[Vega Dellal]

  Laimei, Vegai pavyko suvaldyti šluotą. Ji jau tikrai galvojo, kad yra ant mirties slenksčio. Dabar tik gulėjo žiūrėdama į saulę ir debesis, kurių čia buvo nemažai. Debesys varnai visada patiko. Ji galėdavo valandų valandas stebėti debesis ir galvoti ką juose mato. Kaip ir dabar. Vienas buvo panašus į drakoniuką, kitas - į puodelį.
  Kol ji taip žiopsojo į nieką priėjo ta kita mergaitė. Tiesą sakant, dabar Vega nejautė didelio noro kalbėti, tačiau nenorėjo pasirodyti nemandagi, todėl nieko nesakė.
- Labas, taip. Atrodo viskas gerai. Ir vis dėlto aš kvaila, tačiau nenoriu apie tai kalbėti, - pasakė šviesiaplaukė. Kalbėti ji nenorėjo, nes nežinojo kaip į tai reaguos ši mergaitė. Bijojo, kad ji gali juoktis ar dar blogiau - papasakoti visai mokyklai. Tačiau vis dėlto nusprendė su ja pabendrauti. Tik ne apie tai, žinoma.
- Aš Vega.

[Lina Catamans]

Išgirdusi, kad ta mergaitė sveika Lina lengviau atsiduso. Ji tikrai nenorėjo, kad būtų reikėja eiti į ligoninės sparną jei ji būtų susižeidusi. O juk Lina buvo šalia ir nieko nesugalvojo daryt… Tikrai nebūtų gerai. Na bet kadangi jai viskas gerai tai nereikia per daug nerimauti.
- Džiaugiuosi, kad sveika esi. Būtų žiauru, jei būtum susižeidusi, o aš šalia būdama nesugalvojau kaip padėt. Aš Lina. Lina Catamans. Antrakursė varniukė.
Tai pasakiusi ji geriau apžiūrėjo kitą mergaitę ir pastebėjo, kad ji irgi iš Varno nago.
- Matau, kad ir tu varnė, Vega. Iš kurio kurso? Kažkaip per pamokas neatkreipiau į tave dėmesio.
Tai pasakiusi ji nusišypsojo ir tikėjosi, kad jos kalbėjimas neįkyrės labai. Juk ji katik iš dangaus, tiesiogine prasme, krito, tai gal dar atsigauti reikėtų. O ji čia kalba po ausim.
- Pasakyk jei įkyrėsiu.
Paprašė kiek pagalvojusi.

[Vega Dellal]

  Vega klausėsi ką sakė mergaitė. Buvo aišku, kad ji iš Varno Nago ir tikrai turėjo būti bent dvejais metais už ją jaunesnė.
- Taip, būtų tikrai žiauru, - nusijuokė varniukė. - Malonu, - dar pridėjo. Paaiškėjo, kad jos vardas Lina ir ji mokosi antrame kurse. Nusprendė vis dėlto pasikalbėti su ja. Puikus laikas susirasti naują draugę. Pagalvojo. Tikėjosi, kad tai nebus vienos dienos pokalbis kaip kartais ir būna.
  Paskui Vega išgirdo ir klausimų, todėl varna nusišysojo. Paaiškėjo, kad ši mergaitė tikrai buvo smalsi. Vega nieko prieš tai neturėjo, todėl atsakė:
- Aš penktakursė. O per pamokas nesistengiu būti visų pastebėta. Man geriau ramiai atlikti darbą ir netapti didžiausia žvaigžde.
  Ir kiti mergaitės žodžiai privertė nusijuokti. Čia tik aš galiu įkyrėti. Pagalvojo šviesiaplaukė nusišypsojusi, tačiau garsiai nieko nesakė.

[Lina Catamans]

Supratusi, kad Vega nepyksta dėl jos klausimų Lina lengviau atsikvėpė. Juk būtų nesmagu užknisti dar bendrauti normaliai nespėjus pradėti. Ji sužinojo, kad Vega yra iš penkto kurso ir neturi didelio noro būti pastebėta per pamokas. Na tai paaiškina kodėl, aš nesu jos mačiusi ar pastebėjusi. Kažkaip dėmesį labiau patraukia garsūs žmonės, kurie dirbti trukdo, o ne tylūs, kuriems kaip ir man svarbu tiesiog gerai atlikti klasės darbą ir ką nors išmokti. Taip pamąsčiusi ji nusišypsojo mergaitei ir pasakė:
- Panašu, kad turim šį tą bendro, aš irgi nemėgstu per pamokas į save dėmesį atkreipt. Jau geriau ramiai mokytis ir stengtis nei būti kokia nenuorama ar scenos žvaigžde.
Tai pasakiusi ji šyptelėjo dėl savo žodžių pasirinkimo ir kiek pamąsčiusi irgi išsitiesė ant žolės. Diena tam dar buvo tinkama, o ir saulė bei debesys viliojo. Vėliau paklausė:
- Ką šiaip tau patinka veikti? Kokias pamokas mėgsti? Spėju, kad skraidymo nelabai.- tikėjosi, kad tai nuskambės pakankamai žaismingai, nes įžeisti tikrai nenorėjo, bet ir pokalbį pabandė padaryti gyvesniu ir įdomesniu.

[Vega Dellal]

- Gali būt, - nusijuokė Vega. Ši mergaitė tikrai neatrodė iš tų, kurie norėtų griauti pamokas. Bent jau jos tą darančios per pamokas ji nematydavo. O tokių atsirasdavo ir varnių, o tai Vegai kėlė daug klausimų. Ji nežinojo ką tada šie veikia Varno Nage.
  Vega klausėsi kitų mergaitės žodžių. Jau galvojo, kad negaus jokio pasityčiojimo, tačiau kaip tik tuo metu jį išgirdo. Nemėgstu mat skraidymo. Tai, kad blogai skraidau nereiškia, kad tos pamokos nemėgstu. Ir kam šaipyti? Pagalvojo ji. Kažkur giliai širdyje norėjo tikėti, kad mergaitė įžeidė netyčia, tačiau protas aiškiai sakė, kad taip būt negali. Vis dėlto šį kartą šviesiaplaukė nusprendė tai nuleisti negirdomis. Vis nutikdavo, kad iš jos pasityčiodavo, todėl Vegai tai jau nebebuvo keista ar baisu. Ji įprato. Paprastai su tokiais nebendraudavo, tačiau dabar jai trūko draugų. Vis dėlto Vega atsakė, nors ir kiek liūdnai:
- Mėgstu magijos istoriją ir herbologiją, o tu? Tiesa, herbologiją mėgstu tik dabar, - pasakė ir tyliai nusijuokė prisiminusi kaip būdama pirmuose kursuose jos bijojo. - O šiaip mėgstu skaityti, leisti laiką gamtoje.

[Lina Catamans]

Išgirdusi, jau kiek liūdnesnį varniukės balsą, kai ji sakė mėgstamas pamokas, Lina mintyse sau įspyrė. Ar aš nors kartą negali palaikyti normalaus pokalbio, po galais? Juk taip gerai sekėsi, o čia būtinai pajuokauti sumaniau… Turbūt kaip įžeidimas nuskambėjo. Po velnių…
Ji mintyse dar kartą nusikeikė ir nusprendė, kad tikrai reikia atsiprašyti. Gyliai įkvėpė ir tarė:
Atsiprašau, jei įžeidžiau… Tikrai nenorėjau. Bandžiau pajuokauti.
Tai tarusi ji droviai nusišypsojo ir tikėjosi, kad Vega atleis. Nes kitaip per pirmą pokalbį būtų sugebėjusi sumauti draugystę. Tai gražu… Po kiek pamąsčiusi pasakė:
- Man labiausiai turbūt patinka Apsigynimas Nuo Juodosios Magijos ir Astronomija. Magijos įstorija kartais visai įdomu, dar transfiguracija. Herbologija kartais įdomi, bet dažniau šiurpoka. Augalai baisoki būna. Kartais man labiau patiktų jei tai būtų būrelis. O šiaip patinka skaityti, vaikščioti ir mieste po kokį senamiestį ir muziejus, ir gamtoje. Mėgstu mokytis ir sužinoti naujų dalykų.

[Vega Dellal]

- Viskas gerai, - nusišypsojo varniukė Linai atsiprašius.
  Varniukė jau atsistojo. Nusprendė, kad pakankamai praleido ant žemės. Ir dabar jau jai parūpo apranga. Pagalvojo, kad gal geriau susiteps bent mažumėlę mažiau.
  Išklausiusi kas patinka Linai Vega nusišypsojo. Taip, jos turėjo panašumų, tačiau kai kurie dalykai jas stipriai skyrė. Pavyzdžiui apsigynimas nuo juodosios magijos. Vegai ši pamoka keldavo šiurpą. Dabar, žinoma, mažiau nei pirmuose kursuose, tačiau vis dėlto šioje pamokoje ji dirbdavo labai atsargiai. Ypač kai net iš profesorių, kurie apie tai mokydavo išgirsdavo, kad tema labai pavojingą. Prisiminus profesoriaus Walters temas ir šiaip jo profesoriavimą šviesiaplaukę ir dabar nukrėsdavo šiurpas.
- O aš ne itin mėgstu apsigynimą nuo juodosios magijos, - nusijuokė varniukė. - Man per porą metų šio dalyko pamokų užteko iki pat Hogvartso baigimo. Beje, visai norėčiau persirengti. Gal jau traukiam į pilį? Paskui galėsime pasivaikščioti, - nusišypsojo varna.

[Lina Catamans]

Vegai atleidus Lina lengviau atsiduso. Ačiū Merlinui už tai. Būtų tikrai liūdna sugriauti draugustę.
Kai Vega atsistojo, Lina irgi pakilo. Ant žolės sėdėti gal ir smagu, bet jau nebebuvo taip šilta, o ir drėgmė skverbėsi pro apsiaustą. Todėl ji tikrai nenorėjo nei peršalti, nei sušlapinti savo drabužius. Išgirdusi, kad Vega nelabai mėgsta apsigynimą nuo juodosios magijos Lina šyptelėjo ir tarė:
- Na taip pamokos kartais baisokos yra. Ir pavojingos. Bet tai įdomu. Nors prisiminus žemesniasias formas ir šventyklą, mane šiurpas visdar krečia. Bet tai praktiška manau. Juk niekada nežinai su kuo susidursi ir kokie kerai pravers kovojant. Šiaip man profesorius Senkleris patinka. Jis pamokas labai įdomias padaro.
Vegai pasakius, kad norėtų grįžti į pilį Lina linktelėjo ir jos kartu patraukė link pilies.

[Walgunas]

  Walgunas, susikrovęs savo kvidičo mantą ir jau rengdamasis visas apsaugas, stovėjo pagridninėje aikštėje, tiksliau jos viduryje, ir laukė pirmakursių. Buvo parašęs kelis raštelius visų koledžų pirmakursiams, kad šiandien vyksta skraidymo pamoka. Kodėl jis tą darė? Tiesą sakant, nebuvo tikras, tačiau, jau ilgą laiką žaisdamas Grifų Gūžtos kvidičo komandoje, pajuto norą savo žiniomis, net jei jų turėjo ne itin daug, su kuo nors pasidalinti. Tikėjosi, kad šis gražus šeštadienis tiks daugeliui pirmakursių, kad jie jau nebus sukurpę planų su draugais. Raštelius išenšiojo neseniai, kokį antradienį, mat tik tada sugalvojo, kad tikrai nori tą daryti. Ką būtent ten prikeverziojo, Walgunas jau neprisiminė.
  Kiek pastovėjęs, kol pagaliau apsirengė visas apsaugas, Walgunas atsitiesė žiūrėdamas į tolį, tikėdamasis pamatyti ateinančius mokinukus. Mokyklinių šluotų iš kambariuko jau buvo prinešęs, tačiau pats norėjo skraidyti su savąja. O apsaugų reikėjo, nes žadėjo, kai jau paaiškins viską, skraidyti kiek aukščiau ir stebėti mokinukus, kad kuris nenusiverstų, tad jam pačiam galėjo kilti pavojus. Svarbiau, kad jie gyvi liktų. Aš jau ir po mirties paskraidysiu, tik jau šluotos nebereiks! Pagalvojo vaikinas, tolumoje jau įmatydamas kelis vienuolikmečius mokinukus, einančius į aikštę.

[Eliotas Llewellyn]

Na, mokytis skraidyti jam visai nereikia, nes jau seniai to išmokė tėtis. Bet užlipti ant šluotos Eliotas tikrai neatsisakys, todėl vos pamatęs raštelį informavo Oliverį, kad jie eis skraidyti. Pasirinkimo broliui nepaliko. Bet užtat dabar džiaugėsi, kad tėtis neleido pasiimti šluotos - ja skraidytų Oliveris, o pačiam tektų imti seną ir turbūt aplūžusią mokyklinę. Dabar jie bus lygūs, o tai tiesiog puiku.
- Susirasim draugų, paskraidysim. O tada jau galėsim ir į koledžo rinktinę eiti! - džiaugsmingai kalbėjo broliui. Vos rado lauko duris, pro kurias reikėjo išeiti, kad patektų į kvidičo aikštę. Hogvartsas buvo labai klaidus, tad Hestijas, sakydamas, kad viskas ne taip čia ir sudėtinga, suklydo. O gal specialiai prišnekėjo bet ko. Tas berniukas Eliotui atrodė keistas. Kol kas visai nebuvo aišku, ar galės laikyti jį draugu.
- Labas! - iš tolo sušuko kažkokiam vyresniam mokiniui. Turbūt šį kartą jis bus ne mokinys, o mokytojas. Nusivedė Oliverį prie jo ir išdidžiai prisistatė: - Aš esu Eliotas Llewellyn. O čia mano brolis Oliveris Llewellyn. Mes jau esame skraidę, bet neatsisakysime ir daugiau tai padaryti. Kada pradėsime?
Nužvelgė šluotas ir suprato, kad ta, kuri liko namuose, tikrai geresnė. Bet ką padarysi, turės būti gerai ir taip, o kai jis žais komandoje, tėtis tiesiog privalės nupirkti naują ir itin greitą šluotą.

[Oliveris Llewellyn]

Jau buvo išlieta nemažai ašarų, bet mokykloje nesidarė lengviau. Pamokos tikrai nebuvo lengvos, labai trūko mamos ir tėčio, be to, visai nesinorėjo piešti. Ką jau kalbėti apie tai, kad Oliveris nesusirado nė vieno draugo, o Eliotui, regis, daug įdomiau buvo kiti dalykai nei nusiminęs brolis. Pamatęs kvietimą į skraidymo pamoką Oliveris žinojo, kad į ją neis. Nors jau buvo tą daręs, neabejojo, kad prie kitų vaikų apsijuoks, ir viskas bus dar blogiau. Gal jis jau gali važiuoti namo? Apsieis ir be magijos. Jeigu reikės, piešinius pagyvins tėtis. Geriau būti su juo, mama ir mažaisiais broliukais ir sesutėmis. Eliotas jo tikrai nepasiges.
Deja, tas pats Eliotas privertė eiti ne namo, o į tą kvailą skraidymo pamoką. Oliveris atkakliai priešinosi, tačiau brolis buvo nepalenkiamas. Kodėl jam visai nesvarbu, ko nori Oliveris? Juk Eliotas jį myli, tad kodėl...
Tai buvo sudėtingi ir skaudinantys klausimai, į kuriuos atsakymų nebuvo. O gal ir buvo, tik nedrąsus pirmakursis jų nežinojo. Tiesiog ėjo paskui dvynį ir galvojo, ką daryti, kad taip labai neapsijuoktų.
Eliotas, žinoma, garsiai pasisveikino su daug vyresniu žmogumi, o Oliveris su juo kalbėti bijojo. Brolis turbūt mielai iš karto griebtų šluotą ir išskristų, bet, ko gero, jiems reikia sulaukti kitų. Taigi Oliveris tiesiog atsistojo šalia dvynio ir mintyse prašė jo leisti eiti atgal į kambarį.

[Leticija Mendel]

Ir pati nežinojo kaip drįso čia pasirodyti. Bet tikrai stovėjo kvidičo aikštėje. Kvailas sportas. Ir spoksojo į šluotas. Atrodė nekaip. Kažin ar mes neužsimušim? Aš net neskrisiu, tik pažiūrėsiu ir eisiu sau. Nors matė, kad yra pažįstamų veidų stovėjo viena, atokiai. Vis dar buvo pasišiaušusi kaip ežys prieš šitą kalėjimą. O baisiausia, kad degė iš smalsumo, be proto troško pakilti į orą ir už tai savęs nekentė. Mamos balsas šnypštė, kad ji nenormali. Ragana ir todėl to nori. Aš ir neskraidysiu mama. Tikrai ne. Tik leisk man grįžti namo. Bet ji juk buvo toli ir Leticijos negirdėjo. O jei net ir būtų čia pat neklausytų.
Juos mokyti turėjo kitas Grifas. Iš to paties koledžo, kaip ir Letė. Tai atrodė labai mielas gesstas, mokyti mažesniuosius. Bet ji neleido sau pajusti net menkutės simpatijos jokiam žmogui iš šio pasaulio.

[Lumita Pandora OConnor]

  Tas faktas, kad Lumita pateko į Varno Nagą juokino tiek pat kiek faktas, kad jos motina buvo patekusi į Švilpynę. Toks jausmas, kad prakeiktoji paskirstymo kepurė nusiteikusi skirti šios giminės atstovus į koledžus, kuriuose jie vargu ar pritaps. Lumita, prisiklausiusi nemažai apie Hogvartsą nuoširdžiai tikėjosi patekti į Klastūnyną, nors gal čia buvo ir mamos įtaka?
  Radusi raštelį apie skraidymo pamoką Lumita išsišiepusi atėjo į pagrindinę aikštę su šluota, kurią jai vos ne tą pačią dieną įteikė mama. O šluota buvo tikrai neprasta (geriau neklaust iš kur pas Amirą tokie pingai, nors kai buvai netrumpą laiką įsivėlęs į juodosios magijos reikaliukus ir žmonės apie tai žino, nustebti nėra ko) - Padangių valdovė.
  Kodėl O'Connor džiaugėsi šiandiena? Ogi todėl, kad ji galėjo paskraidyt ir jei kas nutiks kaltę suverst ant to bernioko, kuris čia visus sukvietė. Gudru, ar ne? Kadangi kažkokie Llewellyn'ai prisistatė, mergaitė susivokė, kad prisistatyt matyt teks ir jai. Priėjusi prie Grifų Gūžtos mokinio ne mažiau išdidžiai prisistatė. - Lumita O'Connor. Tikiuosi ne prieš, kad atsitempiau savo šluotą. - Žvilgtelėjo į Padangių valdovę, o tada ir į mokyklines šluotas. Ne, su tokiomis sutriušėlėmis ji tikrai neskraidys, kai rankose laiko nuostabų kūrinį.

[Gaiva Devilaite]

Gaiva buvo klastuolė, bet kol kas nenumanė, kokie tie klastuoliai yra. Nenorėjo ji patekti pas gyvates, nes vos pagalvodavo apie klastūnyno simbolį, prieš akis iškildavo didžiulė gyvatė, kuri praryja triušiuką. Tačiau kepurė kažkodėl nusprendė ją paskirti būtent ten.
Gaiva nemėgo kai už ją parinkdavo, tokius svarbius pasirinkimus, kaip pavyzdžiui aprangos detalės. Tad ji paliko žalius ir sidabriškus akcentus šalia lovos ir įsiruošė į skraidymo pamoką su paprasčiausiu juoda uniforma.
Mėlynplaukės mergaitės rankose buvo šluota, kuri per savo trumpą gyvenimą jau turėjo keletą šeimininkų, tad mediena, tiek lakas buvo nutrinti. Ši šluota buvo viena pigiausių sendaikčių krautuvėje, tad ji tapo Gaivos. Mergaitei nebuvo skirtumo ar šluotos modelis senas ar naujas, šluota yra šluota, jeigu ji mokės skraidyti, galės tai padaryti ir su ąžuolo šaka.
Be apsaugų, be šalmo, Gaiva atkulniavo į kvidičo aikštę. Buvo žadėta skraidymo pamoka ar kas, tiesa pasakius, ji jau pamiršo kas buvo raštelyje, nes jį tiesiog permetė akimis ir iš įpročio suglamžė.
- Sveiki visi, mano vardas yra Gaiva ir taip esu negryno kraujo, skraidyti nemoku, bet ketinu išmokti! - garsiai, kad visi išgirstų pratarė ir linktelėjo.
Daugelis susirinkusiųjų buvo pirmakursiai, galimai juos matė per paskirstymo ceremoniją, tačiau neįsiminė nei vieno iš jų veidų. Gaivai buvo sunku įsiminti veidus, o ypač jeigu tie yra panašūs. Tad faktas, kad būrelyje buvo dvyniai, privertė suskausti galvą.
- Ir aš esu... iš Varno nago! 

[Lumita Pandora OConnor]

  Kad ir kaip Lumita norėjo jau pakilti į dangų ir pasidžiaugti galimybe paskraidyti (ypač kai atsakomybė už būsimas avarijas ar susižeidimus neša ponaitis Levinsas), jos dėmesį atkreipė viena mergaitė. Gaiva, Gaiva, Gaiva. Ji tikrai negalėjo būti iš Varno Nago, nes Lumita jau spėjo sužinoti ir įsiminti visų pirmakursių, patekusių į Varno Nagą vardus. Tai kas per musmirė tarp voveraičių buvo ta Gaiva? Sunku buvo suprasti iš kurio ištiesų ji koledžo, kai nei kaklaraiščio nei šaliko ar kito skiriamojo ženklo ant pirmakursės nesimatė.
  O'Connor įtartinai žvelgė į kur kas žemesnę bendraamžę ir netrukus prisiminė paskirstymo ceremoniją. Šita musmirė gi į Klastūnyną pateko! Kokio velnio ji drįsta teigti esanti Varno Nage? Kadangi geresnės pravardės kol kas klastuolei nesugalvojo, tai ir priklijavo tą, kuri jau buvo mintyse. Pati Lumita neslėpė esanti Varno Nage - net nagus buvo nusidažiusi mėlyna spalva.
  Ei, musmire, iš tavęs varnanagė kaip iš manęs Anglijos karalienė labai norėjo leptelėti balsu pusvampyrė, tačiau sąžinė neleido. Nors pati nebuvo patenkinta paskirimu į Varno Nagą, kažkodėl jautė norą ginti savo koledžo garbę ir tiesą. Net jei būdai tą padaryti buvo kiek neaiškūs ir juos įgyvendinus Lumita galėtų įžeisti kitus šioje burtų ir kerėjimo mokykloje besimokančius žmones.