0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #45 Prieš 5 metus »
Nuo šešėlio prie šešėlio. Štai taip Frankas Stigleris sliūkino Koukvorto gatvelėmis. Tebuvo apsivilkęs baltus marškinėlius, džinsinį švarkelį ir juodus džinsus. Žinoma, nepamiršo ir reikiamų priemonių, kurios pagelbės tam tikram projektėliui. Kuprinė buvo užkimšta emaliniais, aliejiniais, akriliniais dažais. Kad jį įgyvendintų, jis pasikvietė į pagalbą Natanielį, Anos brolį.
Kai iki sutartos susitikimo vietos teliko keli metrai, Frankas pasitaisė savo garbanas ir rankomis pagriebė kuprinės petnešas. Jas timptelėjo žemyn, kad kuprinė labiau priglustų prie nugaros. Nepraėjo nė minutė, o buvęs švilpis jau stovėjo prie Natanielio. Vaikinukas linktelėjo Frankui ir ištarė kelis kandžius žodelius.
-Seniai miręs? Oi, vaikine, manęs taip lengvai nepakasi. Galima sakyti, kad aš nemirtingas, - mirktelėjo Anos broliui, nes paskutiniuose jo žodžiuose buvo šiek tiek tiesos, jei suprantate apie ką aš.
Tada klastuolis išsitraukė mėtinę gyvatę ir siūlomai ištiesė ją Stigleriui. Frankis tik pažvelgė į ją ir tik papurtė galvą pridurdamas:
-Ačiū, bet nesugundysi jomis. O dabar, jei nori, patrauk dūmą ir einam prie projekto.
Švilpis nusimetė kuprinę, atsitūpė ir ją atsisegė. Pasikuitęs rado eskizų knygelę. Atsivertė reikiamą puslapį ir pabandė įsivaizduoti tą eskizą ant visų sienų. Netruko ilgai, kol jis rado tą vienintelę. Prieš pasišalindamas, atsigręžė į Natą.
-Einam prie tos sienos, - pirštu dūrė į išrinktąją.
Pasigriebė kuprinę ir tyliai pradėjo sliūkinti link sienos. Frankas pagalvojo ir ištarė:
-O kaip pačiam sekasi? Kaip Hogvartsas? Kaip... - jau besiruošė klausti apie merginas, bet nutilo. Nenorėjo pasirodyti, kaip koks besirūpinantis tėvas. - Kaip paauglystė? - šyptelėjo.

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 274
  • Lytis: Moteris
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #46 Prieš 5 metus »
- Net nesigilinsiu, - juodaplaukiui burbtelėjus porą žodžių nemirtingumo tema, neturėdamas jokio noro gilintis, su šypsena atitarė Natukas ir tamsiaplaukiui atsisakius mėtinės cigaretės, tik gūžtelėjo pečiais.
Tikriausiai kiekvienas nuodijasi savaip, - pamintijo berniūkštis, tačiau kažkodėl nepanoro garsiai pasireikšti. Užsidegęs ilgakoją cizą, Natanielis ne itin stipriai įtraukė kelis dūmus į gryno miestelio oro pritvinkusius plaučius. Stebėdamas kaip bene bendraamžis pritūpęs kuičiasi savo kuprinėje, o po to atsistojęs, blausioje žibinto šviesoje apžiūrinėja, paties Lizerto skoniui kiek keistokus eskizus, rusvaplaukis į suvarytus savo kvėpavimo takus dar porą kartelių įsileido saldžiojo nikotino ir sulankstęs apgraužtą lazdelę, įmetė į artimiausią šiukšliadėžę.
- Prie sienos, rankas už galvos, lazdelę ant žemės, - suparodijavo pikto teisėsaugos pareigūno balsą strazdanius ir patraukė paskui tolyn pėdinantį tamsiaakį. Po kelių akimirkų gan jaukios tylos, Stigleris pradėjo, tikrąja to žodžio prasme, berti klausimų laviną ant lengvabūdiškos, rusvaplaukės Natuko makaulės.
- Kaip matai dar gyvas, - vyptelėjo smaragdinių akių savininkas, - Hogas irgi stovi, dar nespėjau sugriauti jo visiškai. Daug naujų profų priviso, vat, senučiuko von Sjuardo nebėr. Galimas daiktas, kad numiro, pamatęs kaip jo rūsį ištepliojo pastelinėm spalvom. - Iš savos kuprinės išsitraukęs porą juodos spalvos flakonėlių, gerai juos papurtė jaunuolis ir sulaukęs dar vieno klausimo, nesusilaikė ir kiek susijuokė, - paauglystė? Seni, man greit pilnametystė. O beje mergaičiukių dėmesio, jei ta kryptim bandai sukti, netrūksta, - vyptelėjo baltų marškinėlių savininkui.
- Nors tos vienintelės, savo viso gyvenimo meilės, svajonių merginos, pabaisos, kurios bijočiau labiau nei mirties, - teatrališkai pradėjęs vaidinti besaikiškai įsimylėjusį Romeo, gatvėje į visas puses siūbuodamas, nustatęs išraiškingą intonaciją, šūkavo strazdanosis ir trumpam nutilęs, ,,meh" tonu vėl prabilo, - nope, dar neteko sutikti.
- Beje, kaip pačio meilės seilės reikalai? Radai sesutės pamainą? - silpnai niuktelėjęs kumščiu į vyresnioko petį, caktelėjo liežuviu pacukas ir nužvelgęs gigantišką, plytinę, greičiausiai kokios nors bažnyčios sieną, nedidukėmis raidėmis  kamputy ėmė užrašinėti porą, netikėtai šovusių minčių.


*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #47 Prieš 5 metus »
Išgirdęs, kad Hogvartsas dar tebestovi, šyptelėjo. Pažvelgė į Natanielį ir tarė:
-Gal tu jo dar negriauk. Nenoriu, kad mano sesė atsirastų po senos pilies akmenų luitais. Nors tikriausiai ji sugebėtų kažkaip išsisukti nuo griūties. Plius, gal net pati tau padėtų ją nugriauti. Oi ta nenuorama.
Užmetęs akį į reikiamą eskizą, Frankas pagriebė anglies gabaliuką ir pradėjo ant sienos piešti reikiamas figūras, vis dar besiklausydamas klastuolio. Per kelias akimirkas ant sienos atsirado varlės siluetas ir pradėjo ryškėti pypkės fragmentai.
-Sakai netrūksta? Tik žiūrėk, neprisidaryk vaikų per anksti, nors ir tuoj "pilnametis" būsi.
Baigęs piešti pypkę, jis keliais tiksliais brūkšniais nusipiešė rankos formos dūmus ir žengė link lelijų žiedų piešimo. Tas irgi ilgai netruko, nes po kelių sekundžių, jis jau kuitėsi kuprinėje, ieškodamas akrilinių dažų.
Tada jis pasiteiravo buvusio švilpio ar rado pamainą Anabetei. Frankas nurijo burnoje susikaupusias seiles ir pradėjo šnekėti:
-Pamainą? Štai kaip jūs tai vadinate? Pamainos neradau, kol kas apsiribojau ties vienos nakties nuotykiais, - kažkodėl apie tai prasitarė klastuoliui. - Žinoma, jei rasčiau tą vienintelę, draugystę su vienkartinėmis merginomis nutraukčiau, bet kai JOS nėra...
Atsuko žalių dažų tubelę.
-O norėtai turėti? Ar manai, kad kol kas dar nereikia jos tau?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Frankas Stigleris »

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 274
  • Lytis: Moteris
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #48 Prieš 5 metus »
Išgirdęs, kad vaikinukas turi jaunesnę seserį, Natanielis smalsiai grįžtelėjo į juodaplaukį ir  kilstelėjo tankius antakius.
- Neminėjai, kad yra dar viena Stigler ir dar padykusi. Kiek jai metų? - Sukryžiavęs rankas ties krūtine, klaustelėjo strazdanius.
 Žinoma, būtų itin keista ir gal kiek nejauku artimiau susidraugauti su vėlionės sesutės vaikino seserimi, tačiau visgi mes kalbame apie Natuką, kuriam, rodos, tokie dalykai kaip nejaukumas nė motais. Tiesa, mažoji Stigler tikriausiai būtų tik dar viena mergikė pacuko sąraše, bet juk dėl to pats Frankas būtų kaltas. Oi nereikėjo prasitarti apie sesutę, oi nereikėjo.
 Stebėdamas kaip juodos kavos spalvos akių savininkas persibraižinėja Lizerto skoniui visai nesuprantamą šedevrą, berniūkštis savaisiais dažų flakonėliais priėjo prie laisvesnio sienos kampo ir profesionaliai pradėjo purkšti tamsią raudoną spalvą ant šios.
- Na, o kaip dar tai pavadintum? - pakeitė „kruvinus” dažus į gelsvus, - ye, nuotykiai ne blogai, bet žinai, tu labiau panašus į tuos šeimyninius vyrukus. Tokius „uti tiuti tiuuu, mano princesyte” ir blah blah blah, - šyptelėdamas atvyravo Augustas ir ėmė švelniai mosikuoti rankomis, piešdamas figūros kontūrus. Sulaukęs kito klausimo, smaragdinių akių savininkas gūžtelėjo pečiais.
- Na taip, žadu kada nors susitupėti, negyvensi visąlaik vienas, bet ne dabar. Dar ne impotentas, - susijuokė vaikis ir pridūrė, - tai... Kokie tavo išsvajotosios reikalavimai?


*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #49 Prieš 5 metus »
Pastebėjęs, kaip Natanielis susidomėjo Frankio jaunesniąja seserimi, šyptelėjo lūpų kampučiais ir lengvai perbraukė teptuku per žalius dažus.
- Nesakiau, nes nebuvo tam progos, - atsakė buvęs švilpis. - Jai dabar šešiolika metų.
Tik atsakęs į pastarąjį klausimą, vaikinukas perprato Lizerto toną. Iškėlęs antakius atsigręžė į jį.
- Net nebandyk to daryti apie ką galvoji, - įspėjo klastuolį. - Elė ir tu? Pfff... Jums nereiktų nė žodžio tarti, o jau draskytut vienas kitą į gabalus.
Baigęs kalbėti, jis nieko nelaukė ir pradėjo paletėje maišyti įvairiausias spalvas. Tai truko ganėtinai trumpai, nes praėjo dvi minutės, o švilpis jau visą paletę buvo padengęs įvairiausiomis spalvomis. Teptuką pavilgė į vieną iš daugelio žalių atspalvių bei drąsiai užtepė ant varlės. Spalva buvo parinkta puikiausiai. Tiesiai į dešimtuką.
Išgirdęs, kad Natanielis jį laiko šeimos žmogumi, vos nuraudo, bet darbo nemetė. Toliau tapė varlę.
- Šeimyninis vyrukas? Na gal, tačiau ir jie kartais nutrūksta nuo grandinės.
Padengęs varlę, jis žengė kelis žingsnius atgal, kad geriau galėtų apžiūrėti darbą. Hmmm... Ten reikia pašviesinti, o štai ten šešėlius padaryti kur kas tamsesnius.
- Na... - šiek tiek susijaudino, išgirdęs tokį klausimą. - Manau, kad turėtų būti protinga, turinti humoro juoką, nerūkanti... Kaip ir viskas. Mano reikalavimai nėra tokie, kurie nuo manęs numuštų kiekvieną moterį, manau.
Grįžo prie darbo ir vėl kibo tapyti.
- Kaip pradėjai rūkyti? - smalsaudamas paklausė švilpis.

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 274
  • Lytis: Moteris
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #50 Prieš 5 metus »
- Nu jau, seni, būtų truputį toks plot twist, jei susitikinėčiau su tavo sesute, kai tu draugavai su maniške. Kitą vertus, ar tu kalbi apie draskymąsi ta kita netiesiogine prasme? - Valiūkiškai išsiviepė strazdanius ir tepliodamas sieną dažais, ryškino portreto kontūrus.
- Mmm, nutrūksta nuo grandinės sakai? Tai bendraudamas su Anute irgi nutrūkdavai? - Tvardydamasis nesusijuokti, trumpam pasisukęs į tamsiaplaukį, klausiamai kilstelėjo antakius nefritinių akių savininkas.
Keli didesni potėpiai ir geltonos spalvos nebeliko. Lėtai rinkdamasis tarp šviesiai melsvos ir žalvai mėlynos, Natanielis toliau įdėmiai klausėsi buvusio švilpiuko. O grožio standartų tai nenustatė, - nebyliai pamintijo sau septyniolikmetis, tačiau kaži kodėl nusprendė nepertraukti Franko kalbos.
- Šiaip jau ruošiuosi mesti, - šyptelėjo pats sau klastuolis, - rodos, penkto ar šešto kurso gale susipažinau su nikotinu, - vis tik išsirinkęs rugiagėlių mėlynumo spalvą, šiurkščiais teptuko brūkšniais visai negailėdamas dažų, tapė ant gigantiškos sienos jaunuolis, tuo pačiu atsakinėdamas į šokoladinių akių savininko netikėtą klausimą, - tuomet buvau neseniai praradęs ir nesinorėjo nei stotis ant kojų, nei kuo nors kitu užsiimti tik gedėti... Na, prieš tabletes esu visiškai prieš, švirkštai labiau gąsdinai nei domina, o alkoholio skonio niekada nemėgau, kad ir koks prabangus bebūtų. - Gūžtelėjo pečiais Augustas ir mażumėlę luktelėjęs, pridūrė, - o kaip tu pats? Neturi žalingų įpročių?


*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #51 Prieš 5 metus »
- Išlygintum rezultatą, - šmaikščiai tarė jis. - Kalbu apie draskymąsi ta tiesiogine prasme. Na, jei nori pasidraskyti kita prasme, gali pasiūlyt, tačiau abejoju, kad ji sutiks. Tikriausiai dar gautai stiprų antausį. Ji tokia karštakošė.
Teptuką įmerkė į melsvus dažus ir perbraukė tose vietose, kur turėtų būti šešėliai. Varlė iškart atgijo. Jai to tik ir tetrūko.
- Su Anute viskas buvo kitaip. Galima sakyti, kad tų grandinių net nebuvo. Jausmai, emocijos, bučiniai, prisilietimai - viskas buvo taip tikra... Ai, nesigilink.
Baigęs tapyti varlę, Frankas priėjo prie vandens. Visą vietą, kur turėtų būti vanduo, padengė vienspalviu mėlynu tonu. Tada atėjo eilė dailinimui. Paletę padengę įvairiausi atspalviai, nudžiugo, nes atėjo jų eilė sužibėti.
- Gerai galvoji, jei tikrai mąstai mesti tuos "magiškus" pagaliukus. Aš pats, mano manymu, neturiu jokių žalingų įpročių. Esu geras berniukas, nors daug kas mano visiškai priešingai.
Teptuko galu pasikasė pakaušį ir toliau tęsė darbą.
- Ar turi kokią nors paslaptį, apie kurią žinai tik tu?

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 274
  • Lytis: Moteris
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #52 Prieš 5 metus »
- Turbūt reikėtų džiaugtis, kad dar neteko su ja susitikti, - klausydamasis šokoladinių akių savininko, garsiai pamintijo vaikinukas ir linksmai pridūrė, - na, bet juk nebūtų blogiau už Morganą, ten tai tikra rupūžiokė. - Neleisdamas skruostų raumenims atsipalaiduoti, pastoviai šypsojosi klastuolis. Kartkartėmis žvilgtelėdamas į vyresnioką, Natanielis įnirtingai skaisčiais dažais tapė portreto akis.
- Vau, buvai rimtai įklimpęs, seni, bet tas smulkmenas pasilaikyk sau, - juodaplaukiui pradėjus kalbėti apie savo ir įseserės santykius, pasijutęs kiek nejaukiai burbtelėjo strazdanius. Užduodamas labiau retorinį klausimą, septyniolikmetis vėjavaikis nė nemanė, kad vaikinukas taip įsijaus. Nieko Lizertas neturėjo prieš tokius jausmų išsisakymus ir pačiam retkarčiais būdavo malonu atviriau paplepėti, tik vat dabar pabijojo, kad seni sentimentai ims vėl jį graužti ir visas optimizmas išsigaruos veltui.
  Į sekantį Stiglerio komentarą, žalsvaakis atsakė tik menku, supratimą reiškiančiu linktelėjimu. Klastuolio manymu, toks žmonių skirstymas į blogus/gerus berniukus/mergaites atrodė nesąmoningas. Ypač tie ,,pavadinimai" berniūkščiui atrodė labiau naudojami kokiuose meilės žaidimuose nei paprastoj diskusijoj su draugais.
- Um na, leisk pagalvot... -   Aukštaūgiui uždavus kitą, itin keistoką klausimą, Augustas mažumėlę susimąstė, - ye, turiu. O ką? Siūlai apsikeisti paslaptimis? - Susijuokė vaikis ir šiek grįžtelėjo atgal, norėdamas iš tolėliau apžiūrėti savo šedevrą.


*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #53 Prieš 5 metus »
Nusijuokė, kai jo ausis pasiekė Natanielio žodžiai apie tai, kad reiktų džiaugtis, kad dar neteko susitikti Elės. Išties šioje situacijoje Frankas pritarė klastuoliui, nes bala žino, kas atsitiktų tiems susitikus.
- Morgana? Atleisk, bet nesu apie tokią girdėjęs, - tetarė jis ir brūkštelėjo teptuku.
Baigęs kalbėti apie Anabetę, tiksliau nutildytas jos brolio, vaikinukas tik giliai įkvėpė ir visus mielus, bet tuo pačiu metu skausmingus prisiminimus užrakino po devyniais užraktais.
- Gerai, gerai. Vajė... Visiškai pamiršau apie ką mes kalbėjom, - parodė, kad prisiminimų šiai dienai užteks.
Paklaustas ar turi kokią nors paslaptį, klastuolis pamąstęs atsakė teigiamai. Frankis tik atsigręžė į vaikinuką, kai šis pasiteiravo, kodėl švilpis to paklausė. Stigleris greitai permetė savo smegeninę, bandydamas surasti kokią pikantišką paslaptį, tačiau rado tik dvi: chimerą ir bučinį. Žinoma, pasirinko bučinį.
- O kodėl gi ne? Visai puiki mintis, tačiau bus šiek tiek nejauku... Manau, - pridūrė ir visu kūnu atsigręžė į Nato pusę. - Jei nori, aš galiu pradėti. Taigi...
Švilpis greitai permetė tą įvykį galvoje bei atsiduso.
- Man tada buvo septyniolika metų. Buvo vasaros atostogos, tad nenuostabu, kad vyko vakarėlis. Kaip bebūtų keista, aš jame dalyvavau. Buvau ne vienas - su savo geru draugu Bror. Mes labai gerai sutarėme: rūpinomės vienas kitu, turėjom bendrų pomėgių, mūsų tėvai sutarė. Tačiau tą vakarą kai kas įvyko. Mes sėdėjome prie baseino. Visi buvę lauke pradėjo rinktis vidun, nes kažkokia kvaiša per daug prisigėrė ir laižėsi su visais norinčiais.
Nurijo seiles.
- Mes ramiai sėdėjom, kalbėjomės, kai netikėtai pajutau jo delną ant manojo. Klausiamai pažvelgiau į jį ir nespėjau sureaguoti, kai pajutau jo lūpas susiliejant su manosiomis... - pačioje kulminacijoje pasakojimą vaikinas ir nutraukė. - Tai va. Jis mane pabučiavo. Tokia mano paslaptis. Esu pasibučiavęs su vaikinu.
Viską pasakęs, jis tik garsiai nusijuokė.
- Dabar tavo eilė, klastuoli.

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 274
  • Lytis: Moteris
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #54 Prieš 5 metus »
- Geriau ir negirdėti, - atsakomai vyptelėjo juodaplaukiui strazdanius ir šiam sustojus tapyti bei pradėjus pasakoti savąją paslaptį, Natanielis atsigręžė ir žalsvų akių žvilgsniu įdėmiai nuskenavo vaikinuką.
- Reikia išbandyti viską, ane? - Iki galo išklausęs rudaakio, silpnai niuktelėjo šiam petin Lizertas. Kiek pavargęs stoviniuoti, anglas krestelėjo ant suoliuko priešais ir sukryžiavo susikeltas kojas.
- Mhm... - Nenorom perėmęs estafetę, numykė septyniokikmetis. Frankui pasisakius, Natanieliui sava paslaptis atrodė kur kas reikšmingesnė, tačiau susitarimas yra susitarimas ir jo sulaužymas - principo reikalas. O kas jau kas, bet šiam klastuoliui principai buvo labai svarbūs. Taigi, porą minutėlių patylėjęs, rusvaplaukis pasikasė pakaušį ir pagaliau prabilo:
- Am na, dar niekad nesu priėjęs iki antros bazės, jei supranti apie ką aš, - apgailėtinai vyptelėjo berniūkštis ir išsitraukęs dar vieną cigaretę, godžiai užsirūkė bei nužvelgė sienoje tūnantį sesers portretą.



*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #55 Prieš 5 metus »
  Natanielis lengvai niuktelėjo Frankui, tardamas, kad gyvenime reikia viską išbandyti. Tada klastuolis krestelėjo ant suolo. Tikriausiai nusibodo stovėti. Juk visiems nusibosta stoviniuoti. Vieniems greičiau, kitiems lėčiau.
  - Gal ir tiesą sakai, - pagalvojo švilpis ir krestelėjo šalimais pirmosios meilės brolio. Rankas pasidėjo sau iš šonų taip, kad pirštais galėtų apgniaužti suoliuko kraštą.
  Tada atėjo jo eilė kalbėti. Kol Natas dar nespėjo pratari žodelio, Frankis greitai užmetė akį. Jam pasirodė, kad pastarasis nenorom pasiryžo prakalbėti. Stigleris pasijuto išties nesmagiai, tai jau ruošėsi pasakyti draugui, kad to daryti nereikia, jei jis pats nenori, tačiau pavėlavo keliomis milisekundėmis. Natas nusprendė atskleisti savo paslaptį, kurią nuo šiol žinos ir švilpis.
  Išklausęs draugo, jei galima jį taip nuo šiol vadinti, paslaptį, nejaukiai pasimuistė ir krimstelėjo sau į lūpą. Nežinojo net ką pasakyti. Žinoma, gailestis tokioje situacijoje netiko, o užmesti kokį juokelį tikrai nebuvo Franko stilius. Jis tik tyliai atsikrenkštė ir pabandė kažkaip pataisyti šią situaciją:
  - Tai bėda. Pats antrąją bazę pasiekiau būdamas jau devyniolikos. Vėlokai pagal tuos sušiktus stereotipus, pasak kuriuos žmonės nekaltybes praranda jau penkiolikos, šešiolikos. Man nebuvo jokio skirtumo, kada tai įvyko. Tai mano gyvenimo nepakeitė.
  Nutilo ir nugarą priglaudė prie suolo atlošo. Pažvelgė į savo varlę ir, pajautęs pasididžiavimą, akis pasuko link klastuolio darbo. Net žandikaulis atvipo. Ant sienos visu grožiu tūnojo Anutės portretas. Frankis nuosekliai rijo kiekvieną kūrinio centimetrą. Akys tokios pat nuostabios, kaip ir tikrovėje. Daugybė strazdanų, puošiančių veiduką..
  Iš to mielo ir tuo pat metu skaudaus transo jį pribudino Nato užrukytos cigaretės kvapas. Kvapas taip jaudino jo chimerišką uoslę, kad neiškentęs jis panoro tą cigaretę stipriai pritrėkšti su batu. Žinoma, taip jis nepasielgė. Vietoje to jis vis dar sėdėjo ant suoliuko ir kentėjo. Ačiū Dievui, kad po kelių sekundžių papūtė švelnus vėjelis, nunešdamas tvaiką į priešingą pusę nuo švilpio.
  - Visai smagu čia su tavimi pabūti. Reiktų dažniau išeiti į viešumą, - šyptelėjo.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #56 Prieš 4 metus »
Lijo. Buvo vidurdienis, tačiau dėl lietaus debesų tvyrojo sunki tamsa. Koukvorto centrinis parkas buvo tuščias, net paukščiukų nesigirdėjo. Nuo plikų medžių šakų ant gelsti pradėjusios žolės lašėjo vanduo. Suoliukai, sustatyti palei takelį, kaupė balutes. Pro lietaus užuolaidą išniro tamsus, aukštas siluetas. Elias, susisiautęs į ilgą juodą vilnonį paltą, abejingai žengė parko takeliu link artimiausio suoliuko. Jo tamsūs plaukai buvo šlapi ir lipo prie kaktos, o ir brangūs batai apsinešę purvu bei ant permirkimo ribos. Niekas nebūtų patenkintas tokioje situacijoje, Andrius irgi nebuvo. Suraukti antakiai bylojo jį intensyviai mąstantį. Greičiausiai tai tebuvo itin sudėtingų duomenų analizės padiktuotas sunkumas, o galbūt jis mintyse keikė bendradarbius, kuriems šovė į galvą pasveikinti jį su vardadieniu. Negalėjo pakęsti panašių švenčių, tad vos gavo progą, ištrūko iš darbovietės Londone ir atsidangino į šį niūrų, nedraugišką miestą, kurio parke dabar ir vaikštinėjo.
Priėjęs artimiausią suoliuką, lazdelės mostelėjimu jį nusausino ir atsisėdo. Sušalusias rankas susikišo į kišenes ir įsistebeilijo į permirkusį medį priešais.
Šiandien jam buvo bjauri diena.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #57 Prieš 4 metus »
Reikėjo pamąstyti. Ką toliau daryti su gyvenimu? Matthew žinojo, kad dar vienas gyvenimo etapas yra užbaigtas. Dabar reikėjo nuspręsti: ar likti magijos pasaulyje, ar grįžti į žiobariškąjį, kur, ko gero, jam ir vieta.
Dirbdamas Hogvartse juodaplaukis sugebėjo sutaupyti šiek tiek pinigų. Tad dabar keliavo po Didžiąją Britaniją tikėdamasis, kad ateis proto nušvitimas ir jam pavyks suprasti, ką nori toliau daryti. Aiškiai žinojo viena: tos mokyklos nė akyse matyti nebenori.
Visai netyčia Turner atsidūrė Koukvorte. Net nežinojo apie šio miesto egzistavimą - iki tol, kol nesugalvojo būtent čia išlipti iš traukinio. Savaime aišku, Matthew keliavo tik žiobariškais metodais.
Pirmąją dieną miestas nepaliko jokio įspūdžio - nei gero, nei blogo. Atrodė visiškai joks. Galvojo keliauti toliau jau tą patį vakarą, bet vis tik pernakvojo kažkokiame viešbutėlyje, o kitą rytą atrado visai netoliese esantį parką. Kaip aš jo vakar nepastebėjau? paklausė savęs Matthew, įeidamas į parką.
Visą rytą vyriškis praleido ten. Neilgai trukus pradėjo lyti, tačiau Turner to nepaisė. Jis nepastebėjo nei lietaus, nei to, kad praėjo jau kelios valandos. Atsitokėjo tik tada, kai pamatė kažką sėdintį ant suoliuko. Tas atrodė kažkuo keistas. Matthew stabtelėjo ir bandė suprasti, kas čia ne taip. Tik tada smegeninę pasiekė suvokimas, kad lyja kaip iš kibiro, o suoliukas yra keistai sausas. Magas? paklausė savęs buvęs Grifų Gūžtos koledžo vadovas su smalsumu žvilgtelėdamas į sėdintįjį. Tas atrodė tarsi kažkur matytas. Tai Matthew sudomino. Galiausiai jis priėjo arčiau ir, slėpdamas sukilusį nerimą, ištarė:
- Ar mes kartais nesam pažįstami?

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #58 Prieš 4 metus »
Pasuko galvą į klausimo pusę. Sąmonėje sukilo dramatiškos mintys: kas drįsta trukdyti liūdną ir vienišą jo ramybę ir panašiai. Nei vienos jų neišsakė, kokia gi prasmė? Nebuvo koks nors didus dramatistas, priešingai, visad stengėsi laikytis sveiko vidurio ir neatkreipti į save nereikalingo dėmesio, bet atkreipti dėmesio tiek, kad į jį nebūtų imta žiūrėti įtartinai. Su savo klausimu priėjęs vyras mažumėlę nustebino. Paprastai, net ir Londone vaikštinėdamas, nesutikdavo pažįstamų žmonių. Nors ir negalėtų sakyti, kad labai daug jų pažinojo.
Nužvelgė jo ramybės drumstėją nuo galvos iki kojų, mintyse perkratė visus veidus, į šio bent kiek panašius, tačiau rasti atitinkančio nesugebėjo. Kilstelėjo antakius, kurie pasislėpė šlapiuose, prie kaktos prilipusiuose plaukuose ir dar kartą nužvelgęs vyrą, tarė:
- Nemanau. Kodėl taip pasirodė?
Elias Andrius vengė vartoti įvardžius. Pats nelabai gerai žinojo, kokia tokio vengimo priežastis. Galbūt paprasčiausiai nemėgo pernelyg didaus suasmeninimo, nebent šis būtų nukreiptas į jo paties asmenį. O taip, savo daiktus, ypač kirvį ir virveles bei baltas kojines Andrius saugojo kaip motinos širdį.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #59 Prieš 4 metus »
Tiriamas žvilgsnis, atrodo, kiaurai skrodė Matthew. Jis jau pasigailėjo, kad prisiartino prie šito žmogaus. Ir kokio velnio? Net jeigu ir buvo pažįstami, apie ką, po galais, jiedu kalbėtųsi? Kadangi vyriškis buvo magas, Turner jo nematė apie penkiolika metų - jis tikrai nedėstė Hogvartse. Tad kodėl - ir vėl - reikėjo pasielgti kaip kažkokiam kvailiui ir artintis? Vis dėlto vyriškis atsiliepė, tad dabar sprukti būtų buvę nei šis, nei tas.
- Pasirodė, kad esate matytas, - nesugalvodamas, ką dar galėtų pasakyti, šiaip ne taip atsakė Matthew.
Lietus gerokai erzino. Nebesinorėjo ilgiau šlapti. Žinojo, kad toks veiksmas ne itin padės, tačiau suoliukas buvo sausas, tad (buvęs) herbologas atsisėdo. Pakankamai dideliu atstumu, kad būtų galima nekreipti dėmesio, tačiau ir ne ant paties suolo krašto, kad neatrodytų kaip kažkas, kas labai bijo sutiktojo.
Kiek pasvarstęs Turner išsitraukė cigarečių pakelį. Pradėjo rūkyti itin vėlai - tik po to, kai atvyko į Hogvartsą mokytojauti. Vis dėlto dėl kažkokios priežasties cigaretės neišsitraukė. Sėdėjo ir spoksojo į pakelį.