[Rokas Sviper]

Vaikinas medžio apačioje nusikėlė nuo savo galvos riešutą ir atsisuko į viršų, bei pamatė Roką. Na ir sekmė. Būtinai turėjo užkristi jam ant galvos, negalėjo truputį šoniau. Reikia atsiprašyti, kad nesupyktų.
 – Atsiprašau, netyčia, – tarė juodaplaukis.
Tada vaikinas suriko:
-   Ruošiesi pamokoms? Galėčiau pagelbėti.
Taip, taip galėtum 1705 metų burtininkų sukilimo priežastys
Blondinas pradėjo lipti į medį, jis tai darė truputį greičiau negu Rokas. Jis greitai užlipo ir atsisėdo ant tos pačios šakos, kaip ir šeštakursis, bei ištiesė ranką. Rokas jau norėjo ją ištiesti ir paspausti, bet blondinas atsuko delną akivaizdžiai prašydamas riešutų. Kad nutraukti tylą juodaplaukis pasakė:
  – Aš Rokas iš šešto kurso. O koks tavo vardas, ir kuriame kurse mokaisi?

[Giedrius Vėjavaikis]

Pažvelgė į vis dar tuščią delną ir lapiškai nusišypsojo. Nejaugi pagailės jam riešutų? Kiek matė, bernelis jų turėjo pilną, tiek pilna, kad net pro pirštus krito.
-   Hm... Tai gausiu riešutų, prašau? – meiliu balsu paprašė ir užsikišo plaukus už ausies.
Rokas iš šešto kurso. Nemanė, kad kursas yra toks svarbus dalykas, kad taip save kas nors pristatytų... Verčiau jau sakytų „Rokis iš Varno nago, ar Welso“ tai būtų bent šiek tiek informatyviau... o dabar šeštas kursas, kas jam iš to kurso.
-   Antrakursis, Giedrius, kaip matai, šiek tiek pavėluotai atvykau į Hogvartsą, - šyptelėjo. – O tu turbūt esi gryno kraujo, m? – paklausė, na, atsakymas buvo akivaizdus, nes šis dabar buvo šeštame kurse, nepaisęs savo paprasto išsilavinimo, žiobariško, bet ar šiame pasaulyje žiobariškas išsilavinimas buvo reikalingas? Tik laikas parodys.

[Rokas Sviper]

Kai blondinas paprašė riešutų, Rokas buvo visai apie juos primiršęs ir pasiėmė didžiulę saują riešutų ir įdėjo jam į delną. Kodėl aš nebaigęs vieno darbo iškart pradedu kitą. Po to vaikinas prisistatė ir Rokas sužinojo, kad jo vardas yra Giedrius ir jis vėliau pradėjo hogvartsą. Dar vaikinas paklausė ar jis yra grynakraujis. Šis klausimas juodaplaukiui pasirodė keistas, bet jis vistiek į jį atsakė:
 – Na iš dalies ir taip ir ne. Mano abu tėvai burtininkai, bet visi keturi seneliai žiobarai. Tai kodėl tu atėjai į Hogvartsą, taip vėlai?
Rokas laukė atsakymo ir žiūrėjo į ežerą. Niekada nemaniau, kad ežeras yra toks didelis, kos ištikrųjų yra, iš taip aukštai kito kranto, nei kraštelio nesimato nesimato.

[Giedrius Vėjavaikis]

Patenkintas linktelėjo ir įsimetė vieną riešutą sau į burną. Pradėjo kramsnoti. Varniuko kalbos buvo įdomios, visi žiobarai, bet tėvai burtininkai, kokia keistenybė! Pirmą kartą girdėjo apie tokį atvejį, bet... ir pats buvo žmogus su magiškomis galiomis, todėl... Net nežinojo, kokie jo vaikai būtų „negrynakraujai“ ar „grynakraujai“? bet apie tokius dalykus jam galvoti buvo pernelyg anksti.
-   Mano tėvai norėjo, kad įgaučiau vidutinį įsilavinimą, kad baigčiau aštuonias klases, nes jau buvau pradėjęs eiti į mokyklą kai gavau laišką, žinai išmokčiau, chemijos, fizikos ir panašių dalykų, - pabandė paaiškinti, bet turbūt pats vaikinas numanė, kas tai yra, kadangi kaip pats sakė, kad yra iš žiobariškų burtininkų šeimos. – Jeigu kartais norėčiau grįžti prie paprasto gyvenimo... – tarstelėjo ir nusuko savo žvilgsnį ežero link.
Buvo skaitęs apie tą ežerą, ar tiksliau vandens būtybes. Ten buvo žuvų, vietinių ir magiškų.
-   Ar esi buvęs žvejoti? – paklausė. – Norėčiau pabandyti užmesti meškere ir pažiūrėti kas užkibs, - šyptelėjo, meškerės nebuvo atsivežęs, nes neplanavo, užsiimti žvejyba, bet galbūt tamsiaplaukis priešais turėjo ką nors panašaus į tai.

[Rokas Sviper]

Rokas ir toliau valgė riešutus ir klausėsi Giedriaus kalbų. Nepavydžiu jam, kad reikėjo eiti dar ir į žiobarų mokyklą. Pats mokiausi ten keturias klases, nes mano tik du tėvai, močiutė Marija ir senelis Džonas žino, kad aš ir tėvai burtininkai, nuo visų kitų slepiama.
 – Mano močiutė, senelis ir teta iš viso nežino, kad aš ir mano tėvai burtininkai ir norėjo, kad pasilikčiau namuose, o ne važiuočiau į berniukų internatą, kaip jie mano, – tarė Rokas.
Tada blondinas paklausė apie žvejybą ir Rokas atsakė:
 – Esu žvejojęs, tik čia meškerės nepasiėmiau irgi, bet mes su pusbroliais kelis kartus esame jų pasidarę, tai nėra sunku leidžiamės žemyn pasidarysim.
Pasakęs Rokas pasidėjo vadovėlį ir riešutus į kuprinę ir užsidėjo ją ant galvos.

[Giedrius Vėjavaikis]

Kitiems tai gali pasirodyti it nepavydėtina situacija, bet Giedrius džaiugėsi dėl tų praleistų metų mokykloje, draugai, diskotekos, paprastas fizinis darbas vasarą... Nesigailėjo, galbūt kiek nyku bus pabaigti magiška mokykla daug vyresniam už kitus, bet buvo įsitikinęs, kad tai jo karjerai nemaišys. Galvojo optimistiškai.
-   Berniuku internatas? – žibtelėjo akimis. – Ar tokie vis dar egzistuoja? Maniau, kad tik istorijose apie uždraustą meilę, - saldžiai nusikvatojo.
Nemokėjo pasigaminti meškerės pats, tad su džiaugsmu priėmė naujieną apie tai, kad varniukas jas moka pasigaminti. Žvejyba jam leis atsikvėpti ir patyrinėti.
-   Šaunu, o ko prireiks? – pasidomėjo ir su lyg tais žodžiais susikratė visus riešutus į burną, atrodė it brundukas pilnais žandais.
Lipant žemyn, girdėjo sultingi triokšt triokšt iš vaikino burnos. Tai buvo ženklas, kad jis dorojo riešutus, o kol pasiekė apačią, jau buvo visą turinį ir nurijęs.
-   Aha... o ką masalui? – užbėgdamas už akių paklausė.

[Rokas Sviper]

Kol Giedrius kalbėjo Rokas jo klausėsi ir tuo pačiu metu galvojo ar viską turi meškerei. Kotui šaką turime, valo turiu, nes vakar bandžiau verti apyrankes, na o vietoj plūdės galima pasiimti bet ką neskestačio.
 – Kotą darysime iš šakos, valo čia turiu, plūdę pasidarysime iš bet ko neskęstančio, na,o kabliuką – juodaplaukis sustojo kalbėti. Iš ko pasidarysime kabliuką? Savaržėlių? – Jam turiu nebent savaržėlę, bet pagalandus gal ir išeis kabliukas. Namie naudodavome ,,žiogelius", bet aš čia tokio neturiu.
Kalbant šeštakursis jau lipo žemyn ir nusileidęs jau buvo baigęs kalbėti, bet tada antrakursis jo vėl paklausė.
 – Galima prisirinkti sliekų, galima paeksperimentuoti su riešutais.

[Giedrius Vėjavaikis]

Tikėjosi, kad neužkabins kokios nors undinės uodegos su sąvaržėlę, girdėjo ištrauktos iš vandens jos baisingai klykia. Mažiausiai troško prarasti savo ausų būgnelius per žvejybą.
Nusivalė nuo kelnių žemes ir žievės pjuvenas. Reikia nulaužti šaką, arba surasti. Suradimas skambėjo daug... švelniau. Negalėjo pakęsti kai matydavo vaikiščius kurie laužo varganas medžio ataugas ir išmeta po kelių mostelėjimu oran.
Tad apėjo aplink medį, tiesa pasakius, kelis ir rado net dvi mirusias šakas, pakankamai ilgas ir tvirtas. Paėmė jas ir nunešė Rokui.
-   Mums nebūtinai plūdės reikia... Žinai, mes ir taip matysime ar kas nors užkibo ar ne, pagal galą, - tarstelėjo.
Riešutai? Galbūt kam nors jie ir patiko šiame ežere, bet pati medžiaga ant kabliuko nesilaikytų, nuslystu ir nukristų.
-   Geriau pabandykime sliekus, nes... riešutai perlūš per pus, - pratarė ir vėl ėmė šniukštinėti po žolyną, keldamas akmenis, po kuriais gyvendavo įvairūs vabalai, o tarp jų ir sliekai.
„Sumedžiojo“ net penkis sliekus, laikė juos delne, kadangi neturėjo nei maišelio nei...
-   Ah, turi gal kokį indelį?

[Rokas Sviper]

Rokas nuėjo paieškoti sliekų po akmenimis ir rado juos keturis. Tada su kita rankapradėjo raustis kuprinėje ir ieškoti kokio nors maišelio ar indelio. Kažkur lyg ir turėtų būti maišelis. Rokas atsegė mažiausią kuprinės skyrių, bet ten išviso nieko nebuvo ir jį uždarė. Tada pradėjo ieškoti kitame skyriuje kuris  buvo prigrūstas įvairių daiktų, pasirausęs jame Rokas rado kažkokį plastikinį maišelį ir ten sudėjo savo sliekus ir padėjo jį ant žemės, kad sudėtų Giedrius. Tada jis ant vienos šakos užrišo valą, pamatavo pakankamą ilgį ir nukirpo jį. Tada iš kišenės išsitraukė savaržėlę, o iš kuprinės peilį ir pradėjo galąsti savaržėlę, kad jos galas būtų pakankamai aštrus. Kai pakankamai ją nugalando prišišo prie valo.

[Giedrius Vėjavaikis]

Įdėjo sliekus į maišelį, bet nepamiršo prikapstyti jiems ir žemių, nepakankamai, kad galėtų pasislėpti, bet užtektinai, kad nesijaustų nuogi ir pažeidžiami. Patikrino ar plastikas yra patikimas ir viskas.
Užmetė akį į Roką. Jis tvarkėsi su sąvaržėle ir meškere, nors nelabai tai meškere pavadinsi – pagalys su šiokiu tokiu valu ir kabliuku. O kaip ritė? O jeigu pagalys nulūš? Bet ir vėl šitas atrodė pakankamai tvirtas.
-   Na... Tu man parodysi kaip reikia žvejoti su šituo, - pratarė ištiesdamas slieką vaikinui. – Galbūt nepagausime piktos undinės, - šyptelėjo, pasukdamas savo galvą link vandens telkinio.
Jame nebuvo daug dumblių, bent jau paviršiuje, tad neliko ir nerimo, kad meškerė nulūš su jų abiejų „sunkių“ darbu. Žinoma, pats nelabai liūdėtų.... juk tik sliekus padėjo surinkti.

[Isabela Moner]

ten buvo mergaitė. Isabela pasisveikino su ja ir atsisėdo šalia jos.Mergaitės vardas buvo Eliza. Ji buvo drovi, tokia paslaptinga ir santūri, aiški ,bet nesuprantama. Ji buvo įpatinga.Jos plaukai buvo žvilgančio aukso spalvos,akys... Akys gilios kaip vandenynai...Veidas švytėjo ,lyg saulės spinduliais apšviestas naktį, o oda...Oda buvo šilko švelnumo. Uniforma buvo išlyginta iki paskutinės siūlelės.
Elizos balsas skambėjo lyg angelo daina.... Bet...Bet ji nebuvo draugiška.Jos viduje tvyravo pyktis ir neapykanta,kančia ir kerštas... Ji... Ji buvo ne iš musų koledžų...Ji buvo kitokia....
Isabela ,būdama labai išsigandusi,nusprendė pasišalinti iš šios vietos. Ji labai nenorėjo nueiti toli, mat ši vieta buvo labai rami ir atoki.Nors mergaitė  to ir nenorėjo, jai nuojauta kuždėjo,kad reikia trauktis tolyn.Galų gale ji jautėsi saugi tik už 800 metrų. Jau atrodė, kad bėgimas niekada nesibaigs ,o Eliza ją seka. Bet taip nebuvo.
                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                       

[Adelaidė Kondwani]

Tą dieną oras tikrai nepagailėjo karščio. Visur tvyrojo tvankuma, kartais net atrodė, kad gali pamatyti, kaip nuo kiekvieno gyvo padaro kyla garų debesėlis. Ir čia jau nebetiko posakis "nesi cukrus, neištirpsi", - tokią dieną visko galėjo nutikti, tad Adelaidė būtų visai nenustebusi, jei savo kelyje rastų išsilydžiusį mokinį ar būtų paskutinioji mačiusi mokytoją Soreną prieš jam galutinai išgaruojant.
Nors pirmakursė niekada nebuvo saulės gerbėja, šiandien Hogvartso požemių tamsa jos netraukė. Visi normalūs žmonės džiaugiasi šiluma, panelyte. Kodėl niekas nesugebi būti normalia. Vis dėlto, mintis apie pulkus lauke besimalančių mokinių vis labiau skrundančiais veidais ir prakaituotais smirdančiais kūnais mergaitės taip pat nežavėjo.
Taip bemąstydama ji kone visą popietę praslampinėjo aplink pilį, ieškodama tamsesnio šėšėlio ar vėsesnės kertės. Nejučiomis ji vis labiau artėjo link Ežero, kol galiausiai nusprendė be jokių vėsesnių aplinkkelių ten nueiti ir susirasti atokesnę vietelę kur nors medžio paunksmėje.
Gamta stebėtinai gerai laikėsi prieš klimato išdaigas ir jos žalumas buvo ryškesnis nei kada anksčiau. Einant ežero pakrante po kojomis šiugždėjo minkšta žolė, aplinkui vangiai šlamėjo lapotos medžių šakos. Atrodė, kad keliai tiesiog savaime linksta, tad Adė, nebeturėdama jėgų daugiau klajoti, įlindo į tankų krūmyną, jau matydama tą komišką vaizdą, kai kažkas randa mokinę gulinčią krūmuose.
Turbūt taip atsitinkti nebuvo lemta, nes praskyrus lrūmų uždangą mergaitė pastebėjo lyg ir proskyną ir nedelsdama ten įlindo. Čia, iš visų pusių jaukiai apsupta tankių krūmokšnių, slėpėsi žavi vietelė - nuo kankinančių saulės spindulių saugojo galingo ąžuolo lapija, žolė čia buvo nežinia kiek metų, o gal ir niekad nepjauta, bet nesusidarę brūzgynai. Visai čia pat raminamai tyvuliavo ežero vanduo.
Adelaidė sunkiai atsidusdama atsisėdo ant miško paklotės, atsirendama į medžio kamieną ir palaimingai užsimerkė.
Nuostabumėlis.

[Dawn Strain]

  Saulutė kaitino orą. Taip pat kaitino Dawn galvą bei veidą. Raudoni skruostai nebuvo dėl mielo berniuko ar gėdingo įvykio, kurį varniukė dažnai patirdavo, bet dėl nelemtos saulės, kuri negailestingai tirpdė merginos vidaus organus. Trylikametė mielai būtų tūnojusi bendrajame kambaryje, įlindusi į įdomią knygą, tuo pačiu pro vis žvilgčiodama pro langą į ten esantį ežerą ar uždraustąjį mišką, tačiau trečiakursė nusprendė, jog jokia knyga nepadės pamiršti jai jos problemas. Tad ši nusprendė nestebėti ežero iš vidaus, o pačiai nukakti link jo. Kiekvieną dieną matydama šiek tiek banguojantį ir blizgantį vandenį Dawn norėjo pati jį paliesti.
  Varniukė sparčiu žingsniu, nesižvalgydama į šalis, keliavo link ežero. Nudelbusi akis į žemę matė tik savo kojas, tačiau mokydamasi Hogvartse 3 metus, gerai pažinojo apylinkes, tad nukakti link ežero galėtų ir užrištomis akimis. Iš šalies Dawn gal ir atrodytų kraupokai - tarsi bejausmis robotas mergaitės kūne, žingsniuojantis link savo taikinio aplink save nieko nematydamas. Tačiau buvo vienas skirtumas - Dawn turėjo jausmus ir ji norėjo nuo jų pabėgti. Rašydama laišką šeimai, kuri visus 13 metų melavo varniukei, buvo skaudu, tačiau ji stengėsi išlieti visą savo širdį, jog po to neišsakyti žodžiai negriaužtų jos vidurių. Žinia, jog visą tą laiką gyveno su netikra šeima, smogė jai tiesiai į paširdžius. Mergina galvojo, jog skausmas išnyks su laiku, tačiau, praėjus jau beveik mėnesiui, Dawn vis naktimis nesumerkia akių, galvodama, jog jai būtų buvę geriau gyventi be artimųjų.
  Mintims sūkuriuojant trečiakursės galvoje, ši net nepastebėjo, kaip atsidūrė prie gaivaus vandens. Dawn greitai pritūpė ir įmerkė rankas į vėsų vandenį. Jaučiant gaivą, Strain už kart pasidarė geriau. Veide atsirado palengvėjimas. Dawn ėmė žaisti rankomis vandenyje, vis pagrėbdama šiek tiek žvyro iš dugno ir ištraukus iš vandens, trylikametė stebėjo, kaip žvyras pro pirštus krenta atgal į vandenį. Strain minutėlę pasimėgavo vaizdu ir trumpam atitrūko nuo ją erzinančių minčių. Mergina rengėsi stotis, tačiau neketino grįžti į pilį. Už varniukės prasidėjo miškų tankumynas. Dawn prieš akis iškilo fragmentas prisiminimų, kaip per lietų iš miško turėjo tempti savo leisgyvę draugę. Tačiau aš viena. Visiškai viena. Nuraminusi save, ji įžengė į mišką ir ėmė vis tuo pačiu greitu žingsniu pėdinti žole. Prieš akis vyravo žalia spalva, kartais išlįsdavo vis koks įdomus margas augalas. Miškas buvo gyvas, gaudėjo įvairiausi garsai. Merginai pasidarė lengva. Regis, gamta visada ją versdavo taip jaustis. Priėjusi proskyną, ji pamatė save, basomis šokinėjančią per samanas, o šalia sėdinčią klastuolę draugę, laikančią nuodingą gėlę. Staiga vaizdiniai išnyko, kai draugės vietoje iš tikrųjų kažkas sėdėjo. Trečiakursė sustojo kaip įtempta, kadangi nesitikėjo čia atrasti žmonių. Šviesaplaukė sėdėjo atsirėmusi į medį, regis, trylikametės nematė, kadangi buvo užsimerkusi. Ar ji miega? O jeigu ji negyva? Dawn iš nerimo suraukė antakius. Paėmusi arčiausiai gulinčią šaką, bakstelėjo šviesaplaukei į ranką.

[Adelaidė Kondwani]

Palaiminga ramybė buvo apgaubusi šią nuošalią vietą. Nedideles bangeles link kranto vis atgindavo švelnus pavasarinis vėjas, miškas migdomai ošė, lyg čiūčiuodamas, lyg dainuodamas negirdėtą tolimą lopšinę. Kažkur tolumoj buvo girdėti "kepančių" vaikigalių balsai, bet tai atrodė kaip kita realybė.
Nejučia taip giria ir užliūliavo Adelaidę ir ji nebesugebėjo ir, tiesą sakant, net nebesistengė atplėšti akių vokų vieno nuo kito. Vis tiek niekas negali žinoti šios vietelės. Niekas nesuras manęs čia. Ir staiga apsunkusi galvelė nusviro ant peties.
Taip snūduriuodama Adė neišgirdo po kažkieno kojomis čežančių lapų, nepabudo net kai tas kažkas prasibrovė pro tankius krūmynus tiesiai į šią oazę.
Kažkas brūkštelėjo Adelaidei per ranką. Ji nepramerkdama akių ją patraukė ir pasikasė. Tada nugirdo kažkieno kvėpavimą. Įprastai pirmakursė į tai nebūtų atkreipusi dėmesio, bet čia, kur nieko kito neturėjo būti, tik ji, girdėti kvėpavimą kiek baugino.
Vos vos praverdama tankias blakstienas, mergaitė stengėsi neatkreipdama dėmesio suprasti, kas tas atėjūnas, bet vaizdas liejosi į vieną neaiškią visumą. Jos kūnas įsitempė, ranka nejučia nuslinko prie kišenės, kur saugiai gulėjo lazdelė.
Nebedelsdama Adelaidė staigiu judesiu plačiai atmerkė savo smaragdines akis ir... ir liko taip spoksoti dar kelias akimirkas. Į ją žiūrėjo dvi žalsvai rusvos blizgančios akys. Tamsiaplaukė nepažįstamoji, regis, buvo tiek pat nežinia ko įsibaiminusi, kaip ir Adė. Rankoje atėjūnė laikė pirmakursę siekiantį pagalį, - turbūt juo ji bandė pajudinti Adelaidės ranką, kai čia ją rado.
Keletą sekundžių juodvi sustingusios tiesiog stebeilijosi viena į kitą, kol Adelaidė, vis neatitraukdama žvilgsnio, ramiu šaltoku balsu tarė:
 - Gal galėtum patraukti nuo manęs tą šaką?

[Dawn Strain]

Kai Dawn bakstelėjo, gal net per stipriai, nepažįstamoji pagaliau atmerkė akis. Trečiakursė visiškai sumišo, kadangi nepagalvojo apie tai, ką sakys, kai ši atsibus. Stojo nejauki tyla, tačiau žvilgsnių "karas" buvo daug iškalbesnis nei žodžiai. Galiausiai miegančioji gražuolė prabilo pirma.
-Ak, atleisk,-supratusi, jog atrodo kraupiai su savo šaka rankose, murmtelėjo trylikametė. Galėtų save vadinti serijine žudike - "Šakų siaubas". Aišku, savo trapia šakele negalėtų padaryti daug žalos žmogui, tačiau vien pastovus bakstelėjimas galėtų išvaryti individą iš proto. Mergina numetė šaką ant žemės ir koja nestipriai užmynė. Šaka triokštelėjo ir perlūžo pusiau. Baigusi savo "ritualą", mergina įsistebeilijo į nepažįstamąja. Veido bruožai buvo kažkur matyti, tačiau Dawn niekaip negalėjo prisiminti kur. Gal tai dar viena mokinė, su kuria prasilenkė koridoriuose? Galiausiai merginos giliausias atsiminimų kampelis atsidarė ir trylikametė prisiminė.
-Tu Adelaidė, tiesa?-aukštu tonu paklausė.-Prisimenu tave dar tą pirmąją dieną Hogvartse, kai ant tavo galvos buvo paskirstymo kepurė ir nusprendė tave paskirti į Varno Nagą,-šiek išdidžiai tarė paskutinius žodžius. Dawn nieku gyvu nepakeistų savo koledžo, net kankinama ar mušama.-Beje, ką tu čia veiki?-su priekaištavimo gaidele pasiteiravo, kadangi manė, jog žmonių čia neturėtų būti. Arba, galbūt, Dawn tiesiog nenorėjo atrasti čia žmonių.