0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Beatrice Mae Peck

  • VII kursas
  • *
  • 604
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • YOUSHOULDBURN
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #15 Prieš 14 metus »
Abi profesorės jau pamažu ėjo gilyn į mišką. Žinomą, čia medžiai labai praretėję, na, o žvelgiant toliau, nelabai kas matosi. Aplink šioks toks rūkas.
- Jau beveik miške... Tikrajame Jame...
Qrane trumpam padėjo maišą, patempė ranką, pasirąžė. Atsipūtė ir vėl paėmė maišą. Ji šiek tiek aukščiau kilstelėjo jį. Maiše kažkas nuriedėjo. Hm... Ten turbūt jos galva... Nelabai šaunu...
- Klausyk, o mesim su maišu į duobę? - pasiteiravo kolegės.
Žengiant toliau, moteris išgirdo paukščių ūbavimą. Nieko keisto...

*

rulonaS

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #16 Prieš 14 metus »
  Tai buvo ganėtinai gražus, sniegingas pavasario rytas. Linksmai spigino saulutė. Čiulbėjo kovai, kurie, kad ir kaip būtų keista, nesušalo parskridę į gimtuosius kraštus. Lijo. Turbūt dangų papuoš vaivorykštė. Tačiau Ričis Tozijeris net neketino eiti ieškoti vaivorykštės galo ir ten sutikti gnomų, arba ko nors baisesnio... Auksas dar ne viskas, tai nėra svarbiau už sveiką kailį ir išsaugotą orumą.
  Ričis morališkai ruošėsi dvikovai su švilpe Luna. Berniukas priėjo prie pamiškės ir atsirėmė į medį. Baisiai norėjosi apkabinti ir išbučiuoti visus gyvus augalus ir ne tik. Tačiau kiti klastuoliai jo nesuprastų, na, kiti koledžai Ričiui nelabai ir terūpėjo. Atkišęs naują, saulėje blizgančią lazdelę, klastuolis laukė netikėto švilpės puolimo. Tačiau jos pačios dar nesimatė ateinančios.

*

Luis May

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #17 Prieš 14 metus »
   Grįždama nuo ežero, Luis stabtelėjo prie miško. Jis, priešingai nei ežeras, buvo niūrus bauginantis, tačiau medžiai atrodė įspūdingai. Matyt, ten yra visokių baisių padarų, kad draudžiama eiti. Nieko keisto... Luis dvejodama žengė link medžių. Nagi, Luis kalbėjo balselis galvoje. Tau būtina sužinoti, kas ten! Kitas priešinosi : Ne, Luis, tau negalima. Galbūt miško sargas jį kada nors aprodys, bet dabar negalima, gausi pylos. Luis negalėjo apsispręsti, kurio paklausyti. Jei eisiu į mišką, jokia drąsa nepadės. Tesingai, gal miško sargas kada parodys, bet ne dabar , apsisprendė Luis ir nužingsniavo į pilį. Tačiau mergaitė nesusilaikė dar kartą į jį nežvilgtelėjusi ir nustėro.
   -Galiu galvą dėti,- sušnabždėjo ji. - Galiu galvą dėti, kažką pamačiau.
   Iš miško išžingsniavo miško sargas. Ach..., atsiduso Luis ir jau tvirtu žingsniu nuėjo į pilį.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #18 Prieš 14 metus »
Eina lėtai. Eina greitai. Arba iš vis greitai arba lėčių lėčiausiai. Ir.. Rosos kojos nunešė į pamiškę. Čia buvo "labai gražu".
- Pavasaris vadinas - sumurmėjo Rosa. - Nieko gero.
Rosa "yra" jau tokia grakšti kad net spėjo užkliūti už nupjauto kelmo. Visa apsidulkėjusi stojosi ant kojų. Šaunu. Tokia gera nuotaika buvo. O dabar? Silkės ausį! Rosa niršo ant motinos. Po velnių ar būtina kelti į tą nukvakusį mišką? NE. Net neverta. O gal? Jeigu ateis klastūnai.. Batai. Rosai tai buvo ne prie širdies. Mergaitė pastebėjo drugelių bandą.
- Accio drugelį! -  Ir atvimbė gražus drugys. Toks purvinos spalvos. Matos kad neturi dušo. Mhm..Ežero.
Nuostabu! Šitas tirynėjimas gamtą kaip tik bus į naudą. nusijuokė.

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 268
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #19 Prieš 14 metus »
Samanta apsigaubusi kažkieno švarku išėjo pasivaikščioti. Lygus laukas ir miškas netoliese. Klastuolė susisukusi kaip kokone iš lėto žingsniavo link miško. Ji norėjo pabūti vienumoje. Jautėsi persekiojama ir pyktis tiesiog kunkuliavo. Mergina visa degė iš pykčio, kad rodėsi uždegs sausą pavasario žolę.
Mergina ėjo pamiška ir vis mąstė. Mąstė, koks sušiktas tas gyvenimas šioje mokykloje visiškas pragaras. Pirmą kartą per visą savo buvimą mokykloje Samanta gailėjosi, kad čia pasirodė. Ji jautėsi prislėgta, atrodė, kad tuoj puls į depresiją. Klastuolė atrodė sužvėrėjusi...
Emocijos tiesiog kunkuliavo. Iš pykčio klastuolė neatsargiai dėliojo kojas nežiūrėdama ar po jomis pasitaikydavo koks akmenukas, kuris sukeldavo skausmą pade, ar koks gyvas padaras, kuris tapdavo sumindžiotas. Vargšas gyvis pasimaišęs ne vietoje ir nebėr.
Priėjusi mišką Samanta staigiai sustojo. Ji apsižvalgė savo plačiomis žaliomis akytėmis ir pamatė siluetą tolumoje. Ji pasileido bėgti kiek tik kojos neša. Pamažu pradėjo ryškėti vaizdas ir ji pamatė ten nestoviniuojančią Rosą. Samanta buvo tokia pikta, kad atrodė ji tuojau pat užmuš ją. Klastuolė pasileido bėgti dar greičiau. Ji vos neukliuvo už kažkokios ne vietoje pasimaišiusios šakos, tačiau ji nesustojo ir bėgo taip tyliai, kad buvo neįmanoma išgirsti.
Samanta pribėgo prie Rosos ir apkabino ją iš nugaros taip stipriai, jog rodėsi, ši išspaus jos paskutinius jos oro likučius iš plaučių.
- Dabar nepabėgsi, brangute – sušnypštė Samanta ir lyg gyvatė rankomis toliau spaudė Rosos plaučius.
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #20 Prieš 14 metus »
Rosai "sekasi" šiandien. Kas ji tokia? Vaikščiojanti bėda? Taip. O gal ne? Ne. Kur tik Rosa eina ten ir visos nelaimės atlekia penktakursiai ir kiti. Ir iš kur &^%$$* atsiranda klastunyne. Nusibodo gyvent. Bet..
- Koks čia karate veiksmas? Ar čia apkabinimas kažkoks? - supyko mergaitė  - lendi prie manęs kaip reikalas. Silkės ausis.!
Rosai net juokinga pasidarė. Iš nugaros? Apsikabinimas? Samantha "suspaudė" Rosą. Bet Rosa jokio stiprumo nejuto.
- Ko tu nori iš manęs? - sucypė Rosa - Bučiuoti ar ką?
Rosa pradėjo kuistytis. Tai turėjo sunervinti Sam.

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 268
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #21 Prieš 14 metus »
-   Taip mieloji, pabučiuoti labai tave noriu – Samanta vyptelėjo.
Mergina apkabinusi Rosą per drabužius susirado tą vietą, kurioje maždaug yra skrandis. Klastuolė staigiai ten spustelėjo ir labai stipniai. Sam pirštai pakankamai stipriai sulindo į tą vieną, kurioje buvo saulės rezginys.
Samantos akys blizgėjo iš paniekos ir ji vis dar nepaleido Rosos norėdama įsitikinti, kad ši gerai užčiuopė Saulės rezginį. Samantos žudikiški pirštai spustelėjo dar kartą į tą pačią vietą ir  ji klausėsi kiekvieno garso aplinkui.
Galiausiai Samanta paleido Rosą ir tvojo jai per veidą.
- Čia tau už astronomijos pamoką – žudikiškai suriko Samanta žiūrėdama į Rosą.
Susidarė toks vaizdas, kad Samanta jos nepasigailės. Jos čia susirinko tam, kad viskas baigtųsi. Kad išeitų tik ta, kuri to verta. Kad į pilį grįžtų tik stipriausia.
Niekados Samanta nebuvo dar tokia įpykusi. Jos rankų kapiliarai buvo iššokę, o o lūpos sučiauptos piktai kaip niekad. Akys bligėte bliz neapykanta. Rankos tiesiog pačios nešėsi prie Rosos, norėdamos ją prilupti.
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #22 Prieš 14 metus »
Gavom į skrandį. Rosa buvo mhm.. išputusi pilvą ir nieko nejuto. Gudrutė. Šyptelėjo Rosa.
- Kan tu čia nusišneki?! Iš vis per atro pamoką net nebuvau šalia tavęs.!! - Suriko Rosa. - Netekusi proto tu. Lendi kai net nebuvau nieko padarius. - Susnyšptė Rosa atsistojus. Ant kojų jautėsi tvirtai.
Rosa gavo į veidą. Antrakart nuo tos pačios klastuolės. Antrą dieną. Fū. Dabar jau rimtai suskaudo. Tik ne į žandą. Shana būtų mane nužudžius. Ech..
- Atšok nuo manęs. Expelliarmus! Atšok atšok atšok!
Suskaudo gerklę.

*

rulonaS

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #23 Prieš 14 metus »
  Naktis... Pats geriausias paros metas pasivaikščiojimams pamiške. Mery truputį nusnūdusi taip ir padarė. Dabar ji žingsniavo. Sausos šakelės traškėjo po kojomis. LabaiDidelėsTalposTašė kadaravo ant peties. Kartais ją penktakursė prispausdavo prie šono. Kai išgirsdavo kažką, ko neturėtų būti miške. Pavyzdžiui, maitvanagio klyksmą. Jis tą vienintelį kartą nuaidėjo keistai, lyg iš požemių. Pala - kas tai? Šliaužimas. Vilkolakė krūptelėjo ir atsisuko. Nieko. Apžvelgė medžius, žolę. Nieko. Jokio mažyčio žalčiuko. Jokio šliaužiančio prisikėlusio numirėlio. Netgi niekingo jos pačios buvusio kūno, kuris iki šiol neatsirado.
  Požemiai... Na žinoma. Vilkolakė pažvelgė į žemę. Nekaltutė... Tačiau širdyje išliko mažytė abejonė viskuo, kas dedasi aplinkui. Nors tai, kad Samanta ir Rosa susiruošė šią nuostabią naktelę pasimušti buvo tikra.
  Šešėlyje Mery numetė tašę. Ji tylutėliai prisėlino prie Rosos, kad pirmakursė nematytų. Tada šaltos merginos rankos staigiai, bet nestipriai suėmė Koul kaklą ir tuoj pat paleido. Ir ji šiurpiai nusikvatojo.
  - Nebijot naktį vaikščioti pamiškėj? Čia yra ir baisesnių už mane.

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 268
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #24 Prieš 14 metus »
- Kieno bernužėlis šiandien prie manęs prilindo? A? Kas šiandien man į galvą su gniūžte vožė? Per ką neteko Klastūnynas taškų? – pyškino Samanta, negailėdama žodžių ir išliedama visą savo neapykantą, susitelkusią širdyje per visus mokslo metus.
Samanta tuo metu dar nebuvo išsitraukusi lazdelės, todėl kerai jos neveikė. Klastuolė tik žiūrėjo į grifę ir nusikvatojo. Nusikvatojo taip šaižiai, kad rodėsi, nuskambėjo visas miškas.
Būrys paukščių pakilo į orą ir prakslendė virš abiejų merginų galvos.
- Dabar esam vienos, saulyte, bėk kol gali – Samanta toliau šaipėsi iš Rosos.
Pirmą kartą ji pajautė malonumą iš kažko juoktis, ir ji juokėsi taip, kad atrodė niekas jos nbesustabdys. Klastuolė tenkinosi kiekviena šia minute, nes dabar visas gyvenimas jos rankose. Ji žinojo, kad dabar ji čia šeimininkė ir niekas nedrįs jai pasipriešinti.
Klastuolė vis dar netraukė lazdelės. Ji kažko laukė. Neskubėjo daryti nieko pikto. Ji tiesiog dabar susitingusi žiūrėjo į grifę pilnomis neapykantos akimis ir smerkė ją vien už tai kad ji grifė.
-   Aš beprotė, mieloji, bėk kol gali, žinai, kad pasivysiu – maniakišku balsu kalbėjo Samanta,
Jos nebuvo įmanoma atpažinti. Tai nebe ta mergaitė, kuri protingai atsakinėdavo į klausimus pamokų metu, tai nebe ta mergaitė, kuri naiiai įrodinėdavo savo tiesą. Pasirodė tikrasis Samantos veidas – žudikės veidas. Jos kraugeriški instinktai pagaliau prabilo ir ji tiesiog norėjo pažaisti su mirtimi. Pažaisti su kitų mirtimi. Galbūt ne šiandien, bet ji norėjo sužinoti, kas yra tikra mirtis. Tikra, žmogiška mirtis.
Samanta krūptelėjo tamsoje išvydusi rankas. Ji pažino merginos balsą. Tai buvo Mery. Samanta ironiškai šyptelėjo. Ji vos kelias sekundes sustojo ir galvojo. Galvojo ką darys toliau. Sam suspaudė pirštus ir i jų suspaudė vieną didelį kumšį. Klastuolė atitraukė ranką ir smogė į pilvą.
-   Tikiuosi patinka? A? – riktelėjo Samanta – Atsiimsi už tuos tris taškus. Viskas tavo dėka panelyt – toliau kalbėjo Samanta pilnu neapykantos tonu.
Samantos nebebaugino naktis. Nebebaugino ir Mery. Tenka pripažinti, kad Samanta Mery šiek tiek prisibijojo. Buvo baisu, kad nesugalvotų šita pikta teta jos suvalgyti. Tačiau klastuolė jautė pagarbą Fate. Pagarbą už tai, kad ją gina, jai padeda. Nors nežinia, ko pareikalaus tokia pagalba...
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #25 Prieš 14 metus »
((Velnias maniau kad su lazdele ;D ))
- Atšok.. - kimiu balsu atsakė Rosa - Man tikrai nepatinka kad čia vaikščioji brungioji...- ..Vilkolake.- Nori bučiuoti kaip Samantha? NELEISIT PASIVAIKŠČIOT ŠALIA MIŠKO?!!! - Suriko Rosa. Jau žinojo kad Samantha vėl trenks.
- Tu taipogi atėmei iš manęs tris taškus. Kodėl aš negaliu iš vis mėtyt? Jis norėjo ir varė. Ką aš turėjau daryt? Bučiuoti ranką? Sakyti : atsiprašau ponia Ružder? Aš irgi turiu jausmus! Kaip tu. Ir tu - atsisuko į Mery. Visiškai suvaikėjusi vilkolakė.%^&*^%.
- Ką tu čia veiki? - paklausė Mery

*

rulonaS

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #26 Prieš 14 metus »
((O iš kur teta Rosa žino jog teta Mery yra vilkolakė?  ???))
  Mery patenkinta prisimerkė. Jai patikdavo, kai kiti pykdavosi. Ypač jei priežastys būdavo visiškai nereikšmingos. Mergina vyptelėjo Samantai.
  Šliaužimas... Krebždesys. Šnabždesys nesuprantama kalba. Tylus juokas, tylesnis už svirplių čirškimą.
  Fate aiktelėjusi atsisuko. Man pasigirdo! tvirtino sau. Aš esu beprotė. Man gali girdėtis nebūti dalykai. Suraukė antakius. Nesu beprotė. Gal mane kiti tokia laiko, bet mano protas veikia šaltai ir blaiviai... Bet kol kas nusprendė dėmesį nukreipti į pirmakurses. Naktis miške nebuvo tinkamas metas ir vieta aptarinėti tai, kas trukdo užmigti naktimis. Nors Mery miegojo dienomis po keletą valandų... ir net ne Klastūnyno mergaičių kambaryje. Savo tašėje.
  - Man nepatinka, kad tau nepatinka, kad man nepatinka, kad tau nepatinka, kad man nusispjaut į tai kad tau nepatinka, kad čia vaikščioju. Brungioji. Keistas kaimietiškas žodis. Tavęs bučiuoti nenoriu, nes nesu lezbė, o jei tu tokia, tai ieškok grifių tarpe su kuo galėtum bučiuotis, aš ne prie ko. Neleisiu pasivaikščioti šalia miško, čia vaikams pavojinga. Ką aš čia veikiu, ne tavo reikalas.
  Ne tavo reikalas, taip, grifo išmata, ne tavo... klastuolė mieguistai nusižiovavo. Tik atėjau į šviežiausio savo košmaro vietą. Na, dar neatėjau, bet jau nedaug tetrūksta.

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 268
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #27 Prieš 14 metus »
- Galėjai ir taip daryti – ironiškai šyptelėjo Samanta – ir be to, aš RYDER. Kai kam matai iš baimės pinasi liežuviukas – klastuolės akys švytėjo iš laimės. – Čia čia, kad turėtum pamoką, kaip mano pavardė tart – pasigirdo dar vienas trenksmas per Rosos veidą.
Samanta buvo žiauri, labai žiauri. Pirmą kartą jos tas žiaurumas atsiskleidė taip viešai. Nužudytas triušis buvo dar nieko. Triušis buvo tik pradžia Samantos ateities.
Kažkodėl tik dabar mergaitė suprato, kad ateityje bus žudikė. Tik dabar ji pradėjo matyti savo ateities vizijas ir tik dabar ji suprato, kad jos gyvenimas bus pavojingas. Galbūt daug kas bijos, tačiau dag kas trokš jos mirties. Juk visi nekenčia stipresnių už save. Visi nekenčia tų, kurie turi galią.
Klastuolė ironiškai šyptelėjo grifei. Prietemoje nieko nesimatė, tik ironiška Samantos šypsena. Buvo labai keista, kad nebespindi Samantos žalios stiklinės akys. Jas temdė tamsa. Viskas susimaišė į vieną juodą nakties paletę. Tik plati ironiška Sam šypsena vos vos įžiūrimai matėsi.
Mergina pasižiūrėjo į didesnį siluetą tamsoje – Mery. Ji kiek dvejojo, pasirodyti prieš ją nevisprotė, todėl stovėjo keletą minučių įbesta kaip stulpas.
Šaltas vėjo gūsis pakedeno Samantos plaukus lyg išbudindamas ją iš tos transo būsenos ir pagaliau ji grįžo iš to dvejonių pasaulio. Klastuolės veide vėl pasirodė plati pikta šypsena nepranešanti nieko gero. Balti dantys matėsi tamsoje. Daugiau nieko... tik mergaitės silutetas. Mergina vėl grimzdo į minčių liūną, iš kurio darėsi vis sunkiau pabėgti. Tačiau dabar apmastymams nebuvo laiko. Buvo laikas veikti.
Švietė mėnulis. Baltas ir šaltas sūris pakabintas danguje. Jis vis aukščiau kilo, ryškindamas vaizdą ir išryškindamas tris siluetus: Mery, Rosos ir Samantos. Nesimatė nei uniformų antsiuvų, nei spalvų, tik šiek tiek išryškėjo visų veido bruožai.
Visa tai įvyko vos per kelias sekundes ir galiausiai Samanta galutinai grįžo į tikrą pasaulį pūstėjus šaltam šiaurės vėjui. Klastuolė įbedė akis į Mery, tada į Rosą, tada vėl į Mery. Akys šokinėjo nuo vienos prie kitos.
Mergina pasiražė kaip katė, patęškino savo krumplius ir giliai atsiduso. Žinau, kad taip bus geriau tik man. Tačiau ką padarysi. Atleisk mielogi grife, bet aš nieko negaliu padaryti. Mano pareiga mušti grifus, o grifų pareiga – būti mušamiems... Samanta pakreipė kaklą į vieną pusę – trekšt. Į kitą pusę – trekšt...
Išsitreškinusi visus kauliukus Samanta pasižiūrėjo klastingai kaip katė. Žingsnis atgal.. Ji atsispyrė nuo žemės ir šoko ant Rosos kaip kokia pantera ant grobio.
-   RrrraaaaarRrrr – kaip kokia katė pradėjo urgzti Samanta – parodykime kokių triukų išmokau žiobotyros pamokoje. Juk ne be reikalo ten mes kažko mokomės – dirbtinai iššiepė savo dantis Samanta.
Klastuolė užsimojo ir trenkė Rosai į nosį, Tada suėmusi už kaklo lėtai pradėjo spausti pirštais jos smulkutį kaklą, jausdama rankose grifės pulsą. Jausdama kiekvieną jos kvėptelėjimą ir iškvėpimą. Ji spaudė lėtai, kaip gyvatė smaugia savo auką – vis mažiau palikdama oro įkvėpti
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #28 Prieš 14 metus »
Kas man darosi? Kodėl aš sunkiai kvepuoju? Rosa pasijuto kaip avinas šalia vilkų. Galvok galvok..
- Avis!! - atsirado paukščiai - Oppugno!! -  ir numetusi nuo savęs Samanthą paukščiai pradėjo ją pulti. Nieko gero bet.. Apsiginti tikrai verta. atsisuko į Mery. O ką man su ja daryt? Piktai paklausė Rosa savęs. Regis jau žinojo.
- Tarantallegra! - Nežinojo ar pataikė bet turėjo. Buvo tamsu. Vien tik tamsa.. Rosa pasišvietė lazdele. Pasižiūrėjo į Sam.
- Tau už tai kaip aš kentėjau.
Pasistengė greičiau dingt iš čia.

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 268
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #29 Prieš 14 metus »
Samanta keikė paukščius kurie atakavo ją. Ji išsitraukė lazdelę ir klastingai pasižiūrėjo į paukščius.
-    Aguamenti – nutaikė į paukščius ir šie krito ant žemės kaip ledo gabaliukai ant žemės.
Vienas iš šių paukščių prakirto klastuolės antakį. Kraujas įbėgo tiesiai į akį ir todėl mergina viena akimi matė tamsą, kita akimi raudonus siluetus. Merginai pasidarė kiek bloga nuo savo pačios kraujo. Klastuolė žiūrėjo į paukščius nukritusius ant žemės. Sam atsistojo ir vienam iš jų užsilipo ant galvos bei skuodė kiek galėdama Rosos link.
-   Kur? Kur susiruošei? Vakarėlis dar nebaigtas – sušnabždėjo Samanta – negi nesipriešinsi? Nieko nedarysi? – žaidė su savo auka klastuolė.
Mergina ironiška šypsena visą naktį puošė jos veidą. Samanta atkišo savo skruostą vis toliau žaisdama kažkokį prakeiktą.
- Na? Na? Ką tu man? – baksnojo pirštu per savo skruostą.
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.