0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #495 Prieš 1 metus »
Gruodei ir vėl pavyko atmušti klastuolės kamuolį. Dori šiek tiek suirzo, tačiau to neparodė. Galiausiai ėmė žaisti šiek tiek rimčiau, tuomet jau pavyko įmesti ne vieną kritlį pro lanką. Žaisdama spalvotaplaukė suprato, kad skraidymas ir kvidičas - tikrai varniukės talentas, nes kartais net ir labai stengiantis įmesti kritlį, mergaitė jį atmušdavo.
Mokinės žaidė iki tol, kol sutemo. Mendel pavargo, tačiau neketino parodyti ir to. Galiausiai jos nusileido, Dori padėjo kritlį į dėžę, paėmė visus daiktus.
- Nėra už ką, - atsakė ir vos vos šyptelėjo. - Buvo smagu. Na, o dabar galime eiti padėti į vietas visus reikmenis ir keliauti į didžiąją salę pavalgyti. Tik prie varnių stalo aš nesėsiu, - iškart įspėjo, - todėl tau pasiūlysiu prisėsti prie klastuolių.
Dori ir toliau kažką čiauškėjo ir mokinės nuėjo į pilį palikdamos aikštę skendėti tamsoje.

*

Neprisijungęs Walgunas Levinsas

  • VII kursas
  • *
  • 243
  • Taškai: 58
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #496 Prieš 1 metus »
  Walgunas atėjo į kvidičo aikštę. Atėjęs iškart pasuko pagrindinės aikštės link. Rankoje nešėsi visai neblogą, antrojo lygio šluotą. Po nesekmės abiejose savo kvidičo rungtynėse berniukas nusprendė treniruotis kasdien. Jis tikėjosi, kad ir kitais metais jis buvo komandoje. Žaisti kvidičą jam patiko ir tą daryti kitais metais tikrai norėjo, tačiau labai abejojo savo galimybėmis. Abejojo, nes nei per vienas iš praeitų rungtynių jam nepavyko nieko normaliai numušti. Dažniausiai taip nutikdavo todėl, nes jis nesugebėdavo pirmas pastebėti muštuko, o piešininkų atmušėjui jį netaikliai atmušus jis visiškai nebeturėdavo šansų jį numušti. O jei ir pavykdavo pastebėti muštuką pirmam tai netaikliai jį numušdavo ar priešininkai narį, kuriam grėsė toks likimas puikiai užstodavo kiti komandos nariai.
  Būtent todėl šiandien berniukas nusprendė pasitreniruoti. Šiandien jis norėjo tik pasitreniruoti skraidyti. Taip, skraidyti jam tikrai puikiai sekėsi, bet vien jaudulys tą sėkmę stipriai sumažindavo. Per rungtynes su Švilpyne jis net buvo sugebėjęs atsitrenkti į Patriciją. Taip, jis labai pyko ant savęs, kad taip blogai valdė šluotą, tačiau norėjo, kad tas daugiau nepasikartotų ir todėl, nes Patrcija tada tikrai nebuvo angelėliu. Walgunas buvo tikras, kad jei tai pasikartos dar kartą jam gerai nesibaigs. Tiesa, atsisveikinti su galva berniukas netroško. Bent jau kol kas.
  Walgunas stipriai suspaudė šluotą ir pakilo. Pūtė silpnas vėjelis, bet švietė saulė. Buvo tiesiog nuostabus oras paskraidyti, nes nelijo, o kad ir vėjelio buvo jis buvo silpnas, todėl negalėjo Walguno nunešti. O šluota išties yra nuostabus dalykas. Pagalvojo berniukas. Jis džiaugėsi, kad galėjo skraidyti su tokia šluota. Tiesa, to daryti negalėjo amžinai, nes šluota buvo ne jo. Walgunas ją tik pasiskolino. Ir taip, ji nebuvo tobula. Buvo pakankamai žemo lygio, kiek pasenusi, tačiau Walgunas džiaugėsi, kad apskritai turėjo su kuo skraidyti.
Parduodu Valentino Pašto Prekę: 1 vnt - 6 sikliai, 3 vnt - 1 galeonas.

*

Neprisijungęs Sophie Garcia

  • IV kursas
  • *
  • 59
  • Taškai:
  • Life isn't about finding yourself, life is about creating yourself
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #497 Prieš 1 metus »
Kai kiti Švilpynės koledžo moksleiviai tikriausiai vis dar šventė bendrajame Švilpynės kambaryje nepalikdami savo koledžo kvidičo komandos žaidėjų ramybėje bent penkioms minutėms, Sophie nusprendė išeiti iš pilies, šiek tiek prasiblaškyti. Intravertei mergaitei, nemėgstančiai žmonių, nuolatinis dėmesys tiesiogine to žodžio prasme graužė smegenis, tad pagavusi menką progą, rožinių plaukų savininkė spruko iš savo bendrojo kambario. Tačiau pagaliau išėjus iš Hogvartso pilies reikėjo nuspręsti kur eiti. Iš pradžių tamsiai rudų akių savininkės galvoje iškilo mintis eiti Uždraustojo miško link, galbūt pavaikščioti pamiške, o gal eiti į pačią Uždraustojo miško tankumą. Tada švilpinukė mergaitė pagalvojo, gal reiktų tiesiog pavaikščioti ežero pakrante. Bet kojos pačios nuvedė keturiolikmetę į kvidičo aikštę, pagrindinę aikštę. Švilpinukę prisiminė visas rungtynių emocijas, kaip pyko, pralaimėjus Klastūnyno koledžui ir kaip džiaugėsi, pralenkus Grifų Gūžtą ir užėmus antrąją vietą. Dabar, praėjus šiek tiek laiko, mergaitė nebesidžiaugė, vietoj džiaugsmo liko tik nusivylimas. Aš tikrai norėjau laimėti šias varžybas. Antra vieta netinka.
Jau atėjus į pagrindinę aikštę, Sophie pradėjo gailėtis, kad nepasiėmė šluotos. Niekas taip gerai neišblaškytų minčių kaip skraidymas savo "Padangių Valdove", penktojo lygio šluota. Nors didžiausia merginos svajonė buvo turėti šešto lygio šluotą, ji negalėjo ginčytis, kad jai nepatiko turima šluota. Tačiau grįžimas į bendrąjį kambarį reiškė susitikimą su kitais švilpiais, ko ji taip stengėsi išvengti. Tad pagalvojusi kelias minutes, keturiolikmetė visgi nusprendė ramiai pasėdėti tribūnose, pasigrožėti geru oru ir tiesiog pailsėti nuo nesibaigiančio šurmulio, kuris laukė Švilpynės koledžo bendrajame kambaryje.
Kvidičo aikštėje jau buvo dar vienas vaikinas. Sophie užvertė akis iki dangaus. Pabandyk pailsėti dabar, Sophie... Berniuką švilpinukė atpažino, nes jis buvo Grifų Gūžtos atmušėjas, su kuriuo ji visai neseniai žaidė. Vieną akimirką ketvirtakursė norėjo pasišaipyti iš jo ir jo pralaimėjusios komandos, tačiau tai tikrai neleistų ramiai praleisti laiko, tad ignoruodama Grifų Gūžtos mokinį, ji atsisėdo tribūnose. Berniukas treniravosi savo skraidymą, o švilpė tylėdama sėdėjo tribūnose ir stebėjo. Pyktis nebuvo nuotaikos, tad keturiolikmetė tylėjo. Kol nepristos, viskas bus gerai, pagalvojo Sophie ir užsigalvojo.

*

Neprisijungęs Walgunas Levinsas

  • VII kursas
  • *
  • 243
  • Taškai: 58
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #498 Prieš 1 metus »
  Jausmas pakilus į padangę buvo nuostabus. Walgunui taip patiko skrieti šluota. Dabar jam atrodė, kad antro lygio šluota irgi skrenda puikiai. Taip, per rungtynes jam buvo paskolinta penkto lygio šluota, tačiau ir šia antrojo lygio šluota Walgunas džiaugėsi. Jam atrodė, kad ši netgi galėjo konkuruoti su ta.
  Walgunas pamatė, kad dar kažkas atėjo į aikštę. Iš pradžių jis nesuprato net atėjūno lyties, tačiau kiek nusileidęs suprato, kad tai - Švilpynės puolėja. Paskui pamatė, kad ji įsitaisė vienoje iš tribūnų. Nusprendęs į ją nekreipti dėmesio Walgunas pakilo kiek aukščiau. Taip, jis jaudindavosi kai kas nors jį stebėdavo. Labiausiai mėgdavo skraidyti vienas. Tik su savo mintimis. Net ir vienas žiūrovas kėlė jam jaudulį. Taip, labiausiai jis bijojo per rungtynes, nes jį stebėdavo vos ne visi mokiniai ir profesoriai, tačiau jaudinosi ir dabar.
  Kiek pagalvojęs jis nusileido bei priėjo prie tribūnos, kurioje sėdėjo mergina.
- Labas, gal norėtum pasitreniruoti? Treniruotės praverstų, - draugiškai tarė. Nenorėjo nieko blogo. Taip, jis nepagalvojo, kad ji galėjo pamanyti, jog jis nori pasišaipyti. Kalbėdamas berniukas negalvodavo apie nieką. Kartais susipykdavo net to nenorėdamas. Rodos, nieko blogo nepasakydavo. Jis tikėjosi, kad ji sutiks, nes nebenorėjo skraidyti vienas. Taip, žiūrovai jam kėlė jaudulį, tačiau kompanionai - tikrai ne.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Walgunas Levinsas »
Parduodu Valentino Pašto Prekę: 1 vnt - 6 sikliai, 3 vnt - 1 galeonas.

*

Neprisijungęs Sophie Garcia

  • IV kursas
  • *
  • 59
  • Taškai:
  • Life isn't about finding yourself, life is about creating yourself
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #499 Prieš 1 metus »
Labai dideliam merginos nusivylimui, berniukas priėjo prie Sophie. Nedraugiška švilpinukė metė į šių metų Grifų Gūžtos atmušėją piktą žvilgsnį, tikėdamasi, kad šis persigalvos ir dings iš rožinių plaukų savininkės akių. Tačiau berniukas vis tiek priėjo prie švilpės ir pasiūlė pasitreniruoti. Mergaitė nieko neatsakė (tikrai neketino pradėti pokalbio ir pradėti su grifiuku bendrauti), tačiau du jo ištarti žodžiai "treniruotės praverstų", įžiebė pyktį Sophie akyse ir mergina pajuto, kaip jos veidas palengva persikreipia, tačiau giliai įkvėpusi ir iškvėpusi tamsiai rudų akių savininkė sugebėjo nusiraminti. Iš tiesų ketvirtakursė iš tikro norėjo pasitreniruoti ir paskraidyti, nes nors ir labai nenorėjo to pripažinti, būti ant šluotos jai patiko ir netgi kėlė džiaugsmą. Tačiau sutikti su berniuko, kurio vardo mergaitė nežinojo, pasiūlymu, reikštų, kad ji suteiktų grifiukui mažą džiaugsmą, o švilpė norėjo, kad žmonės jos bijotų, o ne norėtų draugauti. Tad piktai metusi žvilgsnį į berniuką ir jo menką antro lygio šluotą, nieko neatsakė. Išdrįs pakalbint dar kartą, neatsakau už savo veiksmus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sophie Garcia »

*

Neprisijungęs Walgunas Levinsas

  • VII kursas
  • *
  • 243
  • Taškai: 58
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #500 Prieš 1 metus »
  Deja, tačiau Švilpynės puolėja nieko neatsakė. Walgunas nesuprato ar ji šiaip ignoruoja jį, ar nenori pasitreniruoti, ar jo nekenčia už keletą žodžių. Dažniausiai jam būdavo sunku suprasti kitų emocijas jei jos nebūdavo visiškai akivaizdžios. Bet berniukas dar turėjo vilties, kad mergina su juo paskraidys bei pasitreniruos, kad tą darant, nes berniukas jau iš patirties žinojo, kad tą darant ne vienam visada būna smagiau. Tuo labiau galėdavai pasitreniruoti įvairias kvidičo situacijas, o ne tik skraidymą, o tam reikėdavo kito žaidėjo.
- Na, tai kaip manai? Norėtum? Manau, kad tikrai būtų labai smagu, o tuo labiau tai mums abiems praverstų, - tarė bei nusišypsojo. Labai norėjo, kad Švilpynės puolėja sutiktų su juo paskraidyti ir todėl, nes tiesiog norėjo su kuo nors pabendrauti. Taip, tikrai dažnai pasitaikydavo dienų kai Walgunas jas norėdavo praleisti visiškai vienas, tačiau ši nebuvo iš tokių. Jam dabar reikėjo kompanijos ir jis manė, kad ta rožinių plaukų savininkė galėtų jam ją suteikti. Su tokiomis mintimis berniukas laukė merginos atsakymo.
Parduodu Valentino Pašto Prekę: 1 vnt - 6 sikliai, 3 vnt - 1 galeonas.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 715
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #501 Prieš 1 metus »
Artėjančios atostogos kėlė dvejopus jausmus. Žinoma, bus gera šiek tiek pailsėti nuo tų iki gyvo kaulo įgrisusių mokinių ir mokytojų. Kita vertus, Hogvartse atrado net du žmones, kurie teikėsi išklausyti. Kurie, regis, norėjo išklausyti. Tai buvo ateities būrimo profesorė Keit ir gerokai vyresnė Varno Nago mokinė Gruodė. Su pastarąja berniukas ir ėjo susitikti. Tai buvo labai keista. Jis neturėjo draugų, kaip jis gali eiti kažkur, kad pasimatytų ir kažką nuveiktų su kitu žmogumi? Tai buvo kažkoks absurdas. Gruodė turbūt nė nepasirodys, o jam teks keliauti atgal į bendrąjį kambarį. Eion suprato: jeigu taip ir atsitiks, jis jausis nusivylęs.
Taigi dabar jis neužtikrintai žygiavo kvidičo aikštės link. Nė karto čia nesilankė - mokyklos čempionato rungtynių metu mėgaujasi miegamajame tvyrančia tyla ir ramybe. Taigi dabar pirmą kartą pamatė, kaip atrodo kvidičo lankai. Jie buvo siaubingai aukšti - tiek daug jis nė už ką nekils. Be to, ir šluotos neturėjo. Gruodė buvo minėjusi, kad kažkur galima gauti mokyklos šluotą, tad tikėjosi, kad galės tuo pasinaudoti, tik neįsivaizdavo, kur tą šluotą galėtų rasti. Gruodė padės, ar ne?
Taigi dabar Eion stypsojo netoli lankų ir neramiai laukė, ar mergina teiksis pasirodyti, ar ne.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 436
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #502 Prieš 1 metus »
Prieš porą metų tokiu oru ji tikrai lindėtų tamsiausioje mokyklos kertėje. O dabar skuodė kvidičo aikštės link. Prieš tai dar užsuko į seną sandėliuką, kur pirmame kurse lankėsi su Dori ir paėmė porą mokyklinių šluotų. Vargšelės jūs. Reikėtų jus gerokai atnaujinti. Kalbėjo mintyse lėkdama aikštės link.
Nors ir nebevengė lauko kaip seniau saulei šviečiant vis tiek tebevilkėjo savo visą odą dengiančius rūbus džinsus ir megztinį aukštu kaklu. Dar vis kartais norėdavo užsitraukti gobtuvą ant galvos ir visai pasislėpti, bet stengėsi su tuo noru kovoti.
O jei einu čia kaip tikra kvaiša? Gal Eion nei neketina ateiti. Svarstė. Būtų gaila, jeigu taip nutiktų. Pasijustų eilinį kartą atstumta. Su ta dažna būsena susitaikyti vis dar negalėjo taip lengvai.
Bet jis ten jau stovėjo ir mergaitė pasileido dar sparčiau.
- Labas. - Pasakė sustojusi.
- Oras kaip tik skraidymui. Tiesiog puiku. - Plepėjo guviai.
- Gaila, bet turim tik šitas vargšeles mokyklines šluotas. Tos geresnės pasiskolinti negaliu. Mano draugė dabar nekokios nuotaikos. O aš geriau dabar eičiau žadinti lokį miegantį žiemos miegu, nei kalbinčiau ją dėl tokio reikalo kaip šluota. - Nusišypsojo. Dėl to buvo neramu. Dėl to kas dėjosi su Dori ir Alanu, nes abu jai buvo svarbūs.
- Ar nebijai aukščio? - Pasiteiravo dėl visa ko.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 715
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #503 Prieš 1 metus »
Kuo toliau, tuo labiau Eion įsitikino, kad Gruodė neateis. Jis stovės ir lauks, o ji geriausiu atveju stovi kur nors pasislėpusi ir juokiasi iš to, kad jis patikėjo. Turbūt reikėjo tiesiog eiti į bendrąjį kambarį ir pasistengti pamiršti šitą susitikimą, kuris virto visišku fiasko. Vis dėlto nutarė dar kokią minutę palaukti ir, jo nuostabai, netrukus pamatė Gruodę. Ji nešėsi dvi šluotas.
- Labas, - atsargiai pratarė stengdamasis nuslėpti baimę, kurią jautė. Baimę, kad ji nepasirodys. Bet dabar, Gruodei atėjus, užslinko ir kitos rūšies nerimas - atrodė, kad ji ir vėl padarys kažką, kad jis papasakos per daug. Iš virtuvės tiesiog pabėgo, bet per taip neseniai buvusią nuodų ir vaistų pamoką vėl pasakė, ko nereikia. Kodėl ji jį taip veikia?
- Man nereikia geresnės šluotos, - sumurmėjo. Būtent taip ir buvo - skrisdamas ant greitos šluotos būtinai išsitėkštų ant žemės. Be to, kodėl kažkokia Gruodės draugė turėtų skolinti savo daiktą jam? O gal ji turėjo omenyje, kad pati norėtų paskraidyti ant geresnės? Taip, tikriausiai taip ir yra. Ir Gruodei su juo bus nuobodu.
- Nežinau, turbūt nebijau, - nejaukiai apsidairęs atsakė į klausimą Eion ir paėmė vieną šluotą. Nelabai žinojo, ką daryti toliau, tad taip ir liko stovėti. Atsargiai žvelgė į Gruodę ir laukė jos nurodymų, kaip reikia skristi.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 436
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #504 Prieš 1 metus »
- Geresnės šluotos patikimesnės. Bet aišku jos ir staigesnės. Todėl mokytis turbūt geriausiai tinka šitos. - Pasakė. Eion atrodė truputį neryžtingas. Įdomu ką galvoja. Mąstė. Prisiminė nuodus ir vaistus ir kaip parašė jam tą raštelį. Jis atrašė, kad viskas gerai. Bet ji tuo tikra nebuvo. Ir dabar mergaitė nenorėjo to aiškintis. Net nežinojo kaip reikėtų. Gal kai paskraidysim ir viskas bus gerai jis norės pats pasikalbėti. Juk artėja atostogos ir jam teks greitai palikti mokyklą.
- Tai gerai. Jei nebijai aukščio bus daug lengviau. - Pati prisiminė pirmą savo kartą ant šluotos. Kaip jaudinosi, o tada pakilusi pasijuto tiesiog nuostabiai. Tada taip smagiai pažaidė kamuoliu su Dori. Gal ir jis paskui norės pažaisti. Pamanė.
- Pasiguldyk šluotą priešais. Ištiesk į ją ranką ir sakyk op. Pabandyk ją prisišaukti. Paskui daugiau to niekada nereikės daryti. - Pradėjo pasakoti ji.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 715
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #505 Prieš 1 metus »
Ką reiškia, kad geresnės šluotos yra patikimesnės? Ar jam suprasti, kad tokios šluotos nėra nusipelnęs? Bet kodėl? Iki šiol nebuvo sulaužęs nė vieno skraidymo įrankio. O gal Gruodė turėjo omenyje visai ką kita? Dabar gilintis nesinorėjo, tad Eion tiesiog linktelėjo.
Berniukas nebuvo tikras, kad nebijo aukščio, tačiau dabar bijojo tai pripažinti. Geriau apsimesti, kad viskas sekasi puikiai, o paskui, jeigu ką, kažkaip kapstytis iš padėties. Gruodė nesityčios, ar ne? Ji buvo tikrai gera mergina, kuri kažkodėl norėjo padėti. Klausimas, kodėl, labai degino širdį, bet Eion nedrįso to paklausti. Bent jau ne dabar. Jeigu bent pusėtinai seksis, galbūt paklaust prieš patraukdamas savo keliu.
Klusniai paguldė šluotą priešais save, bet tiesti ranką ir su ta šluota šnekėti atrodė mažų mažiausiai kvaila. Argi tam, kad skristum, nereikia tiesiog atsisėsti ant jos ir pakilti? Įtariai pažvelgė į Gruodę, bet neprieštaravo. Galiausiai ištiesė ranką ir tarstelėjo:
- Op.
Šluota nė nekrustelėjo. Eion klausiamai žvilgtelėjo į varnanagę ir pratarė garsiau:
- Op!
Skraidymo įrankis suspurdėjo ant žemės, bet, regis, nė nesiruošė pakilti iki jo rankos. Pasidarė liūdna. Pasirodo, čia dar sunkiau nei nuodai ir vaistai.
- Op! - dar garsiau suriko, tačiau šluota ir vėl tik pasirito žeme. Eion nuleido ranką ir nudūręs akis į žemę sumurmėjo: - Aš nemoku...
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 436
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #506 Prieš 1 metus »
Iš pradžių atrodė, kad jis nedarys to, ką ji pasakė. Bet visgi pabandė. Net kelis kartus. Šluota lyg ir norėjo pakilti, bet nekilo. O Eion kaip visada ištarė tą patį, kaip ir pamokose, jei kas nenusisekdavo.
- Ji nori pas tave atskristi. Matai kaip juda? O tu ar tiki, kad taip bus? Kad ji pakils ir tu galėsi sėsti ant šluotos ir skrieti? Gal dėl kažko abejoji? Gal bijai pakilti? O gal šiaip netiki, kad šluota gali pas tave atskristi? Bet ji gali. Tikrai. Ir tau neblogai sekasi, nes šluota juda. - Jai atrodė, kad tereikia tik kažkokios kibirkštėlės ir šluotkotis pagaliau pakils.
- Pagalvok ar pasitiki šluota ar savimi ir tada pabandyk. O jei nenori bandyti antrą kartą galiu tave paskraidinti. Gal jei pajusi koks tai smagumas visos abejonės išnyks ir tu pats skrisi. - Kažką tokio pabandė ir su Sakura. Bet kai Gruodė ją paskraidino paaiškėjo, kad draugė bijo skristi, jai nepatiko aukštis ir Sakura nesijautė tvirtai.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 715
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #507 Prieš 1 metus »
Na, Gruodė buvo tikrai maloni mergina, bet šį kartą jau stipriai nusišnekėjo. Šluota nori? Ji tik daiktas, kaip gali kažko norėti? O gal Gruodė uždavė klausimą, į kurį šluota atsakė? Jau norėjo kandžiai to paklausti, bet ši varnanagė atėjo čia pamokyti skraidyti, tad sarkazmui nebuvo nei laikas, nei vieta. Taigi Eion taip ir liko stovėti ir spoksoti į tą norinčią pas jį atskristi šluotą.
- Kaip aš galiu pasitikėti šluota? - vis dėlto neištvėrė nepaklausęs. - Savimi tai ne, nepasitikiu. Bet šluota... Na, ji yra tik daiktas...
Viskas buvo pernelyg keista, bet jau geriau tai nei sudėtingas santykių aiškinimasis ar pastangos neišplepėti per daug. Ne, jis būtinai paskraidys, net jeigu užtruks čia iki nakties. Iki to laiko, kai Gruodė nebenorės jo matyti, žinoma.
- Ne, aš skrisiu, - ryžtingai ištarė ir ištiesė ranką. - Op. Op! OP!
Pagaliau pavyko - šluota pakilo, ir Eion netrukus gniaužė ją rankoje. Norėjo iš karto šokti ant jos ir kilti aukštyn. Atsargiai apžergė skraidymo įrankį, bet dabar vėl pajuto sukilusias baimes. Berniukas pažvelgė į Gruodę, bet bijojo prisipažinti, kaip jam nejauku.
- Man tiesiog atsispirti nuo žemės? - tikėdamasis laimėti laiko paklausė.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 436
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #508 Prieš 1 metus »
- Šluota magiškas daiktas. Nepaprastas. Gal tu manai, kad nuo jos laisvai gali nukristi. Abejoji. Taigi šluota nekyla, nes tu ja nepasitiki. - Ar jis turi omeny, kad išvis savimi nepasitiki. Ar tai, kad nepasitiki skraidymo įgūdžiais? O kai pirmą kart jie susitiko Varnė manė, kad Eion yra vienas iš tų bjaurių vaikigalių. Bet pasirodo, kad jį kamavo kažkas negero.
- Aš irgi dažnai nepasitikiu savimi. Bet vis bandau. Būna, kai nepasiseka. Bet kartais ateina diena, kai kažkoks norimas dalykas pasiseka ir tada jaučiuosi laiminga. - Atsakymas turbūt buvo labai bendras. Gal ir nelabai aiškus. Ji turėjo galvoje viską. Kad bando kerėti, bendrauti. Bando priimti save tokią, kokia yra ir negalvoti apie tai, kaip atrodo.
- Ir gerai. Skrisk pats. - Nusišypsojo. Ir pagaliau šluota pakilo.
- Valio. Taip. Dabar tereikia atsispirti. Kai suskaičiuosiu iki trijų kylam gerai? Viens, du, trys. - Tarė ir apžergusi savo šluotą atsispyrė nuo žemės.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 715
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #509 Prieš 1 metus »
Na taip, Gruodė nemelavo. Šluota tikrai buvo magiškas daiktas. Bet tai visai nepridėjo noro ar galimybių ja pasitikėti ar nepasitikėti. Viskas skambėjo kažkaip labai jau absurdiškai. Deja, Eion neturėjo nieko, ko galėtų paklausti, kaip visa tai reikėtų suprasti. Su juo šnekėjosi tik du žmonės mokykloje, ir vienas iš tų žmonių dabar kaip tik aiškino apie šluotas taip, tarsi jos būtų gyvos. Bet nenorėjo ginčytis, taigi tiesiog tylėjo.
Deja, netrukus suprato, kad iš tiesų teks skristi. Eion vylėsi, kad Gruodė dar paaiškins, kaip ir ką reikia daryti. O, pasirodo, ji jau kilo. Ir akivaizdžiai tikėjosi, kad jis darys tą patį. Bet man baisu mintyse pasakė berniukas, bet balsu to ištarti nė už ką neketino. Gal Gruodė ir gera, bet tikrai nesuteiks jai progos šaipytis. Ilgokai stovėjo ir net nežiūrėjo į varnangę. Įtarė, kad ji jau toliausiai nuskridusi ir pamiršusi, kad atėjo čia jį išmokyti skristi. Bet galiausiai reikėjo ryžtis. Taigi klastuolis atsispyrė nuo žemės ir pradėjo lėtai kilti į viršų.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.