[Elena Lovegood]

 -Man čia tikrai patinka. Bet nekenčiu kaip vaikai prie manęs prieina ir žiūri į mano raudonas akis bei klausinėja ,,Ar tu vampyrė?” Mane tai labai nervina,- kol ėjo toliau nuo ežero kalbėjo Grifė.
 Nuėja kiek toliau, Grifiukė susigūžė nuo šalčio. Kodėl tu nepasiėmėi savo šilto megstuko? Dabar šalsi. Kalbėjo su savimi Grifė ir toliau šalo.
 -Taip, galim jau eit į pilies vidų,- leptelėjo Elena ir pradėjo po truputį eiti. Brunetei nepatiko šita tyla, tad bandė kažkaip užvesti temą.
 -Ką veikdavai tada, kaip dar nebuvai gavęs laiško iš Hogvartso?- Elena net nepajautė kaip išsprūdo klausimas. Nieko nelaukusi, raudonakė pati atsakė į savo klausimą.
 -Pavizdžiui aš nenoriu prisiminti savo vaikystės, tuo metu man nutiko baisus dalykas. Bet šiaip visada dainuodavau ir šokdavau. Tai mano hobiai, be jų negaliu gyventi. Dar patinka aktorystė, bet ne taip žiauriai,- pasisakiusi Grifė laukė, kol Džeimsas papasakos ką nors panašaus.

[James Trayburn]

Jis klausėsi Elenos visą laiką ir bandė nepertraukti, nors ir kaip norėjo.
- Vaikystė? Na, man ji nepraėjo labai linksmai, tiesą sakant, buvo pragaras. Turėjau prižiūrėti savo seses dvynukes, o tai buvo neįmanoma. Nė nenoriu prisiminti. O kas tau blogo atsitiko? - paklausė.
Mokykla jau buvo arti, tačiau nors ir buvo šalta, vaikinas nenorėjo eiti į vidų.
- Galim dar vieną ratą aplink mokyklą apsukti? Paskutiniai metai prieš Hogvartsą buvo smagūs, nes žinojau, jog tuoj ištrūksiu iš namų. Tarp kitko, kaip tau sekasi mokslai? Galiu pasigirti, kad nė iš vienos pamokos kol kas negavau trolio, sekasi, - šyptelėjo pasakęs.
Vaikinas pasižiūrėjo į dangų. Jau buvo matyti Mažieji Grįžulo ratai, Dvyniai. Kol kas daugiau jis nieko nematė, bet žinojo, jog jei įsižiūrėtų, pamatytu visus žvaigždynus, nes jau pakankamai tamsu. Vaikinas pasižiūrėjo į laikrodį. Pusė devynių. Dar galima vaikščioti valandą, o tada teks eiti miegoti. Nors Džeimso galvoj nebuvo vietos miegui. Aišku, jog jis skaitys vadovėlius.
- Kokia tavo mėgstamiausia pamoka? Atleisk, jei per daug klausinėju, - greitai pridūrė.
Vaikinas vėl nudelbė akis į savo batus. Jis negalėjo pakelti akių, nes tada reikėtų žiūrėri į Eleną, o jis kiek drovus pokalbių metu.

[Elena Lovegood]

Tik išgirdusi klausimą kas buvo vaikystėje, Elena atidengė savo kaklą ant kurio buvo vilkolakio įdraskymo bei įkandimo randai.
 -Vaikystėje man įkando vilkolakis, bei apdrasakė. Ačiū Dievui netapau vilkolake. Tačiau mano mama... Ji norėdama apsaugoti mane, tapo vilkolake. Niekada to nepamiršiu,- nuliųdusi tarė Grifė ir pažiūrėjo į Džeimsą, o po kiek laiko į žolę.
 -Taip, galim dar ratą apeiti, man visai smagu su tavimi,- jau nusišpysojo Brunetė ir pakėlė savo akis,- ha, aš buvau gavus trolį iš astronomijos namų darbo. Man astronomija labai nesiseka. Taip pat ir ateities būrimas. Tačiau visos kitos pamokos man patinka ir žiauriai gerai sekasi. Viena iš mėgstamiausių yra apsigynimas nuo juodosios magijos. Na, o tau? Kokia tavo mėgstamiausia pomoka?- vis kalbėjo Grifė. Prisiminusi jog dar vis laiko atidengtą kaklą, greitai jį uždengė kad neperšaltų. Susigūžusi į savo uniformą, Elena atsisuko į Džeimsą.
 -Žiauriai šalta, ar taip? O aš labai durnai padariau jog nepasiėmiau šilto megzstuko, nežinojau kad taip šalta bus,- paklausiusi klausimo, Brunetė jau nutilo. Man atrodo jau tikrai jam atsibodo manęs klausytis. Staiga Elena nusijuokė iš tokios savo minties. Tačiau greitai nutilusi, ji mėgavosi tyla ir laukė Džeimso atsakymo.

[James Trayburn]

Džeimsas klausėsi draugės ir laukė, kol atsakys į jo klausimus, tačiau į vienintelį klausimą ji neatsakė.
- Tai tau patinka nuodai ir vaistai? Atrodo, tai viena geresnių pamokų. Įdomi ir astronomija, - berniukas visad žavėjosi dangumi, galaktikomis, kitomis planetomis, - galbūt kada nors ims patikti ir tau. Jei reikės pagalbos, galėčiau padėti iš astronomijos, tik nepamanyk, kad esu pagyrūnas. Be to, labai užjaučiu dėl to įvykio su vilkolakiu. Suprantu, kodėl nenorėtum būti antgamtinę būtybė. Nors jeigu kas paklaustų manęs, atsakyčiau teigiamai. Smalsu, kaip atrodo pasaulis, pavyzdžiui, vampyro akimis žvelgiant.
- Kelintame tu kurse? Tiesą sakant, truputį šaltoka, - patrynė delną į delną, jog pastarieji kiek apšiltų.
Džeimsas laukdamas atsakymo galvojo, ką darys po šito pasivaikščiojimo. Manau nueisiu į pelėdyną. Laišką išsiųsti. Per ketverius mokslo metus jis mažai bendravo, o šiandien net su dviem mergaitėm susipažino, todėl ir šeimai nusprendė parašyti. 
- Atpažįsti danguje ką nors? Šią akimirką matau dvynius, abu Grįžulo Ratus ir vėžį. Žinojai, jog vėžys vienas iš seniausių žinomų žvaigždynų? – lyg netyčia leptelėjo, mat neseniai buvo skaitęs vieną astronomijos knygą.
Ketvirtakursis vis galvojo ir galvojo. Apie pamokas, žvaigždes, šiandieną, Eleną ir astronomiją. Šiandiena buvo labai ypatinga. Berniukas dar sykį žvilgtelėjo į laikrodį, kuris rodė devynias. Nors atsisveikinti nenorėjo, jie vis labiau artėjo prie mokyklos, todėl buvo aišku, kad greitai teks skirtis. Bet kol kas dar galima pasidžiaugti akimirka.
 

[Elena Lovegood]

Išgirdusi klausimą apie nuodus ir vaistus, Elena pasimetė. Ši pamoka jai vienu momentu patikdavo, kitu ne.
 -Na... Ši pamoka yra įdomi. Tačiau eliksyrų virti nemoku ir truputį nuobodoka ji. Bet vistiek patinka. Astronimija manau man niekada nesiseks. Nelabai mėgstu stebėti žvaigždes,- atsakė Grifiukė ir galvojo, ar nepasakė kokios nors nesąmonės.
 -Dabar esu pirmame kurse, bet kaip tai pasakau kokiam vyresniam mokiniui jis tiesiog pradeda su manim nebendraut. Kas gi norėtų bendraut su ketveriais arba penkeriais metais jaunesne mergina?
 Išsireiškusi Elena pastebėjo, jog jie jau netoli įėjimo į pilies vidų. Išgirdusi klausimą apie dangų, Elena pakėlė savo akis į tamsų, tačiau mažomis švieselėmis nusietą dangų. Vis bandė ką nors įžiūrėti, tačiau jai tai sekėsi prastai.
 -Nieko neįmatau,- nusijuokė Grifė ir nuleido savo akis,- apie žvaigždynus nieko nenutuokiu. Todėl iš astronimijos ir gaunu prastus pažymius,- vėl nusijuokė Brunetė. Pamačiusi jog jie jau stovi prie pat durų, Elena nieko nelaukusi jas atidarė ir įžengė į šiltą pilies vidų.
 -Na ką, buvo malonu su tavim susidraugauti bei pabendrauti, Džeimsai. Dabar jau turiu eiti, gal susitiksime rytoj,- atsisveikino Grifiukė ir apkabino Džeimsą, juk apkabinimas Elenai yra kaip atsisveikinimo ir pasisveikinimo įprotis. Paleidusi vaikiną, Elena pasišokinėdama ėjo į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį ir galvojo apie šiandienos dieną.

[James Trayburn]

Jie jau buvo prie pat durų, kai Elena baigė pasakoti.
- Gaila, jog mūsų mėgstamos pamokos nesutampa. Mes domimės visai kitais dalykais, bet tai nereiškia, jog aš su tavim nebendrausiu, jei ką. Aš manau, metai ar kursas visiškai netrukdo būti draugais. Juk nuo to žmogus visai nepasikeičia. Be to, gaila, kad danguje nieko nematai. Kada nors tau papasakosiu apie visus žvaigždynus ir galaktikas. Sekmės! Susitiksim kitą kartą. Ir man buvo malonu su tavim susipažinti, labai malonu.
Vaikinas dar žiūrėjo, kaip ji nueina, o tada nubėgo į Švilpynės  bendrąjį kambarį. Ten jis pasiėmė kuprinę ir nubėgo į pelėdyną. Jau buvo po devynių penkiolika. Laiškas. Užmiršau paiimti laišką. Džeimsas ir vėl grįžo į kambarį ir pasiėmė laišką. Tada nubėgo į pelėdyną nusiųsti laiško  bei pašerti savo pelėdą.

[Melijandra Julija Lorijan]

Tai buvo šeštadienio rytas, kai Mela, apsisiautusi mantija, išsliūkino iš Švilpynės kambarių, tačiau nepamiršusi brūkštelti ant lapelio  švilpiams žinutėms.
Apie krikštynas.

Apsimiegojusi saulė kilo virš šalnos paliestų medžių šakų. Jos spinduliai vangiai prasiskverbė pro tirštokus rūko "debesis". Dėl klimato atšilimo orai durniavo- nė nesuprasi ar dabar žiema, ar ruduo ar pavasaris. Tik žinojai vieną- visa gamta buvo apsirengusi šalnos drabužiais, kilo rūkas, nuo vis dar šilto ežero paviršiaus.
Tačiau prefektė į visa tai neitin kreipė daug dėmesio. Mergina sparčiais žingsniais kulniavo link sutartos vietos, kur turės ir įvykti švilpių krikštynos. Kart kartėmis, pasitaisydama odinę kuprinę ant savo pečių, ar už ausies užsikišdama nepaklusnią rudą garbaną, Melijandra atsidūsėdavo.
Kad tik nepamirščiau žodžių,- pamintydavo ši, pralenkdama pakrantės medžius.
Galiausiai rudaplaukė sustojo ir staigiu judesiu nusviedė kuprinę už nugaros. Pasigirdo bumbtelėjimas. Turbūt atsitrenkė į kokį medį. Mergina atsisėdo ant žemės. Tyla įsivyravo ežero pakrantėj. Staiga regėjimo lauko šone sušmėžavo figūra. Švilpė sustingo. Rudaplaukė galva lėtai pasisuko į kairę.
Už kelių metrų stovėjo juodaplaukė garbanė, mėlynų akių. Vyresnė už Melą.
Dvivardė mergina sumirksėjo, lūpos virptelėjo. Tačiau ant liežuvio galo kybantis klausimas "kas tu?" nebuvo ištartas, nes juodaplaukė...
Dingo.
Tiesiog dingo.
Švilpė pakraupo.
Gal man pasivaideno?

Laikas greitai tirpo, sutarta devinta valanda artėjo. Lorijan apmiršusi įvykį, nerimastingai iš jaudulio vaikščiojo pirmyn ir atgal ežero pakrante. Kartais antgamtikė dirsteldavo į kuprinę, dabar gražiai pastatytą prie storo medžio kamieną, lyg būtų koks sieninis laikrodis.
Nagi.
Švilpė apsisuko ant kulno. Mintyse skaičiavo galbūt ateisiančius bendrakoledžius. Ji vylėsi, kad ir naujoji vadovė pasirodys čionai.

[Nikita Borelič]

Cherė su sese radusios lapelį iškart pėdino link krykštynų. Tai turėtų būti super įdomi šventė nagi, greičiau lekiam! spartino save Cherė... dėl visa ko įspesiu sesę...
-Šer, neslėpk, išsirėkauk... vėliau žinai, kad gali baigtis silencio kerais... ar tu bijai? Nebijok, mes būsim kartu... kaip priverstų katytė, gal iš jos pradėsiu mokytis legilimantijos... atėjusi Cherė apsižvalgė. Ji atėjo pirma, be to, kad čia jau buvo Švilpių prefektė.
-Sveika, - maloniai tarė Cherė už abi. Švilpė pakęsdavo tylą, jai ji net patiko, bet nemandagiai būt kažkaip buvo nemalonu o ką mes čia veiksim? Negi mus aplies pašventintu vandeniu? Kiek žinau čia ne religinė mokykla

[Clementine Martes]

Šiandien buvo svarbi diena. Aišku, kad ne visiems. O tik švilpiams, juk šiandien švilpių naujokų krikštynos. Vos ne visi švilpiai ėjo susirinkti prie ežero pakrantės, taip pat ir Alenas į tą švilpynės koledžo šventę ėjo.
 Ryte atsikėlus švilpis pastebėjo žinutę, kur buvo pranešta apie krikštynas. Švilpis perskaičius gan greitai susiruošė. Apsirengus švilpynės koledžo uniformą ir kiek vėliau dar nusiprausiant, Alenas susiruošė.
 Išėjus dar rodė tik aštuonias valandas. Alenas dar kartą patikrino žinutę kur buvo parašyta, kad krikštynos vyks lygiai devintą valandą. Spėsiu tikrai. Pagalvojo Alenas ir toliau ėjo link ežero pakrantės kur ir vyks krikštynos.
 Einant Alenas vis ir galvojo apie krikštynas. Dažniausiai, tokie dalykai jį nedomino, bet šiandien turbūt atsikėlė su gan linksma nuotaika, jeigu jį pradėjo domint pati švilpynė.
 Po kiek laiko, Alenas jau buvo netoli reikiamos vietos. Švilpis dar karta pradėjo tikrinti, ar čia būtent vyks krikštynos, kad įsitikinti. Bet netoliesė jau matė kai kuriuos švilpynės koledžo mokinius. Reiškia, čia jis vyks. Atėjau į reikiamą vietą.. Dabar reikia laukti.

[Melisa Arin]

Mintyse ruošdamasi pasveikinimą ir burbėdama, jog šitaip anksti keltis šeštadienio rytą yra tiesiog žiaurus elgesys, Melisa, vilkdama koją už kojos, lėtai pėdino link ežero pakrantės. Na, iš tiesų ji nebuvo labai pikta dėl tokio jai nebūdingo ir priverstino ankstyvumo savaitgalį (pati kalta, kad naktį ne vien tik miegojo), šįryt jausmų puokštėje ryškiausias buvo jaudulys. Juk šiandien pirmą kartą pasirodys švilpiukams kaip jų vadovė! Nebuvo tikra, ar išlaikys tokią atsakomybę ant gležnų savo pečių, ak, kur dar visas tas profesorės darbas, kai atmintyje mokykos laikų prisiminimai dar tokie gyvi.
Priešingai negu blondinės pasitikėjimas savimi.
Tačiau dabar buvo ne laikas galvoti apie tai, kaip baisu, neramu ir kaip tragiškai galima sugadinti pirmąjį įspūdį. Pasitikrinusi, ar baltas paltas kailinėmis kišenėmis ir geltonas šalikas vis dar savo vietose, aštuoniolikmetė pasiekė vietą, kur rinkosi Švilpynės koledžo mokiniai. Jaudulys it sunkus akmuo užspaudė krūtinę, keistas gumulas strigo gerklėje, o ta visa graži prakalba, pasiruošta čia beeinant, išgaravo iš galvos. Išnyko kaip dūmas, neblaškomas vėjo. Tarsi norėdama įsitikinti, jog šalikas jos nepasmaugs, Melisa jį patempė kiek tolėliau nuo kaklo. Nedrąsiai šypsodamasi apsidairė. Džiaugėsi, kad šiame koledže taip rūpinamasi naujokais, tikėjosi, kad ir ją šiltai priims. Blondinė visada prijautė Švilpynei, manė, jog priklausyti draugiškiausiam koledžui yra garbė ir pasisekimas.
Tačiau kol kas tesijautė balta varna. Balta varna, visai neseniai išskleidusi sparnus ir palikusi mokinio suolą.
– Sveiki, – pratarė gerokai tyliau, nei buvo suplanavusi. – Aš Melisa.

[Elzė Merė Smitherson]

Atsikėlusi Šerė tyingiai kaip ir visados pasiruošdavo... radusi lapelį, ir pamačiusi kaip sesė nerimauja, ji sugalvojo keistą pokštą. būsiu tyli. Ji dėl manęs nerimaus. Bus visokios nesąmonės, kaip Šer išsirėkauk. Ha, o aš ją apmulkinsiu ir tegu ji žino, jog aš esu savarankiška, o ne kokia trijų metų mergytė! gana anksti su sese išėjusi iš koledžo jos šliumpsino lapais. prasidėda... išgirdusi sesę ji sunkiai sulaikė juoką, bet susitvardė. Kadangi nusprendė nuo sesės atsilikti ji pasirodė vėliau. ji net nepastebėjo, kad aš dingau cha! galų gale atėjusi, be sesės ji jau matė šeštakursį, jos manymu prefektę ir hm... matyt čia naujoji vadovė... gera bus ar ne... atrodo jaunutė... kaip tik supras mus, bus geriau! Arba kaip tik nepatyrusi, ir mus baus... žiūrėsim kaip čia bus
-Labas! - šūktelėjo ji ir numetė triušio žvilgsnį į sesę.

[Dylan Frendlin]

Nors oras nežavėjo Dylan'o, jis netroško likti nuošalyje. Berniukas nemėgo vienatvės. Taip ir nesupratęs ar verta, visgi berniukas iš pilies išlėkė besirišdamas šaliką, nors ir tai, jo užsirišti normaliai nesugebėjo. Plaukai neklausė Dylan'o nuo pat ryto, tad lauke jie šiaušėsi dar labiau. Turėdamas apsiausto kišenėje akinius, Dylan'as, žingsniuodamas takeliu trumpai pamintijo ir nutaręs surizikuoti, užmaukšlino ant nosies akinius, nors ir baisiai jų nemėgo.
Ežero pakrantė pasirodė gan svetinga, o dar lengviau pasidarė pamačius mokinius, nors jis nebuvo tikras, kad tai jo koledžo mokiniai. Bet visgi, šiandien Dylan'ui rizikos diena, tad pasitaisęs akinius, kurie jau kėsinosi nuslysti nuo nosies galiuko, žengė dar kelis žingsnius artyn nedidelio būrelio.

[neptunica]

"Išsivadavusi iš pančių" jaunuolė vaikštinėjo Londono gatvėmis ir gatvelėmis - skubėjo į Kiaurą Katilą - būtent šioje smuklėje galima išgirsti daugiausiai naujienų apie Hogvartsą. Ex-švilpė iš įpročio pasitaisiusi suknelę, įžengė vidun ir nuskenavo visą patalpą. Lankytojų buvo nelabai daug. Priėjusi prie smuklininko norėjo paklausti kas naujo mokykloje, tačiau pakeliui nugirdo apie krikštynas...Švilpių krikštynas.
- Pone, jūs minėjote švilpių krikštynas. - Priėjusi prie vyriškio, paklausė. Iš išvaizdos numanė, kad jis greičiausia kurio nors iš Hogvartso pirmakursių ar antrakursių tėtis. - Gal galėtumėt pasakyti kas jose dalyvaus? - paklausė. Užteko išgirsti jog krikštysis ir pati koledžo vadovė. Ar gi ne nuostabu? Gal ir tave ten priims, ką, Nep? svarstė mergelė. Prisiminusi, jog atostogos jau eina į pabaiga, tad Hogvartso ekspresas vėl veža mokinius buvusius namuose, nuskubėjo stoties link. Minutėlę pagalvojo, kad dabar visai praverčia jog ji su savim visur tamposi užburtą kuprinukę, kur yra ir Regalo ir Meros ir net jos pačios kambariukai galima net gyvent toje kuprinėje toptelėjo jai ir Nika pasijuokė iš tokių savo minčių. Lengviau atsiduso, pamačiusi vis dar stovintį traukinį. Įlipo į "svarbiems asmenims" skirtą vagoną ir pasirinkusi vieną iš daugelio laisvų kupe, atsisėdo ir vylėsi jog spės į krikštynas. Kiek girdėjo, jos jau ryt - pagal viską turėtų spėti. Galvodama apie visą tai, Eimešvilė užmigo su mintimi, kad gal reikėjo pasinaudoti nešykle.
Pabudo kai už lango jau matėsi Kiauliasodis ir traukinio greitis lėtėjo. Išlipusi iš traukinio, išsitraukė savo šluotą iš kuprinės ir atsisėdusi ant jos nuskrido prie ežero. Pasiekusi reikiamą vietą, pastebėjo jog jau visi po truputį renkasi - Hogvartse rytas. Priėjusi prie besirenkančios grupelės pastebėjo pažįstamus veidus, tiesa neaišku ar ją dar kas prisimena - juk buvo kaip "pelė po šluota"
- Labas visiems. - Nusišypsojo mergina. - Jūs ne prieš jei prisijungsiu prie krikštynų?

[Raven Fitzbert]

Žinot kas geriausia atsikėlus ryte? Taip, į pamokas nereikia, bet tai dar geresnis jausmas - gardus blynų kvapas iš virtuvės, kuri buvo visai netoli švilpių bendrojo kambario. Martelė, gaudydama šiltų pusryčių kvapą, apsirengė ir viena akimi žvelgdama į kerėjimo vadovėlį, kita - į kelią, ėjo koridoriumi tolyn.  Kaip gaila, bet Marta nėjo nei į kerėjimo pamoką, nei į didžiąją salę pusryčiams. Besirišdama geltoną šaliką aplink savo kaklą, bėgo link vietos, kur turėjo vykti naujų švilpių krikštynos, o ji kaip tik tokia ir buvo, tiesa? Na, matyt ne ji viena nespėjo papusryčiauti ar užsirišti šaliko. Atbėgus į vietą, Marthelle šyptelėjo tik vadovei ir atsitraukė toliau nuo visų, kas reiškia, kad, jei jai teks kalbėti - nekalbės. Skamba juokingai, bet patikėkit, ši bijo prisileisti kitus arčiau savęs taip smarkiai, kiek grįžti iš Hogvartso.

[Melisa Arin]

Kol vienas po kito rinkosi ankstyvo kėlimosi šeštadienio rytą nepabūgę Švilpynės mokiniai, Melisa neramiai trypčiojo vietoje, šypsodamasi žvelgė į kitų veidus mėgindama įsidėmėti. Juk kokia gali būti koledžo vadovė, nepažinodama savo globotinių, tiesa? Pastebėjo ir vyresnę merginą. Ne, neprieštaravo jos dalyvavimui, tik jis bei klausimas pasirodė baisiai keisti.
Na, nesvarbu.
Daug svaresnis buvo faktas, kad, regis, buvo susirinkęs ne pats mažiausias švilpiukų, pasiruošusių krikštytis, būrelis. Galbūt jau laikas pradėti ceremoniją? Blondinė žvilgtelėjo į prefektę, lyg tikėdamasi pritarimo ar paskatinimo.
Tolesniam dairymuisi laiko nebebuvo, taip pat ir reikalo atidėlioti krikštynų pradžią. Aštuoniolikmetė atsiduso. Ar tikrai dera jai taip elgtis? Šiaip ar taip, kad jau nusprendė šią jaukią ežero pakrantę pradžiuginti savo pasirodymu, kelio atgal nebebuvo, tad priėjo prie neseniai atvykusios ir nuošaliai stovinčios, regis, pirmakursės, nedrąsiai paėmė ją už rankos ir nusivedė prie švilpiukų būrelio.
– Reikėtų visiems susikibti, – gana garsiai pareiškė koledžo vadovė. – Krikštynų apeigoms, žinot. – Atsikrenkštė. – Manau, namuose turite šeimas, kurių per šiuos ilgus mėnesius Hogvartse be galo pasiilgsite. Pasigesite to artumo, jaukių vakarų, praleistų drauge, nuoširdžių pokalbių bei šilto apkabinimo. Tačiau labai liūdėti neverta, nes šeima – ne vien žmonės, su kuriais jus sieja kraujo ryšys. Būtent šiais žodžiais šįryt ir susisiesime – tegyvuoja jie ilgai ir laimingai, mat kokie santykiai be tarpusavio supratimo?
Šios kalbos Melisa nerepetavo. Ji sklido iš širdies, nes tikrai troško kuo geriau sutarti ir pagelbėti savo naujojo koledžo nariams, šiuos ištikus nelaimei, kartu džiaugtis. Burtų lazdele mergina ore vieną po kitos išraitė dailias raides, jos pakilo kiek aukščiau, kad visiems būtų aiškiai matomos.
– Cognatio non finis in genus, – perkskaitė gelsvai švytintį užrašą. – Šiuos kerus sukūrė mūsų mieloji Helga Švilpynė, todėl būtų gražu pratęsti šią tradiciją ir, visiems susikibus, jog nė vienas neliktų nuošalyje, ištarti burtažodį.
Rodydama iniciatyvą, stipriau suspaudė anksčiau pasigautos švilpiukės delną, o laisvosios rankos pirštus sunėrė su šalia stovinčiosios ir pasisveikinusios mergaitės pirštukais. Žvilgsniu bei šypsena paragino ir kitus padaryti tą patį.