0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • V kursas
  • *
  • 192
  • Taškai: 152
  • Lytis: Moteris
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #435 Prieš mėnesį »
Skausmo banga perliejo kūną, pradėdama nuo nosies. Akys trumpam užtemo, tačiau greitai Sigurdas vėl matė pasaulį ir jį stebinčią Deoiridh. Tik...kažkas buvo ne taip. Kilstelėjo ranką link veido, neatitraukdamas akių nuo škotės, tarsi klausdamas, kas neseniai nutiko. Laibi pirštai nusidažė raudonai, tik, deja, ten nebuvo pomidorų padažas. Atsitokėjo. Ūžtelėjo visi garsai, islandas išgirdo tylų ir išsigandusį jos murmesį. Kol kažkur viršuje dūzgė muštukas, dar pajuto buką maudimą nosyje.
-Mmman viskas gerai. - tyliai, bet gana užtikrintai prabilo jis. Sukepusios lūpos, lengva nuostaba ir dar kažkas vis dėlto naikino tą pasitikėjimą savimi, iš išorės paversdamos šviesiaplaukį mažu berniuku. Tokiu, kuriam reikėjo pagalbos... Bet akimirka praėjo. Amžiams. Ar škotė sugebėjo tai pamatyti?
Jis reagavo pakankamai lėtai ir per daug nepanikavo. Pasirodytų lyg ištežęs bailys, jei pradėtų cypti ar rėkti, išsigandęs paprasčiausio kraujo. O jis, tas nepadoriai ryškus skystis, nepaliaujamai kapsėjo žemyn. Vaikinukas žiūrėjo į ant delno užsiliekančius mažyčius lašelius. Tai hipnotizavo. Pradinis noras pasiimti nosinę iš kišenės buvo jau kažkur išgaravęs. Kelias sekundes net užmiršo šalia esančią koledžo draugę. Tačiau kaip tai greitai prasidėjo, taip greitai ir dingo.
Kai mintyse netikėtai suskambėjo susirūpinęs Mjorniro balsas, Sigurdui beliko atsakyti taip pat, kaip ir Deoiridh. Ko tu lauki? Gulkis! Apie kokį nors galimą burtažodžio panaudojimą jis net neužsiminė. Kranklys greičiausiai suprato, jog dabar po šiokio tokio sukrėtimo grifas nebūtų sugebėjęs kraujavimo sustabdyti burtais. Kas, kad penktakursis ir dar prefektas. Žinoma, buvo verta pabandyti bei tuo įsitikinti, bet gal nereikėjo sau pasidaryti dar daugiau problemų. Ir Deoiridh.
-Gal aš atsigulsiu. - pratarė, nukreipdamas žvilgsnį į ją, lyg klausdamas, lyg teigdamas.
Daugiau nieko nesakęs tiesiog išsitiesė ant kietos žemės. Sunėręs pirštus ant pilvo, islandas panašėjo į keistą lavoną, kurio mirties priežastis buvo ne ką mažiau keistesnė. Keli ryškiai raudoni lašai margino marškinėlius ir džinsus, bet tai nebuvo svarbu. Jis gailėjosi, kad taip kvailai sugadino susitikimą ir jos treniruotę. Net nepaklausė, ar mergaitei nieko nenutiko. Apgailėtina.
Atsimerkė. Dabar virš Sigurdo mėlynavo dangus, visai kaip jos akys.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • IV kursas
  • *
  • 456
  • Taškai: 311
  • Lytis: Moteris
  • Varliokas
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #436 Prieš mėnesį »
Aha, matau, kaip tau viskas gerai šiek tiek suirzo Deoiridh, tačiau garsiai nieko neištarė: jeigu jau vaikinas sako, kad taip yra, kas ji tokia, kad tuo abejotų? Deja, vis dar atrodė, kad turi kažką daryti ir jam padėti. Proto nušvitimas vis dar neatėjo į galvą, tad mergaitė taip ir liko spoksoti į Sigurdą. Kraujas, niekaip nesiliaujantis tekėti jam iš nosies, be galo gąsdino mergaitę, tačiau ji vis dar nežinojo, ką daryti. Nukreipė lazdelę į šviesiaplaukio veidą, tačiau ir toks veiksmas neatnešė naudos: ji vis tiek neįsivaizdavo, ką su ta lazdele galėtų nuveikti.
- Ee... Gal žinai kokį burtažodį? - galiausiai sumurmėjo Deoiridh, nors įtarė, kad tą daryti labai kvaila: islando galvoje tikriausiai dabar vietos burtažodžiams nėra... Jausdamasi esanti visiškai apgailėtina, mergaitė ir toliau tiesiog spoksojo į kraują.
- Ar tau skauda? - paklausė ji ir tuojau pat to pasigailėjo: juk tokius klausimus gali užduoti tik visiškas kvailys... Buvo labai apmaudu: pamačiusi kvidičo aikštėje pasirodžiusį vaikiną tikėjosi, kad jis atleido už pabėgimą. O dabar... Net jeigu tada ir atleido, dabar ji tik parodė esanti beviltiška idiotė. O koks vaikinas norės su tokia bendrauti?..
Staiga Deoiridh pradėjo raustis kišenėse. Tikėjosi rasianti kokią servetėlę ar ką nors panašaus. Laimei, aptiko truputį aptriušusią, tačiau švarią nosinę. Nebuvo drąsu liesti vaikinuko veidą, tačiau galiausiai pridėjo nosinę jam prie veido. Kelias akimirkas palaikiusi staigiai paleido - bijojo pernelyg artimo kontakto. Ji atsitiesė ir apsižvalgė. Tikėjosi, kad muštukas bus kur nors netoli - juk jį reikės kažkaip pagauti. Pakėlė akis labai laiku: kamuolys buvo visai čia pat ir taikėsi tiesiai Deoiridh į galvą. Mergaitė staigiai pasilenkė, bet neišlaikė pusiausvyros ir užkrito tiesiai ant Sigurdo.
- Atsiprašau! - staiga suriko ji ir pašoko. Nekreipė dėmesio, kad muštukas gali vėl būti visai čia pat. Daug baisiau buvo tai, kad tarp jos ir vaikino tą akimirką nebuvo jokio atstumo.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • V kursas
  • *
  • 192
  • Taškai: 152
  • Lytis: Moteris
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #437 Prieš mėnesį »
Sigurdas matė, kad grifės neįtikino. Vis dėlto neketino įpiršti savo nuomonės, jog puikiai jaučiasi. Anaiptol. Ji irgi tą žinojo, nes spoksojo į jį, lyg būtų išvydusi atgijusį savo baisiausią košmarą. Toks elgesys šviesiaplaukiui nelabai patiko, todėl beveik apsidžiaugė, kai ji išsitraukė lazdelę. Žvilgtelėjo į pagaliuką, nukreiptą tiesiai į veidą, ir nieko nesakė. Jeigu ji ketina sustabdyti kraują, tegu. Didesnė tikimybė, kad Deoiridh pavyktų kažką padaryti, negu jam. Bet ji tik pasiteiravo to islando. Tuo metu jis žvelgė į lašantį kraują, todėl laisvai galėjo apsimesti, kad neišgirdo. Tai daug geriau, negu kvailai ištarti, jog nežino jokio burtažodžio. Laimei, škotė irgi nieko nedarė, tačiau abu mokiniai buvo sutrikę ir pasimetę, tai puikiai įrodė dar vienas jos klausimas. Gana nesąmoningas, nes iš nosies varvantis kraujas aiškiai rodė, kad yra kitaip. Bet jo praleisti pro ausis niekaip neišėjo. Na, Sigurdas negalėjo apsimesti herojumi ir teigti, kad jam neskauda. Tai buvo netiesa. Tačiau sakyti, kaip suknistai jaučiasi ir nemaloniai maudžia nosį, netroško. Verkšlenančiu idiotu nenorėjo pasirodyti, vertėjo nežymiai pasiguosti, tad tarė:
-Mmm... Ne itin.
Tie trumpi atsakymai greičiausiai erzino ją. Bet ką jis galėjo padaryti? Jie savaime ištrūkdavo, o kai suvokdavo, kiek mažai pasakė, jau būdavo per vėlu kažką pridurti.
Pradėjęs kalbėtis su Mjorniru, beveik nepastebėjo, kaip Deoiridh susirado nosinę ir priglaudė prie veido. Vos tik ji prisilietė, grifas neatšlijo, nors išties nustebo. Nesitikėjo tokio veiksmo, kai atrodė, jog ji tik bus kaip statula ir visiškai nieko nedarys. Nors sėdėjo visai ramiai, pulsas šoktelėjo į neįsivaizduojamas aukštumas. Kas man daros?! Nusiramink, kvaily! įsakė sau. Bet žvilgtelėjo į jos akis kaip tik tą sekundę, kai mergaitė staiga atsitraukė. Spėjo kažką jose įžvelgti, tik ką?
Beveik nesupurvinta nosinė švelniai nupleveno žemyn. Iš jos daug naudos nebuvo - škotė bent jau stengėsi, bandydama tuo pačiu metu spjauti ir į savo baimę. Nes kieno, jei ne jos veikiama, Deoiridh taip ilgai nieko nedarė? O ko ji bijo? Prisiminė praeitą susitikimą, jo pabaigą. Prisilietimų? Toks spėjimas greitai pranyko minčių ir pojūčių košėje, nes islandui reikėjo priimti skubų sprendimą.
Atsigulė. Šiek tiek pagerėjo. Vis dėlto, kad būtų dar geriau, nusprendė dar pasivalyti su nosine. Tačiau kažkodėl jos delne nebuvo. Pamėgino kilstelėti galvą ir gal net paprašyti paduoti nosinę, kai ji užvirto. Ko jau ko, o šito jis tikrai nesitikėjo. Vietoj dangaus mėlynės į šiaurietį dabar jau žvelgė jos akys. Vėl skruostus nudažė žavus raudonis, tik šįkart animagė galėjo žinoti to priežastį. Nespėjus net įsivyrauti nejaukiai tylai ar suvokti, kas čia iš tikrųjų vyksta, ji netikėtai atsitraukė, sušukdama atsiprašymą.
Kelias akimirkas dar patysojo, bet greitai jis atsisėdo, nenorėdamas tapti panašaus įvykio auka. Sigurdas nesidrovėdamas dirstelėjo aukštyn, į Deoiridh, nors veide karaliavo rausva spalva, visai nepridedanti jam norimo rūstumo. Giliai alsavo, lyg ką tik būtų nubėgęs maratoną. Širdis daužėsi, neatsigaudama nuo patirto sukrėtimo. Nepaisant to, kad suprato, jog tai buvo tiesiog nelaimingas atsitikimas, islandas kaltinančiu žvilgsniu perliejo ją. Laimei, bent jau kraujas nustojo bėgti. Tačiau tai tik šiek tiek pataisė subjurusią nuotaiką. Ką tu čia išdarinėji?! norėjosi rėkti. Vis dėlto, lūpos kol kas buvo sučiauptos. Ta dingusi ir slepiama asmenybės dalis troško pasirodyti. Įtampa augo, tyla stiprėjo. Pradėjo erzinti netikėti rudaplaukės veiksmai ne tik šiame susitikime, bet ir iš anksčiau.
Pamažu, bet kartu ir stebinančiai greitai, užvaldė...kai kas. Kai kas iš praeities. Žybtelėjusios akys išdavė tai.
-Ką... - pradėjo grifas, ketindamas išrėžti, ką galvojo. Galbūt būtų ir pasakęs, jei ne pasijutęs metalo skonis burnoje. Tai galėjo reikšti tik viena: vėl pratrūko tekėti nelemtas raudonas skystis. Bet būtent tai padėjo atsipeikėti, grįžti į savąjį ,,aš’’. ...O gal jis ir buvo savimi? Gal tai tiesiog buvo jo tamsioji pusė?..
Islandas nieko nelaukdamas susirado ir prisidėjo nosinę. Dar kartą žvilgtelėjo į Deoiridh. Šįsyk susigėdo.
-Gal... reikėtų tą muštuką pagauti, kad... daugiau taip nenutiktų. - lėtai ištarė jis, turėdamas omenyje to kamuolio smūgį į nosį. Kito neseniai įvykusio atsitikimo net neminėjo, apsimetė, jog nieko nebuvo. Kaip ir to, kaip ir kodėl Sigurdas ką tik elgėsi. Teisintis nesiveržė. Kokiu būdu jis tai būtų paaiškinęs? Pasakoti savo gyvenimo istoriją nuo pradžios iki galo? Ačiū, ne.
Štai jis jau antrą sykį nesąmoningai praranda savitvardą šalia jos: tai nuodų ir vaistų pamokoje, tai čia. Tik šalia nebuvo augintinio, kuris sustabdytų vaikinuką. Pala, anksčiau jis buvo, o kur jis dabar? Mjornirai...?

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • IV kursas
  • *
  • 456
  • Taškai: 311
  • Lytis: Moteris
  • Varliokas
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #438 Prieš mėnesį »
Deoiridh puikiai suprato, kad jos užduotas klausimas buvo gan kvailas. Vis dėlto įsivyravusi tyla kiek žeidė. Tikėjosi kažko, tačiau pati nežinojo, ko. Tik ne tokio trumpo atsakymo! teko pripažinti, kai Sigurdas pagaliau teikėsi pasakyti du žodžius. Deoiridh niekaip neparodė, kad toks atsakymas ją nuvylė. Stengėsi nesusidurti su vaikinuko akimis ir mąstė.
Nosinei nusileidus tiesiai ant žemės, Deoiridh labai tyliai atsiduso. Ji ne tik bijo prisiliesti, bet galiausiai tą padariusi beviltiškai susimauna! Atrodau kaip visiška nevėkšla... liūdna mintis atėjo į galvą.
Deja, netrukus šią problemą buvo galima pamiršti. Kadangi Deoiridh nespėjo nusukti akių, jai užgriuvus ant islando, judviejų žvilgsniai susidūrė. Tai, ko gero, mergaitę išgąsdino net labiau nei fizinis kontaktas. Žinoma, netrukus po to, kai ji pašoko, Sigurdas atsisėdo - o kas norėtų užkrentančios mergaitės pavojaus sau virš galvos? Deoiridh juto, kad vaikinas žvelgia į ją, tačiau žvilgsniams susitikti nebeleido - buvo pernelyg nejauku. Vis dėlto išgirdusi jo gilų alsavimą rudaplaukė žvilgtelėjo į koledžo draugą - ir spėjo pamatyti jo žvilgsnį, kuris atrodė... kaltinantis? piktas? suirzęs? Juk atsiprašiau! Be to, ne aš paleidau tą prakeiktą muštuką! suirzo Deoiridh ir susiraukė. Ko jau ko, bet šito nesitikėjo. Kad Sigurdas ant jos supyktų už nelaimingą atsitikimą?! O juk... Minties baigti nespėjo - ją petraukė pradėtas, bet taip ir neužbaigtas islando klausimas. Jis, deja, neatrodė labai draugiškas - vienintelis žodis, išsprūdęs Sigurdui, skambėjo pernelyg šaltai.
Prieš kelias minutes Deoiridh būtų net pašokusi iš džiaugsmo, kai Sigurdas paėmė jos nosinę. Dabar tai nebebuvo svarbu. Mergaitė juto tik apmaudą. Tikėjosi, kad islandas yra tas žmogus, kurio pagalba ji galės mokytis bendrauti. Atrodo, atleido už akibrokštą prie ežero, sutiko jai padėti. O dabar... Kam tada reikėjo apsimetinėt? liūdnai paklausė savęs Deoiridh. Nenoromis teko pripažinti: Matthew buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji išties galėjo pasitikėti. Šis supratimas, deja, buvo labai skaudus.
Naujas klausimas, kurį Sigurdas teikėsi pabaigti, buvo ištartas draugiškesniu tonu. Lyg ir. Vis dėlto Deoiridh jau suprato: šis vaikinas yra lygiai toks pat kaip ir visi kiti. Juo pasitikėti negalima - o jeigu ji manė kitaip... Ką gi, pati kalta. Labiausiai norėjosi rėžti, kad Sigurdas dabar gali pats gaudyti savo prakeiktą kamuolį, tačiau kažkas to padaryti neleido. Deoiridh bandė įtikinti save, kad tai tik nenoras atskleisti kortų - tegul Sigurdas mano, kad ji nieko nesuprato. Vis dėlto širdyje atkakliai ruseno viltis: gal vis tik Sigurdas nėra toks kaip visi? Kaip jai žinoti?
- Kodėl sutikai man padėti treniruotis? - pačiai sau netikėtai ištarė grifiukė. Sigurdo klausimą paprasčiausiai ignoravo. Kad nereikėtų žiūrėti į vaikinuką, dairėsi po aikštę to prakeikto kamuolio - nemalonių įvykių kaltininko.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • V kursas
  • *
  • 192
  • Taškai: 152
  • Lytis: Moteris
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #439 Prieš 4 savaites »
Jis padarė didžiulę klaidą. Ir vėl. Kodėl reikėjo prarasti savitvardą? Juk puikiai matė, kad tai nutiko netyčia. O Sigurdas dabar jautė, jog jo elgesys nuliūdino ir supykdė Deoiridh.
Pateikęs kur kas draugiškesnį klausimą nenusiramino, savijauta nepagerėjo. Grifas gailėjosi. Norėjo atsukti laiką atgal. Nors jie nebuvo nei draugai (o gal?), nei dar kas nors, pajuto, kad prarasti ją reikštų daug. Juk be jos neturėjo artimesnių žmonių Hogvartse. Tai supratęs, sudrebėjo. Bet šito dalyko netroško atskleisti.
Jis matė mergaitės apmaudą, nusivylimą ir tarsi pats kentėjo. Nuleido galvą. Koks aš kvailys! Tų žodžių nepakako. Keisčiausia, kad nors jautėsi bjauriai, nenorėjo prasmegti skradžiai į žemę, tiesiog vylėsi tai kaip nors ištaisyti.
Trokšdamas kai ką sužinoti, kreipėsi į Mjornirą. Ko nori? Nuskambėjo irzlus, bet kartu ir keistai globėjiškas, balsas. Kodėl tu manęs nesulaikei? Penktakursis susiraukė. Kodėl turėčiau? Juk turėtum pats save mokėti kontroliuoti. Tu jau ne vaikas. Paskutinis sakinys tarytum sprogo ir išsitaškė jo galvoje. Prislėgė krūtinę. Ak, kaip jis geidė susigyventi su šia žiauria pribloškiančios tikrovės dalimi, tačiau tai buvo netinkama vieta, netinkamas laikas.
Sigurdas pagaliau atsistojo. Kraujas jau nebėgo, todėl suglamžė nosinę ir įsikišo į kišenę. Jis nustebo, kai Deoiridh prabilo. Nejauki tyla nutrūko. Aišku, pastebėjo, kad ji atsiliepė visai ne į temą, bet, saugodamas pokalbį, nutarė apie tai neužsiminti. Ir taip buvo per daug dalykų, kurie gadino šį susitikimą.
Vis dėlto užduotas klausimas buvo toks, į kurį visai nesinorėjo atsakyti. Mintyse tuoj pradėjo skambėti įvairiausi atsakymai, iš kurių nė vienas nebuvo ištartas. Nė vienas netiko, jie visi būtų privertę pasijusti nepatogiai. Kelias sekundes jis tiesiog spoksojo į škotę, lyg būtų nieko nesupratęs. Tiesiog nenutuokė, ką pasakyti, kad neskambėtų labai absurdiškai ir kvailai. Šiaip ar taip, nuo tokio tiesaus klausimo islandas negalėjo išsisukti.
-Ee... Tiesiog... - tik tiek išspaudė, karštligiškai galvodamas tolesnį sakinį. Nors atrodė, kad jis renka tinkamesnius žodžius, iš tikrųjų lakstančios akys sakė, jog geriau rudaplaukė nebūtų to pasiteiravusi. - Norėjau pagelbėti, pasišnekėti, susiti... - pradėjo berti žodžius, žiūrėdamas ne į ją, bet kažkur virš jos. Tuomet žvilgsnis už kažko užkliuvo. O ne. Balsas trumpam užstrigo, nutraukdamas sakinį, tačiau Deoiridh galėjo nuspėti jo pabaigą.
-Pasilenk! Kamuolys! - riktelėjo.
Muštukas dar buvo ganėtinai toli, už jos nugaros, bet jis nenumaldomai skriejo į mokinius milžinišku greičiu. Po poros sekundžių turėjo atsidurti visai šalia ir kažkuriam iš jų trenkti.
Per akimirksnį galvoje susidėliojo veiksmų planas. Sigurdas atsistojo plačiau, ruošdamasis pagauti muštuką, nes šis daiktas kėlė pavojų. Na, ne mirtiną, bet užteko vieno stipraus smūgio, kad suprastų, jog nenori dar vieno vožtelėjimo. Sau arba Deoiridh. Taip pat reikėjo kažkaip išpirkti savo kaltę, kurią vis dar jautė.
Visas dėmesys dabar buvo nukreiptas į kvidičo kamuolį, todėl nežiūrėjo, ar animagė paklausė vaikinuko. Nors laukė jo, smūgis į krūtinę vis tiek buvo netikėtas. Nepaisydamas skausmo, nelaukė, kol tas nirtus kamuoliukas pabėgs, tad tvirtai priglaudė prie kūno. Muštukas niekaip nenorėjo pasiduoti, porą kartų netgi šiurkščiai kumštelėjo jį, tad Sigurdas kluptelėjo kelis žingsnius atgal, vis dar tvirtai laikydamas kamuolį. Jau kėlė pergalingas akis į Deoiridh, kai po kojomis kažkas sutraškėjo.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • IV kursas
  • *
  • 456
  • Taškai: 311
  • Lytis: Moteris
  • Varliokas
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #440 Prieš 4 savaites »
Deoiridh nežinojo, ar Sigurdas suprato jos apmaudą. Stengėsi nežiūrėti į vaikinuką, mat juto, kaip liūdesys vis labiau graužia širdį. Ji norėjo - nuoširdžiai norėjo - pasitikėti islandu, tačiau nebežinojo, ar tokia viltis kada nors sugrįš. Reikėjo tikėtis, kad jis ką nors atsakys į klausimą. Ir kad pagaliau atsakymas nebus vienas vienskiemenis žodis.
Rudaplaukė girdėjo, kad Sigurdas atsistojo, tačiau ir toliau atkakliai nežiūrėjo į jį. Įtarė, kad atsakymo nebesulauks. Nusivylimas vėl pradėjo rodyti save, kai pagaliau pasigirdo vaikino balsas. O atsakymas buvo kaip tik toks, kokio labiausiai ir nenorėjo Deoiridh: trumpas ir absoliučiai nieko nepasakantis. Animagė jau norėjo atsisukti ir tiesiai šviesiai išrėžti Sigurdui, ką apie jį mano, kai jis teikėsi išspausti dar kelis žodžius. Šis tęsinys buvo labai netikėtas. Ir Deoiridh nežinojo, kas buvo didesnis stebuklas: ar tai, kad tęsinys buvo, ar jo turinys. Mergaitė teikėsi pažiūrėti į islandą, tačiau su jo akimis nesusidūrė - šį kartą atėjo jo eilė žiūrėti nežinia kur. Tas paskutinis žodis, kurio neužbaigė koledžo draugas, kėlė pernelyg daug klausimų. Kodėl? kelis kartus pakartojo sau grifiukė, tačiau garsiai žodžio neištarė: iš pradžių buvo pernelyg nejauku, o vėliau, kai jau žiojosi, teko staigiai pulti ant žemės, nes jų link skriejo tas pats kamuolys, kuris jau sukėlė šitiek problemų. Ir aš planuoju žaisti kvidičą? Ši mintis, tokia paprasta ir žemiška, nustebino pačią mergaitę. Dabar šis sportinis žaidimas atrodė kaip kažkokia neaiški ateities vizija. Dabartis reikalavo pagaliau ką nors išsiaiškinti su vaikinuku, kuris atkakliai grūmėsi su kamuoliu. Reikia pripažinti, kad Sigurdo drąsa sužavėjo rudaplaukę. Juk ne bet kas stotų gaudyti tokio kamuolio tiesiog plikomis rankomis. Deoiridh atsisėdo ant žemės, tačiau akių nuo vaikinuko nenuleido. Buvo įdomu stebėti, kaip kamuolys ir žmogus bando įrodyti savo pranašumą. Atrodė, nė vienas neketina pasiduoti. Mergaitė pradėjo naršyti ieškodama savo lazdelės, mat norėjo kažkaip padėti Sigurdui. Deja, ji nė neįsivaizdavo, ką reikėtų daryti, o ir ginklo niekaip negalėjo rasti. Nutarusi, kad teks tai padaryti vėliau, kai muštukas bus sėkmingai įgrūstas į savo vietą, Deoiridh toliau stebėjo dvikovą. Atrodė, kad vaikinas pagaliau nugalėjo kamuolį, tačiau tada kažkas įtartinai trakštelėjo. Ir tai padarė taip garsiai, kad rudaplaukė iš karto suprato: garsas būtų toks, tarsi būtų perlūžęs koks medinis daiktas. Plonas ir ilgas medinis daiktas. Keturiolikmetė stryktelėjo nuo žemės ir vos ne bėgte prisiartino prie Sigurdo. Visai nebepaisė to, kad jis kovoja su mirtinai (arba ne) pavojingu kamuoliu. Pažvelgusi jam po kojomis pamatė tai, ko ir bijojo: iš po vaikinuko bato kyšojo lazdelės galas. Neprireikė daug laiko, kad Deoiridh suvoktų: tai ne šiaip koks medinis pagaliukas, tai - jos burtų lazdelė.
Iš pradžių mergaitė supyko. Nespėjusi to parodyti ji suprato, kad Sigurdas nenorėjo to padaryti - juk jis turėjo susitelkti į prakeiktą kamuolį. Vis dėlto iš galvos neišėjo vaizdas, kaip jis aiškiai supyko ant jos pačios už tai, kad ji užvirto. Labai norėjosi tokiu pat tonu ištarti tą patį "Kodėl?" Vis dėlto Deoiridh nutylėjo. Stengėsi nežiūrėti vaikinui į akis. Vietoj to ji priėjo prie kamuolių dėžės ir įtempusi jėgas nutempė ją kiek galėdama arčiau islando. Daugiau nesugalvojo, kaip galėtų padėti. Atsistojusi per kelis žingsnius nuo vaikino žiūrėjo į jį ir laukė, kada gi jis pagaliau teiksis nulipti nuo lazdelės - mergaitei reikėjo išsiaiškinti, ar viskas jau prarasta.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • V kursas
  • *
  • 192
  • Taškai: 152
  • Lytis: Moteris
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #441 Prieš 3 savaites »
Sigurdas turėjo nujausti - ir nujautė - kad jo žodžiai mažių mažiausiai nustebins koledžo draugę. Tačiau jei ji norėjo sužinoti tiesą, ją gavo. Visai nesirengė meluoti, ypač po to, kai beveik be reikalo ir beprasmiškai supyko ant Deoiridh. Kadangi jis sukėlė neabejotinai dar daugiau minčių bei nežinomybės, spėliojimų škotės galvoje, beliko tik džiaugtis, kai akiratyje pasirodė muštukas. Jis nutraukė nejaukią tylą ir užtildė bekylančius klausimus. Bet greičiausiai tik kuriam laikui.
Grifui grumiantis su kamuoliu visas pasaulis trumpam pranyko. Dėmesys buvo nukreiptas tik į muštuko sulaikymą, ką jis iš visų jėgų stengėsi padaryti. Tačiau tas užsispyręs daiktas niekaip nepasidavė. Sudavęs kelis smūgius į ir taip sumuštą krūtinę, kamuolys, rodos, leidosi būti nugalėtas stipresnio varžovo. Vaikinukas jau norėjo kilstelėti galvą, kai ant kažko užmynė. Akys vėl nusileido žemyn trokšdamos išsiaiškinti, kas ten buvo. Bet tai išblaškė. Vos nepaleido jo. Paskutiniu momentu spėjo sureaguoti ir sulaikyti muštuką, dar stipriau įkalinti savo gniaužtuose. Tik tada Sigurdas drįso dirstelėti kur nors kitur. Žvilgsnis iškart užkliuvo už kvidičo reikmenų dėžės. Net nepastebėjo, kaip Deoiridh ją atitempė. Mintyse tyliai padėkojo, nes žodžiai vėl greičiausiai būtų sukėlę šiokį tokį nejaukumą. Pripildytas keisto džiugesio, lyg nugalėtojo euforijos, jis prisiartino prie skrynios su kamuoliais.
Pagaliau įgrūdęs muštuką į savo vietą ir uždėjęs apsauginius diržus, šiaurietis atsiduso iš palengvėjimo ir gal netgi nuovargio. Nusibraukė suprakaitavusius delnus į džinsus, bet šie vis dar buvo nemaloniai drėgni ir šilti. Skaudėjo viską. Rankas, šiek tiek maudė raumenis, ypač krūtinę, ant kurios neabejotinai turėjo atsirasti keletas didelių mėlynių. Tuomet kai ką prisiminė. Pasisuko Deoiridh pusėn, akimirką bandė įžiūrėti ant žolės gulintį daiktą, kol galiausiai atsidūrė šalia jos. Islandas, vis dar nepratardamas nė žodžio, žvilgtelėjo žemėn. Pailgas šviesus pagaliukas - lazdelė - buvo perlaužtas per pusę.
-Čia tavo? - paklausė, norėdamas išsklaidyti tylą, nors numanė animagės būsimą atsakymą.
Pasijautė nesmagiai. Rodos, viskas privalėjo pasitaisyti jam sugavus patrakusį muštuką, bet ne. Jis būtinai turėjo užlipti ant nežinia iš kur atsiradusios škotės burtų lazdelės. Tai  tikriausiai suteiks priežastį jai niršti ant Sigurdo. Tačiau, kas keisčiausia, kol kas jokių piktų žodžių ar susiraukusių minų jos veide nebuvo. Žinoma, tai stebino, tad nuotaika vos vos pasitaisė, nes jam kol kas neteko tapti pykčio auka. Vis dėlto, kaltės jausmas neišgaravo kaip dūmas, jis greičiau graužėsi į kaulus, sroveno kraujagyslėmis tarsi nuodai. Euforija, kurią dar visai neseniai jautė, buvo išnykusi. Negana to, atsirado dar kai kas. Šviesiaplaukis iš tikrųjų suprato, ką išgyveno Deoiridh: buvo patyręs tai savo kailiu. Laukė jos reakcijos. Juk kai neteko savojo pagaliuko, baisiai pyko ir nenorėjo pasitikėti tuo žmogumi, su kuriuo ten buvo, nors tik iš dalies ta klastuolė buvo kalta. Sigurdas dar ir dabar žinojo turintis pyktį, bet šis buvo toks išblukęs ir neaiškus, kad vargiai galėjo vadintis neapykanta.
Ateidamas čia jis troško tik susitikti, pagelbėti, o štai kas gavosi! Akimirksnį prarado savitvardą, sulaužė jos burtų lazdelę, kas dar atsitiks? Jau nekalbant apie muštuko paleidimą sau į nosį ar... Mintys savaime nukrypo prie dar vieno atsitikimo, bet vaikinukas laiku užgniaužė tai ir prisivertė prabilti:
-Aš... Atsiprašau... - sakinys netikėtai pavirto į šnabždesį. Reikėjo kažkaip užpildyti nemalonią tylą ir islandas labai nenoromis prašneko, prisimindamas apskretusį raudonplaukį bomžą:
-Žinau, kur galėtum pigiai gauti naują lazdelę...
Po šių žodžių užsimerkė, lyg nenorėdamas matyti perlaužto pagaliuko, galbūt jų keisto bendravimo pabaigos.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • IV kursas
  • *
  • 456
  • Taškai: 311
  • Lytis: Moteris
  • Varliokas
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #442 Prieš 2 savaites »
Prakeiktas muštukas, tapęs visos keistos ir nemalonios situacijos kaltininku, dabar tapo gelbėtoju. Buvo daug paprasčiau pulti ant žemės ar vėliau iš padilbų žiūrėti, kaip Sigurdas kovoja su tuo nenuorama. Deoiridh stebėjo islandą ir nejučia žavėjosi jo drąsa ir stiprumu. Šis suvokimas labai išgąsdino mergaitę. Visa laimė, dabar nereikėjo nieko sakyti.
Ar Deoiridh tikėjosi padėkos už tai, kad atvilko sunkią dėžę? Ko gero, nuoširdus atsakymas būtų "taip", tačiau iš dalies ji buvo dėkinga ir už tai, kad Sigurdas nieko nesakė - tai apsaugojo ją pačią nuo bet kokio kalbėjimo.
Muštukui atsidūrus dėžėje Deoiridh apėmė dvejopas jausmas. Visų pirma, ji pajuto palengvėjimą: kamuolys saugiai pririštas, jis nebegrasins. Kita vertus, šis saugumas atlaisvino tiek mintis, tiek žvilgsnį. Į Sigurdą atvirai žiūrėti vis dar nesinorėjo, tad Deoiridh nebežinojo, kur padėti akis. Galiausiai mergaitė nuleido žvilgsnį į žolėje tebesimėtančią lazdelę. Ir čia pat to pasigailėjo - tai patraukė vaikinuko dėmesį. Jam prisiartinus, rudaplaukė vos susilaikė instinktyviai neatsitraukusi: kito žmogaus - ypač šio - buvimas visai šalia vis dar vertė ją jaustis nepatogiai.
- Aha, - teištarė ji ir labai tikėjosi, kad balsas nesudrebėjo. Bandė suprasti, ką jaučia dabar. Žinoma, nesidžiaugė dėl tokio įvykių posūkio. Vis dėlto kiek pagalvojusi suprato, kad nejaučia ir pykčio ar liūdesio. Galiausiai Deoiridh nusprendė, kad tai yra rūpestis. Ir netgi ne dėl to, kad ji prarado galimybę atlikti pamokose skirtas užduotis. Iš kur aš gausiu pinigų naujai? rūpinosi grifiukė puikiai suprasdama: jeigu ji paprašytų, Matthew lazdelę jai tikrai nupirktų. Bet jo prašyti negalėjo - ypač po to, kai iki pat šiol dar neapsilakė herbologijoje.
- Juk tu dėl to nekaltas, - į nelauktą atsiprašymą atsakė Deoiridh. Tiesą sakant, tokių žodžių neplanavo, bet dabar suprato, kad nenori pykti ant Sigurdo. Jau buvo beveik pamiršusi keistą jo... išpuolį, kuris, tiesa, buvo nutrauktas vos tik prasidėjęs. - Pati žiopla, kad ją numečiau.
Deoiridh prisiminė, kodėl buvo išsitraukusi lazdelę, ir susigėdo: islandas gavo į nosį, po to kovojo su muštuku, o ji nė nepaklausė, kaip jis jaučiasi. Žiojosi tai ir padaryti, kai Sigurdas teikėsi ištarti visą sakinį. Tai buvo netikėta, bet kartu ir smagu - gal kada nors jie sugebės normaliai pasišnekėti?
- Eee... Būtų gerai, - sumurmėjo Deoiridh. Nelabai norėjo sakyti, kad neturi nė trijų knutų, tad tik pridūrė: - Ačiū.
Apžvelgusi aikštę mergaitė puikiai suprato: ji kvidičo šiandien tikrai nebežais. Jeigu susimaus per rungtynes, galės kaltinti tik save. O štai Sigurdui, ko gero, teks apsilankyti ligoninėje. Ir kas dėl to kaltas? Dar kartą ji!
- Ačiū už gerus norus, - nelabai jaukiai sumurmėjo rudaplaukė. - Ir atsiprašau, kad taip išėjo. Manau, tai reikėtų keliauti pas seselę. Eime, galiu... palydėti.
Deoiridh labai nustebo dėl šios ilgos iškalbos. Staiga tirštai išraudusi ji žvilgtelėjo į Sigurdą ir skubiai nuleido akis į kamuolių dėžę. Paėmusi ją ėmė tempti persirengimo kambario link. Teliko tikėtis, kad Sigurdas eina iš paskos.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • V kursas
  • *
  • 192
  • Taškai: 152
  • Lytis: Moteris
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #443 Prieš 2 savaites »
Aš nekaltas?! Sigurdas nustebęs pasisuko į Deoiridh ir pakėlė antakius. Siaubingai keista buvo girdėti, kad ji kaltina save ir tik save, jog prarado magiškąjį pagaliuką. Juk jis tokioje pačioje situacijoje labiau vertė kaltę kitiems, baisiai pyko, o dabar iš škotės lūpų to visai nebuvo girdėti. Neatrodė, kad ketina niršti, rėkti ar kitaip išreikšti viduje glūdinčias emocijas. Savaime aišku, jos egzistavo, bet kažkodėl animagė jų nerodė. Vis dėlto, tai veikė kaip neįprastas padrąsinimas, tad vaikinukas kalbą nukreipė šiek tiek kitur.
Palengva užsimerkė bei negirdimai atsiduso. Regis, lazdelės sulaužymas neturėjo daug įtakos jų bendravimui. Nuskambėjus tyliam paraginimui kalbėti toliau, jis truputėlį nudžiugo ir tarė:
-Turėtum susisiekti su tokiu Kaidenu Byrne.
Rodos, visai neseniai, o iš tikrųjų jau prieš metus, sužinojo apie šį žmogų. Niekad nesitikėjo, kad jo vardą tars dar kitam asmeniui, ypač Deoiridh. Pasijautė geriau, galėdamas bent taip padėti jai, bet išgirdęs padėką islandas tik linktelėjo. Visų pirma, eilinį kartą nenutuokė, ką sakyti. Nors ne, taip teigti būtų buvę gan netikslu, tiesiog... Be to, mergaitė ėmė žvalgytis po kvidičo aikštę, todėl ir jis nukreipė dėmesį nuo vargšo pagaliuko. Apsidairė. Įdėmus žvilgsnis vėl nukrypo į grifę, vos tik ši prabilo. Šįsyk ne be priežasties. Dar vienas ,,ačiū‘‘ keistai paveikė Sigurdą - jo akys nelauktai suspindo, bet tuoj pat ir apsiblausė, neleisdamos škotei to pastebėti. Kiek nuleido galvą po kitų jos žodžių, nes darėsi keista girdėti vis dažnėjančius atsiprašymus ir padėkas, pradžioje tartus labai šykščiai. O dabar jie birte biro iš lūpų. Šiaurietis nespėjo nei pagalvoti apie tai, nei įsiterpti, kai Deoiridh užsiminė apie seselę. Reikia pripažinti, jis buvo visai užmiršęs muštuko smūgį į nosį. Truputį suraukęs antakius atsargiai ją pasičiupinėjo. Tos vietos neskaudėjo, ji nebuvo persikreipusi, tad buvo galima ramiai teigti, kad į ligoninę vaikinukas neis. Nesvarbu, kaip baisiai atrodė sukrešėjęs kraujas.
-Ne, man tikrai viskas gerai... - paprieštaravo, dar ketino kai ką pridurti, tačiau greitai nutilo, pamatęs paraudonavusią škotę.
Trumpam susidūrus su jos mėlynomis akimis, pajuto vos vos lengvą karštį skruostuose, o gal jam taip tik pasirodė. O gal ir ją papuošęs rausvumas buvo tik vaizduotės žaismas? Akimirką suabejojo net tuo, bet Deoiridh, netikėtai nudelbusi žvilgsnį, ėmė tempti kamuolių dėžę iš aikštės vidurio. Greičiausiai tai nebuvo prasimanymas.
Islandas sutrikęs jau žingsniavo iš paskos, kai dar kartą užlipo ant lazdelės. Mintyse nusikeikęs, paėmė visiškai perlaužtą šviesaus medžio pagaliuką ir įsikišo į kišenę. Tuomet, kiek pabėgėjęs, jis netaręs nė žodžio sugriebė kitą skrynios rankeną.
Neaišku, ar ta tyla, kuri įsivyravo tarp mokinių buvo jauki, tačiau ji leido grifui susigaudyti jausmuose ir emocijose. O pasirodęs raudonis vėl greitai blanko.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • IV kursas
  • *
  • 456
  • Taškai: 311
  • Lytis: Moteris
  • Varliokas
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #444 Prieš 2 dienas »
Pakelti antakiai šiek tiek nustebino Deoiridh. Ar ji turėjo reaguoti kitaip? Ar ir vėl susimovė? Mintyse perkračiusi savo žodžius niekaip negalėjo suprasti, kas iššaukė tokią islando reakciją. Neatrodė, kad labai nusišnekėjo ar pasakė kažką grubaus... Deja, panašu, kad Sigurdas yra vienas iš daugelio žmonių, kurių ji nėra pajėgi suprasti.
Dar vienas sakinys, kurį koledžo draugas sugebėjo ištarti be pertrūkių, keistai pradžiugino Deoiridh. Ji įsidėmėjo paminėtą pavardę, bet daug svarbiau nei ta informacija buvo faktas, kad Sigurdas vis dėlto geba neužsikirsdamas pasakyti net kelis žodžius. Mergaitė tik linktelėjo padėkodama, tačiau nieko neatsakė - kažkodėl pasidarė baisu, kad balsas gali išduoti pernelyg daug.
Tiesą sakant, kažką tarsi išdavė ir lakstantis Sigurdo žvilgsnis. Vienu momentu rudaplaukė jautėsi nejaukiai, nes vaikinas įdėmiai ją stebėjo, bet štai jau po akimirkos buvo galima nusiraminti, mat jis nukreipė žvilgsnį į šalį. Animagė bandė suprasti, ką visa tai galėtų reikšti, tačiau sekėsi sunkiai. Tam, ko gero, labiausiai trukdė bendravimo su žmonėmis praktikos stoka. Atrodė, kad daugelis žmonių perskaito jos emocijas kaip atverstą knygą. Kodėl tuomet ji pati nesugeba nieko išskaityti?! Tai buvo šiek tiek gąsdinanti mintis, tačiau ją pavyko nustumti į šalį: Sigurdui reikėjo pagalbos, ir ji buvo nusiteikusi tą pagalbą suteikti. Dėl tos priežasties vaikinui pasakius, kad jam viskas gerai, buvo labai apmaudu: Deoiridh norėjo jam padėti. Taip pat norėjo tiesiog praleisti dar šiek tiek laiko kartu - nors tai prisipažinti buvo baisu net ir sau. O dabar... Jeigu jis išties neis į ligoninę, jiedu jau visai netrukus turės išsiskirti, o kitą susitikimą į nežinomus tolius nukels ta pati baimė ir sutrikimas, kuris trukdė normaliai pasikalbėti. Ši mintis buvo liūdna, tačiau rudaplaukė puikiai žinojo: Sigurdas neturi teisės sužinoti, kaip ji jaučiasi.
- Jeigu esi tikras, kad viskas gerai, tada puiku, - sumurmėjo mergaitė. Įsidrąsinusi pažvelgti į islando veidą Deoiridh lyg ir pastebėjo lengvą raudonį, kas gerokai trikdė. Neįsivaizdavo, ar į tai reikėtų reaguoti, ar apsimesti, kad nepastebėjo, bet nutarė pastarąjį variantą esant paprastesnį, tad tiesiog patylėjo.
Neilgai trukus Sigurdas prisidėjo prie sunkios skrynios tempimo. Škotė žvilgtelėjo į jį ir galvojo padėkoti, tačiau tįsti dėžę vis tiek buvo sunku, tad ji susitelkė ties tuo. Jautė, kad tarp judviejų yra kažkoks keistas tarpusavio supratimas. Jis buvo nelabai pažįstamas, tačiau tikrai malonus. Galvą nedrąsiai pradėjo kelti viltis: galbūt jiedu sugebės susitikti ir pasišnekėti pakankamai greitai? Gal kada nors netgi pavyks pabendrauti be jokių nesąmonių?..