0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1305 Prieš 3 metus »
Jai ėmus kalbėti, pakėlė akis. Galbūt nenorėjo pakelti, kas ten žino ir pažįsta jo vidujas mintis. Neaiškūs mostelėjimai į neaiškias puses, tušti "ten", nenurodantys jokios krypties, jokios nuolatinės vietos, kuri nebūtų skirta išėjimui (būtų skirta pasilikimui) - visa tai įspūdžio nepadarė. Mergaitė neatrodė kažkuo ypatinga. Atrodė nuoširdi. Ji tegalėjo gūžtelėti pečiais, kaip jautėsi norįs padaryti Vincentas, ir nesileisti į detales apie tai, kaip atsidūrė būtent ten, kur atsidūrė. Ir vis dėl to.
Varniukas gūžtelėjo pečiais, žingtelėjo žingsnį atgal nuo vandens. Bangelės nebeskalavo batų, o ten, kur vos prieš akimirką ritosi raibuliai, ežero paviršius vėl gulėjo lygus it stiklas.
- Tiesiog. Nebegalėjau užmigti, - pratarė nežiūrėdamas į Heidi. Suvokė, kad toks atsakymas neįeina į atsakymų, kurie tinkami "kurti ryšiams", sąrašą. Ir vis dėl to. Nutilo. Negalėjo rasti savy dalelės, kuri susidomėtų mergaite šalimais. Nei baltų plaukų, nei mėlynų akių. Nei ašarų vidury nakties.
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1306 Prieš 3 metus »
  Heidi jautėsi kiek nejaukiai, nes visas šitas reikalas su šiuo keistu berniuku prie palyginus gražaus ežero kranto atrodė keistai. Nors ir tikėjosi, kad galbūt pavyks užmegzti kokį pokalbį, bet kaip bebūtų gaila mergaitė neturėjo tokių gabumų, kad su ką tik susitiktu žmogumi užmegztų pokalbį. Gavusi atsakymą į savo klausimą tamsiaplaukė tik tuomet pajuto, kad rytas yra vis dar palyginus šaltas, tad kiek galėdama labiau priglaudusi savo rūbus arčiau odos apsidairė aplinkui lyg ieškodama kažko. Kadangi kiek užmatė akys aplinkui nieko nebuvo įdomaus tamsiaplaukė iš lėto ėmė grežtis į pilies pusę, kur jos laukė šilta lova, na, o tada pamokos. Dar kartą atsigręžusi į Vincą pažvelgė į jį ir tuomet jau nusisukdama ištarė:
 -Iki, gal dar kada nors susitiksim.
  Kuomet trumpa atsisveikinimo ceremonija galų gale buvo baigta jaunoji klastuolė iš lėto patraukė Hogvartso pilies link. Gal kada kitą kartą viskas pavyks geriau. Vis dar kiek nuliūdusi Heidi pagaliau pasiekė pilį, na, o čia buvo belikę vos kelios minutės kelio.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Leisė Lamontagn

  • I kursas
  • *
  • 2
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1307 Prieš 3 metus »
Po puotos Didžiojoje salėje Leisė nusprendė prieš einant miegot pasivaikščioti. Tiesa sakant ji buvo pasimetusi, visą laiką taip laukė kada pateks į Hogvartsą, ir štai ji čia, sėdi ežero pakrantėje atsirėmusi į medžio kamieną ir galvoja, kas toliau? Ji taip svajojo apie atvykimą į Hogvartsą, paskirstymo kepurę, magiją,  jog net nesusimastė apie ateitį. Leisei taip buvę nėra, ji visą laik buvo, kaip kiti sako, moksliukė. Tiesa ji taip nemanė, Jai tiesiog nepatiko bendrauti su žmonėmis, ji manė, jog žmonės gali tik įžeisti, sukelti skausmą ir nepykantą. Na, ji turėjo pagrindo taip manyti...Ir tuo metu jos mintis nukreipė katinas. Leisė susikalbėjo su gyvūnais, ji pati nėra tikra kaip, tiesiog gyvūnai patys ją susirandą, pasakoja jai istorijas ir nuotykius su žmonėmis... Jai to pakanka, Leisei niekada nereikėjo žmonių pagalbos, ir ji nemano jog jos kada nors reikės... Na o kadangi Leisė neturėjo žmonių draugijos, ji turėjo daug laisvo laiko skaitydama knygas ir mokydamasi. Tada Leisė pajuto, pajuto 2 dalykus, 1- jog jau 1 nakties ir ji čia būti neturėtų jei nenori skristi iš mokyklos pirmą dieną, 2- jog ji pirmą kart pasijuto vieniša.... :'(

*

Neprisijungęs Violeta Stephenson

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1308 Prieš 3 metus »
Stephenson po pamokų, nesiruošė eiti į savąjį kambarį. Tiksliau, visai neturėjo noro vykti iš vienos patalpos į kitą. Jai trūko gryno oro, todėl per daugiausiai negalvodama ėjo link ežero pakrantės. Diena po truputį ėjo į pabaigą, tad tikrai negalės ilgėliau pabūti, bet tikrai spės pasižiūrėti į besileidžiančią saulę. Kartais tai matydavo pro kambario langą, bet ir tai būdavo užsiėmusi besimokydama.
Galiausiai priėjo pakrantę, nors ir praėjo ne tiek ir daug laiko, paėjo kiek nuošaliau nuo žmonių, kurių buvo visai nedaug. Radusi, merginai atrodančią tobulą vietą, lūpų kampučiai šiek tiek pakilo. šypsnis buvo tikrai nuoširdus, lyg sakantis, pagaliau rami vietelė, kur bus galima pasiklausyti vabzdžių garsų ir stebėti besileidžiančią saulutę. Atsisėdusi ant žolės, stebėjo ir patį ežerą. Veide vis dar buvo šypsenėlė, kuri regis nenorėjo niekur dingti. Tas jai patiko.
Pasukusi galvą kiek į šoną, nusiskynė mažą gėlytę bei žvilgsnį sugrąžino į horizontą, kur po kelių valandų, o gal ir daugiau turėtų dangus susilieti su vandeniu ir žeme, saulės dėka.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Violeta Stephenson »

*

Neprisijungęs Elizabeth Carrington

  • II kursas
  • *
  • 2
  • Taškai:
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1309 Prieš 3 metus »
Carrington praleidusi kelias valandas prie ežero nusprendė nusirengti ir išsimaudyti bei kažkiek pailsėti vandenyje. Blondinė dievino šaltą vandenį, tad nieko nelaukusi pradėjo bristi vis gilyn ir gilyn. nė pati nepajuto, kaip panėrė ir pradėjo plaukioti šaltame vandenyje, taip pašalindama visas galimas mintis ir neigiamas emocijas iš savo galvos. Išnėrusi pastebėjo kaip apmažėjo žmonių pakrantėje, o saulė jau ėmė leistis, tad net susimąstė kiek laiko prabuvo po vandeniu.
Išlipusi iš vandens, kiek susiraukė pastebėjusi kažkokią merginą šalimais savo drabužių, dėl prastesnės regos lėtai pradėjo eiti link jos ir atsiduso pamačiusi grifų gūžtos atstovė. Pakračiusi galvą nuėjo prie savo rūbų ir greitai apsirengė ant vis dar šlapio kūno.
- Ar grifukai neturėtų jau gulėti lovytėse?

*

Neprisijungęs Violeta Stephenson

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1310 Prieš 3 metus »
Mėlynų plaukų savininkė džiaugėsi šia akimirka. Oras buvo vėsus, bet malonus. Trumpam užmerkė akis, mat norėjo taip pat ir pasidžiaugti vabzdžių garsais. Kai atmerkė akis, mergina pastebėjo artėjant žmogystą. Ilgai netruko suprasti, kad tai viena iš klastuolių. Kai ji apsirenginėjo, Violeta pasuko galvą į šoną. Tikrai neturėjo net minties galvoje stebėti ją apsirengiant. Taip pat išgirdo žodžius, kurie buvo skirti jai, nes nieko daugiau šalia merginų nebuvo. Atsisuko į ją.
- Ar klastuolė nebijo būti užpulta ko nors? - kilstelėjo antakius pasakydama. Violetai dar tikrai reikėjo išmokti kaip atsikirsti, bet bent jau nesileido būti žeminamai, kad ir kokia ji bebūtų. O taip tikėjausi pabūti viena tyloje ir ramybėje, pagalvojusi tai, atsiduso.

*

Neprisijungęs Laura Brack Zurita

  • III kursas
  • *
  • 31
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jeigu žodyje 'mama' padarysi 4 klaidas gausis 'alus'
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1311 Prieš 3 metus »
Buvo rudens rytas. Laura vaikštinėjo netoli ežero. Ji grožėjosi rudeniškomis spalvomis. Ją labai žavėjo rudi, raudoni ir oranžiniai lapai. Tą dieną skaisčiai švietė saulė ir debesų nebuvo matyti, bet oras vis tiek buvo šiek tiek žvarbokas. Jai pažvelgus į kairę matėsi pliki, belapiai krūmai kurie lenkėsi kartu su vėju. Ant žolės matėsi rasos lašeliai. Spalvingųjų medžių viršūnės kaip ir krūmai siūbavo kartu.
Dangus po kurio laiko šiek tiek apsiniaukė. Pradėjo matytis rūkas, o vėjas vis stiprėjo. Jau buvo vidurdienis. Laurai pažiūrėjus į viršų, nors labai menkai, bet matėsi pelėdos nešančios laiškus. Ji nelabai norėjo eiti atgal į pilį, bet žinojo, kad jei neis dabar teks eiti per lietų. Ji atsistojo ir ramiai ėjo miško takeliu pilies link. Eidama ji vis karts nuo karto atsisukdavo pasižiūrėti į ežerą kol jo jau visai nesimatė. Ji tikrai sugrįžti ten kitą dieną ir istorija kartosis vėl.
It's your story, darling. Feel free to hit 'em with a plot twist whenever you want.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1312 Prieš 3 metus »
 Negailestingų lietaus lašų išplakta perdrėkusi žemė skleisdavo nemalonų garsą kai baltaplaukės batai ją suspausdavo. Kaip nepavykęs šokoladinis pyragas - šlept, šlept, kliurkt. Net šviesiai žalia žolytė - ir ta buvo sumaišyta su šita pragariška šlykštyne. Medžiai, jau pavasariškai žali, lenkė vėjo ištąsytas šakas prie žemės ir prisisprogę šviežio dangaus vandens dejavo, braškėdami per žievės siūles. Įdomu, ar kada sprogo medis? Tik bam! Ir nieko nebėra. Ežeras ir atrodė ne ką geriau - visa bjaurastis nuo kranto buvo suplauta į jį. O dabar dar toks didelis, drumzlinas, patvinęs... Ir smirdantis. Liucija šiek tiek susiraukė. Įprastai nuostabi ežero pakrantė, taip maloniai kviečianti vaikus, dabar buvo dvokianti, ruda ir atstumianti.
 Šlept, šlept, kliurkt. Liucija sustojo ir įsižiūrėjo į tolumoje vargiai matomą pilį. Nesvarbu, kad liūtis jau praėjo, debesys vis dar piktai ritosi dangumi, viską pridengdami prieblandos skraiste. Vėjas tarsi atsiprašydamas kedeno medžių lapus ir mergaitės šiek tiek pašiauštus plaukus. Nepatenkinta, švilpė užsimetė apsiausto gobtuvą ant galvos. Nekokia nuotaika, nekokia. Panašus jausmas kai pykina, prieš pat apsivemiant, kai žinai, kad to jau nebeišvengsi. Klausimas - tik kada viskas pasipils lauk?
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 193
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1313 Prieš 3 metus »
 Lauke buvo bjaurus oras. Amelija vos išėjus iš pilies, panoro grįžti į ją. Tačiau ten laukė namų darbai, kurių ruošti Amelija dabar neturėjo menkiausio noro. Ar įmanoma sėdėti prie kalno užduočių ir jų neruošti? Amelija atrodė, kad ne. Todėl ji pradėjo eiti link ežero, kurio pakrantė dabar atrodė klaikiai puvina. Ir Amelijos nuotaika dabar buvo purvina.
 Profesoriai ir pamokos,
Namų darbų krūva,
Pakrantė purvina -
Pasaulio pabaiga.
Mintyse sueiliavo mergaitė. Bet tai Amelijai skambėjo taip kvailai, kad ji nepatenkinta treptelėjo koja į balą. Iš jos pasklido lašai, o koja sušlapo. Kai nesiseka, tai nesiseka, dabar Amelija norėjo viską daužyti  ir gadinti. Tada pakrantėje ji pamatė mergaitę. Jos nuotaika nė kiek ne pasitaisė, bet jos mandagumas neleido nepasisveikinti. Priėjo prie mergaitės ir susierzinusi pasakė:
- Labas, ko čia atėjai, - bloga nuotaika padarė savo, Amelijai buvo sunku patikėti, kad tai pasakė. Tačiau taisyti padėties dabar ji nesiruošė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Amelija Harmon »
Galbūt...

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1314 Prieš 3 metus »
 Dvokiantis ežeras toliau ramiai bangavo, iškraipydamas dangaus atvaizdą savyje. O dangus šiandien buvo niūrus - matyt jam nepatiko tokie netikslūs atspindžiai. Liucija įsižiūrėjo į vienoje formoje neužsibūnančius debesis. Hayato irgi dažnai žiūrėdavo į dangų - gal jie abu dabar stebi debesis? Ta mintis kažkaip nuteikė Liuciją maloniai.
 Deja, šventas dangaus stebėjimo metas buvo pertrauktas tos šlepsinčios ir klerksinčios rudos glitynės. Šlept, šlept, kliurkt. Baltaplaukę pykino nuo to garso. Šlept, šlept, kliurkt. Susierzinimas kilo ir pastrigo kažkur gerklėje, nežinodamas, kokia forma pasireikšti.
Labas, ko čia atėjai.
Pasigirdo lygiai toks pat susierzinęs balsas. Liucija išplėtė akis ir pajuto, kaip įsitempia kiekvienas kūno raumenėlis. Nemalonu, kai tave užklumpa benardantį po savo giliausias mintis. Dar nemaloniau, kai trenkia dvokiančiu kaip šūdas nepasitenkinimu. Atsisukusi, Liucija išspaudė šypseną.
-Prikemšu pirmakursius purvo ir tada stebiu, kaip jie skęsta,-susierzinimas lyg stalo teniso kamuoliukas skriejo atėjusiai mergaitei, kuri akivaizdžiai buvo pirmakursė. Dėl visa pikto švilpė siektelėjo lazdelės - nežinai, šiais laikais net pirmą kartą magiškąjį įrankį į rankas paėmę vaikai svaidosi nedovanotinais kerais.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Liucija Andersson »
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 193
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1315 Prieš 3 metus »
 Amelija pamatė, kad ta mergaitė irgi buvo pikta. Mergaitė truputį išsigando, kad jinai kažko nepadarytų, nes ta mergaitė buvo vyresnė. Kai jinai atsakė Amelijai, Varno Nago moksleivė pagalvojo, kad mergaitė nenormali. Bet Amelija truputį ir išsigando, nes nenormalūs žmonės gali būti pavojingi. Amelija nežinojo ką jai dabar daryti, galvojo, kad geriau išeiti, kad jai nieko neatsitiktų, bet tada pamatė, kad mergaitė nori paimti savo lazdelę. Amelija irgi pasiėmė savo lazdelę ir bandė prisiminti kokius nors gerus burtus. Varno Nago
mokinė galvojo, kad mergaitė ją puls. Tada Amelija pradėjo po truputį eiti atgal link pilies, bet lazdelę buvo paruošusi ir nukreipus į mergaitę. Amelija pagalvojo, kad dabar mergaitė tikrai pagalvos, kad Amelija nori kovoti, nes jinai buvo pasiruošusi lazdelę. Bet lazdelę nuleisti ji nenorėjo, nes svarbiausia jai buvo apsiginti.
Galbūt...

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1316 Prieš 3 metus »
 Mergaitė, matyt, buvo viena iš pastabesnių, mat vos Liucija siektelėjo lazdelės, ji išsitraukė saviškę. Na, bet pastabumas yra viena, o protas ir sugebėjimas neišsiduoti yra kita. Baltaplaukė suėmė magiškąjį įrankį, bet jo neišsiėmė. Taip, ji nepasitikėjo atėjūne, ji ją erzino, bet tai nereiškė, kad dabar švilpė nori visus pakeliui pasitaikiusius vaikus su Flipendo nusiųsti į ežerą priburbuliuoti. Na, gerai buvo tik tas, kad mergaitė suprato, kad Liucija už ją žymiai vyresnė ir stipresnė, tad jos tas atsitraukimas baltaplaukei neprasprūdo pro akis.
-Džiugu matyti, kad žinai, už kurio galo laikyti lazdelę. O dabar pasidėk tą pagalį, savo žinias gali rodyt profesoriams, ne man,-prunkštelėjusi tarė Liucija. Ir kadangi negalėjo nuspėti, kas dedasi mažės galvoje, mergina vis dar nepatraukė rankos nuo lazdelės, pasiruošusi gintis nuo bet kokių kvailų kerų, kurie galėtų gulėti pirmakursės ar antrakursės smegenyse. Lyg mąstydama, lyg šiaip, baltaplaukė nukreipė žvilgsnį į savo dumblinus batus. Prie ežero dvoko ji jau spėjo priprasti, bet ta mažė? Kažin. Pritūpusi, švilpė paėmė pilną saują dumblo ir metė į mažesniąją mergaitę.
 Jei žuvys mokėtų šnekėti, ar jos priburbuliuotų?
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 193
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1317 Prieš 3 metus »
 Amelija supyko kai mergaitė iš jos pasityčiojo. Ir padėti lazdelės ji nenorėjo, bet nieko neatsakė ir stovėjo toliau, nes kita mergaitė irgi nepadėjo savo lazdelės. Varno Nago mokinė galvojo, kad mergaitė vis tiek ją tuoj puls. Ji nusprendė, kad pradžioje bandys gynybos kerus, nes juos geriausiai mokėjo, o jei mergaitė ją vis tiek puls, tai bandys ją sustingdyti. Amelija bandė dar paeiti atgal, nes norėjo iš ten dingti ir grįžti į pilį. Ji norėjo atsigerti šiltos arbatos, nes sušalo ir truputį sušlapo kojas. Bet tada mergaitė į ją metė gniūžtę dumblo. Amelija labai supyko, todėl irgi paėmė gabalą purvo ir metė į mergaitę. Amelija dar bandė nusivalyti purvą nuo savo apsiausto, nes jai jo buvo labai gaila ir jinai nenorėjo pirkti naujo.
Galbūt...

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1318 Prieš 3 metus »
 Sauja tamsiai rudos, šlykščios glitynės gracingai skrido oru ir galiausiai sutiko savo amžinąjį atilsį ant mažės, kuri, beje, jau bandė tepti slides, apsiausto. Liucija nusišypsojo. Taip jai ir reikia. Pažiūrėjusi į savo dumbliną delną, švilpė šiek tiek susiraukė. Jausmas buvo nemalonus, o ir nuo šlapio purvo šalo ranka. Jei varlės miegotų dumble, ar jos žinotų, kad baigės žiema? Kažkaip šiandien į galvą merginai lindo įtartinai hayatiškos mintys. Dvokiančio dumblo garų įtaka turbūt.
 Ir štai netrukus mažylė atsilygino jai tuo pačiu. Šalta ir gliti košė papuošė baltaplaukės krūtinę. Gerai, kad ją saugojo apsiaustas - po juo slėpėsi vieninteliai marškiniai, kurie tiko Liucijai po vasaros. Mergina tyliai keiktelėjo gimtąja kalba po nosimi ir atsisuko į ją išpurvinusią nepažįstamąją. Trim dideliais žingsniais priėjusi prie mergaitės, ji pačiupo šią už plaukų ir pradėjo temptis ežero link.
-Aš tave tuoj nuplausiu, suknista murze! Bus tau! Purvint!-nežinia kodėl pasiutusi, Liucija judėjo link tamsaus ežero rėkdama. Po tų žodžių, švilpė slystelėjo ant apgaulingai atrodančio kupsto ir kartu su mergaitei nukrito ant dumblo.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 193
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1319 Prieš 3 metus »
 Amelija pataikė. Purvas pataikė tiesiai į mergaitės krūtinę. Varno Nago mokinė pradžioj apsidžiaugė ir jos veide pasirodė šypsena, bet paskui Amelija išsigando. Ji nesiruošė kovoti. O ta mokinė dar ir vyresnė. Ir atrodo... Pavojinga? Pikta? Ne, man reikia dinkti iš čia. Reikia nešti sveiką kailį, kol jis dar sveikas. Galvojo Amelija. Bet tada mokinė ją paėmė už plaukų ir pradėjo tempti link ežero. Amelija pradėjo rėkti, nes jai labai skaudėjo ir buvo baisu. Varnanagė galvojo, kad dabar ta mergaitė ją nuskandins. Ji labai stengėsi ištrūkti, bet jai nepavyko. Paskui abi mergaitės nuvirto ant žemės. Amelija stipriai pastūmė mergitę, kad galėtų išsilaisvinti. Ji nebeglėjo susilaikyti, todėl pradėjo mėtyti purvą į mergaitę.
-Tu...! Pati...! Pirma...! Pradėjai! Purvinti! - rėkė Amelija, viena ranka mesdama purvą į mergaitę, o kita bandydama nusivalyti ištepliotą veidą. Deja, bet ir ranka buvo purvina, todėl veidas tik dar labiau išsipurvino.
Galbūt...