[Kaja Adams]

Buvo keista, jog nei vienas pirmakursis neatkreipė jokio dėmesio į atėjusias vyresnėles. Kaja prisiminė save tokio amžiaus, tada ji prisibijojo vyresnių kursų mokinių. Na, bet šie pirmakursiai, regis, buvo labai užsiėmę išsidirbinėjimu ir tarpusavio ginčais.
Kai Walgunas pakilo į orą, Kajai jo pagailo. Ji tikėjosi, jog už tokį vargą jis bent gaus Grifų Gūžtai kiek nors taškų. Kaja jautė norą bendrakoledžiui padėti. Tačiau pati skraidyti nemokėjo, o ir su kerais ne kaip sekėsi.
- Galėtume ir mes su jais pasimokyti, nes ir aš juk taip ir neišmokau skraidyti, - pasakė šviesiaplaukė Sevirinai. - Aišku, jeigu tik tie pirmakursiai pradės klausyti, - nusišypsojo draugėms.
Jeigu Kaja ir galėjo ką padaryti, tai nebent žodžiu sudrausminti pirmakursius. Ir čia viduje ji pajuto nusivylimą savimi. Ji norėjo tai padaryti, tačiau nieko neišdrįso pasakyti nenaudėliams. Galbūt draugės išdrįs? O jeigu mes prisijungsime, ar nebus taip, jog tie vaikai iš manęs juoksis, kad aš, būdama ketvirtakurse, nemoku skraidyti, mintyse pagalvojo paauglė. Ėmė gailėtis, kad čia atėjo. Ir vėl pasidarė gėda dėl svorio. Šią akimirką grifė užsinorėjo tapti nematoma. Mokyklinės šluotos atrodė prastai. Jeigu vis tik perlūžtų?

[Sevirina Mckenna]

Sevirina stebėjo kvidičo aikštėje vykstantį chaosą. Ji matė kaip keli vaikai buvo ore, kiti tiesiog šnekėjo, bet visa tai sudarė didelį šurmulį. Mergaitė nesuprato kaip įmanoma sukelti tokį chaosą, o tuo labiau kaip sutramdyti visus vaikus. Sevirina vis galvojo, jog ji tikrai negalėtų būti profesorė ar mokyti ką nors, nes ji turėjo gan silpną balsą todėl mergaitei tikrai nepavyktų sudrausminti mokinių. Na, bet matėsi, kad Walgunas stengiasi tas neklaužadas sutramdyti ir Sevirina norėtų padėti, tačiau žinojo, kad jos žodžius geriausiu atveju išgirstų šalia stovinčios Kaja su Lina. Todėl draugėm ir pasakė:
  - Kažin ar jie kada nors nustos klykauti bei daryti nesąmones?
Švilpė vis dar svarstė ką daryti. Jai patiko idėja mokinti skraidyti pirmakursius ir Sevirina mielai būtų prisidėjus pati šiek tiek pramokti, tačiau matė, kad į jokią pamoką čia nepanašu. Staiga išgirdusi Kajos pasiūlymą antrakursė nudžiugo, jog ne viena galvoja apie kartu mokinimasi skraidyti.
  - Tikrai? - apsidžiaugė Sevirina, - oj aš labai norėčiau labiau išmokti skraidyti su šluota, - dėstė savo mintis mergaitė, - Tiesa. Nors klausimas ar jie išvis nustos, - šyptelėjo.
Švilpiukė toliau apžiūrinėjo mokinius. Tai galėjo mergaitė daryti laisvai, nes atrodė, kad visi užsiėmę savo reikalais ir negaudys Sevirinos žvilgsnių žiūrinčių į kiekvieną vaiką.

[Eliotas Llewellyn]

Toji meluojanti mergaitė ir toliau kažką aiškino, bet Eliotas jos nebeklausė. Tą daryti nusibodo, ypač kai galima skristi. Taigi pirmakursis ryžtingai mėgavosi skrydžiu. Iki užstrigo, žinoma. O tai jau visai nepatiko, ir Eliotas susiraukė.
- Kas per nesąmonė?! - suirzęs riktelėjo. - Aš... Noriu... Skristi!
Tarsi to būtų maža, priskrido tas vyresnis mokinys, kuris ir turėjo juos mokyti. Eliotas norėjo rėžti, kad jam pagalbos nereikia, bet, deja, tiesa buvo kitokia. Tik kad ore perlipti ant šluotos buvo kiek baisoka, tik šito išdidus berniukas tikrai nepripažins. Be to, tai buvo nuotykis! Skraidyti gali bet kas, bet argi kiekvienas ore perlipa ant kito skraidymo aparato? Nuotaika pasitaisė, ir Eliotas kuo ryžtingiau paėmė to vaikino šluotos kotą ir permetė koją. Netgi labai patiko.
- Geras, - ištarė ir jau planavo, kad pasiūlys šią pramogą Oliveriui. Bet tą padarys tada, kai niekas nematys.
- Aš nenoriu leistis, - viena ranka gniauždamas savo šluotą pranešė Eliotas. Neabejojo, kad mokytojas jį apdovanos už gerą skrydį, ir jau netrukus jie dideliu greičiu kils aukštyn.

[Oliveris Llewellyn]

Leticijos žodžiai sutrikdė. Tai, kad jis broliškas, reiškė kažką gero. Oliveris labai norėjo būti geras brolis. Netikėjo, kad taip yra, bet ką reiškia mergaitės žodžiai? Negi jai atrodo, kad jis ne visai niekam tikęs? Tai gerokai stebino, bet paklausti ir išsiaiškinti daugiau Oliveris drovėjosi. Taip ir liko tylėti.
- Esu skraidęs, - kita tema kalbėti buvo lengviau. - Bet man geriau tą daryti, kai niekas nemato. Labai bijau apsijuokti.
Tai buvo labai atvira, ir berniukas susigėdęs išraudo. Nusisuko nuo Leticijos, bet ji, laimei, susirado kitą nemokantį skraidyti žmogų. Tai, regis, buvo, toji pamelavusi mergaitė, bet svarbiausia, kad niekas nematytų, kaip nepatogiai jis jaučiasi.
Tiesa, netrukus dėmesį prikaustė Eliotas. Vyresnis vaikinas priskrido prie jo, ir broliui kažkaip reikėjo užlipti ant kitos šluotos. Oliveris niekada taip neišdrįstų, ypač būdamas taip aukštai. Bet Eliotas - visai kas kita. Ir, žinoma, jis sėkmingai atsidūrė šalia mokytojo.
- Šaunuolis, - tyliai sumurmėjo Oliveris ir nedrąsiai nusišypsojo. Žinojo niekada nebūsiantis toks šaunus, koks yra jo brolis, bet labai džiaugėsi tokį turintis.

[Leticija Mendel]

- Čia juk daug kas nemoka skristi Oliveri. Nieko tokio, jeigu nepavyks iš karto. Nieko tokio, kad jaudiniesi. - Rimtai pasakė berniukui Letė. O tada ketindama kada jį susirasti nuėjo prie kitų neskraidančiųjų.
Leticija nusišypsojo.
- Man nepatinka vabalai. - Pareiškė. - Jai labai tinka. Tikras povgrambuolis. Išvis ko ji čia purkštauja? Net nesuprantu. - Liejo pyktį ant nepatikusios mergaitės.
- Taip. Skristi ir aš nemoku. Mano namuose šluotos būdavo reikalingos tvarkai palaikyti, o ne skraidyti. - Šyptelėjo ir tikėjosi, kad mėlynplaukė supras, jog Letė yra iš paprastos šeimos.
- Audros debesį? - Mergaitė šį kartą nusijuokė. - Ne. Net nežinojau, kad tai įmanoma. Bet ką nors reikia sugalvoti. Mums reikia pakilti, o tada... - Grifė įsikišo ranką į kišenę ir išsitraukė dėžutę. Nežinia kur tai norėjo panaudoti, gal per kokią pamoką į ką nors švystelėtų. Bet dabar irgi bus gerai. Ji atidarė dėžutę. Ten gulėjo bjaurus slaimas voro formos. Jis buvo labai lipnus, glitus, tąsus.
- Jeigu pakiltume tai galėtume jį užmesti jai ant plaukų. Turėtų darbo, kol nusigramdytų. O gal tu žinai kaip kerais tai padaryti? - Paklausė savo bendrininkės.
Leticijos galvoje ėmė suokti pavyzdingasis balselis. Juk ką tik pati drausmino Eliotą, o tai, ką ruošiasi daryti juk irgi negerai. Bet aš noriu išlėkti iš šios mokyklos. Piktai nustelbė savo sąžinės balsą.

[Lina Catamans]

Lina stebėjo veiksmą aikštėje. Ir suprato, kad tai tikrai nebuvo pamoka, kurios tikėjo. Vargšas Walgunas... Jis norėjo gero, stengėsi sugalvoti kažką įdomaus, dar bando išmokyti. O čia visiška šaršalynė. Kaip taip galima? Nepagarba tai viena, bet jeigu kas susižeis? Tai blogai bus Walgunui. Ir išties. Aikštėje vyravo visiškas chaosas. Visi darė ką norėjo, pakildavo į orą be komandų ir dar pešdavosi. Nuo triukšmo ir erzelio Lina vos girdėjo savo mintis draugių žodžius. Tačiau ji vargais negalais ji išgirdo tai, kad Kaja norėtų išmokti skraidyti. Bet tik tada jei viskas nurims. Ši mintis patiko ir Sevirinai.
- Taip. Būtų smagu išmokti skraidyti. Man gaila, kad to beveik nemoku. Aišku suprantu, kad čia filmų suformuotas įvaizdis, bet kokia ragana be šluotos.-nusijuokė- Bet išties reiktų palaukti kol čia viskas nurims. Arba gal kada paprašysim Walguno asmeniškai. Jam ir dirbti būtų lengviau su tomis mokinėmis, kurios dirbti nori. Nes dabar prašant tai spėju tik streso pridėtume.
Pasakė Lina. Ji nebuvo tikra ar yra teisi, bet jai buvo gaila Walguno.

[Walgunas]

  Situacija buvo kebli, tačiau Walgunas nesiruošė to mažiaus palikti taip kaboti, todėl priskridęs laukė, kol šis sugalvos užlipti. Jam tą padarius ir net nudžiugus, Walgunas tik sumurmėjo kažką panašaus į kurgi ne, tačiau daugiau nieko ir nesakė.
  Jau norėjo leistis, tačiau berniukas pasakė, kad leistis nenori.
- Leisiesi ir viskas! - pradėjo niršti, mat tikrai nesitikėjo, kad pamokoje, į kurią eiti tikrai nebuvo būtina, kažkas taip elgsis. - Nori greičio?.. - pasakė ir trumpam pasisuko į berniuką, o tada pamerkė jam akį.
  Walgunas sugalvojo visai neblogą planą - jis dideliu greičiu leisis žemyn! Greitis jam buvo įprastas dalykas, nors ir nebuvo gaudytoju, bet, kad spėtų paskui muštuką, turėdavo lėkti greitai. Nors, tiesą sakant, dažniausiai kildavo aukštyn, ne žemyn, tad dabar truputį jaudinosi. Bet nusprendė daryti!
  Stipriai sugniaužė šluotą ir visu greičiu ėmė leistis žemyn. Garsiai nieko nesakė, elgėsi ramiai, tačiau mintyse tiesiog rėkė iš baimės!

[Kaja Adams]

- Panašu, kad nenustos, - atsiduso Kaja. - Na, jau mūsų kursas tai taip tikrai nesielgdavo.
Nors iš tiesų tai elgdavosi. Būdavo visko. Tiesiog Kaja nelabai kur dalyvaudavo. Ir dabar iš savo kurso neturi draugų.
Kaja sukrizeno Linai pajuokavus apie raganą be šluotos.
- Taip, tikrai, - šypsodamasi pritarė ji.
Tuomet pagalvojo, kad gal vis tik išties šiandien Walguno to nereikėtų prašyti. Na, kad jis ir jas pamokytų skristi. Gal kitą kartą. Be šitų nesubrendėlių. Ir vėl keturiolikmetė pajuto nusivylimą savimi. Štai, pirmakursiai kvailioja, o jos čia atėjo trys, vyresnės, bet nei viena nepadeda vaikinui sudrausminti jų.
Walgunas ėmė dideliu greičiu leistis žemyn. Kaja tikėjosi, kad nesusižeis. Na, neturėtų. Jis juk puikiai skraido, žaidžia kvidičą. Kai Kaja buvo pirmakursė, jau tada Levinsas jį žaidė. Bet... bet juk dabar jis buvo ne vienas. O kas, jeigu vis tik jie nukris?
- Man baisu žiūrėti, - pasakė Kaja draugėms. - Mes turime sustabdyti šitą šaršalą, nemanot? Klausykite, - garsiai išdrįso ištarti Kaja. - Walgunas yra vienas geriausių kvidičo žaidėjų Hogvartse. Ko jūs čia atėjote? Jeigu nenorite mokytis, tai eikit savais keliais!
Tačiau Kajos balsas visai neskambėjo taip, kaip ji norėjo, jog jis skambėtų. Nors ketvirtakusė ir šnekėjo garsiai, bet balsas, jis šiek tiek drebėjo. Grifė pasigailėjo, jog prabilo. O jeigu dabar tie pirmakursiai pradės iš jos šaipytis?

[Vanessa Carlier]

Vanessai aptikus raštelį apie skraidymo pamoką ant skelbimo sienos labai nustebo. Nors tiksliau sutriko. Išbandyti skraidymą su šluotą mergaitė norėjo, bet ir bijojo. Niekada nebuvo to bandžius todėl bijojo ir susižeisti ir apsikvailinti. Visgi ji nuėjo į kvidičo pagrindinę aikštę. Ten jau buvo nemažai vaikų, kurie jau kėlė chaosą. Prie to prisidėti Vanessa nenorėjo todėl tiesiog šone atsistojo. Ilgai stovėti buvo nuobodu todėl greitai pirmakursė pradėjo gailėtis čia atėjusi. Nežinojo ar galima būtų išeiti todėl ir nebandė to. Nors ir norėjo, nes užsiėmimas taip ir neprasidėjo, o vietoj to matė vien šėliojančius vaikus.
Visą šią situacija praskaidrino trys einančios pro šalį ir sustojusios vyresnės mergaitės. Viena iš jų buvo pažįstama ir nedvejodama bei nudžiugus nubėgo trijulės link ir apsikabino savo pusseserę Seviriną.
  - Labas! - džiugiai tarė giminaitei Vanessa, - ką tu čia darai? - taip pat paklausė nustebusi, jog jos buvo čia. Mergaitės vyresnės todėl čia jų būti neturėtų, bet visgi jos čia.

[Eliotas Llewellyn]

Taip, jie jau tuoj pakils dar aukščiau, ir Eliotas įrodys esantis geriausiai skraidantis pirmakursis. Antroje vietoje, žinoma, Oliveris. Būtinai tą pasakys šitam vaikinui. Abu dvyniai puikiai skraido, tik jis tą daro šiek tiek geriau.
- Nesileisiu! - pakartojo susiraukęs. Kodėl mokytojas jo neapdovanoja ir net nepagiria? Galima pamanyti, kad jis padarė kažką blogo. Tikra nesąmonė, ir Eliotas jau svarstė, kaip pakreipti šitą šluotą į viršų.
Deja, ją valdė ne pasiutęs pirmakursis, o gerokai ramesnis (ir dėl to nuobodus) vyresniokas. Eliotas tik spėjo linktelėti norintis greičio, kai jie... pradėjo leistis?!
- Ne! Tu ne ten skrendi! Visai nemoki skristi! - nepatenkintas šūkčiojo. Žemė artėjo labai jau greitai, bet Eliotas neketino prisipažinti išsigandęs. Ne, jis tik nepatenkintas, kad šitas atseit mokytojas jo nepagyrė ir nepakilo aukščiau.
- Viršus yra ten! - dar sušuko slėpdamas išgąstį ir parodė į dangų. Tam teko viena ranka paleisti šluotą, ir Eliotas vos nenusivertė.

[Oliveris Llewellyn]

Leticija ir vėl jį ramino. Ji tikrai buvo gera. Liūdna, kad jai taip nesinorėjo čia būti. Žinoma, panašiai jautėsi ir Oliveris, bet jis nenorėjo dėl to, kad pasiilgo mamos ir tėčio. Leticijos nenoras visai kitoks. Ji gal ir namuose nebūtų laiminga, o pačiam tereikėjo apkabinti mamą ir tėtį. Dar sužaistų kokį žaidimą su Miriam, ir viskas būtų puiku.
- Bet Eliotas daug šaunesnis už mane, - dar liūdnai pasakė jai pavymui. Džiaugėsi, kad po pokšto namelyje vėliau paaiškino, kuris dvynys yra kuris. Kad ir kaip mylėjo brolį, labiau patiko būti Oliveriu, ne Eliotu.
Dabar pakėlė akis ir pamatė, kad dvynys jau patogiai įsitaisęs. Neabejojo, kad jie lėtai nusileis. Tai Eliotui visai nepatiks, bet jis turi suprasti, kad egzistuoja ribos. Negalima taip pakilti. Deja, netrukus Oliveris tai pamiršo - šluota leidosi labai greitai. Jau tuoj jo brolis trenksis į žemę ir susižeis! Gali net ir mirti, o šito Oliveris neištvertų.
- Eliotai! - klyktelėjo jis. Apie tą vyresnį vaikiną negalvojo - dabar rūpėjo tik brolis. Pasileido skrendančiųjų link. Atrodė, kad netrukus įvyks labai skausmingas susidūrimas.

[Sevirina Mckenna]

  - Aš ir manau, jog mes nors kiek geresni būdavome, - galvojo Sevirina apie savo amžiaus vaikus ir tikrai neprisiminė, jog kas nors taip elgtųsi. Nors nebuvo pilnai tikra. Bent jau nepažinojo nieko kas galėtų padaryti tokį chaosą.
Švilpė taip pat sukrizeno, kaip Kaja išgirdus Linos pokštą ir vėl atsisuko į vaikus. Situacija negerėjo. Sevirinos viltis išmokti skraidyti mažėjo ir dėl to nuliūdo.
  - Na tikriausiai nieko nebus. Neišmoksim skraidyti dabar, - perteikė mintis draugėms.
Tikėjosi niekas nesusižeis tada tikrai nebus gerai. Walgunas įklius, o dar merginų trijulė turės liudyt kieno kaltė. Tai daryti norėjo mažiausiai. Nors iš tikrųjų visiškai nenorėjo.
Kajai pasidarė baisu. Sevirina irgi jautėsi panašiai.
  - Bet, kaip tai padarysim? Kaip mes juos sustabdysim? Kad ir ką jie daro tikrai mūsų žodžių neišgirs, - kalbėjo Mckenna, bet visvien išgirdo grifės balsą. Situacija buvo prasta ir poto.
Netrukus šviesiaplaukė pajautė apsikabinimą ir dar išgirdus pasisveikinimą suprato kas čia.
  - Labas Vanessa! - atsisukusi tarė Sevirina, - susipažinkit čia Vanessa mano pusseserė, - pristatė Linai ir Kajai savo pusseserę, - Vanessa, čia Kaja ir Lina mano draugės.

[Lina Catamans]

Lina šyptelėjo kai draugės sukikeno iš jos pasakymo apie raganą be šluotos. Ji nesakė to kaip pokšto, bet turėjo pripažinti, kad tai išties buvo juokinga. Skirtingai nuo chaoso kuris dėjosi aikštėje. Jis atrodė gana pavojingai. Lina pritarė Kajos minčiai, kad reikia kažką daryti todėl taip pat pabandė šaukti, kad jie sustotų. Juk pagal logiką mes vyresnės. Gal turėtų būti kokia pagarba. Bet ne... Juk Walgunas už mus visas vyresnis, dar berniukas, bet jo vistiek neklauso. Tai gal amžius čia nesvarbu. Tiesiog daug vaikų, kurie lieja savo energiją. Tik nelabai produktyviai. Ir išties. Jos balsas kaip ir Kajos greitai buvo užgoštas erzelio nepadaręs jokios veiksmingos įtakos. Todėl pasidavė.
- Taip panašu į tai, kad mes nelabai čia ką galim padaryti.
Atsakė Sevirinai kiek liūdnai.
Po kelių akimirkų prie jų trijulės pripuolė šviesaplaukė mergaitė, kuri apkabino Seviriną. Draugė pasakė, kad ji yra jos pusserė, vardu Vanessa.
- Labas Vanessa. Kaip jau supratai, aš Lina. - ji lengvai kilstelėjo ranką kai Sevirina jas pristatė. Padarė tą tam kad mergaitė suprastų kuri iš jų Kaja, o kuri Lina.
- Atėjai čia mokytis skraidyti?
Pasidomėjo.

[Walgunas]

  Walgunas greitai leidosi žemyn. Negalėjo pasakyti, kad nebuvo baisu. Baisu tikrai buvo, jis nelaikė savęs tokiu geru skraiduoliu, kad galėtų taip leistis, ypač su kitu žmogumi, pirmakursiu, už kurį buvo atsakingas. Tačiau nenorėjo leisti jam jaustis geriausiu, viską valdančiu. Norėjo, kad pagaliau visi pradėtų klausyti arba, jei nenori čia būti, tiesiog išeiti.
- Žinoma, nemoku! - sušuko, mat per vėją nieko negirdėjo. O laiko turėjo, net dideliu greičiu leidžiantis, iki žemės buvo gabaliukas kelio. - O tu jau nuostabiai skraidai, ne, kad leidi sau neklausyt ir vadovaut?!
  Walgunas užsimerkė. Labai bijojo. Tačiau tik akimirkai. Greitai suprato, kad negali būti užsimerkęs, kad ir kaip bijo, mat tada tikrai nenusileis.
  Ir štai, jie jau ant žemės. Vaikinas vos spėjo sustabdyti šluotą, mat tą padarė truputėlį per vėlai. Laimei, pavyko nesusilaužyti ir berniukui nesulaužyti kojų.
- Lipk!

[Kaja Adams]

Žinoma, iš Kajos sudraudimo nebuvo jokios naudos. Beliko džiaugtis tuo, kad niekas nepradėjo šaipytis (bent jau kol kas). Walgunas šiaip ne taip nusileido su tuo pirmakursiu ant žemės. Regis, nei vienas iš jų nesusižeidė, o tai jau buvo gerai. Šviesiaplaukei buvo smalsu, ką toliau bendrakoledžis darys.
- Iš tiesų. Jiems tas pats, - atsidusdama pritarė Kaja Sevirinai ir Linai. - Man atrodo, šitoje situacijoje padėtų tik koks nors profesorius ir areštas.
Prie vyresnių mergaičių priėjo viena pirmakursė. Sevirina ją pristatė, pasirodo, tai švilpiukės pusseserė Vanessa.
- Labas, - pasisveikino grifė ir nusišypsojo mergaitei. - Na, jeigu nori pasimokyti skraidyti, tai kaži, ar pavyks, - ir vėl atsiduso apžvelgdama visą šitą aikštėje vykstantį šaršalą.