverkė, o tik nusišluostė pasipylusi kraują iš nosies ir vėl atsistojo.
- Ginkis pasakiau – trenkė kaip šuniui antrą kartą Kolia savo sūnėnui.
Berniukas pradėjo verkti. Dėdė Nikolajus tik sugriežė dantimis ir nusigriebęs vaikį pririšo jį prie medžio. Kad nepabėgtų dar apvyniojo grandine. Kito medžio viršūnėje jis pakabino nedidelę kuprinę.
- Jeigu norėsi valgyti, rasi ten. Žiebtuvėlius irgi. Šiltesni rūbai ten irgi turėtų būti. Naktį praleisi čia. Nenori gintis – pirmyn, išgyvenk kaip bailys.
Ir dėdė išgaravo kaip dūmas su visa savo gelsva mašinėkle palikdamas Aleksandrą vieną. Berniukas verkė, kol pasibaigė ašaros. Liko tik žvilgsnis kupinas kažkokios pagiežos. Matyt, dėdei pavyko pasėti neapykantos sėklą mažo vaiko viduje. „Lenk medį kol jaunas“...
Berniukas pratūnojo visą naktį, bet niekaip neišsilaisvino. Sniegas nušaldė visas rankas ir kojas, bet niekaip nepavyko išsilaisvinti iš tų prakeiktų pančių. O ir akys pamažu merkėsi, bet miegoti nebuvo galima. Vyresnysis brolis pasakojo, kad kai užmiegi lauke – niekada nebeatsibundi. O riešai... visi mėlyni nuo virvės, kuri, atrodė, nupjaus rankas.
Ryte sučežėjo sniegas ir dėdė Nikolajus atėjo kiek nusiminęs. Ne, jis neatgailavo. Jis buvo nusiminęs, kad vaikis neištrūko ir kaip žmogus nepavalgė. Apžiūrėjęs Aleksandrą atidžiau jis pamatė prišalusį kraują prie veido, sustirusius plaukus nuo šalčio ir baikštų mažo vilkiuko žvilgsnį. Vyras nė nedvejodamas atrišo Aleksandrą, tačiau tam, kad kankintų iš naujo. Kolia prisirišo berniuką prie mašinos už vienos kojos ir pats įlipdamas į mašiną tyliai pasakė:
- O dabar už užduoties neįvykdymą, važiuosim namo.
Vyriškis užvedė automobilį ir nuspaudė akceleratorių. Pajudėjus pirmiems metras berniukas sukniubo ant žemės. Bet nerėkė. Vis greitėjant automobiliui, tuo labiau berniuko galva trankėsi į sukietėjusį sniegą, kuris plėšė nuo kūno odą. Po kelių kilometrų nebeliko nei striukės rankovių, o rankų odos nė nesimatė. Ji buvo visa sudraskyta į mažus gabalėlius, kurie kaip trupiniai nubarstė kelią link kankinimo vietos.
Pusę kelio nuvažiavus mašina sustojo. Aleksandras buvo be sąmonės, todėl Kolia norom ar nenorom turėjo įgrūsti vaikį į mašiną. Nužudyti jis jo nei velnio neketino. Kraujuotas vaikis gulėjo ant sėdynės, kaip lavonas po gerų muštynių. Gaila buvo į į tokį žiūrėti: rūbai suplyšę, oda beveik atsilupusi nebe tik nuo rankų, bet ir nuo veido bei kojų. Vieno bato ant Alekso kojos nebuvo – matyt pametė kažkuriame posūkyje.
Vos tik atvažiavo į Sankt-Peterburgą, savo nediduką namą, Nijolajus paguldė vaiką į lovą, aptvarstė žaizdas, rūpestingai apklojo.
- Tik tu dabar vienintelis mano turtas. Tikras Katios vaikas... – šyptelėjo Nikolajus paglostydamas Aleksandro plaukus – Taip, kada nors būsi kaip Aleksandras Makedonietis. Tvirtas ir protingas. Nereikės tau jokių lazdelių, kaip dabartiniams burtininkams. Tau užteks tik anatomijos ir karo meno. Ne burtai žudo žmogų, o jis pats... Kančia ir yra tai... Būk silpnas, būk palaužtas, kad iš naujo atvirstum į stipresnį žmogų.
Berniukas atmerkė akis. Visus kaulus maudė, kūnas lyg sudaužytas. Bet prie jo sėdėjo dėdė Nikolajus ir Samanta. Vien pažvelgęs į ją Aleksandras nusišypsojo ir užmerkęs akis padėjo galvą ant pagalvės.
Aleksandras sugrįžo į savo tikrąjį kūną. Nebe tą prisiminimuose egzistuojantį berniuką. Vaikino rankos drebėjo, akys sustingo viename taške. Stiklinės. Lūpos net pamėlynavo nuo išgyvento šalčio. Jau seniai jam neteko prisiminti visų sadizmo atvejų, vadinamų fiziniu užgrūdinimu. Galbūt Nikolajus ir neteisingai auklėjo sūnėną. Išugdyti beveik civilizuotą žvėrį sugeba ne kiekvienas. Žinoma Aleksandras nekentė savo dėdės už tokius ugdymo metodus. Sadizmas. Bet Aleksas žinojo, kokį pirmą dalyką reikia padaryti – atleisti dėdei. Vaikino sučiauptos lūpos pamažu atsileido, ir veidą papuošė sarkastiška šypsena. Norėjai gero? Sugriaudamas mano gyvenimą? Sušikdamas visą vaikystę... Bet žinai Kolia, aš be to negaliu gyventi... Tik užuosdamas kraują, prisiliesdamas prie kaklo ir pirštuose laikydamas žmogaus gyvybę, jaučiu, kad gyvenu... Taip, kaip gyvenu dabar kovoje su Urizieliu... Žmogus - gyvulys, tik dangstosi prieš kitus taisyklėmis, kurias anksčiau ar vėliau pats sulaužo... Kolia, nesilaikei pats taisyklių, bet man jas kišai į galvą. Vis dėlto žinau, kad linkėjai man gera nemokėdamas mylėti...

[Urizielis C. Liberis]

Prieš Urizielio akis vystėsi Alex gyvenimo drama. Žiaurumas su kuriuo jis susidūrė vaikystėje paliko gilias žymes vaikino širdyje. Štai, šio vaikino galios šaltinis. Jaunas medelis, užaugintas laistant raudonuoju krauju. Žvėrys. Karo dievas. Tikrai, mes esame dvi vienos monetos pusės. Jis pasirinkimo neturėjo, bet aš... Urizielis sunkiai atsiduso ir toliau stebėjo kankinimus, kuriuos teko patirti Alex. Jis nesitikėjo, kad kito žmogaus praeitis jį taip paveiks, tuo labiau nesitikėjo, kad jam teks kautis su žmogumi, perėjusiu tokį pragarą. Ir netgi ne tai labiausiai erzino alchemiką. Jis kuo puikiausiai suprato, kad čia tik žiedeliai, pati pradžia. Urizielis ištiesė ranką į priekį, mintyse kurdamas ieties brėžinį: ilgesnės už patį vaikiną, su aštriu, rožės žiedlapį primenančiu antgaliu, ne vien antgalis priminė rožę, bet ir raudonas ieties kotas priminė kartį, aplink kurią apsivijusios aistros gėlės. Oras aplink vaikino ranką įkaito, ir jis jautėsi taip tarytum, būtų įmerkęs raką į išlydytą metalą, bet susitvardė nesurikęs ir sugebėjo išlaikyti dėmesį į Alex prisiminimus. Tiesą pasakius, pamatęs paskutinę prisiminimų dalį, mintyse jis sugalvojo šiek tiek sadistiškai-demonišką planą. Aš nesu žvėrys. Bet man patinka kankinti žmones. Tai padeda atskleisti jų tikrąjį potencialą. Ta mergina jam artima. Mergina? Draugė? Sesė? Šiaip ar taip, jei šitas kambarys pakeitė mano išvaizdą į tokią, kokia buvo prieš... Na, šiaip ar taip verta pabandyti. Urizielis skubėjo, mintyse bandydamas atkurti merginos paveikslą, jam sekėsi neblogai, nes jis nekreipė dėmesio į detales, bet susikoncentravo į svarbiausiais ir labiausiai žmonių pastebimas detales. Tada jis labai norėjo pakeisti savo formą, kad ji primintų tos merginos išvaizdą. Jis to troško visa dvasia ir širdimi. Todėl po akimirkos vietoje vaikino stovėjo mergina labai panaši į Samantą Ryder. Tik tiek, kad rankose ji laikė ietį. Urizielis labai tikėjosi, kad Alex dar buvo neatsigavęs po pamatytų prisiminimų ir nepastebėjo jo transformacijos.
-Jis nekaltas, dėl to ką tu patyriai. Tu pats dėl to kaltas. Tu ir tavo silpnumas. Alex, pamėgo kraują, todėl ir ieško atpirkimo ožio.-pasakė Urizielis balsu, kuris teoriškai turėjo priklausyti Sam, eidamas link klastuolio.
Jis/ji šypsojosi meilia šypsenėle, nors Urizielis nė velnio nenumanė, kaip ta mergina turėtų šypsotis. Priėjęs prie pat Alex jis nutaikė ietį į jį ir staigiai, tarytum žaltys smeigė ją į vaikino krūtinę.
-Todėl dabar mokėsi už savo nusikaltimus.

[Zwei Eberhardt]

Aleksandras kelias sekundes buvo užsimerkęs. Vos tik žvėriškos akys prasivėrė. Rusas suglumo išvydęs pažįstamą veidą... Beveik septyniolika metų regėjęs jos veidą, jis nesimaišytų jos su niekuo. Tačiau tos pačios raudonos lūpos, žalios akys viskas atitiko. Iliuzija tiesiog suglumino Aleksandrą.
- Sam... Arbata... – tyliai pasakė Aleksandras.
Vienintelis turtas, kurį jis turėjo, buvo prieš jį. Ar tai tik baisus sapnas, kuris anksčiau ar vėliau baigsis?
Trūktelėjo smuiko styga ir šis nebegrojo. Smičius nebegelbėjo braukydamas per stygas. Jis kitoks be vienos stygos. O kaip suderinti žmogų, kai trūksta jo gyvenimo styga? Tikriausiai žmogaus nebesuderinsi... o gal?
Širdis tik suspurdėjo pamačius ietį. Labiausiai iš visų blaškė prakeiktas ieties kotas. Toks pats raudonas kaip Samantos lūpos, kurios pasakė: „Lubi vseh nac, Gospadi...“ Ietis kiekviena sekunde artėjo vis arčiau Aleksandro krūtinės, bet rudas vis nejudėjo. Vaikinas negalėjo patikėti, kad sesuo kalba tokius žodžius. O pati mane mokei, kad kraują reikia pralieti vien tam, kad išliktų tik stipriausi. Vos kelioms sekundei likus Aleksandras slystelėjo žemėn. Ietis perbraukė per vaikino skruostą palikdama nediduką išvagojimą, kuris prisipildė kraujo.
Rusas sugriebė ieties galą, atsistojo, ir eidamas arčiau link Samantos vaikinas vis laikėsi ginklo. Grakščiai dėliodamas baltas rankas ant raudono ieties koto Aleksandras ištiesė ranką ir sprigtelėjo apsimetėliui į kaktą. Sprigtas norom ar nenorom, tačiau buvo kaip seseriai – stiprus, paliekantis raudoną žymę kaktoje, tačiau su meile ir šiokiu tokiu švelnumu.
- Daugiau taip nesielk, Urizieli - tokiomis pačiomis žmogiškomis akimis vaikinas žiūrėjo į priešininką, kaip žiūrėtų į sesę. O juolab, kai priešininkas slepiasi po Samantos kauke...
Ir visgi jis gudrus ir įžvalgus... Čia nebuvo sapnas... Čia tikrovė ir kova su žmogumi, kuris puikiai mato kiekvieną detalę. Tikriausiai, jeigu jis būtų gydytojas, o aš paprastas žiobaras, jis mane uždarytų į psichiatrinę ligoninę...

[Dūūūūūrnė]

  Nobodu. Pamanė Šorena eidama iš mokyklos į lauką. Bent jau pasižvalgysiu po grąžiąją gamtą aplink pilį... Čia augo įvairūs krūmokšniai, su daug išsišakojusių liaunų šakelių su šokančiais mažyčiais lapeliais. Ruduo... Gražus metų laikas.... Ruduo eidamas dažė medžių lajas įvairiomis spalvomis. Dažniausiai lapai būdavo geltoni, raudoni, kartais pasitaikydavo rudos ir žalios spalvų. Kažkur ošė ir bangavo jūra, taip pat šūkliojo baltosios žuvėdros. Kaip nuostabu. Staiga ant Klastuolės peties nusileido gražuolis jūros paukštis. Ji buvo balta, kaip sniegas, ji buvo apsitaškiusi jūros purslais. Gmail stovėjo pamiškėje. Kaip keista, kad net čia skraido žuvėdros...

[Urizielis C. Liberis]

Alex mirti nenori. Ji nori gyventi. Elgiasi švelniai, laikosi įsikibęs savo žmogiškumo... Keistas padaras, kuris nors ir yra žvėris, tačiau nori tapti žmogumi. Atvirkščiai? Paradoksas. Būtent tokias mintis Urizieliui sukėlė Alex žodžiai ir jo sprigtas. Alchemikas kuo toliau, tuo labiau nesuprato prieš jį stovinčio vaikino: jam reikėjo padaryti daugybę pakeitimų piešiant jo charakterį, naudoti daugybę spalvų, kurių net nenumanė esant. Galbūt pirmą kartą gyvenime Urizielis taip susidomėjo žmogumi, nes manė žinantis apie juos viską, nuo jų sudėties, iki sielos gelmių. Arogancija... O gal nepagarba gyvybei? Bet kaip galima ją gerbti, jeigu taip lengva ją sukurti? Vaikinas sunkiai atsiduso, paberdamas šūsnį keiksmažodžių, seniai užmirštomis kalbomis, tada atvirto į savo tikrąjį pavidalą. Galvą jam skaudėjo nežmoniškai skaudėjo galvą, ženklas, kad toks pavidalų keitimas turi savo kainą. Stengdamasis neparodyti, kiek jam kainavo šitas psichologinis žaidimas, jis nužingsniavo link stalo ir paėmė vieną iš kortų. Ir ką man kortos pasakys... Ilgas gyvenimas, ar greita mirtis. Arba kitas variantas- ilga mirtis.
-Kviečiu "Suknistaakį baltąjį drakoną".-dar spėjo pasakyti Uris-tan, tas hard-dye Yu-Gi-Yoh fanas.
Korta įsiurbė jį į savo vidų, bent jau tam atrodė, visa tai galėjo būti ir paprasta iliuzija. Šiaip ar taip išmėtė jį į vietą, kuri būtų tikusi papuošti kalėdinį atviruką: aukšti, dangų remiantys kalnai, daugybė sniego, miškelis, pilnas pavojingų žvėrių, kraupi pilis ir kruvinas raudonplaukis vaikinas, apsirengęs raudonais skarmalais. Gulėdamas sniego pusnyje, spoksojo į dangų nieko nematančiomis akimis, negalėdamas pajudinti nė vieno raumens, jausdamas, kad mirtis artėja ir laukdamas jos, savosios išvaduotosios. Raumeningas ir gerai įdegęs vaikino kūnas buvo nusėtas žaizdomis, nuo smulkučių, iki gyvybei pavojingų. Jis nebijo mirties, netgi atvirkščiai, gyvybei paliekant jo kūną, kančios išraiška veide nyko, užleisdama vietą begaliniai laimei.
-Aš tave radau.-šios žavaus paveikslo ramybę sujaukė bejausmis balsas.
Šalia jo stovėjo šešiametis berniukas juodais plaukais ir keistomis akimis. Juodaplaukis per prievartą sugirdė kažkokį eleksyrą raudonplaukiui, kuris visiškai negalėjo pasipriešinti, bet neaišku ar iš siaubo, ar todėl, kad visiškai neturėjo jėgų. Jo žaizdos sugijo beveik akimirksniu, tačiau jis vistiek negalėjo pajudinti savo galūnių. Vaikinas bijojo už jį jaunesnio berniuko, todėl laimė išnyko, palikdama savo vietą siaubui ir neapykantai.
-Monstras... Užmušk... Mirtis... Išdavystė... Išda...vikas kabo ant šakos. Prašau. Maldauju, leisk man viską pabaigti ant šakos. Aš būsiu geras berniukas, o taip, aš nesiginsiu. Tiesiog pabaik viską.-nevilties kupinu balsu kalbėjo raudonplaukis.
Berniuko žvilgsnis įsmigo į vaikiną, ieškantis jo savijautos priežasties. Jis nenorėjo žinoti, kodėl viskas vyksta, jis tai darė, nes tam buvo sukurtas. Tokia buvo jo egzistencijos prasmė tyrinėti ir kurti.
-Tu dar gyvensi.-tokiu pat bejausmiu balsu patikino jis.
-Kodėl... Todėl? Mirti geriau... O taip, mano mielas generalisime.
-Dabar, pratęskime, tai ką pradėjome. Mūsų laukia ilga naktis.
Berniukas nukreipė į vaikiną prietaisą, kažkuo primenantį nuotolinio valdymo pultelį. Raudonplaukio veidas persikreipė, o raumeningame ir gerai įdegusiame kūne atsivėrė daugybė žaizdų. Per kalnus ir ledines dykumas skriejo siaubingi klyksmai ir prakeikimai.
      Veiksmo vieta akimirksniu pasikeitė, viskas vyko tuščiame, pilkomis sienomis kambaryje, tačiau raudonplaukio padėtis nuo to nepagerėjo, šįkart jo rankos ir kojos buvo prikaltos prie akmeninės sienos, didžiuliais vinimis, o prie jo rypavo neįprastai graži mergina, anglies juodumo plaukais ir auksinėmis akimis. Ji bandė išplėšti vinis iš akmeninės sienos ir išlaisvinti vaikiną, tačiau viso to rezultatas- nuo pirštų nuplėšta oda. Raudonplaukis bandė žvilgsniu raminti juodaplaukę, jis nenorėjo matyti ją kenčiančią, tačiau to ko norėjo nepasiekė, mergina vistiek verkė parpuolusi ant kelių. Ir vėl, tarytum iš niekur, pasirodė juodaplaukis berniūkštis. Šįkart jis rankoje laikė aštrų peilį, išmargintą runomis ir nusėtą rudėmis, susidarusiomis nuo kraujo. Mergina staigiai pašoko, norėdama apkabinti berniuką ir apglėbti jį savo šiluma.
-O, mano sūnau, ką tu čia veiki. Kodėl tavo rankose peilis?-bučiuodama berniuko kaktą pasakė ji.
Juodaplaukis bejausmiu žvilgsniu pasižiūrėjo į peilį, paskui jo žvilgsnis įsmigo į motiną ir po kelių sekundžių vėl į peilį. Vienas staigus dūris ir peilis susirado naujas makštis-merginos širdį. Berniukas kurį laiką stebėjo merginos kūną, laukdamas, kad kas nors pasikeistų. Jis nieko nejautė, stebėdamas šąlantį motinos kūną, todėl savo žvilgsnį nukreipė į raudonplaukį vaikiną, kuris vos tramdė ašaras žiūrėdamas į mirštančią merginą. Juodaplaukis neėmė peilio, tiesiog nuėjo lik prikaltojo ir apkabino jį. Vaikino kūnas iš lėto tirpo, upeliais tekėdamas ant žemės. Galų gale, iš jo teliko baltutėlis skeletas. Berniuko veidas nepasikeitė, išliko toks pat bejausmis, tačiau iš akių tryško ašaros. Neilgai jis tegalėjo paverkti, nes už jo nugaros atsirado dvi, juodais apsiaustais apsimūturiavusios žmogystos, kurios griebė juodaplaukį berniuką.
-Išvada: Eksperimentas nepavyko. Subjektas Nr.42 neatitinka reikalavimų.-pasigirdo keistas balsas iš sienų.
Kambarys išnyko ir vietoj jos atsirado didžiulė laboratorija pilna alcheminių reikmenų, knygų ir daugybės kapsulių, kuriose buvo patalpinti žmonės. Būtybių buvo daug, tačiau visos jos buvo panašios į berniuką, vaikiną ir merginą. Apsiaustuotos būtybės sugrūdo berniuką į kapsulę, pripildytą žalio skysčio.
-Nuosprendis: Subjektą Nr.42 teks perkurti.
Pasaka baigėsi ir Urizielis grįžo į savo kūną, kuriame nesijautė jaukiai. Ko jau ko, o šito jis nenorėjo prisiminti. Vaikino akyse degė šaltas įniršis. Taip, magija įspūdingas dalykas. Kaip galima totaliai sušikti žmogaus gyvenimą išmokus daryti homunkulus ir klonus. Tie laikai buvo siaubingi, nes aš nežinojau savęs ir tik pažinęs save išsilaisvinau iš tų grandinių, nustojau būti įrankiu Jis mąsliai pasižiūrėjo į Alex, bandydamas suprasti, ką jis pajautė stebėdamas vieną iš jo gyvenimo epizodų. Spėju, kad jis nė velnio nesuprato. Taip, kontekstas čia būtų neblogai, bet tegu paspėlioja.

[Zwei Eberhardt]

Rusas kiek nerimastingai stebėjo Urizielio prisiminimus. Tiek pyktis, tiek apgailestavimas kaip rasos lašeliai pabiro po veidą. Bet ar apgailestavimas gali padėti įvykiams praeityje? Nei velnio. Apgailestavimas tolygus savęs kankinimui. Jis nieko neduoda, tik blogas emocijas ir išgyvenimus iš kurių šiaip ar taip nieko doro neišmoksi.
Kančia... Nuolatinė agonija supanti mūsų gyvenimą. Keista, kad budizme kančia laikoma net tada, kai negali įpirkti norimo daikto. Tada visaip stengiesi, dirbi, kad pasiektum savo tikslą. Rusui toptelėjusi mintis apie budizmą keistai susuko jo galvelę. Iš draugų girdėjęs apie tokią kančios formą, tačiau kaip pasiekti nirvaną Urizielio vietoje? Išsivaduoti iš kančios tik numirus?
Aleksandras sustingęs  nenuleido akių nuo juodaplaukio berniuko. Vis piktai perverdamas žvilgsniu tą keistuolį vaiką. Nejaugi tai jo tas sarginis šuo? Batleris? Prijaukintas? Pati pirma mintis šovusi rusui į galvą vis labiau stebint juodaplaukį mažą berniuką.
Epizodas, kuriame raudonplaukis buvo nukryžiuotas kaip Jėzus Kristus, Aleksandui sukėlė nerimą. Žmogus, nuolatos kankinamas, pamažu ima nebejausti skausmo... Rusas kiek nerimastingai kaip suspurdėjo, pajusdamas kaip kūnas pasipila mažais šiurpulio paliktais pėdsakais. Motina... Maitintoja... Globėja... Viena ranka imti ir nužudyti ją. Rusas iki šiol pats to negalėjo suvokti – ką mato. Žiurkės lindinčios rūsiuose.... Nejaugi ir Urizielis vienas iš tokių?
Besibaigianti pasaka su indais, kunkuliuojančiomis kapsulėmis vaikinui buvo kažkas nežinoma. Jis niekada anksčiau nėra regėjęs nieko panašaus – tokios vietos, kurioje būtų lyg iš naujo kuriami žmonės. Rusas apie alchemikus yra girdėjęs tik iš Nikolajaus pasakojimų. Ir šių žmonių jam buvo liepta saugotis labiausiai. Mat jie tylios žiurkės, nešančios ligas. Gerai būtų, kad mirtinas, bet tokie eksperimentai paverčia gyvenimą pragaru.
Aleksandras kaip brolis broliui prijautė kažkokia nežinoma jėga. Kaip karys, rusas pasijuto visai bejėgis ir vėl sumišęs. Jį toks Urizielio gyvenimas trikdė. Rusui buvo pikta, kad ne jam vienam teko išgyventi kankinimus. Aleksandro priešininkui gyvenimas atseikėjo ne tik kančios... bet ir nesuprantamo žmonių poelgių, instinktų, priklausomybės ir paprasčiausios psichologijos pamokų... Šito rusas dar vis nesuprato... Ar nenorėjo suprasti?
- Ko tu sieki? Mirties? Savo mirties? Brolau, kam ši kova? – aiškiai sutrikęs pasakė vaikinas.
Tačiau vaikinas išsitraukė nedidelį kastetą. Pasukiodamas jį tarp pirštų, galiausiai užsimovė metalinį tvirtą ginklą ant rankos ir stipriai suspaudęs tarp pirštų. Ganėtinai stipriai užsimojęs, vaikinas paleido kumštį tiesiai į Urizielio tarpuakį.
- Brolau, kraujas kalbasi tik su krauju... – pasakė, taip, lyg norėdamas atsilyginti už jo išpuolį su ietimi.

[Urizielis C. Liberis]

... Jis suprato, ne viską kaip, kad aš būčiau norėjęs, bet už intuiciją parašysiu jam 5, tik nerusiškoje, o angliškoje sistemoje. Pažymys patenkinamas, bet jam dar reikia dirbti... Man tikriausiai irgi. Tokios keistos mintys pradėjo suktis Urizielio galvoje, stebint Alex, tą stiprų rusų karį, tikintį tradicinėmis vertybėmis. Vaikinas nujautė, kad tęsiantis šiai kovai, jis prarastų daugiau žmogiškumo, negu jo priešininkas. Tai nebuvo jausmų padiktuota mintis, tą Urizielis suprato pamatęs, kaip jo prisiminimai paveikė jo priešininką. Tiek daug spynų... Jis gal ir pats nežino, kiek jame daug žmoniškumo. Daug daugiau, nei pas bet kokius šventuosius. Jis nedemonizuoja to kas jame tauriausio, kaip kad daro kai kurie žmonės. Žvėris ir žmogus gyvena draugaudami. Taip, Hari, mano mielas stepių vilke? Klausimai, kuriuos uždavė Alex, prajuokino Urizielį ir jo veide atsirado užgaidaus vaiko išraiška. Nenoriu aš mirti. Ne. O kas galėtų norėti? Aš vis dar turiu pažadą, kurį turiu ištesėti... Kad ir kaip būtų tipiška, bet klastuolis užsimanė pasimušti. Ir ne taip, kaip visi padorūs mušeikos jis naudojo kastetą. Tai gali baigtis blogai, o taip... Laikas sulėtėjo. Žinoma, netiesiogiai, nors apksritai laikas yra reliatyvi sąvoka, tiesiog po Urizielio kūną pasklido visokios cheminės medžiagos, kurios buvo suleistos jam būtent dėl tokių įvykių. Taip, vaikinas neturėjo jokio noro, prisijungti prie vyrukų-subjaurotais-veidais klubo. Jo galva pasitraukė iš kelio galingam mušeikos kumščiui, nors visiškai išvengti smūgio nepavyko, nes kastetas pradrėskė jo skruostą. Šiaip ar taip ant žemės nukrito lašai kraujo.
-Tipiška. Žinau, kad aš mąstau steoreotipiškai, bet argi rusai neturėtų muštis, tik po penkto butelio vodkos? Taip, tai kvailas klausimas, bet vistiek įdomu.-pasakė tas nepakenčiamas vaikinas nutėškęs piktą miną, kuri visiškai neatrodė elegantiška.
Nusijuokęs iš savo paties sugalvoto ir visiškai nejuokingo juokelio, jis iš kažkur ištraukė pleistrą ir užsiklijavo jį ant savo marmūzės, o jeigu tiksliau, tai ant žaizdos. Tada jis nutėškė rimtą miną, kuri nesiderėjo su jo akimis, kuriose švietė linksmos padaužiškos ugnelės.
-Mirties, įsivaizduok, aš nesiekiu. Žinok, tai visai nemalonus jausmas ir jį man teko patirti daugybę kartų. Savo ir kitų. Tu matei tik mažytę dalį vieno juokingo eksperimento. Juokingo? Taip, būtent tokio, nes buvo siekiama tų pačių neįdomių tikslų- nemirtingumo ir valdžios. Tarp kitko, tas prisiminimas, kurį tu matei šimto metų senumo. Ir jis vistiek mano prisiminimas. Nesijaudink, man tikrai tėra septyniolika metų. Ir taip, aš esu vyras. Ir ne, aš nesu gėjus. Ir taip, aš žinau, kad esu seksualus. Gerai, o dabar baigiu humoristinį pasirodymą.-to bejausmio berniuko balsu pasakė jis.
Gal man tikrai reiktų dirbti cirke, arba atrakcione. Mane būtų galima panaudoti, tokioje daugybėje situacijų. Tokios mintys privertė Urizielį nusijuokti. Jo juokas priminė vyturio giesmę. Vaikinas žinojo, kad ir kokia gilia kančia, tačiau tamsoje visuomet galima atrasti šviesą-humorą.
-Mano žodžiai tau skamba keistai, tačiau tik daugybę kartų numiręs supranti, kad gyvenimas nėra tragedija, o netgi visai skoninga komedija. Spjauk į tuos budistus, su jų "viskas šiame pasaulyje kančia" filosofija. Spjauk į tuos krikščionius, su jų "kančia- Dievo meilės išraiška". Ir būtina spjauk į komunistus ir kapitalistus... Vien jau dėl to, kad jie nepasijaustų pernelyg kieti. Ir būtinai pribaik bet kokį kelyje pasirodžiusį žydą. Ir niekada neprarask pagarbos gyvybei, nes tai tiesiausias kelias į pesimizmo ir negatyvaus mąstymo jūra. Aš tai sakau vien todėl, kad pats patyriau. Gyvenimas bus visada bus toks, kokį tu jį norėsi pamatyti. Vis dėlto išimčių egzistuoja, nes žmogus statiška būtybė, ir tik susitikusios kelios tokios būtybės gali viena kita išjudinti. Niekaip negaliu užmiršti viename vaidinime pasakytų žodžių "pragaras-kiti". Kiekvienas žmogus, laiko vienas kito laimės raktus, bet juos panaudodamas pats praranda dalį laimės. Vis dėlto, aš tave iškviečiau į dvikovą, nes pamaniau, kad mano elgesys tave įžeidė ir taip norėjau atsiprašyti. Ar aš kažką ne taip supratau?