[Vega Dellal]

 - Koks apgailestauju, man reikia pagalbos! - puolė į paniką. Koją itin stipriai skaudėjo, o duobė buvo tokia gili, kad Vega niekada nebūtų galėjusi iš jos išlipti, o dabar dar tai... Ak, ir ką jai daryti?
  Vaikinui (iš balso varniukė spėjo, kad jis vyras) paprašius lazdelės, mergina ėmė grabalioti kišenes, tačiau neradusi nei jose, nei ant žemės, nusprendė, kad tikriausiai neturi. Lyg pasiėmė, tačiau jos atmintis nebuvo itin nuostabi, todėl galėjo ir pamiršti, mat nepagalvojo, kad jai prireiks, pavyzdžiui, lumos kerų. Mergina, dar labiau susinervinusi, garsiai pasakė:
- Pamiršau! Bet prašau, ištrauk mane iš duobės! Ir taip, labai skauda koją! Tikrai esu žmogus, kaip nesupranti?! - jau praktiškai rėkė. Vega turėjo blogą nuojautą, kad, arba tai ne žmogus, arba jis nesiruošia jai padėti, todėl neverta čia galinėtis. Ak, kaip Vega dabar gailėjosi, kad išėjo vakare į mišką! ir kur buvo jos galva?...

[Armand Desrosiers]

Tie pasiteisinimai skambėjo neįtikinamai. Tačiau gera švilpio širdis ir grynakraujo kodeksas padėti draugui nelaimėje lėmė, kad vaikinas mostelėjo lazdele ir ištarė Engorgio. Šaknys kurios buvo duobėje, pradėjo augti, o kartu su šaknimis pradėjo kilti ir mergina.
Jeigu tai vilkas ar sirena, jis su tomis pačiomis šaknimis galės merginą surišti ir palikti ją. Tačiau šią akimirką, Armandas laikė lazdelę tarsi ginklą ir buvo pasiruošęs akimirksniu sušukti stingdymo kerus.
- Žinai, vis dar neatsakei kiek Hogvartse yra koledžu, galbūt esi žmogus, tačiau jeigu esi žiobaras, tai blogiau negu žvėris, - pasakė Armandas. - Tada man reikės panaikinti tavo atsiminimus ir pranešti ministerijai, kad atvykai į mišką ir norėjai... Ką tu čia veiki?

[Vega Dellal]

  Po kiek laiko mergina pajuto, kad žemė, o kartu ir ji, kyla. Būnant jau beveik lygiai su žeme, šviesiaplaukė lengviau atsikvėpė.
- Ačiū, - atsiduso ir pabandė atsistoti, tačiau koją labai skaudėjo, todėl vėl nukrito ant žemės, sėdėjo kaip sėdėjusi.
  Kiti vaikino žodžiai privertė nustebti. Ar jis vis dar netiki, jog aš mergina? Pagalvojo mergina, tačiau ši mintis jai atrodė kvaila, nors, panašu, buvo teisinga.
- Aš Vega, - pasakė vis dar sėdėdama, nes atsistoti negalėjo. Bent pasitempė koją tai tikrai. - Um... gal galėtum padėti parklupoti atgal? - nuraudusi paklausė. Prašyti pagalbos varna nemėgo, tačiau dabar privalėjo. - Baik tą dainelę! Grifų Gūžta, Švilpynė, Varno Nagas, Klastūnynas, - pasakė pavarčiusi akis, mat tai jau atsibodo. Juk buvo aišku, kad susitiko du visiškai realūs žmonės!

[Armand Desrosiers]

Šviesiaplaukė mergina neatrodė lyg miško baubas, nei nimfa, o paprasčiausia mokinukė, kurios drabužiai buvo kiek purvini. Galbūt būtų buvę geriau, kad toji nebūtų žmogus, nes dabar priešais ją skambėjo lyg įkyrus kvailys. Kur jo švilpiškas draugiškumas?!
- Armandas, - linktelėjo, vos nepažįstamoji prisistatė, o dar ir visos Hogvartso koledžus išvardino.
Tikrai burtininkė, o ne žiobarė. Tik klausimas ar toji klastuolė ar grifė, o galbūt bus švilpė.
Vaikinas giliai atsiduso ir pritūpė šalimais merginos ir dirstelėjo į jos koją.
- Atleisk, - tarstelėjo ir palietė jos kulkšnį su lazdele. - Ar skauda? - žinojo keletą burtažodžių, kurie galimai padėtų, tačiau ant gyvųjų jam neteko jų bandyti, tad ir dabar nebandys. - Žinai, aš ieškojau tokių grybų... Galbūt ten skylėje juos matei? Padėsiu tau pareiti kai juos rasime, šiandien vienintelė naktis...

[Vega Dellal]

  Vaikinui prisistačius, mergina nusišypsojo. Dabar jis atrodė visai normalus, tik dėl prisistatymo. Nežinia, gal merginą taip veikė naktis ir uždraustasis miškas, o gal jai tiesiog pasirodė gražus vardas...
  Tačiau toliau pasiklausiusi vaikino, kai jau buvo visai nurimusi, mergina vėl surimtėjo. Akivaizdu, savo tikslo jis tikrai nepamiršo ir tai jam svarbiau už viską.
- Ne, čia grybų nėra, - pabandė kalbėti ramiai, nors viduje degė iš pykčio. Lėtai įkvėpė ir iškvėpė, tačiau tai nelabai tepadėjo. - Tačiau, po galais, kam tau tie grybai?! Ar jie svarbiau už mane?! - pradėjo niršti mergina, visai pamiršusi kojos skausmą. Kaip ji, atsiprašant, su tokia koja turėtų ne tik parsirasti į Hogvartsą, bet dar jam ir grybų paieškoti?! Matai žmogu prisireikė! Kur jau ta Vegos gyvybė!

[Armand Desrosiers]

Mergina ant jo pyko, nors ne jis ją įmetė į duobę. Taip, klausti apie grybus, kai šalimais esančioji potencialiai nygstelėjo koją buvo nejautru, tačiau Armandui buvo svarbu atrašyti į draugo laišką. Išsiųsti laišką, kuriame praneš, kad grybų nerado būtų gan liūdną ir neįdomu. Turbūt tada draugas nebeatrašytų.
- Musmiraitės, tokios neoninės, jų kepuraitės žiba tamsoje, jos-, - Armandas liūdnai atsiduso, šiąnakt jau turbūt neberas jų.
Vaikinui nepatikdavo veltis į konfliktus, vien todėl vengdavo asmeniškumų, bet štai, priešais jį mergina putojosi.
- Žinai, mes gan giliai miške, nemanau, kad wingardium leviosa pagelbės, - tarstelėjo. - O tavęs nepanešiu, čia ne novelė, tad... - padavė jai pagalį, gulėjusi šalia, kuris kuo puikiausiai funkcionuotų kaip ramstis. - Ir aš tavęs prašau tiesiog stebėti aplinką, kol eisime link pilies.

[Vega Dellal]

  Kokios dar musmiraitės? Pirma, apie tokias tikrai nesu girdėjusi, antra, gal jau reikėtų pradėti galvoti apie mane, žmogų, o ne apie kažkokius menkaverčius grybus? Ir gerai, taip ne tik išsaugos manąją gyvybę, bet ir nežudys nekaltos musmiraitės. Pagalvojo Vega. Taip, tikrai pyko, mat vaikinas aiškiai parodė savo prioritetą grybui, rodos, didžiuodamasis, kad grybas jam svarbiau už žmogų. O štai Vega šiame dalyke nematė nieko gero.
- Prašau, padėk man! - sudejavo mergina, mat tikrai skaudėjo. - Po velnių, aš ir neprašau nešti, - nirštelėjo, tačiau greit nurimo, mat pamatė šaką. Žinoma, tikėjosi, kad vaikinas nors duos jai ranką, tačiau buvo panašu, kad šis nežada išsitepti rankų į ją. Hm, į kurį koledžą gali patekti toks... Šaltakraujis? Juk čia ne egzotinių gyvūnėlių zoologijos sodas!
  Įsikibusi į šaką, mergina pabandė lipti iš duobės, tikėdamasi, kad dabar vaikinas nesugalvos jos tiesiog paleisti, mat tada tikrai liktų be kojos.

[Armand Desrosiers]

Duobės šaknys buvo padidėjusios, praeitas burtažodis jas padidino, o kartu iškėlė ir merginą. Tačiau duobė buvo nepatogi išlipti, ypač kai viena koja negaluoja. Tad paduota šaka, ne padėkos sulaukė, o pikto žvilgsnio atgal.
Mergina akivaizdžiai nesuprato, kad jis iš mandagumo, džentelmiškumo nenorėjo jos liesti, kai kurios merginos pasijusdavo nejaukiai, kai neatsiklausęs bandydavo pagelbėti. Ypač jeigu šios būdavo grynakraujės burtininkės. Etiketas neleisdavo palaikyti artimo kontakto su panelėmis, kurioms nejaučia romantinio ryšio.
- Apgailestauju, - tarstelėjo ir vos mergina tvirčiau įsikibo į šaką, timptelėjo ją į priekį.
O tada ją, lyg patyręs šokėjas, sugavo merginą už liemens ir iškėlė iš duobės šlaitelio. Nuleido ją atsargiai ant žemės.
- Ta šaka, tau turėtų būti kaip lazda, ar tie žiobariški ramentai, - pabandė paaiškinti. - Tu turbūt žiobarė, apgailestauju, turbūt nežinai mūsų etiketo, tačiau, jeigu aš parvesiu tave už parankės į pilį ir mus pamatys, tada pasklis gandas, kad aš tau jaučiu šiltus jausmus, nesuprask manęs klaidingai, tu esi žavi mergina, tačiau nežinau ar turi vaikiną.

[Vega Dellal]

  Vaikinas pasakė "apgailestauju", kas leido Vegai pamanyti, kad jis tikrai norėjo taip ją išgelbėti iš mandagumo, tačiau timptelėjo stipriai, rodos, nenorėdamas susitepti rankų, kas vėl privertė susiraukti. Aš ne žmogus matai, į mane rankas susiteps! Galvojo mergina. Būnant tik šiek tiek žemiau nei žemės paviršius, šviesiaplaukė jautėsi daug geriau, todėl į jo manieras atsižvelgti jau turėjo. Nestikėjo, kad vienintelis netoliese vaikščiojantis vaikinas bus toks nemandagus savanaudis!
  Vaikinui ją iškėlus, mergina nusišypsojo, kojomis pajautusi žemę. Koją skaudėjo, bet negalėjo būti blogiau nei sėdėti toje duobėje, iš kurios su tokia koja ji pati neišliptų.
  Tačiau tada Vega išgirdo žodžius, kurie privertė išsižioti. Kelias sekundes patylėjusi, ji nusprendė savęs nebenervuoti ir kaip nors jau su ta nesveika koja paršokinėti. Vis dėlto, paskutinį kartą atsisukusi, nusprendė tik pameluoti, tad pasakė:
- Žinoma, iš kur čia žinosi... Žinai, aš Hogvartse pirmus metus... Gerai, ieškokis savo grybų, paršokuosiu pati... Ačiū.

[Armand Desrosiers]

Armandas kilstelėjo savo antakius. Nejaugi netyčia prakalbo prancūziškai? Nes merginos reakcija buvo, ne tokia, kokios tikėjosi. Ji nepaėmė šakos kaip ramsčio, o verčiau nusprendė viena pareiti į Hogvartsą, vien todėl, kad neketino jos nešti kaip nuotakos. Taip pat jo prašymas buvo nuignoruotas, užmesti akį, kol keliaus į musmires.
- Es tu stupide? - neapsikentė. - Uždraustas miškas yra kupinas pavojingų gyvių, aš tavęs nepaliksiu, - pasakė ir priėjo arčiau merginos.
Vadinasi ji tikrai nežino apie etiketą. Kai jau bus prie Hogvartso vartų, ją paleis, o dabar paėmė jai už parankės. Kad jau lazdos neims, tebūnie bent jau pats buvo kaip ramstis. Buvo švilpis, nepaliks jos miške vienos. Bet tie grybai.
- Einam, - tarstelėjo ir pajudėjo, lėtai, kad būtų patogu šviesiaplaukei.

[Vega Dellal]

  Mergina klausėsi vaikino. Nujautė, ką jis jai pasakė kažkokia kalba, galbūt ispaniškai, galbūt dar kaip nors.
  Bet visgi koją skaudėjo ir buvo aišku, kad Vega pati nepareis, todėl reikėjo bent jau ta lazda pasiremti.
  Laimei, pagaliau vaikinas pamiršo tą keistą savo eitiketą, kuris jau taip erzino. Mergina įsikibo jam į parankę ir, kaip ir buvo liepiama, lėtai pradėjo eiti. Skaudėjo, tačiau jautėsi geriau nei tiesiog stovėdama.
- Ačiū... - atsiduso, mat, nors ir jautėsi dėkinga, padėkoti buvo sunku, žinant, kaip jie ką tik pasikalbėjo. Nors be keiksmažodžių, tai buvo dar blogiau.
  Mergina, laikydamasi už Armand ir kiek šlupčiodama, pagaliau galėjo palikti uždraustąjį mišką. Eidama kiek žvalgėsi grybų, tačiau nepamatė, todėl nuspendė nusispjauti ir tiesiog lėtai lėtai išėjo.