0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • VII kursas
  • *
  • 1384
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #495 Prieš 5 mėnesius »
Gruodei ir vėl pavyko atmušti klastuolės kamuolį. Dori šiek tiek suirzo, tačiau to neparodė. Galiausiai ėmė žaisti šiek tiek rimčiau, tuomet jau pavyko įmesti ne vieną kritlį pro lanką. Žaisdama spalvotaplaukė suprato, kad skraidymas ir kvidičas - tikrai varniukės talentas, nes kartais net ir labai stengiantis įmesti kritlį, mergaitė jį atmušdavo.
Mokinės žaidė iki tol, kol sutemo. Mendel pavargo, tačiau neketino parodyti ir to. Galiausiai jos nusileido, Dori padėjo kritlį į dėžę, paėmė visus daiktus.
- Nėra už ką, - atsakė ir vos vos šyptelėjo. - Buvo smagu. Na, o dabar galime eiti padėti į vietas visus reikmenis ir keliauti į didžiąją salę pavalgyti. Tik prie varnių stalo aš nesėsiu, - iškart įspėjo, - todėl tau pasiūlysiu prisėsti prie klastuolių.
Dori ir toliau kažką čiauškėjo ir mokinės nuėjo į pilį palikdamos aikštę skendėti tamsoje.

*

Neprisijungęs Walgunas Levinsas

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #496 Prieš 4 savaites »
  Walgunas atėjo į kvidičo aikštę. Atėjęs iškart pasuko pagrindinės aikštės link. Rankoje nešėsi visai neblogą, antrojo lygio šluotą. Po nesekmės abiejose savo kvidičo rungtynėse berniukas nusprendė treniruotis kasdien. Jis tikėjosi, kad ir kitais metais jis buvo komandoje. Žaisti kvidičą jam patiko ir tą daryti kitais metais tikrai norėjo, tačiau labai abejojo savo galimybėmis. Abejojo, nes nei per vienas iš praeitų rungtynių jam nepavyko nieko normaliai numušti. Dažniausiai taip nutikdavo todėl, nes jis nesugebėdavo pirmas pastebėti muštuko, o piešininkų atmušėjui jį netaikliai atmušus jis visiškai nebeturėdavo šansų jį numušti. O jei ir pavykdavo pastebėti muštuką pirmam tai netaikliai jį numušdavo ar priešininkai narį, kuriam grėsė toks likimas puikiai užstodavo kiti komandos nariai.
  Būtent todėl šiandien berniukas nusprendė pasitreniruoti. Šiandien jis norėjo tik pasitreniruoti skraidyti. Taip, skraidyti jam tikrai puikiai sekėsi, bet vien jaudulys tą sėkmę stipriai sumažindavo. Per rungtynes su Švilpyne jis net buvo sugebėjęs atsitrenkti į Patriciją. Taip, jis labai pyko ant savęs, kad taip blogai valdė šluotą, tačiau norėjo, kad tas daugiau nepasikartotų ir todėl, nes Patrcija tada tikrai nebuvo angelėliu. Walgunas buvo tikras, kad jei tai pasikartos dar kartą jam gerai nesibaigs. Tiesa, atsisveikinti su galva berniukas netroško. Bent jau kol kas.
  Walgunas stipriai suspaudė šluotą ir pakilo. Pūtė silpnas vėjelis, bet švietė saulė. Buvo tiesiog nuostabus oras paskraidyti, nes nelijo, o kad ir vėjelio buvo jis buvo silpnas, todėl negalėjo Walguno nunešti. O šluota išties yra nuostabus dalykas. Pagalvojo berniukas. Jis džiaugėsi, kad galėjo skraidyti su tokia šluota. Tiesa, to daryti negalėjo amžinai, nes šluota buvo ne jo. Walgunas ją tik pasiskolino. Ir taip, ji nebuvo tobula. Buvo pakankamai žemo lygio, kiek pasenusi, tačiau Walgunas džiaugėsi, kad apskritai turėjo su kuo skraidyti.

*

Neprisijungęs Sophie Garcia

  • IV kursas
  • *
  • 58
  • Taškai:
  • Life isn't about finding yourself, life is about creating yourself
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #497 Prieš 3 savaites »
Kai kiti Švilpynės koledžo moksleiviai tikriausiai vis dar šventė bendrajame Švilpynės kambaryje nepalikdami savo koledžo kvidičo komandos žaidėjų ramybėje bent penkioms minutėms, Sophie nusprendė išeiti iš pilies, šiek tiek prasiblaškyti. Intravertei mergaitei, nemėgstančiai žmonių, nuolatinis dėmesys tiesiogine to žodžio prasme graužė smegenis, tad pagavusi menką progą, rožinių plaukų savininkė spruko iš savo bendrojo kambario. Tačiau pagaliau išėjus iš Hogvartso pilies reikėjo nuspręsti kur eiti. Iš pradžių tamsiai rudų akių savininkės galvoje iškilo mintis eiti Uždraustojo miško link, galbūt pavaikščioti pamiške, o gal eiti į pačią Uždraustojo miško tankumą. Tada švilpinukė mergaitė pagalvojo, gal reiktų tiesiog pavaikščioti ežero pakrante. Bet kojos pačios nuvedė keturiolikmetę į kvidičo aikštę, pagrindinę aikštę. Švilpinukę prisiminė visas rungtynių emocijas, kaip pyko, pralaimėjus Klastūnyno koledžui ir kaip džiaugėsi, pralenkus Grifų Gūžtą ir užėmus antrąją vietą. Dabar, praėjus šiek tiek laiko, mergaitė nebesidžiaugė, vietoj džiaugsmo liko tik nusivylimas. Aš tikrai norėjau laimėti šias varžybas. Antra vieta netinka.
Jau atėjus į pagrindinę aikštę, Sophie pradėjo gailėtis, kad nepasiėmė šluotos. Niekas taip gerai neišblaškytų minčių kaip skraidymas savo "Padangių Valdove", penktojo lygio šluota. Nors didžiausia merginos svajonė buvo turėti šešto lygio šluotą, ji negalėjo ginčytis, kad jai nepatiko turima šluota. Tačiau grįžimas į bendrąjį kambarį reiškė susitikimą su kitais švilpiais, ko ji taip stengėsi išvengti. Tad pagalvojusi kelias minutes, keturiolikmetė visgi nusprendė ramiai pasėdėti tribūnose, pasigrožėti geru oru ir tiesiog pailsėti nuo nesibaigiančio šurmulio, kuris laukė Švilpynės koledžo bendrajame kambaryje.
Kvidičo aikštėje jau buvo dar vienas vaikinas. Sophie užvertė akis iki dangaus. Pabandyk pailsėti dabar, Sophie... Berniuką švilpinukė atpažino, nes jis buvo Grifų Gūžtos atmušėjas, su kuriuo ji visai neseniai žaidė. Vieną akimirką ketvirtakursė norėjo pasišaipyti iš jo ir jo pralaimėjusios komandos, tačiau tai tikrai neleistų ramiai praleisti laiko, tad ignoruodama Grifų Gūžtos mokinį, ji atsisėdo tribūnose. Berniukas treniravosi savo skraidymą, o švilpė tylėdama sėdėjo tribūnose ir stebėjo. Pyktis nebuvo nuotaikos, tad keturiolikmetė tylėjo. Kol nepristos, viskas bus gerai, pagalvojo Sophie ir užsigalvojo.

*

Neprisijungęs Walgunas Levinsas

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #498 Prieš 3 savaites »
  Jausmas pakilus į padangę buvo nuostabus. Walgunui taip patiko skrieti šluota. Dabar jam atrodė, kad antro lygio šluota irgi skrenda puikiai. Taip, per rungtynes jam buvo paskolinta penkto lygio šluota, tačiau ir šia antrojo lygio šluota Walgunas džiaugėsi. Jam atrodė, kad ši netgi galėjo konkuruoti su ta.
  Walgunas pamatė, kad dar kažkas atėjo į aikštę. Iš pradžių jis nesuprato net atėjūno lyties, tačiau kiek nusileidęs suprato, kad tai - Švilpynės puolėja. Paskui pamatė, kad ji įsitaisė vienoje iš tribūnų. Nusprendęs į ją nekreipti dėmesio Walgunas pakilo kiek aukščiau. Taip, jis jaudindavosi kai kas nors jį stebėdavo. Labiausiai mėgdavo skraidyti vienas. Tik su savo mintimis. Net ir vienas žiūrovas kėlė jam jaudulį. Taip, labiausiai jis bijojo per rungtynes, nes jį stebėdavo vos ne visi mokiniai ir profesoriai, tačiau jaudinosi ir dabar.
  Kiek pagalvojęs jis nusileido bei priėjo prie tribūnos, kurioje sėdėjo mergina.
- Labas, gal norėtum pasitreniruoti? Treniruotės praverstų, - draugiškai tarė. Nenorėjo nieko blogo. Taip, jis nepagalvojo, kad ji galėjo pamanyti, jog jis nori pasišaipyti. Kalbėdamas berniukas negalvodavo apie nieką. Kartais susipykdavo net to nenorėdamas. Rodos, nieko blogo nepasakydavo. Jis tikėjosi, kad ji sutiks, nes nebenorėjo skraidyti vienas. Taip, žiūrovai jam kėlė jaudulį, tačiau kompanionai - tikrai ne.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Walgunas Levinsas »

*

Neprisijungęs Sophie Garcia

  • IV kursas
  • *
  • 58
  • Taškai:
  • Life isn't about finding yourself, life is about creating yourself
Ats: Pagrindinė aikštė
« Atsakymas #499 Prieš 3 dienas »
Labai dideliam merginos nusivylimui, berniukas priėjo prie Sophie. Nedraugiška švilpinukė metė į šių metų Grifų Gūžtos atmušėją piktą žvilgsnį, tikėdamasi, kad šis persigalvos ir dings iš rožinių plaukų savininkės akių. Tačiau berniukas vis tiek priėjo prie švilpės ir pasiūlė pasitreniruoti. Mergaitė nieko neatsakė (tikrai neketino pradėti pokalbio ir pradėti su grifiuku bendrauti), tačiau du jo ištarti žodžiai "treniruotės praverstų", įžiebė pyktį Sophie akyse ir mergina pajuto, kaip jos veidas palengva persikreipia, tačiau giliai įkvėpusi ir iškvėpusi tamsiai rudų akių savininkė sugebėjo nusiraminti. Iš tiesų ketvirtakursė iš tikro norėjo pasitreniruoti ir paskraidyti, nes nors ir labai nenorėjo to pripažinti, būti ant šluotos jai patiko ir netgi kėlė džiaugsmą. Tačiau sutikti su berniuko, kurio vardo mergaitė nežinojo, pasiūlymu, reikštų, kad ji suteiktų grifiukui mažą džiaugsmą, o švilpė norėjo, kad žmonės jos bijotų, o ne norėtų draugauti. Tad piktai metusi žvilgsnį į berniuką ir jo menką antro lygio šluotą, nieko neatsakė. Išdrįs pakalbint dar kartą, neatsakau už savo veiksmus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 dieną sukūrė Sophie Garcia »