[Liucija Andersson]

 Tuo mergaitės ,,viskas gerai" Liucija nepatikėjo, o dar ir netrukus beveik gavo purvina koja į nosį. Žinoma, nuo kada su Elliw viskas einasi greitai ir sklandžiai? Iš netikėtumo, švilpė paleido bendrakoledžės kojas ir šios bumbtelėjo į žemę.
-Atsiprašau!-beveik automatiškai tarė baltaplaukė, bet tada, susizgribusi, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir piktai išrėžė:
-Elliw, jeigu nenustosi muistytis, negalėsiu tau padėti. Tad. Būk. Ramiai.
Nusprendusi daugiau nerizikuoti su kojomis (gal kitą kartą ta ožka pataikys), Liucija apėjo ant žemės gulinčią mergaitę. Kelt jos nepakels. Panikos apimtoje galvoje liko tik Wingardium Leviosa.
 Na, tuomet laikas šiuos kerus panaudoti.
-Wingardium Leviosa,-taikydamasi į Elliw uniformą, mergaitė pakartojo gerai kerėjimo pamokose atidirbtą judesį. Rudaplaukė nuo žemės pakilo vos vos kelis centimetrus, bet to pakako, kad būtų gražiai padėta ant lentos. Žinoma, jei Elliw bandys gabenti tiesiog taip, ji nusivers nuo lentos, kitaip net būt negali, tad prieš pakeldama bendrakoležę į orą, Liucija švelniai padėjo ranką jai ant krūtinės.
-Nebandai judėti, nes nuridensiu nuo kalvos į ežerą,-labai rimtai ir piktai atrodydama pagrasino baltaplaukė ir burtų pagalba pakėlė tą improvizuotą gultą į orą.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Nepanašu, kad ji būtų kur nors pataikiusi, tačiau baltaplaukė paleido kojas, o tai jau buvo ne taip ir blogai. Dabar Elliw labiausiai norėjo būti palikta ramybėje. Deja, neatrodo, kad jos šitas noras sutapo su Liucijos poreikiais. Rudaplaukė atsiduso. Ar jai teks pasiduoti? Tokios galimybės Elliw planuose nebuvo, tad ji sunkiai išspaudė:
- Ar gali pagaliau palikti mane ramybėje?
Kur ten! Neatrodo, kad gera švilpė būtų nusiteikusi padaryti būtent tai. Pajutusi, kad guli ant lentos (sumušta galva jau išmetė jausmą, kaip ji buvo keliama ten), mergaitė gerokai išsigando. Nespėjus nieko padaryti ji pajuto baltaplaukės ranką. Na taip, buvo gana akivaizdu, kad ji bando padėti. Bet ar būtina? Kodėl negali tiesiog išeiti ir pasielgti kaip bet kuris normalus žmogus? Ne, ji būtinai turi kišti čia savo pagalbą! Ar būtina priminti, kad Elliw nepraleidžia progos susimauti?! Laimei, rudaplaukė jau buvo pamiršusi apie tai, kad Liucija užsiminė apie supainiotas pamokas, nežinia, kuo tai būtų pasibaigę.
- Man ir nekvėpuoti? - suirzusi pasitikslino Elliw, tačiau suprato, kad, ko gero, išties geriau daryti taip, kaip sako Liucija. Kelias akimirkas netgi atrodė, kad viskas bus gerai. Tačiau neilgai trukus velsietė pajuto, kad tuoj čiaudės. Norėjo perspėti gelbėtoją, tačiau nespėjo.
- APČI! - garsiai nusičiaudėjo mergaitė. Nereikia ir sakyti, kad iš karto po to ji labai sėkmingai nusirito nuo lentos. Nepaisant to, kad lenta nebuvo pakelta labai aukštai, kritimas buvo skaudus.

[Liucija Andersson]

 Lenta, ant kurios gulėjo Elliw, keliama nesulūžo per pusę ar kažkaip kitaip magiškai nesusinaikino. Taip pat ir neatslinko uraganas, liūtis ar chimerų būrys, taigi, viskas ėjosi neįtikėtinai gerai. Liucija šio ,,gulto" aukštai nekėlė - jeigu Elliw sugalvos nusiversti, bent jau nenukentės dar labiau. Ir toks pasirinkimas buvo itin protingas, nes būtent taip ir nutiko - garsiai nusičiaudėjusi, Elliw atsidūrė ant žemės. Baltaplaukė norėjo pasiduoti, bet užsispyrimas ir noras padėti mergaitei, dėl kurios sužeidimų jautėsi šiek tiek kalta, nugalėjo. Tad, ji tiesiog atsiduso, nuleido lentą ir pritūpė prie nelaimėlės bendrakoledžės.
-Elliw, nesakyk, kad turėsiu tave nuvilkti iki Ligoninės sparno,-vėl užridendama rudaplaukę ant lentos, tarė Liucija. Švilpė šiek tiek ant savęs pyko, kad negali padėti bendrakoledžei daugiau, kad nežino reikiamų kerų ir kad išvis, ką ji čia išsidirbinėja?
 Norėdama išvengti dar vieno Elliw skrydžio žemyn, Liucija padėjo delną ant mergaitės krūtinės ir švelniai prispaudė, mintyse tikėdamasi, kad šiai nelaimėlei nebus lūžę kokie šonkauliai. Ką gi, lenta vėl pakilo. Mergaitės jau buvo netoli išėjimo iš aikštės.

[Esmeralda Aukso Gija]

Esmeralda sėdėjo tuščiose tribūnose ir žiūrėjo kaip žaidžia Klastuoliai ir Grifai, o rankose sukiojo senajį Hario Poterio aukso šmaukštą kurį rado jos draugai. Dieve, ji bet ką atiduotų už žaidimą gaudytoje artėjančiose varžybose... Jai kaptelėjo ašara. Mergaitei dar nebent metus reikėtų laukti kol tai įvyks, o ji dar ant šluotos nėra sėdėjusi. Pasigirdo grifiukų komandos šausmai, Esmeralda dar kartą apžvelgė ar jų komandoje nėra tokių kaip ji, bet ne. Ten tik paauglai.
 Klastuoliai purkštaudami išėjo iš eikštės, o grifai nubėgo palikę savo šluotas ant suolelių, persirengti. Esmeraldai tiesiog knietėjo paimti vieną iš šluotų ir pagaudyti senajį aukso šmaukštą. Net nepastebėjo kaip ji jau sėda ant šluotos ir palengva skraido ant šluotos. Ji paleido šmaukštą, po akimirkos ji jau nebematė jo. Tada įsižiūrėjusi į orą pamatė auksinę švieselę. Aukso šmaukštas. Šitie du žodžiai skambėjo jau kokias dežimt minučių. Ji visu greičiu leidosi gaudyti švieselės. Jau beveik, beveik pagaus. Ji pabandė atsistoti, jai pavyko. Ir ji pagavo aukso šmaukštą! Mergaitės mintyse nuaidėjo šūkavimai. Ji patenkinta savimi atsisuko į tribūnas, bet tas pasitikėjimas savimi tuojau pat dingo, kai pamatė, jog tribūnose nieko nėra... Ji susvirduliavo ir nukrito nuo šluotos. Suskaudo galvą. Mergaitė prieš užsimerkdama išigirdo žingsniavimą.

[domutis]

Atėjo dar viena nelaukta diena. Danguje švietė skaisti saulė. Gamta jau buvo pabudusi vasarai. Lauke ne mažiau kaip plius dvidešimtpenki laipsniai karčio. Tokią gana karštą dieną galima apsieiti ir be apsiausto. Buvo pertrauka tad turėjai pakankamai laisvo laiko. Domantas nusprendė pasivaikščioti aplink mokyklos apylinkęs kurios dar per septynerius metus nebuvo visai išvaikščiotos. Pastarosiomis dienomis Grifą labai traukė Kvidičo aikštė. Varžybų nebuvo. Tad savaime aišku tribūnos nebuvo papuoštos koledžų spalvų milžiniškomis neaiškios medžiagos skiautėmis. Įėjęs į aikštę pamatė kraupų dalyką ten gulėjo mergaitė ,o prie jos sulūžusi šluota. Domantas greitai pribėgo prie mergaitės. Vargšas vaikelis. Domantas pažino mergaitę. Ji buvo Esmeralda Aukso Gija naujoji Grifų Gūžtos narė.
-Esmeralda, nereikia pagalbos?
Ir ištiesė mergaitei ranką.

[Esmeralda Aukso Gija]

Esmeraldai ųžė ausyse. Atrodo lyg musė būtų įzvimbus. Prie mergaitės pribėgo aukštas berniukas. Domantas Varnanagis, taip pat grifas. Jau septintakursis. Nėra ko stebėtis, kad jis čia. Pastarosiomis dianomis jį gana traukė Kvidičo eikštė. Na, truputį gėda, kad jis mergaitę užklupo kai ji bandė treniruotis. Šiaip jai gerai sekėsi, bet būti išsidrėbus ant žemės su skaudžiai sumušta koja ir galva nėra grerai. Tad jai ne jis tai grifiukė būtų čia gulėjusi kiaurą dieną. Atrodo, jai lūžo kulkšnis? Nežinia, bet skaudėjo tai kaip reikiant. Rankoje jai dar spurdėjo aukso šmaukštas. Tai va, kad padarytų viską dėl tos gaudytojos vietos, bet po to gulėti stadijono viduryje nėra smagu. Pagaliau ji pabandė pakelti galvą, bet nepavyko, nes ji buvo sunki kaip švinas ir vėl trinktelėjo į žemę. Ausyse zvimbimas dar labiau sustiprėjo.
- Man tikrai reikėtų pagalbos. - ji įsikibo į ištiestą Domanto ranką ir atsisėdo. - Po galais, nemaniau, kad bus taip sunku kalbėti ir... atsistoti. - ji vos neparkritus atsisojo ant sveikosios kojos. - Ah, dabar dar šluotą reikės atpirkti, juk ji tai ne mano. O profesoriams kaip pasiaiškinsiu? - garsiai sudejavo Esmeralda - Aš dar niekad nesu iš taip aukštai nukritusi. Tiesa, o koks jausmas vidinio kraujavimo? - mergaitė sunkiai nusijuokė, ji pajuto burnoje kraujo skonį. - Į liežuvį dar įsikandau.

[domutis]

Pūtė nesmarkus vėjelis vėsindamas kūną nuo šilumos. Mergaitė atsisėdo ir pradėjo paistyti nesąmonęs.
-Jei tau būtų vidinis kraujavimas čia jau gulėtum nebegyva, dėl šluotos tai galima užkerėti padauginimo kerais ir jų padaugės ,o dėl mokytojų tai jei reikės aš tave apginsiu.,-Nusišypsojo Domantas.
Grifas nesitikėjo mergaitės reakcijos. Juoko. Bet tai nebuvo labai svarbu.
-Kuo gi galėčiau aš tau padėti? Ar norėtum ,kad nuvesčiau į Ligoninės sparną ar norėtum ,kad kerais pagydyčiau?.,Maloniai paklausė Domantas.
Laikrodis mušė pirmą valandą. (Domantas tuo buvo įsitikinęs ,nes varpas sumušė tryliką kartų). Domantas nenorėjo valgyti. Iš persirengimo kambario išėjo Grifai ir Klastuoliai visi burnojo ir pykosi. Amžinoji Grifų Gūžtos ir Klastūnyno kova.
-Tu neseniai atvykai į Hogvartsą ar ne?

[Esmeralda Aukso Gija]

- Aha, neseniai, bet atrodo, kad seniai. - laiminga tauškėjo Esmeralda. - Aš nesakiau, kad man vidinis kraujavimas, aš tik klausiau koks jausmas vidinio kraujavimo. - vėjas kedeno ilgus rudus plaukus, o strazdanotas mergaitės veidas be perstojo šypsojosi. - Tau patinka Kvidičas? Man patinka, žinok dabar bandžiau atsistoti ant šluotos, na, man pavyko ir aš pagavau aukso šmaukštą, bet nukritau. - mergaitė nuliūdo. - Einu pas seselę. - mergaitė nušlubčiojo išėjimo iš eikštės link. Pūtė vėjas ir atpūtė nutolusių Grifų ir Klastuolių šnekas. Mergaitės galvoje sukosi nesmagios mintys. Kas jei ji negalės būti gaudytoja, o jeigu ji išvis negalės niekada daugiau žaisti Kvidičo? Būtų baisu, ji žiūri varžybas ir prisimena dėl ko ji niekada negalės paliesti Kritlio, Muštuko ir kito Muštuko, o svarbiausiai Aukso Šmaukšto... Jeigu iš jos atims ir josios senajį aukso šmaukštą? Neeee! O dieve, dar pradės kalbėti  kaip Lukas skaivokeris sužinojęs, kad jo tėtis yra Dartas Veideris. Prasti popieriai. Prieš eidama dar atsisuko į Domantą.
- Kur eisi tu? - paklausė Esmeralda Domanto.

[domutis]

Domantas nesuprato ką šnekėjo Esmeralda. Grifas išsitraukė savo lazdelę (kaip be jos). Atsistojo priešais šluotą ir tarė:
-Reparo.
Šluota sėkmingai susitaisė. Smagu.
-Kvidičas? Neturiu jam labai didėlės simpatijos.,-Maloniai tarė Grifas.
Domantas apsidairė ar viskas gerai. Aukso šmaukštas pas pirmokę? Nustebo Grifas.
-Klausyk iš kur tu nudžiovei Aukso šmaukštą? Pirmakursiui turėti aukso šmaukštą labai keistas.,-Susirūpinęs šmauktu paklausė Domantas.
Grifas tipeno link išėjimo išgirsdamas kitą klausimą.
-Tikriausiai į Didžiają salę pietauti.,-Nusišypsojo.
Domantas prisiminė savo amuletą ant kaklo.
-Esmeralda, ne daiktas žmogų puošią. Atsimink tai.,-Trumpai numetė Domantas keliaudamas link pilies valgyti.

[Esmeralda Aukso Gija]

Esmeralda išgirdusi klausimą apie Aukso šmaukštą iškarto pabudo.
- Žinau, kad ne daiktas žmogų puošia. Man Kvidičas svarbus, o Aukso šmaukštas man kaip ir neša laimę, kaip tau tas amuletas ant kaklo. - truputį patylėjusi kalbėjo toliau. - Gavau šį auksiuką iš draugų, turiu ir daugiau įdomių daiktelių. Mano draugai taip pat.
 Stojo tyla tarp dviejų moksleivių. Tik paukščiai čiulbėjo, triukšmavo Uždraustojo miško padarai ir zvimbė Aukso šmaukštas Esmeraldos mažose rankose. Atrodo, kad tikrai ne pirmą ir nepaskutinį kartą nusivertė. Lyg šį nuostabų žaidimą žaistų jau kelerius metus. Ji skraidytų ant geriausios šluotos, skuostų kaip vėjas, nors kiti jos svajonių gali ir nesuprasti. Jai vėl suskaudo galvą ir koją. Prisiminė, kad ketino eiti pas seselę.
- Na, tai aš jau eisiu pas tą seselę, skauda vis labiau. Atę. - ir mergaitė išėjo ( truputį šubuodama ) iš pagrindinės eikštės, palikdama Domantą, aukštas tribūnas ir tris Kvidičo lankus. Kada nors ji bus šio nepakartojamo žaidimo dalimi, o gal būt,  taps ir kapitone.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Kvidičo čempionatas nenumaldomai artėjo. Deoiridh dėl to labai jaudinosi. Nežinojo, kaip pakliuvo į komandą. Žinojo tik tai, kad nemoka taisyklių, nėra šito dalyko žaidusi, o tas, kas ją pakvietė į rinktinę, buvo gerokai trenktas.
Grifiukė atsinešė į aikštę savo šluotą. Norėjo pasitreniruoti. Neįsivaizdavo, nuo ko pradėti, tad paprašė koledžo draugo, kad jai padėtų. Pati nesuprato, kaip išdrįso parašyti laišką Sigurdui. Vis dar nežinojo, ar jiedu bendrauja. Buvo labai apmaudu, kad taip kvailai paspruko nuo vaikino tada, kai jam jos reikėjo labiausiai... Nereikėjo būti taip arti manęs! bandė teisinti save rudaplaukė, tačiau suprato, kad tai yra kvaila. Iš kur Sigurdas galėjo žinoti, kad ji, Deoiridh, yra kažkokia idiotė, bijanti paprasčiausio apkabinimo? Tai tikrai ne vaikino kaltė!
Jeigu jis dabar ateis, viskas bus gerai. Jeigu ne... Teliks kaltinti save nutarė škotė eidama per aikštę. Vienoje rankoje spaudė šluotą, kitoje - lazdelę. Nebuvo tikra, ar pastarosios žaidžiant kvidičą prireiks, bet dėl visa ko pasiėmė.
Priėjusi atsisėdo prie vieno iš lankų. Dėžė su kamuoliais buvo čia. Deoiridh nesiryžo eiti ir ją atidaryti: kadangi nebuvo tikra, ar Sigurdas pasirodys, bijojo išleisti kamuolius. Tikrai pati viena po to jų nesurankiotų. Tad dabar tik sėdėjo atsirėmusi į lanko stiebą ir mąstė.
Galvojo apie viską, kas nutiko nuo praėjusio pavasario. Tiek nelemtą susitikimą prie ežero, kuris tik per ją baigėsi labai kvailai, tiek visus pokalbius su Matthew... Nenoromis net pagalvojo ir apie Daviną, kuri buvo prastos vasaros pabaigos kaltininkė... Liūdnas gyvenimas nusprendė mergaitė puikiai suprasdama: dabar vienintelis dalykas, kuris galėtų ją tikrai nudžiuginti, būtų Sigurdo pasirodymas čia, kvidičo aikštėje. Deja, kuo daugiau apie tai mąstė, tuo labiau buvo įsitikinusi: islandas jai tikrai neatleis ir nė už ką čia nepasirodys. Sunkiai atsidususi ji atsistojo. Jau gailėjosi, kad iš viso čia atėjo. Juk buvo tikrai naivu tikėtis, kad jis taip paims ir atleis. Tik ne po to, kai pasielgei kaip paskutinė kvaiša! subarė save Deoiridh ir dar kartą atsiduso. Nužvelgė aikštę, tačiau nieko nepamatė. Lėtu žingsniu pradėjo eiti ten, iš kur ką tik atėjo.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Gavęs laišką iš Deoiridh Sigurdas nustebo. Tikrai nesitikėjo, kad po jų praeito susitikimo pavasarį ji išdrįs ką nors parašyti, susisiekti su juo. Kita vertus, nežinia, ar jis būtų sugebėjęs taip pasielgti.
Nepaisant netikėto animagės pasišalinimo, islandas vis dar norėjo ją pamatyti bei susitikti. Tik ar sugebės išdrįs pažvelgti į jos akis? Jis vis dar kaltino save dėl spontaniško apkabinimo. O kaip dėl jos pabėgimo? Neverta net sakyti, kad atleido. Suprato, jog kad škotė ne viską pasakė. Kaip ir jis. O galimybė susitikti ją ir pasišnekėti, padėti pasiruošti kvidičo rungtynėms, viliojo.
Todėl dabar vaikinukas žingsniavo kvidičo aikštės link. Neskubėjo, nes buvo apnikusios įvairiausios mintys: nuo Deoiridh visiško nepasirodymo iki dar vieno jos pabėgimo. Taigi, bijai to, ką gali rasti aikštėje? Tavo žiniai, tu jau beveik praėjai ją ir jei iš tiesų nebijai, gali pasirodyti ten. Netikėtai nutraukė apmąstymus Mjorniras, tuo metu sklandydamas kažkur aukštai. Šviesiaplaukis atsiduso. Ačiū. Kad ir nelabai noriai apie tai pagalvojo, pasijuto truputį dėkingas. Vis dėlto jam pačiam reikėjo sutelkti valios jėgas ir pasukti atgal prie aikštės.
Kadangi prisiartino iš kitos pusės ir dar beveik pasislėpė už tribūnos, grifė tikrai jo negalėjo pastebėti. Tačiau šiaurietis puikiai matė ją. Dar kartą suabejojo. Net kiek atsitraukė atgal, nors ir baiminosi išgirsti sarkastiškai išmintingą kranklio balsą, bet jo nebuvo. Vis dėlto ne tai privertė sustingti - Deoiridh tiesiog atsistojo ir patraukė atgal į pilį. Kažkoks kietas mazgas susisuko pilve, bet Sigurdas neigė apie to dalyko egzistavimą. Taigi, galimybė buvo praleista. Jis pavėlavo. O gal ne? Žengtelėjo žingsnį priekin. Kitą. Net nepajuto, kaip pradėjo bėgti, tačiau tai suvokęs sustojo. Tarsi būtų bijojęs ją sutikti ar, net keista, nepavyti.
-Deo! - garsas nuskriejo per visą aikštę ir kiek iškraipė jį. Tačiau škotė vaikinuką tikrai turėjo girdėti. Jis taip ir liko stovėti viduryje aikštės, atrodydamas (ir jausdamasis) kaip paskutinis kvailys.
Akyse buvo sustingęs keistas džiaugsmingas laukimas, lūpos norėjo pavirsti į mažytį šypsnį. Tuo metu viskas jo viduje trūktelėjo. Lyg būtų staigiai pradėjęs važiuoti liftu aukštyn, o gal žemyn. Į Rojų, o gal į Pragarą.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh koja už kojos vilkosi pilies link. Jautėsi taip, tarsi bandytų pagauti viltį, nors to daryti tikrai neverta. Sigurdo nebuvo. Jis neatėjo. Žinoma, būtų galima naiviai tikėtis, kad kažkaip negavo laiško. Vis dėlto grifiukė jau buvo išmokusi, kad tokiais dalykais tikėti neverta. Ne, tiesiog reikėjo pripažinti, kad vaikinas ant jos tebepyksta.
Ir tada, kai liūdesys beveik visiškai užėmė visas mergaitės mintis, ji išgirdo keistą šūktelėjimą. Nebuvo tikra, tačiau tai lyg ir buvo jos vardas. Nustebusi sustojo ir apsižvalgė. Pamačiusi Sigurdą visai nustėro. Atstumas tarp jų buvo gana nemažas, tačiau Deoiridh buvo tikra: ten tikrai yra islandas. Ir dabar ji išsigando. Ką man dabar jam sakyti? beveik panikuodama paklausė savęs ir apsisukusi lėtai patraukė jo link. Galvoje sukosi mintys, deja, nė viena iš jų nepateikė atsakymo į prieš tai užsiduotą klausimą. Nenorėdama pasirodyti kaip kvailė rudaplaukė įsikišo lazdelę į kišenę. Jeigu jos čia nereikės, geriau Sigurdas tegul nesužino, kad mergaitė pasiėmė magiškąjį pagaliuką. Juk vien nemokėdama žaisti kvidičo tikriausiai įrodo esanti visiška kvailė.
- Tu atėjai, - pratarė ji, kai buvo visai netoli šviesiaplaukio. Kvėša tu!
Labai reikėjo pasakyti dar ką nors. Deja, škotė nežinojo, nuo ko geriau pradėti: padėkoti už tai, kad jis atėjo, ar atsiprašyti už praėjusį kartą? Kad pastarasis variantas neviliojo, ko gero suprantama, tačiau Deoiridh dėl kažkokios priežasties nesijautė jaukiai ir mąstydama apie padėką.
- Aš nesu žaidusi kvidičo, - nei iš šio, nei iš to išrėžė mergaitė. Suprato, kad tai tikriausiai skamba kaip pasiteisinimas, kodėl ji rašė tą laišką, tačiau daugiau nežinojo, ką pasakyti. Laimei, dėžė su kamuoliais niekur nebuvo dingusi, tad galima žvilgsnį nukreipti į juos. Deoiridh lėtai patraukė ten link. Atrodė, kad galva sprogs nuo bandymo sumąstyti, ką sakyti ar daryti toliau. Sakyk ką nors! mintyse sušuko ji, nors nežinojo, ką turi omenyje: save ar Sigurdą.
Atsitūpusi prie dėžės ją atidarė. Iš karto atkreipė dėmesį, kad du kamuoliai bando išsiveržti iš juos laikančių diržų.
- Tai muštukai, ar ne? - paklausė ji jausdamasi vis kvailiau ir kvailiau.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Tikrai būtų buvę keista sakyti, kad tas įsivaizduojamas liftas sustojo kaip tik tada, kai Deoiridh pastebėjo grifą. Tačiau taip iš tiesų nutiko. Viskas jo viduje sustingo, tarsi būtų laukę, kaip pasielgs ji. O ši pradėjo artėti. Sigurdas kelis kartus sumirksėjo, lyg netikėdamas savo akimis, norėjo mintyse bent pasidžiaugti, kad vienas nuo kito dar nepabėgo. Bet toks pastebėjimas greitai ištirpo minčių tėkmėje vos tik ji prabilo. Jos vėl pradėjo kažkur lėkti, pasaulis vėl sujudo. Pūstelėjo švelnus vėjo gūsis, tačiau jo beveik nepajautė, vos ne visas dėmesys buvo susitelkęs ties škote.
-Atėjau... - paantrino islandas, kažkodėl netrokšdamas sutikti mėlynų akių žvilgsnio. Jis žiūrėjo kažkur pro šalį, (ne)sąmoningai tyrinėdamas kitus veido bruožus. Gal dar būtų ketinęs kai ką pridurti, nes vėl grasino įsivyrauti tyla, bet škotė buvo pirmesnė.
-Aš irgi. - tik tiek teatsakė, tikriausiai sudaužydamas jos viltį, jog vaikinukas yra kažkada žaidęs kvidičą. O gal Deoiridh tokios neturėjo, nežinia.
Kaip nieko nemokantis gali išmokyti kitą, taip pat nieko nemokantį? Nuo tokios minties Sigurdas šyptelėjo, žvilgsnis praskriejo pro tribūnų viršūnes, ieškodamos mažo tamsaus silueto. Nežiopsok. Tavo pana jau nuėjo. Jis kiek išsigandęs apsižvalgė, tačiau greitai nusiramino, pamatęs, kad animagė tik atidarė kvidičo kamuolių dėžę. Niekur ji nedingo... grifas ketino atsikirsti Mjornirui, kai kai ką suvokė. Pana?! Nenusišnekėk! Vis dėlto tai nudažė jo skruostus rausva spalva, nors iš šalies galėjo atrodyti, jog tai padarė dar vienas išdykėliškas vėjo šuoras. Eik tu Merlino apatinių skalbt!
Nieko daugiau nelaukdamas jis atsidūrė šalia Deoiridh.
-Greičiausiai. - vienažodis atsakymas išsprūdo iš lūpų. Nelabai jaukiai pasijautė nuo to, nes nelaiku prisiminė praeitą susitikimą. Jau buvo pradėjęs blukti švelnus raudonis. Sigurdas vylėsi, kad mergaitė to neklausinės arba dar geriau - išvis nepastebės. - Reikia pabandyti.
Taip taręs, jis ištiesė ranką ir išlaisvino vieną muštuką. Tai buvo klaida. Labai didelė klaida. Kietas daiktas rėžėsi tiesiai į vargšą vaikinuko veidą.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Tu irgi nežaidęs kvidičo? Bet kodėl tada?.. Deoiridh nieko nesuprato. Kodėl Sigurdas, ir pats nežaidęs kvidičo, sutiko ją pamokyti? Galvoje šmėstelėjo mintis, kad galbūt islandas norėjo pabūti su ja, tačiau mergaitė skubiai tą mintį nuvijo. Greičiausiai čia buvo kokia nors kita priežastis. Jeigu Sigurdas to norės, galbūt ją sužinos ir Deoiridh. Jeigu ne... Ką gi.
Keistas raudonis, nudažęs koledžo draugo veidą, atkreipė rudaplaukės dėmesį, tačiau ji nespėjo nieko paklausti, nes Sigurdo dėmesys nukrypo į dėžę su kamuoliais. Deja, vieno žodžio atsakymas (ir kodėl juos vaikinas taip mėgsta?..) neatrodė labai užtikrintas. Deoiridh jau norėjo atsidusti, nes suprato, kad visas šitas susitikimas bus tik laiko gaišimas. Jeigu kalbėsime apie kvidičo treniruotę, žinoma. Bet galbūt galima susitikimu pasinaudoti kitiems tikslams įgyvendinti? Apie ką tu mąstai? Kokie dar tikslai?! pradėjo plūsti pati save Deoiridh. Nors imk ir trenk sau antausį. Vis dėlto škotė nuo tokių minčių buvo staigiai atitraukta: kamuolys, išleistas iš diržų, iš karto puolė prie darbo - taip žiebė šviesiaplaukiui į veidą, kad Deoiridh persigando. Visų pirma, tai, kas čia atsitiko, buvo pernelyg netikėta, o muštukas jau buvo išėjęs pasivaikščioti.
Vis dėlto rudaplaukę daug labiau išgąsdino tai, kad ji visiškai neįsivaizdavo, ką daryti. Sigurdui akivaizdžiai reikėjo pagalbos, tačiau žmogus, kuris buvo šalia, buvo labai jau netinkamas. Matthew?.. beviltiškai pagalvojo Deoiridh, tačiau suprato, kad dabar negali palikti vaikinuko vieno. Iš nosies upeliais besiliejantis kraujas vertė mergaitę kuo greičiau priimti kokį nors sprendimą. Ji išsitraukė lazdelę, bet neįsivaizdavo, ką su ja daryti. Galiausiai padėjo ją ant žemės ir atsitūpė šalia Sigurdo. Labai norėjosi užversti jo galvą į viršų, nes įsivaizdavo, kad tai padės. Vis dėlto mergaitė labai bijojo prisiliesti, tad tik tupėjo šalia ir spoksojo į kraujais besitaškantį vaikinuką.
- Sigurdai?.. - sumurmėjo ji jausdamasi taip kvailai kaip įmanoma.