[Sevirina Mckenna]

Regis mokinai neklausė nevienos draugės. Neverta net bandyti. Dar tuo labiau gėdo darytis Sevirina tikrai nenorėjo todėl nieko nesakė.
  - Būtent, - pritarė Kajai - tikrai galėjo pasikviesti. Manau koks nors profesorius ar profesorė būtų sutikę. - Kalbėjo.
Sevirina džiaugėsi, kad Kaja su Lina taip pat linksmai pasisveikino. Vanessai tai yra pirmi metai hogvartse todėl norėjo, jog ši susipažintų su visais draugiškais žmonėmis. Regis kol kas viskas jai ėjosi gerai.
  - Kaip sekasi? - toliau kreipėsi į pusseserę, - regis skraidyti nelabai pavyks išmokti, bet kadanors gal atskirai būtų galimą, - Kalbėjo švilpė svarstydama ar nepadarė klaidos ateidamos čia. Mat situacija nei gerėjo nei blogėjo. Vis dar tvyrojo chaosas, kuris taip ir nesibaigė.
Sevirinos nervai nebuvo geležiniai todėl jau tikrai pabodo. Tai kaip tada nekantriajai Vanessai jaustis. Ji niekada nieko nemokėjo laukti ar išbūti kantriai.

[Vanessa Carlier]

Kai aplinkui toks chaosas Vanessa iš ties nuobodžiavo. Todėl buvo džiugu, kai čia rado atėjusią pusseserę ir net ne vieną. Kartu su Sevirina atėjo dvi kaip varniukė manė šaunios mergaitės, kurios taip pat prisistatė ir pasisveikino gražiai.
  - Na taip bandžiau. Galvojau pavyks išmokti, bet regis ne. - atsakė į Linos užduotą klausimą. Apskritai ši pamoka atrodė komplikuotai todėl Vanessa net svarstė apie išėjimą.
  - Tiesa, nemanau, kad pavyks ką nors išmokti, - pritarė Kajai ir pusseserė, kurios taip pat kaip pirmakursė galvojo teigė, kad dėl tokios sumaišties nepavyks nieko išmokti.
Na, bet paplepėti, kol kas galėjo bei susipažinti su abejomis Sevirinos draugėmis.
  - Sekasi prastai, - pradėjo atsakinėti į švilpiukės užduotą klausimą. - Neturėjau ką veikti ir galvojau ateisiu pasimokinti skraidyti, bet čia tik dar nuobodžiau buvo. Ačiū Dievui jūs išgelbėjot mane nors ir pastebėjau ne iš karto. Ar buvote nuo pat pamokos pradžios čia ar atėjote jau įsibėgėjus pamokai? - čiauškėjo šviesiaplaukė.

[Lina Catamans]

Vanessa atsakė į jos klausimą. Išties atrodė, kad joms tikrai nieko nesigaus išmokti. Vaikai kėlė baisų chaosą ir nekreipė jokio dėmesio į mergaičių bandymus juos sudrausminti. Taip pat sėkmingai, gal net sėkmingiau, jos galėjo rėkti ant sienos. Juk Hogvartse ir sienos magiškos, tai galbūt paklausyti galėjo. O mokiniai, kurie arba jų negirdėjo, arba jiems nerūpėjo tikrai buvo prastesni klausytojai ir vykdytojai.
Lina klausėsi Vanessos čiauškėjimo. Ji buvo truputį sunku girdėti, per triukšmą, bet ji dar galėjo suprasti.
- Ne. Mes čia atėjome atsitiktinai. Šiaip ėjome pasivaikščioti ir pamatėme, kad čia kažkas vyksta. Tada ir pagalvojome, kad būtų smagu pasimokyti skraidyti kada nors. Na čia veiksmo prasme tikrai nėra nuobodu- nusijuokė stebėdama chaosą- bet norint paskraidyti tai nuobodu. Gal norite geriau eiti kažkur kur būtų ramiau, galėtume kažką nuveikti. Šiandien tikrai čia neskraidysime.

[Kaja Adams]

Dabar jos jau kalbėjosi keturios. Ak, kaip būtų smagu, jeigu bent viena iš trijų pašnekovių būtų Kajos bendraamžė. Bet ką padarysi. Bent jau Lina jaunesnė tik metais, o, pavyzdžiui, suaugusiųjų pasaulyje net ir dveji ar treji metai, šviesiaplaukė girdėjo, nieko nereiškia.
Jos čia atėjo visai be reikalo. Ir Linai kilo mintis, kad jos visos galėtų nueiti kur nors, kur būtų ramiau. Ši mintis žavėjo Kają, nes mergaitės tokioje aplinkoje nei pasimokys skraidyti, nei pasikalbės. Keturiolikmetė apsidairė. Pirmiausia pamanė, kad galima būtų eiti į tribūnas, tačiau paskui pagalvojo, jog reikia išvis pėdinti kur nors tolyn nuo šitos aikštės.
- Gal einam prie fontano? - pasiūlė Kaja.
Dar ji pažvelgė į Walguną ir palinkėjo jam sėkmės. Nors nebuvo tikra, ar vaikinas ją išvis išgirs šitame triukšme. O tuomet pasuko kiemo link.

[Eliotas Llewellyn]

Tasai vyresnis berniukas kažką rėkė, bet viskuo nepatenkintas Eliotas jo neklausė. Norėjo paskraidyti ir smagiai praleisti laiką, o anas viską sugadino. Ir kam reikia eiti į pamoką, jeigu per ją net negauni užlipti ant šluotos? Ant žemės jie ir taip prisibūna.
Galiausiai jie nusileido. Ir padarė tą tikrai ne taip grakščiai, kaip būtų nusileidęs vienas Eliotas. Todėl jis nulipo nuo šluotos ir įžūliai rėžė šitam atseit mokytojui:
- Tu nuobodus.
Apsidairė akimis ieškodamas Oliverio. Jis turbūt gerokai išsigando. Vis dėlto pirmiausia pamatė ne brolį, o keletą vyresnių mergaičių. Drąsiai priėjo prie jų ir įdėmiai kiekvieną nužvelgė.
- Čia pirmakursių pamoka, - pareiškė jis ir skubiai pridūrė: - Bet tasai vis tiek nemoka skraidyti. Aš skraidau geriau už jį. Ar matėte? Jis tik apsimeta kažką mokantis.
Tiesą sakant, čia pasidarė gerokai nuobodu. Ateis čia kitą kartą, kai nieko nebus. Paskraidys ir būtinai pateks į koledžo komandą. O per rungtynes dar parodys šitam Walgunui, kaip reikia žaisti kvidičą.
- Oliveri, eime! - šūktelėjo broliui ragindamas jį palikti šitą aikštę ir tikra nesąmone virtusią pamoką.

[Oliveris Llewellyn]

Taip baisu nebuvo niekada anksčiau. Žiūrėti kaip brolis tuoj tuoj užsimuš buvo tikras košmaras. Oliveris nenorėjo to matyti, todėl stipriai užsimerkė. Vis tik buvo pernelyg neramu, tad ir vėl atmerkė akis. Pačiu laiku - spėjo pamatyti, kaip vyresnis mokinys saugiai nusileidžia ir, atrodo, ne itin patenkintas liepia Eliotui lipti nuo šluotos. Pasileido prie jo, bet brolis jau rado įdomesnės veiklos. Kalbėti su vyresnėmis mergaitėmis buvo pernelyg nejauku, todėl Oliveris pasiliko vietoje. Žvilgtelėjo į Leticiją, bet ir prie jos nepriėjo. Taip ir būna, kai nemoki bendrauti. Visai neaišku ką veikti, kai vienintelis žmogus, su kuriuo moki kalbėtis, turi įdomesnės veiklos.
Laimei, tas žmogus (t.y. Eliotas) prisiminė turintis brolį. Pakviestas Oliveris skubiai priėjo prie jo. Nustebo, kad Eliotas nori eiti sau. Kad ir kaip ten būtų, čia skraidymo pamoka, o šią veiklą dvynys tiesiog dievina.
- Tikrai? - tyliai paklausė Oliveris, tačiau viduje džiaugėsi. Pats bijotų lipti ant šluotos, o tos vyresnės mergaitės pradėtų šaipytis. Geriau nereikia. Taigi berniukas apkabino brolį ir neprieštaraudamas paliko kvidičo aikštę. Dar viena veikla, kurioje jam klaikiai nesiseka. Ir kam reikalingas toks nevykėlis?..

[Ikelas]

  Pavasaris, pati gegužės pabaiga. Jau artėjo namo grįžimo laikas. Ikelas tikrai neturėjo nieko prieš tai, tačiau labiau norėjo pasilikti čia, pilyje. Gaila, to padaryti negalėjo, reikėjo grįžti namo. Kad ir kaip jis norėjo grįžti pas tėvus, kad ir kaip jis jau jų pasiilgo, Hogvartse jį kažkas laikė. Todėl berniukas iki išvykimo nusprendė padaryti viską, ką daugiausiai gali. Ir šiandien jis norėjo pramokti skraidyti. Ikelas, nors jau buvo trečiakursis, skraidyti dar nemokėjo, o labai norėjo to išmokti. Tad dabar jis keliavo kvidičo aikštės link, mat norėjo bent pramokti suspėti iki vasaros atostogų. Šluotą susirado sandėliuke, kurį patį vos ne vos rado. Lengva nebuvo, bet galiausiai išsitraukė nusususią šluotą, apdriskusias apsaugos, pusę numetęs beveik sau ant galvos, tad jau galėjo eiti skraidyti.

[Nikolė Parker]

     Įsimetusi porą šviežiai keptų keksiukų su bananais iš namų, Nikolė persimetė per petį tėčio gamintą šluotą ir patraukė link kvidičo aikštės. Pusiaukely tarp Kiauliasodžio ir kvidičo, mergina nusprendė, kad nėra reikalo varginti pėdų ir temti laiko, tad šoko ant šluotos ir vėjo kedenamais rožiniais plaukais nušvilpė link mėgstamiausios savo vietos visoje pilies teritorijoje - kvidičo.
     Nušokusi nuo šluotos, Nikolė iš pradžių apėjo aikštę, persirengimo kabinas ir įsitikinusi, kad netrukdys nė vienai komandai treniruotis, išsitraukusi blanknotą su įvairių šluotų manevrų judesių eskizais ir pavadinimais, ėmė analizuoti. Nejučia sukrimto vieną kitą keksiuką, o tada jau buvo pasiruošusi skrydžiui. Susiėmė plaukus gumele, ant veido užsitempė akinius nuo vėjo ir pasileido į dangaus platybes.

[Aurora Senkler]

Aurora patraukė į kvidičo aikštę. Šiaip bendravimą mėgstančiai merginai patikdavo leisti laiką su draugais, tačiau šiomis savaitėmis ji norėjo vienatvės. Jautėsi įskaudinta ir pažeidžiama dėl plaukų, kuriuos šitaip negailestingai nurėžė Deklanas.
Draugai jai sakė, kad naujoji šukuosena puikiai tinka. Aurorai plaukai buvo pakirpti kare kirpimu ir ištiesinti. Ji vis tiek atrodė gražiai ir tai žinojo, bet jos ilgosios kasos, kurias ji mylėjo...
Į aikštę grifė atėjo nešdamasi šluotą. Būdama netoliese pamatė merginą rožiniais plaukais, kuri tuo metu plaukus suėmė gumele. Aurora pajuto stiprų pavydą. Kada ataugs jos šitaip puoselėtos garbanos?
Šešiolikmetė atėjo su tikslu ramiai paskraidyti, bet dabar jau norėjosi rimtai išsikrauti. Ji apžergė šluotą ir šovė į priekį, pasivijo tą merginą.
- Nagi, aplenk mane! - sušuko ir dar labiau paspartino greitį.

[Nikolė Parker]

     Sėdėti ant šluotos Nikolei buvo vienas geriausių jausmų pasaulyje. Ji jautėsi laisva ir nesuvaržoma kuomet vėjas blokšdavo ją atgal, kuomet pasiekdavo viršūnes, kuomet galėdavo spausti visu greičiu ir žinodavo, kad jos niekas nesustabdys. Nikolė apsivertė ore su šluota kaip tik tą akimirką, kai kažkas pralėkė šalimais. Ji nustebusi atsitiesė - ji tikrai patikrino, nieko nebuvo. Tačiau šūksnis, kurį rožinių plaukų savininkė spėju nugirsti, buvo užvedantis.
     - Laisvai! - tėtis sakydavo, kad Nikolei ant šluotos nėra lygių. Ji be didelių pastangų prisivijo merginą priekyje. - Su šluota, ar nori pamatyti geresnių triukų?
     Ji mirktelėjo ir su vėjeliu nulėkė pirmyn, tuomet atsigręžė tikėdamasi išgirsti iš naujos kompanionės atsakymą.