0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Nikita Borelič

  • ***
  • 71
  • Lytis: Moteris
  • speaking in flowers
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #405 Prieš 4 metus »
Nikita jau gan ilgokai suko ratus aplink aikštę. Tačiau ore, ant šluotos laikas neturi reikšmės ir nežmoniškai, ar turėčiau sakyti nežemiškai sutrumpėja. Mergina pralekė pro visus lankus į kuriuos tilpo ir po to vėl grįžo į aikštės vidurį ir pradėjo nardyti oru. Tokiu ritmu ji skraidė dar geras kelias ar keliolika minučių.
Pabodo. Raudonplaukė jau norėjo leistis žemyn, kai Kajus pašaukė lenktynių. Mergina dar bandė sušukti kažką panašaus į ,,Taaip, žynoma! Aš atliekiu, paliuaeuk manys'', bet dėl akcento ir didelio vėjo gavosi keistas garsas, kurio niekas taip ir neišgirdo. Tačiau tai nesutrukdė Nikitai šluotos greitį padidinti kone iki maksimumo ir kertant ratą pasivyti Švilpynės prefektą. Nesugebėjo išsiveržti į priekį, bet ir neleido sau atsilikti.
Taip ir skraidė kaip vapsva prisikabinus prie žmogaus. Dar ir geltonai-juodai marginta uniforma pasipuošusi, kas ten žino, gal praeitam gyvenime baltarusė tikrai buvo širšė.
for the ones who dream of stranger worlds

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #406 Prieš 4 metus »
Kaip į lenktynių atsaką sureagavo į Nikitos pusės aikštės kirtimą. Pro vėją nusišypsojo, nes nieko neišgirdo iš bendrakoledžės lūpų.
Borelič švilpė paskui jį kaip "uodega". Nei atsiplėši, nei ką. Lyg kažkas priklijavo su žiobariškais moment klijais.
Juodos akys desperatiškai apžvelgė kvidičo aikštę, kai Kajus pakreipė šluotą lanko posūkyje. Kairėje prašvilpė trys lankai, tačiau šį kartą Kajus neketino jų ratu apsukti. Ne, jis turėjo planą.
Wintersas staigiai šovė žemyn, link žemės. Paprasta logika - prie žemės kylantis vėjas bus silpnesnis, tad automatiškai šluota įgys daugiau greičio, o ir šis manevras turėtų išmušti iš vėžių Nikitą.
Širdis vos neiššoko iš krūtinės, vos kai Kajus neįsitėškė į žemę ir laiku sustabdė smigimą. Truputėlį čiuožtelėjo kotu, bet įsilaikė ant šluotos ir dabar skriejo horizontaliai. Širdis be proto katalojosi krūtinėje, pirštai dar stipriai gniaužė šluotos medieną, adrealinas varinėjo kraują venose ir arterijose. Jėga! Buvo nuostabu! Jo teorija pasitvirtino! Džiaugsmingas Kajus žvilgtelėjo į Nikitą, pasitiklsindamas jos poziciją, tačiau už juodų akių užkliuvo sparčiai besikaupiantys tamsūs lietaus debesys.

*

Neprisijungęs Nikita Borelič

  • ***
  • 71
  • Lytis: Moteris
  • speaking in flowers
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #407 Prieš 4 metus »
Tokia pozicija patiko raudonplaukei. Gal nepirmauja, bet bent jau vaikiškai užnervuos Kajų. Ir neketino mažinti ar diditi atstumo ne vienu centimetru. Kvailas sumanymas lenktynėse būt gale. Nors anokios čia lenktynės, labiau gaudynės ar dar koks vaikymosi žaidimas.
Pasiryžusi ir toliau būti Švilpynės prefekto galiniu vaizdu, raudonplaukė tikėjosi, jog tas skris dar vieną ratą palei lankus. Ne! Matyt garbanius apmąstė keletą ėjimų į priekį ir dabar jau leidosi žemyn.
-Ar taū vyska... - persigandusi bendrakoledžio sveikata, kai šis vos nenučiuožė nuo šluotos, bet vėliau pamačiusi, kad jos vėl niekas negirdi ir, kad Kajus toliau laimingai skraido sušuko Nikita. Kaip iš vis žmonės ore sugeba kalbėti? Iš savo minties nusišypsojo baltarusė ir pasileido žemyn, link Kajaus, mat buvo sekundėlei sustojusi ore.
Dabar tai Borelič jau tikrai atsiliko, ir taip normaliai atsiliko, bet galvoje buvo tik aplenkti tą vaikį. Mergina net nepastebėjo debesų, kurie baugiai ryžosi prapliupti lietumi bet kurią sekundę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Nikita Borelič »
for the ones who dream of stranger worlds

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #408 Prieš 3 metus »
 Buvo prašiusi Vintės, senos savo pažįstamos bei komandos draugės, kad truputį jai pagelbėtų. Vintė buvo koledžo vadovo numylėtinė, kad galbūt mintis išbandyti  bežodžius kerus tiesiai ant jos nebuvo pati tinkamiausia. Puikiai žinojo, kad Starkas kaip reikiant supyktų, jei bent vienas plaukas nukristų nuo jos šviesios galvos, tačiau šįkart nutarė tuo nesirūpinti.
 Tiesa, nė nebuvo tikra,  kad Vintė sutiks su jos prašymu, o ne nubėgs su ašarom skųstis pas herbologą. Juk greičiausiai į kvidičo komandą ji pateko būtent taip.
 Kaip ten bebūtų, matyt, šįkart mažvaikė neišsigando, nes jau laukė Noros kvidičo aikštelėje, taigi ten, kur merginos dažniausiai ir matydavosi. Nesvarbu, per treniruotes ar varžybas, tačiau geriausiai bendradarbiaudamos jautėsi būtent šičia.
 Galbūt būtų malonu pasisveikinti, tačiau Nora nutarė patyliukais jau išbandyti tai, ką spėjo perskaityti bibliotekoje. Kaip įmanydama susikaupė ir įbedė akis į nugara į ją stovinčią Vintę.
 Prisiminė skaičiusi knygoje, kad vienas iš tokių kerų, lengviausiai pasiduodančių bežodei kontrolei, yra levitaciniai kerai. Pasak vadovėlio, jie ir buvo sukurti tokiam vartojimui, o žodinė raiška atsirado kiek vėliau kaip palengvinimas. Neprisiminė besimokiusi juos per pamokas, bet galbūt tuo metu tiesiog skrajojo padangėse. O ir šiaip visos žinios iš Noros galvos išlėkdavo ypatingai greitai.
 Maža to, kerai dar ir kėlė aukštyn. Visai kaip užuominoje. Galbūt gausis dviguba nauda.
 Vis dar nepaleisdama akių iš Vintės nugaros, mintyse sukalbėjo užkeikimą.
 – Levicorpus, – stebeilijosi į draugę.
 Nieko neatsitiko.
 Tačiau Nora žinojo, kad bežodžių kerų įvaldymas reikalauja ypatingų pastangų ir net nereikėjo tikėtis, kad nuo pat pirmo bandymo viskas eisis it per sviestą.
 – Labas, Vinte! – pasisveikino su varne, – Levicorpus, – vėl mintyse pabandė sėkmę, šypsenai neapleidžiant jos veido, – Levicorpus! Levicorpus! Levicorpus!, – bene rėkė savo smegenyse, tik žiūrėdama į komandos draugę ir tikėdamasi pamatyti ją pakibusią ore.
 Tikėjosi ji daug ko, tačiau ne visoms viltims lemta išsipildyti, kuo mažoji jau spėjo įsitikinti savo kailiu. Taigi ir dabar, nors žinojo negalinti susikoncentruoti dar labiau, jos viltys tiesiog nuskriejo tolyn.
 – Kaip sekasi? Ko nebuvai paskutinėje treniruotėje? – draugiškai pasiteiravo, truputį bijodama pereiti prie esmės. Juk tiesiai šviesiai neprašys draugės pakyboti ore ir pabūti jos banduomuoju triušiu.
 Tačiau pokalbis nelabai mezgėsi ir Nora suprato neturinti kitos išeities, kaip tiesiog išdėstyti savo prašymą. Juk Vintė galėjo bet kurią akimirką nusisukti ir eiti sau, o Varno Nago kapitonė nesitikėjo rasianti dar vieną tokią, hm, auką?
 – Tikiuosi, nesupyksi, bet turiu prašymą, – droviai šyptelėjo, – Kaip žinai, dalyvauju turnyre ir greitai bus trečia užduotis... Turėčiau kažko pasimokyti, tačiau nežinau ko, gal galėtum kažkiek padėti?
 Kol kalbėjo, Noros mintys sukosi visai kitur. Vintės sutikimas ne itin jai rūpėjo, be to, nebuvo tikra, kad šioji mergiotė galėtų jai padėti. Todėl, kai lūpos judėjo ir dėjosi kalbančios su Vinte, mintys buvo susitelkusios kitur. O tiksliau, be perstojo kartojo tą patį: „Levicorpus. Levicorpus. Levicorpus. Levicorpus. Levicorpus.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #409 Prieš 3 metus »
  Liūdni debesėliai kartais aplankė net pačius laimingiausius žmones (ir burtininkus), o Vintė šiai taisyklei išimtimi nebuvo. Nors mergaitė atsibudo itin džiugios nuotaikos, ją greitai pakeitė nerimas, kai Vintė suprato pametusi vieną nuostabiausių savo turimų stiklinių rutuliukų - tamsiai violetinį gražuolį, kurį jai padovanojo močiutė
Šios šokiruojančios realizacijos išvakarėse burtininkė bastėsi po Hogvartso apylinkes, vengdama kvidičo treniruotės, tad paieška nusimatė nelengva. Mitriai užsimetusi pirmus ant šalto pilies grindinio rastus drabužius, kurių nesuderinamumas nelabai skyrėsi nuo Vintės kasdienės aprangos, ketvirtakursė išpyškino ieškoti vertingojo daikto.
  Sekėsi jai ne per geriausiai. Praleidusi tris valandas besliūkinėjant po uždraustąjį mišką, tapusiu jos prieglausčiu nuo aršių kvidičo trenerių žodžių, mergaitė jau buvo beprarandanti viltį. Ak, kaip palengvėjo, kai prisiminė, jog prieš nusprendžiant nuo treniruotės išsisukti, buvo trumpam aplankiusi kvidičo aikštę!
Nupėdinusi į savo paskutinės vilties vietą, itin atidžiai žemę stebinti Vintė nė nepamatė savo draugės Noros, į kurią kone bedė nosimi.
  - Oi! - iš nuostabos sušuko Vintė prieš atsakydama į draugės pasisveikinimą savuoju.
  Tik malonus pokalbis staiga pavirto labai nejaukiu, kai Nora, kuri buvo burtininkės komandoje, paklausė apie kvidičą:
  - Uh... Em... Matai, čia buvo tokia įdomi situacija... Labai įdomi situacija... Nutiko taip, kad... Kaip čia pasakius...
  Dėl burbėjimo panosėje negalėjusi išgirsti Noros, Vintė suprato kažką praleidusi. Varniukė pakėlė akis, besiruošdama pasiteirauti, ką draugė čiauškėjo, tik, deja, to padaryti nespėjo. Nepraėjus nei pusei sekundės, Vintės kulkšnį aukštyn patraukusi jėga apvertė jos mažą kūnelį, kuris dabar kybojo ore.
  - Jergau! - dar spėjo suklykti moksleivė.

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #410 Prieš 3 metus »
 Nora net nesitikėjo, kad kerai suveiks. Juolabiau, kad jos dėmesys buvo padalintas. Nors didžioji proto dalis buvo susikaupusi ties levitaciniais burtais, visgi reikėjo dar kalbėtis su Vinte bei jos klausytis. Vargu, ar toks būdas išmokti bežodžių kerų buvo veiksmingas.
 Tačiau jos nuostabai Vintė visai netrukus pakibo ore, mosikuodama rankomis. Nora apsižvalgė – taip netikėjo savo sėkme, kad smegeninėje atsirado mintis, kad tai kažkas kitas pasiuntė užkeikimą komandos draugės link. Bet nei arenoje, nei tribūnuose nieko nesimatė. Jos buvo tik dviese, taigi jokių abejonių neliko – Norai pavyko!
 Ir čia atsirado nauja bėda. Kaip gi Vintę nuleisti žemyn jos nenuskriaudžiant? Aišku, paprasčiausiai būtų nutraukti kerus, tačiau tada šioji plotųsi žemėn iš bent aštuonių pėdų aukščio. Vargu, ar toks krytis apsieitų be jokių pašalinių efektų.
 Nora vis dar laikė kerus mintyse ir nubėgo į persirengimo kambarį, palikusi vargšę ketvirtakursę vidury arenos. Ore.
 Grįžo su krūva kvidičo rūbų ir apsaugų. Patiesė viską tiesiai po kybančia ore Vinte ir tik tada nutraukė kerų veikimą. Žiūrėjo, kaip Vintė krenta žemyn, tiesiai ant jau paruoštos paklodės. Nors nežymiai, tačiau šioji turėjo amortizuoti krytį. Ir bent jau kažkiek sumažinti skausmą ir tikėtinas traumas, palyginus su susitrenkimu su kieta vėja, dengiančia kvidičo areną.
 Neatrodė, kad Vintė būtų labai laiminga dėl tokio truputį pasalūniško puolimo.
 – Atsiprašau, – droviai šyptelėjo Nora, – bet tikrai tikrai turėjau išbandyti tuos kerus nieko tau nesakiusi, – kaltai gūžtelėjo pečiais, – juk kitaip gal bandytum man padėti, mintimis pasitiktum kerus, o tada tai nebūtų visiškai sąžininga ir nieko neišmokčiau, – atsiprašomai šyptelėjo, – Eikš, apžiūrėsiu, ar nesusitrenkei, – padavė draugei ranką, padedama jai atsikelti.
 Apžiūrėjo. Jokių traumų nesimatė. Aišku, gal liks kokia mėlynė ant šlaunies ar alkūnės, tačiau to garsiai nepasakė. Žinojo Vintę esant truputį (švelniai tariant) nerangia, tad greičausiai šioji nė nepagalvos, kad tai Noros kaltė, kai mėlynė išlįs į paviršių. Greičiausiai iki ko laiko spės dar bent pustuzinį kartų pargriūti.
 – Ačiū tau labai, kad, hm, sutikai padėti. Ar, bent jau, padėjai, kad ir be sutikimo, – kaltai nusijuokė, – Amžinai dėkinga!
 Nė nelaukdama Vintės ašarų ar pykčio protrūkio, vėl nusitempė rūbus į persirengimo kambariuką. Grįžusi atsargiai apkabino Vintę per pečius, stengdamasi pernelyg nesiliesti prie potencialiai pažeistų kūno dalių.
 – Na, jau, nepyk, aš tikrai labai labai atsiprašau, – vėl kaltai vyptelėjo, nusitempdama draugę pilies link ir vis dar nenuimdama savo rankos nuo jos peties, – Nagi, eime. Nori pavaišinsiu pasukų punšu? Arba gal ledų nori? Tu tik sakyk, viską nupirksiu, – šyptelėjo, mintyse sukalbėdama maldelę Merlinui, kad tik Vintei nešautų mintis pasiskųsti Ramsayui.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #411 Prieš 3 metus »
Grubiai nutempta nuo laiptų Elliw nebuvo itin patenkinta. Ta Liucija kartais tikrai persistengdama! Na, gerai, gal ji ir padeda nesusižeisti, bet kam reikia laikyti rudaplaukę kažkokia kvėša, kuri iš viso nieko pati nesugeba? Tarsi ji negalėtų nueiti nuo bibliotekos iki klasės ar nuo ten iki kvidičo aikštės! Nepaisant to, kad Elliw suvokė, jog baltaplaukė jai nori gero, pamažu jos gerumas pradėjo erzinti. Gal dabar bent jau pavyks ramiai paskraidyti? Kad ir be kamuolio, juk rudaplaukė nė nebuvo skridusi.
Iš sandėliuko reikėjo pasiimti šluotą. Vos tik mergaitė paėmė artimiausią, visa jų krūva labai sėkmingai nugriuvo ir šluotos pasipylė ant žemės. Elliw tik gūžtelėjo pečiais. Ką gi, tai jai jau įprasta.
- Tu nori paskraidyti? - atsisuko ji į koledžo draugę paėmusi antrą šluotą.
Vienuolikametė patraukė į aikštę. Pradėjo šiek tiek jaudintis. Gal skraidyti nėra taip paprasta? Jeigu ne bet kas gali patekti į kvidičo komandą, vadinasi, skraidymas yra ne toks jau lengvas užsiėmimas. Galbūt tai reiškia, kad Elliw yra nepajėgi to padaryti? Vis dėlto nepabandęs nesužinosi, o velsietė labai nemėgo ką nors palikti taip ir neišsiaiškinusi. Tad ji nedvejodama užlipo ant šluotos ir jau ketino atsispirti. Vis dėlto paskutinę akimirką sudvejojo. Nebuvo taip jau drąsu. Tad ji tik žvilgtelėjo į Liuciją ir liko stovėti ant žemės. Rankose laikoma šluota šiek tiek virpėjo.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #412 Prieš 3 metus »
 Liucija nusitempė Elliw laiptais žemyn iki išėjimo į kiemą, o žengusi pirmą žingsnį laukan, paleido rudaplaukės riešą. Mergaitė tikėjo, kad per daug stipriai jo savo pirštais nesuspaudė, tad net nesuburbėjo atsiprašymo. Viskas gi daroma dėl pačios Elliw!
 Liucija lazdelę pasidėjo į kišenę, vis nerimastingai laukdama, kada vėl jos prisireiks. Šluotų sandėliukas švilpei atrodė kaip pavojinga vieta. Nors, geriau pagalvojus, visas pasaulis yra pavojingas Elliw arba atvirkščiai. Baltaplaukė net nesureagavo, kai šluotos pasipylė iš sandėliuko ant nelaimės galvos, tiesiog atsiduso ir pradėjo jas rinkti nuo žemės ir krauti atgal į vietą. Vieną pasiėmė sau, ką žinai, gal reikės krentančią bendrakoledžę gaudyt. Gal reikėjo ir blokšta pasiimti, galėčiau bent Elliw į galvą kada suduot.
 Mergaitės nužingsniavo į aikštę. Tuščios tribūnos Liucijai atrodė šiek tiek kraupokai. Ir netvirtai - neduok Dieve rudaplaukė nelaimėlė prie jų prisilies!
 Prisiminusi, kaip po pirmos skraidymo pamokos kampe vėmė, švilpė neskubėjo sėsti ant šluotos. Reakcija pas ją buvo pakankamai gera, kaip ir pusiausvyra, tik mergaitei ne itin patiko aukštis. Kol nepažiūri žemyn - viskas dar pusė bėdos. O štai Elliw, regis, tik ir skubėjo pakilt į orą ir užsimušti.
 Ir, vis dėlto, šluota bendrakoledžės rankose šiek tiek virpėjo. Laikoma Elliw ir aš drebėčiau. Liucija, jau nežinia kelintą kartą per šiandieną, atsiduso.
-Žinai, jei jau krisi, ore lazdelės netrauksiu, tai pasistenk neužsimušti,-nei piktai, nei ką, tiesiog įspėdama Elliw, tarė Liucija ir atsispyrė nuo žemės.
 Vėjas kuteno veidą ir draikė aplink keletą palaidų sruogų, pabėgusių iš kuodo. Apsukusi mažą ratuką, Liucija sustojo, ieškodama Elliw.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #413 Prieš 3 metus »
Panašu, kad koledžo draugė yra nusiteikusi pasilinksminti. Tai Elliw labai tiko. Vadinasi, dabar bus galima paskraidyti (kažkodėl mergaitė buvo tikra, kad tai jai seksis puikiai). Galbūt per kitą kvidičo čempionatą netgi pavyks patekti į koledžo rinktinę? Tai būtų be galo smagu! Tik, žinoma, darbo reikės įdėti daug, juk norinčių tikriausiai daug.
- O kodėl aš turėčiau kristi? - nustebusi paklausė Elliw. Tiesą sakant apie tokią galimybę ji nė nepagalvojo, tad dabar kiek išsigando. Juk, žinant šios mergaitės sėkmę, ji būtinai tuoj nudribs ant žemės! Belieka tikėtis, kad dribs iš pakankamai žemai ir neužsigaus.
Galiausiai giliai įkvėpusi ji pakilo. Skrido visai palei žemę, tad buvo gana smagu. Kol kas nelabai suprato, kaip reikia valdyti šluotą. Norėdama sustoti netyčia padidino greitį ir užkliuvo už vieno iš kvidičo lankų. Laimei, buvo visai prie žemės, tad sugebėjo sustoti ir šiek tiek nusiraminti. Viena tokia nesėkmė negalėjo atitraukti mergaitės nuo smagaus užsiėmimo. Ji apsižvalgė ir pamatė ore Liuciją. Deja, ji buvo bjauriai aukštai. Vis dėlto reikėjo bandyti pasiekti koledžo draugę. Elliw dar kartą atsispyrė nuo žemės ir pradėjo ne itin elegantiškai artėti prie baltaplaukės. Kai mergaitės buvo pakankamai arti viena kitos, velsietė garsiai pasakė:
- Klausyk, bet aš bijau aukščio.
Ji norėjo sustabdyti šluotą, bet ir vėl padarė kažką ne taip, tad netrukus trenkėsi į Liuciją. Laimei, greitis nebuvo didelis.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #414 Prieš 3 metus »
 Tiesiog sėdėti ant šluotos ore buvo visai malonu. Vėjas švelniai žaidė su palaidomis Liucijos plaukų sruogomis, o vaizdas buvo kvapą gniaužiantis - didinga Hogvartso pilis, tamsiai žalias Uždraustasis miškas, lygus ir stiklas ežeras... Ne veltui dauguma mokinių šią vietą vadina savo antraisiais namais.
 Kelias minutes Liucija buvo pamiršusi apie Elliw. Tik kai bendrakoledžė priartėjo prie jos, pagaliau prisiminė savo neoficialią pareigą. Reikės kada vienai pralėkt pro apylinkes... Visas mintis apie ramų laisvalaikį pertraukė mažas susidūrimas - kvidiče tai jau būtų nepriimtinas manevras. Liucijos šluota kartą apsisuko (sudie, pietūs), paskrido šiek tiek į šalį ir sudrebėjusi sustojo. Baltaplaukei šiek tiek sukosi galva, o ir skrandis nepatenkintas sujudėjo, grasindamas visą savo turinį išmesti lauk. Pamirksėjusi ir kelis kartus giliai įkvėpusi, mergaitė truputį atsigavo ir iškart susirūpino dėl Elliw. Deja, per visą tą sukiojimąsi ir kratimą nebesusigaudė, į kurią pusę nulėkė švilpė.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #415 Prieš 3 metus »
Kažkoks keistas purtymas, judesiai ir Elliw atsidūrė nežinia kur. Ji jau spėjo pamiršti, kad sėdi ant šluotos, tad norėjo žengti žingsnį į šalį, kas vos neprivertė jos nudribti žemėn. Laimė, taip neatsitiko, nes velsietė buvo pakankamai aukštai. Šiaip ne taip susigaudžiusi, kas vyksta, apsidairė. Nejučia žvilgtelėjo į apačią ir taip sudrebėjo, kad, atrodė, tikrai nukris. Vis dėlto kažkokiu būdu pavyko išsilaikyti ant šluotos. Tačiau reikėjo ją nuleisti žemyn, nes aukščio baimė kamavo vis labiau. Ir kur buvo jos protas, kai lindo čia skraidyti? Elliw - Švilpynės komandos narė? Labai juokinga! Mergaitė puikiai žinojo, kad ant šluotos daugiau gyvenime nesės. Svarbiausia kažkaip išgyventi šį pirmą kartą.
Rudaplaukė nukreipė šluotos galą žemyn ir pabandė kiek padidinti greitį. Jau visai buvo išgaravę iš galvos, kad ji čia buvo ne viena. Ir kad visą tą keistą purtymą sukėlė ne kas kitas, o jos susidūrimas su koledžo drauge. Elliw norėjo garsiai pašaukti baltaplaukę, tačiau ir vėl pamiršo jos vardą, tad šios problemos išspręsti negalėjo.
- Ar tau viskas gerai?! - pabandė surasti išeitį švilpė. Ji vis didesniu greičiu leidosi žemyn. Tai buvo gerai, mat atsidūrus žemiau paniškos baimės neliko. Deja, Elliw taip ir neišmoko normaliai sustabdyti šluotos, tad sparčiai artėjanti žemė pradėjo gąsdinti dar labiau nei aukštis.
- Gelbėkit! - spėjo surikti Elliw ir netrukus trenkėsi į žemę.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #416 Prieš 3 metus »
 Liucija dairėsi, bet jos akys vis kažkaip neužkabindavo Elliw smulkios figūros. Visgi, ilgai mergaitės ieškoti nereikėjo - ji pati savo šūksmu patraukė švedės dėmesį. Baltaplaukė, nieko neatsakiusi, pasuko bendrakoledžės link, lyg sulėtintame filmo kadre stebėdama, kaip ši įsirėžia į žemę. Liucijos kūnu perbėgo šiurpuliukai vien galvojant apie Elliw patirtus sužeidimus. Hilerei turbūt bus kas veikti.
 Vos švilpės kojos palietė žemę, ji numetė šluotą ir, išsitraukusi lazdelę, pribėgo prie Elliw. Mergaitė, regis, atsipirko tik galvos sutrenkimu, krūva mėlynių ir skaudančia nugara, nors švedės akys neveikė kaip rentgeno aparatas ir ji negalėjo matyti potencialiai lūžusių kaulų. Pavertusi nelaimėlę ant šono (dar sugalvos čia vemti ir paspringti), Liucija pritūpė prie jos ir švelniai padėjusi rankas laikė, kad per daug nejudėtų. Dar neaišku, kur ir kiek skauda.
-Elliw, beprotę tu. Reikėjo sakyt, kad nežinai, kaip stabdyti. Kur tavo protas? Gerai, dabar sakyk, kur ir kiek skauda. Ir nebandai judėti, nes sustingdysiu,-šiek tiek pikta, bet daugiausiai susirūpinusi, kalbėjo baltaplaukė. Na, dėl sustingdymo kerų ji tik grasino - šių dar nebuvo išmokusi. O ir bendrakoledžę gabenti į Ligoninės sparną turbūt reikės su Wingardium Leviosa.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #417 Prieš 3 metus »
Elliw dejavo. Atrodė, kad lūžo visi visutėliai kaulai, ką jau kalbėti apie krūvas nubrozdinimų ir sumušimą pilve, kai jis trenkėsi tiesiai į šluotos virbus. Velsietė gulėjo užsimerkusi ir stengėsi apie nieką negalvoti. Tai sekėsi tarsi visai neblogai: netrukus ji buvo pamiršusi, kur yra. Ką jau kalbėti apie tai, kad netoliese turėtų būti dar viena mokinė. Tad kai išgirdo kažką ant jos šaukiant, mergaitė gerokai išsigando. Ji staigiai atmerkė akis ir bandė pašokti, tačiau skausmas visame kūne neleido to padaryti.
- Kas tu? - paties nelogiškiausio įmanomo klausimo paklausė rudaplaukė. Šalimais esanti šviesių plaukų mergaitė atrodė tarsi matyta, tačiau Elliw galėjo sau prisiekti, kad neprisimena, kas ji tokia. Gal tai ji kalta dėl to, kas atsitiko?
- Ar tai tu mane numetei? - paklausė ji. Tada susiprotėjo, kad baltaplaukė tarsi ir bando padėti. Lyg ir. Ar ji jaučia kaltę? Ar jos kaltės čia nėra? Elliw visai susipainiojo. - Kas čia buvo? - pridūrė ji, tikėdamasi, kad kita mergaitė teiksis ką nors (dar geriau - viską) paaiškinti.
Velsietė gulėjo ant žolės ir nejudėjo. Visų pirma, juk būtent tai jai liepė baltaplaukė. Be to, skaudantys šonai, nugara ir galva neleido net pagalvoti apie kokį nors judesį. Tad Elliw gulėjo ir laukė, kada kokiu nors jai nesuprantamu būdu skausmas praeis. Ji suvokė vis dar tebegulinti ant šluotos, tačiau išsitraukti ją iš po savęs būtų kainavę per daug jėgų.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #418 Prieš 3 metus »
 Liucija kelis kartus giliai įkvėpė, bandydama suvaldyti kylančią paniką ir sau įsižnybė. Gerai, kvėpuoja ir sąmoninga. Reikia ieškot ar kur nebėga kraujas, taip. Ir ar nesimato atvirų lūžių. Ir pasišaukti pagalbą. O dabar iš pradžių. Dar kartą sau skaudžiai įsižnybus į riešą, Liucija tik dabar pastebėjo šluotą, kuri beviltiškai bandė ištrūkti iš po Elliw kūno. Švilpė atsargiai truputį dar pavertė bendrakoledžę, bandydama išsiaiškinti ar ši nepasimovė ant šluotkočio it koks šašlykas. Išlaisvinusi šluotą, kuri kažkaip liko beveik sveika, Liucija sugrįžo prie Elliw.
-Mano vardas Liucija. Elliw, tu įsirėžei į žemę su šluota. Ar tave pykina? Sukasi galva? Gali pajudinti kaklą?-atsargiai tikrindama ar niekur nesimato atviro lūžio, šiek tiek drebančiu balsu kalbėjo Liucija. O kas, jeigu ji padarys klaidą ir Elliw mirs? Arba ji dar labiau ją sužalos? O vargeli, mergaitei dar trūko patirties ir emocinės brandos, kad galėtų su tuo susitvarkyti. Ir dabar, panikos kupinomis akimis, baltaplaukė dairėsi, galvodama, kaip čia gavus kažką panašaus į gultą. Nukreipusi lazdelė į lentą, kuri tuoj nebebus suoliuko dalis, kerais ją prisišaukė. Pločio kaip tik Elliw pakaks, o dabar reikėjo švilpę ant ten dar užkelti. Padėjusi šalia mergaitės tą improvizuotą gultą, Liucija paėmė jos kojas ir įspėjo:
-Dabar bandysiu tave kelti, tai nejudėk. Rėkt galima.
Ir ši maža improvizuota hilerė pradėjo lėtai ir atsargiai kelti šią labai realią katastrofą ant to vargšo improvizuoto gulto.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #419 Prieš 3 metus »
Liucija? Kokia Liucija? paklausė savęs Elliw, tačiau garsiai nieko nesakė. Jeigu šita mergaitė jau buvo prisistačiusi, dabar galimai įsižeistų, be to, tokie bereikalingi klausimai tik išeikvoja per daug jėgų.
Deja, baltaplaukė pati uždavė bent kelis klausimus, į kuriuos turbūt derėtų atsakyti. Vien jau tam, kad bent kiek ją nuramintų. Velsietė nebemanė, kad Liucija (?) kalta dėl to, kas čia nutiko. Argi ji šitaip stengtųsi padėti? Nebent pati išsigando to, ką padarė, bet tai neatrodė realu.
Elliw norėjo pasiskųsti, kad skauda viską, tačiau kaip baltaplaukė ištraukė šluotą, skausmas kiek atlėgo. Vadinasi, nereikia čia vaidinti vargšelės.
- Man viskas gerai, - neaiškiai sumurmėjo rudaplaukė ir pabandė atsikelti. Deja, šios minties greitai teko atsisakyti, mat tokiems fokusams jos kūnas nebuvo nusiteikęs. Ji užsimerkė ir laukė kažkokio stebuklo. Jeigu juo norės pabūti šalimais tebesanti mergaitė, dar geriau. Jeigu ne... Ką gi, tada Elliw gulės čia ilgai. Kol skausmas praeis arba... Kol ji numirs.
- Kelti kur? - išspaudė Elliw, nemačiusi, kaip Liucija atgabeno jai improvizuotą gultą. Jai nesinorėjo, kad baltaplaukė ją judintų, tad nutarė priešintis. Kad ir kokia velsietė smulki, kažin ar nedaug didesnė mergaitė gali ją taip lengvai pakelti! Tad pajutusi, kaip koledžo draugė pakėlė jos kojas Elliw iš visų jėgų (kurių buvo likę itin nedaug) spyrė į priekį. Spyris, žinoma, buvo panašesnis į mostelėjimą pėda nei į tikrą spyrį.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko