0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #60 Prieš 4 metus »
Andrius puoselėjo mažutytę viltį, kad viskas tuo ir užsibaigs, nepageidaujamas nepažįstamasis pasišalins ir paliks jį ramybėje mintyti savo minčių. Bet tikėtis tokių dalykų šiandieniniame pasaulyje, pasirodo, yra be galo neapgalvota, naivu ir gal net šiek tiek rizikinga. Elias labai tyliai atsiduso, kai nepažįstamasis, užuot nuėjęs savais keliais, atsisėdo ant mistiškai sauso suoliuko krašto, ir mintyse jam padėkojo, kad neatsisėdo arti taip, jog abu vyrai trintųsi šonais it kokie... artimi... hm.. žmonės. Gal ir buvo truputį kvaila manyti, kad kas nors taip gali pasielgti, bet Elias nenorėjo rizikuoti manydamas kitaip. Žmonių jis nemėgo, o tuo viskas ir pasakyta.
Praėjo minutė tylos, Elias intensyviai stebeilijo į medį priešais. Vanduo tekėjo kaklu žemyn, už palto apykaklės, lašėjo nuo plaukų sruogelių, prilipusių prie kaktos, tiesiai jam ant nosies. Antakiai buvo nemaloniai šlapi. Andrius žvilgtelėjo skersai į netoliese sėdintį vyrą. Ir pakraupo (mintyse, žinoma. jo veido išraiška išliko tokia pati). Šis rankose laikė cigarečių pakelį. Andrius šiaip jau nebuvo pamaldus ar prietaringas, bet nedaug trūko, kad imtų kalbėti maldas Merlinui, idant žmogelis apsigalvotų ir susikištų tas tabako prikimštas popierines velnio tūteles sau į š.. hm, kišenę.
Pasuko galvą ir vos vos smerkiančiu žvilgsniu įsistebeilijo į nepažįstamąjį. Kostelėjo.
- Tai kenkia plaučiams, - labai ramiai pasakė. Taip, kad būtum galėjęs pamanyti, jog tai nepažįstamojo sveikata rūpi Andriui. Nors visų tikriausia tiesa buvo ta, kad Elias rūpinosi tik pats savimi, ir jeigu net po tokio perspėjimo žmogelis užsirūkytų, jis nedvejodamas pasinaudotu kaip tik tinkamo ilgio batraiščiu, kurį kaip tik turėjo palto kišenėje.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #61 Prieš 4 metus »
Matthew suprato, kad matytasis (jis buvo tikras, kad tą žmogų jis jau buvo kažkur sutikęs) vyras nėra patenkintas draugija. Nereikia itin didelio talento, kad susiprastum, kai esi nepageidaujamas. Deja, kaip žinia, Matthew Turner dideliais talentais nepasižymėjo. Jo talento suvokti, kad yra nepageidaujamas užteko. Deja talento tokiu atveju pasišalinti Turner pritrūko.
Spoksodamas į kiek drėgną cigarečių pakelį buvęs profesorius mąstė. Gal paklausti šito žmogaus vardo? Nors ne, turbūt nepasakys. Gal paklausti, kada baigė Hogvartsą? Juk jis burtininkas, tad tikriausiai matytas būtent ten. Daugiau niekur kitur burtininkų Matthew, ko gero, nebuvo sutikęs.
Ilgokai sėdėjęs juodaplaukis jau žiojosi užduoti klausimą, kai vyriškis išsižiojo pirmas. Ir pasakė tokią netikėtą frazę, kad Matthew net nerado ką pasakyti. Jis sėdėjo net prasižiojęs ir nustebęs spoksojo į (ne)pažįstamąjį.
- Ačiū už rūpestį, - galiausiai pratarė Turner. Nors tonas buvo rimtas, jis nebuvo tikras, kad sėdintis šalimais žmogus iš tiesų rūpinasi būtent jo plaučiais. Galbūt tik nori prisikabinti. Juk akivaizdu, kad Matthew čia nepageidaujamas. Herbologas pradėjo jaustis kiek nejaukiai. Protas kuždėjo, kad būtų protingiausia tiesiog iš čia nešdintis. Bet nežinia iš kur atsiradęs užsispyrimas to padaryti neleido. Sukaupęs drąsos likučius, Matthew išsitraukė žiebtuvėlį ir prisidegė cigaretę.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #62 Prieš 4 metus »
Elias kuo puikiausiai atsiminė savo nesenas, rodos, ką tik prieš kelias akimirkas mintytas mintis. Apie virvelę švarko kišenėje ir amžiną užbaigtį, kurioms pasirodyti bei įvykti tereikėjo vieno vienintelio neatsargaus veiksmo. Jis puikiai suvokė, kad šiems dviems jo gyvnimo aspektams būtina sąlyga ką tik įvyko, nutiko, atėjo pati ir pasidėjo save ant sidabrinės lėkštutės. Tačiau tuo pat metu Andriaus analitiškas, nuolat vertinantis ir visai neintuityvus protas pastebėjo, kad aplinka jokiu būdu neleis vykdyti numatyto plano. Vidurys dienos, šiek tiek labiau į vakarą. Lyja. Slidu ir purvina, skystas purvas tykšta į visas puses. Nieko tokio, kad aplinkui nė gyvos dvasios, bet kas gali bet kada atsirasti netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Be to, Elijui teko skaudžiai pripažinti, jo paties įgūdžiai gali būti atšipę, tinkamai nenušlifuoti. Vis dėl to, praėjo gana daug laiko, net šešeri metai nuo pirmojo ir vienintelio tokio plano įgyvendinimo. Ne, šio savo plaučiais nesirūpinančio nepažįstamojo baigtis turės palaukti vėlesnio, tinkamesnio laiko. Dabar Elias nusprendė apsiriboti vien žodžiais.
- Oo, taip, aš atsimenu tave, - sumurmėjo po nosimi, bet pakankamai garsiai, kad anas išgirstų. - Joks pokytis, matau, neįvyko, viskas kaip kadaise.
Nukreipė žvilgsnį nuo medžio priešais į pasibaisėtina veikla (rūkymu) užsiimantį buvusį kursioką, kurio veidą diskretiškai išrausė iš po dulkių ir kitų nereikalingų dalykų krūvos savo galvoje. Lūpas perkreipė į žiauroką šypseną. Šiaip jau nemokėjo rodyti savo nuoširdžių emocijų, šitoj srity buvo visiškai neintelektualus, tačiau gebėjo nuspėti, ką žmonės tikisi išvysti kito veide vienoj ar kitoj situacijoj. O ta šypsena beveik atitiko jo vidinius išgyvenimus. Beveik.
- Neturi daugiau smegenų, nei aš jų turiu savo alkūnėse, - tarė.

(("Thou hast no more brain than i have in my elbows." - Shakespeare in "Troilus and Cressida"))
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #63 Prieš 4 metus »
Susidarė įspūdis, kad vyriškis susimąstė. Matthew pasidarė smalsu, apie ką. Negi apie tai, kad jie gali būti pažįstami? Turner susiraukė. Jam ir pačiam šitas klausimas nedavė ramybės. Jis buvo tikras, kad buvo šitą žmogų matęs. Ir tikriausiai Hogvartse - o kur kitur? Bet niekaip negalėjo prisiminti, kuriame kurse jis mokėsi. Tikrai ne Grifų Gūžtoje pasakė sau Matthew. Galvojo, kad bent jau koledžo draugą atpažintų. Tiesa, šis (ne)pažįstamasis atrodė kiek vyresnis, tačiau, tikėtina, taip buvo tik dėl to, kad pats Matthew atrodė itin jaunai.
Nespėjus dar labiau išvystyti minties, šalia sėdintis vyras prakalbo. Ir jis, pasirodo, Matthew prisiminė! Vėlesnis sakinys buvo visiškai neaiškus. Turner susimąstė, ar vertėtų klausti, ką gi jis turėjo omenyje. Nepaisant to, kad akivaizdžiai draugijos nenorėjo, vyras neatrodė pats baisiausias žmogus pasaulyje - iki Soreno von Sjuardo jam buvo itin toli.
- Ką turi omenyje? - ištarė herbologas, tačiau tuojau pat pasijuto nejaukiai - tiriantis žvilgsnis nebuvo itin malonus. Išvydęs šypseną, kuri buvo daug panašesnė į grimasą, Matthew net atšlijo. Prireikė visų pastangų, kad neatsistotų nuo suolo. Vis dėlto apsijuokti dar ir prieš šitą žmogų nesinorėjo.
- Na... - šiaip ne taip sukaupęs drąsą nutęsė Turner. - Deja, apie tavo alkūnes neturiu ko pasakyti, tačiau savo smegenimis esu pakankamai patenkintas.
Buvęs profesorius susimąstė. Kas jis, po velnių, toks, kad čia atvirai įžeidinėja žmogų, ne vienerius metus dirbusį profesoriumi?!

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #64 Prieš 4 metus »
Išteisinto žudiko galvoje vis dar šmėžavo mintis apie dar vieną nusikaltimą. Gana ryškiai šmėžavo. Tačiau kartu su ta mintimi šmėžavo ir tokia, kad gal nelabai protinga ir apgalvota yra pasmaugti žmogų virvele vien už tai, kad jo protas nelabai šviesus, o socialinių situacijų pajautimo jis, rodos, išvis neturi. Nors negalėtum pasakyti, kad ir Elijas tokį turėjo. Jis tiesiog buvo labai gerai išstudijavęs žmonių veidus.
Nenorėjo atsidusti, bet atsiduso. Suėmė delnu šlapius, prie kaktos prilipusius plaukus ir suspaudęs juos išgręžė. Vandens srovelė nutekėjo per veidą, smakru žemyn ir nulašėjo ant šaliko. Kartais Andrius įtarė, kad turi keistų fetišų. Tiesa, nebuvo tekę to išsiaiškinti, nes paskutinis žmogus, su kuriuo siekė permiegoti, vidury veiksmo išsigando akivaizdžios Elijo kontrolės ir susirinkęs skudurus pabėgo. Vyras nemėgo prisiminti to įvykio. Buvo truputį gėdinga, o gėda - užgintas jausmas, tik mažulyti kamputį turintis pačiose giliausiose duomenų analitiko sielos gelmėse.
- Na, niekad nebuvai labai šviesaus proto, dabar irgi neatrodai patyręs sąmonės nušvitimą, - paparasčiau, su panieka balse paaiškino jis kursiokui iš senų laikų. Dievaži, ar sofistikuoti pasakymai tikrai yra didi paukščių kalba?
Jo ramybės drumstėjas, regis, nė nesiruošė liautis dūmyti tos velnio tūtelės. Elijas staiga pasielgė neįtikėtinai netipiškai savo charakteriui, beveik perlipo per save ir savo lavoną, nusižengė visiems vidiniams gyvenimo principams. Jis ištiesė ranką ir ištraukė smilkstančią cigaretę kvaileliui iš pirštų, pasibjaurėjęs nuspriegė ją ant šlapios žemės ir kulnu užmynęs įtrynė į purvą. Jeigu anas sugalvos prisidegti naują, Elijas savęs nebevaržys. Kišenėje užčiuopė virvelę.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #65 Prieš 4 metus »
Panašu, kad šitas keistuolis yra vienas iš tų, kurių Matthew nemėgo. Tikriausiai buvo iš tų "kietuolių", kurie į paprastus žmogelius, kaip Matthew, nė nekreipė dėmesio. Dėl to buvo keista, kad vyriškis prisiminė buvusį moksladraugį.
- Man atrodo, kai kuriems reikėtų pasitikrinti savo protą, - ne itin patenkintas suburbėjo Matthew. Nepaisant to, kad jis pats puikiai suvokė esąs, švelniai tariant, nekoks burtininkas, buvo tikrai bjauru, kai kas nors taip atvirai pasisakydavo ta pačia tema. Nors kas žino, gal šitas žmogus galvoje turėjo visai ką kita?
Ak, kas ten jį supaisys pagalvojo Matthew giliai įtraukdamas dūmo. Ir staiga pajuto, kad cigaretė kažkur dingo. Matthew prireikė kelių akimirkų, kad suprastų, jog tai to keistuolio darbas.
- Atsiprašau? - tarstelėjo Turner, žiūrėdamas, kaip ilgas galas cigaretės yra žiauriai suniokojamas. Jis (dar) nebuvo iš tų, kuriems tai reikštų tragediją. Deja, kaip tik šį kartą Matthew pajuto, kaip jam trūksta tų kelių įtraukimų. Ką gi. Neliko ką daugiau daryti. Jis puikiai suprato, kaip sužavės šalia sėdintį žmogų, tačiau ano jausmai rūpėjo kaip pernykštis sniegas.
Turner išsitraukė pakelį ir naują cigaretę. Teliko rasti žiebtuvėlį, kuris, bjaurybė, sugebėjo kažkur išgaruoti!

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #66 Prieš 4 metus »
Lietus, rodos, nė neketino liautis. Pliaupė kaip iš kibiro. Takelis, išvagojęs parką savo purvina gysla, buvo arti patvinimo ribos. Elijo batai atsidūrė balutėje. Jeigu ji dar kiek pakiltų, būtų visai apsemti, ir purvinas vanduo prasismelktų į vidų ir užlietų jo sniego baltumo kojines. Negalėjo leisti, kad taip nutiktų, tačiau ryte, besiruošdamas į darbą, nė nepagalvojo užkerėti batų ir kojinių nepralaidumo kerais. O tai daryti dabar, šalia šio kvailo ir nepageidaujamo asmens, būtų mažų mažiausiai neoru. Sugadintų nepriekaištingai sukurtą ir palaikomą Andriaus reputaciją.
- Taip, tikrai. Gal tave užrašyti į proto tikrinimo sesiją? Pažįstu šio reikalo specialistą, galbūt net padarytų nuolaidą, - tyčiojosi šiaip gana santūrus duomenų analitikas. Lietus, šlapi plaukai ir cigaretė jį veikė neigiamai, kaip kokia pilnatis. O, turbūt reikia kam nors dėkoti, kad šiomis dienomis mėnulis žemėj buvo atsukęs vietą, kur saulė nešviečia. Pilnatis iš įprasto Elijo būtų padariusi ekstramegaturbo bjaurų Eliją. Gal net imtų kandžiotis, užmiršęs visas virveles.
Tačiau nebuvo pilnatis, o virvelė kišenėje paslaugiai apsivijo aplink pirštus. Kursiokas, kurio vardo neprisiminė ir neketino prisiminti, pasielgė neapgalvotai ir kvailai. Dar viena cigaretė atsidūrė tarp jo pirštų, o Andriui tai buvo paskutinis lašas. Ištraukė virvelę iš kišenės, ir įtempęs parodė tam kvailiui.
- Matai, su šita aš galėčiau tave pasmaugti, - pagrasino, veidą iškreipė siaubinga šypsena, beveik kaip grobuonies. Prie to prisidėjo ir bjauriai prie kaktos prilipę tamsūs plaukai. - Aš galėčiau tave pasmaugti, ir taip ir padarysiu, jeigu nesusikiši cigaretės į šikną, - sušnypštė. Aplink nieko nebuvo, ir Andrius pagalvojo, kad nebus didis vargas atsikratyti lavonu.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #67 Prieš 4 metus »
Pliaupiantis lietus, švelniai tariant, nepataisė ir taip vis labiau bjurstančios Matthew nuotaikos. Ir būtinai čia turėjo pasipainioti šitas kvailys, kuris neleidžia net įtraukti dūmo?! Kodėl Turner'iui negali bent kartą pasisekti? Net ir čia, kur, atrodo, nebuvo nieko magiško. Tik eilinis Anglijos užkaboris. Ne, būtinai turėjo susitikti šitą...
- Pirmiau pats užsirašyk, - burbtelėjo Matthew, nors tai padarė drąsiau nei iš tiesų jautėsi. Pamažu herbologas pradėjo bijoti šito keisto žmogaus. Jo veidas nebuvo iš tų, kurie itin žavėtų savo patrauklumu. Jis buvo... Na, sakykime taip, nejaukus. Tad nereikia stebėtis, kad toks bailys kaip Matthew Turner jau kuris laikas jautėsi nejaukiai.
Tiesą sakant, ištraukta virvelė ir grasinimas Matthew nenustebino. Išgąsdino - taip. Tačiau nenustebino. Tereikėjo nuspręsti, ką daryti. Parodyti, kad bijo? Net ir Turner nenorėjo to parodyti. Tad buvęs profesorius ilgokai tylėjo, kas, ko gero, ir parodė jo baimę.
- Kai kas labai gražiai moka pašnekėti, - galiausiai ištarė Turner. Jis dar kartą įkišo ranką į kišenę ir užčiuopė skylę. Pasirodo, žiebtuvėlis įsmuko ten. Matthew ištraukė jį iš skylės, tačiau kol kas tiek ranka, tiek žiebtuvėlis liko kišenėje. Cigaretė įsipatogino burnoje. Matthew šiek tiek įsitempęs laukė, kas bus toliau. Nebuvo itin geras mušeika, tačiau kadangi buvo perspėtas, neabejojo, kad keistuolis taip lengvai jo nenugalės.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #68 Prieš 4 metus »
Andriuje vidujai kovojo dvi jėgos, viena tamsi ir siekianti kontrolės, pergalės, valdymo, o kita - racionalus protas, kuris teigė, kad nužudyti niekuo dėta bernelį vien už tai, kad nervino, yra neprotinga ir neapgalvota. Elijo gyvybei negresia pavojus, negresia pavojus ir jo garbei bei orumui, tad kam terliotis su virvelėmis ir kirviais? Nejaugi vien pasilinksminimo tikslais? O paskui gi jam tektų terliotis su kūnu, negali jo paprasčiausiai sukapoti ir sukišęs į bulvių maišą išmesti į purviną upę, kuri, rodos, tekėjo visai netoliese. Be to, jo kojinės ir brangus paltas neabejotinai atsidurtų nešvaros akivaizdoje. Negalėjo taip nutikti.
Andriaus racionalus protas visada buvo stipresnis, nei tamsūs įgeidžiai, tačiau šį kartą vos per plauką jis nesigriebė jau tarp pirštų bevingiuojančios virvelės, įtartinai panašios į brangų batų raištelį. Duomenų analitikas metė neapykantos ir susierzinimo pilną žvilgsnį į cigaretę kvailelio nasruose, kažką neaiškaus ir grėsmingo suurzgė, o tada, visu savo kūnu parodydamas, kaip smarkiai tvardosi, kad nesiimtų smaugimo proceso, atsistojo. Susikišo virvelę į palto kišenę ir pasisuko eiti, nė nemestelėjęs paskutinio žvilgsnio į vyruką ant suoliuko. Jo batai, prisemti purvino vandens, nemaloniai žliugsėjo tolstant takeliu, vedančiu iš parko.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #69 Prieš 2 metus »
Regis, šis vakaras buvo vienas iš tokių, kai debesų legionai negrasino užgriūti dangaus ir nepaversti pasaulio sumauta permirkusia koše. Tik smulkutė gaivi dulksna jau buvo spėjusi nuprausti jauduliu spindintį veidą, kai Sigurdas prisiartino prie parko vartų. Link horizonto krypstanti saulė po išsidraikiusiais debesimis maloniai šildė ir paslapčiomis kuždėjo drąsinančius žodžius. Iš tiesų, gyvenimas dabar atrodė toks paprastas, toks aiškus, kol prisiminė, dėl ko čia atėjo. Akys karštligiškai apžvelgė aplinką, krūtinėje iš karto sukilo nerimo bangos - ar ji pasirodys? Gal Matthew neleido? Ar išvis buvo gera idėja čia atvykti? Tokiomis akimirkomis jis atsidusdavo, susilaikydavo nepatikrinęs laiko telefone ir šimtąjį kartą apsidairydavo. Retkarčiais kilstelėdavo ranką link kišenės, kur gulėjo maža staigmena-dovana Deoiridh. Nors greičiau islandas tai laikė liudijimu apie pasiryžimus ateityje, juk pagaliau - pagaliau! - atrado tai, kas jam patinka, nors ir visai netikėtai. Apsigyvenimas pas pagyrūnišką grifą iš pradžių atrodė prasta idėja, bet iš kur šiaurietis galėjo žinoti, kad būsimojo antrakursio žiobarų tėvų laikoma fotoateljė sudomins jį? Niekad nebūtų galėjęs pamanyti. Net dabar tai stebino, praėjus beveik savaitei po atvykimo, kai pasibaigė mokslo metai.
Dar kiek pastypčiojęs šalia įėjimo vaikinas žengė vidun bei klestelėjo ant artimiausio suoliuko, pasiryžęs toliau kantriai laukti. Deja, po kelių minučių sekundžių įvairiausios mintys užplūdo sąmonę, kankindamos ją būtais ir nebūtais dalykais. Todėl nenuostabu, kad telefonas, tas išsiilgtas žiobariškas daiktas, netrukus buvo ištrauktas. Kažkoks kortų žaidimas turėjo užimti smegenis, bet žinojimas, jog tuoj tuoj pasirodys škotė, vertė visą susikaupimą niekais. Jau? Jau? Jau? Gal dabar? - taip klausė jos, nė akimirkai nenurimdamos bei versdamos bent trumpam pakelti akis nuo šviečiančio ekrano. Vis dėlto Sigurdas džiaugėsi truputį pasislinkęs link kol kas miglose tūnančio gyvenimo tikslo ir laimingo atsitiktinumo, kuris dabar jam reiškė gana daug. Šios vasaros atostogos, kad ir paskutinės besimokant Hogvartse, žadėjo būti iš tiesų ypatingos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Sigurd Eddi Hallgrimsson »

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #70 Prieš 2 metus »
Pastaraisiais metais atostogos buvo keistas laikas. Anksčiau Deoiridh jų nelaukdavo, nes ištisus du mėnesius reikėdavo galvoti, kaip išsimaitinti. Susipažinusi su Matthew ji pradėjo jaustis kaip bet kuri normali mokinė: su nekantrumu laukdavo Kalėdų, Velykų ir vasaros, mat tai reikšdavo laisvę nuo nusibodusių pamokų ir namų darbų.
O štai dabar... Grifiukė ir vėl jautėsi sutrikusi ir nežinojo, ką galvoja apie atostogų metą. Du mėnesiai, kada ji tikrai nesusitiks su Sigurdu, atrodė kaip be galo ilgas laikas. Ši mintis mergaitę vis dar gąsdino, tačiau ji jautėsi būtent taip.
Bet šios atostogos bus kitokios. Kvietimas susitikti be galo sutrikdė Deoiridh, bet ji neapsimetinėjo: tai ją be galo pradžiugino. Šis planas nudažė atostogas visai kitomis spalvomis, ir dabar tikrai buvo ko laukti. Egzaminai, aišku, užtruko ištisą amžinybę, bet tai nebuvo labai svarbu: grifiukė turės galimybę pirmą kartą sutikti Sigurdą ne mokyklos aplinkoje, ir tai buvo labai smagu.
Ko gero, nereikia stebėtis, kad artėjant susitikimo laikui Deoiridh vis labiau ir labiau jaudinosi. Nepaisant to, kad ji džiaugėsi būsimu laiku, praleistu su islandu, kartu kilo ir sudėtingi klausimai: kaip jiems seksis šnekėtis? Ar bus bent kiek lengviau nei mokykloje? Ar Sigurdas nenusivils jos, Deoiridh, elgesiu?
Tai tikriausiai buvo nulemta baimės, bet iš viešbučio rudaplaukė paspruko nepastebėta. Dieną buvo užsiminusi, kad vakare norės išeiti, bet išeidama Matthew neperspėjo. Bijojo, kad neišleis? Galbūt. O galbūt tiesiog nenorėjo matyti to pernelyg supratingo žvilgsnio.
Mergaitė tiksliai nežinojo, kur yra reikalingas parkas, tad išėjo gerokai anksčiau nei reikėjo. Žvilgtelėjusi į laikrodį suprato atėjusi likus gal penkiolikai minučių iki sutarto laiko. Labai nesinorėjo parodyti, kad nekantrauja, tad kiek pavaikščiojo gatve pirmyn atgal. Beliko tikėtis, kad islandas jau yra vietoje. Pritykinusi prie įėjimo Deoiridh atsargiai žvilgtelėjo vidun ir, savo džiaugsmui, ant artimiausio suoliuko pastebėjo Sigurdą. Šypsena nejučia nušvietė rudaplaukės veidą, bet ji skubiai buvo žiauriai sunaikinta. Ne, islandui nereikia žinoti, kokia Deoiridh laiminga dėl šio susitikimo. Kažkokiu būdu reikėjo elgtis santūriai ir ramiai - taip, kaip ji elgdavosi mokykloje. Tais atvejais, kai nesusimaudavo, žinoma.
Iš paskutiniųjų stengdamasi negreitinti žingsnio Deoiridh galiausiai priėjo prie Sigurdo. Visi žodžiai paslaptingai išnyko, tad kelias akimirkas grifiukė tiesiog stovėjo ir tylėjo. Tiesiog nuostabu...
- Labas, - galiausiai pratarė ji. Darė viską, kas buvo jos valioje, kad tik nenusišypsotų.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #71 Prieš 2 metus »
Vis dar stebėjosi, kaip lengvai išgavo iš tėvo leidimą dar keletą savaičių pasilikti Jungtinėje Karalystėje. Gal jis įprato prie augančio sūnaus savarankiškumo? Net jei liepą jam sukaks tik septyniolika? Tik? Tai daug ar mažai? Pats Sigurdas jautėsi pakankamai suaugęs, kad priimtų tokius sprendimus ir (greičiausiai) per daug neprisidirbtų. Kita vertus, kad ir kaip ten iš tikrųjų buvo, jis privalėjo kiekvieną dieną skambinti, apsakyti visus įvykius. Na, kartais kokių nuotraukų nusiųsti. Atrodė, jog nereikia dėl to jaudintis - laisvės pakankamai. Tačiau už tėvo balso kažkas slypėjo, lyg... Lyg... Vaikinas nerado tinkamų žodžių tam apibūdinti. Po pokalbių jis jausdavo virš galvos kybantį šešėlį - tarsi kokį nerimą ar blogą nuojautą, kuri visiškai išnykdavo tik sulaukus kito skambučio. Sunku buvo paaiškinti šio pojūčio priežastį, o dar sunkiau - bandyti su tuo kažkaip kovoti. Net Mjorniras, šiuo metu gyvenantis pas tėvą, pasidarė nekalbus, sumaniai išsisukdavo nuo tiesioginių ir netiesioginių klausimų. Rodės, kad niekas nesugebės priversti jų kalbėti bent kiek atviriau. Kakta nuo intensyvaus mąstymo net susiraukšlėjo, akims vis dar bukai spoksant į jau užgesusį telefono ekraną. Dabar ne laikas tam. Dabar…
Mintis netikėtai nutrūko pastebėjus, kad kažkas priėjo. Tą pačią akimirką nusistovėjusią tylą perskrodė Deoiridh balsas, kilstelėjęs islando žvilgsnį aukščiau ir stebuklingai nejučia nugiedrijęs veidą. Nors vos pastebima rūpesčių žymė liko, lūpose atsirado kažkas panašaus į šypsnį. Iki jo trūko visai nedaug - malonaus balso, juokingos situacijos ar pačios škotės veido išraiškos. O joje buvo įmanoma įžvelgti viską, išskyrus, žinoma, bent menkiausią laimės trupinėlį. Kelias akimirkas pasirodė, kad jis jau yra, bet tai liko tik fantazijose bei spėliojimuose. Todėl nenuostabu, jog Sigurdas, žiūrėdamas į animagę, užsibrėžė šio susitikimo tikslą - priversti ją bent nusišypsoti. Tai turėtų būti lengviau negu kalbėjimas su tais dviem „plepučiais“.
-Labas, - atsistojo jis, paslėpdamas telefoną vasarinės striukės kišenėje. Dar svarstė pasidomėti, kaip jai pavyko pasprukti nuo saugančios Matthew akies, bet paskutinę sekundę persigalvojo. Nereikia gadinti visko iš karto, todėl vaikinas šiek tiek patylėjęs pridūrė:
-Gal pasivaikščiokim po parką? Jis gana didelis, yra nemažai takelių ir suoliukų.
Žvilgsnis, vieną sykį drąsiai nukrypęs į Deoiridh, staiga susidrovėjęs nuskrido priekin, po svyrančiais senutėliais medžiais ir vešlia žole. Kojos tarsi savaime lėtai pasuko jų link.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #72 Prieš 2 metus »
Ar gali būti, kad Sigurdas išties apsidžiaugė ją pamatęs? Ar tai įmanoma? O gal jai tik pasirodė? Kita vertus, būtent islandas inicijavo šitą susitikimą. Vadinasi, jis norėjo susitikti. Deoiridh vos sulaikė šypseną. Teko skubiai nuleisti galvą, kad tik vaikinas nepastebėtų to menko šypsnio šešėlio, kuris galbūt nuslinko jos veidu.
Po Sigurdo pasisveikinimo stojo ta taip pažįstama tyla. Deoiridh buvo įsitikinusi, kad čia reikia žodžių, bet niekaip nesugalvojo, ką galėtų pasakyti. Jau žiojosi kažko klausti, bet islandas ją pralenkė. Klausimas buvo visiškai kasdieniškas, tačiau mergaitė susidrovėjo. Galbūt tai nulėmė žvilgsnis, užtikrintai smigęs į ją. O galbūt klausimai, vėl iškilę galvoje. Ar tai… Pasimatymas? Ši mintis taip išgąsdino Deoiridh, kad ji kokią minutę pamiršo atsakyti į klausimą.
- Žinoma, gerai, - galų gale susiprotėjo išsižioti mergaitė. Dabar pasijuto dar blogiau: ką vaikinas apie ją pagalvos, kai ji negeba normaliai atsakyti į tokį paprastą klausimą? Nė neketindama pažvelgti į islandą Deoiridh lėtai nusekė paskui jį. Galvą tiesiog spaudė mintys apie tai, kad reikia kažką pasakyti. Reikėjo išsklaidyti šitą tylą, kuri šią akimirką atrodė esanti nejauki. Tik ką pasakyti? Ko paklausti, kad neatrodytų esanti visiška kvailė, be galo laukusi šito susitikimo? Jis nežino, kaip aš šito laukiau, ar ne? karštligiškai klausinėjo savęs rudaplaukė.
Kiek pagreitinusi žingsnį ji atsidūrė šalia Sigurdas ir atsargiai pažvelgė į jį. Islandas atrodė susimąstęs, o gal tik nenorintis susidurti akimis. Bent jau taip pasirodė mergaitei. Deja, ji nė neįsivaizdavo, ar taip yra iš tiesų, ar tai tik vaizduotės vaisius. O jeigu ji teisi, kodėl taip yra? Atrodė, tarsi jie būtų žengę žingsnį atgal. Ar taip buvo dėl to, kad susitikimas buvo planuotas?
Jiems beeinant pro suoliuką Deoiridh galvoje šmėkštelėjo mintis, kad būtų visai smagu prisėsti. Vis dėlto ji laiku pagalvojo apie tai, kad sėdint nebus kur nusukti žvilgsnio, tad šį pasiūlymą atmetė jo net neištarusi. Dabar kažkokiu būdu reikėjo tęsti (pradėti?) pokalbį. Vienas klausimas jau senokai kankino mergaitę, bet klausti buvo nejauku. Vis dėlto galiausiai ji ryžosi:
- Ar tu… Turėjai reikalų Koukvorte? Kažką čia veikei? Juk neatvykai tik tam, kad, na… - kelioms akimirkoms stojusi tyla buvo labai nemaloni. Deja, nebuvo, ką daryti, nes klausimą užbaigti buvo baisu. Sukaupusi drąsą Deoiridh pratarė: - Susitiktum su manimi?
Ji nė nepastebėjo, kad paskutiniai žodžiai buvo ištarti gerokai tyliau. Taip tyliai, kad Sigurdas norėdamas galėjo jos lengvai neišgirsti.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #73 Prieš 2 metus »
Kodėl šį kartą jis kur kas lengviau rinko žodžius? Gal dėl to, kad ruošėsi susitikimui? Tikėtina. Bet dėl kokios priežasties Deoiridh, regis, dar labiau užsisklendė ar tiesiog tapo nekalbesne? Nejaukumas, drovumas ir dar tūkstančiai kitų dalykų - taip manė Sigurdas, slapčia irgi turintis šiuos jausmus. Jos pritarimas pastaruosius pamąstymus tik patvirtino. Vaikinas prisiminė, kaip anksčiau kalbėdavo nepilnais sakiniais. O kas dabar atsitiko? Užaugo? Ta mintis kiekvienąkart nukrėsdavo tarsi mažytė elektros iškrova. Vis dėlto škotę buvo galima suprasti, todėl jos nelabai kaltino, nors troško, kad būtų šiek tiek lengviau bendrauti. Tai, be abejo, liks tik svajonėse, kol pavyks išvysti merginos veide šypseną. Ir ne išspaustą prievarta, o tikrą, nuoširdžią. Jis stengėsi negalvoti, kas galėtų įvykti po to - nedrąsus juokas, žavus nuraudimas ar… Ne! Išsigando islandas, mėgindamas išlaikyti tokią pačią akmeninę išraišką pamažu pėdinant į medžių sukurtą paslaptingą prieglobstį. Kur saulės šviesa buvo gana retas svečias, kur šimtamečiai kamienai matė daug porų, vaikščiojusių po seną parką.
Neaišku, ar Deoiridh pastebėjo kažką keisto, bet, laimei, ji nieko neklausė, greičiausiai skubindamasi suspėti su plačiu Sigurdo žingsniu. Pagaliau sėkmingai nukreipus mintis nuo trikdančių temų ir beveik nusiraminus, beliko tik… Tik… Prabilti. Laisvai, nerūpestingai, taip, kaip šią akimirką jis tiesiog negalėjo šnekėti. Jau nekalbant apie prasmingą repliką ar klausimą - smegenys kategoriškai atsisakė pateikti tokią informaciją. Tad metęs trumpą žvilgsnį į rudaplaukę, giliai širdyje tikėjosi, kad stojusi tyla iš tikrųjų nėra tokia nejauki, kaip atrodė vaikinui. Nusistatytas tikslas šmėžavo kažkur toli, kone nepasiekiamas, o ką daryti dabar? Ištuštėjusioje galvoje netikėtai šovusi idėja išties buvo reikalaujanti ryžtingumo ir netgi šiokio tokio įžūlumo. Bet juk visi taip elgiasi. Tikino save, lėtai kaupdamas drąsą. Kairė ranka nežymiai sujudėjo, paslapčiomis siekdama škotės delno. Deja, ji nelauktai prašneko, sugriaudama daug nervų kainavusį projektą - islandas sulaikė beišsprūstantį atodūsį. Kas ten žino, o gal kaip tik tai užkirto kelią milžiniškam nesusipratimui? Akys įsmigo priekin, mintims karštligiškai lakstant iš vieno kampo į kitą bei bandant surasti normalų paaiškinimą savo veiksmams. Iki šiol mąstė, jog vienos priežasties turėjo užtekti, tačiau minint vien tik ją, Sigurdas galėjo pasirodyti kaip pakvaišęs įsimylėjėlis. O tokiu jis tikrai netroško būti palaikytas, ypač Deoiridh. Nebaigtas sakinys pakilo ore, sukurdamas nejaukią atmosferą. Kelias sekundes jiedu žingsniavo visiškoje tyloje, kol ją sudrebino vos girdimi žodžiai. Šiaurietis nustebo, kad jie iš viso buvo ištarti, bet egzistavo viena problema: kaip tinkamai nušviesti pasirinkimų priežastis? Lengviausia sunkiausia - sakyti tiesą, tačiau jei ji nepatiks animagei, kas bus kaltas? Tikrai ne jis, nors tuo save įtikinti buvo gana sudėtinga.
-Iš pradžių, - pagaliau pradėjo pasakoti vaikinas ir staiga nutilo, pastebėjęs atsivėrusioje proskynoje saulės nušviestą suoliuką. - Gal prisėskim tenai? - pasiūlė mostelėdamas ranka, kuri pasirodė stulbinančiai šalta bei nežymiai virpanti - jausmai pavergė kūną.
Kadangi ta vieta buvo arti, didelis nesmagumas nespėjo susiformuoti, kol jie (bent jau Sigurdas tai tikrai) su palengvėjimu klestelėjo ant suolo. Giliai įkvėpęs tęsė:
-Iš pradžių buvo taip, kaip tu sakei. - žvilgsniu tarsi grąžtu gręžė sunertuose pirštuose skylę. Jokios pasaulio jėgos nebūtų privertusios jo pakelti akis, o tuo labiau nukreipti jas į škotę. - - Dar galvojau savanoriauti atrakcionų parke, kurį buvau minėjęs, kai papasakojai apie savo vasaros planus, bet jiems padėjėjų kaip ir nereikėjo. - sekundę atsikvėpęs pridūrė - Po to, tiesą sakant, tą pačią dieną, supratau, kad mane domina fotografija bei panašūs dalykai… Bent jau dabar žinau, ko noriu iš gyvenimo. - islandas pasistengė kuo greičiau viską užbaigti, nes atvirauti nebuvo pratęs. Be to, susivokė, jog yra labai netoli nuo akimirkos, kai reikėtų parodyti paruoštą staigmeną. Jis jau ir taip buvo įsitempęs, tad kitas veiksmas turėjo palikti traumą visam laikui. Jaudulys maišėsi su baime būti nesuprastam, drauge virė ir kiti sunkiai įvardijami ingredientai, pavertę smegenis skysta košele. Gal atsisakyti šios idėjos? Ne! Per toli nuėjau, jog sustočiau. Pastaroji mintis uždegė akis, pravėrė burną ir privertė balso stygas ištarti šiuos žodžius, nuskambėjusius nelauktai tvirtai:
-Kadangi nežinau, kada tavo gimtadienis, o ir šis susitikimas… pirmasis už Hogvartso ribų, todėl sugalvojau, - tuo metu skruostai švietė tarsi šviesoforo lempos, bet jis nesustojo, pasiryžęs eiti iki galo, vis dėlto giliai širdyje būgštaujant, kad Deoiridh nieko nesupras, - paruošti staigmeną.
Sulig tuo šviesiaplaukis kyštelėjo ranką į kišenę ir ištraukė...nuotraukas. Tris kvadratines spalvotas nuotraukas, kurių vienos kraštas buvo netyčia užsilenkęs. Mintyse nusikeikęs, jis ištiesė jas merginai ir išleido paskutiniuosius drąsos likučius į laisvę:
-Čia yra tai, kaip aš įsivaizduoju tave.
Vaiskiai mėlynas dangus su smulkiais, tarsi vatos gumulėliai, debesėliais; tankią miško paklotę nutvieskęs vienintelis saulės spindulys; ant apsamanojusio akmens tupinti maža žalia varlytė - štai kas jose buvo įamžinta.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #74 Prieš 2 metus »
Deoiridh jautėsi pasimetusi ir sutrikusi. Ilgainiui pradėjo nebijoti sau pasakyti, kaip laukia šito susitikimo. Deja, jam tapus dabartimi viskas pasidarė gerokai per sudėtinga. Žinoma, nereikėjo tikėtis, kad jiedu pradės pliurpti apie nieką, kartu juoktis ir visiškai atsipalaidavę užmirš sudėtingą bendravimo pradžią. Ne, tai būtų pernelyg naivu. Vis dėlto mergaitė tikėjosi, kad nebus taip… nejauku? Tylu? Vienaip ar kitaip, Deoiridh suprato, kad tikėjosi kažko kito. Į smegenis pradėjo brautis nusivylimas, tačiau grifiukė skubiai nustūmė jį į šoną. Ji pernelyg laukė šio susitikimo, kad susigadintų nuotaiką pačioje jo pradžioje.
Deja, pasirodė, kad klausimas, kurį ji išdrįso užduoti, nebuvo labai tinkamas. Gal išties nereikėjo to klausti? Ar Sigurdas pasakys tiesą? Šito rudaplaukė neįsivaizdavo, bet jau buvo per vėlu. Ji vylėsi, kad vaikinas nesupyks ir neįsižeis, nors pačiai atrodė, kad klausimas nebuvo užgaulus. Svarbiausia buvo sulaukti atsakymo ir tada galvoti, ką daryti ir sakyti toliau. O gal jai bent kartą pasiseks ir galvoti neteks? Galbūt pagaliau įvykiai pagaliau pradės tekėti sava eiga?
Kas iš pradžių? tarsi to ir telaukęs sušoko įtarumas. Ką islandas norėjo nutylėti? Ar suoliukas tebuvo dingstis laimėti šiek tiek laiko? Turint omenyje tai, kad Deoiridh ką tik atmetė sėdėjimo idėją net neištartą, dabar žygiuoti iki suolo buvo kiek kvaila, bet mergaitė nieko nesakė. Laimei, tyla ilgai netruko ir Sigurdas pratęsė sakinį. Ar jis tai ir ketino pasakyti, Deoiridh nežinojo, bet labai jau norėjosi vaikinu tikėti.
Tiesą sakant, netikėti tarsi nebuvo priežasties: Sigurdo atsakymas buvo labai nekonkretus. Kada jis sužinojo, kad atrakcionų parkui nereikės savanorių? Prieš ar po to, kai ji pasakė atvyksianti į šitą miestą? Ir kodėl tai, ką jis nori daryti, turi būti būtinai čia? Ir kas tai yra? O gal vis dėlto islandas išties atvyko čia tam, kad susitiktų su ja? Ar gali taip būti? Deoiridh susimąstė.
Deoiridh sėdėjo ant suoliuko ir įtemptai mąstė. Nežinojo, ar reikėtų ką nors sakyti ar klausti. O jeigu reikia, tai ką? Mergaitė pakėlė galvą tarsi norėdama pagaliau praverti burną, bet tuo metu islandas vėl prabilo. Deoiridh nuleido akis, bet spėjo pastebėti skaisčiai išraudusį Sigurdo veidą. Kaip tai reikėtų suprasti? Kas čia vyksta? Vaikinui užsiminus, kad tai yra pirmasis kartas, kai jie susitiko už Hogvartso ribų, tarsi pakuždėjo, jog jie išties yra pasimatyme. Ši mintis ir vėl išgąsdino, bet dabar nebuvo laiko bijoti - reikėjo klausytis, ką šneka koledžo draugas ir kažkaip atsakyti.
- Staigmeną? Man? - pakimusiu balsu sugebėjo pasitikslinti Deoiridh. Ji žiūrėjo į nuotraukas nesiryždama jų paimti. Ką reiškia gauti dovaną, jau buvo išmokusi iš Matthew. Vis dėlto ši situacija buvo visiškai kitokia. Ar jai taip paprastai paimti nuotraukas? O ką sakyti? Ar “ačiū” užteks? Ir kur, galų gale, jas padėti?
- Ačiū… - galiausiai sumurmėjo rudaplaukė ir kiek virpančia ranka paėmė nuotraukas. Žvelgė į jose pavaizduotą varlytę ir nejučia nusišypsojo. Nežinojo, kodėl, bet šis gestas pasirodė labai… Žodžio “mielas” vartoti nebuvo galima, bet tikrai buvo smagu.
- Džiaugiuosi, kad nesišaipai iš mano animagės pavidalo, - šiek tiek garsiau pridūrė Deoiridh ir tarsi tik dabar suprato, kad Sigurdas užsiminė nežinąs, kada jos gimtadienis. Ar tai buvo svarbu? Žinoma, Matthew jos gimimo dienos proga ką nors padovanodavo, bet ar datą reikia žinoti ir vaikinui? Kiek pasvarsčiusi mergaitė pratarė: - Aš gimusi kovą. O kada tavo gimtadienis?
Atsargiai žvilgtelėjusi į Sigurdą Deoiridh vėl nuleido akis į nuotraukas. Tai, kaip jis įsivaizduoja mane prisiminė islando žodžius ji. Ką tai galėjo reikšti? Kad ji yra vieniša? Ar kad mažytė? Ar Sigurdas ją mato tiesiog kaip varlę? Šios mintys kažkodėl buvo liūdnos, bet mergaitė neketino to parodyti. Nurijusi bet kokią blogą emociją ji pakėlė akis į Sigurdą ir sumurmėjo:
- Aš nežinau, kaip reaguoti…
Nejučia ji pasisilinko kiek artėliau jo - jeigu jau yra maža vieniša varlytė, gerokai aukštesnio tvirto vaikino buvimas šalia tikrai nepakenks.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight