[Kajus Arno Wintersas]

-Gerai, tada tik paskraidyti,- Kajus šyptelėjo ir pasuko link Švilpynės persirengimo patalpų. Įėjęs į patalpą, vos beeinantis tenais, kur berniukai persirengia, Kajus staiga sustojo ir atsisuko į Wreną.
-Wrena, kada eisim skraidyti? Ateinantį savaitgalį ar per vasaros atostogas? - paklausė, pagalvodamas gal Wrenai labiau tiktų vasaros atostogos, nes ši galbūt norės ramiai pasibaigti šiuos mokslo metus.
Wrena buvo daug atsakingesnė už jį mokslų atžvilgiu, ne tokia pramuštagalvė rizikuotoja, kuri paprastai neparuošia namų darbų.
Kartais jam atrodydavo, jog reikia imti iš Wrenos pavyzdį ir susiimti moksluose. Juk jau vieną kartą įseserė tarp visų švilpių surinko daugiausia taškų ir užėmė pirmąją vietą.
Šmurkštelėjo į persirengimo patalpą, greitai persirengė, pasičiupo kvidičo įrangą ir jau stovėjo laukdamas persirengusios Wrenos koridoriukyje.
-Na, eime į Hogvartsą. Dar kažkas mūsų pasiges,- pajuokavo, nusitempdamas įseserę Alder link Hogvartso pilies.

[Wrena Alder]

-Per atostogas,- nė negalvojusi atsakė, kadangi dar sugebės susilaužyt ką nors ir dėl to prastai pabaigs mokslo metus. Arba tiesiog bijojo kristi. Greičiausiai antrasis variantas, nes klausimas ar sugebėtų ką nors taip susilaužyti, jog negalėtų parašyt kokio egzamino ar papietauti didžiojoje salėje per mokslo metų baigimą.
Užsidarius duris greitai persirengė. Jai čia net nederėjo būti. Su tokiais skraidymo įgūdžiais net neįsivaizduotų kaip atrodo tokios patalpos. O dabar pamatė. Gal tikrai per daug užsisėdėjo prie knygų? Buvo ne tokių stropių mokinių kaip ji, tačiau jie toje pačioje pilyje spėjo nugyventi daug įdomesnį gyvenimą. Pavyzdžiui, kad ir pats Kajus. Alder galėjo garantuoti, jog jis pažįsta kokius bent tris kartus daugiau žmonių. O ką Wrena? Ji labiau buvo stebėtoja, nedrįstanti nueiti pakalbėti su kitais. Ir kas iš to? Na taip, geri pažymiai, tačiau tik tiek. O kas, kai pabaigs Hogvartsą? Negi dirbs taip pat? Tuomet kas čia per gyvenimas? Šviesiaplaukė atsiduso ir paskutinį kartą pažiūrėjusi į Švilpynės spalvomis išpieštą sieną, susirinko drabužius ir išėjo. Kajus jos jau laukė, tad tikėjosi, jog su savo mintimis per daug neužsibuvo ir jam neteko laukti.
Wrena nusišypsojo išgirdus, jog jų gali kas nors pasigesti, tačiau suabejojo ar jos galėtų kas nors pasigesti. Nebent Akro, kuris turbūt ją mylėjo tik dėl maisto. Tačiau netrukus buvo nutempta link Hogvartso ir tokios mintys palengva sklaidėsi kaip debesys giedrėjant dienai.

[Kajus Arno Wintersas]

Žiemai besitraukiant, Hogvartse, gal tiksliau Švilpynėje, pasklido kalbos ar gandai, jog laikas šluotas  imti į rankas.
Visa tai prasidėjo nuo to nelemto klausimo: "tai ką gi veiksi po Hogvartso baigimo, m?".
Gal kai kas susinervino, gal kai kas pasiuto iš nevilties, ir nusprendė savo gyvenimą susieti su kvidiču. Ir kažkokiu būdu iš švilpių (amžius svyravo it nežinia kokia skalė) susiklijavo kvidičo komanda.
Ne. Ne. Ne.
Ne ta, kuri turėtų žaisti kvidičo čempionatuose, o kažkokia šiaip sau. O gal ir ne šiaip sau, nes gal kai kurie mintijo apie profesonalaus kvidičininko karjerą.
Ir štai iššaušo ta diena...em...po kelių dienų, kai pasibaigė trečioji Burtų trikovės turnyro užduotis.
Sniegas buvo ištirpęs, pažliugusi žemė vos ne kliuksėjo po kojomis, tačiau oras buvo gaivus, (šiek tiek šaltokas) ir svaiskus. Matomus buvo itin geras, atrodė, kad ir be sakalo akių galėsi įžiūrėti į bezvimbentį aukso šmaukštą.
Kajus vienoje rankoje besinešantis savąją šluotą, kitoje, betysiantis dėžę su kvidičo kamuoliais, žergliojo takeliu į kvidičo aikštę. Pastarąją lankydavo itin retai, apsilankymus tegalėjo suskaičiuoti ant pirštų: trys čempionato rungtynės ir netikėta skraidymo pamoka Wrenai - taigi iš viso labo keturi kartai.
Tamsiaakis mintijo. Nors ir laisva valia apsisprendęs ir apsiskelbiąs jog nebus nei komandos kapitonu, nei vicekapitonu (taip švilpiai vadina antrą asmenį po kapitono) (aišku, nustebindamas kai ką) vis vien galvojo apie veiksmą, vyksiantį šioje aikštėje.
Jis puikiai žinojo, jog čionais nevyks toks normalios rungtynės, greičiau vyks darbinė treniruotė.
Jis su kitais puolėjais grumsis dėl kritlio. Vienas bus priešininkas ir turės atimti kritlį, kiti du - vienas kitam perduoti ir pas save išlaikyti kritlį, kolei mesi į lankus, kuriuos saugos gynėjas. Dėl riboto skaičiaus bus žaidžiama tik prie vienų lankų.
Puolėjai turės begalės variacijų kaip treniruotis: vienas prieš du priešininkus, du prieš vieną priešininką, vienas prieš vieną, metimai, gynyba, atėmimai ir visi kiti dalykėliai. Ir kiekvienas puolėjas turės išbandyti kiekvieną variaciją.
Gynėjui paprasčiau - turės saugoti lankus, atmušti, sugauti, mesti "saviškiui" puolėjui kritlį.
Atmušėjai? Atmušti į erdvę, atmušti į  kokį priešininką (puolėjams nepasisekė - ne tik turės kamuotis su kritliu ir karts nuo karto "pasimėgauti" atmušėjo rodomu dėmesiu), išvengti muštuko, apsaugoti kitą nuo muštuko, deja, pastarųjų dviejų veiksmų nepavyks atlikti, mat jie teturėjo tik vieną atmušėją.
Gaudytojas? Žinoma, lengviausias ir "paprasčiausias" darbas - sugauti aukso šmaukštą ir nebūti numuštam muštuko ir čia pasirodo didžiausias atmušėjo džiaugsmas -jam priklausys net du muštukai, o ne tik vienas, kaip įprasta.
Puolėjai, gynėjas, atmušėjas, gaudytojas...rodos visi,- perkratė sąrašą galvoje prefektas, padėdamas dėžę ant kvidičo aikštės žemės.
Ir atsiduso.
Paveržęs stipriau pirštinių sagtį, Kajus apsidairė aplinkui ar nemato saviškių. Vyptelėjo pagalvodamas, ką gi sumąstė kapitonas ir vicekapitonė šiandienai. Kažin, kuriuos veiksmus parinko kiekvienam iš mūsų? Jis puikiai suvokė, kad kažką panašaus ką sumąstė, jie turės pasirinkti.

[Keitas Kolinsas]

Keitukas daug mąstė, galvojo, svarstė ir šiaip perkaitino savo smegenis. Jis galvojo kas gausis  iš viso šito reikalo-ir kiek geri šitie žaidėjai. Na, pats Kolinsas, savo numylėtoj atmušėjo pozicijoj irgi nebuvo profas, bet ir nevisiškas nevykėlis. Vis tik sau kartais leisdavo drįsti pasvajoti koks būtų gyvenimėlis patekus į profesionalią kvidičo komandą-šlovė, pinigai ir pripažinimas, taip, bet tai buvo niekis palyginus su tuo viską kaitinančiu adrenalino jausmu-vėjas plaukuose, visur lakstantys muštukai ir žinia, kad viskas pastatyta ant kortos-kad klaida gali reikšti pralaimėjimą, štai ko švilpis norėjo labiausiai. Palyginus su tuo švilpynės komanda, ar ta komanda, kurią jie dabar subūrė buvo niekis-taip, visi čia žaidžiantys turėjo potencialo, bet vis tiek.
Ilgai prieš tai jis bandė sugalvoti kaip viską padaryti-kaip išspausti iš žaidėjų geriausią rezultatą. Dabar nešdamasis savąją šluotą į saulės spindulių apšviestą aikštę jis pats sau pasižadėjo-draugystės ir švelnumas, taip būdingas švilpiukams bus paliktas už aikštės ribų-jis, kaip kapitonas norėjo likti griežtas ir padėti visiems savo pajėgumo maksimumą, tuo pačiu sugebėdamas ir išlikti ne per daug griežtas. Tai priverstų kitus jo nemėgti, gal net nepasitikėti, o pasitikėjimas žaidimo metu buvo kritiškai svarbi dalis.
Baltaplaukis apsidairė-kol kas matė tik Kajų-vaikinuką, kuris pernai taip gerai užėmė kapitono vaidmenį.
-Ee, sveikas,-linktelėjo Kolinsas, nedaugžodžiaudamas.

[Rebecca Williams]

Eidama į kvidičo aikštę, pirmakurdė bandė susivokti, kodėl jinai tai daro. Arba kodėl jai tokia laimė nusišypsojo. Žaisti kvidičą! Pirmame kurse.
-Iš tikrųjų tai net nėra tikras žaidimas, tik treniruotė,-ramino save švilpė. Ji labai jaudinosi, gniauždama rankoje iš mokyklos pasiskolintą šluotą - pirmakursiams buvo draudžiama turėti savo nuosavą šluotikę. Baisiausia buvo tai, kad skristi pirmą kartą skrido čia, Hogvarste, nes namuose tokios pramogos neturėjo. Tėtis dažnai buvo išvykęs darbo reikalais, tad Ana augo kaip tikrų tikriausia žiobarė.
O dabar, atrodo vos atvykusi į NAUJĄ mokyklą, jau gali žaisti ir treniruotis? Vos ne sunkiausioje komandos pozicijoje?
Prieš įžengdama į aikštę, Anastasija dar pasitikrino, ar nieko nepamiršo. Apranga atrodė pilna, visos apsaugos lyg ir pritvirtintos, kamuolį sakė duos, šluota rankoje. Pūstelėjus vėjo gūsiui ir garbanoms uždengus veidą, ji suprato, kad pamiršo svarbiausią dalyką - plaukų gumytę. Net stebėjosi, kaip anksčiau nepastebėjo, kai į šalmą grūdo galvą. Nusibraukusi pirštinėta ranka plaukus, švilpė pagaliau įžengė aikštėn. Pastebėjo kol kas tik du žaidėjus. Ir kadangi jie buvo ne merginos, labai abejojo, ar galės pagelbėti. Priėjusi arčiau, ji pasisveikino. Nedrąsiai, aišku. Vėjo gūsiui plaukus užmojus ant veudo, pasidomėjo:
-Nesinešiojat plaukų gumyčių?

[Nikita Borelič]

Tas varganas, sušalęs vasaris, kurio niekas nemėgsta. Visi tik laukia pavasario ir ,,naujos pradžios", kai visi planai ir tikslai prasideda data 'nuo kovo pirmosios'. O vat švilpiukai neišlaukė pavasario ir jau dabar pradėjo kurti savo neoficialią rinktinę, kurioje turėtų treniruotis tie, kurie rinktusi kvidičininkų karjerą ar kažką panašaus. Ką čia daro Nikita? Ketvirtakursei pasirodė per mažai veiklos, o egzaminai mokslų metų gale - nesvarbūs. Be to, amžiaus cenzo nėra ir ji galbūt susiras daaaaaar daugiau draugų. Tik yra viena problema... Jos brolio šluota, kuri siunčiasi iš Baltarusijos dar nespėjo atvykti, tad Nikitai teko skolintis skraidymo instrumentą iš mokyklos fondo, kas nebuvo maloniausia procedūra, kai ji nežaidžia Švilpynės komandoje ir tai, te buvo pati paprasčiausia ,,Rugiagėlė''.
Raudonplaukė pajudėjo link kvidičo aikštės. Ji mėgo orą, lauką, bet net ir tokiai užgrūdintai personai šiluma labiau prie širdies negu šaltis. Labai kietai surištas kuodas tempė galvos odą, bet į tai keturiolikmetė nekreipė dėmėsio. Dar kai šalmas buvo užmaukšlintas ant galvos kiti galėtų Nikitą palaikyti pliku berniuku, bet mergina neimė to į galvą. Apsaugos eiti ir judėti kiek trugdė, bet švilpė žinojo, kad ore to nesijaus ir viskas eisis kaip per sviestą. Oras geresnis būti ir negalėjo, susirinks visa komanda, bus galima nebijoti klysti, o svarbiausia tas jausmas ant šluotos.
Jausmas būti gyvai, laisvai kaip paukštis. Šiuo atveju nelabai, nes reikės gaudyti ir mėtyti kamuolį, saugotis dviejų kitų ir stengtis negauti per galvą su atmušėjo blokštu, bet vistiek... Namuose ji dažnai išlėkdavo paskraidyti su brolio ,,Senąją ugnimi'', bet čia - Hogvartse nenorėjo rizikuoti areštu pas direktorę lakstydama aplink astronomijos bokštus. Dar langą kokį išmuš. Ne, ne, ne neprimkite klaidingai, Nikita ant šluotos (skirtingai negu kur nors kitur) jautėsi gerai ir skraidyti tikrai mokėjo, bet juk visi daro klaidų.
O skraidyti ant šluotos ji išmoko tikrai ne iš skraidymo pamokų Hogvartse. Jos tėvelis, kažkada žaidė kvidičo rinktinėje ,,Raudona ir žalia'' už Baltarusiją! Tai bent gėda būtų turėti vaikus, kurie griuvinėja nuo šluotos. Na, bet tai buvo praeity. Dabar tėtis savo krašto garsus eliksyrininkas, o Nikitos gimtoji šalis jau kelis dešimtmečius pergales mato kaip ausis be veidrodžio.
Saulei šviečiant Nikita priėjo kvidičo aikštę ir ten jau pamatė tris savo koledžo draugus:
-Sveyky vysi. Labas Kajau, Anastasyja yr Keytai, - mergina šiltai nusišypsojo ir pamojavo pirštinėta ranka, - kayp laykotias? Gearas oras šiandzien, ar nea? Kayp tyk mum trenyruotis. O kas dzar turietų ateity?

[Arily Difitz]

Arily gyveno ramų gyvenimą Londone, džiaugėsi vaikyste, kol vieną dieną jos tėvams teko bėgti nuo persekiotojų. Jos broliai buvo išsiųsti pas senelius į Prancūziją, o merginai teko atvykti į Hogvartsą.
Buvo šilta pirma pavasario diena. Medžiai, krūmai žydėjo, girdėjosi tyras paukščių čiulbėjimas. Pirmakursė Arily atėjusi į aikštę jautėsi nejaukiai Ar mane priims į komandą? O jeigu aš nepritapsiu? Ar jie man pagelbės, jei man nepavyks? Mergina pirmą kartą dalyvauja Hogvartso kvidičo treniruotėje, todėl patirties neturi. Aikštėje sutiko Nikitą, Kajų, Anastasiją ir Keitą. Arily pastebėjo gražųjį Keitą. Jis maloniai nusišypsojo, o Arily atsakė jam tuo pačiu. Visi pasirodė draugiški, malonūs, linksmi, todėl mintyse ji meldėsi, kad tokie ir yra jos naujieji komandos draugai.
-Sveiki,- nedrąsiai pasisveikino Arily.
Kadangi tai buvo pirmoji merginos treniruotė, šluotą teko pasiskolinti iš Hogvartso fondo. Arily nors ir buvo nedrąsi, tačiau kovingo būdo. Todėl per treniruotę ji ketino parodyti savo geriausius gynybos įgūdžius.

[Anmeya]

  Nebelabai tikėjosi merginai, kad ji yra vicekapitonė ir gaudytoja, bet kas buvo - tas buvo. Gan nesunkiai susibūrė kvidičo mėgėjų būrelis ir nors daugelio manymu kapitonu būsiąs Kajus, tačiau ne šį kart. Net pati Roana jau nebeprimena kokio velnio jos best'as Keitas tapo kapitonu. (Ah, taip. Tai juk buvo jo mintis). Tvirtai surištus plaukus šeštakursė paslėpė po šalmu, per dvejus metus spėtu beveik išaugti - laimė, kitąmet jis jau bus Gajos, mat šiai teks treniruotis jei norės atstovauti koledžą. Ant rankų užsimaukšlino dar mažiausiai po tris gumytes ant kiekvienos, atsargumo dėlei. Juk gali savos plyšt arba kitos komandos narės būt primiršusios. Užsisegusi megztinį(žinoma, reiktų džemperį, bet ką daryt kai Mikė sugalvojo iš jo savo guolį pasidaryt?) baltapūkė užsidėjo visas reikiamas apsaugas. Lauke nelijo ir nebuvo tokio stipraus vėjo, tad apsiausto mergina nusprendė nesidėti. Pasitikrinusi ar sportbačiai nėra per laisvai užrišti, žaliaakė pasižiūrėjo į veidrodį. Seniai savęs tokios nematė. o atrodė ji pakankamai normaliai lyginant su ketvirto kurso metais.
  Iš po lovos išsitraukė kiek apdulkėjusią šluotą. Juk Kometą 140 jai padovanojo dėdė, tad ji stengsi ją prižiūrėti ir nepamesti. Susiruošusi, įsidėjo į kišenę burtų lazdelę ir nuskubėjo į stadioną. Numanė, kad ateis paskutinė, nes net pačios jauniausios komandos narės - vienuolikmetės Anastasija ir Arily jau buvo išbėgusios į aikštę. Tuo lab, švilpė taip pat nesutiko nei vieno nario pakeliui, tad tai buvo dar vienas pretekstas spręsti apie aukščiau galvotus dalykus. Ir Amneta neklydo, paauglei pasirodžius aikštėje matė visus keturis veidelius - puolėjas Nikitą, Anastasiją ir Kajų, atmušėją Keitą, gynėją Arily. Tik jos - gaudytojos - čia trūko.
  - Sveiki visi. - Tarė. - Puiki diena treniruotei, geras oras ir tikiuosi visi esam motyvuoti. - Atsakė į kai kuriuos klausimus bei pridėjo savo nuomonę. - Kas pirmą syk ant šluotos, nebijokit paprašyt pagalbos pas Keitą, mane ar Kajų. Sėkmės iš anksto visiems. - Plačiai nusišypsojo ir nuėjo prie Kajaus. - Ačiū, kad atnešei kamuolius. - Pagyrė Wintersą.

[Kajus Arno Wintersas]

Neužilgo susorinko ir visi likusieji.
Pasisveikinęs su Keitu, po nosimi burbtelėjęs Anastasijai, žaviajjai lenkaitei, jog neturi gumytės (Ne gi niekas nepastebi, kad neaugina ilgų plaukų, tad jam ir neverta kartu su savim nešiotis gumyčių?), Kajus šiek tiek sutriko, išgirdęs Nikitos ryškų baltarusišką akcentą - švilpę buvo sutikęs tik per balių.
-Gyvuoju gera, Nikita,- šyptelėjo puolėjas, susikišdamas rankas į kelnių kišenes.
Atėjo nedrąsus kiškutis - Arily, po to ir pati vicekapitonė. Joms Arno tik linktelėjo, pasisveikindamas. Atmintyje iškilo it dūmas blankus prisiminimas, kaip iš tikrųjų buvo pasirinkti komandos vadai.
Lenkaitė, baltarusė, škotas, airis, anglė...Marga mūsų komanda.
Kajus pavartė akis.
-Prašom. Keitai, Ro, jau žinot kaip šiandien treniruosimės? - keistas jausmas užplūdo Kajų, kai šis pagaliau suprato, kad dabar esąs tik paprastas "eilinis" žaidėjas komandoje: ne kapitonas ir ne vicekapitonas.
Tik esąs paprastas puolėjas, besikausiantis dėl kritlio.

[Keitas Kolinsas]

Keitas apžvelgė visus komandos narius. Visi švilpiukai komandoje buvo jaunesni už jį, bet užsispyrimo turbūt tikrai ne mažiau negu pas jį. Vistik, nerimas būnant kapitonu jautėsi-Keitas visada garsėjo, kaip lengvabūdis ir gan viskuo nesirūpinantis jaunuolis, o dabar štai vadovavo komandai. Na nieko, nors ir laužė galvą, kaip pavyks ši treniruotė, bet tai bus puiki patirtis norint žaisti kokioje užsienio komandoje-išmoks kantrybės (kurios dera pripažinti-trūko) ir šiaip nebevengs jam užkrautų atsakomybių.
Kolinsas pasitaisė nosies auskarą ir pagaliau prabilo:
-Gerai, sveiki visiems su kuriais dar nepasisveikinau. Tikiuosi, kad visi išsimiegoję, pailsėję ir nusiteikę pasportuoti,-plačiai nusišypsojo švilpis. Auskarai įverti duobutėse ryškiau sublizgo,-Tai va mes su Ro ilgokai planavom ilgokai, kaip vyks treniruotė ir kadangi neturime nei priešininkų, nei ko, tai šiandien gerai nusivarginsime ir patobulinsim savo taiklumą,-gan paprastai išdėstė Keitas. Paminėjęs Ro vardą žvilgtelėjo merginos pusėn. Dabar buvo vos ne geriausi draugai, bet keista net pagalvoti, kad kažkada viskas galėjo baigtis visai ki-
Keitas nukreipė mintis šalin. Dabar svarbiausia turėjo būti kvidičas.
-Tai pradžiai, kad apšiltumėt apskriskit kelis ratus aplink stadioną. Pirmą galit visai lėtai, kad priprastumėte prie šluotos, įsipatoginkit, o tada palaipsniui vis greitinkit. Aplink lankus apskriskit ratais-pagerins manevravimą -paaiškino Keitas. Nebuvo priemonių, kurios pasunkintų treniruotę, tas pasinauduos tuo kas jau yra aikštėje.
Žinoma, tiems, kurie kvidičą žaidė ilgiau ši užduotis pasirodys nuobodi, bet tikrai ne mažiau naudinga-prajudinti sustingusius kaulus visada gerai. Na, o pirmą kart skraidantiems bus gera patirtis išmoksant valdyti šluotą.
-Tik nepersistenkit, čia ne varžybos. Vėliau pasunkinsim viską, gausit pamėtyti į lankus. Ah, ir na jei reikės pagalbos-kvieskit, aš visada jūsų paslaugoms,-vėl šyptelėjo Keitukas.
Kad ir kiek norėjo būti griežtesnis, bet tai buvo ne jo natūra-tiesiog automatiškai gavosi kalbėti gražiai ir negriežtai.

[Rebecca Williams]

-O... Gaila,-atsiduso vienuolikametė, supratusi, kad gumytės negaus. Atėjus paskutiniam komandos nariui (bet beveik svarbiausiam), ji pastebėjo ant vicekapitonės rankų gumytes. Bet neišdrįso paprašyti. Išklausiusi visas instrukcijas, ką kaip ir kur ir kodėl šiandien reiks, daryti, Ana apžergė šluotą, ir šiek tiek bijodama, atsispyrė nuo žemės. Niekada dar nebuvo skraidžiusi. Nebent lėktuvu. Bet šluota...
-Uojojoj!-tik spėjo cyptelt, ir nusivertė žemėn. Visa laimė, kad iki aikštės dugno buvo mažiau nei metras, tad skaudulių per daug nebuvo. Išsipurvinusi purve, švilpė pabandė antrąjį kartą. Šį kartą pasistengė pirštų galiukais liesti žemę, tad laikyti lygsvarą buvo tikrai lengviau. Nusprendusi, kad tokio aukščio jai pakaks, vėžlio greičiu (gal net lėčiau), ėmė skrieti su vėjeliu link artimiausių lankų. Vylėsi, kad gal niekas nemato, jog ji praktiškai eina. Arba šliaužia. Kažką lyg ir išgirdusi, ji biškelį išsigando, ir kilstelėjusi šluotą pakilo aukščiau negu norėjo. Dabar kojos liko tabaluoti ore, nejausdamos atramos.
-Nenenenenenene...-murmėjo sau po nosimi pirmakursė, beviltiškai bandydama nusileisti žemyn. Vėliau supratusi, kad čia visai net neaukštai (gal tik pusantro metro), ji padariusi visokių triukų nušoko žemėn. Visa laimė, šluota neliko kyboti ore. Bet nevisa laimė, ji tėkštelėjo žemyn tiesiai prie mergaitės kojų. Nusivylusi, ji patraukė atgal, kur buvo susitikimo vieta. Tikėjosi, kad gal kas nors ryšis ją pamokinti skraidyti.

[Nikita Borelič]

-Labas Arily yr Roooana, - atėjus likusioms komandos draugėms, pasisiveikino (o ką gi daugiau galėjo padaryt) Nikita. - Geray, kad geray, Kajau.
Išklausius instrukcijas, baltarusė nieko nelaukdama ir negalvodama laisvai apžergė skolintą brolio šluotą. Baisu būtų sugadint gražuolę, bet kai ore jautiesi taip laisvai, treniruotei negaila net auksinių šluotų. Na, tokias įpirkti dar reikia, bet...
Šalmuotoji palengva pakilo ir iškarto pradėjo skraidyti jau normaliame (jeigu toks išvis yra), lankų aukštyje. Iš lėto, iš lėto, o po to ir greičiau. Pradžioje buvo taip... Sunkoka pripažinti, bet sunku, rodėsi, kad ji tuoj virs ir kris, plosis ant žemės ir bus blogai, bet ji gi čia profė, negali taip nutikti.
'Profė' savo mintyse, žinoma. Mergina nebuvo pagyrūnė, bet apie save rašė gerus atsiliepimus, jei kas klausė.
Greitis vis didėjo ir raudonplaukė pagaliau tvirtai pasijuto ant šluotos. Pagaliau ta laisvė, laukta nuo vasaros pradžios. Ji matė, kad kažkam apačioje nesiseka, bet dabar ji buvo sakalas balandis, kuris skriejo kietai ir greitai. Ačiū Dievui pagyrūniškos mintys po 5 ratų išsivalė ir Nikita vėl buvo Nikita.
Galva? Sukosi. Leistis? Ne. Greitis? Didelis. Išvengti pavojaus? Sunku. Bet Nikita sugebėjo toliau (beveik. Pamirškime kai ji šiek tiek slystelėjo) sklandžiai bei laimingai skraidyti ratus aplink aikštelę.

[Arily Difitz]

Arily stovėjo šone baimės pilnomis akimis. Kapitonas Keitas apšilimui liepė apskristi ratus aplink aikštę, o mergina net nebuvo sėdėjusi ant šluotos. Arily akyse rinkosi ašaros. Galvoje sukosi mintys Aš nemoku. O jei nepavyks? Ar kapitonas supyks? Tačiau supratusi, jog verkšlendama nieko nepasieks, Arily susikaupė. Reikia pabandyti. Ne visiems pavyko iš pirmo karto. Mergina suėmė šluotą drebančiomis rankomis. Užsimerkė, giliai įkvėpė ir atsimerkusi pabandė atsisėsti ant šluotos. Pirmas bandymas buvo nesėkmingas. Arily atsidūrė ant žemės. Atsistojusi nusivalė dulkes nuo kojų ir pamėgino dar sykį. Šį kartą pavyko atsisėsti ir išlaikyti pusiausvyrą. Mergina pradėjo skristi lėtai pažeme. Pradžioje greitį didino skrisdama žemai. Po kelių ratų pakilo aukščiau ir dar labiau padidino greitį. Pajutusi kaip reikia skristi, Arily su šypsena suko ratus. Užsisvajojusi mergina susvyravo ir vos nenukrito nuo šluotos. Išlaikiusi pusiausvyra ji sulėtino greitį ir tęsė treniruotę. Galvoje sukosi mintys Man pavyko
Ne iš pirmo karto, bet pavyko. Dabat liks išmokti kitas kvidičo subtilybes Visą likusį apšilimo laiką nuo merginos veido nedingo šypsena.

[Anmeya]

 Šeštakursė, pakilusi aukštyn apskrido porą ratų ir pažvelgė žemyn. Kai kurie net nebuvo atsisėdę ant šluotų. Šviesiaplaukė atkreipė dėmesį į tai, kad tai mažiausi komandos nariai. Nusileidusi ant žemės pažiūrėjo į Anastasiją ir Arily.
 - Imk gumytę. - Padavė gumytę Anastasijai. - Ar susitvarkysi pati? - Paklausė ir pažiūrėjo į šluotą. Kol laukė pirmakursės atsakymo, priėjo prie Arily. - Šluota tau turėtų pradžiai paklusti. Padėk šluotą ant žemės, ir ištiesusi ranką virš jos, tark op, ji turėtų atskristi tiesiai tau į ranką. - Šyptelėjo ir pažiūrėjo į Keitą. O jis šaunus kapitonas, šiek tiek pasimokytų bendraut su mažaisiais ir būtų puikus skraidymo mokytojas. Iš savo minčių pasijuokusi Amneta vėl grįžo prie Anastasijos ir Arily.

[Kajus Arno Wintersas]

Kajus linktelėjo į Keito žodžius ir užlipo ant savo "kometos 140" ir kitą akimirką sparčiai kilo į dangaus mėlynę, vėjas taršė plaukus. Viskas buvo tobula. Stipriau sugniaužęs šluotos kotą, nušvilpė link lankų.
Ar žinai tą jausmą, kai pasileidi visu greičiu ir stebi kaip pro akis pralekia vaizdai, vėjas taršo drabužius, plaukus? Atrodo, jog vos kvėpuoji ir judi?  Kaip paukštis išsketi sparnus ir pasileidi šiltai oro srovei ir pradedi sklęsti? Kajus žinojo tą jausmą ir tuo mėgavosi.
Dalis greičio, dalis paukščio, dalis vėjo -  dalis gamtos.
Slysdamas oru Wintersas staigiai apsuko ratą aplink trijulę lankų ir kaip išsuktas varinis kamuoliukas iš svaidyklės nušvilpė tolyn, atlikdamas didesnį ratą aplink kvidičo aikštę.
Per periferinį matymą pastebėjo, kaip Roana nusileido prie jauniausiųjų kvidičininkių. Kajus nukreipė žvilgsnį į Nikitą. Dar labiau pagreitino šluotą ir nuskriejo pas baltarusę.
-Labas!- per sukeltą vėją džiaugsmingai šūktelėjo. Pasižymėjo mintyse - Nikita skraidė daug geriau už Wreną ir jau suko ne pirmą ratą,- Lenktynių? - ir nelaukęs atsakymo apsuko ratą aplink kitus lankus ir vėl nušvilpė lanku tolyn.
Leiskit bent pakvailioti.