[Vincent Lazar]

Marcusas užuodė kraujo kvapą. Veidą papuošė šypsena. Jis ją kliudė. Tačiau greitai pergalingas mintis pakeitė troškulio apimtos. Dante jau seniai nebuvo išleidęs savo tikrosios prigimties ir todėl dabar jautėsi nejaukiai. Net užsimerkęs jis matė tirštą, raudona skystį tekanti šviesia oda. Teko sukąsti dantis. Dabar ne laikas suėmė save į rankas ir pasiruošė kovos tęsiniui. Jane ilgai nesvarstė, ką reikią daryti ir tiesiog puolė. Jos balsas buvo toks skardus, jog Arcari suprato apie puolimą jai tik įkvėpus didelį gūsį oro.
- Everte Statum!
Dante elegantiškai išsisuko net neatsimerkdamas. Per daug jau akivaizdi ataka buvo. Jei Abbot turi slaptų ginklų, tai turėtų juos traukti dabar, o ne žaisti svaidydama silpnus kerus, nes po Everte Statum į Dantes pusę parėjo Mimblewimble. Tai buvo taip netikėta ir profesorius jautėsi toks pasitikintis savimi, jog leido kerams kliudyti jo petį, tačiau to užteko, kad energijos pliūpsnis kaip virpuliukai pasklistų po visą kūną. Dante net žaktelėjo ir priklaupė. Kaip tu drįsti naudoti šitokius kerus? Visai nepriimi šitos kovos rimtai?! išmuštas iš vėžių tokio juokingo burto ėmė pykti Marcusas. Finite Incantatem ištarė mintyse nukreipdamas lazdelę į save ir keistas kutulys gerklėje pasibaigė. Pajudinęs žandikaulį ir pavartęs liežuvį įsitikino, kad viskas grįžo į savas vietas ir atsistojo. Žvilgsnį prikaustė prie Abbot, kuri dabar jau kaupėsi, klausėsi gamtos ir sėmėsi iš jos stiprybės. Jai visai nežinomas kovos ritmas. Vargu ar apskritai kada nors rimtai kovojo. Kokio dalyko ji mokytoja? Nešiojasi įvairaus turinio buteliukus... NIV? Tsh... Koks skirtumas. Bet kokiu atveju gana žaisti. Dante užėmė patogesnę poziciją ir paruošė strateginį planą. Tuo metu dangus visai aptemo.Neaišku ar vakaras taip greitai atėjo ar debesys tapo dar juodesni. Vis dėlto kažkokia audra kaupėsi virš galvų ir ji nieko gero nežadėjo. Ėmė lyti dar smarkiau ir Dante pajuto kaip vedu teka lietaus lašai. Ranka suglostęs plaukus atgal šyptelėjo ir tvirčiau suėmė lazdelę.
- Duro, - šis lengvas, atmuš. - Arresto Momentum , - tikėjosi, kad šis pataikys, todėl staigiai puolė į priekį, kol Jane nespėjo pasitraukti ir bato galu spyrė į šonkaulius. Tačiau nespėjo įsitikinti savo sėkme, kai suskaudo nelemtą petį ir Dante slystelėjęs griuvo ant nugaros. Nors tą pačią sekundę pakilo, vis gi teko atsitraukti. Kad išloštų laiko, per sukąstus dantis dar spėjo ištarti:
- Confundus.
Petys labai nemaloniai dilgčiojo, tačiau visai ne dėl prarastų prisiminimų tuomet toje vietoje. Arcari nuojauta buvo kur kas stipresnė, o ryšys tarp jo ir kito asmens ją tik sustiprino dar labiau. Ir dabar jis puikiai jautė, jog ji pakliuvo į nemalonią situaciją. Pasukęs galvą į Kiauliasodžio pusę sušnabždėjo jos vardą:
- Ema...
Visi instinktai liepė tučtuojau bėgti pas ją, bet Dante dvikovoje ir Ema greičiausiai taip pat. Jis negali kištis ir negali nutraukti savo kovos. Nebent greitai laimėtų. Arcari žiūrėjo tai į šoną, tai į Jane ir dvejojo. Kiekviena sekundė galėjo būti lemtinga. Reikėjo suktis greitai. Tuo metu į jį buvo paleisti kerai, kurie išsiblaškiusį vyrą parvertė ant žemės ir pagaliau privertė apsispręsti. Velniop tai! mintyse suriko ir išsinėrė iš savo odos. Marcusas pasinaudojo animagija ir priėmė Dire vilko pavidalą. Užkaukęs iš visų plaučių į verkiantį dangų vienu šuoliu pasiekė Jane ir stambiomis letenomis taikėsi ją priremti.

[Jane Abbott]

Iš lėto, neskubėdama ši atsistojo. Pakraipius galvą ji atkišo lazdelę, ir kaip tik tuo metu išgirdo Dantes balsą, tad pirmą kartą greitai sureagavus atmušė kerus. Bandydama greitai sumakaluoti savo lazdelė, tik dabar suprato, kad viskas vyksta ne pagal ją, judesiai slinko baisiai lėtai, ir tik akimis spėjusi pamatyti, kad į ją smogią pats priešininkas. Ji nugriuvo, žaibišku greitumu (palyginus praeitus, padarytus veiksmus). Nebegaliu, žinau tai rimta, bet atrodo tai jam per daug svarbu, aš prakišiu, dėl to baisiai nekentėsiu. Nežadu pasiduoti, bet nebetęsiu kovos. Kažkas šalia pliumtelėjo, nors ir negalėjo patikėt, nukrito  pats Dante... Neneigus, kad ji tikrai jautėsi tragiškai ir buvo prie sąmonės praradimo slenkščio ar ko nors panašaus, ir kad tai tikrai nebuvo lengvas kūtenimo jausmas, ji nusijuokė:
- Nekr-isk, nekrisk bent... prie ma-no akių... - kos palsas trukynėjo, tad nusprendė mažiau kalbėti, bet maloni šypsena nedingo nuo jos veido, nes varbu kaip jautėsi ar kokioje būsenoje buvo. Pamakalavus ranką, pamatė atgavusi savo kūno pusiausvyrą. Tačiau ji nebandė stotis, tiksliau neįstengė to padaryti. Balsų virtynėj praslinkus pro jos ausis mergina vėl pasijuto beviltiška. Po keliu sekundžiu, susikaupus ir apsivertusi atsisėdo, įsižiūrėjo į jos taip tariant "konkurentą". Šis pradėjo keistai elktis, ir su keistu, bei marazmišku ar kokiu nors kitokiu jausmu, mergina užimerkė, trumpam, bet pajuto smenganti kažkur toli, mintimis. Nesiklausė kas vyksta, pasikliovė tik kitais pajučiais: uosle, kvapu, judesiais ir dar tuom ko negalėtum paaiškint. Jautė žemės impulsus, vis artėjačius prie jos, tarsi žvėriškai, tarsi beprotiškai, pametus galvą. Pramerkus akis, pamatė dar įdomiau atrodantį kaip žinoma galima suprasti... Dante... Staigiais judesiais ji išsisuko, vėl gulėdama ant nugaros, galbūt net pabijodama kas jos laukė, tačiau nei karto nepuldama, o ir galima buvo spėti kodėl taip yra. Paaiškinsiu kas nesupras: buvo sužalota, rankose nejautė lazdelės, žinoma, kad ši kažkur nuriedėjus, o ir neturėjo tikslo, dar labiau beviltiškai elktis.  Prakeikti kūno... Nebeįstengė galvot, bet tiesiog norėjus iškeikti skausmą, kuris atsinaujino. Ją pasiekė nagai... Kurie braižė ir drąskė jos kūną. Vėl pas ją, bala žino kas triokštelėjo, tiesiog toliau skersa jau gulėjo, leisdama jam toliau jausti pergalę.
-Gi žinai, kad bet kokiu atvėju laimi, tai kam dar eikvoji jėgas, matau, kad reikia tau lėkti kažkur, kur tave traukia. Tiesiog pala,- šalia savęs sugraibiusi lazdelė, lupomis kažką be garso sumurmėjo. Tai turėjo padėti jo sužalotam pačiui, tai, kad buvo sužeistas ankščiau, buvo mačius seniau. Tai buvo paskutinės merginos jėgos, kurios buvo panaudotos sudėtingam burtažodžiui.
- Bėk, ir tiesiog........... sėkmės tau,- ištarė, vos girdimai.
Ji "atsijungė", nebegalvojo, nebejuto, ir bejegė, pasiliko viena visame lauke. Kaip ji to nebematė.

[[sr, nebeskaičiau, neįsivaizduoju kaip skiryba, tačiau kažką beparašiau, vis nebesuksiu galvos dėl to. Visa vėl bėgime tad, skubu, nekreipkit, dėmesio į tą nelogiškumą ar jei kažkas kažkur kartojas]]

[Vincent Lazar]

- Gi žinai, kad bet kokiu atveju laimi, tai kam dar eikvoji jėgas, matau, kad reikia tau lėkti kažkur, kur tave traukia.
Dante laikė tvirtai prispaudęs Jane prie žemės, žvėries nasrų kvapas tvoskė tiesiai į veidą, jog net plaukų sruogas judino, tačiau šios moters žodžiai kaip magiška komanda patraukė Dire nuo jos.
- Bėk, ir tiesiog........... sėkmės tau, - ištarė su paskutiniu iškvėpimu ir tiesiog neteko sąmonės.
Arcari tą pačią akimirką atsivertė į žmogų, užsimetė apsiaustą ir pritūpė prie nejudrios kolegės. Žvilgsnis buvo nerimastingas ir tuo pačiu švelnus. Ji buvo sužalota, atrodė nekaip, palyginus su tuo, kiek nedaug Dante įdėjo pastangų, tačiau kai geriau pagalvojo, vis gi ir per daug nėrėsi iš kailio, kad jam pavyktų. Su lyg kovos pabaiga gamta aprimo, dangus truputį prašviesėjo, pasigirdo džiugios pirmųjų paukščių giesmės. Dante atsargiai pakišo rankas po Jane kūnu ir neskubėdamas pakėlė - nenorėjo pridaryti daugiau bėdos. Jos galva nusviro vyriškiui ant peties, drėgni plaukai uždengė išbalusį veidą, kuris buvo toks ramus, jog atrodė, kad ji tiesiog miega. Atleisk man, aš buvau neteisus. Neteisus Jus iškart nuvertindamas, neteisus siekdamas vienareikšmiškos pergalės, neteisus skubėdamas pas kitą, kai visą šį laiką prieš mane buvote Jūs. Lenkiu galvą, panele Abott. Nugalėjote žvėrį pripažindama jo pergalę. Kas atsilaikytų nuoširdiems ir išmintingiems moters žodžiams? Arcari per greitai nelėkdamas nešė raganą per vėjo pustomą Kvidičo aikštę ir slapčia sau šypsojosi. Kova baigėsi ne tik čia. Peties nebemaudė, nerimas išgaravo. Gal tai tik protas žaidžia su nestabiliais Marcuso jausmais, gal jis tiesiog po truputį pradeda tapti priklausomas nuo kelių dalykų, kas ten žino. Dabar jis tiesiog džiaugėsi, kad gali grįžti į šiltą pilį, pasirūpinti kolege ir po to susitikti su savo gyvenimo nugalėtoja. Ar gali diena būti geresnė? Tikiuosi ji laimėjo šypsena tapo platesnė, bet greitai dingo. Nenorėjo pasirodyti per daug lengvabūdiškas.
- Ir vis gi ačiū Jums, - garsiai ištarė užmetęs akį į ant rankų lengvai siūbuojančią Jane.
Dar keli žingsniai ir profesoriaus šešėlis paliko aikštę tokią pačią tuščią ir vienišą, kokia ji buvo visus šiuos metus.

[George Smith]

  Žemę buvo sukaustęs šaltukas. Įnoringas sniegas, regis, nenorėjo užgulti įvairių žolės plotų. Tos vietos atrodė nepaprastai nykiai ir negyvai. Sušalusios, pablyškusios žolės, sulinkusios nuo nedidelės naštos... Kažkokia gėlė, matyt, magiška - juk niekas nežydi taip vėlai - taip pat stovėjo sustirusi, išsitiesusi. Nors ir saulė buvo pasislėpusi už tamsių debesų, gėlė, nors ir mirusi, tačiau magiškos galios valdoma, buvo nukreipusi savo liūdną, melsvą žiedelį į pusę vos vos švytinčio apskritimo už debesų uždangos, kurio net nebūtum pastebėjęs, jei ne šis augalėlis.
  Šiurgžt, triugžt šiugždėjo sniegas, čežėjo ledas. Kažkas ėjo artyn. Kažkokia neaiški figūra, susisiautusi į juodą žieminę mantiją. Judėta buvo sparčiai, matyt, kažkur skubama.
  Toji figūra išsitraukė savo lazdelę ir išburusi ugnies, lazdelės galiuku tirpdė sniegą. Matyt, kažko buvo ieškoma, nes judesys vaikino - tą galime suprasti iš balso, ištarusio Incendio kerus - buvo nervingas ir greitas.
  Po kelių minučių, o gal ir akimirkų, buvo rasta tai, ko ieškota. Vaikinas pakėlė nuo žemės keistą migdolo formos daiktą, ryškiai spindintį. Pakėlęs jį bei apžiūrėjęs, šeštakursis apsidairė ir metė jį link keistojo augalo žydru žiedu. Išsiveržę karališkos mėlynos spalvosdūmai paslėpė augalą bei sėklą, įkritusią tiesiai į jo žiedą. Po kiek laiko, dūmams išsisklaidžius, išsiskyrė kiti: šviesiai mėlyni, tačiau jie nebuvo dūmai, jau veikiau rašalas ore, besielgiantis taip, lyg būtų vandenyje. Vaikinas pribėgo, ir, lazdele prikabinęs prie jos galo, sudėjo į iš kišenės ištrauktą buteliuką.
  Apsidairęs, ar nieko nėra, George patraukė toliau keliu, žinomu jau nuo kaži kada. Po penkių minučių atsidūrė Kvidičo stadione.
  Vos tik įžengus vidun, nuotaika pasikeitė. Nors ir pagal įvairius dėsnius viskas turėtų būti atvirkščiai, tačiau čia jautėsi vėjas, kitaip nei takelyje, vedančiame čia link. Net ir jei už kelių metrų stovėtų žmogus, vargu ką begirdėtų - viską užgožė tas begalinis kaukimas. Ir, nors čia buvo daug šalčiau, viskas alsavo gyvybę. Lyg kažkokiais atsiminimais ar nostalgija. Tačiau čia, kur kaukė vėjas ir nebuvo įvairių magiškų piktžolių, buvo daug smagiau.
  Vaikinas, nuėjęs į savo koledžo rūbinę, pamatė savo senąją šluotą. Lyg ir nebuvo naujesnių modelių, bet, na, nesigirkime, kad nepavydėtumėte ar, jei turite geresnę, nesijuktuotumėte.
  Šeštakursis, ant jos užlipęs, pradėjo skraidžioti, pamiršęs viską, kas yra pažeme.

[David Lockwood]

David pavalgęs pietus patraukė link kvidičo aikštės. Nežinia ko ten jam reikėjo tiesiog gal jis norėjo paskaraidyti? Išėjas iš Hogvartso jis sudrebėjo. Nejaugi taip šalt??? David trumpiausiu žinomu keliu nužingsniavo link aikštės. Aplinkui viskas apmirę. Tuščia... Visi mokiniai Hogvartse retai čia ką nors pamatysi. Iš toli jau matėsi tribūnos. Švilpis dar prėjo arčiau ir pamatė kažką skraidantį... Iš aprangos buvo galima spęsti, kad jis iš Grifų Gūžtos. David nubėgo į rūbinę greit pasiėmė savo šluotą ir pakilo. Pagaliau jį pastebėjo ir Grifas. Švilpis priskrido prie jo ir prašneko:
- Labas,- iš pradžių ištarė neadrąsiai, bet paskui pradėjo pilti,- Aš David Lockwood. Aš esu antrakursis iš Švilpynės koledžo. Ar žinai, kad Švilpynės koledže mokosi draugiški mokiai?? Aš irgi labai draugiškas... Man labai patinka kvidičas, o tau? Oi... Pamiršau, kad ir tu turėtum prisistatyt, tai papasakok apie save.

[George Smith]

  Žaibiškai nėręs į vieną iš lankų ir atlikęs ore kūlverstį, vaikinas pamatė, kad link jo skrenda kažkokia figūra, greičiausiai iš Švilpynės. George palenkė šluotos kotą ir ji greitai nučiuožė žemyn. Kai buvo akių lygyje su švilpiu(taip, tas vaikas iš Švilpynės, nors argi sunku atspėti - apsirėdęs gelsvais drabužiais su juodais motyvais), nespėjo net nieko pasakyti, kai jaunuolis - neturėjo daugiau nei 12 metų - pradėjo savo litaniją. Ją atrašyti būtų nuobodu, todėl geriau įsigilinkime į tai, kas buvo atsakyta, o ne perrašinėkime tekstą 5 eilučių taisyklės sumetimais.
 - Sveikas. Aš - George, grifas, šeštakursis. - Apibūdinti savo koledžą bei teigti savo charakterį berniukui pasirodė lėkšta bei vaikiška, todėl ši dalis buvo praleista jo prakalboje, - Kvidičą mėgstu, prieš kelis metus žaidžiau mokykloje, ir mūsų komanda laimėjo taurę! Gal pažaiskim? - mandagiai pridūrė jis, nekreipdamas dėmesio į atsakymą - jau laukė Accio kerais pašauktų dviejų lazdų bei Muštuko.
  Gauti daiktai, na, gal išskyrus Muštuką, paklusniai atskrido į šeštakursio rankas, jau pasiekusio kitą aikštės galą. Vaikinas palygino abi lazdas ir ranka kirtęs orą nusviedę labiau nušiurusią į David rankas. Tada užsimojo, ir... Atmušė muštuką, regis, širštantį dėl išjudinimo iš ramaus pogulio dėžėje. Jis nuskriejo į pusę, kurion ką tik nulėkė atmušėjo lazda.

[Armand Desrosiers]

Vaikinas atėjo ir apsižvalgė. Turbūt jam reikėtų dalyvauti kvidičo rungtynėse, vis gi buvo vienintelis vaikinas varno nage, na bent jau taip galvojo. Pakraipė galvą. Atsiminė, kad kažkur girdėjo, kad Varno nagas kažkada laimėjo kvidičo taurę, bent jau šioks toks laimėjimas. Šyptelėjo. Tikėjosi, kad šiais metais jie laimės mokslo metų taurę. Taip. Velinas dėl to pasistenks ir neleis grifams užimti pirmos vietos vėl. Taip begalvodamas jis atsirėmė į vieną iš stulpų. Užvertė galvą į dangų. Pamatė du vaikinus, na kitas greičiau jau berniukas. Vyptelėjo. Rodos grifas tikėjosi palaikymo komandos, kurios nebuvo. Kaip liūdna. Nusižiovavo ir išsitraukė lazdelę. Susimastė. Ar reikia juos nuo šluotų numesti, ar nereikia. Geriau nereikia. Vargu ar prieš tuos du pašokinės, ypač po praeitų kovų su pabaisomis, vis gi dar nebuvo tinkamai išsimiegojęs. O jeigu dabar susipeštu su tais dviem, tai tektu neišeiti iš kambario visą dieną. Tai kainuotu pernelyg daug jėgų, kurių mokiniai nebuvoi verti. Geriau tinkamai darys namų darbus. Taip. Tai geriausia mintis.

[Alexandra Kennedy]

Lexi dar jautėsi apsunkusi po kovos su pašėlusiu vilku. Karts nuo karto burtininkė vis pajausdavo tą smūgį - kritimą ant ledo su milžiniška našta. Prie ežero ji nebeeis. Gal kol atslūgs atsiminimai apie kovą ji pabus pagrindinėje kvidičo aikštėje.
Žengus į aikštę, kurioje vykstant žaidimui būna visiškas šurmulys ir painiava, Lexi pažvelgė į dangų ir išvydo dvi skraidančias figūras. Iš šūksnių, bei kart kartėmis pasigirstančio juoko ji suprato, kad abi neaiškios būtybės iš tikro yra berniukai.
O jie neblogi... Gal vertėtų prisidėti... Bet nee.. Dar pritruks kvapo to vilkiūkščio dėka... - susiraukė burtininkė.
Ir štai ji išvydo dar vieną asmenį. Maždaug už dešimties/penkiolikos metrų nuo šviesiaplukės. Dar vienas berniukas. Jis buvo atsirėmęs į stulpą ir, kiek mergaitė suprato, stebėjo ore žaidžiančius mokinius.
Gal reikėtų jį užkalbinti... Juk nedaug ką ir pažįstu... - svarstė Lexi.
Apsisprendusi ji dar kartą apsidairė aplinkui ir patraukė link netoliese esančio mokinio.
- Labas. Aš esu Lexi Branson - varno nago mokinė. - tarė burtininkė ir ištiesė savo ranką paspaudimui.

[David Lockwood]

[[Kol kas rašykit be manęs, lyg aš būčiau... Na, bet aš nešnekėsiu, kai tūrėsiu kiek daugiau laiko gal trečiadienį atrašysiu.

[Loras Lanisteris]

Loras nelaikė savęs nei griežtu mokytoju, nei taisyklių pasančiu žmogumi, tačiau kažkodėl gavęs rimtas, koledžo vadovo ir dar mokytojo, pareigas vyras surimtėdavo kai kildavo klausimas dėl tvarkos Hogvartse. Jis tapdavo panašus į savo vaikystės privačių pamokų mokytoją.
Lanisteris tarp dantų buvo įsikišęs pypkę, ir rūkydamas Perkinsono kubietišką tabaką, bandė padaryti dūmų apskritimus. Tai jam sekėsi visai neblogai, įskaitant tą faktą, kad vyras judėjo. Jo dėmesį pro langą patraukė veiksmas Kvidičo aikštėje - jis pastebėjo kelis vaikus, kurie ar įsilaužę ar kitaip patekę į koledžų privačius sandėliukus dabar skraidė privačiomis mokinių šluotomis. Tačiau skraidymas jau tris metus buvo uždraustas Hogvartse. Paskutiniai taurės laimėtojai buvo varno nagiai, na o po to sekė tas nelaimingas sezonas, kuomet mirė viena švilpynės mergina. Du muštukai suspaudė jai galvą, na arba bent jau taip pasakojo viena mokytoja. Aišku dėl tokios nelaimės uždrausti patį žaidimą yra kvaila, tačiau nepaisyti direktorės žodžių yra dar kvailiau.
Kaip ir tikėjosi Loras duris į aikštę rado neužrakintas - tie vaikai net nesistengia slėptis - tikriausiai naujokai arba neatsakingai kvaili. Tačiau vienaip ar kitaip Lanisteris neketino jų palikti ramybėje. Įėjęs į aikštę vyras pastebėjo keturis vaikus du buvo ant aikštės, lyg tais varno nagiai, na o švilpis ir vienas jo koledžo mokinys, jam gerai pažįstamas George skraidė ant šluotų. Vyras prisidėjo lazdelę sau prie gerklės ir sužnabždėjo:
- Sonorus...
Nė vienas vaikas mokytojo stovinčio šėšėlyje nepastebėjo, tad balsas atsiklidęs tarsi iš niekur turėjo išgąsdinti:
- Tuoj pat leidžiatės žemyn. Aš skaičiuoju iki dešimties, na o tada pradėsiu jus numušinėti nuo jų ir žemę saugiai pasiekti turėsite patys. Dešimt... Devyni...
Loras buvo piktas ne tiek ant mokinių, kurie darė blogą darbą, tačiau jį nervino pats faktas, kad jie leidosi lengvai pagaunami. Jei aš būčiau čia skraidęs bučiau pasinaudojęs bent jau perspėjimo kerais arba apsauginiais nematymo kerais. Tie vaikai visiškai neturi fantazijos... Kaip bausmę jiems galėsiu skirti kažkokią gerą kurybinę užduotį, bent jau kažko išmoks
- Šeši...
Loras ta proga išpūtė tobulą apskritimą iš dūmų ir pagalvojo, kad šiandien gal ne tokia jau ir bloga diena. Vakar guli kruvinas su skaudamu šonu, na o kitą jau gali ir pasimėgauti.

[Armand Desrosiers]

Jo mintis nutraukė mergaitės balsas. Atsisuko į ją ir nužvelgė. Antrakursė ar pirmakursė. Taip. Tikrai. Iš Varnonago, matosi iš šaliko. Dar ir išgirdo josios vardą, na, tai visa informacija kurios jam reikia. Daugiau ir nesivargins klausinėti, o geriau atsakys į jos klausimą kurio jinai net nepasakė. Išsitraukė savo užrašų knygelę ir tušinuką. Brukštelėjo atsakymą.
,,Velinas. Varno nagas. V-kursas.'' - parašė visą reikalingą informacija ir tikėjosi kad klausimų nebus, aišku, kad bus. Atsiduso. Apsimesdamas kad spaudžią ranką, įbruko mergaitei lapelį su atsakymu. Netrukus ją atitraukė ir nusivalė. Nelabai mandagu. Žinojo tai. Jau manė nusisukti nuo Lexy, bet o... Pasigirdo profesoriaus balsas. Velinas akimirksniu apsižvelgė. Niekur jo nesimatė. Pašiurpti net neketino, turbūt tasai stovi kur pasislėpęs, meh, ta undinė baisesnį šoką būtų įvariusi, deja... Tokios smulkmenos vaikino jau senai nebegąsdiną, um.... Nuo halloween tiksliau.
- Lumos Solem, - sušuko ir iš lazdelės blikstelėjo milžinišką šviesa, kuri turbūt apakino žaidėjus viršuje, ir tuos kurie buvo arti varnanagio. Bent jau visa aikštė tapo apšviesta. Vaikinas dabar apsižvalgė ir išvydo Lorą, norėjosi prunkštelt, bet nešvaistė laiko ir užgesino tą šviesą.
- Nox. - ir vėl tamsa. Ir vėl šešėlių atsirado. Pakraipė galvą. Skaudėjo jam akis nuo tokio  staigaus šviesos keitimosi, bet tamsa jas greit išgydė.
Pradėjo galvoti kokius kerus į mokytoją paleidus, bet ir vėl atmetė mintis, nes rizikuoti nebuvo reikalo. Dar atims iš jo taškus kai iki pergalės trūksta tiek nedaug. Aha. Optimistas buvo. Nusėlino prie Loro, nors tiesa... Nereikėjo sėlinti net. Brukštelėjo keletą sakinių į lapelį ir įteikė jį vyrui kuris turėjo skaičiuoti likusi laiką iki nusileidimo.
,,Labas vakaras, norėčiau paklausti...
Kaip suprantu... Jiems negalima skraidyti, kodėl? Senai nemačiau čia nieko skraidant, bet turbūt praleidau kažką pro ausis.'' - parašė gan mandagiai.

 

[George Smith]

  Nežinia, kaip buvo - galbūt David atmušė smūgį, galbūt George'o buvo per silpnas  - tačiau kamuolys žaibišku greičiu skriejo vaikino pusėn. Šeštakursis  užsimojo lazda, deja, ji nukrito ir skaudžiai kaukštelėjo į George klubakaulio priekinį viršutinįjį dyglį. Grifas, leisdamasis žemėn - juk reikėjo sugauti tą lazdą - išvydo keistą vaizdą. Ton vieton, jis ką tik kybojo, susidūrė liepsnotoji pelėda ir muštukas: regis, kažkas šiandien negaus savo laiško. Džiaugdamasis tokia sėkme - juk smūgis į galvą ir smūgis į klubą skiriasi - jis pažvelgė žemyn.
  Iš mažų skruzdėlyčių suprato, kad apačioje yra du žmonės. Vienas žemesnis, ir smulkesnis, iš ko galima spręsti, jog tai 11-12 metų mergaitė. Šalia jos stovėjo jau solidesnio stoto persona, nors irgi ne per seniausia. Besileisdamas žemyn, vaikinas suprato klydęs, tačiau į tai nesigilinsime.
  Deja, bėdos, tokios kaip patrakęs Muštukas, po vieną nevaikšto. Tuoj pat iš oro nugriaudėjo keistas, magiškai sustiprintas balsas. Jo autorius, regis, mėgavosi savo valdžia ir puikavosi sugebėjimu išburti tokius kerus.
  ,,Kvaila," pamąstė George, ,,negi mes atlikome kokį nusikaltimą? Juk skraidyti neuždrausta, naudojamos savos šluotos, kita vertus, sužeidimų nebus - juk prieš kelis metus kovojau už Varno Nagą..."
  Nusileidęs žemyn, Smith nuėjo į šešėlį, nes jo manymu, ten stovėjo profesorius Loras(iš pradžių neatpažinęs iš balso, bet vėliau atsiminęs George). Nesuklydo. Ten, papsėdamas savo pypke ir leisdamas apvalius dūmus, jis skaičiavo garsiai, ir vaikinas, garsiai nepasakęs savo minčių apie didelį garsą, tačiau akimis pavartęs - nesvarbu, tai matė profesorius ar ne - pradėjo:
 - Manau, kad mandagi įžanga būtų mandagus pasisveikinimas. Laba diena, profesoriau Lanisteri. Nesuprantu, kokios taisyklės buvo pažeistos. Juk šios šluotos yra mūsų, ir jų tikrai nepavogėme iš kitų mokinių, - padarė pauzę, - be to, treniravimasis yra geras dalykas, ypač kai Kvidičo čempionatas(tiesą sakant, užsitęsęs dėl techninių nesklandumų ir teisėjų neorganizuotumo) jau ant nosies. Beje, kokios problemos gali įvykti? Du žmonės žaidžia, du žiūri, jei vienas sutraumuojamas, kiti trys padeda.
  Nepamąstęs apie profesoriaus reakciją į, jo manymu, mandagiai įžūlias mintis, jis laukė jo atsakymo. Tada prisiminė vaikus, stovinuojančius ant žemės. ,,Nuodėmė būtų nepasisveikinti. Juk čia sutinki kitų žmonių taip retai - regis, kai kuriuos tik tai kas kelis mėnesius... O kiti išvis išnykę iš Hogvartso... Galbūt išmesti?" pamąstė vaikinas apie įvairias asmenybes, tokias kaip Vanessa Williams, Rosa Fabes, Diamond Fabes(oi, palaukite, ji numirė) ar Venera Moon.
  Priėjęs prie pirmąjį etapą peržengusių vaikų - jau spėjusių pasisveikinti bei pasidalinti vardais, jis prisistatė:
 - Sveiki, aš George. Esu Grifų Gūžtos šeštakursis.

[Loras Lanisteris]

Vienas vaikas iš pamokos - tas raštelių meistras nusprendė apšviesti aplinką. Negi jis negirdi iš kur garsiausiai sklinda balsas? Pššš.... Jei norėčiau pasislėpti tu manęs nepastebėtum, net su ieškojimo kerais vaike... Na o pasinaudojęs kerais vaikas  išsitraukė kngelę ir vėl pradėjo rašyti kažką į ją rašyti.
- Žinok leidžiu tau ir kalbėti vaike. Keturi.
Perskaitęs raštelį Loras šyptelėjo ir atsakė varno nagiui:
- Labas vakaras, tikiuosi kitą kartą pasinaudosi burna - taip nereikės jaudintis, kad parašėte kažką nemandagaus. O dė neskraidymo tai tai direktorės taisyklės ne mano. Ir iš viso kodėl jūs vaikštote po kvidičo aikštę - paprastiems mokiniams galima eiti tik į tribūnas ir tai tikrai ne po vakarienės.
Lanisteris pastebėjo, kad vaiko ranka kyla link knygutės, tad vyras greit šūktelėjo:
- Ei... Ei... Naudokis burna, vaiki... Ir beje, vienas...
George buvo nutūpęs ir Loras šyptelėjo savo koledžo mokiniui. Vaikai tampa vis įžūlesni ir įžūlesni, nors Lanisteris nelaikė savęs senu, šiokios tokios pareigos tikėjosi ir mokinių. Tačiau dabar, toks mokinio vaikiškumas profesoriui paprasčiausiai juokino. Bandydamas atrodyti rimtas jis tarė:
- Jei norite mandagaus pasisveikinimo, ponaiti Smith, tiesiog paprasčiausiai nelaužykite mokyklos taisyklių ir galbūt jo sulauksite. - Mokytojas išsitraukė iš burnos pypkę ir ją pavartė rankoje. - Na, o dėl taisyklių pažeidimo tai nuo pat to nelaimingo kvidičo sezono prieš du metus pati direktorė yra uždraudusi mokiniams skraidyti be mokytojų priežiūros. - Loras apsidairė ir tęsė. - Mokytojo čia nematau, tad sprendžiu, kad veikiate savo iniacityva, na bet aišku galite bandyti man įrodyti, kad yra kitaip, bet nemanau, kad jums pavyks. O visų antra - jeigu tiksliai prisimenu direktorės dekretą dėl kvidičo . - O Lanisteris jį mokėjo idealiai. - Tai muštukus išleisti iš dėžės yra griežtai draudžiama be direktorės žinios ir jie turi visą laiką būti teisėjų kambaryje. Tokioje situacijoje direktorės raštelis su leidimu jums aišku pagelbėtų, bet ar jį turite?
Loras išraiškingai iškėlė antakį ir įsikišo pypkę. Dar vakar profesorius kalbėjosi su direktore dėl kvidičo grąžinimo į mokyklą, tačiau viskas baigėsi nelabai gerai - nebuvo leista daryti, net draugiškų varžybų su iš visų koledžų surinktais mokiniais. Dėl to vyras puikiai žinojo, kad šiė vaikai čia yra nelegaliai. Jie tik turėtų džiaugtis, kad aš juos nuleidau, o ne direktorė ar ūkvedys, nes tuomet jų tėvams nepavydėčiau.
- Na, bet ko čia stovite jums taigi reikia bausmę sugalvoti.- Loras nusijuokė ir pasibėgėjęs ir pasinaudojęs magija užšoko ant mokytojų tribūnos. Pamiklinęs mikrofoną ir patikrinęs ar jis veikia, prakalbo pro jį. - Taigi iš pradžių jus suporuosiu - George su Velin ir David su Lexi. Jūs panašių kursų, vadinasi mokat tiek pat. Kadangi, veikiate niekus aš pamokinsiu jus šio bei to. Kerėjimo dvikovų meno. Jums tereikia paprastai kautis na o kai kova baigsis nereikės atlikti bausmės už jūsų nusikaltimus. Kovos taisyklės paprastos - galima naudoti tik kerėjimo kerus, jokių transfigūracijos kerų ar apsigynimo nuo juododsios magijos kerų. Supratot? Taip pat negalima sužeisti priešininko per daug. Tai reiškia jei jūsų priešininkas sušunka, kad jam skauda ar kitaip pasiduoda turite baigti kovą. Taip patkovą baigsiu aš. Ar visi supratote?
Vaikai, kurį laiką stovėjo ly gsustingę, na o staiga pajudėjo. Šaunu... Gal jie bent jau išmoks naudingo...

[Alexandra Kennedy]

Lexi laukė paspaudimo atgal. Tačiau jos nuostabai vaikinukas išsitraukė užrašų knygutę su tušinuku. Šviesiaplaukė jau mąstė, kad reikėtų nuleisti ranką ir šiaip jis kažkoks keistas... kai staiga ji gavo raštelį. Tiesą sakant burtininkas jį įbruko į Lexi delną. O dar tas 'rankos paspaudimas'...

Velinas.
Varno nagas.
 V-kursas.

Perskaičiusi šitą Lexi paklėlė galvą, o Velinas jau norėjo nusisukti.
Tikrai malonus stuobrys... - pagalvojus šviesiaplaukė pradėjo vartyti akis.
- Tuoj pat leidžiatės žemyn. Aš skaičiuoju iki dešimties, na o tada pradėsiu jus numušinėti nuo jų ir žemę saugiai pasiekti turėsite patys. Dešimt... Devyni... - griežtas balsas...
Lexi staigiai atsisuko tai buvo Loras Lanisteris - kerėjimo mokytojas.
Po to dar keletas scenų, kurias Lexi praleido, dėl tos nesveikos šviesos, kuri taip spigino akis, kad teko užsimerkti...
Ir štai ją pralenkė penktakursis - ėjo link mokytojo lyg čia nieko nebūtų nutikę. Ji stebėjo jo veiksmus...
O, Dieve... Jis visiems raštelius dovanoja?? - burtininkę suėmė juokas, kad neišsiduotų prikando apatinę lūpą.
- Keturi.
Matėsi, kad mokytojas buvo kiek sutrikęs, juk ne kasdien gauni raštelius.
Why don't you use your voice, duuuude? - galvojo Lexi.
Mokytojas jam atsakė ir jau garsiai sušuko, kad laikas žaidėjams išėjo...
- Mokytojo čia nematau, tad sprendžiu, kad veikiate savo iniacityva, na bet aišku galite bandyti man įrodyti, kad yra kitaip, bet nemanau, kad jums pavyks. O visų antra - jeigu tiksliai prisimenu direktorės dekretą dėl kvidičo. Tai muštukus išleisti iš dėžės yra griežtai draudžiama be direktorės žinios ir jie turi visą laiką būti teisėjų kambaryje. Tokioje situacijoje direktorės raštelis su leidimu jums aišku pagelbėtų, bet ar jį turite?
Visi tylėjo.
- Na, bet ko čia stovite jums taigi reikia bausmę sugalvoti.- Mokytojas nusijuokė ir staiga užšoko ant mokytojų tribūnos. Patikrinęs ar mikrofonas veikia pradėjo kalbėti. - Taigi iš pradžių jus suporuosiu - George su Velin ir David su Lexi. Jūs panašių kursų, vadinasi mokat tiek pat. Kadangi, veikiate niekus aš pamokinsiu jus šio bei to. Kerėjimo dvikovų meno. Jums tereikia paprastai kautis na o kai kova baigsis nereikės atlikti bausmės už jūsų nusikaltimus. Kovos taisyklės paprastos - galima naudoti tik kerėjimo kerus, jokių transfigūracijos kerų ar apsigynimo nuo juododsios magijos kerų. Supratot? Taip pat negalima sužeisti priešininko per daug. Tai reiškia jei jūsų priešininkas sušunka, kad jam skauda ar kitaip pasiduoda turite baigti kovą. Taip patkovą baigsiu aš. Ar visi supratote?
Visi stovėjo lyg nesupratę apie ką tas pilietis kalba. Lexi nebuvo išimtis...
Seriously... - negalėjo patikėti mergaitė. -Aš juk net nežaidžiau!.. Oh, whatever...
Burtininkė slinko prie David, ji net neįsivaizdavo, kaip su juo pradės kovą...

[George Smith]

  [Truputį nesupratau, bet David juk neparašė, kad nusileido, todėl konstatuoti tokį faktą yra neteisinga ir yra prieš šio forumo taisykles]

Regis, atsakymo iš šių mokinių nebus. ,,O galbūt tiesiog neišgirdo? Reikia pabandyti..."
  Deja. Nespėjo net pirmojo skiemens ištarti, tačiau profesoriaus balsas grąžino jį atgal į šešėlį.
 - Manau, kad galiu bei turiu teisę paneigti jūsų argumentą, kad čia nėra jokio mokytojo. Jūs esate. Juk to nenuneigsite? Nebent iš čia išeitumėte, tačiau tada nesugebėtumėte užduoti mums bausmės... Beje, jūs savo mokinius prižiūrite gerai, tačiau prižiūrintysis dažniausiai stebi, kad neįvyktų sužeidimų, o ne grasina numesti nuo šluotų, - pasakojo George profesoriui, lyg tas čia išties būtų iškviestas tik kaip pabūti prižiūrinčiuoju mokytoju.
  Išgirdęs bausmę - kovoti dvikovoje, pamanė, kad tai nėra labai geniali idėja. Regis, profesorius kliovėsi tik savo valia ir viskas. Būdamas ilgiau už šį poną Hogvartse, šeštakursis, be abejo, būtų išgirdęs apie Kvidičo uždraudimą, ko tikrai nebuvo girdėjęs. Tačiau dvikovų uždraudimas buvo kalamas į galvą kiekvieną mielą dieną. ,,Galėtų būti mokytojų koledžas, kurio taškus galėtų pridėti ar atimti mokiniai. Už taisyklių nesilaikymą." pamąstė grifiukas ir atsistojo prieš Velin.
 - Pradėsi, ar leisi man?