0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Erka Forrm

  • Magijos istorijos profesorė
  • *
  • 647
  • Lytis: Moteris
  • Einu į tūliką, parašyk žinutę, kad nebūtų nuobodu!
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1365 Prieš 1 metus »
  Auris sekmadienį paprašė Erkos padėti pasiruošti transfigūracijos pamokai. Erka taip ir nesuprato ką reikės daryti, tačiau padėti vis vien norėjo. O ir praleisti daugiau laiko su juo Erka norėjo, todėl ėjo prie ežero, nes ten ir turėjo susitikti. Šalia jos skrido ir jos feniksė mirtis. Eidama Erka mąstė apie antrąją nuodų ir vaistų pamoką. O tiksliau mintis, kurias perskaitė Alano galvoje. Ji pamatė Aurį parke ir kažkokį žmogų, kuris panašu, kad buvo paveiktas nedovanotinų kerų. Bet Auris? Kaip? Galvojo Keturiolikmetė eidama, nes neįsivaizdavo Aurio darant tokį dalyką. Bet pala... Jei Alanas tą atsimena, vadinasi, jis irgi ten buvo. Bet kaip? Ar ir jis naudojo nedovanotinus kerus? Nors ne. Auris turbūt jam neleistų. Bet kaip jie galėjo atsidurti tokioje situacijoje, kad Auriui prireiktų naudoti nedovanotinus kerus. Labai jau keista. Auris stiprus kerėtojas. Tas tiesa. Bet gal ne iki tokio lygio, kad šiaip sau naudotų nedovanotinus kerus. Ne. Tikrai turėjo būti labai bloga situacija. Toliau apie tai mąstė Erka eidama ir žiūrėjo į žemę. Greitai į kažką atsitrenkė.
Reikia naujos temos, bet tingi ją sukur(k)ti? Ne bėda - parašyk man PM ir bus!

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1366 Prieš 1 metus »
Tą sekmadienį Senkleris stovėjo paežerėje ir laukė Erkos bei Alano. Po žiemos atostogų norėjo daugiau laiko praleisti tiek su vienu, tiek su antru. Dėl Alano jam buvo baisiai neramu. Ir kol kas jis nežinojo kaip jam padėti. O blogiausia, kad dėl pusbrolio būklės buvo kaltas ir jis pats. Na o kas dėl Erkos. Štai jau taip ėmė ir susiklostė, kad jų gyvenimai pradėjo sietis. Kažin ar Auris labai dėl to džiūgavo. Padėti jai gyvenime norėjo, bet eilinį kartą viską drumstė jo paties gyvenimo verpetai, į kuriuos nenorėjo įsukti ir šios mergaitės. Bet, kai po kelerių metų regis pradėjo įgauti jos pasitikėjimą negalėjo taip visko numesti. Galimai taip tik siaubingai pakenktų Erkos asmenybei, gal tada taptų dar uždaresnė ir įžūlesnė.
Per žiemos atostogas jie sutvarkė jos reikalus banke. Auriui atrodė, kad trisdešimt galeonų per metus, kai Erka kone visus metus pragyvena mokykloje daug. Ir jis jai sakė, kad jei tiek per metus neišleis, tegu padeda pinigus atgal į savo saugyklą. Per tas atostogas dar buvo nuėję į Kalėdų muge vienoje iš Londono aikščių, juokavo ir šiaip linksminosi klaidžiodami po šurmuliuojančią žmonių minią.
- Labas Alanai. Sveika Erka. - Pasakė, kai jie atėjo. Abu kartu su savo numylėtais augintiniais. Ji su feniksu, jis su šunimi. Jie buvo šiek tiek panašūs, abu pakvaišę dėl gyvūnų. Tik Auris žinojo, kad nelabai sutaria vienas su kitu. Jis norėjo, kad tai pasikeistų.
Erka atrodė susimąsčiusi, Alanas lyg ir neblogai nusiteikęs. Tik, kai Erka į jį atsitrenkė ėmė raukytis.
- Taigi, kaip jau sakiau man reikia jūsų pagalbos. Noriu, kad pristatytumėt sniego senių. Rytoj reikės jų per pamoką. Ir gana raukytis Alanai, o tai dar žiūrėk būsi išmaudytas sniege. - Nusišypsojo. Galėjo magijos būdu pristatyti tų besmegenių, bet tyčia to nedarė.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1367 Prieš 1 metus »
Pasirodė, kad Erka čia ir turėjo būti. Dar sugebėjo į jį atsitrenkti ir Alanas nuvėrė ją deginančiu žvilgsniu.
- Ko? Besmegenių? Tai prisidaryk jų magijos pagalba. - Pasakė. Bet ilgai neįstengė raukytis, mat akį be galo traukė feniksas. Toks nuostabus paukštis ir Alanui apie jį kilo krūva klausimų. Bet net nemanė klausinėti tos mergiotės. Kuri visam Hogvartsui plepėjo nei šį, nei tą. Pati nežino ką plepa.- Žiūrėk, kad neišsimaudytum sniege pats. - Pasakė pusbroliui. Prisiminė didžiulius sniego mūšius savo vaikystėje. Kuriuos rengdavo su Auriu ir Enrika. Trumpam tie prisiminimai sukėlė begalinį džiaugsmą, kurio jau nejuto visus šiuos bjaurius metus. Užsimanė pašėlti.
- Kam reikia tų besmegenių? Ką reikės daryti pamokoje? - Paklausė. Pritūpdamas ir prisisemdamas sniego pilną saują. Jis lipo ir gniūžtė išėjo kuo geriausia.
O kai atsitiesė paleido ją į Aurį.
- Tu pirmas būsi išmaudytas. - Pasakė džiugiai. Bet staiga džiugus jaudulys pradingo, nes prisiminė, ką dar Erka regėjo jo mintyse. O jaigu ims dabar klausinėti kas ten buvo? Kaip į tai sureaguotų Auris? Nerimąstingai mąstė jis.

*

Neprisijungęs Erka Forrm

  • Magijos istorijos profesorė
  • *
  • 647
  • Lytis: Moteris
  • Einu į tūliką, parašyk žinutę, kad nebūtų nuobodu!
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1368 Prieš 1 metus »
  Atsitrenkusi ir pakėlusi galvą aukštyn suprato į ką atsitrenkė.
- Atsiprašau. Užsigalvojau, - tarė ketvirtakursė. - Sveiki, - pasisveikino. Ką čia veikia Alanas? Juk Auris nieko nesakė apie jį. Tai dabar dar turėsiu ir su juo čia kažką daryti? Nuostabu. Tada dar pamatė, kad Alanas metė sniego gniūžtę į Aurį.
- Jei nežinojai, - tarė ir pasilenkė pasiimti sniego. - Sniego mėtymas į Aurį nėra besmegenių lipdymas, - pratarė ir rankose sulipdžiusi gniūžtę paleido ją į Alaną.
- O tu būsi antras, - pratarė. Sniegas buvo nuostabus. Puikiai lipo. Erka prisiminė kaip per žiemos atostogas vaikų namuose visi mėtydavosi sniegu. Nors kiti vaikai ir buvo žiobarai Erkai būdavo smagu, tačiau kitu metu žiobarų ji nekentė. Nors šiemet niekas to nedarė. Visi tik prisiminė vasarą buvusias muštynes. Keturiolikmetė pasilenkė ir ėmė lipdyti antrąją sniego gniūžtę, kuri jau netrukus turės skrieti kažkurio raudonplaukio link.
Reikia naujos temos, bet tingi ją sukur(k)ti? Ne bėda - parašyk man PM ir bus!

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1369 Prieš 1 metus »
Nei vienam, nei antram užsispyrėliui Auris neaiškino, kad jie susitiks visi trise. Tai darė todėl, kad greičiausiai tie du užsispirtų ir neateitų.
- Alanas čia veikia tą patį ką ir tu. Teks jums abiems bendradarbiauti ir prilipdyti kuo daugiau besmegenių. O ką teks veikti per pamoką, pamatysi rytoj Alanai. - Tada staiga pusbrolis švystelėjo į jį sniego. Atrodė laimingas ir tai privertė Senklerį nusišypsoti. Nors plaukuose jau tirpo sniego smiltelės. Bet tada Alano veido išraiška tapo kažkokia baiminga. Kodėl? Apie ką jis pagalvojo? Svarstė Senkleris, bet nutarė, kad gal jam tiesiog pasirodė. Į Alaną nulėkė Erkos sviesta gniūžtė ir Auris neatsiliko susilipdydamas saviškę ir ją paleisdamas mažiaus link.
- Tau galas Alanuk. - Pasakė.
- Ginkis. - Ir tada užvirė galingas sniego mūšis. Besmegeniams regis teko luktelėti iki jo pabaigos.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1370 Prieš 1 metus »
Atrodė, kad Erka neketina klausinėti apie tai, ko jai nederėjo matyti ir tai ištrynė rūpestį iš vaikino veido. Į jį pažiro sniegas.
- Susiradai gynėja Auri? - Nusivaipė. Turėdamas galvoje tai, kad Erka regis nutarė padėti Auriui šioje kovoje. Jis nesnaudė ir ėmė juos abu atakuoti. Lakstė po sniegą, išsisukinėdamas nuo Aurio svaidomų gniūžčių. Dingas šį kartą nutarė tuos keistus žmones ignoruoti. Jis tupėjo atokiau ir žiūrėjo į juos. Jau sensta. Atėjo mintis vaikinui į galvą.
Alanas ėmėsi ridenti didelį sniego kamuolį, norėdamas pabandyti kuo greičiau pasistatyti tvirtovę, kad tie du jo nepasiektų. Vėsus oras ir visur pribiręs sniegas regis pažadino jį iš to ilgalaikio sustingimo, bent jau kol kas. Kaip buvo gera negalvoti apie vasarą, apie viską, kas suko jam galvą ir neleido užmigti naktimis.
- Profesoriau Senkleri, jums reikėtų suaugti vieną kartą. - Pasakė slėpdamasis už suridento sniego kamuolio. Paskui, staigiai stryktelėjo iš už jo. Nusitaikė į Erką. Reikėjo ją gerai išvolioti sniege. Pirmą kartą negalvojo apie ją kažkaip piktai. Prisiminė, kad ji iš vaikų namų, kad nenori ten grįžti. Gal dėl to kartais ir elgiasi kaip išprotėjusi. Paėmęs ją už rankos atsargiai įstūmė į didžiulę sniego pusnį.
- O tu vadinasi būsi trečia išmaudyta. - Pasakė jai.

*

Neprisijungęs Erka Forrm

  • Magijos istorijos profesorė
  • *
  • 647
  • Lytis: Moteris
  • Einu į tūliką, parašyk žinutę, kad nebūtų nuobodu!
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1371 Prieš 1 metus »
  Erka dar kelias gniūžtes paleido Alano link. Paskui pamatė, kad jis ridena kažkokį didelį sniego rutulį. Kai violetinių plaukų, kuriuose jau buvo sniego savininkė pamatė, kad Alanas slėpėsi už to sniego rutulio tik nusivaipė. Ir kaip ketina ten pasislėpti? Pagalvojo keturiolikmetė. Paskui Alanas kažkodėl priėjo prie jos ir paėmė ją už rankos. Ką jis čia dabar... Pagalvojo, bet mintyse sakinio užbaigti nespėjo, nes po akimirkos atsidūrė sniege. Erka greitai čiupo Alaną už rankos, kurią jis panaudojo tam, kad Erka atsidurtų sniege ir grifą įtraukė į tą pačią pusnį kurioje dabar ir gulėjo.
- Nuo manęs neatsiliksi, - tarė keturiolikmetė ir atsistojusi paleido dar vieną gniūžtę į Alaną. Neišsisuksi. Prižadu tau, kad neišsisuksi. Pagalvojo ketvirtakursė ir šyptelėjo.
Reikia naujos temos, bet tingi ją sukur(k)ti? Ne bėda - parašyk man PM ir bus!

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1372 Prieš 1 metus »
Dar kiek apsvaidęs sniegu pusbrolį trumpam nuo jų nusisuko. Matė, kad jie dabar murkdė vienas kitą sniege, žodžiu kvailiojo. Pats priėjo prie šuns. Paglostė jo gauruotą galvą. Įdomu ką tu dabar galvoji drauguži? Svarstė Senkleris. Galvoje pradėjo suktis prisiminimai kaip šitas šuo atsirado Senklerių dvare. Alanas parsitempė jį iš tos prieglaudos agresyvų ir baikštų. Greičiausiai šunį skriaudė buvę jo šeimininkai. Auris prisiminė, kaip Alano tėvai prieštaravo dėl šuns. Nenorėjo šio gyvūno senų ir prabangių daiktų pilname dvare.
Užsigalvojus mintyse pradėjo rastis ir kiti dalykai. Kur kas rimtesni. Galvojo apie vasarą. Apie tai, kaip po visų tų siaubingų nutikimų Alanas kuriam laikui nustojo kalbėti. Kaip jį paveikė tie nutikimai. O jei kada nors ir Erkai teks susitikti su mane persekiojančiais žmonėmis? Ar teisingai elgiuosi su ja tiek bendraudamas? O kas bus, jei ji šiaip iš kur nors sužinos apie viską, kuo užsiėmiau praeityje. Kaip tada galėsiu jai sakyti kaip teisinga elgtis ir kaip ne?
Stovėjo, glostė šunį ir galvojo apie visą tai. Pasidarė kažkaip vėsoka. Ir žinoma nieko gero neišmąstė. Kuo daugiau galvojo, tuo daugiau kilo visokių klausimų ir neramių minčių.
- Ei judu? Tai pradėsit lipdyti tuos besmegenius ar ne? Gal jau skelbkit taiką? - Pagaliau prakalbo atsisukęs į juos.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1373 Prieš 1 metus »
Alanas tysojo ant sniego ir juokėsi. Kone kiekvienais metais, nuo pat pirmo kurso tekdavo su kuo nors kariauti apsimėtant sniegu. Regis tik trečiame kurse su niekuo neteko pakariauti.
- Nesidžiauk per anksti. - Pasakė ir patraukęs ją už drabužių parvertė atgal į pusnį. Tada kuo skubiau atsistojo ir pradėjo žerti sniegą ant Erkos.
- Ar jau pasiduodi? - Pasiteiravo. O tada prabilo Auris.
- Gerai jau palauk, tuoj. - Pasakė. Žinoma žodis tuoj buvo labai neapibrėžtas ir galėjo užtrukti daug laiko. Kaip liūdna būtų gyventi be sniego. Pagalvojo raudonplaukis. Jau aprimdamas ir ištiesdamas Erkai ranką, norėjo padėti atsikelti.
- Tai kaip? Lygiosios? - Paklausė jos. Stovėjo šlapias nuo galvos iki kojų. Dar pradėjo pūsti bjaurus žvarbokas vėjas. Norėjosi išsidžiovinti drabužius.

*

Neprisijungęs Erka Forrm

  • Magijos istorijos profesorė
  • *
  • 647
  • Lytis: Moteris
  • Einu į tūliką, parašyk žinutę, kad nebūtų nuobodu!
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1374 Prieš 1 metus »
  Erka greitai vėl atsrado pusnyje, o to ji visiškai nesitikėjo. Deja, bet Alanas greitai atsistojo ir pasitraukė, todėl jo įtraukti į sniegą violetnplaukė nebegalėjo. O paskui Alanas pradėjo ant jos berti sniegą. Lengvai neišsisuksi. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė bei atsistojo, pasiėmė sniego ir metė jį į Alaną. Tą keturiolikmetė pakartojo kelis kartus iki kol išgirdo Aurio balsą.
- Tuoj. Dar vieną sekundėlę, - pasakė ketvirtakursė ir pasiėmusi dar vieną saują sniego vėl jį paleido į Alaną. Keturiolikmetė jau norėjo pradėti lipdyti senį besmegenį, tačiau tuo metu užkliuvo už nedidelės krūvos sniego, kuriame buvo ir ledo, nes Erka nugriuvo, o paskui dar ir užsigavo. Ketvirtakursė pradėjo juoktis, o paskui atsistojo ir ėmė statį senį besmegenį.
Reikia naujos temos, bet tingi ją sukur(k)ti? Ne bėda - parašyk man PM ir bus!

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1375 Prieš 1 metus »
Erka ir Alanas neketino nustoti šėlti. Auris jų nebeskubino pabaigti. Dabar svarstė, kad gal Alanas pamirš viską, kas buvo šią vasarą. Dabar atrodė toks ramus ir linksmas. Gal viskas tikrai bus gerai? Bet kas bus su manimi? Auris jau visiškai prarado ūpą kariauti su savo praeitimi. Ak, jei galėtų padaryti taip, kad tie žmonės jį tiesiog pamirštų. Pamirštų jo kvailą paauglystės klaidą, kai su jais susidėjo. Bet tai buvo neįmanoma.
Pagaliau jie baigė dūkti. Bet vienu momentu Erka pargriuvo ir atrodė, kad gan smarkiai susitrenkė. Bet ji atsikėlė ir ėmė statyti sniego senį.
- Neužsigavai? - Paklausė jos Auris. Ir pats taip pat ėmėsi lipdyti. Tada kai ką prisiminęs atsegė kuprinę ir ištraukė iš ten maišelį su morkomis. Ir kitą su angliukais.
- Galima juos truputį padekoruoti. - Pasakė. Dar turėjo medinių šakelių ir panašių daiktų.
Jie taip ir lipdė kurį laiką, kol paežerę pradėjo puošti būrelis išsišiepusių sniego senių.
- Dėkui už pagalbą. Rytoj pravers.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1376 Prieš 1 metus »
Jie su Erka dar truputį pakariavo ir paskui jau pradėjo lipdyti besmegenius.
Ir ką reikės su jais daryti? Svarstė Alanas ridendamas sniego kamuolį. Jis papuošdavo savo besmegenius. Kad tie turėtų šypseną, akis, nosį.
Dingui jau nusibodo ramiai tupėti, tai jis vis lįsdavo prie Alano. Jam matyt buvo įdomu kas čia vyksta. Kelis kartus jis apgriovė jo besmegenius ir reikėdavo viską daryti iš naujo.
Galop pakrantė išties atrodė labai gyvai ir smagiai dėl tų sniego senių. Bus gaila, kai reikės juos sugriauti. Ar kai jie ištirps pavasarį. Pamanė Alanas.
Pradėjo temti. Jis visai užsinorėjo valgyti. Ir dar norėjosi atsirasti prie židinio Grifų gūžtos bendrajame kambaryje. Ir paskaityti kokią knygą. Nors tiesa reikėjo mokytis. Labai smarkiai reikėjo padirbėti su nuodais ir vaistais. Ak, bet tai beviltiška. Nieko man ten nesigauna. Galvojo Alanas.

*

Neprisijungęs Badis Smudge

  • Burtininkas
  • ***
  • 141
  • Lytis: Vyras
  • Prekeivis
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1377 Prieš 1 metus »
Badis žengė į lauką pro Hogvartso duris. Jis įkvėpė gryno rudens oro.
- Jau seniai nebuvau lauke. - Tarė žingsniuodamas link ežero.
Iš tikrųjų Badis labai seniai buvo lauke. Gal prieš savaitę. Jis praėjo pro kvidičo aikštę, kurioje treniravosi Klastūnyno komanda. Badis norėjo nueiti prie ežero ir žiūrėdamas į jį, pilną prikritusį margų lapų, atsipalaiduoti po egzaminų. Ir pagaliau Badis priėjo ežerą. Jis išsibūrė sau kėdę ir atsisėdo. Pusvalanduką ramiai pasėdėjęs Badis atsistojo, priėjo prie pat kranto ir lenkėsi paliesti vandenį, norėdamas sužinoti ar vanduo šiltas, ar šaltas. Tik staiga, pūkšt! - Kažkas Badį įstūmė į vandenį. Dabar jis tikrai pajuto koks šaltas vanduo. Laimė Badis mokėjo plaukti. Šiaip ne taip jis išplaukė į krantą. Buvo mirtinai sušalęs. Jo apsiaustas buvo suplyšęs. Batus Badis pametė vandenyje. Atsigulęs ant kranto jis padėjo galvą ir užmerkė akis... Tačiau nemirė.
- Žinote, kaip mes sakome: "Paprastas lankininkas treniruojasi kol pataiko. Žvalgas...
- ...treniruojasi, kol niekada neprašauna", - užbaigė keliolika balsų.
Holtas mažumėlę susigėdęs šyptelėjo.
- A, kaip matau, jau girdėjot, - tarė.