0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dorota Grand

  • Burtininkė
  • ****
  • 308
  • Lytis: Moteris
  • No.
Pamiškė
« Prieš 14 metus »
Siūbuodami medžiai grėsmingai priminė apie nustatytas taisykles. Vien jų išvaizdos pakako, kad bet koks plauko vaikas bėgtų šalin pasikėlęs savo sijonėlį. Net ir vėjęs čia, atrodė lyg norėtų išgąsdint, dūsuodamas į ausį.
Vienas žingsnis, antras žingsnis, trečias... Ir jau atsidūrei pavojingoj zonoj. Iš miško į tave tupi įsmeigę įvairiausių dydžių akis padarai ir padarėliai, lyg jau regzdami planą kaip tev susimedžioti ir pasikepti ant laužo, kurio nemoka užkurti. Net iš pamiškės jau buvo girdėti kaip urzgia, drasko medžius padarai, iš tavo košmarų. Na, buvo ir tokių kurių tiesiog pilvas urzgė nes negavo paėst šiandien. Bet juk nesmė. "Scary" garsai turėjo atbaidyt bet kokią gyvastį.
Iš medžio purptelėjo keli paukščiai, aiškiai nenusiteikę net pasilabinti su lankytojais. Jie tiesiog nuplasnojo savais keliais, nė nepasižiūrėję žemyn, ar kas nors juos seka. Savisaugos instinktas nežadėjo nieko blogo... Kol kas.
Still no.

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #1 Prieš 14 metus »
Buvo jau vėlus vakaras. Žvarbus vėjas košė aukštą pamiškės žolę,kurios niekas neprižiūri. Krūmai šlamėjo neįtikėtinai grėsmingai. Pažeme nebūtum užtikęs nė vieno miško žvėrelio. Miškas vakare atrodė itin kraupiai,o iš jo gelmių veržėsi šalna. Atrodė,kad jis po truputį atgyja, nakties prieblandoje besislepiančios būtybės išeina iš savo guolių ir tyliai kvėpuoja tau į kaklą. Nors ir pamiškė, tačiau vis tiek neapleidžia jausmas,kad į tave žiūri iš miško gelmių. Stebi ir laukia pilnaties, kad tavo blyškiai šviesia oda nutekėtų kraujo srovelė...
Palei mišką ėjo tamsi figūra. Jos pasitikėjimą savimi gaubė tamsiai žalias apsiaustas. Ji tyliai ėjo per žolę, nepalikdama pėdsakų, o iš paskos vedėsi paskutinį šilto vėjo gūsį. Staiga figūra sustojo ir net neapsidairiusi atsisėdo ant didelio akmens. Patogiai įsitaisiusi ji išsitraukė fleitą ir prikišo prie lūpų. Veidą slėpė kapišonas, tačiau vakaro prieblandoje suspindo jos blyškios lūpos. Pasigirdo melodija. Ilgesinga nata nuplaukė it rūkas prie žemės ir pakvipo vanile. Kuo ilgiau grojo, tuo migla tirštėjo ir judėjo link miško. Visa žemė aplink fleitininką buvo padengta ilgesiu ir vienatve. Staiga iš miško išėjo vilkas. Jo pilką, beveik sidabrinį kailį, puošė it kokie rasos lašeliai. Prisiartinęs prie figūros, jis atsitūpė ir taip pat ilgesingai užkaukė. Staugimas nuaidėjo per visą teritoriją ir ištirpo su paskutiniais saulės spinduliais...

*

Neprisijungęs Beatrice Mae Peck

  • VII kursas
  • *
  • 604
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • YOUSHOULDBURN
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #2 Prieš 14 metus »
Miriana lėtu bei nedrąsiu žingsniu priėjo uždraustajį mišką. Saulė jau buvo pasislėpusi už debesų. Ne. Taip tik manė Miriana. Uždraustajame miške saulė nešviečia. Neveltui jis yra uždraustasis. Grifukė nelabai norėjo žengti toliau, tačiau ją ragino nežinomybė. Ji manė, jog miške ji sutiks tai, ko per penkiarius metus laukė.
Žingsnis po žingsnio - pergalė tavo - vėl šmėžtelėjo Mirianos galvoje.
- Kas tu?.. Iš kir tu?.. Kodėl aš?..- tyliai sunerimusi kalbėjo Miriana.
Nežinok, ir gyvensi sveikai - tarė balsas Mirianos galvoje.
Miriana atsisėdo ant šalia pasitaikiusio kelmo, atsilošė. Ji bijojo garsiai kalbėti, kadangi kažkokios figūros vis judėjo miško glūdumoje. Mirianą išmušė prakaitas. Jai buvo sunku judėti, tarsi visą jos kūną būtų surišę neįmanomomis virvėmis. Taip ji prabuvo kelioliką minučių, o gal net ir keletą valandų. Stagia ją apniuko šaltis. Ji pabandė atsostoti, ir jai pavyko. Šiaip netaip, sunkiai svyrduliuodama, Miriana nusprendė kur nors nueiti. Kad tas balsas jos nekamuotų.

*

Amanda Smeith

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #3 Prieš 14 metus »
Bevaikščiodama  ir galvodama. Amanda Atsitokėjusi nustebo. Na ir koks velnias čia mane nešė..kur aš? Nesuprasdama kur miško galas kur priekis. Am beviltiškai žvalgėsi ir vaikščiojo. Staiga, už krūmų pamatė kažkokį gyvį.Kas tai? Priėjusi kiek arčiau mergaitė išsigandusi pradėjo eit atgal. Už kažko užkliuvus pargriuvo. Prie jos artinosi milžiniškas voras. Bent jau Am tai atrodė. Nekenčiu vorų.. O jai jis mane nuskriaus.. velnias reik šakos.. accio ar kaip . reik pamėgint
-Accio šaką.- Nieko neivyko. Milžiniškas voras artinosi. Naagi..
-Pasistenk Am Accio Šaką!-Bumt šaką trenkės jai į ranką.
-Auč.- na jau Metusi šaką į milžinišką vora , taip bandydama atkreipt jo dėmesį kitur, o ne į ją pačią. O pati atsistojusi pradėjo bėgt.
-Ei kas nors?! Ar čia kas nors yra?- Beviltiškai bėgdama klausinėjo. Kažkur išbėgus pamatė pilies dalį. Pagaliau.. Atsisuko ten kur šliaužė voras. Jojau nebebuvo. O pati, kad daugiau nieko nesutiktu nubėgo prie pilies. Atvėrus duris sau pagalvojo.Jokių pasivaikščiojimų po mišką.

((Gal kiek kvailai skamba kad pirmakurse moka accio, bet kiek paskaiciau kitu tekstus  tai pirmakursiai siais laikais visko moka.;DD))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 14 metus sukūrė Amanda Smeith »

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #4 Prieš 14 metus »
Diena buvo neįprastai vėsi. Saulę slėpė tankūs ir pilki debesys. Net be perstojo siaučiančiam stipriam vėjui nepavyko jų išvaikyti. Niūrastis kabėjo ant pilies ir jį supančių apylinkių, bei viso kas gyvą. Dangus ruošėsi ilgesingai raudai ir nesimatė jokių properšų. Visa gamta ėmė ruoštis tam, kas neišvengiamai artėjo. Kai kam tai galėjo būti paskutinė diena...
Per tuščią ir apleistą pievą žingsniavo baltaplaukė mergina. Ji žengė tarsi vaiduoklis, tyliai ir ramiai, tačiau kažkuo grėsmingai. Net vėjas ją aplenkė, todėl nė viena rūbo dalelė ar plaukų sruogą nejudėjo. Jos juoda suknelė, kaip ženklas nešantis mirtį, skleidė šaltį, o žemė aplink šerkšnijo. Tačiau merginos veido mina buvo atsaini. Akys buvo tuščios, tarsi apleistas židinys. Jokios gyvybės, jokios vilties kada nors dar sušildyti namų šeimininkus, kurie taip rūpestingai rūpinasi, kad neužgestų ugnis, šaltais žiemos vakarais. Tarsi dvi apsnigtos bedugnės, merginos akys bolavo tarp ilgų, baltų plaukų. Tarsi vaiduoklis, ji žengė per žolę, o ši traukėsi jai iš kelio..
Torai buvo sunki diena. Ne dėl to, kad daug ir sunkiai dirbo, mokėsi ar nieko neveikė.. Šią naktį turėjo pakilti pilnatis, vilkai palikti savo prieglobstį, o Tora susidurti su Kairi baimėmis. Ji nenorėjo mąstyti apie tai, kas laukia naktį, kai dangų papuoš apskritas, sidabrinis plėšrūnų ženklas - mėnulis. Ne, ji nesiruošė tapti kokiu vilkolakiu ir lakstyti po mišką žudydama kitus. Taip pat ji ne vampyrė, siurbianti  nekaltų kraują. Lygiai prieš penkerius metus Kairi sutiko Mirtį ir nuo jos pabėgo. Nuo tos dienos Ši ateina tą pačią dieną, tarsi norėtų užbaigti ką pradėjusi. Tora saugojo savo kūną ir sielą nuo Mirties, kurios galios pranoko visų gyvų sutvėrimų žemėje, tačiau ir Ši turėjo silpnybę. Dvasia negali atimti pati gyvybės, o stipriausias ginklas - noras gyventi. Tai būdavo pati sunkiausia diena per visus metus, kuriai reikėdavo kruopščiai pasiruošti. Ir šiandien Tora žingsniavo link miško, kad galėtų surikiuoti mintis. Nepakeldama galvos, mergina įžengė į miško prietemą ir sustojo. Čia vėjas buvo kitoks. Atšiaurus ir negailestingas. Visą griaunantis ir bebaimis. Grifę pagavo sūkurys ir atrodė, kad tuoj nusineš, tačiau Tora lėtai pakėlė galvą, o akyse įsižiebė įprastas deginantis raudonis. Net šiam gamtos valdovui teko atsitraukti, nes mergina dabar prilygo patiems dievams. Atsukusi veidą į pievą, iš kurios atėjo, baltaplaukė priklaupė ant vieno kelio ir užsimerkė susiliedama su aplinka. Liko nebe daug laiko...

Po kelių tylos ir susikaupimo akimirkų mergina atsimerkė,nes link jos vėjas atnešė trijų žmonių balsus. Giliai įkvėpusi, grifė susimąstė. Žinau,kad ne tai man dabar turėtų rūpėti, bet jaučiu saviškius ir bėdą. Ir kodėl visi amžinai prisidaro bėdų? Atsidususi baltaplaukė atsistojo ir dar kartą užsimerkė. Sušnabždėjusi kelis senovės burtažodžius, Tora nepaliko po savęs jokio pėdsako. Jei Ji sumanytų ateiti anksčiau, nežinos,kad jos laukiau ir neatseks.. Tuomet greitu žingsniu pasileido link pilies. Greitai susirišusi plaukus į kuoduką, medžiotoja patikrino ar turi burtų lazdelę, jei reikėtų kartais kautis. Juk ten gali būti klastuolė arba klastuolis.. Pasikartojantis vėjo šuoras dar kartą atnešė link jautrių Toros ausų balsus. Vyko ginčas,o tai jai neleido susikaupti. Reikėjo viską išspręsti dar iki sutemų...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 14 metus sukūrė Kairi Himura »

*

Ieva

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #5 Prieš 14 metus »
Užuot patraukusi į pilį,merginapėdino pamiške ir klausėsi Ši istorijų.Jis pasakojo:Su šiuo kentauru aš užaugau.Kai būdamas antro kurso pirmą syk nuėjau į Uždraustąjį mišką,jo tėvas mane pasigavo ir norėjo suėsti...Pakepintą karštos ugnies..Žinau,juokinga.Bet ant jų ugnies aš "nekepiau",ant jos net žibalo būtum papylęs-nedegtų.Tai supyko jis ir nutarė mane žalią suėsti.Žadėjo savo sūnų pavaišinti...Pasikvietė Martį,o šis kaip dar mažas tai jam pagailo manęs.Kai jo tėvas nematė,paprašiau,kad atrištų.Ir atrišo!Tėvas tai sužinojęs pakvaišo-paliko sūnų gyventi vieną.Kas vakarą aš nueidavau pas Martį ir padėdavau jam išsiversti.Jis atmerkė akis ir pamatė,kad mes,žmonės,nesame tokie jau blogi.Bet kai aš pavirtau voru...Tiesą pasakius,ten ir gyvenau-miške.Bet Martis jau buvo suaugęs...Trejus metus ten gyvenau,kol neatėjo burtininkai ir nepastebėjo,kad aš labai retos rūšies voras.Todėl jie pagavo mane ir įkišo į parduotuvę...Kai tau buvo penki metukai,tėvai tau nupirko mane-vorą.Bet jie laukė kol tapsi vyresnė-dešimties metų jie tau mane padovanojo.Kai praitais metais mokeisi Hogvartse,kai nematydavai aš nusliūkindavau į šį mišką ir kalbėdavausi su Marčiu.Dabar supranti?
-Suprantu,-tyliai sumurmėjo Karmen.-Bet mane kankina kitas klausimas-jei voru pavirtęs buvai ir ankščiau,kodėl mes nesišnekėjome?
Galvoje vėl pasigirdo balsas.Tu tam nebuvai pasiruošusi.Tu netikėjai savim.Netikėjai,kad sugebi kažką daugiau pagal savo kursą,pagal savo amžiaus vaikus.Vis bandydavau tau tai pasakyti,bandyti tave užkalbinti,bet suprasdavau,kad nepavyks-tai manydavai,kad tai sąžinė,tai,kad tau girdisi galvoje...Kartais net visai nekreipdavai dėmesiuo,nes turėjai savų rūpesčių.Kartais net pamiršdavai mane pašerti...Nesvarbu,kad labai mylėjai.Net aš jaučiau,kad ta meilė stipresnė nei būtų tavo paprastam augintiniui-vorui.Tu kažką jautei...Ir štai,atėjo tinkama akimirką-mokyklą atakavo Troliai...Tie baisūs siaubūnai...Tu patikėjai,kad gali juos nugalėti,ir tarsi atgimei su manimi!Mano ilgai taupytos galios tarsi pabudo,ir aš tau jas suteikiau,kad galėtum juos nurungti...Tada aš pasijutau gyvas,reikalingas,galiu kalbėtis su žmogumi!Tada tu girdėjai mano mintis,netik aš tavasias...Štai ir viskas.Karmen buvo giliai susimąsčiusi.Ji pirmasyk įsigilino į žodžius,ir suprato-tai nepakartojamas jausmas!Ir gaila,kad nepakartojamas.Taip norėjosi jį dar pakartoti...Gal ir būtų pakartojusi,tik staiga iš vieno tamsaus apžėlusio krūmo išlindo didžiulis nežinomas gyvis.Jis turėjo stačias ir dideles ausis,iš kurių kyšojo plaukeliai,ilgą nutriušusią uodegą primenančią šluotą,galva buvo ilga ir gauruota.Visas kūnas apžėlęs plaukais,bet per tamsą nesimatė,kokios spalvos.Tiesa,jis vienas pats atstojo dvi Karmenas,sustatytas viena ant kitos.Leisdamas grubius garsus žvėris norėjo parodyti,kad jam tai nepatinka.Nepatinka tokia svetinga viešnagė.Burna prasižiojo-pasimatė ilgos aštrios iltys.Iš burnos ištiško seilės-tiesiai Karmenai ant bato.Staiga ji suvokė,kad reikia bėgti-ne,ne į miško gilumą,o į Hogvartsą-galbūt padaras neseks iš paskos-prisibijos triukšmo ir žmonių.Mergina ėmė skuosti kiek kojos neša-net pati nematydama kelio.Porą kartų nikstelėjo koją,keletą paslydo,bet nepergriuvo-dūmė neatsigręždama,nematydama,ar baisūnas seka ją ar nebe.Bet girdėjosi šnypštimas,baisus šnypštimas,kažkieno kojų bildėjimas ir karts nuo karto šakos trakštelėjimas.Dabar mergaitė lėkė mintyse turėdama vieną mintį-kaip išlikti gyvai?Kojos pamažu silpo,tempas lėtėjo,padažnėjo alsavimas.Bet Karmen nesiruošė taip paprastai pasiduoti mirčiai.Kai visiškai nebegalėjo bėgti,grrifė išsitraukė lazdelę ir skuosdama staigiai apsisuko ant kulno ir suriko:
-Aguamenti!
Žvėriui į nasrus pasileido čiurkšlė ledinio vandens.Karmen pakėlė lazdelę,kad srovė tekėtų į akis.Gauruotis sustojo likus metrui iki antrakursės.Netrukus jis apsisuko ir sparčiu žingsniu nuslinko į savo gimtuosius namus-mišką.Karmen dar pastovėjo sustingusi ir statula.Laukė,nes norėjo įsitikinti,ar baisūnas nebesugrįš.Padarui visiškai dingus už medžių,mergina atsiduso.Ir lėtai bėgdama nuskubėjo į pilį.Žinoma,karts nuo karto atsigręždama įsitikinti,kad ji saugi.

*

rulonaS

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #6 Prieš 14 metus »
   Visai neseniai gyveno nuodų ir vaistų profesorė. Ji nebuvo paprastas žmogus. Ant galvos pūpsojo dvi žavios vilko ausytės. Akių vyzdžiai buvo pjūvio formos. Pačios akys iš toli spindėjo geltoniu. Pirmakursius ir kitus silpnų nervų žmones šiek tiek gąsdino iltys kyšančios iš po profesorės viršutinės lūpos.
  Išsigimelė, mutantė, - o taip save mintyse vadino pati Mery Fate. Vilkolakė. Ji matė žvilgsnius tų, kurie jos bijodavo arba laikydavo ją esybe žemesne už žmogų, tačiau tai nevykusiai paslėpdavo už dirbtinės šypsenos arba sutrikusio vypsnio kaukės.
  Vieną dieną viskas baigėsi. Mery neprisiminė visų detalių, gal dėl to, kad tai įvyko jau senai... Tą dieną ji mirė. Skausmas. Nebūtis. Tamsa. Šviesa. Po to prasidėjo šmėklos gyvenimas. Buvusi profesorė  klaidžiodavo po Hogvartsą vilkės pavidalu. Tačiau ir tai baigėsi kai Kažkas (tikrai ne Dievas) taip nusprendė. Tas Kažkas buvo bjauri esybė gyvenanti tamsioj, šiurpioj ir drėgnoj vietoj... (Tikrai ne jūsų tualete.) Tą vietą daugelis vadina Pragaru. Kažkas valdė gyvenimus tokių pat bjaurių būtybių kaip ir jis pats.
  Prasidėjo naujas Fate gyvenimo etapas. Tai buvo tamsa ir skausmas, begalinis skausmas, tik neaišku iš kur. Aišku. Tai už mano nuodėmes, – tačiau šią mintį skausmas greitai išstūmė iš Mery galvos.
  Po metų, o gal penkių metų, o gal ir visos amžinybės, vilkolakė staiga atsibudo. Apsižvalgė. Ji gulėjo kažkur miške. Apsivėmė. Norėjo išvemti iš savęs visą Pragaro bjaurumą. Tačiau vėmė ne bjaurumu o prieš savo mirtį dar Hogvartse suvalgytu maistu.
  Miškas buvo gražus (visas, išskyrus Mery vėmalais dvokiančią vietelę po paparčiu). Kvepėjo žiema, sniegu. Šalta. Vilkolakė atsistojo ir nustebo kaip jai lengvai tai pavyko. Ištiesė rankas į priekį...
  - Tai tavo antras šansas, - sukuždėjo balsas merginos galvoje. Tai buvo Kažko, Pragaro valdovo balsas. Dievo, kurį garbindavo kvailiai susibūrę į sektas ir atlikinėdami keistus šėtoniškus ritualus.
  - Išnyk! - suklykė Mery Fate.
  - Tai tavo antras šansas, keliauk į Hogvartsą ir padaryk tai ką liepiau anksčiau... - sulyg kiekvienu ištartu to bjauraus balso žodžiu vilkolakė jautėsi vis blogiau. - ...bet tu tada nepaklausei. Turėjai mirti. Tai tavo antras ir paskutinis šansas. Galbūt po viso to leisiu tau gyvent iki galo... - nusikvatojo ir išnyko. Dingo lyg nebuvęs. 
  Mery lyg apkvaitus ėmė eiti per mišką. Pradėjo bėgti. Kadangi buvo keistai apkvaitus atsitrenkė į medį ir nualpo. Basos kojos ilgai šąlo sniege kol išaušo naktis. Giedrame danguje spindėjo pilnatis. Fate greitai atsigavo ir vėl suklykė kai jos kūną apėmė skausmas. Ji virto vilke. Tiksliau, vilkiuke, nes Pragaro valdovas ją pavertė tik vienuolikmete mergaite.
  Graži vilkiukė, spindinčiu ir glotniu sidabriniu kailiu bėgo per Uždraustąjį mišką. Tačiau to lieso padarėlio mintys nebuvo gražios. Žudyti. Kraujas. - Tik tiek tesuvokė. Jautri nosis užuodė žmogų. Urgzdama Mery Fate atsistojo priešais tą žmogų ir pasiruošė puolimui.

*

Luna Hermer

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #7 Prieš 14 metus »
Luna laiminga slinko takeliu.Kažkur pastebėjo klastuolį.O mėn!To betrūko...Klastuoliai,vien klastuoliai...Kiek galima?Šiame Hogvartse vien klastuoliai...Pamanė nueiti į šoną,toliau,tačiau pastebėjo kažkokį padarą.
-O nejau vilkolakis?Negali būt...-nutęsė.Apsuko vaikiną iš kitos pusės ir per mišką prie jo atidžiau apsidairyti.-Kas čia daros?-garsiai paklausė,kai pamatė tą padarą neaiškų ir kad jis ruošiasi žudyti.
-Kas tu toks?Kas tu per vienas?Pala,jis klastuolis,man nuojauta taip kužda...dar įskūs kam nors kad aš bailė ir taip toliau...
-Nejau nemoki jokių kerų?-grubokai metė ir prisiminusi burtažodžių kraitelę tarė:
-Incendio!-iš jos lazdelės galo pasirodė ugnis,kuri taip greit ir užgeso.Susijaudinusi mergaitė vos neapsiverkė iš baimės.Luna išgiandusi bėgo,tačiau užkliuvo už akmens ir apsivertė keletą kartų ant šalto sniego.Ne,ne,nepulk...Nejau čia mokinys?Labai jau panašus į kažką...Bandė pajudėti,tačiau klampus sniegas buvo apsėmęs visą vargšės kūną.Ji kapstėsi,trankėsi rankomis...Žodžiu,tadrė ką baišgalėdama.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 14 metus sukūrė Luna Hermer »

*

Lala

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #8 Prieš 14 metus »
 Kaja pati apsigydė savo žaizdą galvoje. Net pati nustebo, kaip jai taip greitai pavyko. Taigi, visai padoriai atrodydama eidama iš kvidičo aikštės po kovos, kurią turbūt prakišo priėjo Uždraustojo miško pamiškę. Ji girdėjo kažkokį urzgimą. Vilkas? Kaja įsitempė ir pasislėpusi už storo medžio kamieno pažvelgė gilyn į mišką. Ten kažkas judėjo. Mergaitė stengėsi lėtai lėtai, žingsnis po žingsnio maut iš čia, bet tas padaras puolė. Jis atrodė per didelis, kad būtų vilkas.
 -Vilkolakis!- aiktelėjo Kaja ir pagalvojo, kad tai bus jos paskutiniai žodžiai, bet neaišku iš kur išlindo kažkokia švilpė, kuri, šiek tiek atkreipė vilkolakio dėmesį.
 Švilpė verkdama bandė bėgt, bet užklimpo sniege.
 -Lumos!- sustugo Kaja ir pradėjo tirpdyti sniegą, kuriame įklimpo švilpė.- Nejudėk! Dar tave apdeginsiu!
 Kai sniegas aptirpo tiek, kiek būtų galima iš jo išsikapstyti, Kaja ją pradėjo traukt ir staugt:
 -Judinkis tu! Bėgam iš čia!
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 14 metus sukūrė Kaia Coral »

*

rulonaS

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #9 Prieš 14 metus »
  Truputį drėgna vilkiukės nosis uodė orą. Ji užuodė dvi aukas. Dvi - negerai, nugalės, sumetė primityvus vilkiškas protas ir Mery šiek tiek atsitraukė. Pabandė veikti greitai. Šoko... tačiau kažkoks vidinis balselis jai draudė pulti žmones. Paklausė, tik kažin ar ilgam. Pagriebusi vargšą triušį pirmakursė jį ėmė draskyti. Kurį laiką miške tesigirdėjo tik bjaurūs čiaumojimo garsai ir Lunos verksmas. Pasklido stiprus kraujo kvapas.
  Baigusi ėsti grobį, Mery porą sekundžių stovėjo. Tada paklausiusi instinktų atsuko mažą snukutį į mėnulį ir kurtinančiai sustaugė.
  Greitai, labai greitai mėnuo plaukė link horizonto. Kai jis pasislėps, naktis taps tamsi ir šiurpi. Mes visi bijome pabaisų, o jos visada slepiasi tamsoje. Mery Fate suurzgusi puolė Kaia. Parvertė mergaitę ant žemės ir jau ruošėsi perplėšti jai gerklę, tačiau, grifės laimei, kaip tik tą akimirką mėnuo pasislėpė už horizonto ir viską apgaubė tamsa. Be menesienos vilkolakiukė tapo žmogumi. Smulkia mergaite kaulėtu veideliu, tamsaus gymio (bet ne visiška juodaode) ir geltonom akim. Fate kūną dengė juodas rūbas savo išvaizda primenantis savotišką suknelę.
  - Kur aš? - pasigirdo prikimęs mergaitės balsas. Liesa ranka stipriai suspaudė grifės petį, nepamirškime, jog klastuolė vis dar sėdėjo ant Kaios. Kažkur netoliese su klampiu sniegu kovojo Luna.

*

Lala

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #10 Prieš 14 metus »
 Vilkolakiui puolus ant Kajos ir jau besiruošiant perkąst jai gerklę, ji peršikusi užsimerkė. Galvojo, kad jeigu nematys, mažiau skaudės. Kelias akimirkas Kaja pragulėjo užsimerkus, bet kažkodėl viskas truko per ilgai.. Kaja atmerkė akis ir priblokšta net žožio ištart negalėjo. Apsižergusi Kają puolimo būsenoje buvo kažkokia tamsi, liesa, maždaug Kajos amžiaus mergaitė.
 -Kur aš?- ištarė ji savo prikimusiu balsu.
 Mergaitė stipriai suspaudė Kajos petį ir šioji atgavusi amą išspaudė:
 -Kas tu ir kodėl tu sėdi ant manęs?
 Staiga, prisiminusi vilkolakį Kaja pašoko nustumdama nuo savęs mergaitę.
 -O kur vilkolakis?
 Kaja įdėmiau pažvelgė į mergaitę ir aiktelėjo.

*

rulonaS

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #11 Prieš 14 metus »
  Mery priglaudė sušąlusią ranką prie kaktos. Hogvartsas. Klastūnynas. Nesigilindama kaip tai suprato, pirmakursė atsistojo. Pakratė ilgas, juodas garbanas ir pasijuto išties sužvarbusi. Šalta. Bet tai reiškia, kad aš gyvenu! Fate nusišypsojo plačia, nuoširdžia šypsena. Jos akyse švietė beprotiška laimė. Žvilgtelėjusi į grifės apsiaustą, vilkolakė pasidomėjo:
  - Tu grifė?
  Niekuomet nemėgusi daug kalbėti, Mery Fate priėjo prie švilpės. Savo širdyje neaptiko nei antipatijos, nei simpatijos kitiems koledžams, tačiau kažkodėl nenorėjo palikti sniege Lunos Hermer. Suėmusi už rankos ji nesunkiai pastatė švilpiukę ant kojų. Nejučia ilgu raudonu liežuviu apsilaižė nuo šalčio suskirdusias lūpas. Tuomet atsisuko į Kają ir jos žaizdas, ir pasidomėjo:
  - Kas tave šitaip išgražino?
  Klastuolė staiga sustingo. To gyvenimo prieš mirtį atsiminimai pernelyg ryškiai švietė jos galvoje. Visi tie mieli ir draugiški žmonės iš Hogvartso, kadaise buvę Mery kolegos... Per porą sekundžių visas gyvenimas prabėgo Fate galvoje. Ji suvirpėjo ir, kad nepargriūtų, įsikibo netoliese jos augusio ąžuoliuko šakos. Atsisuko į mergaites. Geltonose akyse spindėjo neviltis ir mažutėlis krislelis beprotybės. Krenkštelėjusi mergaitė paklausė:
  - Kelinti dabar metai?

*

Lala

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #12 Prieš 14 metus »
 Nors ir visa drebėjo, vilkolakė (Kaja negalėjo tuo patikėti žiūrėdama į šią gležną mergaitę) plačiai nusišypsojo ir paklausė ar Kaja yra grifė.
 -Mhmm..- vis dar apstulbusi numykė Kaja.
 Dar didesnei Kajos nuostabai mergaitė padėjo atsistoti švilpei. O atsisukusi į Kają paklausė:
 -Kas tave šitaip išgražino?
 -Kažkoks klastuolis. Ričis ar koks ten...- išlemeno ji.
 Išgirdusi klausimą, kelinti dabar metai, Kaja išpūtė akis.
 -2010-ieji, aišku...
 Kurį laiką apžiūrinėdama mergaitę Kaja nebeištvėrė.
 -Kas tu tokia? Kaip tu čia atsidūrei?

*

rulonaS

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #13 Prieš 14 metus »
  - Du tūkstančiai dešimti... - lėtai pakartojo mergaitė. Ji galvojo apie tai, kad buvo vėl pasiųsta čia vykdyti užduoties. Pavogti vieną mažą, mielą dalyką... Gal net pernelyg mielą. Jei pavogsiu ar Jis leis man gyventi? Mery tuo kažkodėl abėjojo. Bet to begalinio skausmo metų prisiminimas atbaidė net nuo minties jog tai gali pasikartot. - A... Esu Mery Fate. Neklausk kaip čia atsidūriau, garantuoju, jog nepatikėtum. Jei aš netikiu, kur jau tu patikėtum... - atsakė išsiblaškiusi pirmakursė.
  Nors buvo iš ties tamsu, Mery pamatė jog prie pilies kažkas vaikštinėja. Jai užgniaužė kvąpą: jei mane čia pamatys - užmuš! Taip gal ir nebūtų nutikę, tačiau įsiaudrinusi klastuolės vaizduotė piešė kitus vaizdus. Fate dirstelėjo į grifę:
  - O kas pati tokia būsi? - tamsiame mergaitės veide antakiai pakilo į viršų. - Kažkur matyta... bet tai dabar nesvarbu. Esi grifė, vadinasi esi drąsi ir mėgsti nuotykius. Manau susiviliotum su manim nuslinkti giliau Uždraustuoju mišku... Į pačią jo tankmę. Ten slypi kai kas įdomaus, - keista buvo tai jog vienuolikmetės mergaitės balsas skambėjo lyg suaugusios moters. Buvo sodrus ir žemas. Geltonos akys žibėjo. - Rimtai. Nesigailėsi.
  Ištiesų klastuolei beveik nerūpėjo - gailėsis Kaja ar nesigailės... Vilkolakė tik čiupo grifės ranką ir nutempė Kają į Uždraustąjį mišką.

*

Luna Hermer

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #14 Prieš 14 metus »
Luna absoliučiai vsiką girdėjo,tik vaidino mirusią.Nuotykiai?Tą grifę?Ką?Noriu į Grifų Gūžtą!Jei esu švilpė,tai nereiškia,kad esu nevėkšla ir bailė.Mergaitė papūtė lupą ir lėtai ėmė liaužti per klampų sniegą.Palaukit dar jūs...Aš nepasiduosiu,na jau ne...Neketinu čia taip ir gulėti,peršalti,nieko nepamačiusi...Palaukit,nežinot,su kuo susidėjot...Žinojau,kad turėjau atsidurti klastūnyne...Arba Grifų Gūžtoje...Dabar man nebaisūs jokie vilkolakiai,jokie klastuoliai!Turiu...Nugalėti baimę...Ji su kiekvinu žodžiu ryjo seiles.Burna džiuvo.Taip,Luna išties drėbėjo iš išgąsčio,tačiau net neketino to niekam parodyti...Nors aplink,tikriausiai,nieko nebuvo,bet švilpukė net nenorėjo susipažinti su tikrąja savo asmenybės puse-naivia,lengvabūdiška ir visada linksma bei rūpestinga mergina.Dabar ji ketino sau meluoti...Apgavinėti save,vaizduodama,kad turi ir tamsiąją pusę,kurią tuoj atras...Ji visa išblyškusi,tačiau pasitikinti savimi ir visa įsiutusi ropojo per klampias ir kūpriuotas pusnis...