[Melisa Arin]

Po truputį vanduo ėmė šviesėti, ir Melisa išsigando, kad kažką padarė ne taip. Bet skystis ne tapo bespalviu, o tik pasidarė šviesiai žydras. Ankstesnė tamsiai mėlyna buvo gražesnė. Na, ką jau padarysi. Bet, atidžiau įsižiūrėjusi, tamsiaplaukė suprato, kad ir šis atspalvis buvo gražus. Jis tarsi atspindėjo juos linksmą juoką ir meilę mėlynai spalvai. Mergaitė pasilenkė virš vandens ir sunerimo. O jei man nepavyks? Jei aš tiesiog... prigersiu? Apsidairiusi po klasę ir pamačiusi kitus sėkmigai panirusius, Melisa šiek tiek nurimo ir, sulaikiusi kvėpavimą bei užsimerkusi, panardino veidą į vandenį. Iš pradžių nepajuto nieko keisto ir išdrįso atsimerkti. Labai nustebo, kai pamatė kitą save, sėdinčią ant sofos prieš savo tėvus. Varniukė suprato, kad tai toji diena, kai ji gavo laišką iš Hogvartso.
-Tau nebūtina mus palikti, juk žinai tai, - liūdnai tarė Melisos mama.
-Ji ir nepaliks mūsų visam laikui, - piktokai burbtelėjo mergaitės tėtis. - Įsivaizduok, kad ji tik 9 mėnesiams išvažiuoja mokytis į geresnę mokyklą. Taip ir bus, žinoma, net nereikia įsivaizduoti.
Tamsiaplaukė aiškiai prisiminė tą dieną. Jos mama atrodė labai liūdna, vis ginčijosi su tėčiu ir Melisai atrodė, kad jie susipyks ir nebegyvens kartu. Mergaitei buvo sunku nuspręsti, kurio iš tėvų nuomonei pritarti, ir tik vakare, tyloje, pasikalbėjusi su mama suprato, kad antrą kartą tokios galimybės negaus. Melisa nusprendė vykti į Hogvartsą ir dar nė karto dėl to nesigailėjo.
Netrukus namų vaizdas ėmė blankti, kol galiausiai varniukė tiesiog sklendė viduryje niekur.

[Celeste Victoria Lavenza]

Pala, ką? Naujoje vizijoje žiūrėdama į vyresnę savo versiją, kurios beveik nėjo atpažinti dabartinei pirmakursei, Junko bandė apžvelgti aplinką, ir taip bent kažką minimaliai atlikti klasės užduotį, bet žvilgsnis norom nenorom grįždavo prie vyresnės jos - šviesūs, vos ne balti plaukai, siekiantys bambą, akys, kurios buvo gan smarkiai išdažytas tušu, visi veido netobulumai paslėpti po pudros sluoksniu ir drabužiai, kurie buvo kiek atviresni, negu Junko pati manė kada galinti dėvėti - visa tai nustebino dabartinę ją, ir privertė galvoti, kada ir dėl ko įvyks toks drastiškas pasikeitimas - nors ir buvo sukurtas vyresnio žmogaus iliuzija, mergina spėjo, kad ateities vizijoje buvo kažkur keturiolikos. Tik keturiolikos, o jau taip atrodo!
Pagaliau atitraukusi žvilgsnį nuo savęs, apsidairė aplinkui - buvo tamsioje patalpoje, kurioje jokių daiktų be didžiulio veidrodžio nebuvo - ateities ji stovėjo priešais šį, kažką piktu tonu kalbėdama, žvilgsnį veidrodžio pagalba įsmeigusi tiesiai į savo pačios akis.
Vyresnėlei ir visiškai pasikeitusiai Junko staigiai kumščiu sudaužius veidrodį, pirmakursė ne tik krūptėlėjo iš baimės, bet pamatė šią laikant kažkokią raudoną, nedidelę užrašinę - rodos prisimena tokią turinti savo namuose, bet nebuvo tikra.
-Manęs tu nekontroliuosi! Nesi aš, supranti?!- neapykantos persismelkusiu balsu ateities jai iškošus tai pro dantis, kol jos žvilgsnis vis dar buvo susikoncentravęs ties akimis, kurių įskilusiame veidrodį matėsi kelios poros, jaunesnioji ir dabartinio laikotarpio klastuolė pajuto, kaip ją lyg siurbia iš čia, vaizdinys ima blyškėti ir dingti, ir kad ir kaip norėjosi pasiliksi, susižinoti, kas čia vyksta taip nenutiko - visa ateitis pavirto tamsuma.
Vos greitu judesiu pakėlusią galvą iš galimybių vandens ežerėlio pirmakursę ir vėl apėmė intensyvus galvos skausmas, neegzistavęs nei praeityje, nei ateityje. Pro nulenktą žemyn galvą pakėlusi akis ir kiek sugebėjusi apsižvalgius aplink pastebėjo, kad tik keli mokiniai įvykdė užduotį, dauguma vis dar žiūrėjo savo ateitines ar praeitines vizijas.
Tai čia viskas, tiesa? Pamokos uždavinį atlikau, tiesa? Kiek abejodama, ar viskas jai pasirodė taip, kaip ir derėjo, mergaitė žvilgtelėjo į suole ramiai egzistuojantį ežerėlį, kuris ir vėl grįžo į normalią ir įprastą spalvą. Atrodo, nebegalėsiu jo daugiau naudoti, tai kaip supratau, čia viskas..

[Kasiopėja Evers]

Kasiopėja stėbėjo klasę, daugiau ar mažiau bandančią suprasti, kas slepiasi už jų paslapčių šydo. Šiaip ar taip, pamoka slinko į pabaigą ir profesorei reikėjo ją užbaigti. Tingiai atsistojusi, Kasiopėja nusišypsojo stebėdama savo mokinius.
-Gerai,-ji pliaukštelėjo delnais, šitaip atkreipdama į save dėmesį. Visų mokinių galvos pamažu pakilo, o Kasiopėja tik kostelėjo prieš vėl prabildama.-Šios dienos darbą baigėme, tikiuosi, ką nors išmokote,-būtent dabar ji pažvelgė į Edgarą, tačiau švelniai šyptelėjo.-Iki kito karto,-profesorė paleido savo mokinius, o šiems išgužėjus iš klasės, pati Kasiopėja atsiduso ir pasirąžė.
Pereidama per kiekvieną mielą suolą ir pradangindama ežerėlius, profesorė net nekreipė dėmesio į pasilikusias aurų spalvas, mat garbanė niekuomet nebuvo toji, kuri lįstų prie kitų žmonių daiktų ar to, kas slypi jų viduje. Atsidususi ji  paliko klasę, stalams vėl žvilgant laku.